Lietuvoje vėl pamažu kaista atmosfera dėl dvigubos pilietybės, kuri daugelyje ES šalių nekelia jokių diskusijų. Belieka tikėtis, kad jau kitais metais šis klausimas ir mūsų šalyje bus išspręstas visiems laikams.

Kitais metais rinkdami šalies prezidentą dabartiniai Lietuvos piliečiai tikriausiai galės nuspręsti, ar kone dvigubai padidinti savo gretas, mat Seimas planuoja pateikti siūlymą kartu su 2014 m. prezidento rinkimais surengti ir referendumą dėl dvigubos pilietybės.
Šis klausimas Lietuvoje netyla jau daugybę metų, mat pora milijonų lietuvių kilmės žmonių, gyvenančių užsienyje, vis prie jo sugrįžta ir, bandydami pačius įvairiausius lobistinius kelius, mėgina rasti būdų, kaip būti bent kelių valstybių, tarp jų ir Lietuvos, piliečiais.
Ne paslaptis, kad daugiausiai šiuo klausimu “dirba” į JAV ir kitas šalis po 1990 m. nepriklausomybės atkūrimo išvykę, tų šalių pilietybę priėmę ir automatiškai lietuviškosios netekę tautiečiai. Kitiems tai neaktualu, mat pagal dabartinį Pilietybės įstatymą dviguba pilietybė leidžiama tik tiems, kurie iš Lietuvos pasitraukė iki nepriklausomybės atkūrimo.
Kuo pasibaigtų toks referendumas, kuriame dabar pilietybės neturintiems, bet lietuviais save tebelaikantiems žmonėms būtų numatyta galimybė vėl būti Lietuvos piliečiais, neprarandant ir šalies, kurioje jie šiuo metu gyvena, pilietybės?
Reprezentatyvi apklausa, kurią kovo pabaigoje atliko Lietuvos ir Didžiosios Britanijos rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų bendrovė „Baltijos tyrimai”, rodo, kad 55 proc. žmonių pritaria, kad reikėtų priimti Konstitucijos pataisas ir leisti Lietuvos piliečiams turėti dvigubą pilietybę. Manančiųjų priešingai yra 26 proc., o dar maždaug penktadalis šiuo klausimu neturi nuomonės.

Už ir prieš pasaulyje

Dviguba pilietybė savo šalininkų ir priešininkų turi visame pasaulyje. Pavyzdžiui, dvigubos pilietybės kritikai aiškina, kad tai nelojalumas kilmės valstybei. Esą pilietybė yra privilegija, todėl jei būtų leidžiama dviguba pilietybė, nacionalinės pilietybės reikšmė sumenktų.
Dviguba pilietybė kritikuojama ir dėl piliečio civilinių, politinių bei socialinių teisių (pavyzdžiui, sveikatos apsauga, galimybė balsuoti), mat nebeaišku, kurioje valstybėje žmogus gali tomis teisėmis naudotis. Dviguba pilietybė neigiamai vertinama ir manančiųjų, kad taip gali būti vengiama mokesčių mokėjimo ar karinės prievolės.
Tačiau šie argumentai – teisingi tik iš dalies. Nors dviguba pilietybė iš tiesų kelia šiek tiek painiavos ir apkrauna įvairias tarnybas papildomais rūpesčiais, tarptautinė teisė numato, kaip išvengti piktnaudžiavimo atvejų.
Pavyzdžiui, siūloma, kad asmenys, turintys dvigubą pilietybę, visomis visateisio piliečio teisėmis, dalyvaujant tiek ekonominiame, tiek politiniame, tiek kultūriniame gyvenime, gali naudotis tik toje šalyje, kurioje nuolatos gyvena.
Na, o Europos Tarybos 1997 m. Strasbūre priimtoje Europos konvencijoje dėl pilietybės siūloma, kad asmenys, turintys dviejų ar daugiau valstybių pilietybę, karo tarnybos prievolę irgi vykdo tik toje šalyje, kurios teritorijoje nuolat gyvena.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-20-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Dabar moterys kopti karjeros laiptais turi vienodas sąlygas su vyrais, tačiau tuo pačiu metu jos dar privalo pasirūpinti namų švara, jaukumu, vaikais. Psichologai tokią moters padėtį vadina dvigubos darbo dienos fenomenu.

Tarpukariu Lietuvos moterys profesinėje srityje savo talento negalėjo atskleisti: dažniausiai jos dirbdavo mašininkėmis ir sekretorėmis, politikoje dalyvavo vos kelios dailiosios lyties atstovės. Sovietmečiu moterys taip pat neturėjo daug galimybių kopti karjeros laiptais, nes buvo agituojamos dirbti menkai atlyginamą visuomeninį darbą.
Dabar moteris gali pasirinkti – siekti karjeros ar būti namų šeimininke, todėl vis daugiau dailiosios lyties atstovių dalyvauja politikoje, užima aukštus postus, kuria verslą, vadovauja stambioms tarptautinėms bendrovėms. Vis dėlto daugelis jų plėšosi tarp darbo ir buities, mat nori daug laiko skirti šeimai, stengiasi, kad namai būtų jaukūs ir tvarkingi, be to, dar nori turiningai leisti laisvalaikį, tobulėti ir siekti karjeros. Ar gali moteris įgyvendinti visus šiuos tikslus?

Tobulumo siekia sveikatos sąskaita

Vytauto Didžiojo universiteto Bendrosios psichologijos katedros lektorė Kristina Žardeckaitė-Matulaitienė pastebi, kad nors dabartiniais laikais moterų ir vyrų skaičius darbo rinkoje yra apylygis, tai nerodo realių moters galimybių daryti sėkmingą karjerą ir derinti ją su laimingu šeimyniniu gyvenimu. „Mokslininkų vartojamas terminas „dviguba darbo diena“ parodo tikrąją dirbančios moters padėtį. Dvigubos darbo dienos fenomenas atspindi vienodas vyrų ir moterų sąlygas siekti karjeros ir kartu išlikusią moterų „privilegiją“ rūpintis namais. Mat po darbo dienos moteris dar turi pasirūpinti namų švara, vakariene ir vaikais“, – dėsto K.Žardeckaitė-Matulaitienė.
Psichologei antrina Mykolo Romerio universiteto Politikos ir vadybos fakulteto docentė Aistė Dromantaitė-Stancikienė: „Dabar moteriai iškeltas tikslas – būti tobulai. Ji privalo būti graži, išsilavinusi, apsiskaičiusi, turi gebėti pasirūpinti vaikais, senyvais tėvais. Kelerius metus ar ilgiau galima sėkmingai derinti visas šias sritis, tačiau dažniausiai sveikatos sąskaita ir užmirštant savo poreikius. Dažnai moteris, stengdamasi būti tobula visose srityse, vėliau ima dvejoti, ar ji pati to nori, ar tik stengiasi kažkam įtikti.“
A.Dromantaitės-Stancikienės nuomone, nė viena moteris negali ilgai suderinti ir kopimo karjeros laiptais, ir namų rūpesčių, tad būna priversta kažko atsisakyti.
Atlikusi tyrimą „Moterų padėtis siekiant karjeros“ A.Dromantaitė-Stancikienė išsiaiškino, kad didžiausias moterų užimtumo lygis darbo rinkoje yra 40–44 metų amžiaus grupėje. Antra amžiaus grupė – 35–39 metai. „Šio amžiaus moterys dažniausiai jau neturi šeiminių įsipareigojimų: užauginusios vaikus ir pasiekusios karjerą, jos gali toliau tvirtinti savo profesines pozicijas ir save realizuoti. Vyresnio amžiaus moterys prisiima atsakomybę už pagyvenusius artimuosius, tad laiko, skiriamo darbui ir tobulėjimui, vėl sumažėja“, – dėsto A.Dromantaitė-Stancikienė.

Išgyvena kaltės jausmą

K.Žardeckaitė-Matulaitienė pabrėžia, kad gebėjimas derinti karjerą ir šeimos gyvenimą priklauso ne vien nuo moters, bet ir nuo kitų šeimos narių. „Jeigu šeimoje egzistuoja aiškus ir tolygus darbų pasidalijimas tarp vyro ir žmonos, vaikai žino bei vykdo savo pareigas, toks derinys įmanomas“, – neabejoja psichologė.
Deja, Lietuvoje, pasak Lygių galimybių ir sanglaudos ekonomikos instituto direktorės Onos Gražinos Rakauskienės, tik daug kalbama, bet mažai daroma, kad neliktų stereotipo, jog moteris – židinio saugotoja, o vyras – šeimos maitintojas. „Švedijoje jau seniai veikia dviejų maitintojų modelis. Ten sudarytos sąlygos jaunai moteriai, pagimdžiusiai vaiką, neiškristi iš darbo rinkos. Mat ji gali dirbti pusę dienos iškart po vaiko gimimo, todėl vėliau nereikia vytis kolegos vyro“, – pasakoja O.G.Rakauskienė.
Vis dėto moterims sunku kopti karjeros laiptais ne vien dėl įsisenėjusių stereotipų ar nelankstaus darbdavių požiūrio. Psichologai pastebi, kad daugelis moterų dar išgyvena ir kaltės šeimai jausmą, nes didelę dalį savo laiko bei dėmesio skiria darbui. „Kompensuoti dėmesio stoką moterys dažnai bando neadekvačiais būdais. Pavyzdžiui, po darbo dienos stengiasi be šeimos pagalbos atlikti stereotipiškai suprantamas kaip žmonai ar mamai privalomas pareigas – pagaminti vakarienę, sutvarkyti namus, nors psichologinių jėgų tam jau nebeužtenka“, – paaiškina K.Žardeckaitė-Matulaitienė.
Ir priduria, kad dėmesio hiperkompensacija gali pasireikšti ir bendraujant su vaikais. Pavyzdžiui, per dažnu ir pernelyg brangių dovanų pirkimu arba dirbtiniu bandymu per trumpą laiką „išsibendrauti“ su vaikais. „Nuo tokio bendravimo intensyvumo jiems gali svaigti galva“, – teigia psichologė.
Ji pabrėžia, kad tobulai atlikti ir suderinti visus moters atliekamus socialinius vaidmenis (žmonos, motinos, dukters, darbuotojos ar vadovės) nepavyks. Tad pataria objektyviai įvertinti galimybes atlikti kiekvieną vaidmenį, prieš tai pasvėrus kiekvieno jų svarbą.

Laikas sau – vėlai vakare

Nijolė Dirginčienė, Birštono savivaldybės merė

N.Dirginčienė įsitikinusi, kad daug dirbanti moteris gali spėti pasirūpinti ir namais, ir vaikais, taip pat rasti laiko savišvietai. „Man šeima – labai svarbi, saviraiška taip pat. Eidama Birštono savivaldybės administracijos direktoriaus pareigas, vakarais važinėjau į paskaitas ir parašiau magistro darbą. Žinoma, norint viską suspėti reikia pastangų. Daug darbų teko daryti miego sąskaita, o laiko sau skirdavau tik vėlai vakare“, – pasakoja N.Dirginčienė.
Beje, politikė pabrėžia, kad jeigu vyras neprisidėtų prie buities darbų, būtų labai sunku vienai rūpintis dar ir namais. „Vyras mano, kad gyvendamas tuose pačiuose namuose turi skirti laiko ir jų priežiūrai. Ir tai ne pagalba man, o darbų pasidalijimas“, – tvirtina Birštono savivaldybės merė.

Parą reikėtų ištempti iki 36 valandų

Janita Januškauskaitė-Plungė, bendrovės „Terra Animalis“, valdančios parduotuvių „Kika“, „Zooplanet“ ir „Zooterra“ tinklą, Zapyškio medelyną, vėrimo ir papuošalų salonus „Silver City“, bendrasavininkė

Verslą pradėjusi nuo gyvūnų kirpyklos, J.Januškauskaitė-Plungė mano, kad norint pasiekti profesinių aukštumų reikia išmokti valdyti laiką pagal sudėliotus prioritetus. „Mano prioritetai – aš, šeima, profesinė veikla ir laisvalaikis. Tiesa, norint visoms šioms sritims skirti pakankamai laiko, parą reikėtų ištempti nors iki 36 valandų“, – pripažįsta verslininkė.
Vis dėlto ji tvirtina dėl sėkmingai plėtojamo verslo nieko neaukojanti. „Mūsų šeimoje verslas – tai gyvenimo būdas. Mums patinka mūsų veikla, einame į priekį ir savo kelyje matome tik pamokas bei galimybę tobulėti“, – požiūrį į sunkumus atskleidžia J.Januškauskaitė-Plungė.

Tenka plėšytis tarp šeimos ir karjeros

Olga Konošenko, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro primabalerina, 2007, 2010 ir 2011 m. išrinkta Lietuvos Metų baleto soliste

Praėjus trims mėnesiams po dukters gimimo į sceną grįžusi O.Konošenko sako, kad be aktyvios veiklos negalėtų gyventi, tačiau yra priversta plėšytis tarp šeimos ir karjeros. „Tarp spektaklių ir repeticijų vos vieną dieną per savaitę galiu praleisti su šeima ar draugais. Kai važiuoju į vakarinį spektaklį ir matau, kaip tuo metu mamos su savo vaikais žaidžia lauke, graužiuosi, kad pati taip negaliu. Tačiau stengiuosi atsigriebti turėdama laisvą pusdienį“, – pasakoja balerina.
Ji tikisi, kad daugiau laiko dukrai galės skirti baigusi karjerą. Tik tuomet ji planuoja pagalvoti ir apie antrą vaikelį. Mat auginant dvi atžalas, O.Konošenko nuomone, nepavyktų suderinti buities, šeimos ir darbo: „Tiesa, ir augindama vieną dukrą sunkiai susitvarkyčiau, jeigu ne mamos pagalba.“

Be mamos pagalbos nebūtų susitvarkiusi

Gražina Tautvaišienė, Teorinės fizikos ir astronomijos instituto direktorė, Astronomijos observatorijos vedėja

G.Tautvaišienė tvirtina, kad vienodai laiko skirti darbui, šeimai ir dar sau – neįmanoma. „Daug dirbau, nes man buvo įdomu, tačiau dėl to negalėjau tiek laiko praleisti su sūnumi, kiek kitos mamos. Gimdyti išvažiavau tiesiai iš darbo, vaiko priežiūros atostogos buvo tik formalios. Tačiau be mamos pagalbos nebūčiau galėjusi atsiduoti mokslui“, – pripažįsta ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje žinoma astrofizikė.
Pavyzdžiui, maisto gaminimas buvo atiduotas į ponios Gražinos mamos rankas. Negalėjo mokslininkė vežioti savo sūnaus ir į būrelius. Nuoskaudą ji jaučia ir dėl to, kad išvykdama kelioms savaitėms ar net porai mėnesių į užsienyje vykstančias konferencijas palikdavo sūnų namie. „Vis dėlto man niekada nebuvo kilusi mintis, kad vaikas trukdo ką nors nuveikti ar pasiekti“, – tvirtina G.Tautvaišienė.

Vyksta tik į svarbiausias varžybas

Rūta Paškauskienė, stalo teniso žaidėja, daugkartinė Europos čempionė

R.Paškauskienė sako, kad gimus sūnui negalėjo tiek laiko skirti nei šeimai, nei sportui, kiek norėtų. Kad nenuskriaustų vaiko, tenisininkė vyksta tik į pačias svarbiausias varžybas. „Nesu fanatikė, daliju laiką ir šeimai, ir darbui. Mano šeima nukenčia tiek, kiek ir tų moterų, kurios dirba nuo aštuonių iki penkių. Juk pasiėmusios vaikus iš darželio jiems gali skirti vos kelias valandas per dieną“, – neabejoja R.Paškauskienė.
Nors moteris šiuo metu ruošiasi daryti pertrauką sportinėje karjeroje, nes laukiasi antro vaikelio, tačiau sako nesikremtanti dėl to, kad teks praleisti Londono olimpiadą. „Dabar bus pertrauka, sporto pasiilgsiu, tačiau baigti sportuoti dar neplanuoju, nors su dviem vaikais derinti varžybas, treniruotes ir šeimą bus dar sudėtingiau“, – neabejoja stalo tenisininkė.

Darbui reikia aukoti laiką

Zita Aušrelė Kučinskienė, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dekanė, VUL Santariškių klinikų Laboratorinės diagnostikos centro direktorė

Z.A.Kučinskienė mano, kad siekti karjeros ir neapleisti šeimos bei namų nelengva, tačiau kai moteris turi konkretų tikslą, aiškiai žino, ko nori, tada lengviau ne tik tuo įtikinti kitus, bet ir pačiai eiti pasirinktu keliu. „Visi tikslai turi būti apgalvoti. Be to, reikia numatyti, kad net ir apsisprendus nebus lengva. Norint kažko pasiekti, darbui reikia aukoti daug laiko. O dėl to nukenčia kažkas kitas – šeima, laisvalaikis“, – neabejoja VU Medicinos fakulteto dekanė.
Moteris pabrėžia, kad viena ji tiek daug nenuveiktų nei vadovaudama Medicinos fakultetui, nei Laboratorinės diagnostikos centrui. Jos nuomone, einant vadovaujamas pareigas labai svarbi komanda. Tik tuomet darbas vyksta sklandžiai.