Nors Klaipėdos suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo statyba vyksta daugmaž pagal grafiką, Lietuvos energetinės nepriklausomybės priešininkai nenuleidžia rankų ir imasi kovoje su Visagino atomine elektrine išbandyto ginklo – referendumo.

Gegužės 3-ioji – reikšminga data Lietuvos kovoje dėl išsilaisvinimo iš “Gazpromo” dujų monopolijos gniaužtų: tądien tolimame Pietų Korėjos uostamiestyje Ulsane, neoficialiai vadinamame korporacijos “Hyunday” sostine, ant vandens nuleistas SGD laivas-saugykla, kuriam savininkai davė simbolinį „Independence“ – „Nepriklausomybės“ vardą. Po metų užbaigtas ir atplukdytas į Klaipėdą, „Independence“ taps esmine SDG terminalo dalimi: prie jo švartuosis tanklaiviai, atvešiantys suskystintas dujas, kurios, perpumpuotos į „Independence“ talpyklas, iš skysčio vėl įgis dujų pavidalą ir bus tiekiamos į jungiamąjį 18 kilometrų ilgio dujotiekį, kuriuo pasieks jau magistralinius vamzdynus, o per juos – vartotojus. Pagal planą, SGD terminalas veikti turėtų pradėti kitų metų spalio pradžioje.
Tik štai ar šiems planams lemta būti įgyvendintiems laiku? Pamatysime. O kol kas galima teigti, jog Lietuvoje pakanka jėgų, dariusių ir tebedarančių viską, kas jų galioje, kad SGD terminalo idėja būtų sukompromituota, o statyba – kaip galima labiau vilkinama.
Klaipėdos savivaldybės taryba nutarė labai savotiškai pasveikinti „Independence“ nuleidimą ant vandens: išvakarėse nutarta surengti vietinės reikšmės referendumą ir išsiaiškinti, pritaria klaipėdiečiai SGD terminalo statybai ar ne. Sprendimas mažų mažiausiai keistas, nes, viena vertus, pernai Klaipėdos savivaldybė jau davė sutikimą dėl terminalo vietos ir krantinės bei dujotiekio statybos, kita vertus, SGD terminalas – strateginės svarbos valstybės objektas, ir ne savivaldybei reguliuoti jau priimtus sprendimus. Juoba – „patariamaisiais“ referendumais.
Tačiau referendumo prieš terminalo statybą idėją įgarsinęs Klaipėdos vicemeras Artūras Šulcas neslepia – „galimybė sustabdyti jau pradėtus procesus yra“ ir atvirai baksnoja į lygiai tokį patį „neįpareigojantį“ referendumą dėl Visagino atominės elektrinės statybos, kuris staiga tapo tarsi įpareigojantis: „Dėl atominės elektrinės statybos taip pat buvo surengtas patariamasis referendumas, paaiškėjo, kad gyventojai nepritaria, tačiau diskusija vyksta iki šiol.“
Esmė ta, kad Klaipėdos savivaldybė rankovėje turi ginklą, kurį naudodama gali jei ne blokuoti, tai bent jau stipriai vilkinti SGD terminalo statybos darbus, – šį mėnesį turėtų būti sprendžiama, ar pritarti jungiamojo dujotiekio trasos, kurios dalis kabins šešis sklypus Klaipėdos miesto ribose, statybos specialiajam planui.
Tolesnį žaidimo planą nesunku nuspėti – atsiras susirūpinusių, ar dujotiekis neterš gamtos, ar jo statybos metu nebus sunaikinta kokių nors retų varliukų pamėgta kūdra, aplink savivaldybę šamanų šokius šoks „Klaipėdos likimui neabejingos visuomenės“ atstovai. O patys savivaldybės nariai žvelgs į SGD terminalą statančios „Klaipėdos naftos“ vadovus tyromis akimis, kuriose spindės klausimas: O ką mums duosit už tai, kad mes duotume leidimą statybai?
Tai, beje, ne pramanas, o tikrovė: Klaipėdos ir terminalo statybų realijas gerai išmanantys žmonės pasakojo, kad dar pernai diskusijos su savivaldybe ėjo labai sunkiai, ir sutikimas gautas Vyriausybei ir Susisiekimo ministerijai pažadėjus tam tikrų finansinių injekcijų. Tačiau per tą laiką valdžia pasikeitė, Susisiekimo ministerijai dabar vadovauja nebe klaipėdietis liberalas Eligijus Masiulis, bet socialdemokratas, ilgametis “Achemos” koncerno vadovybės narys Rimantas Sinkevičius, tad natūralu, kad jį labiau domino, kaip “Achemos” naudai pakeisti SGD terminalo finansavimo schemą, nei vykdyti ankstesnės Vyriausybės pažadus. Lygiai suprantama, kad Klaipėdos miesto galvos, pamačiusios, kaip lengvai ir greitai, remiantis tik gandais, nelaukiant, ką dėl “Achemos” skundo pasakys Europos Komisija, buvo pakeisti SGD terminalo finansavimo principai, nutarė išsireikalauti savo pyrago dalį.
SGD terminalu pasipiktinusi visuomenė jau irgi parengta: prieš savaitę visiems Klaipėdos savivaldybės tarybos nariams išsiuntinėtas prasta lietuvių kalba surašytas laiškas, kuriame gąsdinama, esą terminalo laivas-saugykla sprogs, sukels gaisrą, išdegins Neringos mišką. Vienintelė išeitis – perkelti terminalą šalia Būtingės, tegu tai dvigubai pakeltų jo kainą. Skaitydamas to „Pasipiktinusių miestiečių pasipriešinimo judėjimo STOP“ aktyvistų Vladimiro Nyrko ir Laimonio Starodubcevo laiško formuluotes pajutau stiprų deja vu jausmą: kažkur visa tai jau regėta.
Trumpa paieška, ir raudona rože padabintoje interneto svetainėje skaitau: „Ne kažkur jūroje, bet pačių klaipėdiečių panosėje, prie Kiaulės Nugaros, – 800 metrų iki pirmųjų gyvenamųjų namų Klaipėdos Smeltės kvartale – kėsinamasi pastatyti SGD terminalą! Iš kur tas klaipėdiečių nuolankumas ir ramybė, tokia patogi šio rizikingo objekto planuotojams? Simboliška, kad nepraėjus ir savaitei po to, kai Klaipėdos savivaldybė pritarė terminalo poveikio aplinkai vertinimo programai, Klaipėdos uoste įvyko du gaisrai. Mieli klaipėdiečiai, SGD terminalo projekto procedūros dar nebaigtos! Jūs dar turite teisę garsiai pasakyti STOP šiam terminalui“, – rašo LSDP Danės skyriaus pirmininko pavaduotojas Aloyzas Každailevičius.
O to „Pasipiktinusių miestiečių pasipriešinimo judėjimo STOP“ pirmininkė Ligita Girskienė per Seimo rinkimus kėlėsi kaip nepriklausoma kandidatė Danės rinkimų apygardoje.
Štai taip viskas sustoja į savo vietas: viena ranka valdantieji socdemai tarsi pritaria SGD terminalo statybai, o kita ranka, apmauta esą „nepriklausomų aktyvistų“ ir „pasipiktinusių miestiečių“ pirštine, deda visas pastangas, kad jį sustabdytų (būtina paminėti, kad LSDP Klaipėdos taryboje priklauso valdančiajai koalicijai) ar bent užvilkintų. Nes kiekviena diena virš numatyto SGD terminalo statybos termino – tai tiesioginiai nuostoliai Lietuvai ir pelnas “Gazpromui”. Už SGD laivo-saugyklos nuomą kasdien mokant po 492 tūkst. Lt, kiekvienas mėnesis terminalo statybos darbų uždelsimo reikštų 14,7 mln. Lt nuostolį.
Pavyzdį, kas nutinka, kai SGD terminalo statyba pradeda vėluoti, turime kaimyninės Lenkijos uostamiestyje Svinouiscyje. Ten dėl techninių ir finansinių nesklandumų terminalo statybos darbai jau dabar vėluoja pusmečiu, o tai reiškia, kad tie tanklaiviai su skystomis dujomis iš Kataro, kurie turėjo nuo kitų metų pradžios eiti Svinouiscį, dabar paskubomis išskirstomi į kitus Europos uostus, pardavinėjant jų krovinį su nuostoliu.

Viena ranka valdantieji socdemai tarsi pritaria SGD terminalo statybai, o kita ranka, apmauta esą „nepriklausomų aktyvistų“ ir „pasipiktinusių miestiečių“ pirštine, deda visas pastangas, kad jį sustabdytų ar bent užvilkintų.

PATIKSLINMAS

Visi Baltijos jūros uostuose statomi suskystintų dujų terminalai dėl vienokių ar kitokių priežasčių veikiausiai bus užbaigti vėliau, nei planuojama.

Nuo Svinouiscio uosto Lenkijoje, pro Lietuvos Klaipėdą, iki Mugos ir Inko uostų Suomių įlankoje – visur, kur pradedama ar planuojama statyti suskystintų dujų terminalus, turinčius sukurti dujų rinką ir išlaisvinti vartotojus nuo “Gazpromo” monopolijos diktato, susiduriama su bankrotais, teismais, ginčais ir neišvengiamu projekto vėlavimu.

Energetikos ministras Jaroslavas Neverovičius nepraranda optimizmo, kalbėdamas apie jau kelis mėnesius nuo grafiko atsiliekančią Klaipėdos suskystintų dujų terminalo (SGD) statybą. Praėjusį ketvirtadienį susitikęs su Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos parlamentarais jis patikino, kad jeigu per artimiausią mėnesį ar du pavyks išspręsti teisme sustabdytą bendrovės „Klaipėdos nafta“ vykdomą 20 km ilgio dujotiekio, turinčio sujungti terminalą ir magistralinius vamzdynus, pirkimo procedūrą, tai ir pats dujotiekis, ir be jo veikti negalintis terminalas būsią pastatyti laiku.
Analogiškus patikinimus prieš porą savaičių susitikime su SGD terminalo priežiūros komisija dalijo ir „Klaipėdos naftos“ gen. direktorius Rokas Masiulis, ir premjeras Algirdas Butkevičius. Pastarasis aiškino, kad yra kreiptasi į Aukščiausiąjį Teismą, prašant paskirti bylos nagrinėjimui trijų teisėjų komisiją. „Tai yra strateginis valstybės projektas, apie kurį žino ir teisėjai, – aiškino premjeras. – Jie irgi prisiims atsakomybę, priimdami sprendimus. Esu šimtu procentų įsitikinęs, kad viskas (SGD terminalo statyboje) vyks pagal planą.“
Bet su teisminiais ginčais dėl tokios apimties užsakymų praktiškai susidūrę specialistai optimizmu nedega. „Pasakiau ministrui J.Neverovičiui, jog taip nebus, kad pavyktų dujotiekį nuo SGD terminalo iki magistralinio dujotiekio pastatyti laiku, ir galiu kirsti su juo lažybų, kad dujotiekio statybos konkursą laimėjusi vokiečių įmonė „PPS Pipeline Systems“ tikrai ras būdų, kaip arba uždelsti statybų grafike numatytą dujotiekio atidavimą, arba gerokai užkelti kainą, kurią pasiūliusi laimėjo konkursą“, – „Veidui“ sakė Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos narys, buvęs Klaipėdos uosto direktorius Eugenijus Gentvilas.
Pasak Seimo nario, šiuo metu terminalo statybos padėtis tokia: uosto gilinimo darbai vyksta pagal grafiką ir bus užbaigti laiku; sutartis dėl krantinės statybos su Latvijos įmone pasirašyta ir darbai turi prasidėti pagal grafiką; laivas-suskystintų dujų saugykla statomas pagal grafiką ir bus atplukdytas laiku.

Dujotiekis įstrigo teismuose

Įstrigo tik dujotiekio statyba: dėl teismuose užginčytų konkurso rezultatų, užuot pradėta, kaip planuota, šių metų sausio mėnesį, ji dabar keliasi kažkur į vasarą ar dar vėliau. „Kad laimėtų dujotiekio statybos konkursą, kurio vienintelis kriterijus buvo kaina, „PPS Pipelines Systems“ nuleido savo pasiūlymo kainą nuo 200 mln. iki maždaug 100 mln. Lt, – aiškina E.Gentvilas. – Bet tokių stebuklų su kainomis nebūna. Todėl ir sakau, kad vokiečiai arba statybų eigoje pakels kainą, arba užtęs darbus, bet tikrai niekaip nespės baigti dujotiekio iki 2014 m. spalio 1-osios. Jeigu statybos būtų prasidėjusios kaip planuota, statytojai darbams būtų turėję maždaug 20 mėnesių. Dabar jau balandis, o dar viskas teismuose. Tarkime, jeigu viskas bus taip gerai, kaip žada ministras, ir per mėnesį viskas išsispręs, tai dujotiekio statybos sutartis geriausiu atveju bus pasirašoma gegužę. Statybininkams liks geriausiu atveju tik 17 mėnesių. O jeigu teismai nesibaigs ir bus apeliacijos?“
Dujotiekį iki 2014 m. spalio 1 d. reikia pabaigti, nes tuo metu į Klaipėdą jau bus atplukdytas laivas-saugykla pradėti du mėnesius truksiančių terminalo bandymų: bus užpirkta 30 mln. Lt vertės bandomoji partija dujų, kurios bus paleistos jungiamuoju dujotiekiu į magistralinius tinklus. Nuo 2014-ųjų gruodžio 3 d. turi prasidėti SGD terminalo eksploatavimas normaliu režimu. Bet jeigu dujotiekis laiku nutiestas nebus, laivas-saugykla tuščiai stovės prie naujosios krantinės Klaipėdos uoste, „Klaipėdos naftai“ kasdien mokant po 492 tūkst. Lt už jo nuomą. Vien dėl to kiekvienas mėnesis dujotiekio statybos darbų uždelsimo reikštų 14,7 mln. Lt nuostolių.
Dujotiekio statybos konkursas įstrigo tada, kai jį pralaimėjusi vokiečių bendrovė „PPS Pipeline Systems“ užginčijo rezultatus Viešųjų pirkimų tarnyboje, nurodydama, esą rengėja – „Klaipėdos nafta“ jau konkursui vykstant pakeitė vertinimo kriterijus, vietoj darbų trukmės ir kainos palikdama tik mažiausios kainos kriterijų. Į „Klaipėdos naftos“ protestus, esą vokiečių pretenzijos nepagrįstos, nes konkurso sąlygose liko konkreti darbų pabaigos data – 2014 spalio 1 d. ir visi dalyviai tai žinojo, VPT neatsižvelgė ir liepė iš naujo kartoti konkurso procedūras. Dabar jau laimėjo vokiečiai, kone dvigubai sumažinę pasiūlymo kainą. Tačiau tada konkurso rezultatą teismui apskundė jau pralaimėjęs lietuvių konsorciumas, sudarytas iš „Kauno dujotiekio statybos“ ir „Šiaulių dujotiekio statybos“. Teismas kovo 8-ąją dujotiekio tiesimo pirkimo procedūrai pritaikė laikinosios apsaugos priemones ir ją sustabdė. Tada jau „Klaipėdos nafta“ kreipėsi į teismą, prašydama sustabdymą atšaukti. Nors „Klaipėdos naftos“ vadovas R.Masiulis tikėjosi, kad teismas priims sprendimą per tris dienas, praėjo jau trys savaitės, ir kol kas – jokių teigiamų postūmių.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-14-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Valdančiosios koalicijos partijų atstovų požiūris į skalūnų dujų žvalgybą Lietuvoje priklauso nuo to, kurioje valstybinės valdžios institucijoje jie sėdi: jeigu Vyriausybėje – tuomet už skalūnų dujas, jeigu Seime ir savivaldybėse – tuomet prieš.

Pastarąją savaitę Seime ir Vyriausybėje susiklostė visiškai šizofreniška padėtis: dviejų valdančiųjų partijų – Socialdemokratų bei “Tvaros ir teisingumo” – atstovai vienu metu aktyviai pasisako už skalūnų dujų žvalgybą ir tuo pat metu visomis jėgomis jai priešinasi.
Prieš pusantro mėnesio teko rašyti, kad tuo pat metu, kai po susitikimo su skalūnų dujas Lietuvoje žvalgyti norinčio JAV energetikos milžino “Chevron” atstovais premjeras socialdemokratas Algirdas Butkevičius gana aiškiai pasisakė už skalūnų dujų paiešką, kitas įtakingas socialdemokratas – Seimo Aplinkos komiteto pirmininkas Algimantas Salamakinas padarė viską, kad komitetas tas paieškas uždraustų. Pastaruosius du dešimtmečius garsėjęs šviesiu protu, A.Salamakinas staiga pradėjo kliedėti apie iš čiaupo bėgsiantį degantį vandenį ir apie tai, kad Lietuvos geologais, sprendžiant skalūnų dujų klausimą, pasitikėti negalima. Susidūręs su tokiu agresyviu įtakingo partiečio ir jo vadovaujamo komiteto pasipriešinimu, premjeras tradiciškai susvyravo ir pasiūlė prieš suteikiant “Chevron” žvalgybos licenciją dar kartelį pasiklausti mokslininkų: galima gręžti gręžinius ieškant tų skalūnų dujų, ar vis dėlto tai toks baisus dalykas, kad nuo kelių grąžto kyštelėjimų Lietuva liks be geriamojo vandens (tiesa, už tai turės tiesiai iš čiaupo bėgančio ugninio)?
Gal tikėtasi, kad jau įprastai problemai tirti sudaryta darbo grupė uždels, bet mokslininkai darbus baigė greičiau nei per mėnesį ir praėjusį trečiadienį supažindino Seimą su savo išvadomis: skalūnų dujų ieškoti ne tik galima, bet netgi būtina, nes ankstesni teoriniai JAV mokslininkų atlikti galimo dujų kiekio vertinimai atrodo neįtikinamai ir turėtų būti tikslinami. Nes tik tuomet, kaip paaiškės, kiek tų dujų iš tiesų yra, bus galima spręsti, ar apsimoka pradėti pramoninę jų gavybą.
Štai čia ir prasidėjo cirkas. Mokslininkų išvada, užuot nuraminusi skalūnų dujomis abejojančius Seimo narius, suveikė kaip buliui raudonas skuduras – jie puolė į mūšį prieš “Chevron”, net nebeslėpdami savo išankstinių nuostatų, kurių jokios mokslininkų išvados nepakeitė ir niekada nepakeis, nes niekas tų išvadų net neketina peržiūrėti.
Jungtiniame Seimo Aplinkos ir Ekonomikos komitetų posėdyje skandalingoji Aurelija Stancikienė rėžė tiesiai: „Mums visų pirma svarbiausia sustabdyti šitą (skalūnų dujų žvalgybos) konkursą.“ Paprastai ir aiškiai, nieko nebeslepiant. Tai jungtinėmis abiejų komitetų valdančiųjų partijų narių pastangomis ir buvo padaryta, pakeliui sulaužant visą įmanomą posėdžių vedimo, siūlymų teikimo ir balsavimo už juos tvarką. O ko čia smulkintis, kai tikslas aiškus? Tiesa, kadangi Seimo komitetų valios galutinai stabdyti skalūnų dujų žvalgybą nepakanka, dėl to dabar turės apsispręsti visas Seimas.
Dabar bus įdomiausia, kokios pozicijos dėl balsavimo Seime laikysis Vyriausybė, nes joje nuotaikos visiškai priešingos toms, kurios sklando tarp valdančiosios daugumos parlamentarų (opozicija bemaž vieningai remia skalūnų dujų paieškas ir turėtų balsuoti už). Premjeras A.Butevičius, ir anksčiau rodęs palankumą tiek konkursą laimėjusiam “Chevron”, tiek pačioms skalūnų dujoms, kitą dieną po Aplinkos ir Ekonomikos komitetų sprendimo gana ramiai pareiškė tikįs, kad sutartis su “Chevron” dėl skalūnų dujų žvalgybos bus pasirašyta jau gegužės mėnesį. Tarsi jokio skandalo išvakarėse nė nebuvo.
Aplinkos ministras, vienas “Tvarkos ir teisingumo” partijos vadų Valentinas Mazuronis ne tik palankiai žiūri į skalūnų dujas, bet ir deda visas pastangas visuomenei įtikinti jų nauda: dalyvauja televizijos debatuose, dalija interviu, susitikinėja su žmonėmis, netgi į Ameriką nuvyko savo akimis pamatyti skalūnų dujų gręžinių, kad grįžęs galėtų tildyti oponentus: “Jūs matėte, kaip išgaunamos skalūnų dujos? Nematėte? O aš – mačiau!”
Ministro V.Mazuronio pozicija dėl skalūnų sukėlė nuoširdų konservatorių, visados su neslepiamu priešiškumu žiūrėjusių į paksistus, susižavėjimą bei paramą. Bet kartu pagimdė ir abejonių: ar jis neapsimetinėja? Lygiai kaip ir premjeras A.Butkevičius. Nes kaip čia dabar išeina – Ministrų kabineto nariai už skalūnų dujas, o tuos ministrus delegavusios partijos – prieš?
Žiūrėkime patys, kas Lietuvoje karščiausiai kariauja prieš skalūnų dujas. Žygaičių kaimo bendruomenė. Kas ten seniūnaitė, vedanti saviškius į kovą prieš “Chevron”? Jolanta Vaitkienė, priklausanti Valstiečių ir žaliųjų sąjungai. Tai pačiai, kuri karštai kovojo prieš Visagino atominės elektrinės statybą, o per Seimo rinkimus Šakių rajone taip pat karštai rėmė „Rosatom“ interesams atstovaujantį Socialdemokratų partijos prezidiumo narį Mindaugą Bastį. Kur yra Žygaičiai? Tauragės rajone, kuriam jau dešimtmetį vadovauja socialdemokratas Pranas Petrošius. Savivaldybės administracijos direktorius Algirdas Mosėjus – taip pat socialdemokratas. Mero pavaduotojas ir Aplinkosaugos komiteto pirmininkas Silverijus Statkus – partijos “Tvarka ir teisingumas” narys. Seime Tauragei atstovauja ir karštai prieš skalūnų dujų žvalgybą kovoja, nebūtais dalykais žmones gąsdina mero sūnus socialdemokratas Darius Petrošius, kuriam priklauso ir apskrities laikraštis „Tauragiškių balsas“.
Žvelgiame toliau. Skalūnų dujų žvalgybą, kaip žinome, ketinama atlikti Šilutės ir Tauragės plote. Kas dar, be tauragiškio D.Petrošiaus, atstovauja šioms vietovėms Seime? Kaimynystėje, Šilutės-Šilalės rinkimų apygardoje, išrinktas Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkas Remigijus Žemaitaitis, “Tvarkos ir teisingumo” partijos narys. Tas pats, kuris vos užėmęs komiteto pirmininko postą pareiškė: “Lietuva, patyrusi fiasko derybose dėl atominės elektrinės uždarymo ir naujo bloko statybų, turėtų ieškoti partnerystės su Rusija ir Baltarusija.” Jo pavaduotojas, komiteto Energetikos komisijos narys, šiuo metu socialdemokratams atstovaujantis Artūras Skardžius, rinktas Šilutės-Pagėgių apygardoje, reikalauja kuo greičiau panaikinti visas licencijas, jau išduotas angliavandenilių gavybai.
Taigi vaizdas toks: visas Šilutės ir Tauragės ruožas, kuriame ketinama ieškoti skalūnų dujų, valdomas, taip pat Seime atstovaujamas socialdemokratų ir “tvarkiečių”, kategoriškai pasisakančių prieš skalūnų dujas ir jų žvalgybą, bet tuo pat metu esančių už bendradarbiavimą su „Rosatom“ ir Lietuvos dalyvavimą rusiškų atominių reaktorių statyboje Kaliningrade ar Baltarusijoje. Atsitiktinumas? O gal vis dėlto dėsningumas?

Mokslininkų išvada, užuot nuraminusi skalūnų dujomis abejojančius Seimo narius, suveikė kaip buliui raudonas skuduras – jie puolė į mūšį prieš “Chevron”.

Rusijos dujų monopolininkui sunkiai sekasi prisitaikyti prie besikeičiančios globalios dujų rinkos.

Rusijos dujų monopolininkas koncernas „Gazprom“ vis dažniau pavadinamas milžinu molinėmis kojomis, mat susiduria su vis didesniais sunkumais ir neadekvačiai į juos reaguoja. Per praėjusius metus „Gazpromo“ pajamos už dujų pardavimą smuko 5 proc., o grynasis pelnas – net 15 proc. Ir visa tai net nepaisant kylančių dujų kainų, kurios nesugebėjo kompensuoti praradimo. 2012 m. Rusijos dujų monopolininkas prarado pelningiausios pasaulio kompanijos titulą: jį aplenkė korporacijos „ExxonMobil“ ir “Apple”, uždirbusios atitinkamai 44,8 mlrd. ir 41,7 mlrd. JAV dolerių.
Be to, kaip pabrėžia įtakingas JAV finansų leidinys „Forbes“, „Gazpromo“ akcijų vertė kasmet vis labiau menksta. Tarkime, 2008 m. viena “Gazpromo” akcija kainavo kone triskart brangiau nei 2011 m. Menksta ir kiti skaičiai: pavyzdžiui, 2001 m. “Gazpromas” perdirbo 556 mlrd., o pernai – 509 mlrd. kub. metrų dujų. Negana to, buvęs energetikos viceministras, dabar opozicijos politikas Vladimiras Milovas teigia, kad tikrasis praėjusiais metais perdirbtų dujų kiekis dar mažesnis – 478 mlrd. kub. m.
Kokios pagrindinės šio nuosmukio priežastys? „Investkafe“ analitikas Grigorijus Birgas konstatuoja, kad dėl sumažėjusio pelno visų pirma kaltas sumenkęs eksportas į Europą. „Gazpromo“ atstovai taip pat pabrėžia, kad dėl visko esą kalta Europą apėmusi ekonominė krizė. Tačiau, kaip atskleidžia „Der Spiegel“, Rusijos dujų monopolininko tiekiamų dujų paklausa sumenko labiau nei bendra dujų paklausa. Štai, tarkime, Italijoje per pirmuosius tris praėjusių metų ketvirčius dujų paklausa sumažėjo 2,6 proc., tačiau per tą patį laikotarpį iš „Gazpromo“ importuotų dujų kiekis sumažėjo 11 proc. Nyderlanduose dujų paklausa krito 9 proc., tačiau iš „Gazpromo“ buvo nupirkta net 42,6 proc. mažiau dujų. Lenkijoje situacija panaši: dujų paklausa sumenko 6,2 proc., o iš „Gazpromo“ importuota 11,5 proc. mažiau.
Kompanijos „Solida“ analitikas Dmitrijus Lukašovas teigia, kad daug mažiau rusiškų dujų perka tie, kurie jas naudoja elektros energijai gaminti. Tai paprasčiausiai nebeapsimoka. 2012 m. vasarą iš „Gazpromo“ gaunamų dujų kaina buvo triskart didesnė nei dujų kaina JAV rinkoje ir didesnė nei anglių. Būtent prie elektros gamybos naudojant anglis pereinama dujų sąskaita. “Bloomberg” duomenimis, praėjusių metų lapkričio pradžioje Vokietijos įmonės, elektros gamybai naudojančios dujas, vidutiniškai patirdavo 11,7 euro nuostolį vienam elektros megavatui pagaminti. O įmonės, tam naudojančios anglis, vidutiniškai galėdavo tikėtis 14,22 euro pelno vienam megavatui pagaminti.
Štai Vokietijos bendrovė RWE, kuri yra didžiausia anglių vartotoja Europoje, per pirmuosius devynis praėjusių metų mėnesius 72 proc. savo gaminamos elektros energijos pagamino degindama anglis. Per tokį patį 2011-ųjų laikotarpį šis rodiklis siekė 66 proc.
Tendencija akivaizdi – ieškoma pigesnės alternatyvos rusiškoms dujoms. Čia galima kalbėti ne tik apie amerikietiškas anglis, nes JAV pramonė perėjo prie pigių dujų. Per praėjusius metus JAV anglių eksportas į Europą išaugo 31,5 proc. Žaliesiems tai kelia nerimą, nes būtent anglys iš viso iškastinio kuro į atmosferą išskiria daugiausiai anglies dvideginio. Tačiau, kaip teigia Europos Sąjungos agentūros, užtikrinančios energetikos reguliatorių bendradarbiavimą, vicepirmininkas Walteris Boltzas, ekonominė realybė verčia įmones ieškoti alternatyvų dujoms ir rinktis anglis.

Priverstas daryti nuolaidų

2012 m. „Gazpromas“ į tolimąjį užsienį eksportavo 138,8 mlrd. kub. m dujų, kurių vidutinė kaina siekė 402 dolerius už 1 tūkst. kub. m. Šis rodiklis yra 7,3 proc. mažesnis nei prieš metus. Remiantis pirminėmis prognozėmis, „Gazpromo“ dalis Europos dujų rinkoje smuko dviem procentiniais punktais – iki 25,6 proc. Verta atminti, kad dar prieš dešimtmetį Rusijos dujų monopolininkas buvo atsiriekęs beveik pusę Europos dujų rinkos. Koncerno atstovas Sergejus Kuprijanovas teisinasi, kad „Gazpromo“ tikslas nėra bet kokia kaina išlaikyti savo dalį Europos dujų rinkoje, tik siekiama išlaikyti maksimalias įmanomas pajamas ir kartu neatpiginti dujų.
Vis dėlto „Gazpromas“ priverstas daryti nuolaidų klientams, nors to ir nenori. „Businessweek“ pabrėžia, kad iki praėjusių metų lapkričio koncernas savo klientams sutiko padaryti nuolaidų, kurių bendra vertė siekia 4,25 mlrd. dolerių. Europa – pati svarbiausia „Gazpromo“ partnerė. 2011 m. Europos dujų vartotojai koncernui sumokėjo 57 mlrd. dolerių, o tai, „Businessweek“ duomenimis, sudaro apie 40 proc. „Gazpromo“ pajamų.
Tiesa, minėtos nuolaidos daromos dažniausiai didiesiems Vakarų Europos vartotojams, o tai pagrįstai piktina alternatyvų rusiškoms dujoms kol kas neturinčias buvusias sovietinio bloko šalis. „Mes kenčiame nuo gerokai per didelio kainų skirtumo, palyginti su konkurentais Vakaruose“, – skundžiasi „Dalkia Energia“ koncerno Budapešte vadovas Gerardas Bourlandas.
Štai Lenkijos bendrovei „PGNiG“ pavyko nusiderėti, kad 1 tūkst. kubinių metrų dujų jai kainuotų ne 500, o 450 dolerių, o Vokietijos rinkos lyderė „E.ON“ 2012 m. sugebėjo išsiderėti nuolaidų, leidusių sutaupyti 1 mlrd. eurų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-9-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Prieš skalūnų dujų išteklių Lietuvoje žvalgybą sukilęs Seimo Aplinkos apsaugos komitetas kartu sukilo ir prieš Aplinkos ministeriją, ir prieš premjerą Algirdą Butkevičių, kuris bent jau praėjusios savaitės pradžioje rėmė skalūnų dujų paieškas.

Praėjusį trečiadienį premjeras Algirdas Butkevičius, jau pagarsėjęs dažna nuomonių ir požiūrių kaita, regis, pasiekė rekordą. LRT televizijos laidoje „Labas rytas, Lietuva“ jis dar teigė esąs įsitikinęs, kad JAV energetikos milžinės “Chevron” ketinimai pradėti skalūnų dujų žvalgybą Lietuvoje negali kelti jokio pavojaus. „Mes, Vyriausybės nariai, esame įsitikinę, kad ten viskas saugu“, – tvirtino premjeras, pridurdamas, jog blogai, kai galutinių sprendimų priėmimo etape prasideda viešos diskusijos. Mat diskutuoti reikėjo prieš metus, o dabar – laikas veikti.
Tai buvo tiesiog puiki Vyriausybės vadovo kalba, akivaizdžiai įkvėpta diena anksčiau vykusio susitikimo su didžiausius investuotojus Lietuvoje vienijančios organizacijos nariais, tarp jų – ir “Chevron” atstovais. Gali būti, papildomai premjerą įkvėpė ir tai, kad keliomis dienomis anksčiau su “Chevron” atstovais susitiko ir paramą jų veiklai pareiškė ir prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Deja, vos po kelių valandų A.Butkevičius skalūnų dujų paieškos klausimu jau jungė atbulinį bėgį ir prakalbo apie skalūnų dujų žvalgybos klausimo svarstymą Socialdemokratų partijos politinėje taryboje ir valdančiojoje koalicijoje. Kas atsitiko, kad premjero ryžtas ir valstybinis mąstymas vienu svarbiausių Lietuvos energetinės nepriklausomybės klausimų išgaravo?
Ogi žymaus socialdemokrato vadovaujamas Seimo Aplinkos apsaugos komitetas pasiūlė Vyriausybei stabdyti skalūnų dujų žvalgybą. Sprendimas skandalingas. Ne tik tuo, kad padarytas jau po to, kai įvyko konkursas dėl skalūnų dujų paieškos ir tapo žinoma, kad viena jo nugalėtojų tapo “Chevron”, turinti bene didžiausią pasaulyje patirtį ieškant ir išgaunant skalūnų dujas, bet ir tuo, kokiais argumentais remdamiesi Seimo nariai balsavo prieš skalūnų dujų paiešką. Buvo graudu ir tuo pat metu kraupu klausytis, kaip Seimo veteranas Algimantas Salamakinas, lig šiol buvęs vienas šviesiausiai mąstančių socialdemokratų, rimtu veidu kliedi apie tai, kad išgaunant skalūnų dujas žmonėms iš čiaupo vietoj vandens pradeda tekėti dujos ar kad Lietuvoje esą nėra nė vieno mokslininko, kuris pasisakytų už skalūnų dujų gavybą.
Tiesa, Lietuvos geologai, geriausiai iš visų išmanantys, kas yra skalūnų dujos ir kokiais būdais jos išgaunamos, pasisako už, bent jau tikrai už išteklių žvalgybą, bet jie Seimo Aplinkos komitetui, pasirodo, pasitikėjimo nekelia. Vietoj jų A.Salamakinas visiškai rimtai pakvietė į komiteto posėdį Puslaidininkių instituto metrologą (!), kuris pasakojo, anot jo, JAV spaudoje perskaitytus baubus apie skalūnų dujas. Metrologą vietoj geologo Seimo Aplinkos komitetas pasirinkęs todėl, kad, pasak A.Salamakino, jis esąs „įsitikinęs, jog geologai neatstovauja Lietuvos žmonių interesams“ ir visa „jų veikla kelia rimtų įtarimų“. Tad reikėtų atlikti parlamentinį tyrimą. Galima tik įsivaizduoti, kaip vyktų tas tyrimas, kai geologijos mokslo argumentai būtų nukalinėjami šamanų užkeikimais apie degantį vandenį.
Matydamas, kaip tokios Seimo komiteto kliedesienos akivaizdoje ėmė skysti premjero A.Butkevičiaus lig tol, regis, nepajudinamai tvirtas požiūris į skalūnų dujų žvalgybą, imi suprasti, ką Socialdemokratų partijai reiškė jos pirmininkas Algirdas Brazauskas. Sunku įsivaizduoti, kad kuris nors iš rimtesnių tos partijos politikų būtų drįsęs stoti į atvirą kovą su partijos ir Vyriausybės vadovu tokiu svarbiu šalies ekonomikai klausimu tais laikais, kai šį postą užėmė A.Brazauskas.
Šiandien neįmanoma pasakyti, kokia būtų buvusi A.Brazausko pozicija dėl skalūnų dujų išteklių žvalgybos, bet akivaizdu, kad kartą išsiaiškinęs su specialistais, jog tai reikalingas ir jokio pavojaus žmonėms bei aplinkai nekeliantis dalykas, A.Brazauskas savo sprendimo nebūtų keitęs dėl kurio nors Seimo komiteto pirmininko kliedesių, o ir norinčiųjų prieštarauti partijos pirmininkui vargu ar būtų atsiradę.
Ne vien todėl, kad rimta Vyriausybė nekeičia kartą priimtų sprendimų (reikia pabrėžti, kad vienintelis balsavęs prieš Seimo Aplinkos apsaugos komitete buvo aplinkosaugos ministras Valentinas Mazuronis). Svarbiausia, todėl, kad skalūnų dujų priešininkai atvirai sukčiauja: siekdami sustabdyti žvalgybos darbus, jie gąsdina žmones baubais apie tai, kas būtų, jeigu skalūnų dujos būtų išgaunamos. Ir tie pasakojimai būna paremti įvykiais, nutikusiais kažin kadaise, kai skalūnų dujų išgavimas buvo tik pradedamas, nutylint, kad per tą laiką „baisiosios“ giluminio skaldymo (na, kodėl nevartoti esmę geriausiai nusakančio žodžio „purenimas“) technologijos buvo smarkiai patobulintos.
Maža to, kaip pasakoja Lietuvos geologijos tarnybos direktorius Juozas Mockevičius, tos pačios giluminio skaldymo ir sūraus skysčio pumpavimo į gręžinį technologijos Lietuvoje naudojamos jau du dešimtmečius, pajūryje išgaunant naftą. Ir per visą tą laiką nebuvo jokių vandens užteršimų, kuriais naivius Žygaičių kaimo žmones ir politikus gąsdina skalūnų dujų priešininkai.
Skalūnų dujų gavybos oponentai ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje dažniausiai naudojasi argumentais iš serijos „mes nežinome, kas būtų, bet jeigu būtų, tai blogai“. Juoba kad aplinkosaugos reikalavimai Europos Sąjungoje, kurios narė, laimei, yra ir Lietuva, daug griežtesni nei JAV, ir “Chevron”, ateidama dirbti į Europą, tą labai gerai supranta, tad pasirengusi prisitaikyti prie visų vietos reikalavimų.
Galiausiai Lietuva turėtų atlikti skalūnų dujų žvalgybą vien tam, kad sužinotų, kokia dalis teorinių tų dujų išteklių gali būti išgaunama praktiškai. Nes šiandien Lietuva dar nežino, ar toji skalūnų dujų gavyba, kurios baisumais gąsdinami žmonės, paprasčiausiai apsimoka. Pasak to paties J.Mockevičiaus, geologų – tiek JAV, tiek Lietuvos – vertinimais, vertų išgauti skalūnų dujų kiekis gali būti keliasdešimt kartų mažesnis, nei prieš kelerius metus svajojo energetikai. Tačiau negręžęs – nesužinosi, kaip yra iš tikrųjų.
Visa bėda, kad tai, ką kalba geologai, yra argumentai, skirti sveikam protui, bet ne provincijos naivuoliams, kurių baimėmis ir tamsumu begėdiškai naudojasi ir skalūnų dujų priešininkai (tai pirmiausia “Gazpromas” ir su juo susijusios energetikos bendrovės Europoje, taip pat Artimųjų Rytų suskystintų dujų gamintojai, kuriems masinė skalūnų dujų gavyba Europoje reikštų šimtus milijardų nuostolių), ir į tamsybininkų elektoratą besiorientuojantys politikai. Pastarieji žino, kad dalis provincijos visada balsuos už tuos, kurie garsiai rėkia, žadėdami kovoti su baubais, bet ne už tuos, kurie daro kažką naudinga šaliai. Deja, tokių rinkėjų daugiau tarp dabartinės valdančiosios daugumos partijų šalininkų, todėl premjeras ir ėmė skysti.

Skalūnų dujų priešininkai atvirai sukčiauja: siekdami sustabdyti žvalgybos darbus, gąsdina žmones baubais apie tai, kas būtų, jeigu skalūnų dujos būtų išgaunamos.

Chevron_Oil_Refinery

Prieš porą savaičių, garsiai paskelbus geologiniuose užkulisiuose seniai aptarinėjamą faktą, kad Lietuvon rengiasi įkelti koją amerikietiškos kilmės tarptautinis energetikos milžinas „Chevron”, Vyriausybę užplūdo skalūninio Kataro vizijos euforija. Netgi susirūpinta, kodėl būsimasis „Klaipėdos naftos” suskystintų gamtinių dujų terminalas neturi suprojektuoto reverso režimo: jei toks būtų, greitai ne mes iš dujovežių dujas pumpuotume, o jie pas mus veržtųsi atšaldytų skalūninių dujų įsipilti. Pastatytų amerikonai pajūryje didelį dujų šaldytuvą – ir pamirštume „Gazpromo” vardą bent pusei amžiaus…
Juk, pagal prognozes, patys to nežinodami vaikštome virš puraus 120 mlrd. kubinių metrų išgaunamų gamtinių dujų „čiužinio”, kurį šiek tiek sudrėkinę ir padraskę galėtume be rūpesčių gyventi bent 40 metų. O per tą laiką, žiūrėk, atsirastų dar išmoningesnių technologijų, kurios leistų, papildomai spustelėjus Lietuvos gelmių angliavandenilių klodus, iš jų išlupti dar triskart tiek.

Palijo investuotojais

Geros žinios, kaip ir jų oponentės, po vieną nevaikšto. Netrukus paskelbta, kad skalūninių turtų paieškas Lietuvoje ketina pradėti ne tik „Chevron”, bet ir į mūsų požeminius turtus jau anksčiau tvirtas šaknis suleidęs kaimynų lenkų energetikos koncernas „Lotos”, pasitelkęs pagalbon amerikiečių kompaniją „CalEnergy Resources” (juk visiems žinoma, kad skalūninių angliavandenilių gavybos technologijos toliausiai pažengusios būtent JAV). „Lotos Group”, Lietuvoje valdanti produktyviausią naftos gavybos įmonę „Lotos Geonafta” ir neseniai gavusi Konkurencijos tarybos leidimą perimti bendrovės „Manifoldas” valdymą, šiemet pasiskelbė investuosianti 10 mln. Lt į skalūnų dujų žvalgybą Lietuvoje.
Kad galutinai įtikėtume savo, kaip ateities Kataro, žydromis perspektyvomis, praėjusią savaitę audito, mokesčių ir konsultacijų bendrovė KPMG paskelbė skalūninių dujų potencialo aštuoniolikoje Vidurio ir Rytų Europos šalių indeksą, kurio verdiktas pribloškė: už mus aplinkui turtingesnės tėra Lenkija, Rumunija ir Ukraina. Tirtasis Europos regionas kol kas importuoja apie 70 proc. jam būtino gamtinių dujų kiekio, daugiau nei 90 proc. importuojamų dujų atkeliauja iš Rusijos.
Lenkijai ir Rumunijai sulaukti geriausių indeksų padėjo ne tik palyginti dideli tikėtini skalūninių angliavandenilių ištekliai, bet ir palankus investicinis klimatas, solidi gamtinių dujų vartotojų vidaus rinka bei gana stabili šių valstybių ekonominė politika. Ukraina, auditorių vertinimu, atsilieka ne tiek žemės gelmėse slypinčių skalūninių dujų kiekiais, kiek sunkesnėmis sąlygomis užsienio investicijoms ir sunkiau prognozuojamais Kijevo politikų veiksmais.
O štai Lietuva, Vengrija ir Bulgarija kukliau vertinamos visų pirma dėl mažesnės vidaus rinkos, nors Lietuvoje, pavyzdžiui, skalūninių dujų telkiniai, spėjama, yra maždaug 2 km, o Lenkijoje – dvigubai giliau, 4 km gylyje. Toliau rikiuojasi Slovakija, Čekija ir Kroatija.
Žurnalistams pradėjus domėtis, kokiais duomenimis rėmėsi KPMG konsultantų tyrimas, iš bendrovės atstovų Lietuvoje gauta nuoroda į “Datamonitor, Gas and Power Fundamentals Outlook: Europe” 2010 m. pranešimą, kuriam Lietuvos rinkos perspektyvinius skaičius pateikė Energetikos ministerija.
O tie skaičiai įspūdingi: neva 2030 m. mūsų šalyje bus suvartojama 4,7 mlrd. kubinių metrų gamtinių dujų. Palyginimui: pernai, našiai padirbėjus azotinių trąšų gamintojams Jonavos „Achemoje”, suvartojome 3,37 mlrd. kubinių metrų dujų, šiais metais prognozuojamas jau tik 2,95 mlrd. kubinių metrų vartojimas. 2015 m. Lietuvai tenumatomas 2,58 mlrd. kubinių metrų poreikis. Kieno dėka per likusius 15 metų dujų vartojimo kreivė turėtų persukti ragus aukštyn ir pasistiebti kone dvigubai – taip ir lieka neaišku, tačiau dėl ateities juk nesiginčijama. Ypač jei kalbama apie vietinę skalūninių dujų gavybą ar suskystintų dujų importo perspektyvas, o ne optimistinius „Gazpromo” plėtros planus Rytų ir Vidurio Europoje.

Amerikietiškas desantas

Beje, „Gazprom” kompanijos taryba neseniai pareiškė, kad skalūninių dujų gavybą vertina kaip neracionalią. Galima tai laikyti propagandiniu bendrovės ėjimu ginant savo užimtas rinkos pozicijas. Antra vertus, jei Lietuva turėtų tokias daug lengviau ir pigiau išgaunamų gamtinių dujų atsargas kaip Rusija – ji tikriausiai taip pat neišgyventų euforijos dėl staiga nušvitusios perspektyvos tapti skalūniniu Kataru.
Apskritai kol kas Europoje visa skalūninių dujų gavybos euforija siejama su pasiteisinančia tokių dujų gavyba JAV. Ir skatina ją būtent iš Šiaurės Amerikos žemyno atkeliaujančios bendrovės – tokios, kaip Lietuvoje dabar linksniuojamos „Chevron” ar „CalEnergy Resources”, taip pat dėl gavybos licencijų Lenkijoje konkuruojančios „ConocoPhillips”, „Talisman Energy” ir jau spėjusi atsitraukti „Exxon Mobile”.
Bet kuriuo atveju, palyginti su atrastais ir jau baigiančiais užtvindyti vietos rinką skalūninių dujų ištekliais JAV, kur gamtinės dujos vartotojams dabar kainuoja 2,5 karto pigiau nei Europoje, kol kas menkai tetyrinėtos tokių angliavandenilių atsargos šioje Atlanto vandenyno pusėje vertintinos ganėtinai saikingai. Kuo mažesni klodai – tuo sunkiau tikėtis, kad atsipirks solidžios gavybos bendrovių investicijos, ypač regione, kuris, kaip minėjome, 90 proc. importuojamų dujų iki šiol gauna iš Rusijos, kol kas nematančios būtinybės kišti pinigų į brangią skalūninių dujų gavybą. Aišku, traukiantis „Gazpromo” pelnui toks požiūris gali ir pasikeisti, juolab netgi Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas neseniai paragino kurti į naujas aktualijas atsižvelgiančią šalies energetikos strategiją ateinančiam dešimtmečiui.
Vis dėlto lieka klausimas: kas tarptautinius angliavandenilių gavybos gigantus čia vilioja, jei objektyviai vertinant perspektyvos iš kelių kilometrų gylio išsitraukti lengvus pinigus Europoje ganėtinai miglotos?

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-46-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Politikai aiškinasi, ar po Naujųjų pradės barškėti vartotojų lėšas SGD terminalui renkanti kiaulė taupyklė.

„Dujų terminalas – projektas numeris vienas“, – jau kitą rytą po sėkmingai socialdemokratams susiklosčiusio antrojo rinkimų turo pareiškė šios partijos lyderis Algirdas Butkevičius. Tiesa, pridūrė, kad protingiau būtų suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalą statyti kartu su Baltijos kaimynėmis – Latvija ir Estija bei išsiderėti tokiam regioniniam projektui galimą ES paramą. Juolab netoli Lietuvos akis bado akivaizdus pavyzdys – Svinouiscio SGD terminalas Lenkijoje, kuriam gauta negrąžintina ES dotacija siekia 975 mln. Lt, vos ne pusę numatomų visų su dujų saugyklomis krante statomo terminalo statybos išlaidų (kurios sieks 2,275 mlrd. Lt).
Tiesa, jau kitą dieną tas pats A.Butkevičius pranešė, kad jo vadovaujama Vyriausybė greičiausiai atsisakytų prievolės iš SGD terminalo pirkti 25 proc. suvartojamo dujų kiekio ir peržiūrėtų gamtinių dujų perdavimo bei skirstymo tarifo, kuriame Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) sprendimu nuo kitų metų pradžios turėtų atsirasti SGD terminalo Klaipėdoje sąnaudų dedamoji, didinimą.
Kaip teigė VKEKK pirmininkė Diana Korsakaitė, dėl šios dedamosios buitiniams vartotojams gamtinių dujų kaina 2013 m. galėtų didėti 3,7 cento už kubinį metrą. Dėl didesnės dujų kainos brangs ir iš jų gaminamos šilumos kilovatvalandė. Skaičiuojama, kad kitąmet „Klaipėdos naftai“ tokiu būdu bus sukaupta beveik 114 mln. Lt SGD terminalo projektui finansuoti. O per dvejus terminalo statybos, kurią planuojama baigti 2014-ųjų gruodžio pradžioje, metus jam dujų vartotojai tarsi klusnios bitutės avansu suneš mažiausiai 200 mln. Lt.

Žada pigsiant dujas

„Klaipėdos naftos“ generalinis direktorius Rokas Masiulis teigia, kad toks terminalo statybos finansavimo modelis racionaliausias ir vartotojams naudingiausias, nes valstybei nereikės papildomai skolintis ir užsikrauti ant savo pečių dar ir kapitalo sąnaudų, kurios anksčiau ar vėliau būtų kompensuotos per dujų tarifą. „Bet koks skolinimas galiausiai gula į kainą. Jeigu paskolina už didesnes palūkanas, tai tik brangiau kainuos“, – pasirinktą modelį gynė SGD terminalo statybai vadovaujančios valstybinės įmonės vadovas.
Kadenciją baigiančios Vyriausybės premjeras Andrius Kubilius prieš antrąjį rinkimų turą drąsiai žadėjo, kad jau 2015-aisiais, vos pradėjus veikti SGD terminalui, dujos vartotojams atpigs 8–10 proc. (t.y. maždaug 20 centų už kubinį metrą), todėl dabartinis 3,7 ct brangimas esą nereikšmingas ir atsipirktų per pirmuosius SGD terminalo veiklos metus.
Tačiau negalima pamiršti, kad, remiantis perspektyviniais SGD terminalo verslo plano skaičiavimais, išlikus 2011 m. dujų vartojimo apimtims paties terminalo veikla vartotojams atsieis po 5–7 ct už kiekvieną kubinį metrą dujų, o jei apimtys kristų – ir daugiau. Pernai, sparčiai trąšų gamybos apsukas didinant „Achemai“, Lietuva suvartojo 3,37 mlrd. kubinių metrų dujų, šiais metais šalyje prognozuojamas jau tik 2,95 mlrd. kubinių metrų vartojimas, o 2015 m. tenumatomas 2,58 mlrd. kubinių metrų poreikis. Akivaizdu, kad jei terminalas tebus skirtas Lietuvos rinkai – jo išlaikymo sąnaudos vienam kubiniam metrui dujų turės augimo tendenciją.
R.Masiulio tvirtinimu, terminalo sąnaudos sudarys tik 5 proc. vartotojams parduodamos dujų kainos, ir tokiu atveju SGD terminalas atsipirktų per 20 metų. Jeigu terminalo sąnaudų dalis vartotojams tiekiamų dujų kainoje siektų 10 proc., investicijų grąžos būtų galima tikėtis per 15 metų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-45-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuvos premjeras Andrius Kubilius teigia, kad jei pasitvirtins informacija apie didelius skalūnų dujų išteklius, Lietuva ateityje galbūt taps nauju „Dubajumi ar Kataru“ – šios šalys turi vienus didžiausių pasaulyje naftos ir dujų išteklius. Tai jis pareiškė spalio 25d., komentuodamas pasaulio energetikos giganto „Chevron“ investicijas į Lietuvos bendrovę „LL investicijos“.

Specialistų teigimu, didžiausi skalūnų dujų klodai slypi Vakarų Lietuvoje. Būtent ten, kur šiuo metu veikia naftos gavėjai.

Kaip norėtųsi tuo tikėti, bet va yra du klausimai: Kodėl Prancūzija užkirto kelią amerikietiškam skalūninių dujų išgavimo būdui? ir Kodėl Švedijoje skalūninių dujų gavyba yra draudžiama?

Apie ypač dideles skalūninių dujų atsargas prieš kelis metu buvo kalbama Lenkijoje. Mokslininkai irgi buvo pareiškę, kad Lenkijoje tikrai yra daug skalūninių dujų. JAV koncernas kaip ir padarė kelis gręžinius, bet ties tuo Lenkijoje visas triukšmas liečiantis skalūninių dujų temą kaip ir aprimo. Ar dujų nėra, ar aptikti skalūninių dujų telkiniai netinkami eksploatacijai, ar skalūnų dujų išgavimo technologija lenkams tapo nepriimtinos – tikslios informacijos atrasti sudėtinga.

JAV naudojama skalūninių dujų gavybos technologija:

JAV skalūninių dujų išgavimui naudojamas horizontalus gręžimas, kuris derinamas su beliepsniu sprogdinimu.

Išgręžus gręžinį ir aptikus tinkamą uolienų tipą, vamzdžiu į gelmes yra nuleidžiami nedideli sprogstamieji užtaisai, kurie sutrupina skalūnus, juose maždaug šimto metrų spinduliu aplink gręžinį sukurdami daug mikroįtrūkimų, kuriuose ima kauptis gamtinės dujos.

Tuomet į uolienas labai dideliu spaudimu yra pumpuojamas specialus skystas mišinys, sudarytas iš smėlio, vandens ir specialių cheminių priedų. Šis mišinys išplečia uolienų įtrūkimus, o smėlio grūdeliai išlaiko juos atvirus.

Nustojus pumpuoti skystį, slėgio skirtumo veikiamas, į paviršių ima veržtis hidrauliniam skaldymu naudotas skystis, kuris yra valomas ir pakartotinai panaudojamas, taip pat ir skalūnų dujos, kurios yra atskiriamos ir nukreipiamos į talpyklas.

Dujų gavybos procese naudojamo skysčio sudėtis laikoma komercine paslaptimi, tačiau teigiama, kad didžiąją jo dalį sudaro vanduo – maždaug 98,5 procento, 1 procentas smėlio ir 0,5 procento specialių cheminių medžiagų, tokių kaip natrio hidroksidas, propileno glikolis ir benzenas.

Bet ar tai yra saugu, panarpliojus internetą galima atrasti informacijos, kad amerikiečiai jau raunasi plaukus, pamatę, kas nutiko, kai netoli jų namų buvo pradėtos pumpuoti dujos. Nuo Teksaso iki Kolorado ir Pensilvanijos – daugybėje JAV vietovių žmonės išsigandę, jaučiasi sėdintis ant dujinės bombos, vanduo bėgantis iš čiaupų ne tik užsidega, bet ir sproginėja, pageltonuoja, skleidžia keistą kvapą, žmonės bijo naudoti vandenį, praustis. Skalūninių dujų išgavimo teritorijose gyventojai skundžiasi dėl odos alergijų. Kai kuriuose upeliuose jie randa nugaišusių žuvų. Nukentėjusieji įsitikinę, kad dėl visko kalti skalūninių dujų išgavėjų metodai.

Šia tema nuomonės buvo nutarta paklausti doc. dr. Stasio Paulausko, ką apie JAV naudojamą skalūninių dujų gavybos technologiją mano Lietuvos energetikos specialistai.

Doc. dr. Stasio Paulausko komentaras

„Galiu pasidalinti su Jumis keletu teiginių, kurie gali būti naudingi susidarant nuosavą nuomonę apie energetikos technologijas:

1. Pasaulyje egzistuoja ir yra kuriama daugybė energijos gamybos technologijų nuo saulės baterijų iki termobranduolinės sintezės. Todėl nėra problemos pagaminti energiją, bet svarbu sugebėti atsirinkti tinkamiausius žmonėms jos gamybos ir vartojimo būdus.

2. Siekdamas uždirbti gamintojai visada siūlys savo technologijas, o vartotojai privalo sugebėti atsirinkit tai, kas jiems labiausiai priimtina.

3. Yra keletas technologijų atsirinkimo kriterijų:

a. Gamybos etape svarbus techninis technologijų atsirinkimo kriterijus yra TECHNOLOGIJŲ KONTROLIUOJAMUMAS. Tinkamos žmonėms energijos gamybos technologijos yra tos, kurias galima visiškai – 100% kontroliuoti – įjungti, išjungti, sustabdyti, išvengiant bet kokių neigiamų pasekmių. Jeigu negali technologijos visiškai kontroliuoti – nenaudok jos. Černobylio ir Fukušimos AE buvo prarasta kontrolė, reaktoriai ėmė lydytis ir grimzti į gruntą. Galėjo atsitikti ir dar baisiau, jeigu išsilydę reaktoriai būtų patekę į gruntinius vandenis, kur yra geriamas vanduo. Europa ir Japonija būtų tapusios negyvenamos ir dar blogiau…. Nekontroliuojama yra visa gavyba iš po žemių – naftos, dujų ir kt. Neseniai JAV Meksikos įlankoje sprogus naftos gavybos platformai situacija ilgą laiką išliko nekontroliuojama, buvo padaryta milžiniška žala gyvūnijai, augmenijai, gyventojams ir t.. Todėl yra atsisakoma nekontroliuojamų technologijų ir ieškoma visiškai kontroliuojamų, tokių, kaip vėjo, saulės, vandens, oro ir kt.

b. Vartojimo etape svarbus yra energijos SAUGUMO žmonėms ir aplinkai kriterijus. Visi su energijos šaltinių deginimu susieti sprendimai yra nesaugūs, kadangi dėl jų žūsta žmonės. Penkerių pastarųjų metų statistika rodo, kad vidutiniškai per metus Lietuvoje sąryšyje su ugnies naudojimu žūsta 228 žmonės. Černobylio AE nusinešė daugelio tūkstančių žmonių gyvybes. Todėl pasaulis atsisako naftos, dujų deginimo ir branduolinės energetikos. Biokuras ir biodujos yra taip pat susietos su deginimu, todėl jų taip pat bus atsisakyta. ES jau dar ir šiuos žingsnius.

4. Skalūnų dujų technologija yra nepriimtina tiek Technologijų kontroliuojamumo, tiek saugumo žmonėms požiūriais:

a. Dujos yra sukaustytos giliai po žeme esančiose skalūno uolienose. Norint dujas išgauti, reikia prasigauti kilometrą ir giliau po žeme ir sprogdinti ten skalūnus. Sprogdinimui naudojamos suspausto vandens patrankos. Kadangi visos požeminės struktūros yra mums menkai žinomais keliais susietos, sprogdinant uolienas JAV yra nuolat jaučiamas (apie trijų balų) žemės drebėjimas. Tokie sprogdinimai gali inicijuoti ir kitus pokyčius. JAV pranešama, kad tam tikrose vietose dingsta gėlas vanduo, be kurio žmonės negali gyventi. Nors atrodytų, kad gamtinių dujų prekeiviai galėtų skleisti tikslinę neigiamą informaciją apie skalūninių dujų gavybą, tačiau jų gavyba yra nepriimtina dėl to, kad negalima visiškai kontroliuoti jų gavybos proceso.

b. Vartojimo etape vis vien reiktų deginti dujas ir dėl to nebūtų užtikrinamas žmonių saugumas.

5. Visi su dujų deginimu (suskystintų dujų terminalas), branduoline energetika (Visagino AE), nuostoliais energijos tinkluose (jungtys) susieti projektai yra nepateisinami ir turi nusikaltimo prieš tautą požymių, kadangi būdami komerciškai netikslingi bei nesaugūs, jie yra vykdomi mokesčių mokėtojų lėšomis.

6. Leisti skalūnų dujų žvalgytojams atlikti bandomuosius sprogdinimus po žeme būtų galima tik tuo atveju, jeigu jie pateikti jų civilinės atsakomybės draudimą visai žalai, kuri iškiltų po jų bandymų. Deja, tokio masto, kurį gali iššaukti šie bandymai (žemės drebėjimai, gėlo vandens dingimas ir kt.) draudimų nebūna, nė viena pasaulyje draudimo kompanija neturi tiek pinigų.

7.  Todėl anksčiau ar vėliau bus įteisinti technologijų kontroliuojamumo, energijos išteklių vartojimo saugumo ir gamintojų civilinės atsakomybės principai. O tai reiškia, kad bet kuri nekontroliuojama technologija  bei pavojingi žmonėms energijos šaltiniai bus apskritai uždrausti.

Ši labai trumpa informacija gali būti pateikta daug detaliau, jeigu kuris nors politikas imtųsi rengti projektą teisės akto, kuris būtų nukreiptas į neatsakingų technologijų naudojimo uždraudimą žmonių saugumo vardan.

Pagarbiai Stasys Paulauskas Innovations Company “Eksponente”

Manau gerbiamas doc. dr. Stasys Paulauskas pagrindines mintis išsakė labai aiškiai ir patvirtina pagrindinius nuogąstavimus, dėl JAV naudojamų skalūninių dujų išgaivomo technologijos poveikio vietiniams gyventojams, aplinkai, gyvūnijai, dirvožemiui, gėlam vandeniu, pačiai gamtai.

Tai ką iš tikrųjų eilinį kartą mums nori įpiršti premjeras A. Kubilius? „Dubajų ar Katarą“ ar “Dykumos pragarą“?

Informaciją parengė Rimas Armaitis

Rusų koncernui “Gazprom” parduodant “Lietuvos dujas” tikėtasi pigių dujų, dujotiekio į Lenkiją ir stabilumo, tačiau nė vieno iš šių tikslų pasiekti nepavyko.  O ką duos pradėta kova su šiuo rusų koncernu?

Pasirinkusi kelią ne nuolaidžiauti „Gazpromui“, o susigrumti su juo, mūsų Vyriausybė šiuo metu smūgiuoja „Gazpromui“ keturiais frontais: pradėtas magistralinių dujotiekio tinklų atskyrimas nuo “Lietuvos dujų” įgyvendinant trečiąjį Europos Sąjungos energetikos paketą; Europos Komisija tiria galimai monopolinę „Gazprom“ veiklą ES; Lietuvos teismuose nagrinėjama byla dėl „Lietuvos dujų“ vadovybės veiklos; o praėjusį trečiadienį paduotas ieškinys dar ir į tarptautinį Stokholmo arbitražą prašant priteisti 5 mlrd. Lt, kuriuos Lietuvos vartotojai permokėjo mokėdami už dujas brangiausiai visoje Europoje. Bet ar turėsime naudos iš šios kovos?

Dujų kaina išaugo šešis kartus

Už 216 mln. Lt pardavusi kontrolinį „Lietuvos dujų“ akcijų paketą – 2002 metais vokiečių koncernui „E.ON Ruhrgas International“, o 2004 metais – rusų dujų tiekėjui „Gazprom“, tuometinė socialdemokratų Vyriausybė tikėjosi užsitikrinti stabilų dujų tiekimą mažomis kainomis. Tačiau padarius esminę klaidą – kartu atidavus magistralinius tinklus ir leidus užimti monopolinę padėtį tiekiant ir skirstant dujas, tokie lūkesčiai neišsipildė nė per nago juodymą.
„Įmonės “Lietuvos dujos“ statusas turėjo būti kitas – nuo pat pradžių reikėjo atskirti infrastruktūrą nuo dujų pardavimo. Kadangi dabar įmonė savo rankose turi visus svertus – ir tinklus, ir pardavimą, jų galimybė uždirbti gerokai didesnė“, – komentuoja Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos (LEKA) prezidentas Valdas Lukoševičius.
Kaip praėjusią savaitę pabrėžė energetikos ministras Arvydas Sekmokas, “Gazprom” dujų kaina Lietuvai nuo 2004 metų išaugo net šešis kartus – nuo 84 JAV dolerių iki 497 JAV dolerių už tūkstantį kubinių metrų. Maža to, už dujas mokame brangiausiai ES – brangiau už estus, latvius ar vokiečius. Energetikos ministerija (EM), paskaičiavo, kad Lietuvos vartotojai per šį laikotarpį permokėjo net 5 milijardus litų, nes „Gazprom“ savavališkai ėmė keisti sutartyje įtvirtintą palankią Lietuvai dujų kainos formulę.
„Jei dujų kainos augimas būtų susiję su tarptautiniais kainų kilimais, būtų viena, bet mes žinome, kad taip nėra – trečdalis kainos yra viršpelnis. Lūkesčiai, susiję su „Lietuvos dujų“ privatizavimu absoliučiai neįgyvendinti – jokios stabilios dujų kainos, jokio racionalaus požiūrio į vartotoją. Demonstruojamas tik monopolistinis požiūris“, – mano Seimo narys, konservatorius Arvydas Anušauskas.
Vienas „Veido“ kalbintas buvęs įtakingas Ūkio ministerijos valdininkas pasakojo, kad privatizavimo sutartyje ir jos priede – ilgalaikėje dujų tiekimo sutartyje, kuri galioja iki 2015 metų, buvo surašytos valdymo nuostatos. Esą viena jų teigė, kad valdyboje nebuvo galima priimti sprendimo, jei Vyriausybės atstovas nebalsuoja teigiamai. Vis dėlto dujų kainos skaičiavimo formulė buvo pakeista, nors toks pakeitimas buvo neteisėtas. Iš pradžių kainos buvo susietos su mazutu, o vėliau – su naftos produktų kaina.
Kyla klausimas, kodėl visuomet savo atstovą valdyboje turėjusi valstybė nereagavo iškart, kai buvo pakeistos kainos formulės, nenaudingos Lietuvai?
„Visų pirma, mūsų atstovas „Lietuvos dujų“ valdyboje turėjo balsuoti prieš. Kodėl jis nebalsavo? Gal jam tėvai nebuvo įdiegę ryžtingo kovotojo charakterio bruožo. Tuo metu atstovas valdyboje buvo Vladas Gagilas – buvęs Ūkio ministerijos Energetikos išteklių departamento direktorius. Kai atėję konservatoriai jį išvarė iš darbo, jis nuėjo pas V.Valentukevičių (“Lietuvos dujų” vadovas) ir tebedirba „Lietuvos dujose“, – „Veidui“ pasakojo prisistatyti nenorėjęs šaltinis.
Įdomu, kad V.Gagilas yra ne vienintelis „Lietuvos dujas“ Ūkio ministerijoje kuravęs aukštas valstybės pareigūnas, vėliau radęs prieglobstį šioje įmonėje. „Lietuvos dujose“ dirba ir buvęs Ūkio ministerijos Dujų ir vietinių išteklių skyriaus vedėjas Nemunas Biknius. „Kodėl tie, kurie turėjo kontroliuoti ir prižiūrėti šią „Lietuvos dujas“ nukeliavo ten?“, – atkreipė dėmesį „Veido“ pašnekovas.
Parduodant „Lietuvos dujas“ be mažų ir stabilių dujų kainų būta ir daugiau lūkesčių – pavyzdžiui, dujotiekis į Lenkiją. „Privatizavimo sutartyje numatyta, kad „Lietuvos dujos“ ir akcininkai stengsis užtikrinti gamtinių dujų tinklų sujungimą su Europos tinklais. Ar buvo bendrovė suinteresuota tokiu veiksmu? Yra priežasčių, pasiteisinimų, bet faktas, kad praėjo aštuoneriems metams po privatizavimo, o veiksmas neatliktas. Griežtų terminų nebuvo numatyta, bet taip pat nebuvo numatyta, kad galima delsti”, – tvirtina Lietuvos bylai arbitraže atstovaujantis advokatas Vilius Bernatonis.
Vis dėlto V.Lukoševičius atkreipia dėmesį, kad nors reikalavimas investuoti į jungtį su Lenkija buvo esminis, kartu nurodyta ir išlyga, kad tai turi būti atsiperkantis, ekonomiškai pagrįstas projektas. „Lietuvos dujos“ motyvavo, kad ekonominio pagrindo nebuvo.
„Tuometinė valdžia tikėjosi daugiau pagalbos aprūpinant ištekliais vartotojus, vylėsi, kad daugiau bus investuojama į dujotiekius, prieinamumą, patikimumą, o „Lietuvos dujos“ nuėjo pelno siekimo keliu.  Sutartyje nebuvo įsipareigojimų, susietų su sankcijomis, atsakomybe. Pagrindinis rūpesnis buvo, kad būtų prieinamos pigesnės dujos ir stabilus, patikimas dujų tiekimas”, – atkreipia dėmesį V.Lukoševičius.
Pasak eksperto, parduodant įmonę, reikėjo susidėti saugiklius – pavyzdžiui, įpareigoti ją dujotifikuoti teritorijas, nes „Lietuvos dujos“ nelabai rūpinosi dujų tinklų prieinamumu ten, kur vartotojų mažai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-41) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Anksčiau buvusi viena stambiausių gamtinių dujų ir naftos importuotojų, dabar JAV pati eksportuoja dujas. Situaciją keičia naujos technologijos, leidusios išgauti anksčiau neišgaunamais laikytus resursus.

Į senąją pasaulio tvarką kėsinasi angliavandeniliai – skalūnų dujos ir nafta. Padovanoję JAV vadinamąją skalūnų revoliuciją, jie ir toliau perbraižo pasaulio energetinį žemėlapį. Pastaruoju metu susidomėjimas šiais ištekliais persikėlė į Europą, neaplenkdamas ir Lietuvos.
Gegužę įmonė “Minijos nafta” pradėjo gręžti skalūnų dujų ir naftos paieškinį gręžinį ir tapo pirmąja bendrove Lietuvoje, pradėjusia skalūnų angliavandenilių paiešką. Tačiau ši įmonė nebus vienintelė, tirsianti Vakarų Lietuvos skalūnus: birželio pabaigoje Lietuvos geologijos tarnyba paskelbė atvirą tarptautinį angliavandenilių išteklių žvalgybos ir naudojimo konkursą Kudirkos–Kybartų ir Šilutės–Tauragės plotuose. Konkurso laimėtojas turėtų paaiškėti dar šiemet.
2011 m. JAV Energetikos informacijos administracijos (EIA) raporte pažymima, kad Lietuvoje galėtų būti apytikriai 480 mlrd. kub. m skalūnų dujų, iš kurių būtų galima išgauti per 100 mlrd. kub. m (nors Lietuvos geologijos tarnybos (LGT) vertinimai atsargesni – skaičiuojama, kad šių išteklių kiekis galėtų siekti 60–70 mlrd. kub. m). Kadangi per metus Lietuvoje suvartojama apie 3 mlrd. kub. m gamtinių dujų, ir, remiantis Lietuvos energetikos institute (LEI) rengtomis studijomis, 2020–2025-aisiais šalies energetinėms reikmėms tenkinti ir trąšoms gaminti taip pat bus suvartojama panašiai, minėtos prognozės atrodo daug žadančios.
Pagal dabartinius skaičiavimus išteklių Lietuvos poreikiams patenkinti pakaktų 30–40-iai metų. O štai prognozuoti, kiek galėtų būti išgaunama skalūnų naftos, kur kas sudėtingiau, nes tam jau reikalingi laboratoriniai tyrimai.
Jei mokslininkų spėjimai pasitvirtintų ir mes sugebėtume panaudoti šiuos energetinius išteklius, neatmestina galimybė, kad stipriai pakistų netgi viso regiono politinis kontekstas. Juk suintensyvėjęs skalūnų išteklių panaudojimas aukštyn kojomis apvertė ankstesnę argumentuotą prognozę, kad Vakarų pusrutulio valstybės su JAV priešakyje taps vis labiau priklausomos nuo importo iš politiškai nestabilaus Artimųjų Rytų regiono. Nors dar nėra aišku, kokia padėtis bus kitose šalyse, tačiau JAV pavyzdys parodė, kad ji gali iš esmės keistis.

Skalūnai keičia tarptautinę sistemą?

Kiekviena šalis, planuojanti išgauti skalūnų dujas ir naftą, entuziastingai žvelgia į JAV sėkmės istoriją. Remiantis Kembridžo energetikos tyrimų asociacijos (CERA) duomenimis, 2000 m. skalūninės dujos JAV sudarė 1 proc. visų naudojamų gamtinių dujų, o 2009-aisiais padidėjo iki 20 proc. ir tikimasi 2035 m. pasiekti net 50 proc. Paradoksalu, bet pasirodo, kad šiuo metu JAV yra trečia valstybė pasaulyje pagal naftos išgavimą, atsiliekanti tik nuo Saudo Arabijos ir Rusijos. Jeigu tendencijos nesikeis, tai sukels globalius pokyčius. Valstybiniu mastu vis garsiau kalbama apie stiprėjantį JAV energetinį savarankiškumą ir galimybes patenkinti energetinius poreikius iš vidaus šaltinių. Be to, prisimindami kaltinimus, kad JAV užsienio politika dažnai motyvuojama energetinių interesų, galime tikėtis, jog supervalstybė bent iš dalies pakeis savo “įpročius”. Pasikeitusi galingiausios valstybės vykdoma politika neabejotinai darytų įtaką visai tarptautinei sistemai.
Nors skalūnų dujų gavyba JAV ne naujiena, tačiau tikroji skalūnų karštligė prasidėjo visai neseniai, prieš keletą metų, kai buvo pradėtos naudoti naujos technologijos. Panaudoti dar prieš kelerius metus nepasiekiamais laikytus skalūnų dujų telkinius padeda išvystyti horizontalaus gręžimo ir hidraulinio plėšymo, t.y. vandens, smėlio ir tam tikrų chemikalų mišinio pumpavimas į kietas uolienas, metodai. Pagal dabartinius gavybos lygius JAV gamtinių dujų atsargų turi daugiau nei 100-ui metų.
Technologijų vystymas padėjo iš skalūnų išgauti ir naftą, nors dar prieš porą metų tikėta, kad tam jos molekulės yra per stambios. Anot JAV EIA, tai naftos gavybai šalyje leido padidėti pirmą kartą po keleto dešimtmečių nuosmukio. Palyginkime: 2006-aisiais JAV importavo maždaug 60 proc. sau reikalingos naftos ir skystojo kuro, o jau praėjusiais metais importas tesiekė 45 proc.
Energetikos ministerijos Strateginių projektų skyriaus vyresnysis specialistas Karolis Švaikauskas teigia, kad JAV per pastaruosius septynerius metus skalūnų dujų sektorius sukūrė 600 tūkst. darbo vietų ir 2010-aisiais net 77 mlrd. dolerių prisidėjo prie bendrojo vidaus produkto. Iš šio pavyzdžio galime matyti ir tai, kad skalūnų dujų gavybos pramonė labiausiai plėtėsi akmens anglies sektoriaus sąskaita, t. y. gamtines dujas naudojančios elektrinės plėtė savo energijos gamybos apimtį, o akmens anglimi kūrenamos elektrinės traukėsi.
“Stebint kai kurių didžiausių pasaulyje energetikos kompanijų portfelių pasikeitimus, galima matyti, kaip rimtai yra vertinamos skalūnų dujų sektoriaus perspektyvos. Pavyzdžiui, didžiausia pasaulyje energetikos kompanija “Exxon” 2009 m. už 35 mlrd. dolerių įsigijo “XTO Energy” tik tam, kad turėtų skalūnų dujų paieškos ir gavybos technologijas bei kompanijos turėtus licencijuotus plotus su skalūnų dujų potencialu. Šis sandoris buvo vienas didžiausių tų metų pasaulinėje energetikos pramonėje. Iš šių metų pavyzdžių galima paminėti ir prancūzų energetikos milžinės “Total” 2,3 mlrd. dolerių investiciją į skalūnų dujų gavybą Ohajo valstijoje”, – teigia K.Švaikauskas.
Skalūnų ištekliai žada didesnį energetinį stabilumą ne tik JAV. Remiantis Tarptautinės energetikos agentūros (TEA) preliminariais duomenimis, išskyrus JAV, skalūnų dujų telkinių yra dar 32-ose šalyse. Vis dėlto lieka klausimas, keliose šių valstybių bus pasinaudota proga ir keliose pavyks tai įgyvendinti. Skalūnų dujų gavyba brangi ir sudėtinga, be to, daug šalių atgraso galimos žalos aplinkai baimė.

Tolesnis Europos scenarijus – galvos skausmas “Gazprom”?

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas jau yra pareiškęs susirūpinimą dėl skalūnų dujų paieškos Europoje. Rusijai iš tiesų yra ko sunerimti, nes Europoje pasikartojus panašiam scenarijui kaip JAV gerokai sumažėtų ne tik “Gazprom” pelnas, įtaka, bet ir šalies galia regione. Taigi skalūnų išteklių gavybos vystymas – gera galimybė stiprinti nuo Rusijos priklausomų valstybių energetinę nepriklausomybę. Palaikymą šiai energetikos šakai yra pareiškusi ir Europos Sąjunga.
Jos raporte teigiama, kad skalūnų dujos būtų greitas ir ekonomiškas būdas sumažinti priklausomybę nuo kito fosilinės kilmės kuro, pirmiausia nuo itin taršios akmens anglies, vis dar plačiai naudojamos kai kuriose ES šalyse. Taigi skalūninės dujos gali tapti “tarpiniu kuru”, kol bus tinkamai išvystytas atsinaujinančių išteklių panaudojimas.
Tokia pozicija sustiprina šios šakos padėtį Europoje po to, kai tarp ES šalių-narių vyko diskusijos dėl skalūnų naftos įtraukimo į “juodąjį sąrašą”. Žinant nemažą europiečių dėmesį gamtosaugai, tai gali būti didesnė kliūtis nei JAV. Kita vertus, negalima pamiršti nuolatinės technologijų pažangos. JAV jau dabar eksperimentuojama taikant uolienų plėšymo metodą bei populiarėja nauja technologija, leidžianti didžiulius vandens kiekius pakeisti propano dujomis. Priešingai nei vanduo, propano dujos natūraliai susimaišo su išgaunama nafta ar dujomis ir kartu keliauja į rezervuarus žemės paviršiuje. Kadangi skystos naftos dujos elektriškai neutralios ir nepasižymi trinties savybėmis, tokiame mišinyje neištirpsta druskos, sunkieji metalai ir radioaktyvūs junginiai, o būtent tai paprastai užteršia hidrauliniam plėšymui naudojamą vandenį. Pasiteisinus šiai ir kitoms vystomoms technologijoms, neigiamas nusiteikimas prieš skalūnų dujų ir naftos gavybą mažėtų.
Pastaruoju metu kaimyninėje Lenkijoje skalūnų dujų paieškos vyksta itin aktyviai. Manoma, kad šalyje turėtų plytėti dideli šių dujų klodai. TEA vertinimu, skalūnų dujų ir naftos panaudojimo perspektyvas Europoje lems projektų toje šalyje sėkmė arba nesėkmė. “Jei Lenkijoje šių dujų gavyba dėl gamtosaugos problemų ar kitų priežasčių būtų nesėkminga, investuoti į jų gavybą Lietuvoje būtų gana rizikinga – tik sėkmės atveju būtų racionalu intensyvinti pastangas”, – mano Lietuvos energetikos instituto Energetikos kompleksinių tyrimų laboratorijos vedėjas prof. Vaclovas Miškinis.
Pramoninę skalūnų dujų gavybą Lenkijos vyriausybė tikisi pradėti nuo 2015-ųjų. Jei taip nutiks, Lietuvai reikėtų persvarstyti, ar tikrai racionalu koncentruotis į šių išteklių gavybą savo šalyje. Tai neabejotinai brangu, o geidžiamų rezultatų gali tekti laukti ne vieną dešimtmetį. Gal verčiau derėtų intensyvinti bendradarbiavimą su Lenkija. Juolab kad, kaip atkreipė dėmesį prof. V.Miškinis, dujų regioniniame investicijų plane vis tiek numatyta iki 2018 m. sujungti Lietuvos ir Lenkijos dujotiekių sistemas, kad Baltijos šalys būtų sujungtos su ES dujų rinka.

Kas mums iš to?

Praėjusių metų pabaigoje Vyriausybė pritarė šių gamtinių išteklių paieškoms Lietuvoje, tačiau abejotina, kad šalyje pasikartotų JAV skalūnų revoliucija. Prof. V.Miškinio nuomone, viziją, jog Lietuva galėtų tapti skalūnų dujų išgavėja ir pelningai jas eksportuotų į kaimynines šalis, reikia vertinti atsargiai. “Kadangi Lenkijoje esančios potencialios skalūnų dujų atsargos preliminariais vertinimais yra vienos didžiausių Europoje, o žvalgyba bei bandomieji gręžiniai jau vykdomi, sunku tikėtis, kad Lietuvoje šias dujas pavyks išgauti per trumpą laiką, aplenkiant bendroves Lenkijoje.”
Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad ekonominis išgautų dujų potencialas palyginti mažas, be to, galimi jų ištekliai, gamtosaugininkų teigimu, yra jautriose Lietuvos vietovėse, tad neigiamas šios veiklos poveikis aplinkai gali būti rimta kliūtis gavybai. “Labiausiai tikėtina, kad šios dujos gali prisidėti tik prie gamtinių dujų vaidmens pasaulio energijos balanse reikšmingumo, tačiau galiausiai senkančius tradicinius energijos išteklius vis tiek turės pakeisti atsinaujinantys ištekliai”, – mano profesorius.
Energetikos ministerijos vertinimu, net jei pasitvirtintų tik pusė geologų prognozių apie esamus skalūnų dujų išteklius Lietuvoje ir Lenkijoje, tai taptų reikšmingu veiksniu, prisidedančiu prie viso regiono ekonomikos augimo, nes skalūnų dujų gavyba didintų konkurenciją dujų rinkoje, mažintų dujų kainą bei reikšmingai prisidėtų prie kitų strateginių projektų, pavyzdžiui, Lietuvos-Lenkijos dujotiekio, įgyvendinimo.
Pasak K.Švaikausko, planuojama, kad visa reikiama dujų infrastruktūra Lietuvoje bus išvystyta iki 2020 m. Jo teigimu, remiantis praktika nuo tiriamųjų darbų pradžios iki skalūnų dujų pramoninės gavybos turėtų praeiti mažiausiai aštuoneri metai. Jei žvalgyba klostysis sklandžiai ir paaiškės, jog mūsų šalyje esančių skalūnų geologinės charakteristikos yra pakankamai geros tam, kad būtų investuota į jų pramoninę gavybą, pramoninis skalūnų dujų išgavimas galėtų būti pradėtas 2021–2022 m. Ką tai reikštų? Pirmiausia Lietuvos biudžeto papildymą iš kompanijų surenkamais mokesčiais ir tūkstančius naujų darbo vietų.

Energetikos ministerijos Strateginių projektų skyriaus vyresnysis specialistas Karolis Švaikauskas
Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje įvardyta, kad “Lietuva skatins skalūnų dujų žvalgybą šalyje ir ekonomiškai pagrįstą, su aplinkosaugos principais suderintą skalūnų dujų gavybą bei importą. Vykdant skalūnų dujų žvalgybą ir gavybą bus užtikrinti valstybės, žemės savininkų ir šią veiklą vykdysiančių kompanijų interesai”. Dabartiniame strateginių energetikos projektų fone galbūt tik susidaro įspūdis, kad skalūnų dujoms tenka antraeilis vaidmuo, tačiau yra daroma daug nematomo darbo – baigti parengiamieji darbai, kad būtų paskelbtas atviras tarptautinis konkursas skalūnų dujų paieškoms vykdyti, mokomasi iš kitų šalių, pirmiausia JAV, Kanados, Lenkijos, patirties, padaryti reikalingi teisės aktų pakeitimai.
Jei regione būtų pradėta intensyviai išgauti skalūnų dujas, tai neabejotinai būtų labai svarbus veiksnys, tiesiogiai didinantis valstybės energetinę nepriklausomybę. Tai būtų šiuo metu iš vienintelio “Gazprom” gaunamų dujų alternatyva.

Lietuvos energetikos instituto Energetikos kompleksinių tyrimų laboratorijos vedėjas prof. Vaclovas Miškinis
JAV patirtis rodo, kad kelias iki pramoninės skalūnų dujų gavybos yra ilgas. Žinoma, veiksmingai pasinaudojus sukaupta patirtimi, galima tikėtis, kad skalūnų dujų žvalgybos ir jų gavybos darbai Europoje vyks gerokai sparčiau. Tačiau nerealu viltis, kad pramoninė gavyba prasidės anksčiau nei iki 2020 m. Šių dujų kaina priklauso nuo telkinių, iš kurių jos išgaunamos, dydžio ir daugelio specifinių ypatumų. Todėl labai sunku prognozuoti jų gavybos kainą. Galima remtis preliminariais energetikos ministro vertinimais, kad vien šių dujų žvalgymo darbai gali kainuoti apie 250 mln. dolerių. Investavus tokias lėšas į ekonomikos šakas arba į atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, galima tikėtis ir kur kas greitesnės investicijų grąžos.
Na, o pagrindiniai skalūnų dujų vartotojai Lietuvoje galėtų būti elektrinės, tarp jų ir modernūs kombinuotojo ciklo dujų turbininiai blokai. Bendrame šalies energijos balanse skalūnų dujų dalis, numatant vidutinę trukmę, net ir optimistiškai žvelgiant neviršys 15–20 proc.

Lietuvos ir Danijos UAB “Minijos nafta” vykdomojo komiteto narys Virgilijus Petuška
Skalūnų dujos ir nafta gali būti panaudoti lygiai taip pat, kaip ir jau daugybę metų naudojama tradicinė nafta ir dujos. Skalūnų sluoksnių aptinkama daugelyje Lietuvos vietų, tačiau, geologų teigimu, didžiausi jų klodai slypi Vakarų Lietuvoje. Skalūnų naftos išgavimas kainuoja panašiai kaip ir įprastos naftos, o štai skalūnų dujų gavybos procesas išties gerokai brangesnis.
Šiais metais “Minijos nafta” į skalūnų angliavandenilių paieškas planuoja investuoti apie 10 mln. Lt. Tik po to, kai išgręšime gręžinį ir atliksime tyrimus, paaiškės, kokie bus tolesni “Minijos naftos” veiksmai. Kol kas nėra aišku, kiek išteklių iš skalūnų sluoksnio būtų galima išgauti Lietuvoje ir ar apskritai iš šio sluoksnio įmanoma išgauti naftos arba dujų.
Gręžiant iškelti uolienų mėginiai specialiose laboratorijose apie pusmetį bus tiriami, tad pirmus rezultatus apie skalūnų angliavandenilių panaudojimo perspektyvas sužinosime po gero pusmečio.

Lyginant su sedanu, turinčiu benzininį 1,4 l turbininį variklį (kurio vidutinės degalų sąnaudos 5,7 l/100 km), keturių durų LPG variantą užpildyti suskystintomis dujomis yra beveik 40 proc. pigiau (turint omenyje, kad vienas litras aukšto oktaninio laipsnio benzino kainuoja 1,53 EUR, o suskystintų dujų – 0,70 EUR).

LPG variante „Opel“ inžinieriai padidino variklio vožtuvus ir jų tarpiklius, optimizavo variklio valdymo sistemą. Į visas kėbulų versijas su LPG įranga montuojamos 6 laipsnių mechaninės pavarų dėžės. Suskystintų dujų 42 litrų talpos bakas integruotas atsarginiam ratui skirtoje vietoje, kas leidžia lengvai naudoti visą bagažinės erdvę. Tokiu būdu „Insignia“ modelyje užtikrinamas aukšto lygio funkcionalumas. Su vienu degalų (dujų) baku, „Insignia“ gali nuvažiuoti iki 500 kilometrų, jei papildomai naudojamas benzino bakas, rida padidėja iki 1700 kilometrų (nočbeko/hečbeko versijos). LPG degalų bako dangtelis įrengtas šalia benzino bako dangtelio. „Opel“ klientams suteikia galimybę naudoti degalų pildymo snapelio adapterį, kas leidžia be problemų įsipilti degalų visoje Europoje.

Vairuotojas mygtuko, esančio prietaisų skydelyje, pagalba gali lengvai pasirinkti degalų rūšį. Skystų kristalų (LED) ekranėlyje, kai automobilis varomas LPG, šviečia indikatorius, jis užgęsta, kai pasirenkamas benzinas. Degalų bako sąnaudų rodiklis ypač patogus: jis rodo ir dujų, ir benzino atsargas.

LPG gamyklinė įranga: daug erdvės, saugu ir su gamintojo garantija

Iki šiol pirkėjai galėjo rinktis iš kelių skirtingų modelių, varomų suskystintomis dujomis. Tai „Corsa“ (trijų ir penkių durų), „Meriva“ ir „Astra“ (penkerių durų ir universalas „Sports Tourer“). Dabar LPG modelių gama praplėsta trimis, skirtingų kėbulų „Insignia“ versijomis. Gamyklinė LPG įranga turi didelių pranašumų, lyginant su kitais techniniais sprendimais. Įrangos saugumas buvo svarbiausias prioritetas ją konstruojant. Pavyzdžiui, „Opel“ saugos kontroliniame sąraše yra įtraukti specialūs susidūrimų bandymai dujų bako, kitų komponentų, esančių automobilio susidūrimo apsaugos vietose ir yra visiškai integruoti į transporto priemonės saugos konstrukciją.

„Insignia“ dujų bakas įmontuotas atsarginiam ratui skirtoje vietoje. Todėl kroviniams skirta erdvė nesumažėjo. Mygtukai ir indikatoriai gerai integruoti prietaisų skydelyje. Apibendrinant: klientai gali būti tikri, kad jų suskystintomis dujomis varomi automobiliai pasižymi moderniausia gamykline įranga, kuri yra aukščiausios kokybės, kokios tik galima tikėtis iš „Opel“ markės.

Visa tai užtikrina patvarumą, gamintojo garantijas ir maksimalų saugumą. Kaip ir kiti „Opel“ LPG modeliai, „Insignia LPG“ gaminama Riuselsheime „Opel“ priklausančioje „Opel Special Vehicles GmbH“ (OSV) gamykloje, turinčioje patirties gaminant specialias automobilių versijas ir modifikacijas.

LPG: gamtai draugiški, ekonomiškai efektyvūs ir visuotinai prieinami

Suskystintomis dujomis varomų automobilių populiarumas Vokietijoje ir visoje Europoje didėja. Tai nestebina, nes LPG kaina yra maždaug pusę benzino kainos. Vokietijos valdžios institucijos iki 2018 m. įsipareigojo nedidinti mokesčio suskystintoms dujoms. Tačiau LPG automobilių savininkai gauna ne tik finansinę naudą, bet tai yra nauda ir gamtosaugai, nes suskystintomis dujomis varomų transporto priemonių, lyginant su įprastais automobiliais, gamtos tarša anglies dvideginiu yra iki 15 proc. mažesnė. Vokietijoje suskystintas dujas siūlo apie 6500 degalinių, tai sudaro 45 proc. visų šalyje esamų degalinių. Visoje Europoje yra 35 000 LPG degalinių.

Ministro Pirmininko interviu Lietuvos radijui.

Jie niekad ir nebuvo taip siejami, kaip galbūt kai kam atrodė. Juos sieja bendra ekonominė situacija. Pagrindinis mūsų rūpestis, apie kurį kalbėta ir Trišalėje taryboje (toks turėtų būti ir Trišalės tarybos pagrindinis rūpestis) – tai ką dar turime padaryti, ir greitai, kad Lietuvoje kurtųsi kiek galima daugiau naujų darbo vietų, mažėtų bedarbystė ir kad už tą darbą, kurį žmonės dirba, būtų gaunamas kiek galima padoresnis atlyginimas. Darbo vietas kuria verslas, todėl ir svarstome, ką turime padaryti, kad verslas drąsiau kurtų naujas darbo vietas. Kaip ir visoje Europoje bei pasaulyje, taip ir Lietuvoje, viena iš pagrindinių sąlygų, kuri kartais neleidžia verslui drąsiau kurti naujų darbo vietų – nelankstūs darbo santykiai. Iš kitos pusės – neatsargus minimalios algos didinimas. Jeigu būtų didinama neapgalvotai, pasidavus iliuzijom, kad galima didinti bet kiek, nesvarstant visų ekonominių aplinkybių, toks neatsargus minimalios algos didinimas, kaip rodo visi tyrimai, galėtų priversti verslą mažinti darbo vietų. Abiejų veiksmų santykis su darbo vietų kūrimu ir yra tai, kas sieja darbo santykių lankstumo didinimą ir minimalios algos didinimą.

Premjere, sutikite, kad 50 Lt arba 100 Lt padidinti minimalią algą – labai skurdi suma.

Noriu pasakyti, kad tie pinigai yra ne Vyriausybės. Tie pinigai yra verslo, kuris gali juos uždirbti, jeigu tam yra sudarytos geros sąlygos. Tiktai iš tų uždirbtų pinigų ir galima mokėti didesnius atlyginimus. Galime sutikti, kad, palyginus su Europiniais, Lietuvoje atlyginimai tikrai nėra labai patrauklūs, be tai atspindi mūsų bendrą ekonominę situaciją. Visi žinome, kad Baltijos valstybių ekonomika kol kas siekia tik apie 2/3 bendro ES lygio, todėl ir atlyginimai bei minimalūs atlyginimai, lyginant su Europiniais dydžiais, yra mažesni.

Protestuotojai iš profesinių sąjungų reiškia susirūpinimą, kad liberalizavus Darbo kodeksą darbuotojai neturėtų jokių garantijų ir galėtų būti atleisti darbdaviui panorėjus. Premjere, kokie išlieka saugikliai, kad sumažintų nesąžiningo darbininkų atleidimo galimybes?

Tokia retorika nėra visiškai objektyvi. Kalbantis ne mitinguose, o Trišalėje taryboje, profesinės sąjungos dėl daugelio pasiūlymų (jų yra pateikta apie 15), nuostatų dėl darbo lankstumo didinimo sutinka, kad tai reikia svarstyti. Taip pat tenka pastebėti, kad profesinės sąjungos, pagal turimus statistinius duomenis, atstovauja 10-20 proc. darbuotojų, t.y., tiek darbuotojų turi kolektyvines sutartis arba įmonėse juos atstovauja darbo tarybos. Kiti darbuotojai nėra atstovaujami profesinių sąjungų. Mums tenka rūpintis, kaip sudaryti galimybes jiems tinkamai apginti savo teises. Be to, reikia atsiminti, kad apie 230 tūkst. žmonių Lietuvoje visai neturi darbo. Jų interesus labiausiai galėtų ginti tokios įstatyminės nuostatos, kurios leistų verslui kurti daugiau naujų darbo vietų. Suderinti  profesinių sąjungų norą, kad Darbo kodeksas būtų palankus visų pirma profesinėms sąjungoms, su Darbo kodekso pataisomis, reikalingomis, kad būtų ginamos darbuotojų teisės tokiose įmonėse, kuriose nėra profesinių sąjungų, ir su žmonių, neturinčių darbo,  interesais. Tokį uždavinį  mes siekiame išspręsti ieškodami subalansuoto sprendimo.

Klausimas iš rytojaus Vyriausybės posėdžio. Ministrų kabinetas žada keisti žalos, padarytos sovietų okupacijos metais, apskaičiavimą. Įtraukiamas ir laikas iki 1993 m. rusų armijos išvedimo iš Lietuvos. Ką konkrečiai numatoma keisti ir kaip?

Šis klausimas nuolat mūsų darbotvarkėje. Dvišaliuose formatuose kalbantis su Rusijos atstovais mes nuolat siūlome šį klausimą svarstyti. Siūlome keisti  valstybinės komisijos sudėtį, jai keliame uždavinį svarstyti ir parengti mūsų derybines nuostatas. Rusijoje regime įvairių procesų, tenka stebėti įvairias diskusijas.  Dvidešimčiai metų prabėgus po 1990 m. mes tikimės, kad Rusija artėja prie to momento, kai galės atviresnėmis akimis pasižiūrėti į savo istoriją,  į visos Sovietų Sąjungos istoriją,  į tą žalą, kurią totalitarinis Sovietų Sąjungos režimas padarė tokioms šalims kaip Lietuva. Atviras pokalbis apie istoriją, atviras požiūris į istoriją yra demokratinės  pažangos šalyse rodiklis.

Seimui pritarus nuo rugsėjo 1 d. būtų atstatytos sumažintos pirmojo ir antrojo laipsnio  valstybinės pensijos dirbantiems gyventojams, taip pat valstybinės pensijos nukentėjusiems asmenims, pareigūnams ir kariams, mokslininkams  bei  teisėjams. Vadinasi, negauta pensijos dalis bus grąžinta, tik neaišku kaip?

Tokį sprendimą planuojame priimti – tą turime padaryti po Konstitucinio teismo išaiškinimo. Todėl čia nėra didelių diskusijų. Tokį sprendimą tikimės rytoj patvirtinti Vyriausybėje ir teikti sprendimus Seimui. Dėl valstybinių pensijų ateities planuojame rugsėjo mėnesį turėti bendrą koncepciją ir tuomet  spręsti valstybinių  pensijų perspektyvą,  atskirų valstybinių pensijų ateitį.

Teigiama, kad ministrų  kabinetas nesutaria, ar pritarti parlamentarų idėjai didinti nekilnojamojo turto mokesčio, taikomo apleistų statinių  savininkams, lubas iki trijų procentų. Ką, Jūsų manymu, šio mokesčio didinimas  keistų iš esmės?

Mes nesutariame,  kokiomis  efektyviausiomis priemonėmis galima būtų pasiekti, kad savininkai nepiktnaudžiautų savo turima nuosavybės teise ir būtų priversti  tvarkyti savo apleistus pastatus. Yra tokių atvejų, kai savivaldybių teise apleistiems pastatams nustatyti didesni  nekilnojamojo turto mokesčiai.  Tai leistų savivaldybėms pasiekti, kad savininkai  tvarkytų savo turimus ir neprižiūrimus pastatus. Lygiai taip pat buvo padaryta su apleista žeme.  Žemės mokesčio įstatyme buvo numatyta galimybė, kad savivaldybės  gali taikyti ženkliai  didesnį žemės  mokestį  tiems savininkams, kurie  neprižiūri savo žemės, palieka ją apleistą.

Po „Snoro“  griūties jautrus klausimas lieka bankų patikimumas. Kaip rodo praktika, galima pradanginti milijardus ir jų grąžinti nereikės.  Vakar centrinio banko valdybos pirmininkas sakė neturįs informacijos, kad didžiausio akcininko V. Romanovo valdomas „Ūkio bankas“ užsiimtų neteisėtomis operacijomis. Ką galite pasakyti bankų patikimumo Lietuvoje klausimu?

Bankų patikimumą seka Lietuvos bankas.  Aš  neturiu jokių abejonių dėl LB vykdomos bankų veiklos priežiūros efektyvumo. Visi klausimai dėl bankų veiklos turėtų būti adresuojami visų pirma Lietuvos bankui.

Lietuvos bankas sako atliekantis tyrimą dėl greitųjų kreditų bendrovių, ketina pradėti ir masinį vartojimo kreditų davėjų-įmonių veiklos patikrinimą: ar pakankamas klientų mokumo vertinimas, ar skolinimas vyksta atsakingai, ar agresyvi rinkodara ir reklama. Premjere, ar pakankamai sureguliuotas yra vartojimo kreditų įstatymas, nes šiuo metu daugelis nemokių piliečių paima kreditus ir įklimpsta į skolas.

Lietuvos bankas aktyviai žiūri į naujai atsirandančias problemas ir ieško sprendimų, kad žmones apsaugotų nuo jų pačių neatsargumo.  Jei LB matys papildomas problemas ir reikės  keisti  įstatymus,  mes pasiruošę tai daryti.

Finansų ministerija reiškia susirūpinimą, kad šiemet stringa europinės paramos įsisavinimas, todėl esama rizikos,  kad dalis paramos gali būti prarasta. Šiemet faktiškai paskirstyta mažiau nei pusė planuotų  951 mln. litų. Kaip Jūs šitą situaciją pakomentuotumėte?

Finansų ministerija reguliariai vykdo bendrą europinių pinigų įsisavinimo priežiūrą. Tai yra standartinė procedūra. Kas mėnesį, kas ketvirtį gauname  labai nuoseklias FM išvadas apie tai, kurie projektai stringa,  ir imamės priemonių tiems projektams išjudinti. Rezultatas yra tai, kad Lietuva yra viena iš pirmaujančių šalių ES pagal ES lėšų įsisavinimą. Vakarykštis svarstymas, kur buvo įvardintos turinčios pasitempti sritys ar ministerijos, ir yra ta standartinė procedūra, kuri mums leidžia išlikti viena efektyviausiai ES paramą įsisavinančių valstybių.

„Gazpromas“  šių metų pavasarį skelbiasi 10 proc. sumažinantis dujų kainas Europos šalims. Dėl nuolaidų susitarta su Italija, Didžiąja Britanija, Vokietija. Kainų mažinimas būtinas žingsnis, siekiant išsaugoti konkurencingumą. Premjere, tuo metu „Gazpromas“ tiekia Lietuvai  15 proc. brangesnes dujas nei Latvijai ir Estijai. Ką tai reiškia?

Dėl dujų kainų susitarė ne Vokietija, o susitarė Vokietijos, Italijos ir kitų šalių kompanijos su „Gazpromu“. Norėčiau, kad to paties siektų ir „Lietuvos dujos“ – kompanija atsakinga už didžiosios dalies į Lietuvą importuojamų dujų  kainą.  Tuo pačiu energetikos ministerija veda intensyvias derybas su „Gazprom“ vadovybės atstovais dėl dujų sektoriaus pertvarkos,  kuri 2014 m. leistų Lietuvai turėti veikiantį SGD terminalą, galintį visai Lietuvos dujų sistemai pateikti ir alternatyvias dujas. Ir tada, jei  iki to laiko „Gazpromas“  nebus priėmęs sprendimo dėl lankstesnės dujų kainos politikos Lietuvos atžvilgiu, tai realios alternatyvos atsiradimas  – galimybė įsivežti pigesnes dujas iš pasaulio rinkų – privers „Gazpromą“  tą lankstesnę dujų kainų politiką pradėti bent nuo tada įgyvendinti.

Susidarė įdomi situacija dėl „Street View“ projekto veiklos Lietuvoje. Valstybinių duomenų apsaugos inspekcija Amerikos interneto milžinei „Google“ siūlo steigti atstovybę, nes kitu atveju teisinės kliūtys trukdys įgyvendinti projektą – iš specialių automobilių fotografuoti vaizdus daugelyje Lietuvos miestų. Tai yra vykdoma bene 30-yje pasaulio šalių. Premjere, ar šiam projektui bus uždegta žalia šviesa?

Vakar susisiekimo ministras Eligijus Masiulis kritiškai įvertino susiklosčiusią situaciją. Tikiu, kad bus rasti tinkami sprendimai.

Ar, Jūsų manymų, tai svarbus projektas Lietuvai?

Kaip ir visam pasauliui. Neturėtumėm kažkuo išsiskirti.

Ačiū už pokalbį.