Tomo Kapočiaus nuotr.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Praėjusią savaitę, švęsdami Tarptautinę muziejų dieną, muziejininkai pradėjo šio sezono „Lietuvos muziejų kelio“ renginius.

Pradėkime nuo naujų Statistikos departamento pateikiamų skaičių eilučių: pernai šalies muziejuose apsilankė 3,9 mln. lankytojų, arba 139 tūkst. (4 proc.) daugiau nei 2014-aisiais. Lyderių rikiuotė nesikeičia: daugiausiai smalsuolių pritraukė Trakų istorinis muziejus (363 tūkst.), po delfinariumo remonto dar tik atgaunantis turėtą populiarumą Lietuvos jūrų muziejus (342 tūkst.), Lietuvos nacionalinis muziejus (304 tūkst.) ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai (214 tūkst.).

Vie­ni domisi dvarais, kiti – sovietmečiu, treti neatsispiria karinės paskirties objektams.

Lietuvos muziejininkų asociacijos vadovas, Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktorius Rai­mun­das Balza teigia, kad lankomumo didėjimas jau nieko nebestebina. Neseniai įgyvendinda­mi projektą „Muziejus. Mokykla. Moks­lei­vis“ muziejininkai surengė dalyvių apklausą ir sulaukė atsakymų, kad muziejuose derėtų organizuoti ne vien neformalųjį, bet ir formalųjį ugdymą, tai yra mokyklos turėtų rengti temines istorijos, menų, biologijos ar technikos disciplinų pamokas muziejuose. Tokios pamokos galėtų būti integruotos į švietimo procesą.

Suaugusieji irgi pageidauja daugiau specializuotų renginių, nes ne visus žmones vienodai traukia menai, istoriniai baldai ar senos šukės – kitiems įdomesnės senų automobilių, dviračių, elektros įrenginių, technikos ekspozicijos. Vie­ni domisi dvarais, kiti – sovietmečiu, treti neatsispiria karinės paskirties objektams. Europoje teminių objektų maršrutų parengta daugybė, tik pasirink norimą ir keliauk. To paties žada siekti ir mūsų šalies muziejininkai.

R.Balza tvirtina, kad būtent edukacinė veikla, o ne turizmo plėtra šiuo metu labiausiai au­gina muziejų lankomumo statistiką. Muziejai stengiasi būti naudingi vietos bendruomenei, ir šios pa­stangos teikia rezultatų. Tik tuo galima paaiškinti lankytojų gausėjimą tuose muziejuose, kurie įsikūrę atokiau populiarių turistų ir po­ilsiautojų maršrutų. Pavyz­džiu galėtų pasitarnauti kad ir R.Balzos vadovaujamas Šiaulių „Auš­ros“ muziejus, kuris (įskaičiuojant visus pa­dalinius) sulaukia apie 100 tūkst. lankytojų per metus. O tai – maždaug tiek pat, kiek gyventojų yra Šiaulių mieste. Nors Šiauliai lieka už pagrindinio šalies „turistinio trakto“, jungiančio Vil­nių, Trakus, Kauną ir pajūrį, jie sulaukia nemenko savaitgaliais keliaujančių kaimynų latvių dė­mesio.

Vienų muziejininkų siūlomos vizijos būna realistinės, kitų – labiau utopinės, tačiau neabejoju, kad perspektyviausiems projektams skirtos lė­šos anksčiau ar vėliau muziejus pasieks.

„Kultūros ministerija 2014–2020 m. finansinėje perspektyvoje pirmą kartą gavo galimybę kultūros paveldo atnaujinimo darbus finansuoti ES lėšomis. Projektų parengimas ir tvirtinimas juda lėtokai, nes muziejai dažniausiai neišgali šiam tikslui skirti papildomų etatų. Svarbu jau pretenduojant į lėšas aiškiai suvokti, kokia veikla muziejuje bus vykdoma po rekonstrukcijos. Vienų muziejininkų siūlomos vizijos būna realistinės, kitų – labiau utopinės, tačiau neabejoju, kad perspektyviausiems projektams skirtos lė­šos anksčiau ar vėliau muziejus pasieks. Vis dėl­to norėčiau pabrėžti, kad didžioji dalis mu­zie­jais paverstų dvarų, šįmet dalyvaujančių dva­rų kultūrai skirtame „Lietuvos muziejų ke­lyje“, jau yra vienaip ar kitaip atsinaujinę. Anks­čiau tam lėšų buvo skiriama arba iš valstybės finansuojamos investicinės programos, arba ES lėšos atkeliaudavo per Ūkio ministerijos kuruojamas turizmo plėtros priemones“, – pasakoja R.Balza.

Drauge reklamuotis – pigiau

„Lietuvos muziejų kelias“ buvo 2012-ųjų, mū­sų šalyje oficialiai paskelbtų Muziejų metais, „išradimas“. Jis pasiteisino, todėl tapo kasmete jungtine šalies muziejų teminių renginių programa. Pasak R.Balzos, būtent „Lietuvos muziejų kelio“ ciklo renginiai skatina vietinius gyventojus, neretai jau spėjusius aplankyti Luvrą ir pamatyti Egipto piramides, nepasididžiuoti ir užsukti į šalia namų esantį muziejų.

Lankytojus pakvies pusšimtis šalies muziejų, kuriuose suplanuota daugiau kaip 100 renginių dvarų kultūros tema.

Be to, jungtinė renginių programa muziejininkams leidžia sutaupyti reklamai skiriamų lėšų. Ypač tai aktualu mažiems savivaldybių mu­­ziejams, kurių Lietuvoje veikia šešios de­šimtys ir kurie dažnai nepajėgia tinkamai savęs išreklamuoti. „Lietuvos muziejų kelias“ – tai galimybė jiems plačiau pasirodyti ir tapti labiau matomiems savo bendruomenėje.

Šiųmečio, jau penktojo ciklo renginius vienijanti tema – dvarų kultūros atspindžiai. O pra­dėti „Lietuvos muziejų kelią“ šįmet buvo suteikta garbė Žemaitijai, šalyje išsiskiriančiai atstatytų dvarų gausa.

Simbolinis muziejininkų siūlomas kelias tradiciškai vingiuos visuose Lietuvos regionuose. Po Žemaitijos (gegužės 18–birželio 19 d.) jis persikels į Aukštaitiją (birželio 20–liepos 24 d.), tada į Dzūkiją (liepos 25–rugpjūčio 21 d.), užsuks Suvalkijon (rugpjūčio 22–rugsėjo 11 d.) ir galiausiai finišuos Mažojoje Lie­tuvoje (rugsėjo 12–rugsėjo 27 d.). Baigiamasis ciklo renginys numatytas rugsėjo 27 d. Šilutės Hugo Šo­us muziejuje. Lankytojus pakvies pusšimtis šalies muziejų, kuriuose suplanuota daugiau kaip 100 renginių dvarų kultūros tema.

„Projekto renginių programoje daugiausia susitelkta į dvarų kultūros atminties populiarinimą per dailę, muziką, fotografijas, memuarinę ar grožinę literatūrą. Tačiau gausu ir gyvąją dvarų gyventojų dabartį XXI a. pristatančių ekskursijų, aplankant šiandienos dvarų savininkus, susitinkant su dvarų kultūros tyrinėtojais bei puoselėtojais“, – pasakoja R.Balza.

Kretingos dvaro vilionės

Penktojo „Lietuvos muziejų kelio“ atidarymas vyko Kretingos muziejuje, veikiančiame bu­vusiuose grafų Tiškevičių rūmuose. Išvaiz­džia­me parke stovintys rūmai pernai pagaliau at­s­ikratė pakyrėjusio kaimyno – Kretingos že­mės ūkio technikumo pastato. So­vietmečiu statytas baltas silikatinių plytų na­mas buvo stačiu kampu prilipdytas prie rytinio rūmų sparno, taip sudarkydamas rūmų parterio kompoziciją ir užgoždamas lankytojams vaizdą į tvenkinį.

Po ilgo teismų maratono su verslininkais, įsi­gudrinusiais išsinuomoti dalį griauti numatyto pastato, statybininkų buldozeriai vis dėlto atvažiavo. Ir šią vasarą pirmąkart Kretingos mu­­ziejų aplankiusieji nė neįtars, kad dar prieš metus žalios vejos, senų ąžuolų ir žydinčių kaštonų supamas centrinis Tiškevičių rūmų parteris atrodė visiškai kitaip.

„Kretingos ir Palangos Tiškevičių palikimo saugotojai akcentuos prarastas ir esamas istorines verandas, kuriose valdant grafams vykdavo įvairiausi muzikiniai, literatūriniai vakarai. Palangos rūmų vasaros veranda Lietuvos dailės muziejaus vadovų rūpesčiu buvo išsaugota ir dabar yra puikiai žinoma kurorto lankytojams. Deja, Kretingoje tokios verandos išsaugoti nepavyko. Vėliau būtent toje vietoje, kur tvenkinio supama stovėjo medinė veranda, prie rū­mų sovietmečiu buvo prilipdytas naujas pa­sta­tas. Taigi tik dabar, atlaisvinę tą vietą, ga­vome šansą grafų verandą atstatyti. Kai pavyks, pritaikysime ją kultūros renginiams“, – pasakoja ilgametė Kretingos muziejaus direktorė Vida Kanapkienė.

Verandą rekonstruodamas rūmus 1925 m. išardė pats Aleksandras Tiškevičius. Tačiau Kre­tingos muziejus buvo rekonstruojamas re­miantis jo tėvo Juozapo Tiškevičiaus laikų vaizdais, kuriuose veranda dar buvo, taigi numatoma ją atstatyti. Verandos durys atsiverdavo į Baltąją salę, kurioje vykdavo pokyliai. Rūmų svečiai mėgdavo ten išeiti pakvėpuoti grynu oru, išgerti vyno ir pasigrožėti parko bei tvenki­nio vaizdais.

Taip pat ketinama atkurti beveik visus buvusius dvaro pastatus ir atgaivinti patį parką. Nedaug kas žino, kad jame buvo net penki fontanai, tačiau šiuo metu teveikia vienintelis. Po truputį planuojama atstatyti ir kitus. Beje, pernai renovuotame kitapus gatvės esančiame dvaro ūkvedžio pastate jau dabar veikia krašto istorijai skirta ekspozicija.

O „Lietuvos muziejų kelio“ atidarymą Kre­tingos muziejus pasitiko su Napoleono Or­dos (1807–1883) piešinių, vaizduojančių istorinius mūsų krašto dvarus, ekspozicija.

Pagarbos duoklė muziejuje atiduota ir grafui J.Tiškevičiui, kuris Kretingos dvare 1875 m. įkūrė savo šeimos rezidenciją su parku ir anuomet didžiausiu Europoje privačiu žiemos sodu. Nusipirkęs seną dvarą, grafas jį rekonstravo ir pristatė stiklinę oranžeriją, kurioje augino šilumamėgius augalus – vėduoklines palmes, ba­nanmedžius, apelsinmedžius, citrinmedžius, laurus ir didelę araukariją.

Uolomis žemyn krito krioklys, kurio vanduo upeliukais tekėjo į nedidelius tvenkinius. Van­denyje nardė dekoratyvinės žuvys, o iš vieno tvenkinio tryško aukštas fontanas.

1878 m. grafas J.Tiškevičius Kretingoje pa­statė vandens malūną ir atidarė pirmą Lie­tu­voje hidroelektrinę, o 1882 m. kartu su kunigaikš­čiu Bogdanu Oginskiu nutiesė pirmą Lie­tu­voje telefono liniją Kretin­ga-Plun­gė-Rie­tavas.

1912 m. grafas A.Tiškevičius oran­žeriją perstatė ir sumažino. Po rekons­truk­cijos sode buvo pasodinta naujų retų augalų, kurie buvo rūpestingai prižiūrimi. Deja, 1915 m. žiemos sodas nukentėjo nuo gaisro, o 1940 m. rūmuose apsistoję raudonarmiečiai su­naikino visus likusius augalus. Tik 1987 m. Kretingos žemės ūkio technikumo vadovų rū­pesčiu žiemos sodas buvo atnaujintas ir 1991 m. kartu su rū­mais perduotas muziejui.

Šiandien Tiškevičių šeimos istoriją pačiuose rūmuose mena buvusių šeimininkų portretai, fotografijos, asmeniniai dokumentai, laiškai, val­gomojo baldai su giminės herbu „Leliva“, au­­tentiškos vazos, skulptūros ir paveikslai. Oran­­žerijoje auginama maždaug 580 rūšių augalų, kurių fone įsiamžinti pa­mėgę Žemaitijos vestuvininkai solidžiai pa­pil­do Kretingos muziejaus biudžetą. Su­rengti privačią fotosesiją žiemos sode arba organizuoti santuokos įregistravimo ceremoniją muziejaus patalpose kainuoja 30 eurų.

Išradingumas irgi svarbus

Vasaros sezoną bepradedanti Palanga šiuo atžvilgiu – irgi privilegijuota: pajūryje dienas leidžiantys poilsiautojai, vaikštinėdami po Botanikos parką, neaplenkia ir Gintaro muziejaus. Ne vienas lietuvis vasarą yra nurodęs kelią į rūmus parke su žemėlapiu rankose trypčiojančiam užsieniečiui, o ką jau kalbėti apie kruizinių laivų keleivius, iš laivo organizuotai vežamus į Palangą keliais autobusais.

Prieš metus po rekonstrukcijos pastebimai atsinaujinęs Gintaro muziejus šalia nuolatinių istorinių interjerų bei gintaro rinkinių ekspozicijų šį sezoną pristato vertingus taikomosios dailės ir dizaino pavyzdžius iš Lietuvos dailės mu­zie­jaus rinkinių. Jų autoriai – geriausi XX am­žiaus pabaigos lietuvių juvelyrai, tekstilės, porce­liano, keramikos, metalo plastikos, odos ir stik­lo meistrai. Parodoje galima pasigrožėti Vy­tauto Būdvyčio ir Elinos Būdvytienės sukurtais tauriųjų metalų indais, Felikso Daukanto gintariniais papuošalais, tekstilininkių Danutės Kviet­­kevičiūtės, Birutės Vaitekūnienės, Jūratės Petruškevičienės ir kitų meistrų kūriniais. Šalia eksponuojamos modernios Liucijos Šulgaitės plastinės kompozicijos iš fajanso ir kietojo porceliano – odininkių Zitos Kreivytės ir Elgos Bo­či gamintos dėžutės bei daugiasluoksnio storasienio stiklo technologijos pradininkės Lie­tu­voje Gražinos Dižiūnaitytės gamintos vazos.

Lietuvos muziejininkų asociacijos vadovas R.Balza pabrėžia, kad Kretingos ir Palangos dvarai – anaiptol ne vieninteliai, pavydėtinai tvar­komi Lietuvoje. Ne prasčiau atrodo ir Hu­go Šojaus dvaras Šilutėje, ir grafų Tyzen­hauzų dvaras Rokiškyje, ir pagaliau Burbiškio dvaras Radviliškio rajone, pagarsėjęs savo Tulpių festivaliu, kurį per vieną savaitgalį sugeba aplankyti net 30 tūkst. žmonių. Norinčių įvažiuoti į muziejaus teritoriją automobilių eilė plente Tulpių festivalio dienomis driekiasi maždaug 7 km. Taigi pastatų restauravimas tėra pusė mu­ziejininkų laukiančio darbo: vėliau dvarais be­sirūpi­nan­tiems tenka rungtis dėl išrankių, ne­mažai pasaulio mačiusių lietuvių dėmesio.

Jau susitarta ir dėl kelių būsimų „Lietuvos mu­­ziejų kelio“ sezonų renginių tematikos. 2017 m. bus plėtojama Vasario 16-osios kūrėjų ir puoselėtojų tema, o 2018 m. visas dėmesys bus skiriamas Nepriklausomybės metų ženklams.

Penktą kartą dešimties Lietuvos ir užsienio dailininkų parodos keliauja po Lietuvos dvarus.

Jei atidžiau panagrinėsite festivalio „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“ maršrutus, įsitikinsite, kad paveikslų kelionės teapima Rytų ir Vidurio Lietuvą. Žemaitijos dvarų parodos nepasiekia dėl labai primityvios priežasties – pabrangus degalams lėšas taupantys organizatoriai priversti skaičiuoti kiekvieną nuvažiuotą kilometrą. Nors dvarų, pageidaujančių priimti tapybos parodas, Žemaitijoje yra: jas mielai priglaustų ir Kretinga, ir Palanga, ir Renavo dvaras netoli Mažeikių.
„Visų užsienio menininkų kolekcijos dalį viešnagės Lietuvoje laiko eksponuojamos arba Vilniuje, arba Kaune – ten, kur jas patogiau išvysti mūsų šalies menotyrininkams, galerininkams, potencialiems pirkėjams. Tokia sąlyga tenkina atvykstančius dailininkus, nes jie supranta: norint patiems surengti parodą pagrindiniuose kitos šalies miestuose reikėtų arba pinigų, arba įdirbio. O vien parodomis Lietuvos provincijoje juos būtų sunkoka privilioti“, – festivalio „mechanizmo“ veikimo paslaptis dėsto vienas projekto „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“ rengėjų Olegas Darčanovas.
Ar šiuolaikinių menininkų kūriniai nepriekaištingai dera istorinėje dvarų aplinkoje? „Žinote, po šiuolaikinio meno skraiste dabar galima pakišti bet ką: tarkim, žmogus atveda į parodos salę karvę ir deklaruoja, kad tai yra šiuolaikinis menas. Bet mūsų ekspozicijose karvių nebūna – tik profesionalių autorių piešiniai ir tapybos drobės“, – aiškina organizatorius.
Ar atokesniuose dvaruose nebūna sunku užtikrinti meno kūrinių saugumo? O.Darčanovas prisipažįsta bijantis prisišnekėti, bet iki šiol problemų išvengta – dvarų valdytojai patikėtais meno kūriniais atsakingai rūpinosi. Mažuose miesteliuose netrūksta ir lankytojų. „Tarkim, Kelmėje į kiekvienos parodos atidarymą susirenka mažiausiai pusšimtis nuolatinių lankytojų: juk vietos gyventojams aplankyti parodas Vilniuje ar Kaune nėra pigu. O štai didmiesčiuose, jei atidaroma kolektyvinė ne itin garsių menininkų ekspozicija, žiūrovų gretos būna ne ką tankesnės nei pačių autorių“, – pasakoja O.Darčanovas.
Šią vasarą festivalyje „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“ dalyvauja dailininkai iš Latvijos, Suomijos, Italijos, Danijos ir Kazachstano. Lietuvos dailei atstovauja tapytojai Aloyzas Stasiulevičius, Jonas Daniliauskas, Natalija Janekina ir Meda Norbutaitė.
Liepos pradžioje Kaune, Ryšių istorijos muziejaus mažajame kiemelyje, vyks kūrybinė stovykla-pleneras, kurioje kartu su penkiais Lietuvos tapytojais dalyvaus menininkai iš Olandijos, Italijos, Lenkijos, Gruzijos bei Kazachstano. „Samdysim pozuotojus, kad būtų ką veikti piešimo meistrams, tapysim Kauno senamiestį. Bendra plenero dalyvių kūrinių paroda vėliau bus rodoma Kaune, Raudonėje ir Vilniuje“, – teigia O.Darčanovas.

10 festivalio „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“ migruojančių vasaros kolekcijų
Ismo Olavi Hyvärinen (Suomija). Tapyba. Iki birželio 12 d. – Ryšių istorijos muziejuje Kaune, nuo birželio 21 iki liepos 23 d. – Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje, nuo rugpjūčio 3 iki rugsėjo 4 d. – Kėdainių krašto muziejuje.
Aloyzas Stasiulevičius. Tapyba. Iki birželio 12 d. – Kelmės krašto muziejuje, nuo birželio 30 iki liepos 30 d. – Kėdainių krašto muziejuje.
Natalija Janekina. Tapyba. Iki birželio 18 d. – Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje, nuo liepos 1 iki rugpjūčio 10 d. – Raudonės pilyje.
Alexander Yerashov (Kazachstanas). Piešiniai. Iki birželio 30 d. – Raudonės pilyje, nuo liepos 26 iki rugsėjo 4 d. – Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje.
Daniela Caciagli (Italija). Tapyba. Iki birželio 30 d. – Trakų Vokės Tiškevičių dvare, nuo liepos 27 iki rugsėjo 3 d. – Kelmės krašto muziejuje.
Henrik Schütze (Danija). Tapyba. Nuo birželio 15 iki liepos 10 d. – Ryšių istorijos muziejuje Kaune.
Jonas Daniliauskas. Tapyba. Nuo birželio 15 iki liepos 24 d. – Kelmės krašto muziejuje.
Meda Norbutaitė. Tapyba. Nuo birželio 21 iki liepos 18 d. – Kamerinių menų centre Anykščiuose, nuo rugpjūčio 5 iki rugsėjo 30 d. – Trakų Vokės Tiškevičių dvare.
Viktorija Valujeva (Latvija). Tapyba. Nuo liepos 30 iki rugsėjo 4 d. – Ryšių istorijos muziejuje Kaune.
Tarptautinio tapybos plenero paroda. Nuo liepos 13 iki liepos 30 d. – Ryšių istorijos muziejuje Kaune, nuo rugpjūčio 15 iki rugsėjo 30 d. – Raudonės pilyje.

Paezeriu dvaras

Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos (VTD) rengia verslo misiją, kurios metu vietinio turizmo verslo atstovai susipažins su restauruotais Vidurio Lietuvos dvarais, muziejų ekspozicijomis, dalyvaus edukacinėse programose, lietuviškų tradicijų demonstravimuose.

„Siekiant mažinti turizmo Lietuvoje sezoniškumą, turime kiekvienu metų laiku pasiūlyti turistams paslaugų, kurios juos trauktų čia atvykti ir ilsėtis. Verslo misijos, pristatančios skirtingas turizmo paslaugas skirtinguose šalies regionuose, leidžia verslininkams patiems pamatyti vietoves ir paslaugas, kurias jie vėliau galės pasiūlyti savo klientams. Kultūrinio-edukacinio turizmo verslo misija ne tik padėsime verslui bendradarbiauti, bet ir pritrauksime daugiau vietinių bei užsienio turistų“, – apie ne pirmą kartą rengiamas verslo misijas pasakoja VTD direktorė dr.Raimonda Balnienė.

Kultūrinio-edukacinio turizmo verslo misijos vasario 9 – 10 d. metu turizmo verslo atstovai aplankys Pakruojo, Bistrampolio bei Siesikų (Daugailių) dvarus. Kaune verslininkai susipažins su Maironio nežinomais gyvenimo faktais, Maironio lietuvių literatūros muziejaus naujovėmis, skirtomis turistams poeto 150 metų jubiliejaus proga. Bus lankomas 1863 m. sukilimo muziejus Kėdainių rajone, verslo misijos dalyviams pristatysiantis edukacinę programą.

Turistų jau pamėgtame Bistrampolio dvare lauks Kurtuvėnų kumpio degustacija, vakaronė, pasakojimai apie „Siauruką“ ir Karazijos vyną. Su verslo misijos dalyviais aktualiomis Vidurio Lietuvos regiono turizmo temomis bendraus ir ateities planus aptars Panevėžio rajono meras Povilas Žagunis, Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos prezidentas Arūnas Svitojus, Panevėžio ir Anykščių Turizmo informacijos centrų atstovai.

Verslo misijos metu apie 30 renginių organizavimo bei turizmo paslaugų verslo įmonių atstovų ne tik turės galimybę asmeniškai pažinti patrauklius turizmo objektus, kultūrines-edukacines programas. VTD organizuojamoje kontaktų mugėje bus galima aptarti bendradarbiavimo galimybes su atnaujintas paslaugas ir jų paketus turistams parengusiais vietos verslininkais.

Kultūrinio edukacinio turizmo verslo misija yra antroji, rengiama įgyvendinant Europos Sąjungos remiamą projektą “Vietinio turizmo verslo misijų ir pažintinių turų organizavimas”. Pirmoji sėkminga verslo misija SPA – gamtinio turizmo tema vyko 2011 m. gruodžio 8-9 d. VTD taip pat planuoja 2012 m. gegužės 10-11 d. surengti verslo misiją aktyvaus turizmo tema.

Šiuolaikiniai lietuvių dvarininkai iš arti: ką reiškia turėti dvarą ir kiek tai kainuoja.

Savaitei artėjant prie pabaigos vilnietis teisininkas Kęstutis Mozeris, palikęs visus darbus ir rūpesčius, iš sostinės traukia į ramybe alsuojantį Vidiškių miestelį netoli Ignalinos. Maždaug valanda kelio automobiliu, ir jis su šeima jau čia, savo kelių šimtmečių istoriją menančiame dvare.
Gaisrų nuniokotą dvarą įsigijęs ir jį atkūręs K.Mozeris šiandien leidžia dienas toje pat aplinkoje, kaip ir grafas Liudvikas Pliateris, valdęs Vidiškių dvarą XIX amžiaus pradžioje, ir kiti senieji dvarininkai. „Jei prieš keturis šimtus metų grafai rinkosi šią vietą, turėdami tūkstančius hektarų žemės įvairiausiose vietovėse, vadinasi, šio dvaro aura tikrai ypatinga, – kuo jį traukia Vidiškės, mėgina nupasakoti K.Mozeris. – Tai ne tik labai graži vieta – dvare tvyro tokia ramybė, kokios daugiau niekur nerandu. Atvykęs penktadienį iš karto patenku tarsi į kitą pasaulį, dvare net neįsijungiu televizoriaus, nes tokio poreikio tiesiog nėra: džiaugiuosi gamta, vaikštinėju, gaudau karosus tvenkinyje.“
Vidiškių dvaras, kurio pagrindinė puošmena – klasicistinio stiliaus apie tūkstančio kvadratinių metrų rūmai su XIX amžiaus interjeru, yra vienas iš nedaugelio visiškai sutvarkytų ir jau gyvenamų senųjų dvarų šalyje. Šį dvarą teisininkas K.Mozeris kadaise įsigijo už 200 tūkst. Lt, tačiau, kaip pasakytų tiek jis, tiek kitų senųjų dvarų šeimininkai, tai buvo visiškai menka suma, palyginti su tomis lėšomis, kurias jis investavo į restauraciją, interjerą ir kitus atkūrimo darbus.
„Galbūt dėl to mane vaikai kada nors pabars, kad šeimos pinigus investavau kažkur į Lietuvos užkampį, užuot nupirkęs, tarkime, gerą vilą kur nors Ispanijoje“, – šypteli pašnekovas.

Iš sostinės – į seną dvarą

Po daugelio metų triūso tvarkant, restauruojant ir įrengiant dvarą bei jo teritoriją K.Mozeris šiandien gali jau lengviau atsikvėpti ir netgi pagalvoti apie gyvenimą dvare ne tik savaitgaliais, o nuolatos. Tai šių dienų dvarininkas ir ketina padaryti: be didelio gailesčio palikti sostinę ir atsikraustyti į senąjį dvarą, tuo labiau kad šiuolaikinių technologijų dėka sako galintis dirbti ir namie.
Dar neseniai K.Mozeris nebūtų nė pagalvojęs, kad Vidiškių dvaras taip pakeis jo gyvenimą. Dvaras, jo istorija teisininką visiškai užbūrė ir privertė domėtis dalykais, kurie iki šiol buvo svetimi: pradedant architektūros vingrybėmis ir baigiant meno kūrinių kolekcionavimu. „Atradau meno ir antikvaro pasaulį ir net pradedu galvoti, kad kolekcionavimas galbūt yra tikrasis mano pašaukimas, – prisipažįsta pokalbininkas. – Kartą dalyvavau garsiame aukcione Vienoje ir ten turėjau progos pasikalbėti su viena kilminga italų ponia. Papasakojau jai, kad dauguma mūsų, lietuvių, užaugo blokiniuose namuose sovietmečiu ir beveik nematė gerų baldų, meno kūrinių – mes tiesiog neturime istorinės atminties. O iš kur man toks polinkis, kodėl man tie senieji daiktai tokie artimi, – pats nežinau. Pasijuokėme, kad ankstesniame gyvenime turbūt buvau labai kilmingos šeimos tarnas…“
Lietuvoje yra išlikę ir saugoma per penkis šimtus dvarų sodybų, kurių šeimininkai yra visiškai teisūs tvirtindami, kad dvaras – tai gyvenimo būdas. Ir tai rodo ne tik K.Mozerio pavyzdys.
Štai ekonomistė Šiaulių bendrovės „Linos namai“ vadovė Lina Dunauskaitė dabar dalyvauja net medžio restauravimo seminaruose – gavus maždaug septynių milijonų litų europinę paramą šiuo metu kaip tik pradedama moters įsigyto dvaro Plinkšiuose, Mažeikių rajone, restauracija, tad įgytos žinios, pasak jos, tikrai pravers. Vadinamojo lelijų dvaro vėlyvojo klasicizmo rūmai, kuriuos pastatė grafas Konstantinas Pliateris, mažoji ir didžioji oficinos turėtų būti baigtos restauruoti 2013-aisiais.
Didžiąją dalį laisvo laiko 33-ejų L.Dunauskaitė dabar leidžia dvare, vaikščiodama po rūmus, tyrinėdama kiekvieną jų kampelį ir turimą istorinę medžiagą, bendraudama su statybininkais. Mintyse ji jau dėlioja būsimą dvaro, kurį tikisi atkurti išsaugant kuo daugiau autentikos, paveikslą, ir netgi pasvajoja, kaip įsikurs čia su trimis savo šunimis. L.Dunauskaitė nė kiek neabejoja, kad dvare, visai kaip senais laikais, bus plėtojama ne tik kultūrinė, bet ir ūkinė veikla – tik kadangi žemės nedaug, teks apsiriboti daržovių ir galbūt vaistažolių auginimu, ilgainiui turėtų atsirasti ir žirgynas, atgaivintas sodas. Ir nors verslininkė su tuo šiandien turi ne itin daug bendro, yra pasiryžusi visko išmokti.
Tuo tarpu kauniečiai broliai Naglis ir Nerijus Narauskai, įsigiję istoriniuose šaltiniuose jau nuo XVI a. minimą didžiulį Aštriosios Kirsnos dvarą Lazdijų rajone, į dvarą įnešė gyvybės įkūrę čia pienininkystės ūkį. Dabar dvaro teritorijoje auginama penki šimtai karvių, kurios kasdien duoda apie dvylika tonų pieno. „Tai padeda padengti dvaro eksploatacines išlaidas – šios veiklos ėmėmės, nes nenorėjome, kad dvaras būtų tik pinigų „siurblys“, ir tai pasiteisino“, – sako dvarininku netikėtai tapęs laikinosios sostinės verslininkas Naglis Narauskas. Jis kartu su broliu seną dvarą nutarė įsigyti, nes šiose vietovėse du šimtus metų gyveno jų giminės, vaikystėje broliai čia leido vasaras.

Per šimtmetį sunyko 2,5 tūkst. dvarų

Iš tiesų šių dienų lietuvių dvarininkus sieja daug bendrų dalykų: įsigiję seną dvarą jie nuodugniai studijuoja istoriją, semiasi architektūros, statybos žinių, bet kokia kaina ieško lėšų restauracijai (investuoja paskutines santaupas, skolinasi, netgi parduoda kitą turimą nekilnojamąjį turtą ar verslus), patys dirba visus galimus darbus ir gerai supranta, kad tai, ko gero, yra investicija, kuri galbūt atsipirks tik kažkelintai tavo palikuonių kartai. Nes iš komercinės veiklos (įkuriant dvare viešbutį, restoranus, teikiant kitas turizmo paslaugas) geriausiu atveju pavyksta padengti tik einamąsias dvaro išlaikymo išlaidas, o kad būtų padaryti visi didžiulius pinigus kainuojantys atkūrimo darbai, gali pasikeisti net ne viena, o kelios kartos.
Todėl Bikuškio dvaro savininkė Dalia Gruodienė ir sako, kad būti dvarininku – tai reiškia vykdyti ypatingą misiją. „Tai labai sunkus darbas, be to, dvaras įpareigoja užsiimti savišvieta, domėtis ir beveik kiekvieną savininką priverčia jį įsimylėti“, – teigė D.Gruodienė, su vyru valdanti menininkų plenerais garsėjantį dvarą Utenos rajone.
Taigi tie lietuviai, kurie ekonomikos pakilimo metais pirko dvarus tik dėl mados – ypač tai buvo populiaru tarp turtingų verslininkų, greitai nusivylė. Jų dvarai dažniausiai ir stovi apleisti.
„Tačiau vien tik restauravęs seną dvarą gali drąsiai sakyti, kad palikai pėdsaką šiame gyvenime“, – priduria D.Gruodienė. Tad ir šiandien, nors laikai keitėsi, dvarų savininkai tebeturi ypatingą statusą – dvaras jo šeimininkui suteikia ne tik atsakomybę rūpintis istoriniu paveldu, bet ir tam tikro reikšmingumo, pakylėja į aukštesnį visuomenės sluoksnį.
Tiesa, tai galima pasakyti anaitptol ne apie visus dvarų savininkus. Deja, didžioji dauguma jų – tarp jų ir garsieji verslininkai bei politikai, tokie kaip Laimutis Pinkevičius, Viktoras Uspaskichas ir kiti – dvarais nesirūpina, todėl šie sparčiai nyksta. Kultūros paveldo departamento duomenys liudija, kad padėtis iš tiesų apverktina: per paskutinius šimtą metų Lietuvoje sunyko apie pustrečio tūkstančio dvarų. Deja, siūlymai keisti teisės aktus, numatant galimybę neprižiūrimus dvarus iš netikusių šeimininkų konfiskuoti, įstrigo biurokratų stalčiuose.
Nepaisant to, atsiranda ir gerųjų pavyzdžių, o vis daugiau lietuvių ne tik nebeleidžia seniesiems dvarams nunykti, bet ir paverčia juos savo naujausiais namais.
„Kai įsigiję dvarą pradėjome į jį važinėti, žvalgytis po rūmų sales, atrodė nesuvokiama, kaip čia būtų galima gyventi, kaip tokias erdves tvarkyti, prižiūrėti. Bet kuo daugiau praleidžiu laiko, tuo labiau tos erdvės traukiasi ir, tiesą sakant, kartais jau pagaunu save galvojant, kad netgi ne viską gali pavykti sutalpinti. Dvaras man jau tapo namais“, – prisipažįsta lelijų dvaro valdytoja L.Dunauskaitė.
Siesikų dvarą Ukmergės rajone, kurio rūmai labiau primena pilį, tikraisiais namais jau vadina ir vilnietis statybų įmonės savininkas ekonomistas Audrys Matulaitis. Jis iš daugiabučio namo Vilniuje prieš trejus metus be jokios graužaties „pabėgo“ į renesansinio stiliaus dvarą prie pat vaizdingo Siesikų ežero, nors kol kas įsikūrė ne pilaitėje, kaip pats vadina pagrindinius dvaro rūmus (jie dar nebaigti restauruoti – prie pabaigos artėja darbai tik pirmame aukšte), o buvusios spirito varyklos pastate. A.Matulaičio neišgąsdino ir sena legenda, bylojanti apie neva viename rūmų bokštų užmūrytą moterį: juokiasi su kolegomis statybininkais nuodugniai viską ištyrinėjęs ir priėjęs prie išvados, kad tai tėra pasaka. Tuo labiau jog ir miegasi dvare ramiai, o vaiduoklių sutikti dar neteko.
Buvusį miestietį A.Matulaitį pakerėjo senojo dvaro ramybė ir gamtos grožis, kad čia puikiai atsiskleidžia visi keturi metų laikai. Tačiau A.Matulaitis dvare ne tik mėgaujasi gamtos grožiu, bet ir daug dirba, siekdamas prikelti jį naujam gyvenimui. Dvaro šeimininkas yra pasiryžęs čia sustabdyti laiką: sieks, kad rūmų interjeras būtų kuo panašesnis į tą, kuris buvo tokiuose rūmuose prieš penkis šimtus metų.
Įsikurti savo dvare kaip namie – daugelio naujųjų lietuvių dvarininkų svajonė. O naujukurių senuosiuose dvaruose pamažu daugėja.

Suskaičiavę apie pusę tūkstančio apleistų statinių, pripažintų kultūros vertybėmis, paveldosaugininkai kai kuriuos jau siekia atimti iš savininkų.

Dienraštis “Lietuvos žinios” šeštadienį rašo, kad toks likimas gresia ir dvarui, kurį prikelti naujam gyvenimui žadėjo “darbiečių” lyderis Viktoras Uspaskichas.

Kėdainių rajone esantis Kalnaberžės dvaras tapo pirmuoju valstybės taikiniu. Kultūros paveldo departamento (KPD) direktorė Diana Varnaitė “Lietuvos žinioms” patvirtino, kad dėl objekto nusavinimo jau kreiptasi į teismą. Jis apribojo dvaro savininkės – Kėdainių bendrovės “Lukta” – galimybę disponuoti šiuo turtu.

Kalnaberžės dvarą, kuris kadaise priklausė garsiam Rusijos reformatoriui Piotrui Stolypinui, Darbo partijos pirmininkas, europarlamentaras V.Uspaskichas dar ne taip seniai žadėjo atkurti ir įsteigti jame muziejų. Tačiau dabar politikas “Lietuvos žinioms” pareiškė, kad jam “šis klausimas nebeįdomus”.

Paveldo prievaizdai susirūpino ne tik Kalnaberžės, bet ir kitų apleistų dvarų, kurių savininkai nelinkę paisyti reikalavimų saugoti kultūros vertybėmis paskelbtus statinius, likimu. Buvo rengiami teismui dokumentai dėl Širvintų rajone esančio Bartkuskio dvaro, tačiau per vasarą jo šeimininkas suskubo tvarkytis. Šiuo metu ketinama kreiptis į teismą dėl Belvederio dvaro Jurbarko rajone nusavinimo.

“Tai – kraštutinė priemonė, kai niekaip nepavyksta susitarti su savininkais. Iš pradžių mėginame kalbėti gražiuoju, paskui skiriame baudas ir vėl kalbamės. Nereikalaujame, kad savininkai tuoj pat pastatus restauruotų. Prašome tik likviduoti avarinę būklę, kad jie toliau nenyktų”, – aiškino D.Varnaitė.

Teismuose paveldosaugininkams veikiausiai teks kovoti ir dėl spardai nykstančio Pavilkijo dvaro Šakių rajone. Ten, kur kadaise stovėjo puošnus medinis statinys, šiandien riogso tik rąstų krūva. Beveik prieš metus praūžusi vėtra Pavilkijo dvarui buvo lemtinga. Įgriuvo dalis stogo, neatlaikė ir kai kurios sienos.

Lietuvos bajorų karališkajai sąjungai šiuos metus paskelbus Dvarų išsaugojimo metais, balandžio–lapkričio mėnesiais rengiamos savivaldybių žinioje esančių dvarų tvarkymo talkos. Pirmosios savanorių talkos prasidėjo Vėriškių, Sudervės dvaruose (Vilniaus r.). Artimiausios talkos numatytos Birštono, Joniškio, Kėdainių, Panevėžio, Plungės, Rokiškio, Šiaulių, Telšių savivaldybių žinioje esančiuose dvaruose. Kai kuriuose jų vertingiausi pastatai bus  konservuojami. Šiuos darbus prižiūrės Kultūros paveldo departamento teritorinių padalinių specialistai. Dvarų išsaugojimo akcijoje dalyvauja savivaldybių paminklotvarkininkai, seniūnijos, visuomeninės organizacijos, mokyklos. Bajorų sąjunga pakvietė prisidėti prie akcijos ir privačių dvarų savininkus.

Dvarų išsaugojimo metų organizatorė, knygų apie dvarus autorė Ingrida Semaškaitė sako, kad dvarai – nykstantis paveldas Lietuvoje. Kai prieš 25 metus buvo pradėta registruoti dvarus ir jų fragmentus, apie 1030 dvarų būklė dar buvo patenkinama. Šiuo metu kultūros paveldo registre įrašyta šiek tiek daugiau kaip 600 dvarų. Nemaža jų dalis – tik dvarvietės ir dvarų liekanos. Per pastaruosius 20 metų sunyko daugiau kaip 400 dvarų – vadinasi, kasmet vidutiniškai po 20 dvarų.