Net keliuose Lietuvos miestuose yra gatvių, pavadintų Vlado Putvinskio vardu, tačiau daugybė žmonių apie šią asmenybę mažai ką girdėję. Šį mėnesį minint 140-ąsias V.Putvinskio gimimo metines turime gerą progą pasigilinti, kuo šis dvarininkas nusipelnė Lietuvai ir jos nepriklausomybei.

Mūsų tautiniame judėjime, savosios valstybės kūrimo ir stiprinimo darbe dalyvavo nemaža kilmingų žmonių: tai trys broliai Mykolas, Vaclovas ir Viktoras Biržiškos, Felicija Bortkevičienė, Petras Ruseckas, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir kiti. Tačiau tai vis daugiausia smulkūs, net bežemiai, neturtingi bajorai, bet štai dvarininkų, ir dar stambių, tarp jų buvo vos vienas kitas. O tai gerokai apsunkino mūsų kovą dėl laisvės. Todėl taip verta prisiminti Vladą Putvinskį – žymų kovotoją dėl mūsų tautos teisių, dėl nepriklausomybės.
Priminsime, kad V.Putvinskis gimė 1873 m. spalio mėnesį Rygoje, bet užaugo Graužikų dvare (dabar Kelmės r.). Jo tėvas Rapolas (1832–1904), 1863 m. sukilimo dalyvis, Sibiro tremtyje prarado sveikatą. Todėl aplinka šiame dvare, kaip ir kituose Lietuvos dvaruose, buvo patriotiška, tik tas patriotizmas – lenkiškas. Dvarininkai tyčiojosi iš lietuvybės, iš mūsų kalbos, visais įmanomais būdais trukdė tautiniam atgimimui. Tačiau V.Putvinskis nuėjo kitu keliu, mat jam motina kartą dar vaikystėje buvo pasakiusi: „Mes, inteligentai, turėtume kalbėti lietuviškai, nes gyvename Lietuvoje.“
Tokios jo nuotaikos dar labiau sustiprėjo mokantis Mintaujos gimnazijoje, kurioje buvo daug mūsų tautiečių, o šie dvarininkaičiui išaiškino: gimęs ir užaugęs Lietuvoje jis negali būti lenkas.
Baigęs gimnaziją V.Putvinskis mokslus tęsė Vokietijoje – Halės universitete studijavo agronomiją. Tiesa, tai truko neilgai, tik 1894–1896 metais, nes tėvui sunkiai susirgus reikėjo grįžti namo – valdyti dvarų, kurių buvo bent trys: be Graužikų, dar Šilo Pavėžupio ir Palendrių, iš viso apie 1000 ha. Dvarai buvo apleisti, beveik nedavė pajamų, net sviestą tekdavo pirkti turguje.
Jaunasis šeimininkas energingai ėmėsi darbo: nors ir neturėdamas agronomo diplomo gavo paskolą ir pasiryžo įdiegti tuo metu dar naujas technologijas. Visų pirma jis išplėtojo gyvulininkystę, ilgainiui ėmė prekiauti pieno produktais ir iš to gaudavo nemažai įplaukų. Kita naujovė buvo žuvų auginimas įrengus tvenkinius. To niekas apylinkėje nebuvo girdėjęs, kaimynai dvarininkai iš to šaipėsi, bet V.Putvinskis iš užsienio parsivežė reikiamos literatūros, viską gerai suplanavo ir savo užsibrėžtą tikslą pasiekė – žuvininkystė davė gerą pelną.
Maža to, jis ėmėsi ir drąsių naujovių socialinėje srityje: apskaičiavo, kad darbininkams moka per mažą atlyginimą (moteriai – 20–25 rb, vyrui – 30–40 rb per metus) ir kad galėtų jį padidinti dvigubai. Taip ir padarė, bet dėl to nepatyrė nuostolių, nes galėjo įdarbinti labiau kvalifikuotus, sąžiningus, darbščius žmones. Vėliau jis įvedė ir nemokamą darbininkų gydymą.
Tiesa, kitas jo bandymas – paversti vieną savo dvarą kooperatyvu, kurio nariai darbininkai dalytųsi gautą pelną, – nebuvo toks sėkmingas ir jo teko atsisakyti, nes dvare įsiviešpatavo anarchija, tinginiavimas, girtuoklystė.

Vaikai užaugo tvirtais Lietuvos patriotais

Lygia greta V.Putvinskis ėmėsi ir aktyvios lietuviškos veiklos: visų pirma nusprendė savo vaikus nuo pat kūdikystės auginti lietuviais. Aišku, tai buvo nelengva ir pavyko turbūt tik todėl, kad tokiems jo užmojams pritarė ir žmona, taip pat bajoraitė Emilija Gruzdytė. Ji vėliau atsiminimuose apie savo nuotaikas laukiantis pirmagimio, sūnaus Stasio, rašė: „Lenkų kalba, su kuria mes užaugom, – tai nenormalumas, liguistas apsireiškimas, tautos iškrypimas iš tikros gyvenimo vagos. Kadangi protėvių padarytą klaidą dar ne per vėlu ištaisyti, tai mūsų priedermė tai padaryti, nežiūrint jokių sunkumų, kurių, be abejo, mums teks.“
Pats pirmasis sunkumas šiame kelyje labai aiškus: abu būsimieji tėvai lietuviškai dar nemokėjo, o mokytojų susirasti nebuvo paprasta. Vis dėlto pavyko, ir visi Putvinskių vaikai užaugo tvirtais Lietuvos patriotais. Vyriausias sūnus Stasys tapo Lietuvos kariuomenės savanoriu, nepriklausomybės kovose pelnė Vyčio Kryžių, baigė Karo mokyklos II laidą, vėliau Halės universitetą, 1935–1938 m. buvo žemės ūkio ministras, mirė Gorkio kalėjime. Sūnus Vytautas, taip pat savanoris – raitelis, 1920 m. kovojo su lenkų kavalerija, 1923 m. dalyvavo atvaduojant Klaipėdą. Visi penki vaikai aktyviai veikė tėvo įkurtoje Lietuvos šaulių sąjungoje.
Bet grįžkime į XX a. pradžią. Kaip tik tada Putvinskių dvarai tapo lietuviškos veiklos centrais, juose viešėdavo, rinkdavosi varpininkai, socialdemokratai, kiti demokratinės krypties inteligentai, visų pirma Povilas Višinskis, G.Petkevičaitė-Bitė, Augustinas Janulaitis, darbavosi rašytoja Žemaitė. Jonas Jablonskis su Petru Avižoniu ir Antanu Smetona Graužikuose 1901 m. vasarą spaudai parengė pirmąją lietuvių kalbos gramatiką.
Kartu šis dvaras tapo ir draudžiamos lietuviškos spaudos “urmo baze”, iš kurios ji plito po plačias apylinkes. Šiame dvare buvo įrengtos geros slėptuvės, todėl per kratas žandarai nieko reikšmingo nerasdavo. O pats V.Putvinskis bendradarbiavo „Varpe“, „Darbininkų balse“, „Vilniaus žiniose“. Jau 1899 m. Šilo Pavėžupyje ėmė veikti slapta lietuviška pradžios mokykla, o po metų – ir Graužikuose. Putvinskiai globojo, šelpė tautinio judėjimo aktyvistus, knygnešius.
Žinoma, tokia veikla labai nepatiko apylinkės dvarininkams, kurie visi svajojo apie unijos atgaivinimą. Todėl jie neapkentė Putvinskių, vadino juos ne tik litvomanais, bet ir cicilikais, išdavusiais savąjį luomą, nuolatos skundė valdžiai. Ir, aišku, suko galvas, kaip su tokiais kaimynais susidoroti.
Tam gera proga atėjo po 1905 m. revoliucijos, kai prasidėjo masinės represijos. 1906 m. sausį V.Putvinskis pateko į kalėjimą, iš pradžių Šiauliuose, po to – Kaune, kur vietinis vicegubernatorius Griazevas E.Putvinskienei pavadino jį baisiu žmogumi. Laimei, užtarė gubernatorius P.Veriovkinas, tad balandžio pabaigoje V.Putvinskis buvo išlaisvintas, tik gubernatorius patarė kuriam laikui pasišalinti į Krymą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Viešoji įstaiga „Ambra Vox“ skelbia naujo koncertų sezono pradžią Užutrakio dvaro sodybos rūmuose!

Jau tapo įprasta, kad Užutrakyje karaliauja grožis: nuostabiame gamtos kampelyje esanti Užutrakio dvaro sodyba, restauruoti rūmai bei juos supantis parkas ir, žinoma, čia skambanti muzika – pakylėjanti bei apjungianti. Rugsėjo – gruodžio mėnesiais koncertų lankytojams bus pristatyta 13 įvairaus žanro muzikos programų. Tai –  „tikrosios“ klasikos šedevrai, senieji ir šiuolaikiniai lietuvių autorių opusai bei Užutrakyje retokai skambantis džiazas. Tačiau pirmasis vakaras stebins persipinančiu klasikos ir džiazo žaismu. Koncerto pradžioje skambės vieno iškiliausių ir savičiausių Lietuvos džiazo atstovų, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Petro Vyšniausko kartu su pianiste Lina Šatkute atliekami klasikiniai kūriniai, vėliau – džiazo improvizacijos, kurias jis atliks kartu su sūnumi, trimitininku Dominyku Vyšniausku.
Apie Petrą Vyšniauską rašoma: „Jo sopraninis saksofonas geba kalbėti, dainuoti, šaukti, raudoti, čiulbėti. Jo giliai etniška muzika neretai pasiduoda spontaniškų improvizacijų tėkmei“. Solistas koncertuoja ir su džiazo, ir su liaudies bei akademinės muzikos atlikėjais. Atlikėjo repertuare ne tik autorinės improvizacijos ar kitų autorių džiazo kompozicijos, bet ir plati klasikinės-akademinės muzikos skalė – nuo trimito ir obojaus barokinių kompozicijų iki jam dedikuotų šiuolaikinių autorių kūrinių. Paties atlikėjo sukurta muzika skamba daugiau kaip 50 dramos teatro spektaklių bei filmuose Lietuvos ir Vakarų Europos šalyse.
P. Vyšniausko scenos partneriais buvo tokie džiazo grandai, kaip Steve Lacy, Bobo Stenson, Han Bennink, Tomasz Stanko, Jon Christensen, Kent Carter, Theo Jörgensmann, Jimmy Owens, Elliott Sharp, Paul Jeffrey, Charlie Mariano, Karl Berger, Anatoly Vapirov, Reiner Winterschladen, John Law, Steve Swell, Hilliard Greene, Vijay Iyer, John Lindberg, Antoni Donchev, Mark Tokar. Jis pasirodė daugybėje festivalių Europoje, Japonijoje, JAV, Australijoje, dalyvavo svarbiuose tarptautiniuose džiazo projektuose „East Meet West“, „Jazz Baltica“, „Octet Ost“, „The International Varna Big Band“. Viena pagrindinių saksofonininko tarptautinių grupių – „Ganelin Trio Priority“, kurioje jis groja su Izraelyje gyvenančiu klavišininku Viačeslavu Ganelinu bei vokiečių būgnininku Klausu Kugeliu. Šalia koncertinės veiklos menininkas dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, rengia meistriškumo kursus, globoja jaunus šalies muzikus. P. Vyšniauskas apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu, Lietuvos Vyriausybės meno premija bei Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, 2011 m. apdovanotas festivalio „Vilnius Jazz“ prizu už nuopelnus Lietuvos džiazui.
Trimitininkas, improvizacinės muzikos puoselėtojas Dominykas Vyšniauskas mokėsi Nacionalinėje
M. K. Čiurlionio menų mokykloje, Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijoje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Leipcigo aukštojoje muzikos mokykloje. Šešerius metus jis studijavo Amsterdamo Konservatorijoje, kur įgijo magistro diplomą. Pastarųjų studijų metu tobulinosi Niujorko Valstybinio universiteto Purchaso koledže pas džiazo korifėjaus Dizzy Gilespie mokinį J. Faddis
Nuo ankstyvo karjeros debiuto D. Vyšniauskas spėjo pagroti visuose Lietuvos ir keliuose užsienio džiazo festivaliuose, daugelyje Europos šalių pasirodė kaip įvairių tarptautinių projektų narys. Jis muzikavo su garsiuoju savo tėčiu Petru Vyšniausku, Anatolijumi Vapirovu, Vytautu Labučiu, Sauliumi Šiaučiuliu, Liudu Mockūnu, Igoriu Briliu ir kitais atlikėjais. Grojo su grupėmis: „Mezcal Jazz Unit“ (Prancūzija), „Dream Big Band“ (Estija), Europos jaunimo bigbendas „Swinging Europe“, Lietuvos radijo ir televizijos bigbendas, džiazo orkestras „Kauno bigbendas“.

BILIETŲ KAINA: 35 Lt. Bilietus platina „Bilietų pasaulis“.
Nuolaidos senjorams, studentams, moksleiviams – 20 proc.

“WAFT” išvertus iš anglų kalbos, reiškia atsklidęs / atplaukęs kvapas / garsas, trumpalaikis pojūtis; veiksmažodinė forma – sklisti, skrieti, plaukti ore. Iš praeities atsklidęs autentiškas sutartinių dvelksmas, persipynęs su šiuolaikine alternatyvia elektronine muzika, efektais, šviesa ir instaliacijomis,  sudrebins ir prikels XVIII a. parko paunksnėje snaudžiantį dvarą bei jo apylinkes.

Klasicistinis, trijų šimtų metų senumo dvaro ansamblis  ir audiovizualinė magija sukurs nepakartojamą atmosferą, priversiančią  pasijusti ant plonos linijos tarp daugiasluoksnės turtingos praeities ir šiuolaikiškumo. Tarp dabarties urbanistinio pasaulio ir pamiršto, barokinio, kvepiančio mira, satinu čežančio dvaro gyvenimo.
„WAFT“ – prieš porą metų sukurtas, unikalus projektas, pirmąkart pristatytas Vokietijoje.  Rūtos Virbickaitės inicijuotas sumanymas sujungti sutartines ir alternatyvią elektroniką virto įspūdingu, gurmanams skirtu meno spektakliu. WAFT – tai dviejų skirtingų muzikos stilių ir idėjų sintezė. Pirmasis kolektyvas – tai vienas įdomiausių elektronikos projektų Lietuvoje „Fusedmarc“. Alternatyvi audiovizualinė elektronikos grupė, susibūrusi 2004 m. siekia pakelti lietuviškos muzikos kartelę į naują lygį.  Įkvėpianti ir užburianti muzika susivienija su vaizdu ir pakeri savo klausytojus tiek Lietuvoje, tiek Europoje.
Antrasis kolektyvas – „Trys keturiose“ – sutartinių giedotojos neatsisakančios amžių nugludintos vertybės – autentiško giedojimo, nors pastaruoju metu ieškančios būdų kaip autentišką sutartinių giedojimą derinti su šiuolaikiniais menais. Ilgametė patirtis ir pagarba į UNESCO paveldą įtrauktoms sutartinėms, kurios vis labiau išstumiamos pigios komercinės muzikos ir dūlėja atmintyje, kaip ir kai kuriai Karpių dvaro ansamblio pastatai.  Tai gyvas prisilietimas prie lietuviškos dainos istorijos, kai sutartinės sklisdavo per Lietuvos kaimus ir laukus.
Šiame bendrame projekte visiškai skirtingi kolektyvai darniai susipina į muzikos spektaklį. Gyviems  instrumentams ir elektronikos garsams kuriant užburiančias melodijas, pasigirsta „Fusedmarc“ vokalistės Viktorijos vokalas. Jį papildo giedamos sutartinės, scenoje žaidžiančios šviesos bei ekrane plaukiantys praeities ir dabarties vaizdai.  Stebuklingas pasirodymas,  įtrauks jus į senovę, bet ji kalbės jums jūsų, šiandienos kalba ir vaizdu.
Jau liepos 28 d. (šeštadienį), 20 val., šį unikalų projektą bus galima išvysti tik Karpių dvare, Joniškėlyje, Pasvalio rajone.

2012 m. vasario 12 d., sekmadienį, 15 val. Užutrakio dvaro sodybos rūmuose – Koncertas „MEILĖS SVAJOS“

Atlikėjai:
Judita Leitaitė (mecosopranas)
Robertas Beinaris (obojus)
Birutė Asevičiūtė (fortepijonas)

Kad ir kaip sakytume, jog meilės šventę galime susikurti kada tik panorėję, jog jai nereikia ieškoti ar laukti progų, pažvelkime į kalendorių – artėja data, kuri taip pat gali padovanoti mažą stebuklą. Pabėgę nuo miesto šurmulio į žavingame gamtos prieglobstyje stovinčius rūmus, stabtelėkime, nurimkime, šilčiausiais jausmais apglėbkime mylimą žmogų ir įsiklausykime, kaip skamba meilės spalvos. Lietuvos nacionalinės filharmonijos solistė J. Leitaitė, kartu su žinomu Lietuvos obojininku R. Beinariu, kviečia į romantikos pripildytą koncertą. Skambės įvairių epochų kompozitorių klasikinės arijos, populiarios dainos bei balso ir obojaus lyriniai dialogai. Jus pasitiks švelni prieblanda, vyno taurė ir muzika išreikšti nemirštantys jausmai.

Garsi solistė, 2004 m. apdovanota Vytauto Didžiojo ordino Riterio kryžiumi, Judita Leitaitė baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Vėliau tobulinosi Zalcburgo Mocarteume pas žymius vokalo pedagogus E. Švarzkopf, K. Bergoncį, T. Krauzę. Dainininkės repertuarą sudaro įvairių stilių kamerinė muzika ir monumentalių vokalinių instrumentinių kūrinių solo partijos. Ji pirmoji atliko A. Šenderovo, O. Balakausko ir kitų lietuvių kompozitorių kūrinius. Koncertavo įvairiose Europos šalyse, JAV, PAR, Izraelyje, dalyvavo daugelyje muzikos festivalių.

R. Beinaris Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijo meno aspiranto laipsnį. 2002-2003 m. stažavo Lyono nacionalinėje muzikos konservatorijoje prof. Jean-Louis Capezzali ir Jerome Guichard obojaus klasėse. Atlikėjas grojo solo su Toscanos, Tirolio Insbrucko, Lvovo filharmonijos, LVSO simfoniniais orkestrais, Hundisburgo tarptautinės akademijos orkestru, Lietuvos, Kijevo solistų, „Šv. Kristoforo“, Klaipėdos bei Šiaulių miestų kameriniais orkestrais, Baroko muzikos orkestru, „Musica Humana“. Kaip solistas dalyvavo daugelyje Lietuvos ir užsienio kamerinės muzikos festivalių, koncertavo Vokietijoje, Italijoje, Austrijoje, Latvijoje, Estijoje, Danijoje, Švedijoje, Šveicarijoje, Norvegijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Lenkijoje. Yra daugelio tarptautinių konkursų laureatas. R. Beinaris dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Vilniaus Tallat-Kelpšos konservatorijoje, B. Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje. Veda kursus Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo „Pagalba Lietuvos vaikams“ rengiamose stovyklose, nuo 2005 m. organizuoja Lietuvos obojininkų čempionatą.

B. Asevičiūtė baigė Nacionalinę M. K. Čiurlionio meno mokyklą ir Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Stažavosi Štutgarto aukštojoje muzikos mokykloje prof. C. Witthoeft „Lied“ klasėje. 2010 m. LMTA baigė Meno aspirantūros studijas. Pianistė aktyviai koncertuoja, tobulinasi interpretacijos meistriškumo kursuose, dalyvauja tarptautiniuose konkursuose, festivaliuose ir pati organizuoja bei įgyvendina įvairius projektus.

Kelionių organizatorius „Kiveda“ į šį renginį siūlo nuvykti bei parvykti patogiu autobusu, kartu pasidomint ir papildoma „Kivedos“ siūloma ekskursine programa su gidu Trakų Vokės, Užutrakio dvaruose bei Trakuose. Plačiau apie tai: www.kiveda.lt

Koncerto partneris – Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija.

Kultūros paveldo departamentas penktadienį pranešė kreipęsis į prokurorus dėl Vilniaus savivaldybės ketinimų parduoti Pūčkorių dvaro arklides.

Sostinės savivaldybės paskelbtame viešame aukcione, kuris vyks sausio 21 dieną, rengiamasi parduoti istorinės

Pūčkorių palivarko sodybos teritorijoje esantį menkavertį sovietinės statybos arklidžių pastatą, aplink kurį buvo suformuotas ir 21 aro žemės sklypas.

“Valdininkai atkakliai ignoruoja faktą, kad vienoje gražiausių Vilniaus vietų – Pavilnio regioniniame parke esanti Pūčkorių palivarko sodyba yra valstybės saugomas kultūros paveldo objektas, todėl pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą yra saugomas kartu su teritorija, kuri nuo paveldo objekto neatsiejama ir nedaloma”, – teigia departamentas.

Dėl viešojo intereso gynimo į prokurorus kreipęsi paveldosaugininkai sako, jog kyla grėsmė, kad bus pažeistas valstybės saugomo kultūros paveldo objekto vientisumas ir istoriškai susiformavęs kompleksiškumas.

“Privatizavus arklidžių pastatą ir pakeitus jo naudojimo paskirtį atveriamas kelias lengvatinėmis sąlygomis užvaldyti jam suformuotą valstybinės žemės sklypą. O paskui, nugriovus bevertes arklides, vietoj jų pastatyti Pūčkorių dvarui bei Pavilnio regioniniam parkui netinkantį svetimkūnį ar netgi kelis”, – rašoma pranešime.

Paveldosaugininkai sako esantys pasipiktinę neatsakingu Vilniaus savivaldybės požiūriu į kultūros paveldą.

“Kultūros paveldo departamentas ne kartą kreipėsi į Vilniaus savivaldybę, kad arklidžių pastatas būtų išbrauktas iš privatizuojamų objektų sąrašo ir likviduotas. Savivaldybė anksčiau buvo priėmusi sprendimą nevertingą statinį nugriauti, tam pritarė ir Kultūros ministerija. Tačiau vėliau valdininkai kažkodėl kardinaliai pakeitė savo ketinimus”, – piktinasi Kultūros paveldo departamentas.

Lietuvos bajorų karališkajai sąjungai šiuos metus paskelbus Dvarų išsaugojimo metais, balandžio–lapkričio mėnesiais rengiamos savivaldybių žinioje esančių dvarų tvarkymo talkos. Pirmosios savanorių talkos prasidėjo Vėriškių, Sudervės dvaruose (Vilniaus r.). Artimiausios talkos numatytos Birštono, Joniškio, Kėdainių, Panevėžio, Plungės, Rokiškio, Šiaulių, Telšių savivaldybių žinioje esančiuose dvaruose. Kai kuriuose jų vertingiausi pastatai bus  konservuojami. Šiuos darbus prižiūrės Kultūros paveldo departamento teritorinių padalinių specialistai. Dvarų išsaugojimo akcijoje dalyvauja savivaldybių paminklotvarkininkai, seniūnijos, visuomeninės organizacijos, mokyklos. Bajorų sąjunga pakvietė prisidėti prie akcijos ir privačių dvarų savininkus.

Dvarų išsaugojimo metų organizatorė, knygų apie dvarus autorė Ingrida Semaškaitė sako, kad dvarai – nykstantis paveldas Lietuvoje. Kai prieš 25 metus buvo pradėta registruoti dvarus ir jų fragmentus, apie 1030 dvarų būklė dar buvo patenkinama. Šiuo metu kultūros paveldo registre įrašyta šiek tiek daugiau kaip 600 dvarų. Nemaža jų dalis – tik dvarvietės ir dvarų liekanos. Per pastaruosius 20 metų sunyko daugiau kaip 400 dvarų – vadinasi, kasmet vidutiniškai po 20 dvarų.