Kai kalbame apie sveikatos tausojimą ir stiprinimą visi savaime tarsi daugiausiai akcentuojame mitybą, fizinį aktyvumą, priklausomybių atsisakymą, tačiau sveikatos sistemoje pagrindinė dedamoji yra dvasinė sveikata. Artinantis Šv. Kalėdoms, į ją kiek labiau ir pasigilinkime, kokią vietą ji užima visame sveikatos audinyje. Baigiasi Sveikatingumo metai – kiti metai gali būti tolimesnių pasikeitimų metais, jei didesnį dėmesį atkreipsime į Dvasią.
Ne vienas mokslininkas yra tyrinėjęs vadinamuosius „aukštumų išgyvenimus“, kokį poveikį jie daro žmogaus psichikai, tolimesnei gyvenimo eigai. Prie „aukštumų išgyvenimų“ priskiriamos ir religinės patirtys, ir tos, kurios ryškiai išsiskiria iš kasdienybės ir daro esminį poveikį žmogaus mąstymui, motyvacijai, tikslo siekimui, prasmės suvokimui. Taip pat parašyta daugybė mokslinių darbų, kokią įtaką tiek psichinei, tiek visuomeninei, tiek fizinei sveikatai turi vienokios ar kitokios religijos nepaviršutiniškas, gilus, bet nefanatiškas praktikavimas.
Seniau (Zigmundo Froido) vyravo praktika labiau religines patirtis nagrinėti imant psichiškai nesveikų žmonių religinius išgyvenimus, tačiau jau daug dešimtmečių mokslininkai tyrinėdami pirmenybę teikia sveikų žmonių, ypač patyrusių „aukštumų išgyvenimus“ patirčiai analizuoti ir apibendrinti. Ir išvados nedviprasmiškos: tikėjimas labai pasitarnauja žmogaus brandai, motyvacijai, darnai, laimei ir galiausiai sėkmingam gyvenimui.
Dvasia hebrajiškai yra „Ruah“. To žodžio pirmoji prasmė yra „dvelksmas”, “oras”, “vėjas”, „kvėpavimas“. Praktine prasme galima pasakyti, kad tai Šventosios Dvasios kvėpavimas mumyse, kuris reiškiasi per asmeninę maldą. Biblijoje Pradžios knygoje išsireiškiama, kad Dievas sukūrė žmogų pagal savo panašumą ir „įkvėpė jam į šnerves gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe”. Kiekvienas žmogus turi savyje tos dieviškos Dvasios, gyvybės pradmenis, tačiau jos gyvastingumą reikia pastoviai palaikyti, tuo kvėpuoti. Nekvėpuoja lavonas.
Žodis „entuziazmas“ yra kilęs iš graikų kalbos žodžio „enthusiasmos“ (angl. enthusiasm), o šį sudaro šios kalbos žodžiai EN ir THEOS. Pirmasis šiuo atveju reiškia “turintis savyje“, o antrasis – Dievą. Taigi, originalo kalba entuziazmas reiškia „turintis savyje Dievą“. Žodynai šį žodį apibūdina: „didelis dvasios pakilimas, įkvėpimas, užsidegimas, įkarštis“.
Kai dvasia serga ir dūsta
Beje, „pilnų dvasios“, entuziazmo mūsų visuomenėje per daug nerasime, priešingai, labiau vyrauja pesimizmas, nusivylimas, iš dvasios tuštumos kylančios įvairios priklausomybės, galiausiai savižudybės ir kitokios savęs ir kitų naikinimo formos. Žmonėms patinka save gniuždyti neigiamu mąstymu, kaltės jausmu, nekonstruktyvia kritika kitų ir savęs atžvilgiu, „alsavimu bejėgyste“. Suprantama į tai mus stumia aplinka, kažkiek genai, bet kuo tapsim – kryptį, pasirenkame patys. Tai esminė tikėjimo nuostata: žmogus nėra nei genų, nei auklėjimo, nei aplinkybių visiškai nuspręstas kalinys. Jis gali keistis padedamas Dvasios! Jis gali keisti pirmiausia savo požiūrį į įvairias situacijas ir jose matyti ne tik problemą, bet ir galimybę.
Vienas iš pavyzdžių, kad ir neigiamus dalykus galima perkeisti  į gerus, tai  Timo Guenard’o autobiografija, kuri suguldyta knygoje “Stipriaus už neapykantą”, kai trejų metukų vaiką, prie stulpo pririšo ir paliko mama, teko gyventi vaikų namuose ir iš jų sprukti, paauglystėje išgyventi iš nusikalstamos veiklos Paryžiuje, atsidurti kolonijoje, kaip profesionaliam boksininkui ringe vis galvoti, kaip nužudys savo tėvą. Tačiau pasikeitimo virsmas įmanomas!
Šiandien Timas (kelis kartus lankęsis ir Lietuvoje) darniai augina 4 vaikus, važinėjasi po auklėjimo įstaigas su misija. „Širdis tapo mano ringu. Kiekviename iš mūsų vyksta meilės kova. Mokyklose, kalėjimuose, stadionuose sutikau tūkstančius jaunų žmonių. Jiems pasakoju savo mėgstamiausią palyginimą, kurį išmokau iš gyvenimo – mėšlo maldą. Juk reikia mėšlo, kad gėlyne augtų gražios gėlės. Tai mūsų praeitis, ir Dievas ja pasinaudoja, kad padėtų mums augti“, – prisiminimų knygoje „Stipriau už neapykantą“ rašo T. Guenard’as.
Bitininkas Timas vaizdžiai ir įkvepiančiai rašo: „Aplink mane sukasi bitė, dūzgia prie veido, grįžta prie gėlės jau apsunkusi nuo žiedadulkių. Jos gyvenimas sutvarkytas tarsi partitūra, ji groja savo likimo melodiją, savo genetinio kodo perduodamus nekintamus įsakus. Bitė, kaip ir bet kuris kitas gyvūnas, negali pakeisti savo elgesio. Žmogus gali. Žmogus yra laisvas. Žmogus laisvai gali pakreipti savo lemtį geriausio arba blogiausio link. Aš, alkoholiko sūnus, pamestas vaikas, sudaviau smūgį likimui. Priverčiau meluoti genetiką“.
Prasmė ir dėkingumas gydo
Naujos psichoterapijos krypties logoterapijos pradininkas, Vienos universiteto neorologijos ir psichiatrijos profesorius, 29 pasaulio universitetų garbės daktaras Viktoras Franklis, žmogaus gebėjimą bet kokiose situacijose įžvelgti prasmę laikė pagrindine sveikumo galimybe bei esme. Pats, perėjęs koncentracijos stovyklos siaubą, išplėtojo prasmės terapiją, kuri yra artima krikščioniškai sampratai, kad bet kokioje situacijoje žmogus lieka Dievo partneriu ir viskas, net blogiausios padėtys, gali pasitarnauti geram – priklauso nuo mūsų požiūrio, apsisprendimo, laikysenos.
Materialiai gyvenimo sąlygom gerėjant žmonių dvasinė sveikata netampa vis geresnė. Ir juokaudamas ir, beje, rimtai, besiskundžiančiam ir blogas nuotaikas pamėgusiam, depresuojančiam tenka su šypsena tarstelėti: „Jus reikia išvežti į Sibirą“. Turime tokią skaudžia šalies patirtį, kuri gali ir įkvėpti. Čia galima nusikelti į Sibiro platybes ištremtų jauseną: atskirti nuo įprastos gyvenamosios aplinkos, žemės, mėgstamo darbo, be elementariausių buitinių sąlygų, išvežti mirti, bet savižudybių atvejai, beje, buvo reti. Tai ko mums depresuoti dėl niekų? Blogos nuotaikos debesėlius sklaido dėkingumas. Biblijoje patariama: „Būkite dėkingi!“ Verta prisiminti apaštalo Pauliaus raginimą visada džiaugtis: „Ir vėl kartoju: džiaukitės! Jūsų meilumas tebūna žinomas visiems“ (Fil 4,4). O tam reikia įkvėpimo. Svarbu mūsų nusiteikimas, o taip pat atvirumas Dvasiai, malda:
Įkvėpk mus Šventoji Dvasia!
Tikėjimo, vilties ir meilės Dvasia,
Supratimo ir išminties Dvasia,
Kūrybingumo ir įžvalgos Dvasia,
Patarimo ir tvirtumo Dvasia,
Išgydymo ir sveikumo Dvasia,
Žinojimo ir mokslo Dvasia,
Nuolankumo ir švelnumo Dvasia,
Gerumo ir gailestingumo Dvasia,
Skaistybės ir santūrumo Dvasia,
Ištikimybės ir teisingumo Dvasia,
Dievo pažinimo ir maldingumo Dvasia,
Šventumo ir jėgos Dvasia,
Stebuklų ir permainų Dvasia,
Dėkingumo ir gyvenimo prasmės Dvasia,
Kantrybės, ištvermės ir sėkmės Dvasia,
Doros, darnos ir kultūros Dvasia,
Džiaugsmo, laimės ir tikrojo malonumo Dvasia,
Gyvybės ir gyvenimo Dvasia.