Dreamstime nuotr.

Kai pilietinio karo draskoma Libija 2014-ųjų viduryje netikėtai sugebėjo užtikrinti savo vamzdynų apsaugą ir atnaujino pasaulinį naftos eksportą beveik visu pajėgumu, per dieną rinką papildė tūkstančiai barelių naftos, ir vien šis skaičius padengė šiek tiek padidėjusį pasaulio poreikį. 2014 m. pasaulio poreikis išaugo milijonu naftos barelių per dieną, bet naftos rinkoje padaugėjo 2 mln. statinių. Tai pradėjo didelį naftos kainų kritimą, kuris tęsėsi visus 2015-uosius ir nenuslūgs šiemet.

Dovaidas PABIRŽIS

Bendrovės „PKN Orlen“ pateiktos prognozės rodo, kad mažos naftos kainos – tarp 40–60 JAV dolerių turėtų išsilaikyti dar bent pusantrų metų. 2017-aisiais gali prasidėti naujas kainų ciklas, ir nafta vėl pamažu pradės brangti.

Tarptautinė energetikos agentūra prognozuoja, kad palengva didėjantis naftos poreikis grąžins naftos kainą už barelį iki maždaug 80 dolerių 2020-aisiais. Tačiau agentūra paskelbė ir alternatyvų scenarijų, pagal kurį kaina gali išlikti ties 50–60 dolerių riba. Kuris iš šių scenarijų taps realybe, visų pirma lems JAV skalūnų naftos gavybos plėtra, kurios pasaulinę reikšmę įvertinti dar sudėtinga.

Laisvosios rinkos įtaka

XXI amžiuje naftos kainos šuoliavo tarsi linksmieji kalneliai. 2000–2008 m. naftos kaina išaugo nuo 25 iki 150 dolerių už barelį. Šį beprecedentį pakilimą lėmė nuolat didėjantis besivystančių valstybių, tokių kaip Kinija ar Indija, poreikis bei naftą eksportuojančių valstybių organizacijos (OPEC) politika riboti naftos gavybą ir taip dirbtinai didinti kainas.

Tarptautinė ekonominė krizė apkarpė pasaulinį naf­­tos ir dujų poreikį, todėl 2008-ųjų pabaigoje žaliavos kai­nos krito iki 40 dolerių už barelį. Tačiau ekonomi­kai sėk­mingai įveikiant recesiją šis poreikis beveik at­­si­naujino ir naftos kaina pakilo iki 100–125 dolerių iki 2014 m., kai įvyko dar vienas staigus kritimas že­myn.

2014-aisiais Saudo Arabija sutrukdė OPEC mėginimui padidinti naftos kainas, sumažinant jos gavybą, tikėdamasi, kad mažesnė kaina išstums smulkesnius konkurentus, visų pirma JAV skalūnų naftos gavėjus. Nuo tol didžiosios naftos gavėjos, nemažindamos išgaunamos žaliavos kiekio, pradėjo intensyviai tarpusavyje konkuruoti dėl pasaulinių rinkų. Tanklaiviai su Saudo Arabijos nafta lapkritį jau pasiekė ir Lenkijos krantus.

Kaip pabrėžia vyriausiasis „PKN Orlen“ ekonomistas Adamas Czyžewskis, naftos kainų kritimą visų pir­ma nulėmė JAV skalūnų revoliucija. Ji kartu su su­intensyvėjusia Nigerijos, Irako, Irano bei Libijos na­f­tos gavyba ir OPEC sprendimu nemažinti savo gavybos sukėlė naftos perprodukciją pasaulinėje rinkoje.

„JAV skalūnai ir nauja hidraulinio skaldymo technologija iš esmės pakeitė žaidimo taisykles naftos rinkoje. Naujos gavybos technologijos leido prie rinkos poreikių prisitaikyti per rekordiškai trumpą 90 dienų laiką – tiek užtrunka įveikti atstumą tarp gręžinio ir naftos tiekimo į rinką pradžios. Iki tol investicijų į naftos gavybą ciklas trukdavo 3–5 metus“, – aiškina ekonomistas.

Šiuo metu JAV yra per tūkstantį nepriklausomų naftos išgavėjų, kurie gali staigiai ir lanksčiai reaguoti į naftos rinkos poreikius. Kasmet šalyje atliekama maždaug 40 tūkst. gręžinių. Iš vienų galima išgauti šimtus, iš kitų – tūkstančius barelių naftos, ir tai yra rodiklis, kurį labai sunku numatyti iš anksto. 70 proc. naftos iš gręžinio gaunama per pirmus jo eksploatavimo metus, dar 20 proc. – per antrus ir tik nedidelė likusi dalis išgaunama jau vėliau.

Staigaus naftos kainų kritimo šių technologijų plė­tra nesukėlė, nes maždaug tiek, kiek padidėjo JAV gavyba, pasaulio rinka tuo pat metu neteko dėl Ara­bų pavasario revoliucijų Artimuosiuose Rytuose. Ta­čiau 2014-aisiais naftos gavybą atnaujino Libija, dėl šiltėjančių santykių su Vakarais ją padidino Ira­nas, dėl ISIS keliamos grėsmės – Irakas. Tai ir lėmė pasaulinę naftos perprodukciją.

„Labai pasikeitė ir pats rinkos veikimo principas. Gyvenome pasaulyje, kuriame OPEC saugojo naftos rezervus ir kontroliavo rinkai tiekiamos naftos kiekį, tai pagal organizacijos valstybių narių fiskalinius poreikius daugiau ar mažiau išlaikė ir pasaulines naftos kainas. Šiandien viskas kitaip – daug naftos laisvai tiekiama į rinką, o skalūnų naftos išgavėjai greitai ir lengvai reaguoja į besikeičiančią kainą“, – padėtį analizuoja A.Czyžewskis.

Kaip pastebi „The Economist“, nuo Johno Roc­kefellerio laikų XIX a. pabaigoje, Teksaso geležinkelių komisijos XX a. ketvirtajame dešimtmetyje iki OPEC nuo 1960 m. įvairios institucijos mėgino kontroliuoti ir stengėsi išlaikyti norimą naftos kainą rinkoje dėl savo interesų. Tik labai retais atvejais naftos rinka be iškraipymų funkcionuodavo kaip normali ir laisva rinka. Būtent dabar prasidėjo laisvosios rinkos laikai.

Ką pakeis JAV naftos eksportas?

Iki 2015-ųjų gruodžio JAV galiojo draudimas eksportuoti amerikietišką naftą. Išimtis buvo taikoma tik Kanadai. Draudimas buvo įvestas 1975-aisiais, kai kilo pirmoji rimta naftos krizė, OPEC paskelbus naftos embargą. Respublikonai ilgą laiką ragino atšaukti šį draudimą, ypač prasidėjus skalūnų revoliucijai, prekyba kai kuriais naftos produktais, pavyzdžiui, benzinu, buvo leidžiama jau nuo 2014-ųjų.

Respublikonai tvirtina, kad naftos pardavimas užsienyje sukurs papildomų darbo vietų JAV energetikos sektoriuje, kuris kentėjo dėl žaliavos kainų kritimo, taip pat tai sumažins globalią priklausomybę nuo nestabilių Artimųjų Rytų valstybių.

Artimiausiu metu nesitikima, jog eksportas labai iš­augs, nes draudimo panaikinimas visų pirma reikš, kad JAV WTI ir Europos „Brent“ kainos beveik susily­gins, o ekonominę naudą lems transportavimo są­nau­dos.

„Grynasis amerikietiškos naftos eksporto poveikis rinkai yra nulinis. Tai niekaip nepakeis naftos kainų pasaulyje, nes JAV išlieka importuojanti valstybė“, – po sprendimo priėmimo suskubo pareikšti OPEC generalinis sekretorius Abdalla el Badri.

Vis dėlto analitikai pabrėžia, kad eksporto draudimo panaikinimas bus naudingas patiems amerikiečiams – naftos išgavėjai nebeprivalės parduoti savo produkcijos mažesne JAV kaina ir tai dar labiau padidins gavybos apimtis.

Iš amerikietiškos skalūnų naftos gaminami šviesie­ji naftos produktai – benzinas, dyzelinas, žibalas ir skystasis krosnių kuras. Būtent šiuos naftos produktus, be pačios naftos žaliavos, JAV eksportuos pirmiausia. Pagrindinė amerikietiškų naftos ir jos gaminių pirkėja bus Europa, nes logistikos sąnaudos, ga­be­nant produktus iš Meksikos įlankos į Europą, yra gana mažos, o daugelis Europos naftos perdirbimo įmo­nių pritaikytos skalūnų naftai naudoti. JAV išliks tamsiųjų naftos produktų – mazuto, tepalų, bitumo importuotojos.

Sunkūs laikai Europos gamintojams

A.Czyževskis pabrėžia, kad Europos naftos perdirbimo verslo laukia sudėtingas ir iššūkių kupinas laikas. Europoje iš viso yra daugiau nei šimtas naftos perdirbimo įmonių, tačiau „jauniausia“ iš jų jau skaičiuoja ketvirtą dešimtmetį. Pasak ekonomisto, net ir atnaujinus įmones technologiškai konkuruoti su naujas modernias gamyklas statančiomis Artimųjų Rytų valstybėmis bus sunku.

Praeityje naftos perdirbimo gamyklos buvo statomos kaip regioninės įmonės, turinčios užtikrinti produkcijos tiekimą tam tikrai teritorijai. Tačiau šiandien situacija intensyviai keičiasi, ir naftos produktai, o ne pati nafta, vis labiau tampa globalia preke, kurią nesudėtingai ir nebrangiai galima transportuoti ir parduoti visame pasaulyje. Pavyzdžiui, Mažeikiuose gaminamos produkcijos pardavimo augimą pernai lėmė didėjanti paklausa Šiaurės Amerikoje, o ne regioninis vartojimas.

„Šiuo metu prasideda procesas, kai naftos perdirbimo gamyklos Saudo Arabijoje ir kitose šalyse yra statomos globaliam aprūpinimui. Dėl mažos naftos kainos ir jos susidarymo mechanizmo pokyčių valstybės gavėjos nebegali vien pasiremti žema naftos kai­na ir privalo investuoti į perdirbimo, chemijos verslą. Netrukus Eu­ropoje susidursime su labai aršia kon­ku­rencija iš Ar­timųjų Rytų“, – prognozuoja „PKN ­Or­len“ ekonomis­tas.

Be to, Tarptautinės ekonominio bendravimo ir plėt­ros organizacijos valstybėse naftos ir degalų po­reikis šiuo metu mažėja, o besivystančiose šalyse, visų pirma Kinijoje, galimas kritimas numatomas po 15–20 metų.

Paklausą mažina ne tik aplinkosaugos spaudimas, kuris po teisiškai įpareigojančios Paryžiaus sutarties pasirašymo tik dar labiau sustiprės, bet ir naujų technologijų plėtra – auganti elektromobilių rinka, JAV ir Kinijoje sunkiajam transportui vis daugiau naudojamos suskystintos gamtinės dujos ir kt.

Esant tokiai padėčiai, investicijos į naftos perdirbimo verslą Europoje vis mažiau tikėtinos, nes tai reikalauja didžiulių lėšų, o prognozės nėra pačios geriausios. Todėl į tai investuos pirmiausia nuo naftos priklausomos Artimųjų Rytų valstybės.

Lietuvos gamtinių dujų perdavimo sistemos operatorei AB „Amber Grid“ 2015 metai buvo reikšmingi dėl keleto įvykių: bendrovė galutinai įgyvendino ES trečiojo energetikos paketo reikalavimus, sėkmingai kloja pamatus bendrai Baltijos šalių dujų rinkai ir prognozuoja svarbius pokyčius dujų rinkoje 2016-aisiais.

Jūratė Mockuvienė

„215-ieji Lietuvai, Baltijos šalių regionui ir visai Europai buvo reikšmingi dėl sprendimų, projektuojančių dujų rinkos ateitį. Ateinantys metai parodys anksčiau priimtų sprendimų teisingumą“, – įsitikinęs Saulius Bilys, AB „Am­ber Grid“ generalinis direktorius.

Jo manymu, 2016-ieji taip pat turėtų parodyti to­les­nę dujų kainų dinamiką pasaulinėse rinkose; pa­gal tai bus galima prognozuoti, ar ilgai jos tokios laiky­­­sis.

Didės dujų pasiūla, mažės kaina

2016-ieji turėtų būti paženklinti suskystintųjų gam­­­tinių dujų (SGD) kainų mažėjimu, nes, pasak S.Bi­lio, į SGD rinką atei­na naujų tie­kėjų – JAV ir Aus­­tra­lijos įmonių. Akivaizdu, kad pasaulinio gamtinių dujų poreikio augimo prognozės buvo per daug optimistinės. Jau dabar susiformavusį dujų perteklių rinkoje papildys kiekiai iš naujų skystinimo terminalų, ku­rie pradės veik­­ti metų pradžioje. Į rinką pa­tiektas didelis SGD dujų kiekis dar padidins dujų per­teklių, todėl ga­lima prognozuoti, kad kris jų pa­saulinė rinkos kaina.

Kitais metais tradicinėms gamtinių dujų tiekimo kryptims SGD su­da­rys rimtą konkurenciją. Todėl tu­rint gerai veikiančią SGD terminalo infrastruktūrą Bal­­tijos šalių vartotojams atsiras papildomų galimybių.

O štai Lietuvoje baigiasi gamtinių dujų vartojimo kritimas ir poreikis stabilizuojasi. Iki šiol Lietuvai du­jas perkant iš vienintelio tiekėjo, o šiam taikant mo­no­polines aukštas kainas, daugelis didelių dujų vartotojų, ypač šilumos gamintojų, persiorientavo į kitas ža­liavas, pavyzdžiui, į biokurą. Tad dujų vartojimo kri­­timas – tai šilumos gamintojų kuro konversijos pro­­jektų, pradėtų prieš keletą metų, rezultatas.

Šilumos gamintojai, pasistatę biokuro įrenginius, dujinius šilumos ir elektros generacijos įrenginius paliko kaip alternatyvą. Planuojami nauji biokuro įrenginiai Vilniuje ir Kaune situacijos esmingai nepakeis – jie daugiau sudarys konkurenciją jau esamiems biokuro įrenginiams. „Kai tik dujų kaina vėl taps kon­kurencinga, šilumos gamybai dalinai gali būti su­grįžta nuo biokuro prie dujų. Priklausomai nuo to, iki kokio lygio kris dujų kainos ir kokia bus elektros kaina rinkoje, gali būti, kad tam tikrais etapais jau 2016 m. apsimokės iš dujų gaminti elektrą ir dujų suvartojimas šoktels“, – sako S.Bilys.

2016-ieji – sprendimų įgyvendinimo metai

Pasak S.Bilio, siekiant palengvinti dujų prekybą Baltijos šalių regione, yra siekiama sukurti iki 2020 m. regioninę dujų rin­ką. Galimybių studija, kaip tai realizuoti, bus baigta  2016 m. pirmąjį ketvirtį – tai sudarys prie­laidas  spartinti bend­­ros rinkos kūrimo procesą. Bendra Baltijos šalių du­jų rinka padidintų galimybes dujų tiekėjams siūlyti paslaugas vartotojams palankiomis sąlygomis.

„2015 metais, pradėjus veikti SGD terminalui, du­jos Lietuvos gamtinių dujų perdavimo sistemoje ap­skaitomos energijos vienetais. Tai užtikrina tinkamą naudos vartotojams įvertinimą tiekiant jiems įvairios kilmės dujas. Iš Lietuvos dujos taip pat tiekiamos Estijos vartotojams ir sudaro iki 30 proc. Es­tijoje su­­vartojamo dujų kiekio. Lietuvoje veikia likvidi gam­­tinių dujų birža, kurioje dujas įsigyja ne tik Lie­tuvos, bet ir Estijos vartotojai. 2014 metais daug ­kam tai at­rodė neįtikima, dabar priimama kaip savaime su­prantamas faktas“, – sako S.Bilys.

2016 m. pradžioje Latvijoje bus priimti politiniai sprendimai, nustatantys konkrečias rinkos atvėrimo datas. Tai sudarys sąlygas jau 2016 m. perdavimo sistemų operatoriams, nacionalinių rinkų reguliatoriams bei atitinkamoms politinėms institucijoms priimti bendrus sprendimus, užtikrinančius, kad 2020 m. pradėtų veikti bendra Baltijos šalių gamtinių dujų rinka, o pastačius jungtį tarp Estijos ir Suomijos, Suomija taip pat taptų bendros rinkos dalimi. Tikimasi, kad būtent 2016-aisiais paaiškės sprendimai ir dėl šios jungties.

„Mes kuriame bendrą keturių šalių žaidimo aikštelę, aprūpintą reikiama infrastruktūra – jungtimis su ki­tomis rinkomis, SGD terminalu, dujų saugykla, pa­kan­kamais dujų transportavimo pajėgumais rinkos vi­duje, efektyviai veikiančia birža bei sąžiningomis žaidi­mo taisyklėmis rinkoje, siekiant užtikrinti naujų tiekėjų pritraukimą, didesnę ir skaidrią konkurenciją bei kuo didesnę naudą ir patogumą regiono dujų vartotojams“, – sako S.Bilys.

Veiklos dinamikos nemažins ir ateityje

Praėję metai AB „Amber Grid“ buvo pažymėti net keletu labai reikšmingų įvykių, šie žada bū­­ti ne mažiau dinamiški.

2015 m. sėkmingai baigta bendrovės sertifikavimo pro­cedūra. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės ko­­misija konstatavo, kad AB „Amber Grid“ du­jų per­­davimo veiklos nuosavybės atskyrimo modelis iš es­­mės atitinka ES trečiojo energetikos paketo ir Lie­tu­vos Respublikos gamtinių dujų įstatymo reikala­vi­mus, ir išdavė neterminuotą perdavimo veiklos li­cenci­ją.

Kitas reikšmingas įvykis – bendrovė tapo tikrąja Eu­­ropos dujų perdavimo sistemų operatorius vienijan­­čios organizacijos (ENTSO-G) nare. „Ši organiza­ci­ja vienija 44 narius iš 26  ES valstybių, mes tikraisiais na­­riais tapome pirmieji iš Baltijos šalių“, – sako S.Bi­lys.

Iki tol AB „Amber Grid“ turėjo asocijuotos part­nerės statusą be balsavimo teisės priimant sprendimus. Visateisės narės statusas suteikia galimybę bendrovei aktyviau prisidėti prie Europos dujų rinkos plėtojimo ir bendro darbo su kitų šalių dujų perdavimo sistemos operatoriais.

Itin reikšmingas visam Baltijos šalių regionui įvykis – metų pabaigoje, spalio 15-ąją, Briuselyje pasirašy­tas istorinis susitarimas dėl Lenkijos ir Lietuvos du­jo­tie­kių jungties (GIPL) finansavimo. Šio projekto vykdytoja Lietuvos Respublikoje yra AB „Amber Grid“.

„GIPL projektas iki ES finansavimo sutarties pa­sirašymo nuėjo ilgą kelią, pačiais įvairiausiais skers­pjū­viais buvo analizuojamas ir vertinamas daugybės ek­spertų, jo sukuriamą naudą regiono vartotojams bei būtinumą kuriant Europos energetinę sąjungą pripažino Europos Ko­­­­misija. Sutarties dėl finansavimo pasirašymas visai Eu­ropai parodė pavyzdį, kaip rasti sutarimą įgyvendinant tokio aukšto lygio tarpvalstybinius projektus, kad tai būtų naudinga ne vienai šaliai, bet visam re­gionui“, – pabrėžia S.Bilys.

558 mln. eurų vertės projektui įgyvendinti skirta 295,4 mln. eurų iš Europos Sąjungos infrastruktūros tinklų priemonės (CEF) fondo dujotiekio infrastruktūros statybai. Tai didžiausia kada nors skirta ES pa­rama energetikos infrastruktūros projektams.

SGD terminalas visiškai integruotas į sistemą

„2015-ieji mums įsimintini dar ir tuo, kad anksčiau numatyto laiko baigus dujotiekio Klai­pė­da–Kur­­­šėnai statybą į Lietuvos dujų perdavimo sistemą buvo visiškai integruotas Klaipėdos suskystintųjų gam­­tinių dujų terminalas. Nuo šiol nebeliko jokių truk­džių vartotojams transportuoti maksimalų dujų kie­kį, atitinkantį visus Klaipėdos SGD terminalo pro­­­­jektinius pajėgumus“, – sako AB „Amber Grid“ ge­­neralinis direktorius S.Bilys.

Nutiesta 110 kilometrų ilgio, 800 mm skersmens antra dujotiekio gija iš Klaipėdos į Kuršėnus sukūrė pakankamus pajėgumus transportuoti dujas iš SGD ter­minalo Klaipėdoje vartotojams Lietuvoje ir į kitas Baltijos šalis bei užtikrina galimybę 80 proc. Baltijos ša­lių dujų poreikio patenkinti iš alternatyvių tiekimo šal­tinių. Iki šiol esamos dujotiekio gijos skersmuo at­kar­poje nuo Klaipėdos iki Kuršėnų buvo 300 mm, to­dėl dujų perdavimo sistema galėjo priimti tik iki 40 proc. dujų kiekio, kurį SGD terminalas galėtų tiek­ti per parą.

Šio projekto svarbą ne tik Lietuvai, bet ir Baltijos šalių regionui įrodo tai, kad Europos Komisija skyrė iki 27,6 mln. eurų finansinę paramą statybos darbams finansuoti. Tai pirmasis Europoje įgyvendintas dujų sek­toriaus bendro intereso projektas.

Sąžiningesnis mokėjimas už dujų infrastruktūrą

2015 m. Energetikos ministerija pasiūlė, o Seimas pritarė Suskystintųjų gamtinių dujų terminalo įstatymo pakeitimo projektui. Jame įtvirtintas vartotojams palankus dujų tiekimo saugumo finansavimas – vadinamasis gamtinių dujų pajėgumų modelis.

Tai dar vienas iš šiemet nuosekliai įgyvendinamų Energetikos ministerijos pasiūlymų, susijusių su ener­­gijos išteklių kainų mažinimu, leisiančių kitais metais sumažinti išlaidas intensyviai dujas pramonėje ar šilumos gamyboje naudojantiems vartotojams, bei, atsižvelgiant į vartotojų grupes ir jiems užtikrinamą dujų tiekimo saugumą, proporcingiau paskirstyti energetinių sistemų išlaikymo sąnaudas tarp skirtingų rūšių energijos vartotojų.

Šiuo įstatymu proporcingai paskirstytos gamtinių du­­­jų infrastruktūros išlaikymo ir tiekimo saugumo už­tik­­rinimo sąnaudos visiems gamtinių dujų sistemos nau­­­­dotojams ir vartotojams. Papildoma pajėgumų mo­­­­­de­lio dedamoji priklausys nuo dujų sistemos pajėgumo, ku­rio vartotojui ar sistemos naudotojui gali prireikti mak­simaliems gamtinių dujų paros poreikiams užtikrinti.

„Tai teisingas sprendimas. Anksčiau už dujų infrastruktūros išlaikymą mokėjo tik aktyvūs gamtinių dujų vartotojai ir tik už tiek, kiek tais metais pasinaudodavo, o dujinius įrenginius laikantys energijos gamybos rezervavimui – iš viso nieko nemokėjo. Ta­čiau sistema yra sukurta ir palaikoma maksimaliems vartotojų poreikiams patenkinti, tokia apimtimi ją reikia ir aptarnauti, o tai – kainuoja. Daugelis įmonių tuo naudo­josi. Są­nau­dų dalis, kuri turėjo būti apmokama visų vartotojų, prijungtų prie dujų tinklo, buvo už­krauta tik aktyviems du­jų vartotojams. Todėl nuo šiol įstatymu įtvirtinta, kad dalį sistemos sąnaudų dengtų visi sistemos naudotojai. Jei jie aktyviai sistema nesinaudoja, mokestis nedidelis, jei pradeda naudotis aktyviai, mokestis didėja. Buvo atkurtas reguliavimo teisingumas“, – sako AB „Amber Grid“ vadovas.

Scanpix

Spalio 15-oji pažymėta istorinio įvykio – Briuselyje pasirašyta sutartis dėl Lietuvos ir Lenkijos dujotiekio (angl. „Gas Interconnection Poland–Lithuania“, GIPL) finansavimo. 295,4 mln. eurų – tai didžiausia kada nors skirta ES parama energetikos infrastruktūros projektams.

 

Austė MERKYTĖ

 

Ypatingas dėmesys Lietuvai

 

Tai, kad sutartis dėl pirmojo Lietuvos ir Lenkijos dujotiekio pasirašyta susirinkusiai Europos Vadovų Tarybai sprendžiant ypač svarbius Europai migrantų klausimus ir kad renginyje dalyvavo pats Europos Komisijos pirmininkas Jeanas Claude’as Junkeris, rodo ypatingą šio projekto svarbą.

Pasak Lietuvos gamtinių dujų perdavimo sistemos operatoriaus AB „Amber Grid“ valdybos pirmininko energetikos viceministro dr. Aleksandro Spruogio, sutarties pasirašymas visai Europai parodė pavyzdį, kaip rasti sutarimą įgyvendinant tokio aukšto lygio projektus, kad tai būtų naudinga ne tik vienai šaliai, bet visam regionui. Turbūt sunku būtų rasti dar geresnį būdą pristatyti mūsų šalį, nei Briuselyje, sausakimšame nuo užsienio delegacijų ir spaudos atstovų.

Sutarties pasirašymo ceremonijai ypatingos svarbos suteikė ir Prezidentės Dalios Grybauskaitės dalyvavimas. Prezidentė pabrėžė, kad Lietuvos ir Lenkijos dujotiekių jungtis padės integruoti izoliuotas Baltijos šalių dujų rinkas į bendrą ES dujų rinką, skatins prekybą gamtinėmis dujomis visoje Vidurio ir Rytų Europoje. Tai ne tik sustiprins dujų tiekimo saugumą ir patikimumą, bet ir sudarys sąlygas skaidriai bei sąžiningai konkurencijai, iš kurios naudos turės visi gamtinių dujų vartotojai.

Ceremonijoje taip pat dalyvavo Lenkijos ministrė pirmininkė Ewa Kopacz, Latvijos ministrė pirmininkė Laimduota Straujuma ir Estijos ministras pirmininkas Taavi Roivas.

Sutartį pasirašė Lietuvos ir Lenkijos dujų perdavimo sistemų operatorių – įmonių „Amber Grid“ ir „Gaz Systems“ bei Europos agentūros INEA („Innovations & Networks Executive Agency“), kuri yra atsakinga už ES paramos administravimą, atstovai. 558 mln. eurų vertės projekto įgyvendinimui skirta 295,4 mln. eurų iš Europos Sąjungos CEF fondo infrastruktūros statybai, o dar anksčiau 10 mln. eurų –  teritorijų planavimo ir projektavimo darbams.

 

Energija turi tarnauti valstybei, o ne atvirkščiai

 

Siekdama energetinės nepriklausomybės Lietuva kelia tikslą sudaryti visiems vartotojams galimybę įsigyti dujų palankiausiomis sąlygomis ir be jokių apribojimų.

„Energija – labai svarbus elementas kiekvienos valstybės ūkyje, turintis ir politinę dimensiją. Tai vienas kertinių elementų kiekvienos šalies ekonomikoje. Kiekvienos valstybės tikslas – tą priklausomybę padaryti patogią patiems sau: kad ne šalis tarnautų energijai, o energija tarnautų visuomenei“, – sako AB „Amber Grid“ generalinis direktorius Saulius Bilys.

„Amber Grid“ yra atsakinga už gamtinių dujų perdavimą (gamtinių dujų transportavimą aukšto slėgio vamzdynais) sistemos naudotojams ir gamtinių dujų perdavimo sistemos eksploatavimą, priežiūrą bei plėtrą.

Siekiama sukurti tokia sistemą, jog vartotojams būtų suteikta galimybė pasirinkti energijos rūšį ir sąlygas, kokiomis jie ją nori naudoti, kad patenkintų savo poreikius, nepaisant to, ar tai būtų nedideli namų ūkiai, ar pramonė. „Tik pasiekę tokį lygį galėtume sakyti, kad išties esame energetiškai nepriklausomi“, – teigia S.Bilys.

Didžiausia Lietuvos bėda dujų sektoriuje iki šiol buvo priklausomybė nuo vieno energijos šaltinio. Pastačius Klaipėdos suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalą, atsirado alternatyva. Antra mūsų šalies bėda, kad nacionalinė rinka yra labai maža. Kaimyninių Baltijos šalių rinkos irgi turi tokių pačių priklausomybės bei panašių rinkos problemų.

„Mažos rinkos nėra patrauklios tiekėjams: kyla kiekių realizacijos, lankstumo bei nemažai kitų rizikų, kurios paprastai didesnės kainos pavidalu perkeliamos ant vartotojų pečių, – mūsų padėtį komentuoja S.Bilys ir siūlo sprendimus: – Reikia sukurti kuo didesnę rinką, sujungiant kaimyninių šalių rinkas, kuri užtikrintų transportavimo ir realizavimo lankstumą, komfortą vartotojams bei skirtingų tiekimo šaltinių galimybes. Tada niekas nebūtų privilegijuotas, ir vartotojams turint galimybę rinktis tiekėjus šiems neliktų būdų piktnaudžiauti savo dominavimu bei priežasčių diktuoti sąlygas. Vartotojams suteikiama pasirinkimo laisvė. Tiekėjams sumažėja verslo rizikos maržos. Tai naudinga abiem pusėms.“

Pasak pašnekovo, pastaraisiais metais pasaulyje energetikos sritis pasikeitė. Bendravimas tarp tiekėjų ir vartotojų vyksta ne tiekėjų diktato, o vartotojų poreikių tenkinimo kryptimi. Bendrovės „Amber Grid“ veikla į tai ir nukreipta.

„Kietieji“ projektai įgyvendinami

Infrastruktūra energetinei Lietuvos nepriklausomybei pasiekti kuriama: pastatytas SGD terminalas, tiesiamos dujų ir elektros jungtys. Ypač reikšmingas žingsnis, padėsiantis Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims apsirūpinti dujomis iš alternatyvaus šaltinio, – spalio 2 d. baigta naujo dujotiekio iš Klaipėdos į Kuršėnus statyba.

Vos per metus per Klaipėdos, Plungės, Telšių, Rietavo ir Šiaulių rajonų savivaldybes buvo nutiesta 110 kilometrų ilgio, 800 mm skersmens antra dujotiekio gija, kuri sukūrė pakankamus pajėgumus transportuoti dujas iš SGD terminalo Klaipėdoje vartotojams Lietuvoje ir į kitas Baltijos šalis. Iki šiol esamos dujotiekio gijos skersmuo atkarpoje nuo Klaipėdos iki Kuršėnų buvo 300 mm, todėl dujų perdavimo sistema galėjo priimti tik iki 40 proc. dujų kiekio, kurį SGD terminalas galėtų tiekti per parą.

„Nuo šiol SGD terminalas yra visiškai integruotas į mūsų šalies gamtinių dujų perdavimo sistemą, jo pajėgumai leidžia patenkinti ne tik Lietuvos, bet ir daugiau nei 80 proc. Baltijos šalių metinio gamtinių dujų poreikio“, – sako S.Bilys.

Šio projekto svarbą ne tik Lietuvai, bet ir Baltijos šalių regionui įrodo tai, kad Europos Komisija skyrė iki 27,6 mln. eurų finansinę paramą statybos darbams finansuoti. Be to, 2014 m. dujotiekio Klaipėda–Kuršėnai statybos finansavimo paraiška buvo pateikta pati pirmoji tarp visų 68 Europos Sąjungos bendro intereso projektų paraiškų. Ir tai yra pirmasis Europoje įgyvendintas dujų sektoriaus bendro intereso projektas.

Planuojama sukurti bendrą teisinę bazę

Energetikos specialistai neslepia, kad laukia dar daug darbų įgyvendinant vadinamuosius minkštuosius projektus. Tai teisinės bazės, kuri sudarytų sąlygas lanksčiai prekybai tarp Baltijos jūros regiono valstybių ir panaikintų įvairius dabar egzistuojančius prekybos barjerus, sukūrimas. Kitas etapas – regioninės rinkos plėtra Rytų Baltijos regione ir jos įjungimas į bendrą ES rinką.

Šiandien susiduriama su problema, kad kiekvienas tiekėjas, pardavinėjantis dujas Lietuvoje, moka tam tikro tarifo mokestį už transportavimą. Jei jis nori dujas transportuoti iš Lietuvos į Estiją, turi sumokėti už transportavimą per visą Latvijos teritoriją ir dar už transportavimą per Estiją. Suprantama, kad toks daugkartinis apmokestinimas nepatrauklus tiekėjams ir brangina dujas galutiniam vartotojui.

„Siekiame, kad į Baltijos šalių teritoriją tiekiamos dujos būtų apmokestinamos vieną kartą ir be jokių tarifinių barjerų keliautų po visą regioną, priklausomai tik nuo poreikio. Kai nebeliks tarpinių mokėjimų, tai palengvins dujų mainus ir leis efektyviau išnaudoti esamą infrastruktūrą. Planuojama, kad sklandžiai be barjerų ir tarpinių mokėjimų veikiančią dujų transportavimo sistemą turėsime 2020 m.“, – prognozuoja „Amber Grid“ vadovas.

Suvienodintam teisynui rengti pasitelkta įtakinga Baltijos regiono energetinio bendradarbiavimo organizacija BASREC („Baltic Sea Region Energy Cooperation“), kurios užsakymu jau atliekama galimybių studija apie regioninės rinkos plėtojimą Rytų Baltijos regione ir jos įjungimą į bendrą ES rinką. 2015 m. pirmąjį pusmetį atliktas potencialių galimybių studijos rengėjų pateiktų pasiūlymų vertinimas ir BASREC vykdomasis komitetas išrinkto nugalėtoją. Numatoma, kad preliminarūs studijos rezultatai bus žinomi 2015 m. pabaigoje.

„Lietuvos ir Lenkijos dujų jungtis 2019 m. pabaigoje bus baigta. Ji sujungs veikiančią Baltijos šalių rinką su ES rinka. Iki 2020 m. sukursime bendrą Baltijos jūros šalių dujų transportavimo teisinę bazę. Tai visų mūsų vartotojų problemų sprendimas, o ne atskirų šalių. Atsiras laisvė pasirinkti tiekėją pagal vartotojų nustatytas sąlygas. Pradings baimė ir dėl nenutrūkstamo dujų tiekimo, nes vienam tiekėjui pasitraukus galėsime dujas pirkti iš bet kurio kito tiekėjo konkurencinga kaina. Bet koks vieno ar kito tiekėjo juridiškai nepagrįstas grasinimas imtis kokių nors sankcijų taps nebeaktualus, – dujų sektoriaus strategiją brėžia „Amber Grid“ valdybos pirmininkas energetikos viceministras A.Spruogis ir priduria: – Visų šių gamtinių dujų sektoriuje įgyvendinamų projektų, siūlomų naujovių ir pakeitimų pagrindinis tikslas – sudaryti prielaidas dujų kainoms mažinti, ir tai ateityje turėtų pajusti kiekvienas dujų vartotojas Lietuvoje.“

A. Narmonto nuotr.

Dujos neišnyks. Prognozuojama, kad gamtinės dujos šalyje ir toliau užims reikšmingą energijos išteklių dalį.

Po dešimties metų Lietuvos elektros ir dujų perdavimo sistemos jungtys su Europa bus tapusios natūralia ES energetinės sistemos dalimi. Kaip tuomet funkcionuos šalies energetikos ūkis ir kuo bus kaltas ar nekaltas vienas Klaipėdoje prišvartuotas laivas – teiraujamės energetikos ministro Roko Masiulio.

VEIDAS: Pradėkime nuo aktualijos – gamtinių dujų vartojimo mažėjimo, kurio nepajėgia sulaikyti nė smunkanti šio ištekliaus kaina biržoje. Prognozuojama, kad tendencija nekeis vektoriaus iki pat antrojo dešimtmečio pabaigos. O kaip įsivaizduojate Lietuvos gamtinių dujų rinką po dešimties metų? Ar yra tikimybė, kad dujų vartojimo kreivė vėl imtų kilti? Kokios prielaidos būtinos tokiam scenarijui?

R.M.: Daug kas priklausys nuo kainų, kurias prognozuoti dešimčiai metų į priekį labai sudėtinga. Bendra tendencija tokia, kad iškastinis kuras tampa vis sunkiau ir sudėtingiau pasiekiamas, tam reikia investuoti daugiau, todėl jo kaina kyla. Tačiau ilguoju laikotarpiu galimi dideli pokyčiai, pavyzdžiui, visiškai naujos technologijos, nauji būdai, kaip buvo, pavyzdžiui, su skalūnų revoliucija, kuri atvėrė visiškai naujus naftos ir dujų klodus. Galbūt Lietuvoje irgi rasime komerciškai apsimokančių skalūnų dujų klodų, kurie turėtų įtakos rinkos kainai.

Manau, kad gamtinės dujos užims reikšmingą energijos išteklių dalį. Tą numato ir daugelis pasaulinių prognozių. Gamtinės dujos – patogus, švarus kuras. Vartotojams nereikia jų sandėliuoti ar rūpintis, kur įsigyti, lengva prižiūrėti dujinius katilus bei reguliuoti šildymą, patalpos neteršiamos suodžiais ir kvapais. Naudojant dujas išsiskiria beveik pusantro šimto kartų mažiau kietųjų dalelių, nei šildantis malkomis, ir daugiau kaip tūkstantį kartų mažiau, nei kūrenant durpinius gaminius. Deginamos gamtinės dujos neskleidžia nemalonaus kvapo, nesukelia smogo. Namus šildant dujomis, o ne kietu kuru, mažinama oro tarša artimoje aplinkoje.

Dujų vartotojų daugės transporto srityje. Pavyzdžiui, suskystintosios gamtinės dujos (SGD) gali būti naudojamos kaip kuras krovininiame transporte, viešajame transporte, laivuose. Tai mums palyginti nauja, bet labai perspektyvi sritis.

Auganti atsinaujinančių energijos išteklių (AEI) dalis energetiniame balanse taip pat reikalauja dinamiškų, kontroliuojamos galios elektrinių, tokių kaip kombinuoto ciklo blokas (KCB) Elektrėnuose, kuris gali subalansuoti AEI netolygumus.

VEIDAS: Dėl to, ar šalis sudegins daugiau dujų, ar mažiau, vartotojams galvos tarsi neturėtų skaudėti, jei ne keletas „bet“: tai SGD laivo nuomos įsipareigojimai bei dujotiekių infrastruktūros plėtros projektai, kurių ekonominė nauda grindžiama vartojimo ir perdavimo paslaugų poreikio didėjimu. Jei poreikis susitrauks drastiškai, dėl mažėjančios vartotojų bazės, kuriems užkrauta prievolė grąžinti minėtas investicijas, pasaulinė dujų pigimo tendencija Lietuvos gali ir nepasiekti. O tai vėlgi neskatins gamintojų bei vartotojų pasirinkimo dujų naudai… Kaip išpainioti šį mazgą?

R.M.: Lietuvą jau pasiekė dujų pigimo tendencija. Dujos buitiniams vartotojams atpigo nuo praėjusių metų vidurio. Šiemet dėl pingančios naftos dujų kaina toliau mažėja.

Dabartinės sumažėjusios kainos – tiek dujų, tiek prijungimo prie tinklų – pritraukė naujų vartotojų. „Lietuvos dujų“ statistika liudija, kad jų daugėja: pernai prie skirstomojo tinklo prijungta 3600, užpernai – 3 tūkst. naujų vartotojų.

Dujų vartotojų ratas dar išsiplės, kai šis kuras bus pradėtas aktyviau naudoti kituose sektoriuose, pavyzdžiui, transporto. Kai „Klaipėdos nafta“ baigs statyti SGD paskirstymo stotį sausumoje, automobiliniais dujovežiais SGD bus galima pristatyti klientams bet kurioje vietoje. Tai dar labiau padidins dujų patrauklumą.

Be to, esama ir vidinių išteklių. Vienas iš pavyzdžių: dabar „Lietuvos energijoje“ vyksta veiklų konsolidavimo – vertės grandinės išgryninimo programa, kurios lūkestis – patogesnis „vieno langelio“ aptarnavimas, 10 proc. mažesnės už dabartines veiklos sąnaudos 2020 m. O tai reiškia 50 mln. eurų mažesnes vartotojų išlaidas.

VEIDAS: Ateities dujų vartojimo scenarijuose matyti, kad didžiausi poreikių praradimai regimi ne pramonės, o energetikos gamybos sektoriuje, kuriam tenka prievolė palaikyti minimalų SGD terminalo veiklos režimą. Ar nepribrendo laikas peržiūrėti valstybinės reikšmės projektų (tokių kaip SGD terminalas) sąnaudų paskirstymo mechanizmą atsižvelgiant į tai, kad energetinis saugumas vienodai turėtų rūpėti visiems šalies gyventojams, o ne atskiroms jų kategorijoms?

R.M.: SGD terminalo saugumo dedamoji šiuo metu yra socializuota, tai yra išdalyta visiems dujų vartotojams. Kitaip yra realizuotas terminalo veiklos užtikrinimo modelis su paskirtuoju tiekimu. Pagrindinė pasirinkto modelio idėja tikrai pagrįsta: jeigu valstybė nustato ir garantuoja energijos supirkimo tarifus reguliuojamiems gamintojams, tai turbūt ji turi teisę įpareigoti juos įsigyti tam tikrus išteklius? Problema kai kuriuose regionuose kyla dėl to, kad reguliuojami energijos gamintojai yra priversti konkuruoti. Tuomet reguliuojami tarifai nebetenka prasmės.

Kalbant apie prievolę pirkti SGD reikėtų prisiminti, kokia buvo dujų kaina, kai šios prievolės nebuvo. Ji buvo didesnė. Girdėti skundų, kad kartu su SGD terminalu atsirado prievolė pirkti suskystintąsias dujas, tačiau pamirštama, kad kartu su SGD terminalu sumažėjo ir dujų kaina. Dabartinė SGD kaina yra 12 proc. mažesnė nei pernai pirmąjį ketvirtį, kai turėjome tik vieną gamtinių dujų tiekėją. Reikėtų nepamiršti, kad pasirinktas modelis veikia dar labai trumpai. Visada gali būti ieškoma dar geresnio sprendimo.

VEIDAS: Esate minėjęs, kad alternatyvaus dujų tiekimo šaltinio atsiradimo Lietuvoje ekonominis efektas – 200 mln. eurų, tačiau gamybininkai dažnai kritikuoja tokią poziciją argumentuodami, kad valdininkai taip mėgina nepelnytai priskirti sau tiek pasaulio biržose pingančių dujų, tiek koncerno „Gazprom“ tarptautiniuose teismuose pralaimėtų bylų nuopelnus. Jeigu dėl viso to irgi „kaltas“ vienas Klaipėdoje prišvartuotas laivas – jis išties turėtų būti stebuklingas…

R.M.: Pamėginkite įsivaizduoti tokią situaciją. Tarkime, rinkoje yra vienas vienintelis tiekėjas, kuris siūlo benzino po 1,5 euro už litrą. Ir į tą rinką ateina naujas tiekėjas, kuris pasiūlo benzino po 1,3 euro. Ką daro vartotojai? Greičiausiai dauguma pradeda pirkti pigesnį benziną. Buvęs vienintelis tiekėjas turi dvi išeitis – mažinti kainą arba uždaryti verslą, nes jo produkcija būtų nebekonkurencinga.

Labai rizikinga spekuliuoti terminais, kas būtų, jeigu būtų ar nebūtų. Ne tai dabar yra svarbu. Svarbiausia, kad nuo šiol nebeliko galimybių mums vienašališkai diktuoti kainas. SGD terminalo suteikiama prieiga prie pasaulinės rinkos uždėjo lubas gamtinių dujų kainoms. „Gazpromas“ nustatys didesnę kainą? Padidinsime tiekimą per terminalą. „Gazpromas“ taikys mažesnes kainas, nei galime įsigyti rinkoje? Džiugu – pirksime daugiau iš jo ir laimės vartotojai. Sulig alternatyvos – terminalo atsiradimu Lietuva užsitikrino du dalykus: rinkos kainą ir dujų tiekimo saugumą. Tad, kaip jūs minėjote, dėl to tikrai „kaltas“ vienas Klaipėdoje prišvartuotas laivas.

VEIDAS: Energetikos ministerija pritaria, kad „Litgas“ turėtų būti suteikta teisė tanklaivius su „Statoil“ dujomis nukreipti į kitus tokį krovinį priimti pasirengusius uostus. Kokia tikimybė šitaip atsikratyti gresiančio dujų pertekliaus be kainos nuostolių ir be papildomos grėsmės šalies vartotojų piniginėms? Jeigu perparduosime pigiau, nei pagal sutartį su „Statoil“ mokame patys, – kas prisiimtų nuostolius?

R.M.: Dujų pertekliaus mes neturime, tiesiog tam tikrais laikotarpiais būtinasis minimalus tiekimas būna didesnis nei suvartojimas reguliuojamame energetikos sektoriuje. Laivų nukreipimas – viena iš galimybių. Mums svarbiausia turėti kuo platesnį tokių galimybių – mes jas vadiname lankstumais – kompleksą, kad priklausomai nuo situacijos rinkoje galėtume dinamiškai derinti įvairias priemones ir pasiūlyti vartotojams geriausią kainą. Kalbėdami apie visas alternatyvas turime įvertinti, kad tai yra tik veiklos lankstumo didinimas, o galutinę kainą vartotojams mes jau sumažinome.

VEIDAS: Ar bus koreguojama šiais metais Lietuvos elektrinei numatyta gamybos kvota, ar KCB, degindamas susikaupusį gamtinių dujų perteklių, dirbs ilgiau nei įprastai? Ar jo gamybos apimtis ateityje paveiks Vilniuje ir Kaune „Lietuvos energijos“ planuojamos statyti kogeneracinės jėgainės?

R.M.: Ne, numatyta remtinos elektros energijos kvota šįmet nebus koreguojama. Remiantis ankstesnių metų patirtimi, kai dėl remontų nešildymo sezono metu elektros energijos kainos rinkoje svyravo labai smarkiai ir vidutiniškai būdavo gerokai didesnės, ir matant planuojamus perdavimo linijų, elektrinių remontus dėl nepalankių hidrologinių sąlygų, KCB veikimo laikotarpį buvo nuspręsta pailginti nuo balandžio 15 iki spalio 15 dienos. Tačiau dėl to elektros energijos gamybos kvota nesikeis.

Vilniuje ir Kaune numatomos statyti kogeneracinės jėgainės KCB veiklai įtakos beveik neturės. Jos šilumą ir elektros energiją gamins daugiausia šildymo sezono laikotarpiu. O KCB ir rezerviniai elektrinės blokai šildymo sezono metu apskritai neveikia.

VEIDAS: 2025-ųjų Lietuvoje tiek elektros, tiek dujų perdavimo sistemos jungtys su Europa bus tapusios natūralia ES energetikos sistemos dalimi. Kaip tai pakeis vietos elektros gamintojų, tiekėjų bei dujų tiekimo įmonių veiklos aplinką? Ar nauja dujų tiekimo alternatyva tapsiantis Lietuvos–Lenkijos dujotiekis (GIPL) sugebės paveikti dujų kainas mūsų šalyje, ar įmanoma efektyvi jo ir SGD terminalo Klaipėdoje veiklos sinergija? Ar „NordBalt“ ir „LitPol Link“ jungtys atsilieps vietinės elektros energijos gamybos apimtims, ar tiesiog diferencijuosis mums įprasto elektros importo šaltiniai?

R.M.: Reikia pripažinti, kad mūsų laukia įdomi ateitis, kurią prognozuoti tam tikrais aspektais sudėtinga ar net neįmanoma. Jungtys mums suteiks užtikrintą energetinį saugumą ir dideles prekybos – tiek importo, tiek eksporto galimybes. Jos bus tokių pajėgumų, kad ribojimų praktiškai nebeturėtume justi. Terminalas iš esmės yra jungtis su pasauline SGD rinka, o  GIPL – jungtis su kita gamtinių dujų rinka. Turėdami jas abi, taip pat jungtį su Rusija, būsime maksimaliai diversifikavę dujų importo šaltinius.

Iš izoliuotos salos tapsime plačios ir gilios integruotos rinkos dalimi. Vadinasi, kartu priklausysime nuo tendencijų toje rinkoje – ne tik mūsų šalyje, bet ir aplinkinėse šalyse priimamų sprendimų. Pavyzdžiui, kainas rinkoje formuos Švedijos sprendimai dėl branduolinės energetikos, sezoniniai veiksniai – pavasariniai ir rudeniniai polaidžiai bei kita. Rinka taps dinamiškesnė: tam tikrais atvejais mes būsime importuojantys, o kartais galbūt ir patys eksportuosime energijos išteklius – tiek dujas, tiek elektros energiją. Puikus pavyzdys yra šių metų pradžia: atsiradus dujų kainų skirtumams tarp Estijos ir Lietuvos, natūraliai rinkos dėsnių formuojama tėkmė pradėjo kreipti srautus iš mažesnių kainų zonos Lietuvoje į didesnių – Estijoje.

Bus laikotarpių, kai bus atvirkščiai. Bus daugiau ir aktyvesnės prekybos. Tapsime didelių likvidžių rinkų, kuriose daug pirkėjų ir pardavėjų, kuriose vienas tiekėjas negalės formuoti rinkos kainų, dalimi. Vadinasi, turėsime vienodas išteklių rinkos kainas kaip ir mūsų kaimynai ir iš verslo konkurencingumo lygties galėsime išmesti energijos išteklių koeficientą. Tai nebebus mūsų konkurencinis trūkumas.

Renata Baltrušaitytė

Ovacijomis ir saliutais sutiktas laivas „Independence“ tiktai paaštrina klausimą, kodėl politinės valios stokojanti Lietuva leido sau per 10 metų už dujas permokėti koncernui „Gazprom“ maždaug penkis milijardus litų. Nors laivas atplaukė laiku, suskystintų dujų terminalas kol kas tenkinsis laikinuoju dujotiekiu.

Renata Baltrušaitytė, Aušra Lėka, Aušra Pocienė

Į Lietuvą, pirmąją Baltijos šalį, kad ir vėliau, nei galėjo, atplaukė nepriklausomybė tikrąja to žodžio prasme. Dėl mūsų politikų valios stokos ir pasipriešinimo projektui, dėl jų naivios, iškreiptos ir galbūt savanaudės rusofilijos beveik 25 metus visas gamtines dujas gaudavome iš Rusijos vieninteliu magistraliniu vamzdynu, nutiestu per Baltarusiją.

Suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo laivą-saugyklą simboliniu pavadinimu „Independence“ (tegu ir ne lietuviškai – „Nepriklausomybė“, tegu ir ne su Lietuvos vėliava) Klaipėdoje sutinkanti minia mojavo trispalvėmis, šaukė „Valio!“ Įvykis, gal nekonkuruojantis su Vasario 16-ja, bet neabejotinai istorinis, nes politinė deklaracija be ekonominio turinio nevisavertė.

„Nepriklausomybė“ atplaukė laiku ne tik pagal terminalo statybos, bet ir pagal politinės situacijos tvarkaraštį. Vis dėlto ar tikrai laiku? Ar tas tikrasis laikas nebuvo prieš dešimtį ar bent penkerius metus?

Alternatyvų ieškota net Venesueloje

Pirmų penkių nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos vyriausybių, tiesa, tuomet labai neilgaamžių, kartu paėmus valdžiusių 1990–1993 m., energetikos ministras prof. Leonas Ašmantas primena, kad jo buvimo poste metais buvo kitos aktualijos: dar net Rusijos armija nebuvo išvesta, apskritai reikėjo išgyventi, o ir tokių terminalų dar buvo tik pradžia.

Paskutinis energetikos ministras, iki šią ministeriją panaikinant dvylikai metų, 1996 m. jai vadovavęs Saulius Kutas aiškina, kad darbotvarkėje alternatyvūs šaltiniai buvo visą laiką, nes suvokta, kaip tai svarbu valstybės energetiniam saugumui. Pavyzdžiui, 1995 m. iš Venesuelos į Lietuvą atplaukė pirmasis laivas su orimulsija. Šis alternatyvus kuras lūkesčių nepatenkino, vėliau jo atsisakyta, bet faktas: rusiškiems energijos šaltiniams alternatyvų ieškota. Tuomet daugiau kalbėta ne apie dujas, bet skystą kurą, naftą, nes tą diktavo to meto energijos išteklių rinka, tuomet turėta infrastruktūra, o Rusijos dujos buvo pigios, tiekimas gana patikimas, be to, jau tuomet analizuota dujotiekio tiesimo į Lenkiją idėja, beje, lig šiol nerealizuota.

1993 m. pradžioje patvirtinta Būtingės naftos terminalo, kuris turėjo leisti Lietuvai apsirūpinti nafta ne vien iš Rusijos, statybos vieta. Tuomet turėjome veikiantį rusišką naftotiekį „Družba“ („Draugystė“), bet Būtingės terminalas buvo statomas kaip papildomas garantas, kad bus užtikrintas naftos tiekimas naftos perdirbimo įmonei Mažeikiuose, beje, vėliau likęs vienintelis. 1998 m. pasirašytas ketinimų protokolas leisti JAV bendrovei „Williams“ parduoti 66 proc. akcijų. 1999 m. sandoris įvyko, tais pačiais metais pradėjo veikti ir Būtingės terminalas.

Lietuvai ėmus žengti žingsnius į energetinę nepriklausomybę Rusija ėmė demonstruoti monopolininko ragus, o incidentai rusiškame naftotiekyje „Draugystė“ visai neatitiko jo pavadinimo. Kuo toliau, tuo labiau įsitikinta, kokie toliaregiški buvo žingsniai įtvirtinant alternatyvius energijos šaltinius.

Tačiau po tokių ryžtingų žingsnių energetikos srityje stojo keista, o kai kurių ekspertų vertinimu, net nusikalstama pauzė. Išnyko ir Energetikos ministerija: 1996 m. gruodį veiklą pradėjusioje tuomečio konservatoriaus Gedimino Vagnoriaus Vyriausybėje tokios ministerijos nebeliko. Ji atkurta tik 2008-aisiais, beje, tų pačių konservatorių, kurie ją ir panaikino.

Nusikalstamos stagnacijos dešimtmetis

Klausimą, ar galėjo suskystintų dujų terminalo krikštynos įvykti prieš dešimtį ar bent penketą metų, 2009–2011 m. energetikos viceministras, o nuo pat 1992 m. –  diplomatas, Lietuvos derybinininkas dėl įvairių Lietuvos tarptautinių susitarimų ekonomikos srityje, taip pat ir dėl narystės ES, dabar Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų dėstytojas Romas Švedas siūlo performuluoti: kodėl nuo 1999 iki 2008 m. ne tik neįgyvendintas, bet net nepriimtas nė vienas sprendimas dėl didelių energetikos projektų. Nors visą dešimtmetį puikiai buvo žinoma, kad derybose dėl narystės ES įsipareigota iki 2005 m. sustabdyti Ignalinos atominės elektrinės pirmąjį bloką, o nuo 2010 m. – ir antrąjį, o juk po to Lietuva netenka pagrindinio elektros energijos generavimo šaltinio, ir tai stipriai didina šalies priklausomybę nuo Rusijos. R.Švedas mini vienintelį šio dešimtmečio  energetikos „projektą“ – „Leo LT“ sukūrimą, o paskui išardymą, dėl ko praradome laiko ir lėšų, susigadinome tarptautinę reputaciją.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-42-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuviškas suskystintų dujų terminalas kompensuotų rusiškų dujų stygių ir jų dar liktų latviams.

ES naujienas apžvelgiantis laikraštis „EUObserver“ pateikė Vokietijos Kelno universiteto ekspertų atliktą kompiuterinį modelį, parodantį, kurios Sąjungos valstybės būtų labiausiai pažeidžiamos Rusijai nutraukus dujų tiekimą.

Tarp potencialių aukų – Suomija. Šalis būtų viena labiausiai nukentėjusių valstybių, jei Rusija į ekonominę kovą paleistų savo sunkiąją artileriją – dujų ir elektros blokadą. Rugsėjo 8-ąją Suomija kartu su keliomis kitomis valstybėmis atsisakė pritarti naujoms Europos Sąjungos sankcijoms Rusijos atžvilgiu: taip pasielgė Vokietija, Kipras, Italija ir Austrija.

Vokietijos ar Austrijos pozicija nieko pernelyg nenustebino – šios valstybės jau gerokai anksčiau užėmė poziciją, kad reikia derėtis su Rusija, juk Vokietijos kanclerė Angela Merkel Europos užkulisiuose neretai vadinama Vladimiro Putino drauge. Bet suomių laikysena šiek tiek netikėta. Jie – Rusijos kaimynai, kuriems, kaip ir kitoms Baltijos regiono valstybėms, ne visai adekvačių V.Putino sprendimų atveju kyla didžiausia grėsmė.

Baltijos šalys – Estija, Latvija, Lietuva tvirtai pasisako už sankcijų Rusijai sugriežtinimą, o Suomija nusprendė pasukti kitu keliu ir pritarė galimybei atidėti arba, esant reikalui, atšaukti naujus ekonominius suvaržymus Rusijai.

Lietuva – saugi?

Kokią ateitį ES apžvalgininkai ir mokslininkai piešia Lietuvai? „EUObserver“ nuomone, Lietuva bus viena saugiausių šalių, kurios visiškai nepajus dujų trūkumo, jei koncernas „Gazprom“ nutrauks dujų tiekimą vienam, trims, šešiems ar devyniems mėnesiams. Rusiškų dujų stygiaus nepajus energetiškai nepriklausomos valstybės – Norvegija, Belgija, Prancūzija ar Jungtinė Karalystė.

Kelno universiteto mokslininkai savo prognozę, paremtą kompiuteriniu skaičiavimu, atliko ištyrę visų ES šalių dujų vamzdynų sistemas, dujų talpyklas bei suskystintų gamtinių dujų (SGD) infrastruktūrą.

Seimo narys, buvęs ūkio ministras Dainius Kreivys, kalbėdamasis su „Veidu“, buvo optimistas: „Jeigu SGD terminalas Klaipėdoje pradės veikti laiku, mes išvengsime didžiųjų rizikų. Jei Rusija dujas atjungtų visoje teritorijoje, iš pradžių galėtų kilti techninių nesklandumų, kažkur galbūt trūktų pralaidumo. Tačiau tokios techninės problemos yra sprendžiamos. Šis „EUObserver“ pateiktas tyrimas iš principo teisingas. O jei dujos bus atjungtas po SGD terminalo paleidimo, tai rizikos mes visai nepatirsime. SGD terminalas kompensuotų rusiškas dujas ir jų dar liktų latviams.“

Klaipėdos SGD terminalas nuo pat projekto pradžios buvo vertinamas jei ne kaip energetinės nepriklausomybės garantas, tai bent kaip vienas svarbiausių žingsnių jos link. Tačiau jis turėtų pradėti veikti tik gruodžio 3-iąją. Kas būtų, jei Rusija dujas nustotų tiekti jau rytoj?

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 352014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-35-2014-m

Suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) tiekimo bei prekybos gamtinėmis dujomis bendrovė LITGAS, priklausanti energetikos įmonių grupei „Lietuvos energija“, pasirašė bendrąsias, neįpareigojančias prekybos SGD sutartis su septyniomis pasaulinėmis SGD tiekimo kompanijomis. Tai atveria galimybes Lietuvos rinkai pasiūlyti suskystintų gamtinių dujų iš kompanijų, kurios visos kartu tiekia apie pusę pasaulio SGD.

„Pasirašę sutartis su tokiais tiekėjais, įgyjame labai dideles pasirinkimo galimybes greitai ir efektyviai pirkti suskystintas gamtines dujas pasaulinėje neatidėliotinų sandorių (SPOT) rinkoje. Galėsime dinamiškai reaguoti į pokyčius regiono bei tarptautinėse rinkose, išnaudoti galimybes nupirkti SGD, kuomet jos bus pigiausios, tapti SGD prekiautoju pasaulinėje arenoje bei patiekti gamtinių dujų Lietuvos rinkai“, – teigė UAB LITGAS generalinis direktorius Dominykas Tučkus.

LITGAS taip pat galės pasiūlyti alternatyvią kainodarą, susietą su pasaulinėmis SGD rinkomis.

Tiekti SGD bendrovė galės pradėjus veikti Klaipėdos SGD terminalui.

Bendrosiomis sutartimis nustatomi rėmai, apibrėžiantys atsiskaitymų, krovinių pristatymo, atsakomybių pasidalinimo, bendras konfidencialumo ir kitas panašias sąlygas, tam, kad kiekvieno pirkimo atveju nereikėtų derėtis dėl jų ir būtų galima gerokai sutrumpinti pirkimo procesą.

Sudarydama šias sutartis, LITGAS įgyja potencialius tiekėjus, iš kurių vėliau galės rinktis konkrečius pasiūlymus SGD pirkti bei parduoti SGD. Kiekvienam pirkimui būtų sudaromi atskiri susitarimai, kuriuose nustatytas konkretus perkamų dujų kiekis ir kaina, pristatymo terminai.

Pagal šias bendrąsias sutartis LITGAS pirks ir bandomąjį SGD krovinį, skirtą Klaipėdos SGD terminalo testavimui. Šis krovinys Klaipėda turėtų pasiekti spalio pabaigoje.

Šią savaitę Maskvoje Lietuvos ekspertai pratęs niekaip nesibaigiančias derybas su koncernu „Gazprom“.

Užkliuvo už varčios – ir vėl iš pradžios: „Gazpromo“ pasiūlymai prezidentės Dalios Grybauskaitės neįtikino. Šalies vadovė pareiškė, kad du trečdaliai raštu išdėstytų sąlygų Lietuvai nepriimtinos, nes siūlomos dujų kainos nuolaidos būtų „mūsų pačių sąskaita“.
Neoficialiais duomenimis, siūloma kaina (370 JAV dolerių, arba maždaug 930 Lt už tūkst. kubinių metrų) per trejus metus, kai žadama ją taikyti, leistų Lietuvai sutaupyti apie 2 mlrd. Lt, tačiau tektų atsisakyti daugiau nei 4 mlrd. Lt vertės pretenzijų Stokholmo arbitraže, kuriam Lietuva apskundė „Gazpromą“ dėl nepagrįstos gamtinių dujų kainodaros 2008–2012 m.
Tiesa, niekas negali garantuoti, kad būtent tokia suma Lietuvai ir būtų priteista. Štai energetikos ekspertas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos generalinio direktoriaus pavaduotojas Vidmantas Jankauskas skaičiuoja, kad, lyginant Lietuvai tiektų dujų kainas su kainomis Latvijoje ir Estijoje, per metus susidarytų maždaug 0,5 mlrd. Lt permoka, o per penkerius metus (nuo 2008-ųjų iki 2012-ųjų) išeitų apytiksliai 2,5 mlrd. Lt siekiantis nuostolis Lietuvos ūkiui.
Dar vienas aspektas: neaišku, kam toji vienokia ar kitokia iš „Gazpromo“ priteista milijardinė suma galiausiai būtų nukreipta. Visi žinome, kad šalies biudžetas skylių nestokoja, todėl nėra garantijos, kad kompensacija pasiektų galutinius dujų vartotojus. Pagaliau žalą, tokiu būdu patirtą daugiausiai dujų „suvalgančių“ pramonės ar energetikos įmonių, sudėtinga būtų apskaičiuoti, nes jos didžiąją dalį dėl brangstančių gamybos išteklių patirtų nuostolių jau permetė savosios produkcijos vartotojams.
Vis dėlto įprasta tarptautinė praktika, pasak V.Jankausko, būtų išskaičiuoti gautą kompensaciją iš ateities dujų tiekimo sandorių kainos. Toks sprendimas, ypač jei jo nereikėtų lūkuriuoti metų metus, veikiausiai tenkintų pramonę, tačiau nebūtų objektyvus vartojimo grandinės pabaigoje esančių buitinių vartotojų atžvilgiu, nes jie kompensaciją už praeities permokas pajustų menkiausiai.
Antra vertus, analogiškas likimas mūsų lauktų ir šią savaitę tęsiamų Lietuvos derybų su „Gazpromu“ sėkmingos pabaigos atveju, tiesiog dujos (ir iš dalies šiluma) tuomet atpigtų greičiau.

Kodėl piniginės nepajus dujų pigimo

Bet ar tikrai pajustume šį pigimą? Jau nuspręsta, kad nuo 2015 m. pradžios į dujų perdavimo tarifus sugrįš vadinamoji terminalo dedamoji, kurios visi šalies dujų vartotojai negalės išvengti – nepriklausomai nuo to, ar vartos vamzdynais, ar per SGD terminalą importuotas gamtines dujas. Dėl konkretaus šios dedamosios dydžio dar turės apsispręsti Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija.
Nepamirškime ir naujo gamtinių dujų akcizo mokesčio, kuris vykdant ES direktyvą turėtų būti įvestas jau šįmet. Pernai Finansų ministerijos parengtos Akcizų įstatymo pataisos numatė, kad už tūkstantį kubinių metrų dujų buitiniams vartotojams teks mokėti 35 Lt, o verslui – 18 Lt akcizą. Tiesa, premjeras žadėjo neskubėti šio mokesčio įvesti, nors pagal ES reikalavimus jis turėtų būti pradėtas rinkti jau gegužę.
Visa tai sudėjus tampa aišku, kad netgi Vyriausybei sėkmingai suderėjus dėl 20 proc. pigesnių dujų buitiniai vartotojai tokio ženklaus skirtumo nejus.
Gal dujų pigimą pajustų bent centrinio šildymo sąskaitas apmokantys Lietuvos miestų ir miestelių gyventojai? Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas Vytautas Stasiūnas skaičiuoja, kad dujomis šildomuose didmiesčiuose – Vilniuje ir Kaune standartinio 60 kvadratinių metrų ploto buto, esančio senos statybos name, sąskaita už centrinį šildymą per mėnesį sumažėtų 50 Lt, o per pusmetį trunkantį šildymo sezoną – 300 Lt. Palyginimui: visai neseniai šilumininkai skelbė, kad dėl šiltos šių metų žiemos analogiško buto gyventojai per šildymo sezoną sutaupys maždaug 350 Lt, tai yra daugiau, nei sutaupytų atpigus dujoms. O biokuro katilinėmis šildomi miesteliai jokio pigimo šildymo sąskaitose apskritai neišvystų – išskyrus, žinoma, privačių namų, šildomų dujomis, savininkus.
Be to, didelė tikimybė, kad norėdama tesėti įvairius rinkėjams duotus pažadus Vyriausybė susigundys naikinti lengvatinį PVM, taikomą šildymo sąskaitoms. Šiuo metu joms galioja 9 proc., o ne įprastinis 21 proc. PVM tarifas. Nors pingant dujoms mažėja ir konkreti PVM skaitinė išraiška, tačiau daugiau nei dvigubai pakilusį šio mokesčio tarifą vis dėlto pajustume.

Kur investuoti ieškinio milijardus

Jei Lietuva Stokholmo arbitraže vis dėlto prisiteistų iš „Gazpromo“ savo permokėtus milijardus, kaip tikslingiausia būtų juos panaudoti? V.Stasiūnas įsitikinęs, kad laikinas dujų kainos sumažinimas tebūtų vienas iš būdų šiuos pinigus „pravalgyti“. Efektyviau būtų juos panaudoti modernizuojant daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemas. Būtent dėl netvarkingų namų vidaus sistemų šilumininkų sąskaitos gyventojams tampa nepakeliama našta. Tam reikalingos lėšos apytiksliai skaičiuojamos buto ploto kvadratiniam metrui numatant po 50 Lt. Taigi standartinio buto savininkui tokie darbai atsieina maždaug 3000 Lt, o mėnesio sąskaitų ekonomija, sutvarkius vien pastato vidaus sistemas, siekia 100 Lt. Tad investicija daugiabučio namo gyventojams sugrįžta per penkerius metus. Vilniuje tokia galimybe pasinaudojo jau 200 daugiabučių.
Kitas būdas valstybei protingai investuoti pinigus, anot V.Stasiūno – pertvarkyti Vilniaus ir Kauno šilumos ūkį taip, kad didžioji jos dalis būtų gaminama iš biokuro. Tačiau ar brangstant biokurui ir pingant gamtinėms dujoms tokios investicijos turėtų perspektyvą?
„Būtų tikras stebuklas, jei šilumos gamybos savikaina dujinėse jėgainėse ir antrarūšį kurą – biomasę bei komunalines atliekas deginančiose jėgainėse susilygintų. Vakarų Europos patirtis tokio stebuklo dar nėra mačiusi“, – tvirtina šilumininkų atstovas.
Jo įsitikinimu, lengvatinis PVM šildymui turėtų galioti tol, kol šilumos gamyba didžiuosiuose miestuose nebus atpiginta ir neįsibėgės namų renovacijos procesai.
Stebuklais netiki ir „Lietuvos energijos gamybos“ Verslo plėtros departamento direktorius Adomas Birulis, neseniai „Veidui“ skirtame komentare nurodęs, kad optimistinis scenarijus, jog iš dujų gaminama elektra vėl taptų konkurencinga rinkoje, per artimiausius kelerius metus mažai tikėtinas. Kad apsimokėtų gaminti elektrą naujajame Lietuvos elektrinės kombinuoto ciklo bloke, dujų kaina turėtų neviršyti 900 Lt už tūkstantį kubinių metrų. Šiuo metu „Gazpromo“ siūlomos laikinos kainos (930 Lt) tik priartėja, bet nepasiekia šios ribos.
Stambiausias šalies dujų vartotojas – koncernas „Achemos“ grupė per pusę darbo savaitės taip ir nerado galimybės nuosekliau atsakyti „Veidui“, kaip jo rezultatus veikia dujų kainų skirtumai, tačiau koncerno prezidentas Valdemaras Vareika neseniai skelbė, kad šiuo metu „Gazpromo“ siūlomos nuolaidos „Achemos“ gamyklos apyvartą galėtų pakelti 15 proc. Papildomai uždirbtų ir „Lietuvos geležinkeliai“, ir Klaipėdos uostas, nes daugiau Jonavoje pagamintų trąšų būtų eksportuojama. Šiuo metu dalis šios gamyklos cechų sustabdyta, juos paleidus darbo vėl turėtų maždaug šimtas darbuotojų.
V.Jankausko žiniomis, pačios „Achemos“ derybos su „Gazpromu“ dėl naujos dujų tiekimo sutarties sustabdytos ir veikiausiai nebus atnaujintos tol, kol vienaip ar kitaip nebus išspręsti aktualūs klausimai derybose su Lietuvos Vyriausybe.

Finansų ministerija pasirašė valstybės garantijos sutartį su Europos investicijų banku (EIB) dėl 81,094 mln. eurų (280 mln. litų) banko teikiamos paskolos AB „Klaipėdos nafta“. Lėšos skirtos suskystintų gamtinių dujų (SkGD) terminalo investicijų projektui finansuoti.

Valstybės garantija suteikta, įvykdžius visas sąlygas, nurodytas šiemet liepos mėn. priimtame Seimo nutarime. Europos Komisija lapkričio 20 d. patvirtino, kad minėtam projektui suteikiama valstybės garantija yra su vidaus rinka suderinama valstybės pagalba. Gruodžio 5 d. garantijas administruojančiai Finansų ministerijai pagal pasirašytą sutartį įkeistas ir Hipotekos registre įregistruotas būsimas terminalo turtas.

Trečioji įvykdyta  sąlyga – „Klaipėdos nafta“ į valstybės iždo sąskaitą pervedė 0,1 proc. paskolos dydžio garantinę įmoką.

„Europos investicijų bankas itin palankiomis sąlygomis paskolino terminalo statybai pusę reikalingų lėšų. Tai tik dar kartą patvirtina, kad Lietuvos strateginis objektas laikomas patikima investicija ir yra reikšmingas visai Europos Sąjungai“,- sako finansų ministras Rimantas Šadžius.

EIB ir “Klaipėdos naftos” paskolos sutartis, pagal kurią 20 metų suteikiama iki 87 mln. eurų (300 mln. litų) paskola, pasirašyta šiemet liepą, o visa valstybės garantijos teikimo procedūra užtruko bemaž metus.

Dar šiemet „Klaipėdos nafta“ turi galimybę pasiskolinti iš EIB iki 81 mln. eurų (280 mln. litų). O iš viso pagal sutartį su EIB bendrovė galės skolintis iki 87 mln. eurų (300 mln. litų).

Planuojama, kad visos investicijos į SkGD infrastruktūrą, draudimui ir kitoms išlaidoms padengti sieks apie 450 mln. litų. Nuo 2014 m. taip pat turi būti pateikta 150 mln. litų vertės banko garantija laivo nuomos sutarčiai užtikrinti.

Dar vasarą prasidėjo Vyriausybės derybos su Rusijos koncernu „Gazprom“ dėl dujų tiekimo Lietuvai. Koncernas, daugelyje ES šalių prarandantis rinkos lyderio pozicijas, suinteresuotas pasirašyti ilgalaikę dujų tiekimo sutartį su Lietuva, tačiau tokia sutartis daugeliu atžvilgių būtų nenaudinga Lietuvai.

Premjeras derybų su „Gazprom“ pradžioje akcentavo, kad jų tikslas – teisinga dujų kaina Lietuvai. Matyt, to norėtume kiekvienas, tačiau būdai tą pasiekti – skirtingi. Mainais už sudaromą ilgalaikę (t.y. 2013-2020 m.) dujų tiekimo sutartį, koncernas suteiktų nuolaidą Lietuvai tiekiamoms dujoms, tačiau ko verti tokie monopolininko pažadai?

Akivaizdu, kad nesant konkurencijos, bet kokia monopolininkė yra linkusi diktuoti jai palankiausias kainas. Lietuva vis dar yra priklausoma nuo vienintelio dujų tiekėjo – „Gazprom“. Būdama rinkos monopolininke, įmonė diktuoja kainas, kurios Lietuvos atveju yra didžiausios Europos Sąjungoje (ES). Ankstesnė Vyriausybė ne kartą akcentavo galimai neteisėtus „Gazprom“ veiksmus ir galiausiai kreipėsi į Stokholmo komercinį arbitražą dėl neteisingos dujų kainos nustatymo Lietuvai.

Be to, 2012 m. rudenį Europos Komisija, reaguodama į padėtį Rytų ir Vidurio Europoje, pradėjo tyrimą dėl „Gazprom“ veiklos, nes įtariama, kad koncernas naudojosi monopoline padėtimi, o kainos už dujas buvo nustatomos neteisingai. Šios savaitės pradžioje Europos Konkurencijos tarnyba oficialiai patvirtino tirianti Rusijos dujų koncerno „Gazprom“ veiklą Lietuvoje, tyrimo išvados turėtų paaiškėti šį pavasarį.

Nepaisant visų šių aplinkybių, dabartinė Vyriausybė derybų su „Gazprom“ kontekste neneigia galimybės atsiimti ieškinį mainais už nuolaidą pasirašius ilgalaikę sutartį. Visi šie faktai skatina kritiškai vertinti ilgalaikės sutarties dėl dujų tiekimo perspektyvas. Ar tikrai pasirašę ilgalaikę dujų tiekimo sutartį mokėsime už dujas mažiau? O gal priešingai – liksime monopolininkės gniaužtuose, kas galiausiai reikštų, jog už dujas tektų mokėti netgi brangiau?

Priežasčių, kodėl turėtume nepasirašyti ilgalaikės dujų tiekimo sutarties daug. Pirma, dujų kaina mažiausia yra tose šalyse, kur užtikrintas mišrus dujų tiekimas, t.y. dujos tiekiamos iš kelių tiekėjų, statomi suskystintų dujų terminalai ir pan. Pasirašius ilgalaikę sutartį būtume priklausomi nuo vienintelio tiekėjo, o dujų kaina ir vėl būtų susieta su naftos kainomis. Atsižvelgiant į tai, kad naftos kainos linkusios kilti, už dujas mokėtume daugiau.

Antra, konkurencinės rinkos pranašumas yra tas, jog galima rinktis tiekėją, kuris pasiūlo mažesnę kainą. Štai Didžiojoje Britanijoje 2009 m. dujų kaina sumažėjo 35 proc., dėl to, kad rinkoje atsirado dar vienas tiekėjas – JAV, kurios pradėjo dujų eksportą. Ilgalaikės sutarties pasirašymas užkirstų kelią rinktis tą tiekėją, kuris pasiūlo konkurencingiausią kainą.

Premjeras Algirdas Butkevičius tikina, kad šiuo metu vyksta derybos su Rusijos dujų monopolininku “Gazprom” ir jos esą baigsis iki šildymo sezono pradžios. Bet štai prezidentė Dalia Grybauskaitė atkreipia dėmesį, kad jokių derybų nėra, yra tik “Gazpromo” pateikti norai, daugumos kurių neįmanoma įgyvendinti. Premjeras vis dėlto mano, kad jei norime pigesnių dujų, kažkokių nuolaidų “Gazpromui” turėtume padaryti. O kokios nuomonės šiuo klausimu yra Lietuvos gyventojai?
Kaip paaiškėjo “Veido” užsakymu tyrimų bendrovei “Prime consulting” atlikus naujausią sociologinę apklausą, daugiau nei trys ketvirtadaliai apklaustųjų mano, kad vieną kitą smulkią nuolaidėlę padaryti galime, bet strateginių interesų atsisakyti neturėtume. Dar daugiau nei penktadalis įsitikinę, kad “Gazpromui” negalima daryti jokių nuolaidų, ir tik 1,2 proc. apklaustųjų mano, kad dėl pigesnių dujų Lietuva “Gazpromui” turėtų daryti dideles nuolaidas.
Kartu respondentų teiravomės, kokio kuro Lietuva savo šildymo ūkyje turėtų naudoti daugiausiai. Susumavus atsakymus paaiškėjo, kad du trečdaliai apklaustųjų pasisako už biomasę, malkas ir atsinaujinančius šaltinius, o ketvirtadalis – už dujas.

Formaliai šiuo metu vyksta Lietuvos derybos su koncernu “Gazprom”. Jūsų nuomone, ar norėdama pigiau pirkti dujas Lietuva turėtų daryti didelių nuolaidų “Gazpromui” ir gal net atsisakyti strateginių savo interesų? (proc.)

Vieną kitą nuolaidėlę padaryti galime, bet strateginių interesų atsisakyti – ne    76,6
Ne, jokių nuolaidų    21,2
Taip    1,2
Nežinau / neturiu nuomonės    1

Jūsų vertinimu, kokio kuro Lietuva savo šildymo ūkyje turėtų naudoti daugiausiai? (proc.)

Biomasės    37
Kita (elektros, atsinaujinančių šaltinių, malkų)    28,4
Dujų    24,6
Akmens anglių    3,4
Geriausia šilumą gaminti deginant šiukšles    2,6
Nežinau / neturiu nuomonės    2,2
Mazuto / orimulsijos    1,8

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2013 m. rugsėjo 23–25 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Vyriausybė toliau pasiryžusi laukti Maskvos pasiūlymų, o Prezidentė „Gazprom“ vadovo vizito į Lietuvą linkusi nesureikšminti.

Draugiškų „Gazprom“ dovanėlių Lietuvai tikrai nebus – tai paaiškėjo praėjusį penktadienį, pasibaigus daugiau kaip dvi valandas trukusiam Rusijos pusės inicijuotam Aleksejaus Milerio ir Algirdo Butkevičiaus darbiniam susitikimui. Ekspertų prognozės, kad trokštamas dujų kainų sumažinimas rusų atvežamose lauktuvėse bus kietai įvyniotas į vadinamąjį „package deal“, arba papildomų „Gazprom“ reikalavimų rezginį, pasitvirtino.
Premjeras A.Butkevičius anksčiau teigė, kad Lietuva derybose dėl dujų kainos nedarys nuolaidų nei dėl trečiojo ES energetikos paketo, nei dėl ilgalaikės dujų tiekimo sutarties, nei dėl ieškinio Stokholmo arbitraže, tačiau sieks penktadaliu mažesnės dujų kainos. Dabar tapo aišku, kad vykdant šį pažadą tektų susitaikyti su nuolaidomis vis dar vieninteliam į Lietuvą tiekiamų gamtinių dujų pardavėjui kituose rinkos baruose.

Pasisiūlė supirkti akcijas

„Manome, kad galima kalbėti apie esminį kainos sumažinimą, bet tik kompleksinio susitarimo rėmuose. Šis susitarimas apima investicinius, komercinius klausimus ir tranzitą“, – teigė A.Milleris.
Būtent rusiškų gamtinių dujų tranzito į Kaliningradą klausimo iš anksto tikėjosi Vyriausybės derybininkai, todėl tikėtina, kad šio aspekto gynybinės pozicijos lietuvių buvo „geriausiai sutvirtintos“. „Mūsų tikslas iš tranzito kuo daugiau uždirbti. Koks žioplys, turėdamas infrastruktūrą, galėtų nenorėti pasiimti jos uždirbamo pelno?“ – ironiškai klausė A.Butkevičius, žurnalistų tardomas apie būsimųjų derybų nuostatas.
Ne mažiau optimistiškai šiuo klausimu jis liko nusiteikęs ir išėjęs iš derybų kabineto: „Dėl tranzito lieka tik pasirašyti sutartį, kuri tikriausiai bus pasirašyta artimiausiu metu, vadovaujantis Europos Sąjungos teise ir Pasaulio prekybos organizacijos teise. Čia, manau, kad neturėtų kilti jokių problemų, nes gauti pajamas už tranzitą yra ir mūsų interesas“.
Kitas lengvai nuspėjamas punktas, slypintis „komercinių klausimų“ formuluotėje, yra galimybė iki kitų metų pabaigos perpirkti „Gazprom“ turimas dujų perdavimo operatorės „Amber Grid“ akcijas. Po susitikimo A.Butkevičius neslėpė, kad jei „Gazprom“ tokiam sandėriui pasiryžtų, Lietuvos valstybė greičiausiai šį akcijų paketą įsigytų. Kol kas „Amber Grid“ akcininkų struktūra identiška „Lietuvos dujų“ akcijų pasidalijimo proporcijoms: „E.On“ valdo 38,9 proc., „Gazprom“ – 37,1 proc., o Vyriausybės įgaliota Energetikos ministerija – 17,7 proc. akcijų. Akivaizdu, kad įsigijusi „Gazprom“ valdomą „Amber Grid“ akcijų dalį Energetikos ministerija taptų dujų perdavimo bendrovės kontrolinio paketo valdytoja.
Žinoma, „Gazprom“ laisvas ieškotis ir kito, palankesnio savosios akcijų dalies pirkėjo. Pavyzdžiui, anksčiau plačiai aptarinėta jo tarpusavio akcijų mainų su „E.On“ galimybė. Tačiau jei per metus naujo „Amber Grid“ akcijų dalies savininko nepavyktų rasti – iškiltų grėsmė jų apskritai netekti. Mat tokiu atveju pagal Trečiojo energetikos paketo nuostatas „Gazprom“ būtų priverstas rinktis, ką pasilikti: dujų tiekėjos („Lietuvos dujų“) ar jų transportuotojos („Amber Grid“) akcijas. Kadangi gamtinių dujų gavybos ir prekybos milžinei vertingesnis turėtų atrodyti dalyvavimas „Lietuvos dujų“ valdyme, o privaloma tvarka išpirkti „Amber Grid“ akcijų dalies mūsų valstybė nėra įsipareigojusi, Lietuvai atsirastų bent teorinis šansas šias akcijas perimti dykai. Nors visi suvokia, kad toks įvykių scenarijus mažai tikėtinas, Vyriausybės pasisiūlymą pirkti „Amber Grid“ akcijas formaliai galima traktuoti kaip mažutę geranorišką paslaugą ES reikalavimų į kampą spraudžiamiems bendro verslo partneriams.
Beje, Lietuvai penktadienio susitikime atstovavę derybininkai tvirtina, kad principinis Trečiojo energetikos paketo įgyvendinimo klausimas jame, kaip ir tikėtasi, nebuvo svarstomas.

Sunkiausi mūšiai dar laukia

„Pokalbis ilgas, bet konstruktyvus. Reikia luktelėt ir tada žinosime daugiau“, – po dviejų akistatos valandų lakoniškai jos rezultatus komentavo A.Butkevičius.
„Pasikeitėme nuomonėmis dėl kompleksinio susitarimo galimybės. Mes remsimės abipusės bendradarbiavimo naudos principu. Tai turi būti naudinga Lietuvai, tai turi būti naudinga “Gazprom“. Galiu pasakyti, kad derybose pasiekta pažanga, nors derybas dar reikės baigti. Abi pusės tikisi, kad tai ilgai netruks“, – po susitikimo vertino A.Milleris.
Tai reiškia, kad Vilnius vėl pasiryžęs laukti oficialių raštiškų „Gazprom“ pasiūlymų, o išnagrinėję juos ekspertai pratęs kompleksines derybas dėl dujų kainų.
Iki susitikimo Lietuvos derybininkai viešoje erdvėje leido suprasti, kad įteikę savuosius pasiūlymus „Gazprom“ jie savo darbą nuveikė ir žiovaudami telaukia pranešimų apie siūlomas naujas kainas iš Maskvos. Netgi tikėjosi, kad A.Milleris atskraidins tuos pasiūlymus tarsi baltas taikos balandis.
„Galime konstatuoti, kad ekspertinių pokalbių, ekspertinių derybų etapas pasibaigė. Manau, jau atėjo laikas, kai mūsų partneriai turėtų pradėti priimti sprendimus. Iš mūsų pozicijų žiūrint, norėtųsi kainų racionalizavimo kuo greičiau”, – prieš gerą mėnesį tvirtino J.Neverovičius.