Šalies urėdijos, kasmet mokančios vis didesnius mokesčius į valstybės biudžetą, ir toliau sugeba efektyviai tvarkyti savo ūkį. O juk kasmet tenka milijonus litų investuoti į miško techniką, sodinti tūkstančius hektarų miškų, vykdyti priešgaisrinę ir sanitarinę miškų apsaugą.

Lietuvos valstybiniai miškai, pasak generalinio miškų urėdo Benjamino Sakalausko, yra viena efektyviausiai dirbančių valstybinių miškų ūkio sistemų Europoje. Ir tai natūralu, nes valdymo efektyvumo didinimas – vienas svarbiausių 42 šalies miškų urėdijoms keliamų tikslų.
Pernai urėdijos, atsiliepdamos į raginimus, gavo 21,8 mln. Lt daugiau pajamų nei ankstesniais metais. Statistika iškalbinga: iš viso pernai valstybės kasą urėdijos pagausino 225 mln. Lt (2010 m. – 143 mln. Lt). O pelno šalies urėdijos tarsi bitės medaus sukaupia vis daugiau: 2009 m. – 3 mln. Lt, 2010 m. – jau 40 mln. Lt, 2011 m. – 61 mln. Lt.
Beje, šalies urėdijų turto grąža, tenkanti jų naudojamam ir pajamas uždirbančiam ilgalaikiam turtui, taip pat vis didesnė: 2010 m. ji siekė 17 proc., o 2011 m. – 18 proc. Palyginkime: Latvijoje 2010 m. miško įmonių veiklos ir pelno mokesčių santykis su pajamomis sudarė 6 proc., Švedijoje – 10 proc., Žemutinėje Saksonijoje – 4 proc., o Lietuvoje – minėtus 17 proc.
Nuosavo kapitalo (be miško vertės) grąža Lietuvos valstybinėse miško įmonėse 2010 m. taip pat buvo didžiausia (16 proc.) tarp Baltijos valstybių, Lenkijos, Švedijos, Suomijos, Žemutinės Saksonijos.

Į valstybės kasą – solidžios įmokos
Nepaisant to, mokesčių našta urėdijoms vis didėja. Aleksandro Stulginskio universiteto šiemet atliktame moksliniame darbe apskaičiuota, kad valstybinių ir akcinių bendrovių miško įmonių valstybei mokami mokesčiai yra vieni didžiausių Lietuvoje.
Nuo šių metų privalomieji urėdijų atskaitymai valstybės biudžeto reikmėms dar padidėjo (užpernai buvo sumokėta 19 mln. Lt, o pernai – jau 50 mln. Lt). Taip pat nuo praėjusių metų miškų urėdijos į nacionalinį biudžetą, kaip ir kitos valstybės įmonės, privalės sumokėti 50 proc. nuo gauto pelno.
O juk sumokėjus visus mokesčius dar reikia investuoti į miško techniką, atsodinti iškirstus miško masyvus. Miškininkai teigia, kad dėl išaugusios mokesčių naštos nebus įmanoma laiku atnaujinti miško, medelynų technikos, o tai būtina norint užtikrinti efektyvią veiklą.

Vertinti pagal vieną kurpalių neteisinga

VĮ Dubravos eksperimentinė mokomoji miškų urėdija pagal plotą yra viena mažiausių šalyje, tačiau pernai pasiekti rezultatai gerokai lenkia ir didžiąsias urėdijas.

– Jūsų pasiekti rezultatai išties stulbina. Bet šįmet jie tokie gali ir nebūti. Ar nepateksite ant „karštosios kėdės“, kai diskutuojama, ką daryti su urėdijomis, kurios dirba ir „į minusą“? – klausiame VĮ Dubravos EM miškų urėdijos miškų urėdo Kęstučio Šakūno.
K.Š.: Taip, iš tiesų pagal pelningumą, kai nustatyta 5 proc. norma, o mes pasiekėme 23 proc., pernai buvome vieni pirmųjų šalyje. Tam įtakos turėjo 2010 m. šalyje praūžęs škvalas, kuris mūsų urėdijos miško plotams pridarė daug žalos, todėl smarkiai šoktelėjo apvaliosios medienos pardavimo apimtys, viršun šovė pajamų kreivė. Mes mobilizavome savo pajėgas ir pasiekėme puikių rezultatų.
2010 m. uždirbome 3,2 mln. Lt, o pernai – 3,6 mln. Lt grynojo pelno. Manau, mūsų atvejis puikiai įrodo, kad ir mažos urėdijos gali veikti itin efektyviai. Bet taip negali būti nuolat – gali būti, kad šiemet pelnas bus gerokai mažesnis.
Akivaizdu, kad sumažėjus kirtimų apimtims kiekvienais metais neįmanoma pasiekti didelio pelningumo. Vertinti visas miškų urėdijas pagal vieną kurpalių šiuo atveju būtų neteisinga. Manome, kad įmonės veiklos efektyvumas, vadovų darbo įvertinimas turėtų būti skaičiuojamas atsižvelgiant į tam tikrą periodą, tarkime, trejus–penkerius metus.
– Generalinė miškų urėdija yra nustačiusi 5 proc. pelningumo normą. Kaip šalies urėdijoms ją pavyksta pasiekti?
K.Š.: Šalies urėdijų pelningumo normos įvykdymo vidurkis pernai siekė 7,2 proc. Tiesa, kai kurioms urėdijoms nepavyko pasiekti aukštų pelningumo rodiklių. Įtakos tam turėjo ir banko „Snoras“ bankrotas.
Krizė vis dėlto dar nesibaigė, todėl miškininkai negali užsimoti kirviu ir, prieštaraudami tvarios miškininkystės dėsniams, priskaldyti pelno, kuris sulopytų skylėtą valstybės biudžetą.
Iš tiesų mums derėtų elgtis apdairiai ir nesišvaistyti kirviu, kai tai nėra būtina. Harmoninga ir kartu ekonominės naudos duodanti veikla – vienas svarbiausių miškų urėdijų uždavinių.