Apklausos rodo, kad dabartinę Vyriausybę gali pakeisti politikai, energetinį saugumą suvokiantys šiek tiek kitaip nei dabartinė konservatorių dominuojama koalicija. Ką tai reikštų mūsų valstybei ir jos energetinei nepriklausomybei?

Energetinis saugumas visuomenės, politikų ir ekspertų gali būti suprantamas įvairiai – kaip galimybė užsitikrinti nenutrūkstamą energijos išteklių tiekimą už priimtiną kainą, kaip patikimas energetinės infrastruktūros funkcionavimas, diversifikuotas pirminės energijos vartojimo balansas ir pan. Lietuvos Vyriausybė bent jau savo veiksmais energetinį saugumą beveik išimtinai sieja su energetine nepriklausomybe. Tą liudija ir Vyriausybės iki šiol tobulinama energetinės nepriklausomybės strategija, kurioje aiškiai vyrauja požiūris, kad norėdami būti saugūs privalome sumažinti energetinę priklausomybę nuo tradicinių išteklių (dujų, naftos), juos tiekiančių monopolininkų ir šiuos kontroliuojančios Rusijos valdžios.
Per kelerius pastaruosius metus mūsų šalies Vyriausybė priėmė nemažai reikšmingų sprendimų, orientuotų būtent į energetinės priklausomybės mažinimą. Galima prisiminti siekius be išlygų įgyvendinti vadinamąjį ES trečiąjį energetikos paketą (reikalaujantį atskirti elektros energijos bei gamtinių dujų perdavimo ir paskirstymo veiklas), pastangas įgyvendinti elektros tiltų su Švedija ir Lenkija, dujų jungties su Lenkija, suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo ir naujosios Visagino atominės elektrinės projektus.
2012-ieji Lietuvoje – rinkimų metai. Apklausos rodo, kad dabartinę Vyriausybę gali pakeisti politikai, energetinį saugumą suvokiantys šiek tiek kitaip nei dabartinė konservatorių dominuojama koalicija. Todėl visiškai tikėtina, kad esminiams darbams šioje srityje nuveikti Vyriausybei liko pusmetis. Kitaip tariant, po rinkimų Vyriausybės prioritetų sąraše pastangas įgyvendinant energetinę nepriklausomybę skatinančius projektus gali pakeisti diskusijos dėl tradicinių išteklių kainų koregavimo ir santykių su tradiciniais tiekėjais „gerinimo“ būdų.
Šiame kontekste norėtųsi žinoti atsakymus į du esminius klausimus. Visų pirma – ar konservatorių ir liberalų Vyriausybė sugebėjo pasiekti, kad energetinę nepriklausomybę skatinančių iniciatyvų nesustabdytų netgi besikeičiantys politiniai vėjai. Antras klausimas ne mažiau svarbus: ar tikėtinas naujosios Vyriausybės prioritetas „atšildyti“ santykius su „Gazpromu“ ir taip laimėti Lietuvai mažesnes dujų kainas yra realus? Atsakymuose į juos užkoduotas iš esmės visas „porinkiminės“ Lietuvos energetikos politikos pobūdis – nuoseklios vizijos įgyvendinimas ar jau įprastas tapęs blaškymasis.

Ar po rinkimų bus projektų revizija?

Per daugiau nei dvidešimt nepriklausomybės metų tiekdama dujas Lietuvai, Rusija darė viską, kad išlaikytų monopoliją šioje srityje, kad neatsirastų sąlygų konkurencijai, kad būtų išlaikyta galimybė iš dujų verslo gautomis pajamomis daryti įtaką Lietuvoje priimamiems politiniams sprendimams. Iki 2004 m. šių tikslų buvo siekiama kontroliuojant dujų importo versle tarpininkaujančias „Stella Vitae“ ir „Dujotekana“ įmones, taip pat bendradarbiaujant su Vokietijos partneriais „Ruhrgas AG“ ir „E.ON Energie AG“, kurie kartu su Lietuvos Vyriausybe kontroliavo didžiausią Lietuvos dujų įmonę „Lietuvos dujos“.
2004 m. „Gazpromo“ įtaka dar labiau sustiprėjo įsigijus 34 proc. „Lietuvos dujų“ akcijų. Beje, verta pabrėžti, kad „Lietuvos dujų“ akcijos „Gazpromui“ parduotos valdant būtent kairiųjų Vyriausybei. Be to, su „Stella Vitae“ ir kitomis tarpininkauti dujų tiekimo versle siekusiomis ar siekiančiomis bendrovėmis (pavyzdžiui, „Itera Lietuva“, „Intergas“, „Suskystintos dujos“) siejami šiuometiniai Darbo partijos atstovai. Kitaip tariant, po rinkimų energetikos sektoriuje galima tikėtis dviejų dalykų: palankių „Gazpromui“ sprendimų ir šiandien strateginiais įvardijamų projektų revizijos.
Žinoma, siekis kad ir per palankius sau tarpininkus išsiderėti palankesnes dujų kainas Lietuvos vartotojams (o tai ir pabrėžia į valdžią sugrįžti siekiantys veikėjai) yra sveikintinas. Tačiau didžiausia problema ta, kad, nekeliant tikslo tapti nepriklausomiems nuo vieno tiekėjo ir poros energetinių išteklių, iš esmės nėra objektyvių priežasčių tikėtis teigiamo rezultato derybose su šiuo vieninteliu svarbiausio ištekliaus tiekėju. Kitaip tariant, Lietuvos nuolaidos „Gazpromui“ (Gamtinių dujų įstatymo taisymas, su SGD terminalo veikla susijusių projektų vilkinimas, VAE projekto blokavimas ir pan.) atpigintų koncerno dujas Lietuvai geriausiu atveju metams ar dvejiems.
Dar blogiau yra tai, kad „Gazpromo“ monopolija Lietuvos energetikoje reikštų tolesnį koncerno pinigų bei jo partnerių politinės įtakos stiprėjimą Lietuvoje. Kitaip tariant, lėšomis, gautomis iš dujų prekybos, būtų ginami Rusijos politiniai ir verslo interesai Lietuvoje. Instrumentų tai daryti yra daugiau nei pakankamai.
Kad suprastume, kokių pasekmių šių instrumentų panaudojimas gali turėti už ekonomikos sektoriaus ribų, galima prisiminti prieš kelias savaites Latvijoje vykusį referendumą dėl antrosios valstybinės kalbos. O norėdami perprasti tikruosius „Gazpromo“ kėslus ir taktiką, turėtume prisiminti neseną „Lietuvos dujų“ privatizavimo istoriją: sutartyje „Gazpromas“ jau buvo įsipareigojęs 10 metų Lietuvai tiekti dujas mažesnėmis nei rinkos kainomis, tačiau 2008 m. prasidėjęs kainų kilimas tęsiasi iki šiol.

Kai kurie energetikos projektai jau nebesustabdomi

Neleisti minėtiems nepalankiems scenarijams realizuotis Lietuva teturi du tarpusavyje susijusius instrumentus: integruotis į realiai veikiančias gamtinių dujų bei elektros energijos rinkas bei diversifikuoti tiekimo kelius, tiekėjus ir pačius išteklius. Tačiau tai prieštarauja ne tik „Gazpromo“, bet ir kai kurių žinomų Lietuvos verslininkų (imituojančių politikus) interesams.
Nepaisant to, per kelerius metus pasiekta žymi pažanga: dujų srityje į nacionalinę teisę perkeltos esminės ES trečiojo energetikos paketo nuostatos, iš esmės sutarta dėl SGD terminalo statybos, projektuojama jungtis su Lenkija, deramasi su alternatyviais dujų tiekėjais. Elektros energijos srityje vykdomos intensyvios derybos su Japonijos „Hitachi“ kompanija ir vyriausybe del VAE projekto. Be to, 2009 m. įkurta perdavimo sistemos operatorė bendrovė „Litgrid“ šiandien ne tik rūpinasi elektros perdavimu iš elektrinių aukštos įtampos laidais į vidutinės ir žemos įtampos laidus, bet ir yra atsakinga ir už strateginius projektus – elektros jungtis su Švedija ir Lenkija. Šiame kontekste galima grįžti prie jau minėto klausimo: ar pasikeitusi Vyriausybė išdrįstų šiuos projektus stabdyti?
Galimybė stabdyti projektus priklauso ne tik nuo politinės valios, bet ir nuo stadijos, kurioje konkretūs projektai šiuo metu yra. Dėl „NordBalt“ jungties su Švedija 2010 m. pasirašytas susitarimas tarp AB „Lietuvos energija“ ir Švedijos kompanijos „Affärsverket Svenska Kraftnät“. 2011 m. parengti specialieji statybos darbų planai ir projektai, pradėtas gaminti kabelis būsimai jungčiai per Baltijos jūrą. 2012 m. vasario 2 d. paaiškėjo, kad Lietuvos bendrovių UAB „Tetas“ ir AB „Empower“ konsorciumas užsiims pastotės Klaipėdoje rekonstrukcijos darbais – jie turėtų būti atlikti iki 2014 m. (30 proc. projekto vertės finansuoja ES regioninės plėtros fondas). Kadangi su rangovais sutartys jau pasirašytos, techniniai projektai taip pat parengti, menkai tikėtina, kad naujai išrinkta valdžia nutrauktų projekto vykdymą. Ypač turint galvoje pažadėtą finansinę ES paramą.
„LitPol“ jungties su Lenkija projektavimas prasidėjo 2008 m. įkūrus „LitPol Link“ bendrovę, kuri turėtų sujungti Alytų ir Elką modernia elektros energijos linija. 2012 m. vasarį susitikę Lietuvos ir Lenkijos prezidentai pabrėžė šios jungties svarbą, todėl galima tikėtis, kad bent iki 2013 m. darbai vyks. Lietuvoje gauti visi būtini leidimai, tarp jų ir iš žemių savininkų bei aplinkosaugininkų, 2012 m. sausį paskelbtas konkursas Alytuje statyti transformatorių pastotę. Iš esmės tai reiškia, kad iki 2015 m. planuojamo linijos paleidimo beliko sutvarkyti žemės reikalus ir gauti techninius leidimus Lenkijoje. Tačiau Lenkija šį klausimą iki šiol sprendė vangiai, progresas buvo įmanomas tik spaudžiant Lietuvos pusei. Ar išliks spaudimas pasikeitus Lietuvos Vyriausybei? Greičiausiai ne.

Galimi destrukciniai veiksmai

Dar sudėtingesnė VAE statybos padėtis. Viena vertus, iki šiol pavyko atlikti praktiškai visus parengiamuosius techninius darbus. 2011 m. spalį projektas pagal „Euratomo“ 41 str. pateiktas svarstyti Europos Komisijai, o 2011 m. gruodžio mėn. TATENA ekspertai patvirtino, kad aikštelė tinkama atominei jėgainei statyti. Atsirado ir potenciali projekto inžinerinė partnerė – „Exelon Nuclear Partners“, rastas strateginis investuotojas. Seimas 2012 m. pavasario sesijoje turėtų patvirtinti koncesijos sutartį, tai yra suteikti leidimą užsiimti atominės elektrinės statyba.
Vis dėlto reikia pripažinti, kad įstatymų bazė, apimanti paprastesnę leidimų išdavimo ir licencijavimo tvarką, – tik ledkalnio viršūnė. Dėl regioninių partnerių dvejonių, sunkiai aiškėjančių terminų, sąnaudų ir kitų projekto įgyvendinimo sąlygų sprendimus, susijusius su VAE, turės priimti naujai susirinkęs Seimas. Projekto sąnaudos ir netikrumas dėl platesnio pobūdžio pasekmių (su VAE projektu siejami Lietuvos integracijos į žemyninį Europos tinklą, taip pat atsijungimo nuo BRELL sistemos, santykių su Rusija, Baltarusija, kiti politiniai ir ekonominiai klausimai) gali tapti parankiais instrumentais tiems, kurie norėtų minėtą projektą stabdyti bet kurioje stadijoje.
Vertinant SGD terminalo projekto „negrįžtamumą“, galima prisiminti, kad 2011 m. terminalas pripažintas valstybei svarbiu ekonominiu projektu, jį įrengti patikėta valstybės įmonei „Klaipėdos nafta“. Ši pasirašė sutartį su „Flour“ kompanija, kuriai patikėta atlikti techninius projekto įgyvendinimo darbus. Atlikti visi parengiamieji darbai – nustatyti projekto pagrindiniai parametrai, įvertintas poveikis aplinkai, parengta aprūpinimo strategija, finansavimo modelis ir teisinis reguliavimas. Kliūčių kilo terminalą nusprendus statyti Kiaulės Nugaros saloje – ši teritorija neturėjo sausumos teritorijos statuso, todėl statybos leidimai negalėjo būti išduodami. Vis dėlto ypatingos svarbos projektui, nusprendus, kad teritorija strategiškai ir techniškai yra patogiausia, leidimas buvo išduotas.
Šių metų vasarį–kovą su konkursą laimėjusia Norvegijos įmone „Höegh LNG“ planuojama pasirašyti 10 metų trukmės SGD laivo nuomos sutartį, numatančią teisę „Klaipėdos naftai“, kai pasibaigs sutarties terminas, laivą išsipirkti. Ją pasirašius beliks išspręsti klausimą dėl SGD funkcionuoti reikalingos infrastruktūros ir alternatyvaus tiekėjo. Todėl galima beveik neabejoti, kad 2014 m. pabaigoje SGD terminalas jau veiks.
Dujų srityje svarbus ir kitas – „Lietuvos dujų“ išskaidymo klausimas. Po jį numačiusio Gamtinių dujų įstatymo pataisų priėmimo praėjusių metų vasarą „Gazpromas“ apskundė Lietuvą Stokholmo arbitražui. Nepaisant to, iki 2012 m. kovo 31 d. Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai „Lietuvos dujų“ akcininkai turi pateikti dujų perdavimo sistemos atskyrimo planą. Jei teisminiai procesai neužsitęs, galutinis atskyrimas turi įvykti iki 2014 m. spalio.
Vis dėlto įvykiai gali pakrypti ir sunkiai prognozuojama kryptimi. Tuo labiau kad lemiamos įtakos „Lietuvos dujų“ sprendimams turintis „Gazpromas“ jau ėmėsi atsakomųjų veiksmų: vilkina dujotiekio tarp Jurbarko ir Klaipėdos, taip pat dujų jungties su Lenkija statybas. Rusijos koncernas nevykdo ir kitų įsipareigojimų – į jam priklausančią Kauno termofikacinę elektrinę nebuvo investuoti numatyti pinigai (apie 400 mln. Lt), o 2011 m. gruodį „Gazpromo“ atstovai paskelbė parduodantys jiems priklausančias akcijas. Kaunas rizikuoja likti be šilumos (dėl taršos reikalavimų nevykdymo 2015 m. KTE turėtų būti uždaryta), todėl skubiai ieškoma pirkėjų investicijų reikalaujančiai elektrinei.
Šiame kontekste naujajam Seimui bus atrištos rankos „švelninti“ situaciją – vėl koreguoti Gamtinių dujų įstatymą, sudaryti sąlygas „Gazpromui“ daryti netiesioginę įtaką magistralinius dujotiekius valdančioje įmonėje, „sugrįžti“ į šilumos tiekimo verslą ir pan. Jei tokia taktika po rinkimų vyraus – energetinę nepriklausomybę galėsime pamiršti.

Dr. Arūnas Molis
Kornelija Dūdaitė

„Lietuvos dujų“ akcininkų kaita (valdomų akcijų proc.)
1995–2002 m.    2002–2004 m.    2004–2012 m.
Per privatizaciją    Po akcijų emisijos
LRV (nuo 2001 m. – VTF)    91,95    58,36    24,36    17,7    (dabar – EM)
OAO „Gazprom“    –    –    34    37,1
„Ruhrgas AG“    –    21,38    35,7    („Ruhrgas International GmbH“)    38,9 („Ruhrgas International GmbH“)
„E.ON Energie AG“    –    14,26
Smulkieji akcininkai    –    6    5,54    6,3

Dujų tiekimas į Lietuvą: svarbiausi importuotojai ir jų dalis (proc.)
„Lietuvos Dujos“    „Achema“    „Dujotekana“    KTE    „Haupas“
2004 m.    32,1    25,8    35    7,1    –
2006 m.    45    27    17    10    1
2007 m.    39,1    38,7    13,5    8,3    0,4
2008 m.    36,3    38,3    15,6    9,3    0,6
2009 m.    42,8    28,7    17,7    10,2    0,6
2010 m.    50,3    23,1    17,3    8,8    0,5

Siekiant diversifikuoti Lietuvos energijos resursus, skalūnų dujos ir nafta yra galima alternatyva gamtinėms dujoms iš šiuo metu dominuojančio tiekėjo, teigė Lietuvos užsienio reikalų ministras Vilniuje vasario 29 dieną vykstančioje tarptautinėje konferencijoje „Shale Gas and Oil as Potential Game Changers in the Energy Market in the Baltic States and Poland“.

„Nors Lietuva prieš 20 metų atgavo nepriklausomybę, ji tebėra labai priklausoma ekonomine prasme. Šiandien vienas dominuojantis energijos tiekėjas turi užtikrinti resursus, kurie atitinka 80 proc. viso Lietuvos energijos poreikio. ES visiškai pripažino tokios didelės priklausomybės jautrumą ir pažymėjo, kad iki 2015 metų Europos Sąjungoje nebeturi likti energetinių salų“, – sakė ministras.

Jis atkreipė dėmesį į skalūnų dujų Lietuvoje įtaką energetiniam saugumui, kaip patrauklią alternatyvą gamtinėms dujoms ir efektyvią priemonę mažinti aukštas dujų kainas.

„Naujausios skalūnų dujų išgavimo technologijos ir santykinai žema skalūnų dujų kaina JAV rinkoje skatina kitas valstybes išsamiau įvertinti JAV patirtį ir galimybes perimti geriausią praktiką“, – teigė A.Ažubalis konferencijoje, kurioje ekspertai iš JAV, Lenkijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos keičiasi žiniomis apie skalūnų dujų panaudojimo galimybes.

A.Ažubalis pabrėžė aplinkosaugos ekspertų dalyvavimo diskusijose svarbą. „Esu įsitikinęs, kad jų patirtis ir žinios skalūnų dujų aplinkosaugos srityje, taikant aukščiausius aplinkosaugos, sveikatos apsaugos ir saugumo standartus išgaunant skalūnų dujas, leis atsakyti į visus klausimus, susijusius su šių dujų gavyba, ir atsakingai naudoti skalūnų dujų išgavimo technologijas“, – sakė ministras.

Užsienio reikalų ir Energetikos ministerijų bei JAV ambasados Lietuvoje surengtoje konferencijoje

diskutuojama, kaip skalūnų dujų technologijų pažanga pakeitė situaciją JAV energetikos rinkoje, kokios būtų šių dujų panaudojimo galimybės ir poveikis Lietuvos ir kitų regiono valstybių – Lenkijos, Latvijos ir Estijos – ekonomikoms.

JAV, kaip skalūnų technologijų lyderės, turinčios reikšmingą įtaką suskystintų gamtinių dujų rinkai ir žymiai sumažinusios pasaulines suskystintų gamtinių dujų kainas, patirtį pristato šios šalies ekspertai iš Energetikos ir Valstybės departamentų, Amerikos gamtinių dujų asociacijos ir kitų nevyriausybinių organizacijų.

Premjere, vakar įvyko neskelbtas Jūsų susitikimas su „Gazprom eksport“ vadovu A.Medvedevu ir Europos Komisijos energetikos generalinio direktorato vadovu. Apie ką kalbėjotės?

Susitikimas įvyko „Gazprom eksport“ vadovo iniciatyva. Tai jau antras susitikimas iš eilės. Kalbėjomės apie tuos pačius dalykus – dujų sektoriaus pertvarką ir vadinamos nuosavybės atskyrimo direktyvos įgyvendinimą Lietuvoje. Lietuva yra apsisprendusi, kad tokia direktyva turi būti įgyvendinta iki 2014 m. pabaigos, kuomet pradės veikti suskystintų dujų terminalas. Terminalas be tokios direktyvos įgyvendinimo – be nuosavybės atskyrimo, be vamzdžių išlaisvinimo – negalėtų veikti. „Gazpromas“ visus praėjusius metus pyko dėl tokio mūsų apsisprendimo, tačiau dabar jau keičia nuostatą. Vakar sutarėme, kad iki 2014 m. pabaigos ši direktyva tikrai turi būti įgyvendinta. Tam pritaria ir „Gazpromo“ atstovai. Toliau derinamės, kaip, atsižvelgiant į visų akcininkų interesus, būtų tokia nuostata įgyvendinta. Tokių susitikimų bus ir daugiau. Pokalbiai pakankamai geranoriški, todėl, tikiuosi, to geranoriškumo pamatysime ir kituose mums svarbiuose reikaluose, pavyzdžiui, dujų kainose.

Tai galima sakyti, kad ta įtampa tarp Lietuvos ir „Gazpromo“ nuslūgusi, jeigu vyksta tokie pokalbiai?

Aš sakyčiau, kad pokalbiai įgauna žymiai daugiau konstruktyvumo, normalaus dialogo. Galbūt ir dėl Europos Komisijos atstovų dalyvavimo. Taip pat norėčiau pastebėti, kad prie konstruktyvaus ir atviro dialogo prisideda ir mūsų aiškūs žingsniai statyti terminalą. Nuosavybės atskyrimo direktyva turi būti įgyvendinta pagal labai konkretų grafiką, kurio pirmieji veiksmai buvo numatyti jau kovo 31 d. Štai tokie labai konkretūs, apgalvoti, juridiškai tvarkingi žingsniai paskatina „Gazpromą“ nuosekliai, konstruktyviai ir dalykiškai kalbėtis.

Ką reiškia Europos Komisijos atstovo dalyvavimas?

Europos Komisijos dalyvavimas tikrai naudingas. Jie turi nemažai patirties derinant tokių nuostatų įgyvendinimą ir su pačia „Gazprom“ kompanija, kuri dar pirmo pokalbio metu deklaravo, kad labai gerai sutaria su Europos Komisija. Mes taip pat gerai sutariame.  Džiaugiamės, kad dalyvavo ir Europos Komisijos atstovas Philipas Lowe. Galbūt dėlto gana greitai sutarėme, kokiu keliu toliau eisime. Aš tikiu, kad jų dalyvavimas mums padės pasiekti svarbiausių rezultatų, kurie leistų turėti pertvarkytą dujų sektorių, sudarantį galimybes veikti alternatyviam dujų tiekimui per suskystintų dujų terminalą.

Premjere, praeitą savaitę su darbo vizitu lankėtės Japonijoje. Japonijos kompanija yra partnerė rengiant projektą dėl naujos atominės elektrinės. Kokie yra šio vizito rezultatai?

Su Vyriausybės vadovais ir svarbiausiais bankais aptarėme šio projekto įgyvendinimą. Visur girdėjome tvirtą paramą. Su „Hitachi“ kompanija aptarėme kai kuriuos svarbius derybinius elementus. Kitą savaitę Lietuvoje vyksiančioje Baltijos Ministrų Taryboje tikimės aptarti šio svarbaus projekto įgyvendinimą ir su Baltijos šalių premjerais. Tikimės, kad artimiausiu metu koncesijos sutartis bus galutinai  parengta ir pasirašyta. Lankydamiesi ir pačioje „Hitachi“ įmonėje, ir „Hitachi“  pastatytoje atominėje elektrinėje pastebėjome, kad branduolinės „Hitachi“ technologijos tikrai yra aukščiausios kokybės. Po Fukušimos katastrofos yra daug investuojama į papildomas branduolinės saugos priemones. Taigi, tokios kompanijos atėjimas į Lietuvą ir tokio projekto realizavimas Lietuvoje duotų labai daug naudos. Iš pokalbių su Japonijos bankais buvo galima spėti, kad jie yra suinteresuoti paremti ir kitas Japonijos kompanijas, kurių po „Hitachi“ kompanijos įsitvirtinimo Lietuvoje kaip Europos Sąjungos rinkos dalyje, galėtų būti ir daugiau. Tai reiškia, kad turėtume ir naujų darbo vietų, ir geresnių modernios ekonomikos perspektyvų.

Rytoj Jūs lankysitės Briuselyje. Koks Jūsų apsilankymo tikslas? Su kuo Jūs susitiksite?

Visų pirma, Briuselyje lankysiuosi ketindamas susitikti su visa eile  Europos Sąjungos vadovų. Pradedant Europos Komisijos prezidentu J.M.Barosso, baigiant visa eile komisarų: ir su komisaru G. Oettingeriu,  ir komisaru J. Lewandowskiu, atsakingu už biudžetą, ir komisare užsienio reikalams ledi  C. Ashton, ir visa eile kitų. Tai gera proga aptarti daugelį svarbių dalykų su aukščiausiais Europos Komisijos vadovais. Tai ir naujoji finansinė perspektyva 2014–2020 m., ir mūsų energetikos projektai, ir Ignalinos atominės elektrinės uždarymas,  ir ekonomikos bei finansų krizių perspektyvos Europos Pietuose, ir Europos Šiaurės pranašumai. Tų temų tikrai labai nemažai. Taip pat prieš Europos Vadovų Tarybą, kurioje dalyvaus Prezidentė Dalia Grybauskaitė, dalyvausiu Europos Liaudies partijos, kurios nariais esame, Tarybos posėdyje, kuriame susirenka visi ministrai pirmininkai, priklausantys konservatorių–krikščionių demokratų aljansui.

Premjere, Seimo antikorupcijos komisija tęsia tyrimą dėl vidaus reikalų ministro sprendimo atleisti FNTT direktorių ir jo pavaduotoją. Jūsų pozicija dėl FNTT? Kada bus įgyvendintos komisijos išvados, kurias ketina rytoj skelbti, ir kada apskritai šita istorija baigsis?

Man sunku komentuoti Seimo tyrimą. Gerai, kad toks tyrimas vyksta. Aš paprašęs informacijos iš vidaus reikalų ministro, kad būtų paaiškinta, kodėl buvo imtasi būtent tokių veiksmų, taip pat papildomai gavęs informacijos ir paaiškinimų iš VSD, kokia informacija buvo pateikta visiems valstybės vadovams apie FNTT vadovus, padariau savo asmeninę išvadą, kad ministras, atimdamas leidimus dirbti su slapta informacija ir atleisdamas iš pareigų abu vadovus, pasielgė šiek tiek skubotai. Sprendimai nėra labai aiškiai motyvuoti. Mano manymu, yra galimybė, kad juose yra klaidingų nuostatų. Klaidų visiems pasitaiko. Todėl aš vakar viešai sakiau, kad būtų geriausia, kad pats ministras pasižiūrėtų, kaip būtų galima tokias klaidas kuo greičiau ištaisyti, kad leidimai dirbti su slapta informacija būtų grąžinami ir pareigūnai būtų sugrąžinami į pareigas. Toks pareigūnų, užėmusių tikrai aukštas pareigas – ne eilinių pareigūnų, o vadovų – atleidimas iš pareigų kelia labai daug klaustukų, ar tikrai toks atleidimas nėra klaidingas.

Ačiū už pokalbį.

Visą kadenciją uoliai vijusi Ivaną šalin nuo vamzdžio, dabar Lietuvos Vyriausybė kviečia „Gazpromą“ ant jo prisėsti.

Vasario septintąją, Vilniuje viešint „Gazprom Export“ generaliniam direktoriui Aleksandrui Medvedevui su dviem palydovais, įsiliepsnojo tarsi nereikšmingas skandaliukas: svečias džiugiai pranešė, kad su bendrove „Achema“ pasirašyta sutartis dėl mažesnių dujų kainų, o žiniasklaidoje ta proga pasirodė 2009 m. gruodžio 10-ąja datuotas premjero Andriaus Kubiliaus laiškas, išsiųstas „Gazpromo“ valdybos pirmininkui Aleksejui Mileriui bei Rusijos premjero pavaduotojui Viktorui Zubkovui.
Sprendžiant iš Ministro Pirmininko spaudos tarnybos reakcijos, spaudoje pateiktas laiško turinys atitinka tikrovę. Paneigtas ne pats tokio turinio laiško egzistavimo faktas, o tik jo traktavimo interpretacijos.
Tarkim, tai, kad A.Kubiliaus prašymas „Achemą“ pervesti iš „Mežregiongaz“ sistemos į „Gazprom Export“ sistemą (vaizdžiai tariant – perkelti iš vienos koncerno „Gazprom“ kišenės į kitą) tolygus prašymui suteikti gamtinių dujų kainos nuolaidų „stambiausiai regiono trąšų gamintojai“.
Išties – toks traktavimas pernelyg tiesmukas. Tai, beje, savo kišene gali paliudyti daugelis paprastų Lietuvos mirtingųjų, šiandien gaunančių sąskaitas už suvartotas gamtines dujas bei centralizuoto šildymo paslaugas. Na, permetė „Gazpromas“ nuo 2012-ųjų pradžios „Lietuvos dujas“ iš vienos savo kišenės į kitą – ir kas iš to? Stebuklų nepajutome.
O štai „Achema“, kurios „planams pritaria ir juos palaiko Lietuvos Vyriausybė“, stebuklą pajuto. Tegu dvejais metais vėliau, nei bandyta pasiekti aukščiausio lygio laiškais, bet pajuto. Laimingas sutapimas, ar ne?

Šansas kaip šiaudas

Gretindami šiuos faktus, anaiptol neketiname mesti šešėlio „Achemos“ grupės prezidento Bronislovo Lubio atminimui, nors akivaizdu, kad be jo asmeninės įtaigos 2009-ųjų laiško istorijoje neapsieita. Atvirkščiai: nieko vertas būtų toks koncerno prezidentas, kuris abejingai stebėtų, kaip jo paties pastangomis išpuoselėta Jonavos „Achema“, smaugiama dėl krizės sumenkusios trąšų paklausos ir nuo 2009-ųjų vidurio pradėjusių brangti gamtinių dujų, pikiruoja į nuostolių duobę.
Pirmų trijų 2009-ųjų ketvirčių duomenimis, „Achemos“ pajamos buvo smukusios 54 proc., produkcijos kainos rinkoje – 46 proc., pardavimas – 21 proc. Tiek pat – 21 proc. sumažėjęs ir vidutinis darbo užmokestis „Achemoje“.
Nors visai neseniai, 2009-ųjų rugsėjo pradžioje, A.Mileris buvo trumpam užsukęs į Vilnių (būtent šis susitikimas minimas A.Kubiliaus laiške), „Gazpromo“ lyderio atvežtos prognozės pramonininkų anaiptol nenudžiugino: nafta žada brangti, jai iš paskos neišvengiamai brangs iš Rusijos tiekiamos gamtinės dujos.
Tuo pat metu aiškėja, kad 2008 m. Gedimino Kirkilo vadovaujamos Vyriausybės kartu su „Achema“ įkurtos Gamtinių dujų terminalo įmonės nebepavyks išgelbėti: jos steigimą laiminę valdininkai apkaltinti piktnaudžiavimu tarnyba, ne viešojo konkurso būdu įmonės partnere pasirinkę privačią bendrovę. 2009-ųjų lapkritį A.Kubiliaus Vyriausybė priima sprendimą likviduoti Gamtinių dujų terminalo įmonę, o B.Lubiui nebelieka nieko kita, kaip pradėti puoselėti privataus suskystintų gamtinių dujų importo terminalo projektą.
Tačiau „Achemos“ dujų terminalo galimybių studijos dar teks palūkėti, o pigesnių dujų tam, kad išliktų prasmė tęsti trąšų gamybą, reikėjo skubiai. Koncerno metraštininkų versija, neva B.Lubys po „Gazprom Export“ sparneliu prašėsi iš gryno patriotizmo, vien tenorėdamas pabrėžti, kad jo koncernas atstovauja NATO ir ES valstybei, o ne posovietinei respublikai, – neįtikina, švelniai tariant. Ne toks A.Kubiliaus laiško tonas. Be to, visi pamenam nuolatinius „Achemos“ grupės prezidento raginimus Vyriausybei sėsti su dujų tiekėjais prie bendro derybų stalo ir jo nuoskaudas, kad šis procesas niekaip neįsibėgėja.
Diplomatijos meno B.Lubio mokyti nereikėjo, o Maskvos valdžios koridorių pažinimu jį vargiai Lietuvoje kas galėjo pranokti. Prisiminkime, kaip vikriai prireikus 2001-ųjų vasarą jis nuskraidino be penkių minučių premjerą Algirdą Brazauską į Maskvą slaptoms deryboms dėl „Lietuvos dujų“ privatizavimo scenarijų.
A.Kubilius B.Lubio užsakytu lėktuvu Maskvon nė iš tolo neskraidė. Tačiau baigiantis 2009-iesiems jis suteikia palyginti menką, nieko nekainuojančią ir niekuo neįpareigojančią malonę, raštu tarpininkaudamas „Achemos“ naudai. Simptomai – menki, neskausmingi ir atsistatydinimo nė iš tolo neverti, tačiau liga – ta pati.
Beje, vilčių, kad „Gazpromo“ imperija, pati viduje draskoma skirtingų įtakų, atsižvelgs į Lietuvos vadovo patarimą, kaip jai tvarkytis nuosavose „kišenėse“, veikiausiai nebūta didelių. Bet sėkmės atveju tai galėjo suteikti produktyvesnių derybų šansą „Achemai“. Derybų, kurios dar po dvejų nelengvų metų vis dėlto davė rezultatų.

Kas ką spaudžia

Ir pasakyk dabar, kas tokiai jų baigčiai turėjo lemiamos įtakos: „Gazprom Export“ kišenė, pačios „Achemos“ suskystintų gamtinių dujų terminalo projektas ar rusų siekis atitraukti „Achemą“ iš potencialių „Klaipėdos naftos“ plėtojamo dujų importo terminalo klientų rato. Nors laiške minima maksimali gamyklos 1,5 mlrd. kubinių metrų gamtinių dujų poreikio kartelė jau senokai nebuvo pasiekta (2011-aisiais „Achema“ jų sudegino 1,35 mlrd. kubinių metrų), stambiausia Lietuvos gamtinių dujų vartotoja pamažu didino savo dalį bendrame šalies dujų poreikių balanse: 2011-aisiais ši dalis jau priartėjo prie 40 proc., tai yra pagal apimtis beveik prilygo „Lietuvos dujų“ tiekimams.
Kadangi Jonavos trąšų gamintojai, priešingai nei šalies šilumos tiekėjai, prie biokuro katilinių pereiti nežada, laikinas „Gazpromo“ reveransas „Achemai“, partneriams derantis dėl naujos ilgalaikės sutarties pasirašymo, atrodo visai suprantamas. Nors energetikos ministras Arvydas Sekmokas jį įvertino kaip rusų spaudimą, labiau gali būti, kad tokiu būdu pati ministerija kartu su „Klaipėdos nafta“ yra „Achemos“ grupės spaudžiama dėl palankesnių dalyvavimo jų plėtojamame SGD terminalo projekte sąlygų.
Štai antra pagal dujų suvartojimo apimtis šalies įmonė – tos pačios ministerijos kuruojama „Lietuvos energija“ – klusniai pasirašė dujų tiekimo per SGD terminalą sutartį, o „Achema“ spyriojasi, nenori sekti tokiu dailiu pavyzdžiu, ir gana. Trečia pagal apimtis šalies dujų pirkėja „Vilniaus energija“, dėl šilumos kainų vilniečių remiama prie sienos, verčiau nekeldama jokių sąlygų pasisiūlė statyti biokuru kūrenamą jėgainę.

Malonių laiškų artelė

Aiškindamasis dėl konkrečios įmonės protegavimo, A.Kubilius teigia veikiantis vos ne kaip privataus šalies verslo atstovybės vadybininkas: nuolat raitantis ir siuntinėjantis užtarimo laiškus dėl kiekvienos problemų turinčios lietuviškos bendrovės į kairę ir į dešinę. Jeigu A.Kubiliaus komanda taip pat uoliai rašytų laiškus su rezoliucijomis į už kelių kvartalų esančią Finansų ministeriją – interesantų eilė prie Vyriausybės dieną naktį raitytųsi per visą V.Kudirkos aikštę.
Aktyvaus veikėjo, nenuilstamai kovojančio dėl Lietuvos verslo interesų, portretą gadina viena menka detalė: analogiško laiško, prašančio tarpininkauti dėl „Lietuvos dujų“ pervedimo į „Gazprom Export“ sistemą, vis dėlto trūksta. „Jei dėl to būtų kreipusis bendrovė „Lietuvos dujos“, būtų prašoma ir dėl jos“, – abejingai teisinasi Ministro Pirmininko spaudos tarnyba. Tarsi pati Vyriausybė nebūtų „Lietuvos dujų“ akcininkė, neturėtų atstovo jos valdyboje ir apskritai bendrovę tokiu pavadinimu, esančią turbūt už jūrų marių, prisimintų tik tuomet, kai norisi ką nors iškeikti arba paduoti į teismą.
Mums nuolat primenama, kad „Lietuvos dujose“ Vyriausybei tepriklauso niekingos, nieko nelemiančios „keliolika akcijų“. Taip ir norisi klausti: kiek akcijų tokiu atveju Vyriausybei priklauso „Achemos“ grupėje?
Verta dėmesio ir pasirengimo „Gazprom Export“ generalinio direktoriaus vizitui Vilniuje eiga. Nežinia, ar vizitas apskritai būtų įvykęs, jei viename iš laikraščių nebūtų buvusi išspausdinta A.Medvedevo laiško A.Kubiliui kserokopija, dėl visa ko nutekinta „iš neoficialių šaltinių“. Sprendžiant iš to, kaip mūsų oficialūs atstovai dievažijosi nieko apie tokį laišką negirdėję, neoficialūs šaltiniai, ankstesnės derybų su Lietuvos Vyriausybe patirties pamokyti, šįkart pasielgė labai apdairiai.

Ivaną – į dujų terminalą

Buvo dėl ko stengtis. Vizito rezultatai bent jau lietuvius tikrai nustebino. Ne tuo, kad A.Medvedevas pranešė apie „Achemai“ sumažintas dujų kainas, o „Lietuvos dujoms“ (taigi ir paprastiems sąskaitų mirtingiesiems…) jų nuleisti nepažadėjo: aiktelėti būtų privertęs nebent priešingas dėlionės variantas. Juk Lietuvos Vyriausybė dėl nuolaidų gyventojams su dujų tiekėju nebesidera iš principo, palikdama šią nedėkingą misiją „Lietuvos dujoms“. Nors anksčiau pati negalėjo suvokti, kaip „Gazpromas“ galėtų derėtis pats su savimi.
Užtat A.Kubilius su malonumu ėmėsi dalyti kol kas „Lietuvos dujoms“ tebepriklausančius vamzdynus. Ir labai nustebino savo rinkėjus, gera valia pasiūlydamas „Gazpromo“ atstovui perimti trečdalį dujų perdavimo tinklų bendrovės, atsirasiančios pagal ES direktyvas išskaidžius Lietuvos dujų sektorių, akcijų. Kitaip sakant – pats pakvietė mitologinį Ivaną prisėsti ant magistralinio dujų vamzdžio kraštelio: su sąlyga, kad šis elgsis gražiai, duos pinigų ir nesukios jokių sklendžių.
„Mes matytumėm „Gazpromą“ kaip finansinį investuotoją, neturintį lemiamo balso sprendimuose, dalyvaujant mūsų perdavimo srities operatorių eteryje perdavimo tikslais“, – pareiškė premjeras (kalba netaisyta) kitokiame – radijo laidos eteryje. O tikslus paaiškino taip: „Gazpromas“ vis tiek lieka svarbus strateginis partneris. Todėl visiškai natūralu, jog „Gazpromui“ rūpi perdavimas į Kaliningrado sritį ir tranzitas į Kaliningrado sritį. Čia aš nematau tame nieko blogo.“
Užtat mes čia įžiūrime mažytę problemėlę. Vėlgi ne tą, kad ištisą Seimo kadenciją, nepaisant ramiai vykstančio dujų tranzito į Kaliningradą, kasdien per visus eterius buvome priversti klausytis konservatorių pamokslų apie būtinybę vyti kuo toliau Ivaną nuo dujų vamzdžio ir nebeprileisti jo artyn per patrankos šūvį. Palikim panašių citatų rankiojimo užduotį naiviam politologui, prieš porą savaičių taikliai pastebėjusiam, kad „tiesi, ori, savarankiška ir garbinga laikysena visada kainuoja“.
Mūsų regima problemėlė konkretesnė: vos savaitę prieš A.Kubiliaus pasiūlymą A.Medvedevui, Vyriausybės nutarimu priskiriant atsakomybę už suskystintų gamtinių dujų terminalo statybą „Klaipėdos naftai“, šios vadovas Rokas Masiulis tvirtino, kad po dešimties metų, iš „Hoegh LNG“ išsipirkus laivą-saugyklą ir perėmus terminalo valdymą, „terminalas galėtų būti perleistas Lietuvos kontroliuojamam gamtinių dujų perdavimo sistemos operatoriui, kuris iš „Lietuvos dujų“ perimtų ir magistralinį dujotiekį“.
Bent jau mes šią atsakingų už Lietuvos energetikos ateitį vyrų suregztą viražų šaradą suvokiame taip: po poros metų „Gazpromui“ įteikiame trečdalį Lietuvos magistralinių dujotiekių, o po dvylikos – trečdalį SGD terminalo akcijų. Ir vėl nėra ko stebėtis: dažniausiai visada taip baigiasi, kai už tiesią, orią, savarankišką ir garbingą laikyseną paprašoma susimokėti. Ne tik sąskaitų kvitus gaunančių mirtingųjų, bet ir vyriausybių.
„Aišku, mes pasiruošę kalbėtis su „Gazpromu“ dėl tinkamos kompensacijos už magistralinius dujotiekius“, – tvirtina ministras A.Sekmokas. Pasak jo, šiuo metu diskutuojama dėl principų, pagal kuriuos būtų apskaičiuojama minėtų dujotiekių vertė.
O štai A.Medvedevo pažadai siekti dujų tiekimo galimybės suskystintų gamtinių dujų terminalui, jeigu toks bus pastatytas, nušvinta visiškai naujoje šviesoje. „Esu tikras, kad mūsų siūlomos tiekimo sąlygos gali būti pačios patraukliausios“, – Vilniuje tvirtino „Gazprom Export“ generalinis direktorius.
Visi šie gluminantys perversmai – vien po pirmojoVyriausybės derybų su „Gazpromu“ raundo. Ko tikėtis iš antrojo?

10 gruodžio, 2009 m., Vilnius
Rusijos koncerno „Gazprom“ valdybos pirmininkui, ponui Aleksejui Mileriui
Gerbiamas Aleksejau Borisovičiau,
Prisimindamas mūsų konstruktyvų susitikimą Vilniuje, norėčiau dar kartą išreikšti pasitenkinimą mūsų tvirtais ryšiais dujų tiekimo srityje. Mūsų santykių patikimumas – didelė vertybė, kurią Jūs ir mes aukštai vertiname.
Mūsų susitikimo metu mes apsikeitėme nuomonėmis apie šių dienų ekonomines aktualijas. Aš Jums priminiau bendrovės „Achema“ pasiūlymus.
Norėčiau dar kartą atkreipti Jūsų dėmesį į šios stambiausios Baltijos šalyse ir vienos stambiausių Europoje azotinių trąšų gamintojos pasiūlymus.
„Achema“ yra ne tik stambiausia regiono trąšų gamintoja, bet ir dujų pirkėja. Dirbdama pilnu pajėgumu, ši įmonė sunaudoja 1,5 mlrd. kubinių metrų gamtinių dujų per metus. Pastaruoju metu, pasaulinės finansų krizės sąlygomis, „Achema“ sumažino trąšų gamybos apimtis, o tuo pačiu ir dujų suvartojimą iki 750 mln. kubinių metrų.
Įmonė siūlo lankstesnes, inovatyvias bendradarbiavimo formas, kurios įgalintų padidinti trąšų gamybos apimtis. Tokiems „Achemos“ planams pritaria ir juos palaiko Lietuvos Vyriausybė.
„Achema“ svarsto galimybes savo veikloje panaudoti procesingą. Įmonės požiūriu šis pasiūlymas gali būti įdomus bei ekonomiškai patrauklus ir „Gazprom“. Naudojantis procesingo galimybėmis, įmonė galėtų ženkliai padidinti trąšų gamybos apimtis, o tuo pačiu ir dujų suvartojimo kiekius.
Kaip mane informavo įmonės vadovybė, tam, kad būtų užtikrinta lanksti ir efektyvi trąšų gamyba, būtų abipusiai naudinga pakeisti šiuo metu esančią dujų tiekimo „Achemai“ schemą.
Gerbiamas Aleksejau Borisovičiau, būčiau nuoširdžiai dėkingas, jeigu Jūs tarpininkautumėte „Achemai“, kad įmonė nuo 2010 m. sausio 1 d. būtų pervesta iš sistemos „Mežregiongaz“ į sistemą „Gazprom Export“. Esu tikras, kad toks sprendimas pasitarnautų mūsų tolimesniam sėkmingam bendradarbiavimui.
Naudodamasis proga, norėčiau Jus pasveikinti su artėjančiomis šventėmis ir palinkėti kuo geriausios sėkmės, o taip pat išreikšti viltį savitarpio supratimui bei vaisingam bendradarbiavimui ateityje.
Su gilia pagarba – Andrius Kubilius

A.Brazauskas B.Lubio užsakytu lėktuvu skrido į Maskvą
2001-ųjų birželį, likus kelioms dienoms iki Algirdo Brazausko paskyrimo premjeru, žurnalistai susidomėjo, ką vienintelis pretendentas į šį postą veikia Maskvoje. Pagal oficialiąją versiją, A.Brazauskas ten skrido 70-mečio jubiliejaus proga pasveikinti savo seno draugo, vieno buvusių „Gosplano“ vadovų Leonido Bobykino. Tačiau išaiškėjo, kad premjeras į Maskvą skrido verslininko Bronislovo Lubio užsakytu lėktuvu ir Rusijos sostinėje galimus „Lietuvos dujų“ privatizavimo scenarijus aptarinėjo su dujas tiekiančios bendrovės „Itera“ vadovu Igoriu Makarovu. Ši bendrovė savo ruožtu buvo susijusi su Rusijos dujų pramonės milžino „Gazprom“, siekusio dalyvauti „Lietuvos dujų“ privatizavime, vadovais.
Būtent B.Lubys kartu su Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacija paskelbė kuriantys konsorciumą „Lietuvos dujoms“ perimti. Keli Seimo nariai kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą, prašydami pateikti informacijos apie dujų tiekimo įmones „Itera“, „Itera Lietuva“ bei politikų ryšius su verslo grupėmis, ketinančioms dalyvauti bendrovės „Lietuvos dujos“ privatizavime.
Skandalas dėl skrydžio į Rusiją gerokai apkartino A.Brazausko vadovavimo Vyriausybei pradžią, nes daliai visuomenės atgaivino nuogąstavimus dėl „lankstymosi Maskvai“.

Praėjusią savaitę gerų žinių sulaukė dujų vartojai Europoje. Tuo metu, kai Lietuvos premjeras po susitikimo su „Gazprom export“ generaliniu direktoriumi Aleksandru Medvedevu per Lietuvos radiją skundėsi, kad Lietuva už dujas moka 11 proc. brangiau nei estai ir net 20% brangiau nei latviai, Rusijos dujų koncernas „Gazprom“ paskelbė, kad 10 proc. sumažino tiekiamų dujų kainas partneriams Europoje.

Tiesa, gerų žinių sulaukė ir “Achema”, nes po susitikimo su A.Kubiliumi tas pats A.Medvedevas pranešė, kad “Gazprom export” ir bendrovė “Achema” susitarė dėl mažesnės dujų kainos ir pasirašė ilgalaikę dujų tiekimo sutartį. Nors sutarties galiojimo laikas tarp “Achemos” ir “Gazprom” viešai nebuvo paskelbtas, bet žinoma, kad sutartis galios ne trumpiau kaip iki 2020 metų. Suprantamas ,,Achemos’’ noras turėti ilgalaikį kontraktą ir mažesnę dujų kainą, nes įmonės produkcijos konkurencingumas visiškai priklauso nuo dujų kainos. Svarbus faktas, kad ši įmonė yra didžiausias ir pastovus dujų vartotojas Lietuvoje, kuris suvartoja iki 50 proc. viso Lietuvos dujų poreikio.

Premjero pastangas galima palyginti su vienu šūviu, bet į tris zuikius: pirmas – tarpininkavimas derybose padėjo sumažinti dujų kainą ,,Achemai’’; antras – tai praktiškai sunaikino suskystintų dujų terminalo projektą, nes pasitraukė didžiausias dujų pirkėjas; trečias – sužlugdė viltį sumažinti šilumos kainas gyventojams, nes Vyriausybė nebeleis šilumos ūkiui pereiti prie biokuro. Šilumos įmonių perėjimas prie biokuro mažintų dujų vartojimą ir galutinai palaidotų ne tik terminalo projektą Klaipėdoje, bet ir dujotakio jungtį su Lenkija. Nei vienas iš šių projektų ekonomiškai nebeatsipirktų, ypač žinant, kad naujasis terminalas, esant bet kokioms suskystintų dujų kainoms turės nuolat veikti minimaliu našumu ir taip patiekti į dujų sistemą ne mažiau kaip 0,5 milijardo gamtinių dujų per metus.

Atrodo, kai Lietuvoje kalbama apie dujas logika ir skaičiai, ekonomika ir matematika praranda prasmę. Visi skaičiai tarsi tampa dujomis ore, kurių nepasversi ir nesudėsi. Dabartinėje ,,politekonomikoje” viskas pateisinama terminu – ,,nacionalinis interesas ir energetinė nepriklausomybė”.

Visgi, bandykime paskaičiuoti. Lietuva per metus suvartoja 2,5 – 3 milijardus kubinių metrų gamtinių dujų, kurias perkame iš vienintelio tiekėjo ,,Gazprom” kompanijos ir sumokame per metus apie 2,8 milijardo litų.

Pagrindiniai dujų vartotojai : Achemos koncernas, kuris suvartoja iki 1,5 milijardo kubinių metrų, ir šilumos ūkis, kuris gamindamas šilumą ir elektrą sudegina apie 1 milijardą kubinių metrų dujų. Likusį kiekį suvartoja elektros gamintojai ir buitiniai dujų vartotojai.

Kaip supratome, ,,Achema” dujomis dešimtmečiui jau apsirūpino ir sutartimi įsipareigojo dujas pirkti iš Rusijos.

Kartu žinome, kad Lietuvos Vyriausybė aktyviai siekia įgyvendinti du didelius dujų infrastruktūrinius projektus: suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo Klaipėdoje statyba ir naujo dujotakio iš Lenkijos į Lietuvą statyba.

Taigi, planai ir veiksmai aiškūs, ypač po praėjusios savaitės Vyriausybės pasitarimo, kai premjeras A.Kubilius pareiškė: ,,Kuo daugiau vamzdžių, kuo daugiau alternatyvų, tuo yra geriau”.

Skaičiuojame: suskystintų dujų terminalo statybos kaina – apie 1 milijardas litų, o planuojamas metinis terminalo pajėgumas – apie 2-2,5 mlrd. kub. metrų dujų per metus. Tai yra praktiškai visų metų Lietuvos dujų importo kiekis.

Planuojamas 562 kilometrų ilgio dujotakis iš Lenkijos į Lietuvą kainuos apie 1,6 mlrd. litų, iš kurių Lietuvos dalis būtų 438 milijonai litų. Projektinis pajėgumas –2,3 mlrd. kubinių metrų dujų per metus. Tai yra, vėlgi, praktiškai metinis Lietuvos dujų poreikis. Projektas įmanomas, jei Europos Komisija finansuos ne mažiau 60-70 proc. projekto vertės.

Lietuvos Premjeras nuleido negirdomis Lenkijos dujų perdavimo sistemos operatorės “Gaz-System” atstovo Rafalas Wittmanno pareiškimą, kad pastačius suskystintų dujų terminalus Lietuvoje ar Latvijoje, dujų jungties tarp Lietuvos ir Lenkijos investicija būtų rizikingesnė, o Lenkijos vartotojai nefinansuotų projekto, jei jis ekonomiškai nepagrįstas. “Gaz-System” ir bendrovė “Lietuvos dujos” dėl dujotiekio statybos ketina apsispręsti per 1-2 metus, išanalizavusios šio projekto ekonominę naudą.

Turime įvertinti ir Lietuvos Vyriausybės 2008–2012 METŲ VEIKLOS STRATEGIJOJE numatytus energijos taupymo, biokuro plėtros, dujų vartojimo mažinimo bei konkurencijos didinimo energetikos sektoriuje, priemones. XII skirsnyje ,,ENERGETIKA’’ numatyta:

1.Vykdysime miestų šilumos ūkio diversifikavimo programą, kurios įgyvendinimas užtikrins pusės miestams tiekiamos šilumos ir elektros kogeneravimą iš biokuro, dujų naudojimo lyginamąją dalį šiluminėse jėgainėse sumažinant nuo dabartinių 80 proc. iki 40 proc.

2.Energijos taupymas bus vienas iš Vyriausybės energetikos politikos prioritetų. Sieksime Europos Komisijos finansinės paramos, kad daugiabučių namų modernizavimas taptų masiškas ir per metus būtų atnaujinama apie 2 000 daugiabučių pastatų.

3. Per 2009 m. peržiūrėsime ir pradėsime intensyviai įgyvendinti miestų šilumos ūkio diversifikavimo programą. Jos įgyvendinimas leis didinti miestams tiekiamos šilumos ir elektros kogeneravimą iš biokuro.

Tiesa, šių priemonių įgyvendimo rezultatai iki šiol – apverktini. Jei vis dėlto Vyriausybės planai bus įgyvendinti ir ekspertų nuomonės dėl biokuro bus išgirstos, tai dujų naudojimas šilumos ūkyje sumažės nuo 1 mlrd. iki 0,4 mlrd. kub. metrų per metus. Ir tai yra vientelė reali priemonė sumažinti šilumos tarifą.

Suskaičiavus visas Lietuvos Vyriausybės iniciatyvas, matome, kad šiuo metu planuojami statyti nauji dujų tiekimo pajėgumai siekia 5 mlrd. kub. metrų per metus. Faktas ir tai, kad šiuo metu esantys ,,Lietuvos dujų” pajėgumai viršija 5 mlrd. kub. metrų per metus.

Naujai įnicijuojamų projektų kaina sieks 2 milijardus litų. Tuo tarpu realus Lietuvos dujų poreikis, ypač po “Achemos” ilgalaikės sutarties pasirašymo su “Gazprom”, sumažėjo iki 0,9 mlrd. kub. metrų per metus.

Planuojame turėti 10 mlrd. kub. metrų dujų importo ir tiekimo pajėgumų per metus, kai nepadengtas poreikis nesiekia net 1 milijardo.

Tai galima palyginti su 4 asmenų šeima, kuri sau perka ne lengvąjį automobilį, bet didelį autobusą, ir dar prailgintą. Taip, laisvė pasivaikščioti po autobusą bus didelė, bet kas apmokės ir išlaikys tokią nepriklausomybę?

Atrodo, kad šiai Vyriausybei tik ir terūpi, anot premjero pasisakymo, ,,vamzdžių politika“: daug skolintis, daug pirkti ir daug statyti. Dabar suprantama, kodėl per beveik ketverius metus Vyriausybė savo biokuro programoje numatytus tikslų sugebėjo įgyvendinti tik pusę procento. Per 2009-2011 m. dabartinės Vyriausybės pastangomis Lietuvoje buvo įrengta tik apie 20 MW biokuro įrenginių. Palyginimui, iki 2008 metų Lietuvoje buvo įrengta 400 MW biokuro įrenginių skirtingose savivaldybėse, kuriose šiuo metu ir yra mažiausia šilumos kaina gyventojams.

“Achemai” pasitraukus iš suskystų dujų terminalo Klaipėdoje klientų rato, Vyriausybei liko vienintelis kelias norint išlaikyti terminalo projektą gyvybingą ir įgyvendinti kažkam pažadėtą verslo planą – sužlugdyti didžiuosiuose miestuose šilumos ūkio perėjimą nuo dujų prie biokuro. Ką, deja, premjeras ir Eenergetikos ministerija sėkmingai daro.

Kažkaip norėtųsi premjero paklausti apie atsakomybę…

Visą kadenciją uoliai vijusi Ivaną šalin nuo vamzdžio, dabar Lietuvos Vyriausybė kviečia „Gazpromą“ ant jo prisėsti.

Vasario septintąją, Vilniuje viešint „Gazprom Export“ generaliniam direktoriui Aleksandrui Medvedevui su dviem palydovais, įsiliepsnojo tarsi nereikšmingas skandaliukas: svečias džiugiai pranešė, kad su bendrove „Achema“ pasirašyta sutartis dėl mažesnių dujų kainų, o žiniasklaidoje ta proga pasirodė 2009 m. gruodžio 10-ąja datuotas premjero Andriaus Kubiliaus laiškas, išsiųstas „Gazpromo“ valdybos pirmininkui Aleksejui Mileriui bei Rusijos premjero pavaduotojui Viktorui Zubkovui.
Sprendžiant iš Ministro Pirmininko spaudos tarnybos reakcijos, spaudoje pateiktas laiško turinys atitinka tikrovę. Paneigtas ne pats tokio turinio laiško egzistavimo faktas, o tik jo traktavimo interpretacijos.
Tarkim, tai, kad A.Kubiliaus prašymas „Achemą“ pervesti iš „Mežregiongaz“ sistemos į „Gazprom Export“ sistemą (vaizdžiai tariant – perkelti iš vienos koncerno „Gazprom“ kišenės į kitą) tolygus prašymui suteikti gamtinių dujų kainos nuolaidų „stambiausiai regiono trąšų gamintojai“.
Išties – toks traktavimas pernelyg tiesmukas. Tai, beje, savo kišene gali paliudyti daugelis paprastų Lietuvos mirtingųjų, šiandien gaunančių sąskaitas už suvartotas gamtines dujas bei centralizuoto šildymo paslaugas. Na, permetė „Gazpromas“ nuo 2012-ųjų pradžios „Lietuvos dujas“ iš vienos savo kišenės į kitą – ir kas iš to? Stebuklų nepajutome.
O štai „Achema“, kurios „planams pritaria ir juos palaiko Lietuvos Vyriausybė“, stebuklą pajuto. Tegu dvejais metais vėliau, nei bandyta pasiekti aukščiausio lygio laiškais, bet pajuto. Laimingas sutapimas, ar ne?

Šansas kaip šiaudas

Gretindami šiuos faktus, anaiptol neketiname mesti šešėlio „Achemos“ grupės prezidento Bronislovo Lubio atminimui, nors akivaizdu, kad be jo asmeninės įtaigos 2009-ųjų laiško istorijoje neapsieita. Atvirkščiai: nieko vertas būtų toks koncerno prezidentas, kuris abejingai stebėtų, kaip jo paties pastangomis išpuoselėta Jonavos „Achema“, smaugiama dėl krizės sumenkusios trąšų paklausos ir nuo 2009-ųjų vidurio pradėjusių brangti gamtinių dujų, pikiruoja į nuostolių duobę.
Pirmų trijų 2009-ųjų ketvirčių duomenimis, „Achemos“ pajamos buvo smukusios 54 proc., produkcijos kainos rinkoje – 46 proc., pardavimas – 21 proc. Tiek pat – 21 proc. sumažėjęs ir vidutinis darbo užmokestis „Achemoje“.
Nors visai neseniai, 2009-ųjų rugsėjo pradžioje, A.Mileris buvo trumpam užsukęs į Vilnių (būtent šis susitikimas minimas A.Kubiliaus laiške), „Gazpromo“ lyderio atvežtos prognozės pramonininkų anaiptol nenudžiugino: nafta žada brangti, jai iš paskos neišvengiamai brangs iš Rusijos tiekiamos gamtinės dujos.
Tuo pat metu aiškėja, kad 2008 m. Gedimino Kirkilo vadovaujamos Vyriausybės kartu su „Achema“ įkurtos Gamtinių dujų terminalo įmonės nebepavyks išgelbėti: jos steigimą laiminę valdininkai apkaltinti piktnaudžiavimu tarnyba, ne viešojo konkurso būdu įmonės partnere pasirinkę privačią bendrovę. 2009-ųjų lapkritį A.Kubiliaus Vyriausybė priima sprendimą likviduoti Gamtinių dujų terminalo įmonę, o B.Lubiui nebelieka nieko kita, kaip pradėti puoselėti privataus suskystintų gamtinių dujų importo terminalo projektą.
Tačiau „Achemos“ dujų terminalo galimybių studijos dar teks palūkėti, o pigesnių dujų tam, kad išliktų prasmė tęsti trąšų gamybą, reikėjo skubiai. Koncerno metraštininkų versija, neva B.Lubys po „Gazprom Export“ sparneliu prašėsi iš gryno patriotizmo, vien tenorėdamas pabrėžti, kad jo koncernas atstovauja NATO ir ES valstybei, o ne posovietinei respublikai, – neįtikina, švelniai tariant. Ne toks A.Kubiliaus laiško tonas. Be to, visi pamenam nuolatinius „Achemos“ grupės prezidento raginimus Vyriausybei sėsti su dujų tiekėjais prie bendro derybų stalo ir jo nuoskaudas, kad šis procesas niekaip neįsibėgėja.
Diplomatijos meno B.Lubio mokyti nereikėjo, o Maskvos valdžios koridorių pažinimu jį vargiai Lietuvoje kas galėjo pranokti. Prisiminkime, kaip vikriai prireikus 2001-ųjų vasarą jis nuskraidino be penkių minučių premjerą Algirdą Brazauską į Maskvą slaptoms deryboms dėl „Lietuvos dujų“ privatizavimo scenarijų.
A.Kubilius B.Lubio užsakytu lėktuvu Maskvon nė iš tolo neskraidė. Tačiau baigiantis 2009-iesiems jis suteikia palyginti menką, nieko nekainuojančią ir niekuo neįpareigojančią malonę, raštu tarpininkaudamas „Achemos“ naudai. Simptomai – menki, neskausmingi ir atsistatydinimo nė iš tolo neverti, tačiau liga – ta pati.
Beje, vilčių, kad „Gazpromo“ imperija, pati viduje draskoma skirtingų įtakų, atsižvelgs į Lietuvos vadovo patarimą, kaip jai tvarkytis nuosavose „kišenėse“, veikiausiai nebūta didelių. Bet sėkmės atveju tai galėjo suteikti produktyvesnių derybų šansą „Achemai“. Derybų, kurios dar po dvejų nelengvų metų vis dėlto davė rezultatų.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo projektas vis smarkiau „įsukamas“ artėjančių rinkimų karuselėn: norėdami įsiteikti uostamiesčio rinkėjams, kai kurių partijų politikai ragina perkelti šį projektą Būtingėn.

Todėl pokalbiui apie SGD terminalą šįkart pakvietėme ne politikus, o SGD terminalo poveikio aplinkai vertinimą atliekančios vendrovės „Sweco Lietuva“ viceprezidentą Aidą Vaišnorą.

VEIDAS: Nors SGD terminalas pripažintas strateginę reikšmę visai valstybei bei nacionalinei energetikos strategijai turinčiu objektu, vieši jo pristatymai visuomenei rengti tik Klaipėdoje. O juk tiek Vilniuje, tiek Kaune esama gerokai platesnės energetikų ir inžinierių bendruomenės, besidominčios projektu ir pajėgiančios jį aptarinėti kvalifikuotai. Kodėl jos vengiama?
A.V.: Matote, apie tokius projektus visuomenėje mėgstama diskutuoti iš politinės pusės – tai įrodė ir pristatymai Klaipėdoje. O inžinieriai politikuoti nemėgsta. Mes skaičiuojam, planuojam, vertinam alternatyvas. Strateginiai sprendimai, ko reikia valstybei, būna padaryti iki mūsų. Politikai nusprendė, kad Lietuvai reikalingas alternatyvinis dujų šaltinis, mes tik parenkam techninius sprendinius. Juk paspaudus šalčiams, Europos šalims vėl buvo leista įsitikinti, kad iš pirmo žvilgsnio neribotas dujų tiekėjas visgi turi ribas ir nesugeba pasiūlyti tiek dujų, kad užtektų visiems.
VEIDAS: Yra manančių, kad užbaigti SGD terminalą 2014-ųjų pabaigoje, laikantis visų įstatymuose numatytų procedūrų, beveik neįmanoma. Ar jie teisūs?
A.V.: Kur nors Pietų Amerikoje panašų terminalą būtų galima įrengti ir per pusmetį, daugiausiai per metus: svarbu nupirkti laivą ir pastatyti prieplauką. Bet Europos Sąjungoje procedūrinės vingrybės ir privalomas konsultavimasis su visuomene užtrunka. Išties terminai labai įtempti. Tarkim, neseniai derindami poveikio aplinkai vertinimo programą privalėjome gauti keturiolikos valdiškų institucijų pritarimą. Iš tų keturiolikos institucijų vos trys sugebėjo duoti atsakymus per įstatymuose numatytą laiką. Klaipėdos miesto savivaldybę dar galima būtų suprasti: jie iškart įspėjo, kad čia politinis sprendimas, kurio teks keliauti į miesto tarybą. Bet dar dešimtyje kitų institucijų jokios politikos neturėjo būti…
VEIDAS: Ar lengvai pavyko įtikinti terminalo saugumu Klaipėdos miesto tarybą? Juk dalis politikų reikalauja iškelti šį projektą iš jūrų uosto teritorijos į Būtingę…
A.V.: Jūroje statomas terminalo bangolaužis, kuris sumažintų jūros bangų aukštį iki leistinų 2 metrų, papildomai kainuotų vieną milijardų litų. Nežinau, ar galime sau leisti tokią prabangą. Tuo labiau, kad ateityje, jei Būtingėje būtų statomas giliavandenis uostas, toli jūroje stovintis bangolaužis liktų niekam nebereikalingas. Paskutinio Klaipėdos miesto tarybos balsavimo metu pritarti terminalo poveikio aplinkai vertinimo programai nutarta kone vieningai, nors šiandien dar negalime atsakyti į kai kuriuos klausimus apie būsimojo terminalo riziką. Turime tik preliminarią nuostatą, kad jei viskas bus tinkamai įvertinta, suprojektuota, pastatyta ir duotos garantijos, kad laivai uoste neplaukios kur nori, kaip nori ir kada nori, terminalas galėtų saugiai veikti ir prie Kiaulės nugaros.
VEIDAS: Tačiau versijų, kuriam laikui dėl dujovežių vedimo uosto kanalu bei švartavimo būtų privalu uždaryti uostą, yra kelios. Vieni tvirtina, kad laivų judėjimas uosto akvatorijoje turėtų būti stabdomas nuo laivo su SGD kroviniu priartėjimo prie uosto vartų iki pat švartavimo operacijos pabaigos, kiti ramina, kad užtektų trumpam stabdyti laivybą tose zonose, prie kurių artinasi dujovežis. Kurie teisūs?
A.V.: Jei atvirai, uostų praktikoje taisyklės kinta priklausomai nuo to, kaip seniai uostas priiminėja SGD tanklaivius. Paprastai reikalaujama, kad įvedant dujovežį laivybos kanale nebūtų kitų laivų ir nė vienas uoste stovintis laivas tuo metu nepajudėtų nuo krantinės. Svarbiausia išvengti SGD gabenančio laivo kontakto su kitais pažeisti jo rezervuarus galinčiais laivais bei neleisti, kad praradęs valdymo kontrolę dujovežis trenktųsi į krantinę (todėl tokius laivus lydi mažiausiai keturi vilkikai). Be to, saugomasi teroristų, galinčių į pramoginę jachtą prikrauti sprogmenų ir nukreipti ją atplaukiančio laivo link. Beje, pasaulyje jau yra pasitaikę atvejų, kai dujovežiai buvo apšaudomi.
VEIDAS: Planuojamas terminalo metinis pajėgumas (2-3 mlrd. kubinių metrų per metus) atitinka dabartinius šalies vartotojų poreikius. Tačiau ar tokį kiekį būtų įmanoma tiekti šalies vartotojams dabar egzistuojančiais vamzdynais?
A.V.: Šiuo metu vienintelė iš Klaipėdos į šalies gilumą vedanti dujotiekio atšaka yra daugiau nei trijų dešimtmečių senumo, o jos pralaidumas tik toks, kad vasarą, tiekant dujas iš terminalo, jų pakaktų iki Šiaulių ar Kuršėnų, o žiemą visas tiekiamas dujas suvartotų Klaipėdos regionas. Todėl alternatyvi atšaka, iš uostamiesčio vedanti į Šakius, yra būtina. Ji leistų padidinti bendrą dujų pralaidumą iki 250 tūkst. kubinių metrų per valandą, o tai – maždaug pusė šaltą dieną Lietuvoje (kartu su „Achemos“ gamykla) suvartojamo dujų kiekio. Tuomet jau būtų galima pradėti remontuoti dabartinį Klaipėdos-Kuršėnų dujotiekį. Galiausiai, kadangi SGD terminalo užduotis – nutrūkus dujų tiekimui iš Baltarusijos ateinančiu vamzdžiu sugebėti aprūpinti dujomis visus Lietuvos vartotojus, tektų kloti ir antrąjį tos pačios linijos vamzdyną. Tuomet, turėdami veikiantį terminalą, atitiktume 2010 m. spalio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos patvirtintą reglamentą dėl dujų tiekimo saugumo užtikrinimo priemonių. Šis reglamentas iki 2014 m. gruodžio 3 d. reikalauja užtikrinti, kad praradus stambiausią tiekėją (N-1) šalies vartotojams būtų sudaryta galimybė 30 dienų tenkinti gamtinių dujų poreikius net atšiauriausiomis žiemos sąlygomis.
VEIDAS: Šilumos tiekėjams pereinant prie šildymo biokuru ir kitais atsinaujinančiais ištekliais, ateityje dujų poreikis Lietuvoje neišvengiamai mažės. Kas tuomet lauktų SGD terminalo?
A.V.: Net jei biokuro katilinės pradėtų dygti viena po kitos, visiškai atsisakyti gamtinių dujų šilumos gamyboje būtų neprotinga. Nepamirškime, kad dujiniai katilai yra patys pigiausi. Dujos, kaip kuras, yra brangus, bet katilas, kaip įrenginys, yra pigus. Todėl didžiųjų miestų katilinėse dujiniai katilai turėtų išlikti. O tai, kad per terminalą turėsime galimybę pirkti gamtines dujas rinkoje, yra privalumas. Žinoma, įėjimas į SGD kontraktų rinką – atskiras sudėtingas klausimas: tai didžiuliai pinigai ir privalomos solidžios garantijos. Todėl „Klaipėdos nafta“ šiuo metu ir tariasi ne su SGD pardavėjais, o su tiekėjais – tokiais, kaip, pavyzdžiui, korporacija „Shell“, valdanti didelius srautus. Jai į savo „portfelį“ priimti visų Lietuvos gyventojų dujų poreikius nebūtų sudėtinga. Beje, minimaliu 0,5 mlrd. kubinių metrų dujų per metus tiekimo režimu terminalas privalės veikti netgi tuomet, jei dujotiekiu tiekiamos dujos pasidarytų pigesnės – to reikalauja techninis terminalo sistemos palaikymas. Maždaug dvi dešimtys žmonių terminale turės dirbti ištisus metus.
VEIDAS: Kada būsime supažindinti su SGD terminalo poveikio aplinkai vertinimo ataskaita?
A.V.: Kitų metų balandžio dešimtąją turime padėti ją ant stalo. Ataskaitos aptarimai ir jos tvirtinimo procedūros turi būti baigtos 2013 m. vasaros pabaigoje.

Ministro Pirmininko interviu „Žinių radijui“

Labas rytas, Premjere. Vakar vėlai vakare kalbėjote su Baltijos valstybių, Šiaurės šalių, Didžiosios Britanijos premjerais. Taip skelbiama, kad viešint Stokholme, Švedijoje, vakar buvote susitikę su bankų vadovais.  Tai gal pirmiausia pradedame nuo vakar vakaro susitikimų. Kokie įspūdžiai ir kaip Baltijos šalys, Šiaurės šalys mato situaciją regione, pirmiausia, ekonominę situaciją?

Norėčiau pastebėti, kad dalyvauju Stokholme jau antrą sykį tradiciniu tampančiame renginyje, konferencijoje, kur susirenka Šiaurės Baltijos regiono premjerai. Vakar Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Cameronas sakė, kad jis prisijungė prie puikaus regiono. Iš tikrųjų Šiaurės Baltijos regionas turi gerai besitvarkančio regiono  įvaizdį, ypač kai jį palygina su Europos pietumis. Tokia tradicija rinktis ir svarstyti labai įvairias temas yra labai naudinga. Vakar susirinkę kalbėjomės neformaliai, be abejo, daigiausia dėmesio buvo skirta euro zonos krizei, Graikijai, kitoms pietinėms Europos valstybėms. Šiandien švedų pasiūlymu pagrindinės temos, kuriose dalyvauja ir daugiau mūsų delegacijoje esančių įvairių visuomenės grupių atstovų,  diskutuosime tokias svarbias temas, kaip vyresnės kartos žmonių aktyvesnis dalyvavimas darbo rinkoje. Antra tema – moterų dalyvavimas versle ir verslo lyderystėje. Tai temos, kurios Lietuvoje yra mažiau diskutuojamos, bet yra svarbios.  Jų diskusijose, kaip ir yra įprasta pasaulyje, priešaky  yra Skandinavijos šalys, o mums prisijungti prie tokios diskusijos ir dalyvauti tokioje diskusijoje tikrai yra svarbu ir žingeidu, galima daug naujo sužinoti ir tai bandyti vėliau perkelti į Lietuvą.

Minėjau susitikimus su bankų vadovais, švediškų bankų, kurie veikia čia ir turi didelę rinkos dalį Lietuvoje. Ką jie sako apie kreditavimo perspektyvas, kreditavimo portfelį ar planuoja jį didinti? Kokie įspūdžiai po  susitikimo?

Kaip ir visada nepraleidžiame progos susitikti ir su stambiais investuotojais į Lietuvos ekonomiką, tame tarpe ir su bankais, ir su telekomunikacijų „TeliaSonera“ vadovais. Bankai, visų pirma, džiaugiasi Lietuvos ekonomikos atsigavimu ir tuos rezultatus vertina kaip labai pozityvius ir kaip įrodymą, kad politika, kurią įgyvendinome prieš keletą metų – sunkią, sudėtingą politiką, mažinant išlaidas, mažinant deficitą – kad ji pasiteisino. Bankai ir toliau mato perspektyvas atsigaunant ekonomikai didinti mūsų verslo finansavimą. Susitikime su investuotojais, kuris vyko po susitikimo su bankininkais, kalbėjo, kad jie norėtų žymiai daugiau investuoti į Lietuvą, bet kai kuriems iš jų trūksta, finansiniams investuotojams trūksta, į ką investuoti. Jie norėtų matyti daugiau įmonių akcijų kotiruojamų biržose ir panašių dalykų. Pokalbiai buvo vertingi ir aš tikiu, kad tokių pokalbių metu leidžiama geriau suvokti vieniems kitų darbus, perspektyvas, matymus. Tai leidžia komfortiškiau jaustis tiems patiems investuotojams mūsų ekonomikoje, o jų dalyvavimas mūsų ekonomikoje mums yra labai svarbus.

O yra dalykų, dėl kurių skundžiasi, tarkim, investuotojai, svarbiausių dalykų?

Na, nemažai kalbėjom apie įvairius, sakyčiau, jau techninius dalykus su telekomunikacijų kompanijos vadovais, kurie yra susirūpinę dėl kai kurių taisyklių, dėl kai kurių konkursų, vykstančių Lietuvoj. Tą susirūpinimą mes suprantam ir perduosim jų rūpesčius dėl kai kurių dalykų toms institucijoms, kurios yra atsakingos už reglamentavimą, už konkursų skelbimą. Tai irgi yra, kaip pasakyt, natūrali, normali patirtis ir praktika. Bet kartu galėjom džiaugtis, kad Lietuvoj, sakykim, tose pačiose telekomunikacijose yra sukurta labai efektyviai veikianti konkurencinė rinka ir dėl to mūsų vartotojai gali gauti pačias geriausias paslaugas už mažiausią kainą. Kartais tai pačiom kompanijom sukelia papildomo galvos skausmo, nes jie negali gauti tokių pelnų, apie kokius jie, galbūt, svajotų ir kokius jie gauna gretimose valstybėse.

O, beje, grįžtant dar prie švediškų bankų – jie pajuto kažkaip „Snorą“? Pajuto „Snoro“ bankrotą? Ar turėjo tiems bankams kokią nors įtaką tai, kas čia atsitiko metų pabaigoj su „Snoru“ ?

Na, visi vertina visą tą reikalą kaip įrodymą, kad valstybė – Lietuvos bankas, Vyriausybė, Seimas – su tokia tikrai nemažo iššūkio problema iki šiol tvarkosi tikrai efektyviai, skaidriai ir gerai. Tai taip ir vertinama. O svarbus dalykas yra tai, kad bankinė sistema po tokio tikrai nemažo šoko, kaip rodo visi skaičiai, jinai grįžta į normalią būseną. Tą rodo ir palūkanos, ir tarpbankinis skolinimasis, ir daug kitų dalykų, kuriuos galima matyti Lietuvoj net ir nevažiuojant į Švediją.

Ir pelnai bankų grįžta į prieškrizinį lygį.

Taip, pelnai bankų grįžta. Na, tai nėra susiję konkrečiai su tuo pačiu „Snoru“ kaip nors, bet iš tikrųjų praeitų metų duomenys rodo, kad bankų pelnai grįžta į iki krizinius lygmenis. Tai irgi yra gerai, tai dar vienas požymis, kad Lietuva krizę įveikia ir ekonomika, verslas, verslo finansavimas pradeda vis labiau veikti įprastinėm sąlygom. Būtų gerai, kad neskaudėtų galvos dėl euro zonos problemų ir dėl euro zonos reikalų. Kaip jau minėjau, vakar su premjerais aptarėm, kaip reikalai gali klostytis ir blogesniu scenarijum, ir lengvesniu scenarijum. Na, to rūpesčio yra pakankamai daug ir akivaizdu, kad Lietuva nors ir nebūdama euro zonos narė, nors ir būdama pakankamai toli nuo tų pačių Europos pietinių valstybių, bet, kaip ir kitos Europos valstybės, jeigu reikalai klostysis blogesne linkme, tai pajusim.

Premjere, šią savaitę taip pat turėjote susitikimą su „Gazprom export“ vadovu ponu A. Medvedevu. Reakcijų po to susitikimo yra nemažai. Energetikos ministras sako, kad „Gazpromas“ galėtų valdyt iki trečdalio perdavimo tinklų, kai bus įgyvendintas trečias paketas. Vis dėlto, diskusijoje yra aptariama, kad tai galėtų prieštarauti pačiai skaidymo filosofijai, pačiai direktyvai. Na, kodėl skaidant vėl į perdavimą reikėtų įsileiti „Gazpromą“? Ką atsakytumėte?

Pirmas dalykas – tai pokalbis buvo konstruktyvus, gana ilgokas, bet konstruktyvus. Reikia pasidžiaugti, kad po ilgo laiko tarpo, kai mes vis kviesdavom „Gazpromo“ vadovus aptarti „Lietuvos dujų“ sistemos pertvarką ir dujų kainų politiką, ir į tai nebūdavo tinkamai atsakoma, tai dabar jau patys „Gazpromo“ vadovai šio susitikimo norėjo ir siekė. Ir mes iš tiesų džiaugiamės ta galimybe su jais aptarti  visus reikalus. Galbūt svarbus pasikeitimas yra tas, kad Lietuva, kaip turbūt ir kitos Baltijos valstybės, ir Lietuvos stambiausi dujų vartotojai, tame tarpe ir Achema – visi mes esame „Gazpromo“ vidinėje struktūroje perkelti į „Gazprom export“ skyrių, kuris dirba su visais Europos vartotojais. Iki šito perskirstymo mes priklausėme „Gazprom“ vidinėje struktūroje esančiam padaliniui, kuris rūpinosi „Gazprom“ dujų tiekimu vadinamoms NVS šalims. Tai štai šis pasikeitimas ir noras kalbėtis, visų pirma, turėtų būti vertinamas kaip tam tikras pozityvesnis ženklas. Antras dalykas – dėl „Gazpromo“ požiūrio į mūsų vykdomą reformą, į europinių direktyvų įgyvendinimą, „Gazpromo“ atstovai labai aiškiai pabrėžė, kad tai yra suvereni Lietuvos teisė, jie tos teisės visiškai nediskutuoja ir neginčija. Jiems galbūt terminų klausimas šiek tiek iškilo. Bet mes taip pat išdėstėme, kaip mes matome po viso direktyvos įgyvendinimo ir atskyrimo atskirų veiklų ir atskirų kompanijų veikimo tose veiklose (perdavime ir skirstyme, ir kituose dalykuose), toliau bendrą darbą su „Gazpromu“. Aš įteikiau jam ir laiške išdėstytus pasiūlymus, kuriuos vėliau įvardino ir Arvydas Sekmokas, kad mes matytumėm  „Gazpromą“ kaip finansinį investuotoją, neturintį lemiamo balso sprendimuose, dalyvaujant mūsų perdavimo srities operatorių eteryje perdavimo tikslais.

Koks to tikslas, Premjere? Koks tikslas tiekėją įsileisti į perdavimą?

Tikslas yra vienas – „Gazpromas“ vis tiek lieka svarbus  strateginis partneris. Todėl visiškai natūralu, jog „Gazpromui“ rūpi perdavimas į Kaliningrado sritį ir tranzitas į Kaliningrado sritį. Čia aš nematau tame  nieko blogo, nes neturint lemiamo balso, būnant tiktai finansiniu investuotoju, sprendimus priiminėtų Lietuvos valstybė, turinti lemiamą balsą tokiame perdavimo sistemos operatoriuje ir  dėl to čia nereikėtų per daug pergyventi.

Jūs pripažinote, kad dėl terminų yra pastabų iš „Gazpromo“. Dėl trečiojo paketo įgyvendinimo terminų. Ar vardan mažesnių dujų kainų tuos terminus stumti reikėtų ar ne? Kaip Jūs manote?

Pirmas dalykas, terminai, kurie numatyti Lietuvos įstatyme, kad 2014 m. sistema turi būti pertvarkyta, išplaukia iš Europos Sąjungos direktyvų. Mes neturime kokių nors išimčių ar galimybių taikyti išimtis – mes pažeistume Europos Sąjungos teisę. Antras dalykas, mums patiems šios direktyvos įgyvendinimas yra labai svarbus, kiek galima greitesnis, bent jau iki 2014 m. pabaigos, nes tuomet jau turėtume turėti veikiantį suskystintų dujų terminalą. Jo veikla būtų sudėtinga, jeigu iki to laiko nebūtų atliktas perdavimo sistemos atskyrimas nuo visų kitų tinklų ir neatsirastų galimybė  perdavimo sistemą tvarkyti kaip visiškai nepriklausomą ir viešą infrastruktūrą.  Tą esame išdėstę „Gazpromo“ vadovams. Toliau reikia diskutuoti dėl tos tvarkos įgyvendinimo. Su kitu „Lietuvos dujų“ akcininku „E.ON“ kompanija,  diskusijos vyksta labai konstruktyviai.  Yra pasiekta nemažai susitarimų, tame tarpe dėl viso sistemos pertvarkos įgyvendinimo. Aš tikiu, kad konstruktyviai galima bus kalbėtis ir su „Gazpromo“ atstovais, dalyvaujant ir Europos Komisijai.

Pone Premjere, „Lietuvos rytas“ vakar rašė, kad 2009 m. Jūs rūpinotės, rašėte asmeninius laiškus, kad būtų sumažinta dujų kaina verslo įmonei „Achema“. Kaip Jūs galėtumėte pakomentuoti šią informaciją?

Mes tikrai rūpinamės visomis įmonėmis, kurioms iškyla kokių nors rūpesčių  kitose  valstybėse. Tame mes matome savo svarbią užduotį. Jeigu mums pavyksta ir galime kuo nors padėti, galime tik pasidžiaugti. Nors dabar, štai, lyg ir tenka girdėti kritiškų pastabų, kad rūpinamės dujų tiekimu „Achemai“. Ir ne tiek dėl kainos, o ir dėl to, kad jie irgi būtų kaip galima greičiau perkelti į  „Gazprom export“ padalinį.

Čia tas vienos įmonės išskyrimas, galbūt, užkliūna žmonėms. Ar Jūs dėl kiekvienos įmonės galėtumėte rašyti tokius laiškus?

Absoliučiai, ir galiu tik vardinti ir vardinti. Kiek mes dabar dirbam, kad Latvijoje neturėtų problemų “IKI” parduotuvių tinklas, susidūręs su  didelėmis problemomis. Kiek tenka padėti pastangų rūpinantis Lietuvos įmonėmis Balkanuose, Serbijoje ir kitose šalyse. Kiek tenka padėti pastangų rūpinantis atskiromis įmonėmis, pavyzdžiui,  Kijeve, Ukrainoje. Tai yra mūsų užduotis, mūsų rūpestis. Tų įmonių problemų sprendimas yra sudėtinė mūsų darbos dalis ir galime tik pasidžiaugti, jeigu pavyksta ką nors pasiekti. Čia pabrėžčiau dar daugiau. Dėl „Gazpromo“ dujų kainų tiek „Achemai“, tiek kitiems Lietuvos vartotojams man teko ne tik laiškus rašyti. 2010 m. pradžioje man teko tiesiogiai kalbėtis su Rusijos premjeru V. Putinu ir labai aiškiai išdėstyti tuos pačius motyvus, kuriuos dėstėme ir anksčiau laiškuose, kuriuos ir dabar dėstome. Galiu pasidžiaugti, kad kai kurie poslinkiai įvyko. Aš nežinau, ar dėl mano laiškų, ar kalbų, ar dėl kitų dalykų, bet  norėčiau pastebėti, kad iš pokalbio su ponu A. Medvedevu paaiškėjo, o gal buvo patvirtinta tai, ką mes jau ir taip  žinojome ir dėl ko ginčijomės Lietuvos teismuose, kad „Lietuvos dujų“ kompanija, kuri turi derėtis dėl dujų kainų visiems kitiems vartotojams, deja, kompanijos vadovybe savo darbo tinkamai neatliko. Todėl viena iš priežasčių, bent jau iš „Gazpromo“ pusės įvardijama,  kodėl Lietuvos kiti vartotojai kol kas neturi mažesnių kainų, ta priežastimi buvo įvardinta tai, kad  „Lietuvos dujos“ normalių derybų, normalaus reikalavimo Lietuvos vartotojams gauti mažesnes kainas jiems iki šiol nebuvo tinkamai suformulavę.

Bet kas yra „Lietuvos dujos“? „Lietuvos dujų“ trečdalį akcijų valdo Energetikos ministerija. Tai kur čia problema ?

Mes valdome, bet turiu priminti, kad du trečdalius valdo „Gazpromas“ ir valdo „E.ON“  kompanija. Todėl mes, būdami mažaisiais akcininkais ir negalinčiais  įtakoti „Lietuvos dujų“ vadovybės veiklos, nes neturime tiek daug akcijų, savo teises ir savo vartotojus giname išnaudodami Lietuvos įstatymus ir eidami į teismus. Tas jau pradėta nuo praeitų metų ir tai nesukelia didelio džiaugsmo „Gazprom“ kompanijai. Bet ką jau ir sakiau, pokalbio metu gavome labai aiškių  paliudijimų, kad mes elgiamės visiškai teisingai.

Telefonu iš Stokholmo Ministras pirmininkas Andrius Kubilius tiesiogiai „Žinių radijui“. Ačiū, kad sutikote pasikalbėti ir iki kitų susitikimų.

Lietuvos mokslininkai sukūrė metodiką ir pirmą kartą įvertino bendrą šalies energetinį saugumą
Energetinio saugumo lygis Lietuvoje yra žemas – jis vertinamas 45 balais iš 100, teigia Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) ir Lietuvos energetikos instituto (LEI) Energetinio saugumo tyrimų centro mokslininkai, pirmą kartą sukūrę integruotą energetinio saugumo vertinimo metodiką.

Pagal ją atlikti pirmieji skaičiavimai rodo, kad energetinio saugumo situacija Lietuvoje nėra laikoma kritiška, ji – prieškritiniame lygyje.  Šis darbas buvo finansuotas per Lietuvos mokslo tarybos nacionalinę mokslo programą „Ateities energetika“.
„Lietuva taptų saugesnė įgyvendinusi planuojamus didžiuosius energetikos projektus – pastačiusi suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalą, Visagino atominę elektrinę (VAE) bei elektros jungtis su Lenkija ir Švedija“, – sako tyrimui vadovavęs VDU mokslo prorektorius prof. Juozas Augutis, VDU ir LEI Energetinio saugumo tyrimų centro vadovas.
Labiausiai Lietuvos energetinį saugumą padidintų pastatyta atominė elektrinė – 12% (šis projektas būtų ir pats brangiausias), SGD terminalas jį pakeltų 11%, skaičiuoja mokslininkai. Elektros jungčių su Švedija ir Lenkija įtaka šalies energetiniam saugumui kiek mažesnė, tačiau taip pat teigiama – po 4-5%.  Nemažai energetinio saugumo lygį galėtų pakelti atsinaujinančių energijos šaltinių atsiradimas ir ypač biokuro panaudojimas šilumos gamybai.
Kaip teigia profesorius, per pastaruosius metus Lietuvos energetinis saugumas sumažėjo 6% lyginant su 2007 m. lygiu, kuris buvo prieš uždarant Ignalinos atominę elektrinę. Tačiau įvykdžius pagrindinius energetikos projektus, numatytus Nacionalinėje energetikos (energetinės nepriklausomybės) strategijoje, Lietuva pasiektų priimtiną energetinį saugumą.

Grėsmės – viduje ir išorėje
Didžiausios grėsmės Lietuvos energetikai kyla dėl priklausomybės nuo vieno energijos išteklių tiekėjo, taip pat silpnos integracijos į ES tinklus bei rinkas. Studiją atlikusių mokslininkų teigimu, Lietuvos ūkis yra apskritai stipriai priklausomas nuo energijos išteklių – palyginti mažas energijos naudojimo efektyvumas, menkas energijos taupymas, ypač šildymo sektoriuje.
Grėsmę energetiniam saugumui kelia ir vertikali energetikos sektoriaus integracija, t.y. energijos išteklius importuojančias ir juos paskirstančias bendroves kontroliuoja vienas monopolininkas, laisvų energijos rinkų trūkumas. Šią situaciją bandoma keisti įgyvendinant Europos Sąjungos Trečiąjį energetikos paketą, kurio nuostatos Lietuvoje turi įsigalioti jau 2014 m. pabaigoje.
Studijoje konstatuojami ir  šalies energetinės infrastruktūros trūkumai, didelė energetikos sektoriaus tarša bei lėtas atsinaujinančių ir vietinių energijos šaltinių panaudojimo tempas, vėluojantis suplanuotų energetikos projektų įgyvendinimas.
Dujų sektorius pažeidžiamiausias
Lietuvos ūkis labiausiai priklausomas nuo dviejų energijos rūšių – dujų ir elektros. Vis dėlto šie sektoriai yra nevienodai pažeidžiami – Lietuva silpniausia dujų srityje, kurios saugumo lygis yra vienas žemiausių Europoje.
Pagal tarptautinį dujų tiekimo saugumo indeksą „Rambol SoS“, Lietuva yra ketvirta nuo galo pagal dujų tiekimo užtikrintumą lyginant su kitomis ES šalimis. Nuo Lietuvos tik šiek tiek atsilieka Suomija, Švedija ir Estija – kartu su Lietuva visos šios šalys sudaro Europos dujų Achilo kulną. Šių šalių dujų tiekimo saugumas įvardijamas kaip labai žemas ir daug kartų atsilieka nuo labiausiai šioje srityje saugių šalių – tokių kaip Olandija, Vokietija, Rumunija, Belgija ar Prancūzija.
Lygis nepriimtinas
Iki šiol visuotinai priimtinų kriterijų ir metodikų, kaip kiekybiškai būtų galima įvertinti šalies energetinį saugumą, mokslininkai neturėjo, kitų šalių atliekami tyrimai būdavo konfidencialūs arba netinkantys Lietuvos situacijai. Lietuvos mokslininkų sukurta metodika remiasi skirtingų sričių ekspertize ir leidžia šalims nustatyti nesaugiausias energetikos tiekimo sritis, pavojingiausius scenarijus ir jų pasireiškimo tikimybę.
Tiriant dabartinę Lietuvos situaciją, buvo sudaryta 68 saugumo indikatorių sistema, pagal veikimo pobūdį, jie buvo padalyti į tris blokus: techninį, ekonominį ir sociopolitinį.
Gauti rezultatai parodė, kad Lietuvos energetinis saugumas šiuo metu yra prieškritiniame lygyje, remiantis siūloma vertinimo skale, kuri dalijama į tris pagrindines dalis: normalią būseną, prieškritinę ir kritinę situaciją.
Profesoriaus J. Augučio teigimu, tyrimas leidžia daryti išvadą, kad šiuo metu Lietuvos energetinio saugumo lygis nėra priimtinas ir reikėtų spartinti energetikos projektų, keliančių energetinio saugumo lygį, įgyvendinimą. „Mūsų sukurta metodika nėra atsakymas į visus klausimus, keliamus energetikos sektoriuje, tačiau tai yra įrankis, kuris sprendimų priėmėjams padės į tuos klausimus atsakyti“, – pažymėjo  J.Augutis.

„Dalkia Eastern Europe“ 500 mln. Lt investuos į naujos biokuro jėgainės statybą Vilniuje. Pasak Vilniaus mero Artūro Zuoko, šilumos kaina dėl to mažėtų 20 proc.

Įgyvendinus šį projektą šilumos gamybai 60 proc. būtų naudojama biokuro, sakė Vilniaus miesto meras.

Investicijos suplanuotos trejiems metams. Statant biokuro gamyklą visi pirkimai būtų vykdomi per Centrinę viešųjų pirkimų organizaciją, patikino A. Zuokas.

Pasak „Dalkia Eastern Europe“ valdybos pirmininko ir prezidento Jeano Sacreste, būtų statoma 300 MW jėgainė, o investicijos siektų 500 mln. Lt. Reikiamas lėšas suteiktų „Dalkia“ investuotojai, tokie kaip Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (ERPB). Jis akcentavo, kad investicijos Vilnių pasiektų, jeigu būtų tam tikra teisinė aplinka.

„Tokia galimybė atsiranda smarkiai pabrangus dujoms“, – akcentavo meras.

„Mes nuo pavasario teikiame pasiūlymus Energetikos ministerijai ir Vyriausybei pasiūlymus. Mes, vilniečiai, už 450 mln. Lt perkame dujų šildymui, tad iš jų 300 mln. Lt atitektų vietos miškų augintojams“, – naudą įžvelgė Vilniaus vicemeras Romas Adomavičius.

Biokuro jėgainę numatoma statyti prie Trečiosios termofikacinės elektrinės Gariūnuose.

Premjeras Andrius Kubilius sveikina Vilniaus miesto savivaldybę, kurios vadovybė šiandien pranešė apie tai, kad „Dalkia Eastern Europe“ planuoja investuoti 500 mln. Lt į naujos biokuro jėgainės statybą Vilniuje, kuri, anot Vilniaus mero Artūro Zuoko, šilumos kainą sostinės gyventojams sumažintų 20 proc., tačiau tuo pačiu pabrėžia, kad tokius planus turi įvertinti specialistai.

„Nesiimu vertinti, nes nežinome konkretesnių dalykų, bet taip, kaip ir kitose Lietuvos savivaldybėse, gerai, kad ir Vilniuje yra pradedama suvokti, jog Vilniaus savivaldybė ir jos šilumos tinklai yra, visų pirma, Vilniaus reikalas. (…) Galiu pasveikinti, kad atsiranda naujų iniciatyvų.

Patyrinėjus skalūnų dujų naudingumą bei įvertinus galimas jų išgavimo grėsmes, tampa aišku, kad šie „vaistai“ taip pat turi didelį šalutinį poveikį.

Lapkričio pabaigoje Lietuvos Vyriausybė įpareigojo Geologijos tarnybą 2012 m. pirmąjį ketvirtį paskelbti skalūnų dujų paieškos Vakarų Lietuvoje konkursą. Apie tai, kad po Lietuvos teritorija yra nemaži šių išteklių klodai, patvirtino ir šiais metais JAV energijos išteklių informacijos agentūroje (EIA) lankęsis Lietuvos energetikos ministras Arvydas Sekmokas.
Taip pat šiemet EIA paskelbė ataskaitą, kurioje įvertinti po daugeliu pasaulio valstybių slypintys skalūnų dujų klodai. Ataskaitos duomenimis, teoriškai Lietuva galėtų išgauti iki 120 mlrd. kubinių metrų – toks kiekis patenkintų šalies energetinius poreikius 30–50 metų.
Lietuvos geologai į šią galimybę žvelgia gan skeptiškai ir spėja, kad praktiškai išgaunamų dujų yra du ar net tris kartus mažiau. Be to, tokiems kiekiams išgauti prireiktų daugiau nei 100 tūkst. gręžinių, kurių kaina gali būti tikrai didelė, nes šie ištekliai slypi dvigubai giliau nei JAV teritorijoje.
Pastaraisiais metais Europoje pabrangus dujoms, o JAV smarkiai padidėjus skalūnų dujų išgavimui, šis išteklius sulaukė nemažai dėmesio daugelyje pasaulio valstybių. Prie to prisidėjo ir faktas, kad vis labiau didėja besivystančių supervalstybių – Kinijos ir Indijos energetinis apetitas, o po Fukušimos avarijos branduolinė energetika tapo nebe tokia patraukli. Nevertėtų pamiršti ir daugelio valstybių noro užsitikrinti energetinę nepriklausomybę nuo neprognozuojamos Rusijos bei Artimųjų Rytų valstybių, todėl skalūnų dujos, slypinčios po daugeliu pasaulio valstybių, ir kelia tokį susidomėjimą.
Po mūsų šalies teritorija esančios dujos, palyginti su kitomis valstybėmis, atrodo kaip lašas jūroje – visas pasaulio skalūnų dujų rezervas, kurį teoriškai galima išgauti, sudaro 163 trln. kubinių metrų, iš kurių 24 trilijonai slypi po JAV bei 18 trilijonų – po Europos teritorija. Tarkim, didžiausi telkiniai yra po Prancūzija ir Lenkija. Tiesa, EIA negalėjo įvertinti išteklių, slypinčių po Rusijos ir Artimųjų Rytų valstybių teritorijomis, kuriose yra daugybė įprastų gamtinių dujų telkinių, todėl šioms šalims skalūnų dujos nelabai terūpi.
Tačiau skalūnų dujų karštinė gali būti laikina – jau šiandien pradėta rimčiau domėtis, ar iš tiesų šios dujos taps stebuklu, išgelbėsiančiu nuo vis labiau brangstančios naftos bei įprastais būdais išgaunamų dujų. Juk šis gamtinių dujų išgavimo metodas, kaip ir naftos pumpavimas iš Žemės gelmių, gali sukelti katastrofinių padarinių.

Pramušęs skalūną, rasi dujas

Priminsime, kad skalūninės dujos – tai tos pačios gamtinės dujos, tik esančios gilesniuose Žemės kloduose, maždaug 1–4 km gylyje. Be to, jos nėra susikaupusios telkiniuose, o išsisklaidžiusios uolienų porose, todėl joms išgauti naudojama gan sudėtinga hidraulinio skaldymo technologija.
Iš pradžių gręžiama vertikaliai, kol pasiekiamas skalūno sluoksnis, kuriame yra dujų. Tada gręžinys nukreipiamas horizontaliai ir į jį nuleidžiami nedideli sprogmenų užtaisai – susprogdinus juos, suskaldomas skalūnų sluoksnis. Vėliau į jį pumpuojamas vanduo, sumaišytas su smėliu ir cheminėmis medžiagomis. Šis skystas mišinys dar labiau praplečia sprogmenų padarytus įskilimus – susidariusio dujų slėgio pakanka, kad į žemės paviršių būtų išstumtas iš pradžių vanduo, o vėliau – ir pačios dujos, kurios keliauja į talpyklas.
Didžiausia ir kol kas vienintelė skalūnų dujų „sėkmės istorija“ – tai JAV, kuriose šiandien išgaunama 140 mlrd. kubinių metrų šių dujų ir tas kiekis sudaro ketvirtadalį visų šalyje išgaunamų dujų. Pirmieji bandymai išgauti skalūnų dujas buvo atlikti dar devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Teksaso valstijoje, tačiau apogėjų ši gavyba pasiekė tik per praėjusį dešimtmetį – nuo 2000-ųjų kasmet išgaunamas skalūnų dujų kiekis padidėjo net dvylika kartų, o kainos sumažėjo perpus. EIA prognozuoja, kad iki 2035 m. išgaunamų skalūnų dujų kiekis patrigubės.
Skalūnų dujų populiarumas JAV priklauso nuo keleto veiksnių: dujų klodai slypi gana negiliai, šalyje veikia palankūs įstatymai, o didelė dalis teritorijos yra gan retai apgyvendinta. Deja, Europoje padėtis beveik visiškai priešinga.
Pirma, dujos čia yra daug giliau, todėl gręžiniams reikalinga įranga ir technologijos turi būti dar sudėtingesnės – tai iš karto pakelia šio ištekliaus kainą. Antra, Europos valstybėse, kitaip nei JAV, naudingosios iškasenos priklauso valstybei, o ne žemės savininkui. Trečia, Senasis žemynas gerokai tankiau apgyvendintas, o skalūnų dujų gręžiniai, kitaip nei išgaunant įprastas dujas ar naftą, turi sudaryti kur kas tankesnį tinklą, be to, Europos valstybėse daug rečiau išvedžioti dujotiekių vamzdynai. Prie visko pridėjus griežtas aplinkosaugos taisykles, kurių turi laikytis energetikos bendrovės, tampa aišku, kad Europoje skalūnų dujų smagratis įsisuks labai iš lėto.
Tiesa, šio ištekliaus naudai vis dėlto veikia viena labai svarbi paskata – Rusijos tiekiamų gamtinių išteklių kainų šantažas. Todėl Lenkija, kuri Europoje turi didžiausius skalūnų klodus, ypač aktyviai ėmėsi rengti bandomuosius gręžinius. Nuo jos neatsilieka ir kaimyninė Ukraina, suteikusi licencijas vykdyti tiriamuosius darbus dviem Vakarų bendrovėms – „ExxonMobil“ bei „Shell“.
„Amerikos skalūnų dujų revoliucija prasidėjo prieš 20 metų, tačiau rezultatus šalis pajuto tik per pastarąjį penkmetį. Europai gali prireikti panašaus laikotarpio, tačiau kai procesas įsisuks, energetikos sistema apsivers aukštyn kojom“, – prognozuoja tyrimų instituto „Chatham House“ analitikas Paulas Stevensas.

Skalūnų dujų išgavimo pavojai

Skalūnų dujų išgavimas priskiriamas prie ekstremalių gavybos būdų. Kadangi įprasti iškastinio kuro ištekliai senka, žmonijai tenka kasti vis ekstremalesnėmis sąlygomis, giliau bei labiau apgyvendintose apylinkėse. Dauguma skalūnų dujų išgavimo keliamų grėsmių labiausiai išryškėjo JAV, kur šių dujų gavyba ypač intensyvi.
Didžiausias skalūnų dujų klodas, pavadintas „Marcellus“, plyti kaip tik po gan tankiai apgyvendintomis JAV šiaurės rytų pakrantės teritorijomis – Niujorko ir Pensilvanijos valstijomis. Be to, po Niujorko valstija slypi gyvybiškai svarbus, natūraliai susidaręs požeminis gėlo vandens baseinas, iš kurio tiekiamas geriamasis vanduo daugeliui aplinkinių miestų, tarp jų ir pačiam Niujorkui.
Todėl bene šiurpiausias aplinkosaugininkų ir žaliųjų argumentas – kad gręžiant naudojamas vanduo su cheminėmis medžiagomis gali patekti į tokius požeminius gėlo vandens telkinius ir juos užteršti. Tiesa, tai mažai realus scenarijus, mat dažniausiai skalūnų sluoksnį ir požeminius gėlo vandens baseinus skiria maždaug kilometras žemės plutos.
Vis dėlto reali grėsmė kita – dujų į paviršių išstumiamas gręžiant naudojamas vanduo gali išsilieti žemės paviršiuje ir užnuodyti apylinkių gamtą bei vandens telkinius. Baimes dar labiau stiprina faktas, kad JAV energetikos bendrovės neprivalo skelbti, kokie cheminiai elementai naudojami hidrauliniam gręžimui, o nežinia pastūmėja kurti pačius baisiausius scenarijus, pavyzdžiui, kad gręžiant naudojami nuodingi elementai – benzenas bei švinas. Šia įstatymų spraga 2005 m. pasirūpino viceprezidentu buvęs Dickas Cheney, kuris kaip tyčia 1995–2000 m. vadovavo vienai didžiausių energetikos bendrovių „Halliburton“.
Net jei ir neįvyksta atsitiktinio išsiliejimo, gręžinyje panaudotą vandenį reikia vežti į vandens valymo įrenginius, kurie gali tiesiog nesusidoroti su visais toksiniais elementais bei tokio vandens kiekiais, nes vienas gręžinys per savo gyvavimo laiką „išspjauna“ vidutiniškai apie 4 mln. litrų tokio skysčio. „Šiandien Amerikoje veikia tik keli tūkstančiai gręžinių, tačiau vargu ar dabar veikiančių vandens valymo įrenginių pakaks, kai šalyje veiks 100 tūkst. gręžinių“, – retoriškai klausia Kornelio universiteto inžinierius Anthony Ingraffea.
Šiais metais Didžiojoje Britanijoje atliktas tyrimas atskleidė dar vieną pavojų: nustatyta, kad dėl Lankašyro apylinkėse neseniai įvykusių 50 nedidelių žemės drebėjimų gali būti kaltas netoliese esantis bandomasis skalūnų dujų gręžinys. Mat išsiurbus dujas skalūno sluoksnyje susidariusios kiaurymės „sukrinta“, ir taip sukeliami drebėjimai.
Aplinkosaugininkai, kovodami su skalūnų dujų išgavimo keliamais pavojais, Europoje pasiekė nemažų pergalių. Tarkim, Prancūzija, po kuria slypi vienas didžiausių skalūnų dujų telkinių žemyne, paskelbė moratoriumą šio gamtinio ištekliaus gavybai. Jos pavyzdžiu pasekė ir kita šių dujų turtinga valstybė – Pietų Afrika. O Didžiosios Britanijos žaliųjų judėjimas „Frack Off“ jau privertė uždaryti keletą gręžinių šioje šalyje.
Tačiau šie laimėjimai nublanksta prieš Kiniją, kuri šiandien ypač „alkana“ bet kokio kuro ir po kurios teritorija glūdi didžiuliai skalūnų klodai. Turint omenyje, kad ši valstybė nėra linkusi kreipti daug dėmesio į aplinkosaugos klausimus, tikėtina, jog artimiausiu metu ji imsis intensyviai išgauti skalūnų dujas, – jau šiandien yra sudarytos sutartys su tokiomis energetikos milžinėmis, kaip „Shell“ bei „Chevron“.
Beje, skalūnų dujos daro ir dar vieną, ne tokį akivaizdų poveikį pasauliui – šių dujų gavyba pristabdys daugelio valstybių planus intensyviau imtis atsinaujinančių šaltinių energetikos.

Techniškai galimų išgauti skalūnų dujų ištekliai, palyginti su šalies poreikiu (mlrd. kub. m)
Valstybė    Gamtinių dujų suvartojimas (2009m.)    Skalūnų dujų telkiniai
Kinija    87,2    36 104
JAV    646    24 409
Meksika    60    19 284
Pietų Afrika    5,3    13 733
Australija    30,8    11 213
Kanada    85,2    10 987
Lenkija    16,4    5295
Prancūzija    48,9    5097
Didžioji Britanija    88,1    566
Lietuva    2,8    120

Kol Lietuvoje rungtyniaujama, kas pirmas pastatys suskystintų gamtinių dujų terminalą, kaimynai netruko pareikšti savo teisių.

Jau įpratome, kad Lietuvos derybininkai, tuščiai išleidę komandiruotpinigius, parvažiuoja iš piktosios pamotės Maskvos. Tačiau praėjusią savaitę daug paguodos vilčių puoselėję lietuviai prisirinko antausių ir „pas gerąją mamytę“ Briuselyje.
Pirmasis – tai, kad Europos Komisija Ignalinos atominės elektrinės uždarymo darbams 2014–2017 m. laikotarpiu pasiūlė dar mažiau, nei buvo tyliai šnabždėta užkulisiuose: ne 230, o tik 210 mln. eurų. Todėl įmanoma, kad derybų pabaigoje tie Lietuvoje iš anksto paniekintieji 230 milijonų taps dideliu premjero paskirto derybininko Neilo Tankevičiaus laimėjimu, o 770 ar anksčiau prašytus 870 milijonų eurų (koks gi skirtumas?) galėsim nusipiešti ant didelio reklaminio stendo ir pridengti juo neišardytus senosios atominės reaktorius tuo metu, kai greta vyks naujos elektrinės atidarymas.

Latvija kontratakuoja

Antrasis antausis – ES Vadovų taryboje, kurioje Latvijos atstovai, kaip ir žadėjo, blokavo mūsiškei strategijai palankų siūlymą dėl sinchroninio Baltijos šalių prisijungimo prie Vakarų Europos elektros tinklų.
Mat užsižiūrėję į pliką Kiaulės Nugarą lietuviai bus pamiršę, kad Latvijos atstovų pretenzijos statyti regioninį suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalą niekur neprapuolė. Šioms statyboms kaimynai (priešingai nei lietuviai) norėtų pasinaudoti Briuselio žadėta ES parama, kuri šviečia tik tokiu atveju, jei terminalo „regionas“ pasirodytų platesnis už pačią Latviją. Nuo geranoriško kaimynų „neprieštaravimo“ regionas savaime neprasiplečia. Tuo tarpu oficialiai kiekviena proga, aukštiems pareigūnams tarpusavyje rankas bespaudžiant, būdavo kartojama, esą Baltijos sesės draugiškai projektuos savus terminaliukus ir jokių problemų dėl to nekils.
Tik specialistai, iš premjero būstinės nuolat apšaukiami „kovojimu už energetinę nepriklausomybę nuo Lietuvos“, retkarčiais įžūliai vis dar drįsdavo priminti, kad SGD terminalas rentabiliai veiktų tuomet, jei per metus tiektų mažiausiai 5–6 mlrd. kubinių metrų dujų – tai yra tiek, kiek su kaupu užtektų trims Baltijos valstybėms kartu sudėjus.
Ir štai – išlindo latviška yla iš diplomatinio bagažo. O čia, lyg tyčia, dar atvilnijo „Snoro“ ir „Latvijas Krajbanka“ kracho nesmagus dūmelis… Ir atnešė iš Rygos į Vilnių dar vieną mandagų įspėjimą: jei Lietuvos vyriausybė atsisakys gelbėti šiuos bankus, Latvijos vyriausybė, lopydama atsivėrusias biudžeto skyles, netgi labai norėdama nebeturės galimybių svariai dalyvauti bendruose ekonominiuose projektuose – tokiuose kaip „Rail Baltica“ geležinkelio vėžės rekonstrukcija ar Visagino atominės elektrinės statyba. Į Vilniaus pranešimus apie „Snoro“ bankrotą Latvijos premjeras Valdis Dombrovskis nedelsiant atsakė prašymu atidėti numatytą susitikimą Visagine.

Tuo metu Klaipėdoje…

O tuo metu Klaipėdoje nebežinoma, kaip uoste vieną šalia kito sutalpinti du savarankiškai projektuojamus SGD terminalus. Atrodo, kad nei prezidentė Dalia Grybauskaitė, nei premjeras Andrius Kubilius, metų pradžioje lengvabūdiškai patarę dabar jau amžinatilsį Bronislovui Lubiui įrengti nuosavą SGD terminalą, rimtai neįvertino tokių „Achemos grupės“ ketinimų. Užtat dabar Klaipėdos savivaldybė, gavusi du skirtingus prašymus pritarti dujų terminalų poveikio aplinkai vertinimo programoms, nebežino, ką daryti. Nebent rašyti nerimo raštus į Vilnių: kas užvirė tą košę, tas tegul ir srebia.
Viena vertus, iš „Klaipėdos naftos“ planuojamo terminalo orientacinių pajėgumo parametrų (2–3 mlrd. kubinių metrų dujų per metus) akivaizdu, kad viliodami projektu galimus investuotojus Lietuvos atstovai nepraranda vilties užsieniečiams nurodyti tokį solidų būsimą klientą, kaip trąšas gaminančią „Achemą“, per metus suvartojančią 1,3 mlrd. kubinių metrų gamtinių dujų (arba daugiau nei trečdalį Lietuvai reikalingo dujų kiekio). Antraip prie Kiaulės Nugaros užtektų ir mažesnio „terminaliuko“.
Savo ruožtu ambicinga „Achemos grupė“ savo nuomojamose uosto valdose taip pat regi 3 mlrd. kubinių metrų pajėgumo SGD terminalą ir netgi projektuoja galimybę jį išplėsti iki 5 mlrd. kubinių metrų, jeigu tik atsirastų poreikis. O poreikis, ne paslaptis, pirmiausia siejamas su jūrų uosto (taigi ir galimybės statyti savo SGD terminalą) neturinčia Baltarusija. Kai Lietuvos ir Baltarusijos santykiai buvo santykinai atšilę, apie tokią perspektyvą užsimindavo ir valstybinio SGD terminalo planuotojai. Tačiau stebint šįmet rekordiškai išaugusį baltarusiškų trąšų eksportą per Klaipėdos uostą, kuriame šį krovinį aptarnauja „Klasco“ ir Birių krovinių terminalas, nekyla abejonių, kad koncerno bandymas organizuoti alternatyvų gamtinių dujų tiekimą Baltarusijai turėtų daugiau šansų.
Privataus terminalo plėtotojai, sprendžiant iš terminalo darbo apimčių, irgi neslepia pretenzijų tapti vieninteliais šalyje SGD importuotojais. „Achemos grupės“ SGD terminalo darbo grupės pirmininkas Algis Latakas Klaipėdos savivaldybėje atvirai pareiškė manąs, kad 2014-aisiais „Klaipėdos naftos“ kuruojamas terminalas prie Kiaulės Nugaros nebus pastatytas.
Numanomos priežastys dvi: pirma – tokie tempai neatitiktų įstatymais numatomų būtinų projektavimo procedūrų terminų (prisiminkime, kad tik praėjusią savaitę, t.y. po pusantrų metų biurokratinio aparato apsukų, Vyriausybė pagaliau perdavė Kiaulės Nugaros salos gabalą Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai), o antra ir galbūt svarbiausia – sunku įsivaizduoti, iš kur „Klaipėdos nafta“ paims SGD terminalui statyti kone milijardą litų.
Abu konkuruojantys terminalai numato naudoti panašią technologiją – laivus-plaukiojančias saugyklas su dujinimo įranga. „Klaipėdos nafta“ jau vykdo tokio laivo įsigijimo konkursą, kuriam paraiškas pateikė trys tiekėjai.
Ir vieno, ir kito terminalo atveju importuotos dujos vamzdynu beveik identiškomis trasomis turėtų pasiekti magistralinį dujotiekį Tauragė–Klaipėda. Specialistai spėja, kad šiame etape abiejų projektų plėtotojų tykotų daugiausiai kliūčių, mat dujotiekiui kloti tektų išpirkti nemažai privačių sklypų.

Ambicijos ar ekonominė logika

Vis dėlto yra vienas reikšmingas skirtumas: „Achemos grupė“ gamtinių dujų importui žada naudoti jau turimas Jūrų perkėlos terminalo krantines, o valstybiniam terminalui pirsą, prie kurio švartuotų plaukiojančią saugyklą bei dujovežius, tektų statyti. Statybos, kaip aiškėja, nebūtų paprastos, mat supiltinės salos gruntas nestabilus, todėl prieplaukos sienutės polius gali tekti sukalti labai giliai.
Logiška, kad ir klaipėdiečiai, anksčiau dvejoję, ar verta leisti išilgai viso miesto besidriekiančiu laivybos kanalu plaukti vieno terminalo dujovežiams, nesupranta, kam Lietuvai prireikė dviejų identiškų terminalų, kuriuos skirs vos 600–700 metrų pločio vandens tarpas. „Kovotojų už energetinę nepriklausomybę nuo Lietuvos“ požiūrio į susiklosčiusią situaciją geriau nė neminėsime.
Geriau grįžkime į Briuselį ir prisiminkime, kad Europos Komisija niekaip dėl vieno terminalo susitarti nepajėgiančioms Baltijoms šalims pasiūlė saliamonišką išeitį: statyti savas krantines, o plaukiojanti saugykla su dujinimo įranga būtų viena ir kursuotų tarp trijų valstybių uostų tarsi koks linijinis laivas. Jeigu nervų karas dėl SGD terminalų Klaipėdoje užsitęs – kas žino, galbūt Lietuvoje šio laivo lauktų ne viena, o dvi greta esančios stotelės.