K.Kanišauskaitės nuotr.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Natūralią ruginės duonos, kurią girdavo Kauno dainininkas Kipras Petrauskas, receptūrą atkūrė panevėžietė Jūratė Vytėnienė. Ji juokauja sulaukusi sėkmės ir pagaliau išsivadavusi iš sutuoktinio, garsaus Panevėžio skulptoriaus, Algimanto Vytėno šešėlio.

Kone metus nepakitusias skonines savybes išlaikanti duona jos kepėją Jūratę Vytėnienę išgarsino Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Italijoje, ne kartą buvo vežama į Briuselį. Į lino audinį suvynioti senovinės duonos kepalai lydėjo ir pasaulį jachta apiplaukusius lietuvius.

Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos pirmininkas Vidas Juodsnukis svarsto: kažin ar yra Lietuvoje kita tokia garsi ir tiek pasaulio šalių apkeliavusi duona, nei J.Vytėnienės?

Nedidukę kepyklą Panevėžyje, pirmame namo, stovinčio ant Nevėžio kranto, aukšte greta sutuoktinio dirbtuvės įkūrusi duonos kepėja daugiausiai pirkėjų sulaukia prieš didžiąsias metų šventes. Ir nors ant namo tvoros nėra jokio informacinio stendo, pirkėjai kepyklą suranda pagal kvapą (duona čia nekepama tik sekmadienį ir pirmadienį).

Kaskart joje pamatau nutįsusią 20–30 žmonių eilę, Vilniuje mūsų tikrai labai laukia.

Joje darbus pagal senovišką technologiją ri­kiuojanti moteris neslepia, kad pati jau kuris laikas duonos neminko: „Nebeturiu rankų dėl sąnarių ligos, tačiau samdau duonos minkytojus (vienas jų – profesionalus boksininkas, šiuo metu tarnaujantis savanoriu) ir kepėjus.“ Kelioms valandoms per dieną užsukantys J.Vytėnienės pagalbininkai, be šio užsiėmimo, turi ir kitų veiklų.

„Kadangi rankomis užminkyta tešla mediniuose induose rūgsta apie 20 valandų, susiplanuoti dienos darbus nėra sunku, tereikia viską numatyti“, – sako pagalbos ir patarimų iš šiuo metu Vilniuje įsikūrusio sūnaus Teodoro sulaukianti Jūratė.

Kelis prekybos taškus, kuriuose pardavinėjama mamos kepykloje kepta duona, sostinėje prižiūrintis sūnus itin daug padėdavo ir mokykliniais metais, dar gyvendamas tėvų namuose. Nuo šešių ryto minkęs duonos tešlą, jis išskubėdavo į mokyklą, o grįžęs vėl gelbėdavo mamai.

Dabar šeima gyvena šiek tiek kitu grafiku: kiekvieną ketvirtadienį ponia Jūratė su sūnumi ir jo drauge susitinka Tymo turgavietėje, į kurią ir vežama Panevėžyje iškepta duona. „Kaskart joje pamatau nutįsusią 20–30 žmonių eilę, Vilniuje mūsų tikrai labai laukia“, – džiaugiasi pašnekovė.

Priešingai nei Panevėžyje, lankytojams čia siūlomi pjaustyti duonos kepaliukai. „Raikyti duoną stora pluta – ne moteriškas užsiėmimas, bet Teodoras su tuo susitvarko, gal laikui bėgant šis užsiėmimas jam taps pagrindine veikla?“ – svarsto susitikimo dieną 58-ąjį gimtadienį minėjusi meniškos prigimties sukaktuvininkė.

K. Kanišauskaitės nuotr.

Vertinama už gydomąsias savybes

Iš trijų vaikų šeimos kilusi J.Vytėnienė – itin kruopšti ir principinga duonininkė, galbūt todėl jos produkcija taip vertinama. Kepyklos aplinką kruopščiai nuo produktų, turinčių mielių, sauganti pašnekovė neslepia, kad pakaktų men­kiausio jų kiekio, ir duona prarastų savo ver­tę, įsigautų pelėsis, o tada jau viskas. „Mie­li­nis produktas ilgai nesilaiko, o su natūraliu raugu kepta duona ir po metų gali būti valgoma“, – amžiną atilsį medikės Filomenos Taunytės išgirta duonos produkcija džiaugiasi J.Vytėnienė.

Ši iš lietuviškos duonos plutos gamina gydomuosius užpilus.

Sveikatai naudingas šio gaminio savybes, kaip ir daugelio raugintų produktų (kopūstų, obuolių ir pan.), pastebėjo ne tik panevėžiečiai, bet ir vilniečiai: kardinolas Audrys Juozas Bačkis, medicinos mokslų daktaras Remigijus Valdemaras Nargėla (gydantis Prezidentą Valdą Adamkų), taip pat – Estijoje gyvenanti žiniuonė. Ši iš lietuviškos duonos plutos gamina gydomuosius užpilus. Duonininkė neslepia, kad jai malonu, kai net duonos pluta pagal paskirtį panaudojama. Su medikais ne kartą apie ją diskutavusi pašnekovė žino: kad organizme nuo saldžiarūgštės duonos minkštimo nekiltų rūgštys, būtina ją prikąsti juoda stora pluta (organizme ji veikia kaip angliukas, gerinantis virškinimą).

Dvi valandas krosnyje kepama Jūratės duona kepimo pabaigoje nuprausiama: karštą plutą suvilgius vandeniu ši įgauna blizgesio. Iš ruginių ir kvietinių miltų bei natūralaus raugo suformuoti kepaliukai dar kurį laiką bręsta duonos spintoje, tik tuomet yra pasirengę keliauti ant pirkėjo stalo.

Ne vienas, sužinojęs, kiek laiko ir jėgų iš moters pareikalauja šis užsiėmimas, siūlė jai kepti duoną pramoniniu būdu, įsigijus maišytuvą, tačiau Jūratė tik numojo ranka: netekusi žmogiškos rankų šilumos duona nebebus tokia. Taigi iki šiol rankomis minkoma ir tokiu pat būdu formuojama J.Vytėnienės duona ir kainuoja brangiau nei parduotuvėje kepama – už tris kilogramus sveriantį kepaliuką prašoma septynių eurų.

Nuolatiniai raginimai ją išjudino, o bičiulių reklama iš lūpų į lūpas prisidėjo prie to, kad kepykloje šiuo metu dirba 12 žmonių.

J.Vytėnienė neslepia, kad kepti duoną ėmė tik iš moteriško pavydo, nes jos vyras vis sulaukdavęs kaimynystėje gyvenančios senutės kvietimo paskanauti namie keptos duonos. Iš senųjų Kauno inteligentų, kurie prieškariu Laisvės alėjoje turėjo savo knygyną, kilusi jų kaimynė Antanina Burbienė buvusi vaišinga, o kartą Vytėnams ir duonos raugo atseikėjo. Taip palengva namine duona pakvipo dar vienoje šeimoje.

Tik menininkams susilaukus pirmagimės visi kepimai apstojo, o po gero dešimtmečio, kai vėl sugalvojo pradžiuginti namiškius savo pačios kepta duona, J.Vytėnienė susigriebė, kad jų kaimynei mirus nebeliko ir duonos raugo recepto. Ilgą laiką eksperimentavusi Jūratė vieną dieną namiškius vis dėlto nudžiugino iš atminties atgaivintu ankstesnės duonos kvapu ir skoniu.

Netrukus geroji žinia pasiekė šeimos bičiulius, ypatingesne proga Jūratė vis sulaukdavo duonos užsakymų, ir šiandien jai atrodo, kad jei ne bičiulių noras, gal tebūtų kepusi duoną savo šeimai. Tačiau nuolatiniai raginimai ją išjudino, o bičiulių reklama iš lūpų į lūpas prisidėjo prie to, kad kepykloje šiuo metu dirba 12 žmonių.

Pažintis su dėstytoju – iš kojų verčiantis likimo pokštas

K.Kanišauskaitės nuotr.

Studijuoti Dailės akademijoje norėjusi Jūratė mokykliniais metais lankė dailės mo­kyklą. Joje pirmą kartą ir pamatė būsimą vyrą, gerokai už ją vyresnį skulptorių Algimantą. Menams atsidėti žadėjęs dėstytojas ir šiandien mano, kad tai likimas juodu suvedė. Jie abu prisimena komišką situaciją, kai jis, griežtasis dėstytojas, vaikščiodamas po klasę imdavo stuksenti žiedu į lazdą, jei tik būdavo nepatenkintas mokinio piešiniu. Jūratė taip bijojo to stuksėjimo, kad kartą, dėstytojui dar nespėjus prie jos priartėti, tiesiog apalpo…

Pakako jos žvilgsnio, ir visi principai būti laisvu menininku kažkur nulėkė… Nors planuose šeimos nebuvo.

„Tąkart romantiškų minčių nė vienam dar nebuvo kilę, tačiau bėgant laikui ir artėjant Naujiesiems metams man vis ramybės nedavė mintis apie Jūratę. Pamaniau, pamėginsiu jai paskambinti, ir jei pažins, kad tai aš, vesiu“, – apie savo ketinimus daugiau nei prieš keturis dešimtmečius pasakoja A.Vytėnas. Jūratė buvusį dėstytoją pažino ir po studijų Dailės akademijoje juodu sukūrė šeimą.

„Pakako jos žvilgsnio, ir visi principai būti laisvu menininku kažkur nulėkė… Nors planuose šeimos nebuvo“, – papsėdamas pypkę intriguojančią istorijos pradžią prisiminė žinomas skulptorius.

Pora neslepia, kad sutilpti po vienu stogu dviem kūrėjams ir jų ambicijoms nebuvę paprasta, užtat kaip įdomu, todėl tiek metų kartu ir nugyventa.

Ilgą laiką dailininke vienoje didžiausių Panevėžio miesto parduotuvių dirbusi Jūratė sako, kad jos vyras – valdingo charakterio: kažkada neleido jai net vairavimo egzamino laikyti. Tuo metu, kai ji svarstė to imtis su bičiule, jis pasakęs, kad ji turinti vieną didelį trūkumą – esanti jo žmona, vadinasi, jis galintis ją nuvežti ten, kur reikia. Tačiau ir tai buvo laikina – vairavimo egzaminą J.Vytėnienė išlaikė drauge su dukra, antraip nežinia kaip šiandien vežiotų savo kepamą duoną į sostinę.

Prisimink, kiek apnuogintų moterų nupiešiau, ir visose jose tave mačiau.

Dėl tvirto charakterio savo sutuoktinį juokais ir šiandien Dzeržinskiu pravardžiuojanti pašnekovė neslepia, kad Algimantas – labai dėmesingas ir be jo savo gyvenimo ji neįsivaizduojanti. „Su juo labai sunku, nes jis be galo stiprus, gal todėl aš visą šį laiką buvau tik trąša jo kūrybingumui atsiskleisti“, – atsidūsta ne dailėje, o duonos alchemijoje savo talentą išgryninusi pašnekovė.

Atidžiai pokalbio metu žmonos klausęsis skulptorius atgyja ir pareiškia kategoriškai nesutinkantis su jos žodžiais – jam Jūratė esanti įkvėpimo šaltinis. „Prisimink, kiek apnuogintų moterų nupiešiau, ir visose jose tave mačiau“, – savo argumentais ir puikiu humoro jausmu gyvenimo partnerę nuginkluoja A.Vytėnas.

Sutuoktinė neatlyžta primindama, kad ilgą laiką nesulaukė jo palaikymo dėl duonos kepimo, šis nenorėjęs jos už virtuvės ribų išleisti. Juokais bara jį ir už tai, kad nenorėjęs užleisti dalies savo dirbtuvės patalpų. Algi­man­tas atsikerta, kad vedybinio gyvenimo priekaištai ir yra tikroji priežastis, kodėl jis pražilęs.

Naminės duonos trauka

Sutuoktiniai sutaria, kad nedidukė pirmame jų namo aukšte įkurta kepykla dabar lyg magnetas traukia žmones į jų namus iš pačių atokiausių Lietuvos kampelių, o kai kurie prašo duonos atsiųsti ir į Ameriką.

Ypatingomis progomis lininio audinio juosta perrišta ir ant rugio varpos suvertais mažais duoniukais išpuošta J.Vytėnienės duona vežama į ambasadas. Kaip turėtų atrodyti duona, skirta oficialiems sutikimams ir vizitams, J.Vytėnienei padėjo išsiaiškinti specialūs užsakymai. „Ne vieną naktį svarsčiau, kaip ją pateikti nesugriaunant jos šventumo, – galbūt meniniai mano sugebėjimai padėjo rasti išeitį“, – svarsto daug metų dailininke apipavidalintoja dirbusi skulptoriaus žmona.

Šiandien jos siūlomame asortimente – kelių rūšių duona: juoda ruginė (smulkiai arba rupiai maltų miltų, pagardinta kanapėmis), šviesi kvietinė (gardinta saulėgrąžomis arba linų sėmenimis) ir proginė, skirta išskirtinėms progoms.

„Nežinia, kuo užsiimčiau šiandien, jei ne Algimanto įprotis vis aplankyti garbaus amžiaus damą, į Panevėžį iš Kauno persikėlusią jau sulaukus gyvenimo saulėlydžio. Norėdama praskaidrinti kasdienybę ji tęsė naminės duonos, kurios receptas buvo perduodamas iš kartos į kartą, kepimo tradiciją. Taip pat buvo minėjusi, kad jos duonos receptūrą yra gyręs ir legendinis dainininkas Kipras Petrauskas“, – pasakoja ponia Jūratė.

Taigi ilgainiui J.Vytėnienės užsiėmimu ir tapo duonos kepimas, kurio priešistorė veda į Kauną. Ji prisimena, kad su pirmuoju iškeptu savos duonos kepaliuku nuskubėjo pas recepto savininkę, ši paragavusi ją pagyrė, tuomet kepėja ir pajuto augant sparnus. „Supratau, kad jų man niekas nebesuglaus“, – sėkmės skonį prisimena pašnekovė.

Nors ilgą laiką stokojo pasitikėjimo savimi ir nesulaukė sutuoktinio pritarimo, ji vis dėlto išdrįso pabandyti, įsirengė būtiniausią duonos kepimo įrangą, o šiandien juokauja, kad jos duona nustelbė bet kokius jos menus. „Nesu tokia apsukri kaip sūnus su drauge, bet man patinka su žmonėmis bendrauti, išgirsti, kuri duona jiems skani. Gal dėl to lėtapėdiškumo taip ilgai ir vyras manimi netikėjo?“ – svarsto šiandien vien iš duonos kepimo gyvenanti panevėžietė.

Pradėjusi kepti duoną J.Vytėnienė sako nė nepastebėjusi, kada iš namų dingo parduotuvėje pirkta duona, o po ilgesnio laiko pirktinės paragavęs sutuoktinis sulygino ją su pjuvenomis; „Taigi, jei mano kepta pasibaigia, pirktinės į burną niekas mūsų šeimoje nebeima.“

Pasidomėjus, ar nemėgino prie švento duonos gamybos proceso prisidėti namų šeimininkas, paaiškėja, kad minkė tvirtos Algimanto rankos duonos tešlą, bet sienos buvo taip nutaškytos, kad pakartoti nebuvo kviečiamas. „Pirmas kartas ir buvo paskutinis“, – iš vyro pagalbos juokiasi J.Vytėnienė.

Ne taip entuziastingai kaip brolis į mamos duonos verslą įsitraukusi poros dukra Marija juokauja, kad jai geriausiai tinka direktorės pareigos. Bet jai niekas ir neprieštarauja, esą toks mergaitės būdas – vadovauti.

Paklausta, ar smarkiai išaugo duonos kepimo apimtys, J.Vytėnienė linkteli, o netrukus patikslina, kad sutuoktinis ją iki šiol dėl to per dantį traukia: „Kadangi dabar jo užsakymų apmažėjo, tai aš su duona, kaip tas piktas vėžys, vis plečiuosi ir vis daugiau vietos užimu.“

Klausydamiesi charizmatiškos duonininkės pasakojimo trumpam stabtelėjome ties šeimos istorija: Vytėnus per gyvenimą lydėjo ne tik laimingi atsitiktinumai, teko ir nemažai iššūkių. Ponui Algimantui ir šiandien nelemta vaikščioti, bet optimizmo ir iš jo galėtų pasimokyti kiekvienas.

Tvirtas, užtikrintas ir visa savo esybe menui ir šeimai atsidavęs skulptorius optimizmą iki šiol vadina savo gyvenimo varikliu: „Privalai džiaugtis kiekviena išaušusia diena, tuo, ką turi, jei nori gyventi, o svarbiausia – turėti gyvenimo tikslą.“ Jam antrindama žmona pasiūlė atverti jo dirbtuvės duris, tačiau šeimininkas nepanoro gąsdinti mūzų, esą skulptūra dar nebaigta, o žiūrovo akis įpratusi vertinti galutinį rezultatą.

Privertė prisiminti eiles

Prireikė vos kelerių metų, ir Jūratei duonos kepimas virto verslu. Panevėžio mieste sklandė gandai apie fantastiško skonio naminę duoną, kurią kepa skulptoriaus žmona. „Ilgainiui prie jos taip pripratau, kad net kelionės metu į kuprinę įsimesdavau, galvodavau – bus kuo drauges pavaišinti, o šiandien matau, kad tokia veikla apsimoka ir iš jos gyventi tikrai įmanoma“, – verslumo giją savyje užčiuopusi džiaugiasi J.Vytėnienė.

„Pirkėjai juokauja, kad mes privertėme juos prisiminti tarybinius laikus, kai norint įsigyti kokybiškesnį produktą eilėse tekdavo pastovėti gerą pusdienį. Būtent tokia situacija klostosi Tymo turguje ketvirtadieniais“, – įspūdžiais dalijasi savą sėkmės istoriją sukūrusi dailininkė.

Paklausta, kokio kelio linki savo vaikams, ji neslėpė, kad tikisi jų sulaukti Panevėžyje, bet galutinį žodį ir sprendimo teisę palieka jiems patiems, šiuo metu mėginantiems savo laimę Vilniuje. O jos sutuoktinis pasidžiaugė, kad atžalos pasirinko kur kas labiau apčiuopiamas profesijas nei jų tėvai, taigi gal jiems gyvenime teks mažiau kompromisų su savimi ieškoti, priešingai nei jam pačiam kuriant antkapinius paminklus ir tuo pat metu statant namus šeimai.

Tiesa, Jūratei ėmus kepti duoną ir sutuoktinio dalia palengvėjo, kaip tikina pats – rankos šiek tiek atlaisvėjo: šiandien Algimantas jau laisvas pasirinkti, kurį užsakymą priimti, o kurį atmesti. „Galiu dirbti dėl malonumo, nebe dėl pinigų“, – džiaugiasi pripažintas skulptorius, kurio skulptūros puošia ne tik Lietuvą – jų yra ir Kanadoje, ir kitose šalyse.

Vertindamas savo gyvenimą iš laiko perspektyvos Vilniuje gimęs skulptorius tikina, kad gyvenimo nesulyginsi su kilimu į kalną, nes vieną dieną blogai, kitą, žiūrėk, jau gerai: „Kai žmogus kopia  į kalną, atrodo, kad jam viskas gerai, bet vos tik ima leistis žemyn, puola į depresiją. Nereikia pamiršti, kad  kiekvienas nukritimas yra kaip startas į dar didesnį pakilimą. Svarbiausia išlaikyti ramybę ir nepanikuoti, juolab kad viskas mūsų gyvenime iš anksto nulemta.“

Gyvenimo išminties, verslumo ir lengvesnio požiūrio į daugelį situacijų iš Vytėnų būtų galima ilgai mokytis, bet, kaip tikina jie patys, svarbiausia nusiteikimas ir tikslas, kurio link judate, net jei tai būtų tik kepalėlis šviežios duonos.

Įmonę „Biržų duona“ galima vadinti tikru šeimos verslu: ji atkurta tėvo, modernizuota sūnaus ir bendram darbui sutelkusi daugelį šeimos narių. Čia puikiai dera vyresniųjų patirtis ir jaunųjų entuziazmas.

Sovietmečiu „Biržų duona“ priklausė valstybei, o po nepriklausomybės atkūrimo, sunkiai sekantis prisitaikyti prie pasikeitusios situacijos, ji buvo atsidūrusi ties bankroto slenksčiu. Nuo to ją išgelbėjo Viktoras Kurganovas, tada įsigijęs į skolas įklimpusią įmonę. Dabar ši įmonė dirba pelningai ir vis ryškėja Lietuvos verslo žemėlapyje.
„Šią įmonę gerai pažįstu daugiau nei dešimtmetį. Manau, tai ne tik viena progresyviausių įmonių Lietuvoje, bet ir puikus pavyzdys, kaip iš mažos regioninės įmonėlės galima greitai išaugti į visos šalies mastu svarbią bendrovę, įsitvirtinančią ir užsienio rinkose“, – taip „Biržų duoną“ apibūdina Lietuvos maisto eksportuotojų asociacijos (LitMEA) direktorius Giedrius Bagušinskas.
Ši bendrovė, itin svarbi savo kraštui (pernai Biržų savivaldybės buvo nominuota kaip didžiausia indėlininkė į rajono biudžetą), giriama už inovatyvumą. „Biržų duona“ gali pasigirti, kad pastangos modernizuoti gamybą buvo įvertintos: aštuntą kartą vykusiame Lietuvos inovacijų centro kartu su Pramonininkų konfederacija bei Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra organizuojamame nacionaliniame konkurse „Inovacijų prizas 2012“ ji nugalėjo „Inovatyvios įmonės“ kategorijoje. Šis apdovanojimas jai suteiktas už gebėjimą efektyviai susieti lietuviškas duonos gamybos tradicijas ir naujausias technologijas.
„Mes iki šiol duoną maišome su tuo plikiniu ir raugu, kuriam reikia devynias valandas fermentuotis. Džiaugiamės, kad tai išlaikėme, nors daugelis pramoninių kepyklų to nedaro, nes tai, be abejo, reiškia papildomas sąnaudas. Užtat taikome naujoviškas kepimo technologijas“, – paaiškina A.Kurganovas.
Nors formaliai A.Kurganovas įvardijamas kaip „Biržų duonos“ komercijos direktorius, o oficialus vadovas yra jo tėvas Viktoras Kurganovas, tačiau pastaruoju metu visus svarbiausius verslo reikalus į savo rankas jau perėmęs sūnus. Taip pat jam dažniausiai priskiriami ir nuopelnai dėl įmonės inovatyvumo.
Keista, bet konkurentai, tarkim, didžiausios duonos gamintojos „Vilniaus duona“ rinkodaros skyriaus vadovas Edvinas Ambrukaitis, giria įmonę „Biržų duona“ ir jos vadovus už jų pastangas plėtoti duonos gaminių rinką Lietuvoje ir vartotojams pateikti naujų, skanių produktų. „Nors dydžiu ir gamybos mastais “Biržų duona” „Vilniaus duonai“ neprilygsta, žiūrime į juos kaip į garbingą konkurentą. Žmonės išmano, ką daro, – pripažįsta E.Ambrukaitis. – Didesnis dėmesys inovacijoms, investicijos į rinką greitai pasimato – jie tikrai nestagnuoja.“
Beje, pagyrimų sulaukia ne tik įmonė, bet ir pats A.Kurganovas, kuris, pasak A.Bagušinsko, moka pastebėti naujų galimybių pagerinti įmonės darbą ar papildyti produkcijos asortimentą. Taip pat, jo manymu, daug prie sėkmės prisideda ir gera atmosfera įmonėje. „Su Andriumi bendrauti paprasta, nėra jokio susireikšminimo, ir darbuotojai jį pamatę tikrai neišsigąsta. Apskritai, sakyčiau, jis yra gana kuklus, santūrus žmogus“, – vertina A.Bagušinskas.
O E.Ambrukaitis A.Kurganovą apibūdina kaip kompetentingą, profesionalų, šiltai ir nuoširdžiai bendraujantį žmogų.

Pelnas skiriamas įmonei modernizuoti

Šiandien “Biržų duona” gamina netoli pusantro šimto skirtingų duonos, pyrago ir konditerijos gaminių, kuriuos parduoda ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šalyse. Ateityje asortimentas dar labiau padidės: modernioje įmonės laboratorijoje nuolat eksperimentuojama su naujų gaminių receptūromis, kurias, beje, kuria patys biržiečiai. A.Kurganovo žodžiais, dar šiemet rinkai jie pasiūlys keletą naujų gaminių.
Kadangi visi didžiausi įmonės akcininkai yra šeimos nariai, niekada nekyla problemų dėl to, kad geri įmonės finansiniai rodikliai netampa akcininkams išmokėtais dividendais, o grįžta į įmonę investicijų į naujus įrenginius pavidalu. Pernai inovacijoms skirta apie 1,2 mln. Lt, o šiemet, jei planai nesikeis, ši suma gali viršyti ir 2 mln. Lt.
Viena naujausių investicijų leido įsigyti itin modernų automatinį duonos kepimo įrenginį, aptarnaujantį krosnis. „Duona krosnyse kepama ant akmeninio pado, kaip ir seniau. Aišku, jos jau modernios, kaitinamos dujomis, tačiau etapai, reikalingi duonai iškepti, ir yra aptarnaujami šio įrenginio. Jis pašauna duoną, o kai ši iškepa (dėl kompiuterinės programos jis „žino“, kada ją išimti), į tuščią vietą įdeda kitą. Tokį modernų įrenginį mes turime vieninteliai Baltijos šalyse“, – didžiuojasi A.Kurganovas.
Jo teigimu, įrenginiams vis tobulėjant, vienu metu galima ir nuo tradicijų nenutolti, ir našumą padidinti, ir darbą supaprastinti. Anksčiau daug kur tekdavo įsikišti žmogui, o dabar daug ką padaryti gali kompiuterinių programų valdomi įrenginiai.
Ponas Andrius pamini ir paprastesnius, bet taip pat naudingus įrenginius: „Štai turime automatinę spurgų kepimo sistemą, kuriai aptarnauti užtenka vieno žmogaus. Itališkų duonos lazdelių ~grissini~ gamybos procesas taip pat beveik visiškai automatizuotas. Produkciją fasuoja irgi kompiuterizuoti įrenginiai, na, ir miltų tiekimo sistema kompiuterizuota. Tad dabar žmonėms nebereikia nešioti miltų maišų.“
G.Bagušinskas kaip tik ir pabrėžia, kad ši įmonė nepaprastai imli rinkoje pasirodančioms naujovėms, iš Vakarų ateinančioms tendencijoms. „Tai labai sparčiai besimokanti įmonė. Jie ir patys kuria, ir greitai perima naujus produktus, pritaikydami juos Lietuvos rinkai, ir jų siūlomo asortimento plėtra labai sparti. Vis dėlto pabrėžtina, kad jie ne iš tų, kurie aklai vaikosi pelno, – jiems labai svarbu tradicijos ir kokybė, o tai padėjo įmonei išsikovoti gerą vardą“, – sako pašnekovas ir pamini, kad “Biržų duonos” gaminiai tikrai gerai vertinami rinkoje. Juk jų gaminamų prancūziškų karamelizuotų pyragaičių įvairiems renginiams ir priėmimams dažnai užsisako net Prancūzijos ambasada Lietuvoje.
Pats A.Kurganovas ypač didžiuojasi įmonės kepama rugine duona. „Esame bene vienintelė kepykla šalyje, kuri siūlo ruginės duonos, kepamos vien iš ruginių miltų. Daug kas sako taip pat kepantys ruginę duoną, tačiau pažiūrėjęs į sudėtį pamatai, kad ten dalis yra kvietinių miltų. Iškepti vien iš ruginių yra sunkiau“, – atskleidžia įmonės vadovas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-39-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Parduotuvėse atsiras daugiau maisto produktų, pažymėtų visuomeninės iniciatyvos „Sveikas vaikas LT“ ženklu. Ši idėja, pasak jos iniciatorių, sulaukė sėkmės, tad produktų įvairovė bus didinama.

Prieš kelis mėnesius parduotuvėse pasirodė „Sveiko vaiko“ ženklu pažymėta juoda ir balta duona. Ši duona gaminama iš natūralaus plikinio ir raugo, turi daug maistinių skaidulų ir mažai riebalų. Ypač vertinga juoda daina, kepama iš viso grūdo ruginių miltų bei skaldytų grūdų. Be to, abiejuose produktuose nėra jokių E raidėmis pažymėtų maisto priedų, prieš kurių naudojimą maisto pramonėje taip įnirtingai kovoja šios idėjos autoriai, viešosios įstaigos „Sveiko vaiko institutas“ įkūrėjai.
„Duoną lietuviai perka puikiai, – vertino Sveiko vaiko instituto direktorė Agnė Zakarevičiūtė. – Šiuo metu intensyviai ieškome kitų produktų, kurie atitiktų mūsų nustatytus kriterijus, vedame derybas su gamintojais.“ Pasak A.Zakarevičiūtės, šiuo metu vyksta derybos, kad „Sveiko vaiko“ produktų asortimentą papildytų kas nors iš pieno produktų, sausi pusryčiai, kruopų mišiniai.
Pašnekovė apgailestauja, kad gamintojai į jų iniciatyvą žiūri palankiai, bet labai atsargiai: daugelis netiki, jog tokie maisto produktai turės paklausą. Gamintojai esą teigia, jog siekiant, kad gaminio sudėtis būtų kuo sveikesnė, neretai nukenčia jo skonis, todėl pirkėjai tokių produktų neperka.
„Pavyzdžiui, vienos įmonės atstovas pasakojo, kad prieš kelerius metus jie jau buvo pagaminę uogienės iš labai sveikų uogų, su mažai cukraus, bet ilgainiui teko ją išimti iš rinkos, nes tokios uogienės niekas nepirko. Tad mums visą laiką tenka susidurti su nedrąsiu požiūriu į tokius produktus“, – apgailestauja A.Zakarevičiūtė.
Vis dėlto ji viliasi, kad sėkmingas pirmasis žingsnis – „Sveiko vaiko“ duonos pasirodymas parduotuvėse – jau netrukus atvers duris ir kitiems sveikesniems produktams.

Didžioji dauguma Lietuvos gyventojų – 85 procentai – nuolat perka duoną. Lietuviui svarbu, kad ant stalo duona būtų ne tik lietuviška, bet ir iškepta jo rajone. MAXIMA bendradarbiauja net su penkiasdešimt duonos tiekėjų, kad skirtinguose regionuose gyvenantys lietuviai rastų vietinių tiekėjų šviežiai iškeptos duonos. Nuo rugpjūčio 16 dienos skelbdamas „Duonos ir bandelių dienas“, prekybos tinklas MAXIMA kviečia ne tik ragauti daugiau nei 700 rūšių duonos ir bandelių, bet ir parduotuvėse patiems išsikepti duonos.
„Jau kelerius metus duonos pardavimai nekinta – jos nuperkama tiek pat. Kaip ir prieš porą metų, taip ir šiemet, daugiausia, apie 50 procentų, Lietuvoje nuperkama batono ir sumuštinių duonos, po 25 procentus – juodos ir šviesios duonos. Tačiau skirtinguose regionuose pirkėjų skonis skiriasi – Šiaurės Lietuvoje daugiau perkama juodos duonos, o Vakarų Lietuvoje populiaresnė šviesi duona“, – sako MAXIMA LT, UAB, Įvaizdžio ir komunikacijos departamento direktorė Lina Muižienė.
Anot jos, nors duonos perkama tiek pat kaip ir anksčiau, per pastaruosius metus išlavėjo klientų skonis – dabar dvigubai daugiau nei prieš porą metų perkama juodos duonos su įvairiais priedais – grūdais, riešutais, vaisiais ar morkomis. Trečdaliu daugiau nuperkama ir saldžių duonos gaminių – ragaišių, pynių ir bandelių. Savo klientų ratą jau turi ir itališkoji ciabatta, ir prancūziškoji baguette, ir pagal kitų šalių tradicijas kepama duona. Jos galima nusipirkti dar karštos – duona kasdien šaunama į krosnį 14-oje prekybos tinklo MAXIMA kepyklų. Iš jų šviežia produkcija – apie 120 skirtingų populiariausių duonos gaminių – kasdien keliauja į prekybos tinklo parduotuves.
Vienoje didžiausių sostinės MAXIMA XXX parduotuvių, įsikūrusioje Mindaugo gatvėje, per vieną dieną parduodama beveik 6 tūkstančiai vienetų duonos ir bandelių. „Duonos ir bandelių dienų“ atidarymo proga būtent iš 5800 nedidelių skirtingų duonos kepaliukų buvo pastatyta piramidė ir pirkėjai pakviesti ja vaišintis.

Visuomenės apklausa parodė, kad Lietuvos gyventojams automobilis yra itin vertingas turtas. Pagal vertę ir svarbą automobilį lenkia tik būstas. Mašinas perka ir žemiau skurdo ribos gyvenantys žmonės.

Draudimo bendrovės „PZU Lietuva“ užsakymu atliekamo tyrimo dalyvių buvo prašoma įvardyti, kokį turtą jie turi sukaupę. Remiantis atsakymais, beveik ketvirtadalis mūsų šalies gyventojų (24 proc.) kaip turimą turtą įvardijo automobilį.

„Automobilis Lietuvoje yra laikomas reikšmingu turtu. Nepaisant to, kad Lietuvos automobilių parkas, žvelgiant Europos mastu, yra pakankamai senas, mūsų visuomenėje automobilis yra ir tam tikras statuso ženklas, žmogaus turtingumo simbolis. Automobilių Lietuvoje iš tiesų turime pakankamai – pagal užregistruotų automobilių skaičių šeimai tenka net iki 2 mašinų. Šia prasme kiek skiriamės nuo Vakarų europiečių, kurie įvertina ir automobilio išlaikymo kaštus. Mūsų šalyje mašinai išlaikyti skiriamų pinigų žmonės kol kas dar nevertina kaip per didelių ir neatitinkančių pajamas“, – sako „PZU Lietuva“ generalinis direktorius Marius Jundulas.

Jo teiginį patvirtina tyrimo duomenys – beveik 19 proc. gyventojų, kurie gauna iki 500 Lt, turi automobilius. Mašiną turi ir 16 proc. bedarbių (skurdo rizikos riba Lietuvoje – 831 Lt vienam asmeniui).

Dažniausiai automobilį kaip turtą įvardijo 1000-1500 Lt gaunantys žmonės – jie sudaro 35 proc. Šie asmenys turi mažiau nekilnojamojo turto, tačiau daugiau automobilių.

Rečiau automobilį kaip turimą turtą įvardijo tie asmenys, kurie gauna iki 1000 Lt, ir tie gyventojai, kurie gauna daugiau kaip 1500 Lt. Tyrimas rodo, kad pastarieji turi daugiau nekilnojamojo turto, t.y. jie savo investicijas pirmiau skiria būstui.

Automobilis akivaizdžiai reikšmingesnis yra jauniems žmonėms. Vidutinio amžiaus žmonės (36-45 m.) ir pagyvenę žmonės (perkopę 56 metus) rečiau automobilį laiko turtu – jie dažniau kaip turtą įvardija būstą.

„Nenuostabu, kad automobiliui didesnę reikšmę suteikia tie žmonės, kurie turi ilgiau taupyti mašinai ir kuriems finansiškai sunkiau ją įsigyti. Šiems žmonėms automobilis atrodo kur kas didesnės vertės turtas nei tiems, kam automobilį suteikė darbovietė ar kas galėjo jį nesunkiai įsigyti iš savo pajamų. Todėl nenuostabu, kad verslininkai rečiau automobilį laiko reikšmingu savo turtu, o  tarnautojai, vidurinės ir žemesnės grandies darbuotojai, namų šeimininkės teigia, kad mašina yra viena svarbiausių jų investicijų“, – svarsto „PZU Lietuva“ generalinis direktorius.

Jis atkreipė dėmesį, kad iki 20 proc. pensinio amžiaus gyventojų turi automobilį. Beje, daugiausiai garažų mašinoms laikyti turi bedarbiai, pensininkai ir namų šeimininkės.

Vyrai kiek dažniau nei moterys automobilį įvardija kaip savo turtą. Šeimas turintys žmonės dažniau nei nevedę sako turį automobilį. Miestų gyventojai turi daugiau automobilių (26 proc.) nei kaimuose gyvenantys žmonės (19 proc.).

BFL

Vakarų Europoje prasidėjus sausroms pranašaujama, kad būsimojo derliaus grūdų supirkimo kainos bus didesnės nei pernai. Kai kurie rinkos dalyviai su viltimi žvelgia į Rusiją ir Ukrainą, kurios gali atsisakyti eksporto draudimo.

Šiuo metu grūdų supirkėjai ir perdirbėjai kaip tik pasirašo pirkimo ir pardavimo sutartis su ūkininkais, tačiau jau prognozuojama ir nauja kainų pasiutpolkė, rašo “Lietuvos rytas”.

Kainų kilimą gali lemti nuo balandžio Vokietijoje, Prancūzijoje bei Anglijoje besitęsianti sausra.

“Prancūzija yra viena didžiausių maistinių kviečių eksportuotojų pasaulyje. Jeigu sumažės joje išaugintų grūdų, jų kainos kils”, – sakė žemės ūkio produkcijos gamyba užsiimančios bendrovės “Agrowill Group” valdybos pirmininkas Vladas Bagdavičius.

Lietuva taip pat eksportuoja didžiąją dalį užauginamų kviečių. Todėl Vakarų Europoje kylant grūdų kainoms to neišvengs ir mūsų šalis.

Tuo tarpu Lietuvos grūdų perdirbėjų asociacijos viceprezidentas Mindaugas Gedvilas teigia, kad grūdų supirkimo kainoms kilti nebėra kur. Jo nuomone, prognozės apie sausros įtaką būsimoms grūdų supirkimo kainoms gali būti perlenktos, nes pamirštamas kitas svarbus regionas – Ukraina ir Rusija.

Pernai kainų šuolis įvyko būtent po to, kai šios šalys uždraudė eksportą. Abi valstybės yra numačiusios grūdų eksportą riboti iki liepos 1 dienos, bet paaiškėjus, kokio derliaus šiemet tikėtis, eksporto draudimo gali nelikti.

"Moters savaitgalio" archyvas

Dubenyje sumaišykite pieno miltelius, cukrų, mieles, aliejų ir miltus. Supilkite vandenį, išmaišykite ir, jeigu reikia, įberkite dar miltų, kad tešla būtų tąsi ir nelabai lipni. Gerai išminkykite ir palikite šiltai kilti 1 val. Suberkite prieskonius ir vėl išminkykite. Į riebalais pateptą ir manų kruopomis pabarstytą skardą sudėkite tešlą ir palikite dar 45 min. Kepkite 200 ºC temperatūros karštumo orkaitėje 20 min.