Po keliasdešimties metų graužaties vis daugiau lietuvių pasauliečių ryžtasi pirmam atviram pokalbiui savo gyvenime: pašnekesys su kunigu ar vienuoliu jiems tampa savotiška psichoterapija, padedančia susitaikyti su savo praeitimi ir sparčiai kintančiu pasauliu.

Lietuvoje daugėja kunigų ir ypač vienuolių, pas kuriuos norint patekti pasikalbėti ar juolab kartu pabūti visą savaitgalį reikia užsirašyti prieš pusmetį, o jų pamokslų kukliose sausakimšose koplytėlėse žmonės klausosi net stovėdami tarpdury. Kas tie naujieji dvasios tėvai?
Jų nerasite ant madingų blizgių žurnalų viršelių, jie nedalyvauja vadinamojo elito vakarėliuose, jie kalba paprastai ir ne iš raštų, jie kalba iš širdies arba tyli ir klausosi, bet jų tylėjimas, kaip ir kiekvienas pasakytas paprastutis žodis, susminga tiesiai sielon. Daugelis šių dvasios tėvų yra palyginti jauni žmonės, mokslus baigę Vakaruose, bet šiuo metu dirbantys paprastose kaimo parapijose. Tačiau pas juos žmonės plūste plūsta iš visos Lietuvos.
Štai 49 metų Šiluvos Švenčiausiosios Mergelės Marijos Gimimo parapijos klebono Erasto Murausko žmonės klausosi kone išsižioję: nors jo sakomas tekstas atrodo paprastas, bet kiekvienas žodis kabina iki pat sielos gilumos.
O, tarkime, Krekenavos bazilikos rektoriumi paskyrus 34 metų kunigą dr. Gediminą Jankūną, pasiklausyti jo sekmadienio pamokslų skuba net vietos bedieviai ir ateistai.
Iš tiesų kiekvienas dvasios tėvas dirba skirtingai, tačiau visi turi viena bendrą bruožą: jie traukia žmones, nes sugeba jiems padėti. Visi prisimena a.a. Tėvą Stanislovą, monsinjorą Kazimierą Vasiliauską ar kunigą Ričardą Mikutavičių, kai kurie palinguoja, kad po jų mirties pamainos šiems dvasiniams lyderiams neatsirado. Tačiau iš tikrųjų jų yra, ir ne vienas. Tiesa, jie dirba tyliai ir galbūt neturi vadinamojo madingo kunigo titulo, bet iš tiesų juk to ir nereikia. Nei patiems kunigams, nei tiems, kurie pas dvasios tėvus nori patekti.
Kita vertus, žinoti apie juos reikėtų. Taigi, be jau minėtų E.Murausko ir G.Jankūno, taip pat labai vertinami dar ir šie dvasios tėvai: Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovės rektorius kun. Vaidas Vaišvilas (kurį labai mėgsta vaikai, paaugliai ir jaunuoliai), Rokiškio rajone dirbantis kunigas Laimonas Nedveckas (kuriam yra atsivėrę nemažai žmonių net po pusšimčio metų tylos), Žemaičių Kalvarijos šventovės rektorius kanauninkas Jonas Ačas (mėgstantis netikėtai paskelbti, kurio kaimo trobon atvyks kalbėti rožinio), Skriaudžių parapijos klebonas Arūnas Simonavičius (su visais randantis bendrą kalbą), Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčios rezidentas kunigas Kęstutis Dvareckas (nebijantis prisipažinti, kad buvo narkomanas, užtat pas jį plūste plūsta priklausomybių kamuojami žmonės iš visos Lietuvos).
Daugybė gyvenime pasimetusių žmonių apsilanko Pakutuvėnuose (Plungės r.) įsikūrusiame Lietuvos pranciškonų Mažesniųjų brolių ordino vienuolyne, Palendrių (Kelmės r.) šv. Benedikto vienuolyne ar Baltriškių (Zarasų r.) Tiberiados bendruomenės vienuolyne, daug žmonių nori susitikti ir su broliais dominikonais Vilniuje.
Tai tik keletas pavardžių ir vietų, į kurias traukia dvasios troškulio kamuojami lietuviai. Iš tikrųjų dvasios tėvų yra gerokai daugiau. Kaip pastebi katalikiško mėnraščio „Artuma“ vyriausiasis redaktorius Darius Chmieliauskas: „Kunigai, kaip ir pasauliečiai, vieni gyvena aistringai ir semte semia gyvenimą, kiti – tyliai, ramiai. Tačiau kunigų šviesulių, kaip ir šventųjų, nėra daug.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.