BFL / A.Kubaičio nuotr.

Ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius spaudos konferencijos metu pristatė pasiektus susitarimus derybose su Norvegijos bendrove „Statoil“ dėl suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) tiekimo Lietuvai sąlygų pakeitimo. 5 pagrindiai pokyčiai:

1. Dujos turėtų pigti.

Gyventojams 1 kub. m dujų kainą nuo metų vidurio turėtų sumažėti 1 centu.

2. Šildymas turėtų pigti.

Natūralu, kad atpigus dujoms, sumažės ir šildymo, kuriam naudojamos dujos, kainos.

„Derybose su dujas Klaipėdos SGD terminalui tiekiančia kompanija „Statoil“ pasiekėme Lietuvos vartotojams palankų susitarimą, kuris leis maždaug ketvirtadaliu sumažinti šilumos energijos iš SGD terminalo tiekimo sąnaudas“, – sakė premjeras A. Butkevičius.

3. Pirksime mažiau dujų.

“Atsižvelgiant į situaciją metinis dujų kiekis mažinamas nuo 540 iki 350 mln. kubinių metrų vidutiniškai per metus, tai yra – iki 4–6 laivų”, – teigė “Lietuvos energijos” vadovas Dalius Misiūnas. Lietuvoje dujų suvartojimas nuo 2011 m. mažėja.

4. Klaipėdos SGD terminalo kaštai mažės.

Vyriausybės vadovo teigimu, derybose su „Statoil“ susitarta dėl SGD kainos formulės pakeitimo, kuris leis tiekimo iš Klaipėdos terminalo kaštus gyventojams ir verslui sumažinti 25 proc.

5. Sutartis su “Statoil” pratęsiama 5-eriems metams

Persiderėta sutartis galios iki 2024 m., o ankstesnė jos versija galiojo iki 2019 m.

Net namų ūkiuose verta susimąstyti apie energijos šaltinių diversifikavimą.

“Lietuvos energijos” generalinio direktoriaus Daliaus Misiūno teiravomės apie didžiąsias šalies elektrines ir prognozuojamus elektros kainų pokyčius.

VEIDAS: “Eurostat” vertinimu, 2010-aisiais elektros kainos Lietuvoje kilo daugiausiai ES. Ar tai – kaina, kurią mokame už atominės elektrinės sustabdymą, ar reikšmingos įtakos turėjo ir kiti ekonominiai svertai (pavyzdžiui, gamtinių dujų brangimas)?

D.M.: Taip prastai atrodome tik kainų dinamikos požiūriu. Lyginant pačias kainas, už mus pigesnę elektrą teturi keturios ES valstybės: Bulgarija, Rumunija, Slovakija ir Latvija. Tai šalys, kurios paveldėjo dideles atomines elektrines arba gamina daug hidroenergijos. Akivaizdu, kad Lietuvoje, uždarius Ignalinos AE, kainos pradėjo kilti, nes pakeitėme ją mažiau konkurencingais gamybos šaltiniais. Didesnę pusę Lietuvoje gaminamos elektros dabar gauname degindami gamtines dujas. Dujų kainos vien 2011-aisiais jau kilo 25 proc., o iki metų pabaigos žada kilti 40 proc.

Elektros gamybos savikainoje dujų kaina sudaro 85 proc. Tuo tarpu elektros kainą galutiniam vartotojui, peržiūrimą ne dažniau kaip dukart per metus, sudaro trys dedamosios: gamybos, perdavimo-skirstymo ir tiekimo. Iš dabartinio 45 ct tarifo gamintojui atitenka tik 15,5 ct, taigi gamtinių dujų dalis galutinėje elektros kainoje sudaro mažiau nei trečdalį. Planuojama, kad 2011-aisiais Lietuvos suvartojamos elektros balanse vietoje gaminamos energijos dalis bus panaši į pernykštę ir sudarys apie 40 proc., o 60 proc. reikalingos elektros importuosime. Jei dujos pigtų, gamintume daugiau, bet joms brangstant mažinti gamybos mastą nelabai išeina, nes, viena vertus, yra sistemos garantinio aprūpinimo reikalai, o iš kita vertus, spaudžia gamtinių dujų vartojimo įsipareigojimai pirkimo kontraktuose.

VEIDAS: Ar Lietuvos elektrinėje dar vis deginamas ir mazutas?

D.M.: Taip, dviejuose dideliuose blokuose, kurių galia po 300 MW. Jie kaip tik veikia šiuo metu, nes turėjome sukaupę mazuto atsargų ir liepos mėnesį jas deginame šalia gamtinių dujų. Neseniai šiems blokams pastatyti nauji dūmų valymo įrenginiai, atitinkantys visus ekologinius standartus.

VEIDAS: Lietuvos elektrinė, kaip savarankiška akcinė bendrovė, baigia savo egzistenciją ir tampa “Lietuvos energijos” sudėtine dalimi. Kiek ši reforma sumažins elektrinės darbuotojų skaičių ir valdymo išlaidas?

D.M.: Taip, šis procesas – jau finišo tiesiojoje: jam pritarė įmonių akcininkai, teliko atlikti procedūrinius formalumus. Rugpjūčio pirmąją sujungimas bus laikomas įvykusiu, o dar po mėnesio “Lietuvos energija AB” akcijos pasirodys biržoje. Pagrindinis tikslas – didžiąsias valstybines elektros gamybos įmones sujungti į vieną bendrovę, užtikrinant geresnį turto valdymą ir plėtros perspektyvas. Tikslų atleidžiamų darbuotojų skaičių nurodyti sudėtinga, nes paraleliai vyksta ir daugiau transformacijų: atskiriamas remonto padalinys, jungiamos korporatyvinės įmonių funkcijos. Turbūt daugiausiai sutaupome atsisakydami atskirų finansų ir viešųjų pirkimų skyrių. Pagaliau ir vienu generaliniu direktoriumi liks mažiau.

VEIDAS: Kiek vidinės autonomijos, sprendžiant ūkinės veiklos klausimus, palikta “Lietuvos energijos” valdomoms įmonėms? Ar dėl kiekvieno varžtelio jos privalės kreiptis į “centrą”?

D.M.: Už turimų technologinių įrenginių eksploataciją atsakingos pačios elektrinės, bet pirkimai pagal jų užsakymus vykdomi centralizuotai. Varžtelius, beje, pagal ilgalaikę sutartį perkame iš įmonės, laimėjusios viešųjų pirkimų konkursą jiems tiekti. Nepamirškite, kad visos mūsų elektrinės technologiškai skirtingos: Elektrėnuose deginamas iškastinis kuras, Kruonyje veikia hidroakumuliacinė, o Kaune – hidroelektrinė. Jos skirtingo amžiaus ir techninės būklės, todėl ir remonto pobūdžiu įvairuoja. Beje, šiuo metu statomas Lietuvos elektrinės devintasis blokas technologiškai taip pat skirsis nuo ankstesniųjų, jam prižiūrėti prireiks atskiros kompetencijos. Tai pati moderniausia elektros gamybos iš gamtinių dujų technologija, kokia sukurta iki šių dienų.

VEIDAS: Kaip einasi statybos Elektrėnuose ir Kruonyje? Ar tikrai devintąjį Lietuvos elektrinės bloką pradėsime eksploatuoti kitų metų rudenį, o penktąjį Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės hidroagregatą – 2014-aisiais?

D.M.: Kruonio projekto plėtra buvo pristabdyta, tad 2014-aisiais naujo agregato dar neturėsime. Dabar peržiūrinėjame projektinio pasiūlymo parametrus atsižvelgdami į tai, kaip plėtosis aplinkinės rinkos. Lietuvos elektros jungtys su Švedija ir Lenkija bei nauja Estijos jungtis su Suomija akivaizdžiai keis regiono elektros srautų paveikslą, kartu – ir skirtingų paslaugų poreikį. Kad hidroakumuliacinė elektrinė veiktų pelningai, ji turi būti įkraunama mažiausiai 1,5 karto pigesne elektra nei jos parduodamoji, nes proceso energetinės sąnaudos 1,4 karto viršija atiduodamą energijos kiekį. Paprastai žaidžiama kainų skirtumu naktį ir dieną. Būtent paros kainų skirtumas lemia Kruonio elektrinės gaunamą pelną. Šiuo metu panaudojama nuo ketvirtadalio iki trečdalio esamų projektinių pajėgumų, o pusė elektrinės nuolatos laukia rezerve. Tai vadinamasis greitasis rezervas, kuris, neplanuotai sustojus bet kuriam kitam energetinės sistemos generatoriui, per dvi minutes įgauna visą savo pajėgumą. Naujasis hidroagregatas už savo pirmtakus težada būti efektyvesnis vos penkiais procentais. Tuo tarpu statomo devintojo 455 MW galios Lietuvos elektrinės bloko efektyvumas senuosius lenks net 30 proc. Taigi tiek pat mažesnė bus ir jame gaminamos elektros savikaina, bet šį pokytį, kaip minėjau, gali “suvalgyti” gamtinių dujų brangimas. Jau šių metų pabaigoje, pamažu didinant apkrovas, prasidės devintojo bloko bandymai ir truks apie septynis mėnesius. Per tą laiką bus sustabdyti trečiasis ir ketvirtasis bendros 300 MW galios blokai: ketvirtasis jau atjungtas nuo tinklo, netrukus atsisakysime ir trečiojo. Naująjį bloką tikimės paleisti kitų metų rugsėjį, nors kadaise planuota jo darbą pradėti iškart po atominės elektrinės uždarymo.

VEIDAS: Latviai vieną po kitos modernizuoja savo didžiąsias ant Dauguvos stovinčias hidroelektrines. Ar sulaukė investicijų pernai pusės šimtmečio jubiliejų minėjusi Kauno HE?

D.M.: Šių metų kovą baigėme ilgametę Kauno HE renovaciją, taigi ši elektrinė ką tik atnaujinta. Vis dėlto bet kurios hidroelektrinės darbą vandens debetas veikia smarkiau nei moderniausios technologijos, tad ypatingų gamybos šuolių tikėtis neverta. Tačiau sumažėjo technologinės sąnaudos, elektrinė tapo efektyvesnė ir patikimesnė.

VEIDAS: Prieš pusmetį tapęs “Lietuvos energijos” vadovu minėjote, jog įmonės užsienio prekybos užmojus būtina naujai sustyguoti. Stebint, kaip žvaliai kaimynai augina tiekimo mastą čia, norisi paklausti, ar taip lengvai ir be atsako duosimės užkariaujami. O gal brangios mūsų gaminamos elektros niekam nė neįmanoma įsiūlyti?

D.M.: “Lietuvos energija” turi savo antrinę įmonę “Energijos tiekimas”, kuri siūlo paslaugas mūsų vartotojams, savarankiškai besirenkantiems tiekėją. Šiuo metu svarstome plėtros į kitas Baltijos šalis galimybę. Tokia plėtra atrodo gana perspektyvi. Štai “Latvenergo prekyba” į mūsų laisvąją rinką veržėsi labai agresyviai ir sugebėjo atsiplėšti jos trečdalį. Mes irgi parduodam elektros latviams, kai šie remontuoja savo elektrines arba jų sistemoje įvyksta nenumatytas įvykis. Šiek tiek prekiaujame ir Estijos elektros biržoje.

VEIDAS: Kokią įtaką elektros kainai Lietuvoje turės 2013 m. pasikeisianti apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema? Ar galima kokiomis nors priemonėmis sušvelninti vartotojų laukiantį smūgį?

D.M.: Pagal ES direktyvą papuolame į šalių grupę, kuri pereinamuoju laikotarpiu galės prašyti dalies nemokamų apyvartinių taršos leidimų. Aplinkos ministerija šiuo klausimu teiravosi “Lietuvos energijos” nuomonės, ir mes pritarėme, kad vertėtų pasinaudoti direktyvoje numatyta galimybe. Tai leistų nemokamų leidimų vertės neįtraukti į perskaičiuojamus elektros tarifus. Tokių leidimų skirstymo principas būtų toks: 2013-aisiais galėtume pretenduoti į pusę šiuo metu gaunamos kvotos, vėliau ji nuosekliai mažėtų, kol 2020-aisiais prilygtų nuliui. Devintasis Lietuvos elektrinės blokas, kai bus paleistas, gaus atskirą jam skiriamą apyvartinių taršos leidimų kvotą. Mat kuras jame sudeginamas švariau ir teršalų išmetimai į aplinką gerokai mažesni, tad nereikės ypatingai brangių filtrų.

VEIDAS: Kokį namą šiandien patartumėte rinktis norintiems taupyti gyventojams: šildomą elektra, dujomis ar malkų krosnimi? Kurios rūšies kuro kainų perspektyvą laikytumėte optimistiškiausia?

D.M.: Visų pirma tai būtų vadinamasis pasyvus, minimaliai energijos sunaudojantis namas. Patarčiau atkreipti dėmesį į geotermiką, kuri labai paplitus Skandinavijoje: tai žemės teikiama energija plius elektra varomas siurlys. Aš pats studijavau Švedijos Lundo mieste, kuris vienas pirmųjų pradėjo naudoti giluminę geoterminę energiją. Šiuo metu plačiai išvystytos paviršinės, žiemos įšalo gylio geoterminės technologijos, pritaikytos individualių namų savininkų poreikiams, tik būtina palikti vietos vamzdžiams išvedžioti.

Biokuras – pigiausias ir daugiausia nepriklausomybės teikiantis šilumos šaltinis, tačiau reikalaujantis nuolatinės priežiūros. Dujos – atvirkščiai: švariausias ir paprasčiausias naudoti šilumos gamybos šaltinis, tačiau brangus ir prie tiekėjo pririšantis. Elektra veikiausiai brangs mažiau nei dujos. O apskritai net ir namų ūkio sąlygomis vertėtų pagalvoti apie energijos diversifikavimą: tarkim, vandenį šildyti vienu būdu, patalpas – kitu. Mišrios energijos sistemos sparčiai tobulėja.

Vidutinė elektros kaina Lietuvos rinkoje (ct/kWh)
2010 m. pirmas pusmetis 14,26
2011 m. pirmas pusmetis 15,98

Šaltinis: Lietuvos elektros birža “Baltpool”

BFL

Gamtinės dujos iki naujo šildymo sezono pradžios gali pabrangti 30 procentų. Lietuvos šilumos tiekimo įmonės už gamtines dujas gegužės mėnesį mokėjo 1598 Lt/tne su transportavimo mokesčiu. Balandį dujų kaina buvo 116 litų mažesnė ir siekė 1482 Lt/tne.

Pasak Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos (LŠTA) prezidento Vytauto Stasiūno, tai dar vienas rimtas signalas, kad Lietuvos laukia brangiausias ir sudėtingiausias šildymo sezonas.

Jo teigimu, pastaruosius 7 metus šilumos energijos kaina Lietuvoje augo išimtinai dėl gamtinių dujų brangimo, kitos šilumos tiekimo sąnaudos nebrango.

“Jeigu šiandien už savo buto šildymą mokate 600 litų, net 500 litų iš šios sumos iškeliauja į Maskvą už importuojamas gamtines dujas”, – sakė V. Stasiūnas.

LŠTA duomenimis, nuo 2005 metų, kai gamtinių dujų kainos metinis vidurkis sudarė 439 Lt/tne, iki šios dienos dujos pabrango 3,6 karto – iki 1598 Lt/tne. Šiuo metu kompanija “Gazprom” dujas Lietuvai parduoda brangiausiai iš visų ES valstybių.

Anot V. Stasiūno, kritinės situacijos akivaizdoje būtina dėti visas pastangas, kad šilumos ūkis būtų perorientuotas nuo brangių gamtinių dujų prie biokuro. Vietinio kuro kaina sudaro 700 Lt/tne ir išlieka panaši jau ne vienus metus. Lietuvos šilumos kainų statistika rodo, kad šiluma pigiausia tuose miestuose, kuriuose plačiai naudojamas biokuras.

Jo teigimu, kitas svarbus žingsnis, kuris leistų mažinti gyventojų išlaidas šildymo paslaugoms – visuotinė pasenusių daugiabučių namų renovacija. “Kiaurų namų apšiltinimas yra svarbiausias veiksmas norint užkirsti kelią betiksliam šilumos švaistymui, o tuo pačiu – taupyti šildymui skiriamas lėšas”, – teigė V. Stasiūnas.

BFL

Seimo narių nuomonė dėl Lietuvos energetinės nepriklausomybės gerokai skiriasi nuo juos išrinkusių gyventojų nuomonės, rodo rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės “Prime consulting” tyrimas.

Manančių, jog Lietuva yra visiškai energetiškai priklausoma, tarp verslininkų yra 82 proc., gyventojų – 88 proc., o tarp Seimo narių – 66 proc. Tiesa, nė vienas respondentas nepasirinko teiginio, kad Lietuva yra visiškai energetiškai nepriklausoma. 24,5 proc. Seimo narių Lietuvą įvardijo kaip energetiškai nepriklausomą tik iš dalies.

Apklausos duomenimis, gerus kaimyninius santykius su Rytų partneriais dėl energetinės nepriklausomybės aukoti linkę 12 proc. Seimo narių. Tuo tarpu 81 proc. Seimo narių mano, kad vienodai svarbu ir energetinė nepriklausomybė, ir geri kaimyniški santykiai su Rusija. 7 proc. Seimo narių geriau norėtų būti priklausomi, tačiau nesusipykę su kaimynais.

“Prime consulting” direktoriaus Sauliaus Olencevičiaus teigimu, klausiami apie suskystintų dujų terminalo reikalingumą, kuris leistų įsigyti dujas iš kitų pasaulio valstybių, respondentai buvo labiau vieningi – didžioji dauguma pritarė jo reikalingumui (89 proc. gyventojų, 91 proc. Seimo narių ir 89 proc. verslininkų).

Net 75 proc. gyventojų teigė maną, jog dujų kaina Lietuvai nėra teisinga ir 79 proc. gyventojų norėtų, kad valstybė atskirtų dujų tiekimo veiklą nuo perdavimo veiklos magistraliniais vamzdynais, nes tuomet atsirastų sąlygų dujas tiekti daugiau įmonių.

“Gyventojai, kurie teigė, kad dujų kaina Lietuvai nėra teisinga, ją lygino su kaina kitoms Europos šalims. Be to, jų teigimu, ji visiškai neatitinka pragyvenimo lygio šalyje. Tuo tarpu kainos teisingumu įsitikinę gyventojai nebuvo linkę jos apskritai vertinti. Pasak jų, dujos už tokią kainą yra perkamos tik todėl, kad šiuo metu paprasčiausiai nėra kito pasirinkimo”, – sakė S. Olencevičius.

Pasak Energetinio saugumo centro direktoriaus Audriaus Brūzgos, mūsų šalis vis dar neturi alternatyvių dujų tiekėjų, moka brangiausiai už dujas ES, neturi elektros jungčių su ES, suskystintų dujų terminalo, o uždarius Ignalinos AE tapo dar labiau priklausoma nuo elektros importo iš vieno šaltinio. Europos Sąjungoje, ko gero, tik Latvijoje yra panašiai grėsminga padėtis.

“Per pastaruosius dvejus metus buvo itin daug padaryta stiprinant vidinį elektros perdavimo tinklą ir vystant tarptautinių elektros jungčių su Švedija ir Lenkija projektus. Labai svarbu, kad Seime neužstrigtų Dujų ir Elektros energetikos įstatymų svarstymai, kuriuos priėmus būtų galima vykdyti konkrečius darbus, reikalingus elektros rinkos vystymui ir dujų rinkos liberalizacijai”, – sakė A. Brūzga.

"Veido" archyvas

A.Kubilius ir A.Sekmokas, susikirtę su “Gazprom”, ne tik išsaugojo savo postus, bet ir pasodino V.Golubevą prie derybų stalo

Pagąsdinusios viena kitą teismais, Lietuvos energetikos ministerija ir Rusijos ekonomikos gigantas “Gazprom” pagaliau sėdo normaliai kalbėtis dėl “teisingų” dujų tiekimo kainų.

Vargu ar tai atsitiktinumas, kad Lietuvos ir “Gazpromo” derybos dėl “Lietuvos dujų” privatizavimo sutartyje numatytų “teisingų kainų” už dujas pajudėjo po to, kai energetikos ministras Arvydas Sekmokas laimėjo Seime balsavimą dėl interpeliacijos.

Nenuvirtus ministrui, sėdo derėtis

“Rusams tiesiog reikia laiko apsiprasti su pasikeitusiomis žaidimo sąlygomis Lietuvoje, – “Veidui” sakė Vyriausybės atstovas. – Visa ligšiolinė ilgametė “Lietuvos dujų” strategija derybose dėl dujų kainų remdavosi dviem principais.

Pirmasis – tempti laiką kiek galima, kol priartėja naujas šildymo sezonas ir dujas nori nenori reikia pirkti. Jeigu šis principas nesuveikdavo, tuomet paspausdavo valdžią, o jeigu ši spyriodavosi – tiesiog pakeisdavo. Gedimino Kirkilo palaiminimas į premjero postą dalyvaujant tuomečiam “Dujotekanos” vadovui Rimandui Stoniui, kuris oficialiai atstovaudavo “Gazpromui” derybose su Lietuva, geriausias to pavyzdys. Tačiau šį kartą nei viena, nei kita jų strategija nesuveikė, tad reikalai pajudėjo. Regis, į gerąją pusę.”

Įvykių seka, priminsime, buvo tokia: pirmosiomis kovo dienomis Energetikos ministerija nusiunčia “Gazpromui” oficialų raštą, kuriame kaltina Rusijos įmonę “Lietuvos dujų” privatizavimo sutarties pažeidimu ir kviečia pradėti dėl to atitinkamas derybas Briuselyje. “Gazpromas” tyli. Kovo 10-ąją pirmajame Seimo pavasario sesijos posėdyje žlunga opozicijos dar nuo pernai gruodžio, kai A.Sekmokas pradėjo “Lietuvos dujų” apgultį, rengta interpeliacija energetikos ministrui. Prieš tai prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė aiškią ir nedviprasmišką paramą tiek ministrui, tiek premjerui Andriui Kubiliui ir jo Vyriausybei.

Lygiai po dviejų savaičių, kovo 24-ąją, “Gazpromas” informuoja Energetikos ministeriją, kad kovo 3-iąją gavo laišką iš Vilniaus ir yra pasirengęs “sąžiningoms bei draugiškoms deryboms su Lietuva visais atvirais klausimais” Vilniuje. Kitą dieną Energetikos ministerijos ir “Gazpromo” derybininkai pagaliau susėda kalbėtis.

Jeigu skaičiuosime nuo pernai gruodžio, kai “Gazpromo” valdybos vicepirmininkas Valerijus Golubevas pareiškė, kad, priešingai nei Latvijai ir Estijai, Lietuvai dujų kaina 2011-aisiais nebus sumažinta 15 proc., nes Vyriausybė, vykdydama Europos Komisijos III energetikos direktyvą atskirti dujų pardavimą nuo perdavimo, pasirinko griežčiausią variantą, numatantį, jog dujas tiekianti ir dujas transportuojanti bendrovės turi turėti skirtingus savininkus, kelias iki derybų pradžios truko penketą mėnesių.

Susitarti turi per pusmetį

Kita vertus, labai gali būti, jog Energetikos ministerija sąmoningai pasirinko konflikto (o jis, žinant Vyriausybės programines nuostatas siekti energetinio nepriklausomumo nuo Rusijos, buvo neišvengiamas) laiką taip, kad derybos prasidėtų šiltuoju metų laiku. Nes jeigu taip nebuvo planuota, tuomet telieka manyti, jog A.Sekmoko pusėje sužaidė dangiškosios jėgos ir viską sudėliojo taip, kad su Lietuvos atstovais “Gazpromas” pradėjo kalbėtis kaip tik tuomet, kai baigėsi šildymo sezonas, ir Vyriausybė dabar turi šešis mėnesius laiko susitarti.

Pabrėžtina, kad gavusi “Gazpromo” pasiūlymą kalbėtis Energetikos ministerija dirbtinai nesispyriojo ir nebeprisiminė savo ankstesnių reikalavimų:

- Derėtis ne ligšioliniu formatu Lietuva su “Gazpromu” (kai jėgos akivaizdžiai nelygios tiek dėl partnerių dydžių skirtumo, tiek dėl finansinio pajėgumo, tiek dėl patirties, nes Rusijos dujų gigantas kone su visais savo klientais yra turėjęs teisinių ginčių ir samdo geriausius pasaulio advokatus), o Lietuva ir Europos Komisija su “Gazpromu”;

- Derėtis ne Lietuvoje ar Maskvoje, o neutralioje teritorijoje, pavyzdžiui, Stokholme ar Londone;

- Derėtis ne dėl konkrečių dujų kainų kitiems metams, o dėl visos ateities “Gazpromo” verslo schemos Lietuvoje.

Pakaitomis tai Vilniuje, tai Maskvoje vykstančiose derybose Lietuvos pusė, kaip patvirtino ir premjeras Andrius Kubilius, dabar siekia, kad “Gazpromas” sumažintų dujų kainas Lietuvos vartotojams 15 proc. Analogiškai, kaip tai buvo padaryta pernai rudenį nustatant kainas Latvijai bei Estijai. Tačiau čia yra esminis niuansas – kainų sumažinimą latviai ir estai gavo tik tuo atveju, jeigu pirks iš “Gazpromo” dar iki krizės suderėtas dujų apimtis, kurių dabar šioms valstybėms paprasčiausiai nebereikia. O jeigu nepirks, tai ir kainos sumažintos nebus. Analogišką reikalavimą “Gazpromo” derybininkai dabar kelia Lietuvai, savo ruožtu kaltindami, kad mūsų pusė laužo “Lietuvos dujų” privatizavimo sutartį, nes vietoje 5 mlrd. m3 per metus perka tik 3,5 mlrd. m3.

Nors derybų pradžioje abi pusės grasino paduoti viena kitą į teismą, šiandien padėtis tokia, kad nei Lietuva yra apskundusi “Gazpromą” Stokholmo arbitražui, nei “Gazpromas” yra padavęs Lietuvą į teismą, kaip daryti V.Golubevas grasino balandžio pradžioje. Tačiau netrukus po to Maskvoje jau vyko eilinis derybų raundas. Galimas dalykas, “Gazpromas” dabar nelabai nori teistis su pirkėjais, siekdamas sureguliuoti pastaruoju metu jam masiškai keliamas pretenzijas gražiuoju. Neseniai taip buvo susitarta su E.ON, siekusia per teismą sumažinti privalomas dujų pirkimo apimtis, derybos vyksta ir su Lenkija, kuri atvirai pagrasino, kad jeigu “Gazpromas” nesumažins kainų 15 proc., bus pasekta Lietuvos pavyzdžiu.

“Tačiau vis tiek esminės dujų kainų problemos bus išspręstos tik tuomet, kai pasistatysime suskystintų dujų terminalą, – tvirtino “Veidui” Energetikos ministerijos atstovas. – Galiu tvirtai pasakyti, kad jo statybos prasidės dar šiemet, o baigtos bus 2014-aisiais. Galimas Vyriausybės pasikeitimas po 2012 m. Seimo rinkimų neturėtų sutrukdyti baigti statybų, nes joms pritaria visi, išskyrus nebent Bronislovą Lubį. Po terminalo ateis eilė ir skalūnų dujoms, bet apie jų pramoninę gavybą kalbėti bus galima nebent kokiais 2020-aisiais, nes dar labai daug neaiškumų.”

"Veido" archyvas

Dujotiekis į Kaliningradą – garantija, kad derybų metu sklendė Lietuvai nebus užsukta

Kaip žinoma, po JAV bendrovės “Chevron” atliktų įžanginių tyrimų JAV energetikos informacijos administracija paskelbė, kad Lietuvoje gali būti iki 113 mlrd. m3 skalūnų dujų, – kiekis, kurį Lietuva suvartotų per kokius 30–40 metų. Tačiau išsamių tyrimų dar niekas neatliko.

“Orlen” neskuba pardavinėti Mažeikių

Pernai rudenį ūgtelėjusios naftos perdirbimo maržos bei Lietuvos Vyriausybės pastangos spręsti kai kurias “Orlen Lietuva” patiriamas logistikos problemas akivaizdžiai atšaldė lenkų koncerno norą parduoti visas ar dalį Mažeikių gamyklos akcijų.

“Mūsų skaičiavimais, dabar “Orlen” jau turėtų nagrinėti banko “Nomura” atliktą pardavimo galimybių studiją, – sakė “Veidui” šaltinis Energetikos ministerijoje. – Kadangi viskas pritilo, atrodo, kad ją išvydę lenkai labai rimtai susimąstė, nors metų pradžioje atsiuntė į gamyklą žmogų, kurio specializacija – pakelti parduodamų įmonių vertę. Mes suprantame, ką tai reiškia, bet kita vertus, Andrius Kubilius apie visus su “Orlen” susijusius reikalus labai išsamiai pasikalbėjo su Donaldu Tusku Varšuvoje – ten irgi suprato, kad kai kurios pretenzijos ne visai pagrįstos. Savo ruožtu Vyriausybė gerokai paspaudė “Lietuvos geležinkelius”, kuriems kokio nors “Rusijos geležinkelių” vadovo Vladimiro Jakunino žodis vis dar svarbesnis nei Lietuvos strateginių partnerių, ir išgavo pažadą per pusantrų metų atstatyti bėgius į Latviją. Nors anksčiau būdavo aiškinama, kad tai neįmanoma, nes, tiesą sakant, “Latvijos geležinkeliuose” tokia pat padėtis, kaip ir pas mus.”

Be to, “Veido” žiniomis, “Orlen Lietuva” pravedė gan sėkmingas derybas su “Klaipėdos naftos” terminalu, nors sutarties dar nepasirašė. Tam, spėjama, taip pat pasitarnavo pernai pavasarį įvykusi vadovybės kaita.

Pasaulio valiutų biržose krentantis JAV dolerio kursas euro atžvilgiu mažina gamtinių dujų kainas, tad jau nuo lapkričio 1 d. pigs Kauno termofikacijos elektrinės (KTE) gaminama šiluma. Kaina mažinama beveik 6 proc. – iki 14,08 cento už kilovatvalandę.

“Gamtinių dujų kainos yra svarbiausias veiksnys, lemiantis šilumos gamybos kainą. Kadangi dujų kainų skaičiavimo formulė susieta ir su JAV dolerio kurso pokyčiais, pingantis doleris įtakoja ir Kaune gaminamą šilumos kainą. Tai ypač aktualu vartotojams prasidėjus šildymo sezonui”, — sakė KTE generalinis direktorius Antanas Pranculis.

Šilumos gamybos kaina kogeneracinėse elektrinėse taip pat priklauso ir nuo elektros energijos supirkimo tvarkos. Jei valstybės institucijos nustatytų nepalankias elektros energijos supirkimo kainas, mažėtų galimybės atpiginti šilumą.

Galutinę šilumos kainą vartotojams nustato Kauno miesto savivaldybės kontroliuojama “Kauno energija”. Ji tiekia šilumą Kauno vartotojams.

Remiantis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos duomenimis, šiuo metu Kauno vartotojai moka už šilumą mažiau negu šešiolikos Lietuvos miestų (Alytaus, Marijampolės, Telšių ir kt.) gyventojai.

Dalis Lietuvos bendrovių pakliuvo į spąstus. Jos norėtų sumažinti išlaidas už dujas, tačiau vos tik tai padaro, iš karto sulaukia baudų iš “Lietuvos dujų”. Todėl sutaupyti nėra jokių galimybių.

Už tai verslininkai turės mokėti “Lietuvos dujoms” milijonus litų netesybų, rašo “Lietuvos rytas”. “Lietuvos dujų” atstovai paguodė tik tuo, kad galbūt ateityje bus galima perrašyti sutartį.

“Lietuvos dujų” komercijos direktorius Joachimas Hockertzas teigė, kad pernai 362 šalies įmonės dujų suvartojo mažiau nei buvo įsipareigojusios. O netesybų suma siekia 8,2 milijono litų.

“Mes įsipareigojame iš “Gazprom” pirkti tam tikrą kiekį dujų, o vartotojai – iš mūsų. Netesybas mokame ir mes, ir vartotojai”, – aiškino J.Hockertzas.

Tačiau, anot jo, nubausti bus tik tie verslininkai, kuriems neseniai nutiestas dujotiekis. Jau išsiųsti prašymai sumokėti 2 mln. litų baudų.

Tačiau ir senesni dujų vartotojai turėtų nerimauti. Įmonės, kurios suvartojo 15 proc. mažiau dujų nei buvo įsipareigojusios, irgi sulauks baudų. Tokių bendrovių turėtų būti ne viena, nes krizės metu kai kurie fabrikai stabdė gamybos linijas. Kai kurie iškėlė pusę gamybos į užsienį, pavyzdžiui, “Dvarčionių keramika”.

Dėl šilto spalio, lapkričio ir dalies gruodžio dujų irgi suvartota mažiau. Užpernai Lietuvos verslas nenupirko dujų net už 34 mln. litų.