Kelionės. Marokas, Vietnamas, Gruzija, Altajus ar Himalajai – tai tik kelios tolimos vietos, kuriose įdomu pasižvalgyti su bendraminčių kompanija minant dviračių pedalus.

„Mes su bendraminčiais keliautojais kelionėms dviračiais ieškome tokių vietų, kurios būtų mažiau paliestos žmogaus, kad ten būtų galima atitrūkti nuo civilizacijos ir pasidžiaugti tikru natūraliu gamtos grožiu“, – pasakojimą pradeda keliautojas Algirdas Gurevičius, dviračiais numynęs tūkstančius kilometrų Gruzijoje, Himalajuose, Altajaus Respublikoje ir kitose šalyse.

Algirdui antrina ir prisiekęs kelionių dviračiais gerbėjas, dviračiu išmaišęs daugybę tolimų ir egzotiškų šalių, Gintautas Deksnys. „Visos šalys keliauti įdomios, tačiau man labiausiai patinka ten, kur mažiau civilizacijos. Kai pradėjau keliauti, bene labiausiai patiko ir itin stiprių prisiminimų paliko Centrinė Azija – Turkija, Turkmėnija, Uzbekija, tačiau man įdomios ir Europos šalys, kuriose daug laukinės gamtos“, – sako Gintautas, vos prieš kelias dienas grįžęs iš savo antrosios kelionės dviračiais po Maroką.

Negi įmanoma dviračiais keliauti tokioje šalyje, kaip Marokas? Ar nebaisu? Pasirodo, ne tik įmanoma, bet ir labai patogu. Pasak Gintauto, dviračių takų nėra, tačiau keliai geri, ir ten, kur mažesnis automobilių eismas, važiuoti dviračiais apskritai puikios sąlygos. Be to, Maroke pakankamai saugu, nes žmonės nėra agresyvūs, atvirkščiai – draugiški ir malonūs. Pasirodo, Maroke net galima vietoje išsinuomoti neblogus dviračius ir jais keliauti.

„Maroke keliauti dviračiais yra geros sąlygos. Visos baimės ir nerimas dėl kelionės įsivaizduojamo sudėtingumo kyla tik dėl situacijos nežinojimo“, – pabrėžia keliautojas.

Beje, keliautojai apsistodavo ne tik viešbučiuose – nevengdavo pernakvoti ir laukinėje gamtoje (tokių nakvynių buvę apie pusę). Tiesa, jų poilsį sergėdavo pareigūnai, numigdami šalia dviratininkų stovyklavietės.

„Kadangi dviračiais keliavo apie 20 žmonių, tai mus pastebėjo valdžios atstovai ir policija. Mūsų kompaniją pareigūnai lydėjo, prižiūrėjo, rūpinosi. Mums išsirinkus nakvynės vietą laukinėje gamtoje pareigūnai pasilikdavo ir nakvodavo šalia dėl mūsų saugumo. Jei keliautų mažesnė grupė, manau, būtų galima susirasti vietą ir pernakvoti kur nors gamtoje be nuolatinės pareigūnų palydos“, – pasakoja Gintautas ir priduria, kad norint galima rasti itin vaizdingų nakvynės vietų.

Pasak mūsų pašnekovo, orų keliaujant pasitaikė visokių. Kelionės pradžioje merkė lietus, truputį vėliau kilo toks smarkus vėjas, kad dauguma dviratininkų nebegalėjo važiuoti ir teko nulipus nuo transporto priemonės varytis ją pėstute, prie vandenyno keliautojai gaivinosi vėsesniu oru. „Tačiau apskritai orai buvo kaip mums įprastą lietuvišką vasarą, tik daugiausia švietė saulė“, – sako pašnekovas.

Keliautojai nuo vasario 17-osios iki kovo 9-osios per lygumas, palei vandenyną ir vaizdingus Atlaso kalnus nuriedėjo apie 1300 km. Maroko gamta akį džiugino įvairove, juk ne veltui vietiniai keliautojus vilioja girdamiesi, kad ši šalis – daugiaveidė ir peizažas čia kinta kas keliasdešimt kilometrų.

Kompanija ne tik džiaugėsi laukine gamta, bet ir nemažai dėmesio skyrė Maroko miestams, garsėjantiems savo istorija bei tradicijomis, Tanžerui, as Suvairai, Kasablankai ir, aišku, keturiems imperatoriškiesiems miestams – Fesui, Meknesui, Rabatui, Marakešui. Miestuose keliautojai apsistodavo ir ilgiau, kartais net porą naktų pernakvodavo, apžiūrėdavo įspūdingus senovinius architektūros paminklus, klaidžiodavo viduramžiškomis gatvelėmis, vaikštinėdavo po medinas.

Dviratininkai kelionę pradėjo nuo Maroko šiaurės – istorinio miesto Tanžero. Legendos pasakoja, kad miestą įkūręs Antėjas – Gajos ir Poseidono sūnus. Motina apdovanojusi sūnų nepaprastomis galiomis. Jei jis liesdavosi prie žemės, savo motinos, įgaudavo tokią nepaprastą jėgą, kad niekas negalėdavo jo įveikti. Antėjas, besididžiuodamas savo jėga, į dvikovas kviesdavo visus prašalaičius bei atvykėlius ir be gailesčio nugalabydavo. Nelaimėlių kaukoles pasiimdavo, mat svajojo iš jų suręsti šventyklą, kurią paskirtų savo tėvui Poseidonui.

Tačiau čia atsibastė Heraklis ir kautynių metu pastebėjo, kad Antėjas, iškeltas į orą, praranda savo jėgas. Tad pusdieviui teliko pakelti Gajos sūnų ir šiek tiek palaikyti, kol šis prarado visas jėgas ir mirė. Na, o miestas, įkurtas Antėjo, buvo pavadintas jo žmonos Tinijos (kiti vardo variantai Tinga, Tenga) vardu. Įamžintas ir nugalėtojas. Netoli Tanžero yra Heraklio uola, savo forma primenanti Afrikos žemyno kontūrą.

O pats Tanžeras, ėjęs iš rankų į rankas – kartaginiečių, bizantiečių, arabų, portugalų, ispanų, 1956 m. Marokui paskelbus nepriklausomybę galiausiai atiteko šiai šaliai. Dar šiandien mieste galima išvysti visų šeimininkų pėdsakų, na, jei ne gatvėje ar archeologinėje vietovėje, tai bent muziejuje.

Bet ne to čia keliautojai ieško: pasirodo, atvykėlius domina vis dar rusenanti hipiška dvasia ir garsiosios legendinės aktorių bei rašytojų mėgtos kavinės.

Paviešėję Tanžere keliautojai patraukė per neaukštus kalnus vienu klaidžiausių pasaulyje laikomo Feso miesto link. Fesas garsėja ne tik gatvelių, rodos, neišeinamais labirintais, bet ir tuo, kad yra Marko amatų ir menų centras. Mieste gausybė dirbtuvėlių, kuriose audžiami šalikai, kilimai, įvairiausi audiniai, kalami vario ar sidabro indai ir gaminami auksiniai papuošalai, verdamas muilas, išgaunami kvapieji aliejai, rauginamos odos ir iš jų gaminami drabužiai ar aksesuarai. Sakytum, kas čia ypatinga? Pasirodo, amatininkai, išsaugoję senovines paslaptis, viską gaminą taip kaip viduramžiais.

Žingsniuojant siaurutėmis, kartais vos metro ar pusmetrio pločio gatvelėmis, akys tiesiog raibsta nuo audinių spalvų, galva svaigsta nuo rytietiškų saldumynų, stiprios mėtų arbatos kvapo, smilkalų ir kvepalų aromato, kurį dažnokai permuša aitrus rauginamos odos dvokas. Tas šlykštokas rauginamų odų kvapas ir turėtų būti orientyras, vedantis į vieną įdomiausių Feso rajonų – pas odadirbius.

Odos čia apdorojamos senoviniu būdu – rankomis ir kojomis, rauginamos didžiuliuose atviruose kubiluose, dažomos natūraliais dažais ir išdžiovinamos saulėje. Kiekviena savaitę kvartalas sušvinta vis kokia nors kita spalva. Pavyzdžiui, vieną savaitę visos odos dažomos kobaltu mėlynai, kitą savaitę aguonų žiedlapių ekstraktu spalvinamos raudonai, trečią savaitę šafranu dažomos geltonai ir t.t.

Iš klaidžių senovinių Feso gatvelių labirinto net nesinori išeiti, taip įtraukia čia verdantis gyvenimas, tačiau šiaip ne taip išsivadavus iš viduramžių kerų visai įdomu pereiti per buvusį žydų auksakalių, juvelyrų ir bankininkų ~mellah~ rajoną ar paganyti akis į arabų bei maurų statinius, tokius kaip karališkieji Marinidų rūmai, stabtelėti pasigrožėti Al Karavijino mečete, pastatyta IX a.

Apžiūrėję Fesą mūsų pašnekovas su kompanija patraukė palei vandenyną Maroko sostinės Rabato link, pakeliui stabtelėdami Meknese, kuris turistų dėmesio sulaukia dėl istorinį senamiestį apjuosusios apie 25 km ilgio gynybinės sienos.

Rabate esama nemažai įdomių antikai ar Maroko istorijai bei menui skirtų muziejų, akį vilioja ir grakštūs XII a. minaretai, puošnios mečetės, dėmesio verti karaliaus rūmai bei Udajo tvirtovė.

Vis dėlto už sostinę gerokai garsesnis kitas miestas – Kasablanka. Jo pavadinimas daugeliui žmonių asocijuojasi su legendine 1942 m. amerikiečių kino drama „Kasablanka“. Filmą kūrė režisierius Michaelas Curtizas, vaidino ryškiausios tuometės kino žvaigždės – Humphrey Bogartas ir Ingrida Bergman. Filmas, pasakojantis vidines herojaus kančias renkantis tarp meilės moteriai ir būtinybės atlikti savo pareigą, dar ir šiandien itin mielai žiūrimas ir garbinamas kino mėgėjų bei kritikų.

Nenuostabu, kad tokios šlovės sulaukęs filmas į Kasablanką privilioja daugybę turistų, kurie čia tikisi aptikti daugiau kaip prieš 70 metų nufilmuotų vaizdų. Kai kurie lieka labai nusivylę, mat miesto veidas per dešimtmečius smarkiai kito. Tad keliautojams tenka pasižvalgyti po modernų pramonės, finansų ir prekybos centrą, akinantį stikliniais dangoraižių bokštais ir šiuolaikiniais vaizdais. Tokių miesto peizažų galima prisižiūrėti dažname Europos didmiestyje.

Vis dėlto ir Ksablankoje yra kai kas, ką privalu pamatyti keliautojams. Į šį miestą verta užsukti vien dėl Didžiosios Hasano II mečetės – tai vieninteliai musulmonų maldos namai, į kuriuos gali įeiti ir juos apžiūrėti kitų tikėjimų žmonės. Įdomu, kad tai antra pagal dydį mečetė pasaulyje, o jos 200 metrų aukščio minaretas pasaulyje yra aukščiausias. Beje, mečetė visai nauja – pastatyta vos prieš trisdešimt metų.

Mūsų pašnekovas sako, kad tai viena įspūdingiausių jo matytų mečečių, mat puošybai pinigų negailėta: akį traukia marmuro, onikso grindys ir granito kolonos, stebina kruopščiausi kedro raižiniai ir gausybė mozaikų detalių.

Beje, ne tik Kasablankos mečetėje nuo prabangių detalių negali atitraukti akių – visa vandenyno pakrantė stebina spalvomis ir vaizdais. Čia pabirę nedideli spalvingi kurortai, ypač dėmesio verta ryškiaspalvė balta ir mėlyna as Suvaira, apjuosta galingais XVI a. įtvirtinimais ir sienomis, ar baltumu akinanti Lagzira. O vandenyno pakrantė stebina uolų, smingančių į bangas, formomis – nuo rūsčių smailių iki elegantiškai laiko ir erozijos išlenktų raudonų arkų.

Atsisveikinę su pakrante keliautojai per Atlaso kalnus patraukė į Marakešą. Šiame istoriniame mieste architektūros paminklų apstu, stūkso XII a. sienos ir Kutubijos mečetės minaretas, kiekvienas nuo saulės ir kaitros gali atsipūsti XIX a pr. dailininkui Jacques’ui Majorelle’iui priklausiusiame, tarsi iš pasakos perkeltame, žydinčių augalų pilname sode ar prabangiuose El Bahia rūmų kiemeliuose su fontanais, tačiau vis tiek vilios ne kartą grįžti ten, kur prieš tavo akis atgyja tikra arabiška pasaka, – į Džma el Fna aikštę.

Šioje aikštėje šimtmečiais vykdavo turgūs, valdovai demonstruodavo ant iečių pamautas priešų galvas, na, o šiandien vakarėjant čia pasipila ugnį ir kardus ryjantys fakyrai, melodingai suvirpa gyvačių kerėtojų fleitos, akis apdumti bando magai ir žonglieriai, į kakofoniją susilieja gatvės muzikantų melodijos ir vandens, vaisių ar saldumynų pardavėjų šūkčiojimas.

Vietiniai labiausiai apspinta istorijų pasakotojus, kurie ne tik naujienų pažeria, bet ir ne vieną legendą, pasaką ar istoriją apie valdovus paporina. Verta paminėti, kad istorijų pasakotojai – tai sena, tradicinė ir labai marokiečių gerbiama profesija. Mat Rytų šalyse vis dar išsaugota žodinė kultūra – taip iš kartos į kartą perduodamos tradicijos, žinios, šalies istorija.

Na, o Gintautas rekomenduoja mėgautis marokietišku maistu, gausiai paskanintu prieskoniais. Prisiminus apie maistą galima paminėti, kad lygiai taip pat skanu keliauti ir pietinėje Vietnamo dalyje, kurią visą Gintautas su bendraminčiais išmaišė mindami dviračius. „Ten oras važiuoti dviračiu labai geras – karšta, bet ne taip labai, kad nebūtų galima keliauti. Šalis nebrangi, galima rasti viešbučių, siūlančių nedaug kainuojančią nakvynę, tačiau kartkartėmis pernakvodavome ir gamtoje“, – prisimena keliautojas.

O gamta įspūdinga – tiek šilta Pietų Kinijos jūra su smėlėtais laukiniais paplūdimiais ir juose lakstančiais krabais, tiek Vietnamo Šveicarija vadinami kalnai. O ir egzotikos čia netrūko: keliautojai apžiūrėjo Mekongo deltą, garsėjančia tuo, kad čia yra ne tik didžiausias pasaulyje turgus ant vandens, bet ir, rodos, kasdienis gyvenimas vyksta tik ant vandens. Įdomu aplankyti ir Hošiminą (angl. Saigonas), dažnai vadinamą Tolimųjų Rytų brangakmeniu.

Net ir neturint laiko Hošimine įdomu žvilgtelėti į miesto centre esančią ~Notre Dame~ katedrą, prancūzų pastatytą katalikų bažnyčią, tada apžiūrėti grakščią ir puošnią ~Thien Hau~ pagodą, skirtą jūrų deivei, seniausią keturis šimtus metų skaičiuojančią ~Quan Am~ pagodą ir kitas šventyklas.

Įdomu dviračiais keliauti ne tik istorinėmis vietomis, bet ir kalnuose, kuriuose net patyrusiems žygeiviams nesaldu būna. Tačiau sunkumai laukinių vietų ieškančių žmonių neatbaido. Štai kelionių dviračiais būdą propaguojantis A.Gurevičius svajoja šiais metais pakeliauti Kirgizijoje, į pietus nuo Karakolio ežero.

„Nuvažiuosime nedaug – kokius 500–700 km, tačiau tai bus vienas sudėtingiausių mano įveiktų maršrutų. Važiuosime per negyvenamus (čia net porą savaičių gali nesutikti žmogaus) kalnus, o trasos aukštis vietomis sieks iki keturių kilometrų. Jei pavyks įgyvendinti šią svajonę, įspūdžių parsivešiu visam gyvenimui“, – planuoja Algirdas, praėjusią vasarą dvi savaites keliavęs po atokų Gruzijos regioną Tušetiją.

Pasak mūsų pašnekovo, Gruzija nėra ta šalis, kurioje galima visiškai atitrūkti nuo civilizacijos, tačiau čia yra nemažai atkampių ir mažai apgyvendintų vietų, tokių kaip Tušetija, į kurią veda vienui vienas kelias, o juo tegalima išvažiuoti vasaros mėnesiais. Žiemą kelias užverčiamas sniegu ir į Tušetiją pakliūti praktiškai neįmanoma. Todėl prieš žiemą dauguma čia gyvenančių žmonių pasitraukia, pasilieka tik vienas kitas.

„Čia fantastiškai gražu, ypač lietuvio akiai, pripratusiai prie lygumų. Viskas keri laukiniu grožiu – nuo kalnų viršūnių, smingančių į 5 km aukštį, iki slėnių, sraunių upių ar išskirtinio grožio miškų. Tai tokia pasaulio vieta, kur tu gali atsisėsti ant šlaito ir žiūrėti į tuos vaizdus, ir nesinorės niekur daugiau važiuoti“, – nepamirštamais įspūdžiais dalijasi Algirdas.

Pasak keliautojo, vietiniai gyventojai taip pat puikūs – šilti, draugiški ir malonūs. Ir nors sakoma, esą gruzinai lietuvius mėgsta, tačiau kol nenuvažiuoji pats, tol neįsitikini, kad taip yra iš tikrųjų. Štai dviratininkai važiavo pasikabinę Lietuvos vėliavas, tad gruzinai netrukus išsiaiškindavo, iš kokios šalies atvyko turistai, ir tuoj kur nors iš už kampo pasigirsdavo šaukiant: „Laba diena! Laba diena!“

Beje, Tušetijoje stebina ne tik gamta, bet ir labai savotiški beveik keturių aukštų gynybiniai bokštai, kurių seniausi skaičiuoja ir bene tūkstantį metų. Pirmame aukšte būdavo laikomi belaisviai ir gyvuliai, antrame trečiame, gyvenamose patalpose, įsitaisydavo moterys ir vaikai, na, o ketvirtame įsikurdavo kariai.

Įdomu, kad bokštai statyti be rišamųjų medžiagų, tiesiog kraunant akmenis vienas ant kito, tačiau tvirtumu nenusileidžia net saugiausioms tvirtovėms, atlaikančioms pikčiausias armijas. Verta paminėti, kad tušetinai statė ne tik šiuos bokštus, – jie gerai įtvirtindavo ir savo gyvenvietes.

Pasak Algirdo, gynybiniai bokštai stovi ten, kur per šimtmečius traukdavo didžiulės ordos karių, ketinusių pasiglemžti čia esančias žemes. Vis dėlto net gerokai didesniam skaičiui užpuolikų įveikti tušetinų tvirtovių nepavykdavo.

„Bokšte įsitaisę trylika karių sugebėdavo atlaikyti kad ir šimto priešų būrį. Tiesiog reikia pamatyti tą bokštą: į jį išorine siena ir šiaip būtų sunku užlipti, o jei dar kažką pila ant galvos ir šaudo? Išties juos užimti labai sudėtinga buvo. Labai įdomūs tie bokštai, neteko niekur bent kažko panašaus matyti“, – tikina Algirdas.

Beje, apie kelionę po Gruziją Algirdas su bendraminčiais yra sukūręs filmą „Dviračiais per Gruziją“. Filmo žiūrovas šiek tiek supažindinamas su Gruzija, tačiau, pasak mūsų pašnekovo, tai nėra dokumentika, skirta aplankytai šalies istorijai ar turistinėms vietoms. Filme daugiau dėmesio skiriama kelionėms dviračiais ir žmonių santykiams.

„Mes neturime nusistovėjusio rato žmonių, su kuriais keliaujame, – ieškome vis naujų pakeleivių. Ir būna nemažas iššūkis, kai tau reikia su nepažįstamais žmonėmis susigyventi ir praleisti kartu 24 valandas per parą“, – šypteli keliautojas, pridurdamas, kad filmas vasario pabaigoje buvo rodomas Gruzijos filmų festivalyje „Eu film festival“.

O kaip kilo tokia idėja – filmuoti kelionę ir sukurti filmą? Pasak A.Gurevičiaus, jis tiesiog suderino pomėgį filmuoti ir keliauti. „Ir pačiam smagu, ir džiugu, kad dar gali pasidalyti su kitais. Be to, prieš kelerius metus su bendraminčiais vien dėl savo pomėgių įkūrėme ne pelno siekiančią organizaciją VšĮ „Špikis“, ir taip keliaudami bei filmuodami raginame dviračiais keliauti kitus žmones“, – tikina Algirdas.

Pasak jo, yra sukurti filmai ne tik apie Gruziją, bet ir apie kitas keliones į Altajaus Respubliką, Himalajus.

Altajus keliautoją sužavėjo savo laukine žalia gamta, o Himalajai – įspūdingo aukščio uolėtais kalnais. Didžiausias dviratininkų įveiktas aukštis buvo 5,3 km perėja. „Gyvenime nėra tekę nieko panašaus patirti. Įspūdis fantastiškas. Kelionėje po Himalajus prie mūsų prisidėjo du užsieniečiai – indas ir vokietis. Jie pirmieji pakilo ant perėjos, aš važiavau iš paskos. Matau, kad jie viršuje dūksta, šokinėja, džiaugiasi. Et, užsieniečiai, pamaniau sau, aš šaltesnio kraujo, lietuvis, tikrai nestrikinėsiu kaip be galvos. Tačiau pakilus į viršų viduje sukilo visos emocijos, kažkas sprogo, užplūdo milžiniško pasiekimo džiaugsmas. Juk buvo taip beprotiškai sunku, tačiau man pavyko, ir leidausi šokinėti, rėkauti, džiaugtis. Tokie potyriai kaip narkotikas – norisi dar ir dar, ir dar“, – pasakojimą baigia Algirdas.

 

Penki vaizdingiausi dviračių takai Europoje

1. Olandija – žydinčių tulpių laukais

Tiek Amsterdame, tiek mažesniuose miestukuose gyvenimas be dviračių neįsivaizduojamas. Šalyje išplėtota dviratininkams itin patogi infrastruktūra: šalis išraižyta dviračių takais, gausu puikiai įrengtų kempingų, kuriose galima apsistoti nakvynei su palapine. Pats įspūdingiausias regionas keliauti dabar – vadinamasis gėlių kelias, vedantis pro gėlių laukus iki pat Leideno ir Nordviko pro Harlemą ir Koikenhofą. Čia jau skleidžiasi įvairiaspalviai hiacintai, narcizai, tulpės, kurių lysvės tolumoje susilieja su dangumi, o malonus kvapas tiesiog svaigina.

2. Fachverkiniai miesteliai Mozelio ir Reino upių slėniuose

Maži vokiški fachverkiniai miestukai pakeri savo trapumu, romantiškumu ir jaukumu, o jei dar šalia šlaitas, užsodintas vynuogėmis, o ant šlaito pūpso nedidelė pilaitė su grėsmingais įtvirtinimais, tai nieko daugiau keliautojui ir nebereikia. Tokių vaizdų iki soties prisižiūrėsi keliaudamas Mozelio ir Reino slėniais. Keliaujant Mozelio slėniu verta užsukti į Bernkastelio-Kuso ar Kochemo miestelius, o keliaujant palei Reiną – į Riudesheimą ar Koblencą.

3. Dviračiais palei ugnikalnius ir geizerius Islandijoje

Geizerių, ugnikalnių ir ledynų apžiūrėti reikia traukti į Islandiją. Čia, aišku, patogu išsinuomoti automobilį ir keliauti juo. Tačiau jei nebijote iššūkių – kodėl po salą nepasidairius keliaujant dviračiu. Prieš akis versis įvairiaspalviai lavos laukai, rūkstantys ugnikalniai, geizeriai, karštosios versmės ir žėrintys sniegynai. Kelionę galima susiplanuoti taip, kad visą atostogų laiką praleisi laukinėje gamtoje, nesutikdamas žmogaus.

4. Palei Norvegijos fiordus

Norvegija – labai graži šalis, tačiau joje keliauti sudėtinga dėl nemažų kainų ir didelių atstumų tarp įdomiausių turistinių objektų. Kita vertus, sėdus ant dviračio ir patraukus palei artimiausius fiordus kelionė tampa neskubri, rami ir ilgam prisimenama dėl įspūdingų fiordų vaizdų. Vis dėlto panorus pamatyti kelias garsiausias vietas, tokias kaip Trolio Liežuvio ar Sakyklos uolos, arba keliaujant palei Sognės fiordą apžiūrėti bent vieną garsią medinę bažnyčią, pavyzdžiui, Borgundo, reikėtų kelionę dviračiais derinti su kelione automobiliu.

5. Kuršių nerija smėlynuose

Vienas gražiausių dviračių maršrutų vingiuoja Kuršių nerija. Tiesa, Lietuvai priklauso tik maža nerijos dalis, kita dalis – Kaliningrado sričiai. Drąsesni keliautojai, kurių negąsdina geopolitinė padėtis, gali mėgautis puikiais laukiniais paplūdimiais, aukštomis kopomis ir tankiais miškais, besitęsiančiais iki pat Kaliningrado (Karaliaučiaus) miesto.

Kuršių nerijoje yra keletas istorinių gyvenviečių, tačiau istorinių paminklų jose beveik nelikę. Vis dėlto įdomu užsukti į Morskoję (Pilkupa), Rybačyje (Rasytė) verta užmesti akį į neogotikinės bažnyčios pastatą, kuriame dabar veikia cerkvė. Įdomu Krante, pervadintame į Zelenogradską. Čia dar išlikę puošnių XX a. pradžios namų ir vilų. Deja, jie labai apleisti.

 

 

 

Dviračių savitarnos sistema „CycloCity Vilnius“ šiemet sezoną pradės gerokai anksčiau – pirmieji dviračiai į gatves išriedės jau balandžio 1-ąją. Iki gegužės vidurio Vilniuje bus įrengti visi planuoti 36 dviračių savitarnos terminalai, kurie aptarnaus tris šimtus oranžinių „Jacobs 3in1“ dviračių.

„Šiemet plečiasi ir dviračių terminalų geografija Vilniaus mieste, ir kainodaros pasiūlymas – jaunimas sezoninį abonementą galės įsigyti pigiau, taip pat siūlome ir mėnesio narystę, – praneša „JCDecaux Lietuva“ generalinė direktorė Žaneta Fomova. – Dar viena dovana vilniečiams – ne tik dviem savaitėmis ankstesnis startas, o ir pratęstas sezonas iki žiemos šalčių. Pernai sezoną baigėme spalio 15 dieną, tačiau oras buvo puikus ir lapkritį, ir gruodį, tikimės, jis lepins mus ir šiemet.“
Atnaujinti ar įsigyti sistemos vartotojo kortelę jau galima tinklapyje www.cyclocity.lt. 2014-ųjų kainodara: sezoninė narystė kainuos 69 litus, sezoninė narystė jaunimui (14-26 metai imtinai) – 48 litai, mėnesio narystė visiems – 14 litų, trijų dienų bilietas, kurį galima įsigyti terminale, šį sezoną kainuos 10 litų. Oranžiniais miesto dviračiais galima naudotis asmenims nuo 14 metų.
Svarbi informacija dviratininkams – pirmasis paslaugos pusvalandis yra nemokamas. Jei tuo pačiu dviračiu važiuosite ilgiau, mokėti teks šiais įkainiais: papildomas pirmasis pusvalandis kainuos 1,5 lito, antrasis – 5 litus, trečiasis ir daugiau – kas kartą po 12 litų už papildomas 30 min.
Miesto dviračių sistemos duomenimis, pernai liepos-spalio mėnesiais 200 oranžinių „Jacobs 3in1“ dviračių važinėjosi beveik 6,6 tūkstančių Vilniaus miesto gyventojų ir svečių, rugsėjo 12-ąją užfiksuotas rekordas – dviračiais važiuota net 1 900 kartų.
Vilnius yra pirmasis ir kol kas vienintelis miestas Rytų Europoje, kuriame įdiegta Prancūzijos kapitalo bendrovės „JCDecaux“ sukurta dviračių savitarnos sistema „CycloCity“.

Degalinių tinklas „Statoil“ Vilniuje dviračiams pritaikė pirmąją degalinę, kurioje įrengė specialų dviračių priežiūrai skirtą stendą. Joje dviratininkai galės pasirūpinti savo transporto priemone ir atlikti remonto darbus. Greitai bendrovė dviratininkams pritaikys dar aštuonias visapusio aptarnavimo degalines įvairiuose Lietuvos miestuose.

„Pastebime, kad vis daugiau žmonių važinėja dviračiais. Vien „Velomaratone“ kasmet dalyvauja keliais tūkstančiais dviratininkų daugiau nei prieš metus. „Statoil“ greitai reaguoja į pokyčius ir pristato patogesnį būdą pasirūpinti dviračiais. Lietuvoje tai yra naujiena, tačiau tokie stendai „Statoil“ degalinėse jau pristatyti Danijoje ir Lenkijoje“, – sako Skirmantas Mačiukas, degalinių tinklo departamento direktorius.

Jo teigimu, žmonės vis dažniau užsuka į bendrovės degalines nuplauti savo dviračių ar pripūsti jų padangų. „Stende, kurį jau įrengėme „Statoil Žirmūnų tiltas“  degalinėje Vilniuje, jie tai galės padaryti patogiai ir saugiai. Be to, degalinėje jie galės gauti įrankių dėžutę, kurioje yra būtiniausi instrumentai, reikalingi dviračio remontui“, – teigia S. Mačiukas.

Dviračių priežiūros rinkinį galima rasti degalinių, kuriose įrengti stendai dviračiams, kasose. Ši paslauga yra nemokama.

„Tokie stendai Danijoje ir Lenkijoje sulaukė didžiulio klientų palaikymo. Važiuodami atostogauti ar dviračiu pasivažinėti už miesto žmonės stabteli degalinėse ir pasirūpina savo dviračiu. Stendas sumontuotas taip, kad jiems būtų kuo paprasčiau ir patogiau“, – sako S. Mačiukas.

Rugpjūčio pradžioje bendrovė dviračių priežiūrai pritaikys dar vieną visapusio aptarnavimo degalinę Vilniuje, Baltupių mikrorajone, „Statoil Baltupiai“. Iki rugpjūčio vidurio dviračių stendai taip pat bus įrengti dviejose Kauno ir Klaipėdos, Palangos, Alytaus ir Druskininkų „Statoil“ degalinėse.

Nuo liepos 15 d. Vilniaus gyventojai ir svečiai galės naudotis „CycloCity“ dviračių savitarnos sistema, analogiška veikiančiai Paryžiuje, Briuselyje, Dubline ir dar 64 pasaulio miestuose. Tuomet mieste bus įrengtos 24 „CycloCity“ stotelės ir pastatyti 200 dviračių, gavusių „Jacobs 3in1“ vardą. Vilnius bus pirmasis miestas Rytų Europoje, turintis tokią sistemą.

„Į „CycloCity“ įrengimą investuojama 22 mln. litų, didžioji šios sumos dalis skirta jos saugumui ir priežiūrai. Užtat vilniečiai, sumokėję registracijos mokestį, važinėti dviračiais galės iš esmės nemokamai: pirmasis važiavimo tokiu dviračiu pusvalandis nieko nekainuoja“, – sakė „CycloCity“ kūrėjos bendrovės „JCDecaux Lietuva“ generalinė direktorė Žaneta Fomova.

„Jacobs 3in1 dviračiais“ bus galima naudotis iki spalio 15 d., o naujas sezonas prasidės pavasarį – 2014 m. balandžio 15-ąją. Ateinančią vasarą sostinėje jau bus 36 „CycloCity“ stotelės ir važinės 300 šių dviračių. Kiekvienas norintis jais naudotis visą sezoną galės prisijungti prie sistemos savo Vilniečio kortele arba asmenine „CycloCity“ kortele, kurią reikės papildyti 30 litų suma (nuo jos būtų nuskaičiuojamas mokestis už dviračio nuomą).

Šios kortelės bus dalijamos nemokamai prie pirmųjų „CycloCity“ stotelių, jų registracijos mokestis sezonui šiemet sieks 20 litų, o nuo ateinančių metų – 69 litus. Kortelės bus aktyvuojamos internete www.cyclocity.lt. Įsigyti 3 dienų „CycloCity“ bilietą už 10 litų bus galima ir mokant banko kortele.

Kad gyventojai kuo daugiau dalytųsi „Jacobs 3in1 dviračiais“, sukurta tokia kainodaros sistema, kuri skatina važiuoti pusvalandį, o po to dviratį keisti. Kitaip antrasis pusvalandis tuo pačiu dviračiu apmokestinamas 1,5 Lt, trečiasis – 5 Lt, ketvirtasis – 12 Lt tarifu ir t.t. „Kainodara sudaryta taip, kad žmonės neimtų dviračių savaitgaliui ar važiuoti tolimus atstumus. Didžiausią nuotolį tarp „CycloCity“ stotelių – stoties ir „Europos“ prekybos centro – galima nesunkiai numinti per pusvalandį, o dauguma stotelių išdėstytos 300-400 metrų atstumu, tad protingai naudodamiesi gyventojai gali visą sezoną po miestą važinėti tik už registracijos mokestį“, – pridūrė „JCDecaux“ dviračių nuomos sistemos projekto vadovas Darius Jasiukaitis.

Anot jo, miesto dviračių kainodara, priežiūros sistema ir pats dviračio modelis sukurtas atsižvelgiant į ilgametės tarptautinės praktikos metu įgytas žinias. „Apie 600 eurų (2100 Lt) vertės trijų bėgių dviratis paruoštas taip, kad būtų kaip galima saugesnis ir stabilesnis, pritaikytas važiuoti mieste. Dviračiui ir stotelėms naudojami itin tvirti mechanizmai, juo gali važiuoti 1 ne jaunesnis nei 14 m. amžiaus asmuo. Pradėję minti pamatysite, kaip tai patogu“, – kalbėjo D. Jasiukaitis.

Kad miesto gyventojai žinotų, kuriose stotelėse yra dviračių, o kuriose – laisva vieta dviračiui pastatyti, jiems pravers tinklalapis www.cyclocity.lt bei programėlė išmaniajam telefonui „AllBikesNow“, o iškilus klausimų vilniečiai galės bet kada nemokamai skambinti į klientų aptarnavimo skyrių telefonu 8 800 22008. „Jacobs 3in1 dviračiais“ važinėjanti bendruomenė galės burtis ir socialinio tinklo „Facebook“ puslapyje. „Siekiame, kad visi miesto gyventojai priimtų šiuos dviračius kaip šeimininkai, žinotų, kad jie yra jų privilegija ir nuosavybė“, – pabrėžė Ž. Fomova.

Ji tikisi, kad sistemos įdiegimas padės vilniečiams gyventi sveikiau ir sumažins išmetamųjų dujų kiekį mieste. „JCDecaux“ dviračių sistemos visame pasaulyje padeda sumažinti anglies dvideginio emisiją 14.600 tonų per metus – tiek pat, kiek į atmosferą patektų per 15 „Airbus A380“ lėktuvo skrydžių iš Paryžiaus į Niujorką ir atgal“, – papildė „JCDecaux“ rinkodaros vadovas Albertas Assérafas.

„Jacobs 3in1 dviračių“ atsiradimą mieste inicijavo Vilniaus miesto savivaldybė, paskelbusi miesto reklamos plotų nuomos konkursą. Už sistemos įrengimą ji atleidžia „JCDecaux“ nuo dalies rinkliavų už šiuos plotus ir tokiu būdu investuoja apie 7 mln. litų. Prie projekto prisidėjo ir „Jacobs 3in1“: šis prekės ženklas tapo dviračių mecenatu.

„JCDecaux“ su miesto savivaldybė pasirašė sutartį dėl savitarnos dviračių sistemos 15 metų terminui. Pagal sutartį su miesto savivaldybe „JCDecaux“ buvo įsipareigojusi įrengti sistemą 2014 m. balandžio 15 d., tačiau paankstino dviračių startą iki šių metų vasaros. Dauguma „CycloCity“ stotelių bus įrengtos miesto centre, jų vietas konkurso metu nurodė Vilniaus savivaldybė.

Beveik 13 tūkst. km miestais ir negyvenamomis dykromis, kalnais ir lygumomis nuo Pekino iki Londono. Tokiai 168 dienas trukusiai olimpinei ekspedicijai dviračiais ryžosi Lietuvos ir kitų šalių dviračių entuziastai.

Kol viso pasaulio sporto aistruoliai stebėjo, kaip Londonui sekasi ruoštis olimpinėms žaidynėms, o sportininkai treniruotėse liejo prakaitą, siekdami kuo geriau pasirengti varžyboms, grupė dviračių entuziastų, skleisdami olimpinę taikos idėją, mynė iš Kinijos sostinės Pekino per Pietų Korėją, Japoniją, JAV, Airiją į Didžiosios Britanijos sostinę Londoną. Šiomis šalimis vingiavo dviračių trečiosios olimpinės ekspedicijos “BaltiCCycle 2012″ maršrutas, simboliškai sujungiantis dvi olimpinių žaidynių sostines.
Priminsime, kad 2004 m. fizikas ir keliautojas Sigitas Kučas kartu su bendraminčiais suorganizavo pirmąją olimpinę ekspediciją iš Nordkapo Norvegijoje į Olimpiją, kurioje, pasak padavimų, ir buvo suorganizuotos pirmosios olimpinės žaidynės, be to, tais metais olimpiadą organizavo graikai. O prieš ketverius metus keliautojai važiavo Šilko keliu iš Olimpijos į Pekiną.
Trečiosios ekspedicijos keliautojai iš Pekino išvyko vasario pabaigoje ir per 168 dienas numynę per 13 tūkst. km Londoną pasiekė griaudint paskutinėms olimpinių varžybų ovacijoms rugpjūčio mėnesį. Visą kelią nuvažiavo šešiese: S.Kučas, du lenkai ir trys Naujosios Zelandijos piliečiai. Tačiau įvairiuose kelionės etapuose prie jų prisidėdavo ir daugiau žmonių – lietuvių, kinų, japonų, škotas, airis ir kt. Štai Gintautas Deksnys kartu su dviratininkais keliavo per Japoniją. Tiesa, vyras atskrido dirbti – vairuoti automobilį ir vežti keliautojų mantą, tačiau, pasirodo, Japonijoje neužtenka tarptautinio vairuotojo pažymėjimo, todėl vyrui teko persėsti and dviračio balnelio. „Tai buvo tarsi netikėta dovana“, – šypsosi Gintautas.

Šiaurės Korėjos vilties simbolis
Sudarydami maršrutus keliautojai paprastai aplenkdavo didžiuosius miestus, tačiau patiems žymiausiems miestams, istorinėms sostinėms, kultūros ir gamtos paminklams laiko skirdavo. Tad važiuodami per Kiniją keliautojai apžiūrėjo didžiausią Kinijos miestą Šanchajų ir Didžiąją kinų sieną, kitas pakeliui pasitaikiusias įdomybes.
Pasak Sigito, kinai labai draugiški ir smalsūs žmonės. Tačiau su jais susikalbėti beveik neįmanoma nei angliškai, nei gestais. Užsimanius valgyti restorane ar kavinėje tenka piešti, pavyzdžiui, žuvį, arba žygiuoti į virtuvę ir pirštu parodyti, ką nori suvalgyti.
Iš Pekino per dvi savaites dviratininkai pasiekė Dandongą, iš kurio keltu apiplaukė Šiaurės Korėją ir išsilaipino Pietų Korėjos uoste Incheone. Keliautojai pavaikščiojo po Pietų Korėjos sostinę Seulą ir nuvyko prie sienos, skiriančios abi Korėjas, iš tolo pasižvalgė po komunistinio režimo sustingdytą šalį, apžiūrėjo tunelius, kuriuos Šiaurės Korėja išrausė norėdama užpulti kaimyninę šalį. „Įdomu, kad Šiaurės Korėjos gyventojai turi viltį, kad abi šalys kada nors susijungs, siena bus atidaryta ir traukiniai važiuos į kitą pusę, į laisvę“, – sako S.Kučas ir priduria, kad toks savotiškas vilties simbolis yra paskutinė geležinkelio, vedančio į laisvę, stotelė prieš valstybes skiriančią sieną.
Verta paminėti, kad Pietų Korėjoje dviračiais keliauti patogu – visur geri keliai, o apsistoti nakčiai pigiausia viešosiose pirtyse. Mat ten galima ne tik pasilepinti vandens malonumais ar masažais, bet ir užkąsti bei pernakvoti, o nakvynė pigesnė nei viešbutyje. Čia savaitgalius mėgsta leisti ir korėjiečiai, apsistoja ir keliautojai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-6-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

 

Dviratininko Lance‘o Armstrongo istorija tik apnuogino šiuolaikinio sporto problemas.

„Tai nebuvo Holivudas ar Disneilendas. Mano istorija, nors ir stebinanti, yra tikra. Aš esu labai laimingas ir mano sąžinė švari“, – taip 1999 m. po pergalės prestižinėse „Tour de France“ dviračių lenktynėse sakė Lance‘as Armstrongas.
Skurdžiomis sąlygomis augęs ir patėvio smurtą kentęs, vėliau pavojingą ligą – vėžį įveikęs atletas buvo tikra žvaigždė ne tik dviračių pasaulyje. Lance‘as buvo žinomas ir kaip filantropas, kurio įsteigtas fondas užsiėmė pagalba sergantiesiems vėžiu. Jam buvo atviros visos durys – pradedant pačiu JAV prezidentu ir baigiant pramogų pasaulio žvaigždėmis.
L.Armstrongas nepriimdavo jokio jam nepalankaus atsakymo. „Der Spiegel“ rašo, kad 2008 m. liepą L.Armstrongas, paskambinęs senatoriui Johnui Kerry, net grasino nuteikti visus savo gerbėjus prieš Demokratų partijos kandidatą į prezidentus Baracką Obamą. Priežastis paprasta: B.Obama, išvykęs į kelionę po Europą, atsisakė dalyvauti L.Armstrongo fondo organizuojamoje konferencijoje apie vėžį.
Štai čia ir ima aiškėti po gražiai nublizgintu paviršiumi slypinti tamsioji L.Armstrongo asmenybės pusė – priešingos nuomonės nepaisymas, begalinis noras dominuoti ir laimėti bet kokiomis priemonėmis. Laimėti net ir vartojant draudžiamus preparatus. Kaip ilgainiui išaiškėjo, L.Armstrongas aplink save sukūrė puikiai daugelį metų veikusią dopingo sistemą, į kurią buvo įtraukti jo komandos vadovai, draugai, medikai. Netrūksta netgi įrodymų, kad šią sistemą globojo kai kurie pareigūnai ir politikai. Teigiamą rezultatą rodydavę dopingo testai būdavo nuslepiami, o visi išdrįsę stoti skersai kelio sulaukdavo grasinimų ir šantažo.
„Der Spiegel“ skelbia, kad kiekvienas L.Armstrongo komandos draugas per metus dopingui vidutiniškai turėdavo išleisti apie 15 tūkst. dolerių. Visa tai tam, kad komanda tarnautų asmeninėms L.Armstrongo ambicijoms.

Ryšiai su „Daktaru EPO“

2001 m. pradėta vis garsiau kalbėti apie L.Armstrongo ryšius su gydytoju Michele Ferrari, užsitarnavusiu pravardę „Daktaras EPO“. Eritropoetinas, skatinantis raudonųjų kūno kūnelių gamybą ir taip leidžiantis kraujui pernešti daugiau deguonies, yra populiarus dopingas itin daug ištvermės reikalaujančiose sporto šakose. M.Ferrari slapčia paskui L.Armstrongą keliaudavo visur, išskyrus Prancūziją, kurioje gydytojams, apkaltintiems tuo, kad davė dopingo sportininkams, gresia reali laisvės atėmimo bausmė. „Daktaras EPO“ buvo atsakingas už L.Armstrongo treniruočių grafiko ir dopingo injekcijų suderinimą.
„Jei Lance‘as yra švarus, tai didingiausias sugrįžimas per visą sporto istoriją. Jei taip nėra, tai visa ši istorija taps didžiausia apgaule“, – turėdamas omenyje L.Armstrongo pergalę prieš vėžį ir puikius jo rodomus rezultatus, dar 2001 m. teigė triskart „Tour de France“ lenktynes laimėjęs amerikietis Gregas LeMondas.
Po 1998 m. skandalo, kai prancūzų pareigūnai sulaikė komandos „Festina“ atstovą, vairuojantį draudžiamų preparatų prikimštą automobilį, imta kalbėti, kad dviračių sportas yra atsidūręs ties žlugimo riba ir kad laimėti būnant švariam praktiškai neįmanoma. Tačiau L.Armstrongui ne be pagalbos iš išorės vis pavykdavo išsisukti.
„Tour de France“ lenktynėms L.Armstrongas ir jo artimiausi bendražygiai Tyleris Hamiltonas bei Kevinas Livingstonas samdydavosi kurjerį su motociklu. Pagrindinė šio žmogaus užduotis buvo pristatyti sportininkams dopingo. Taip buvo siekiama apsidrausti, kad per galimą netikėtą patikrą draudžiamų preparatų nebūtų rasta pas pačius sportininkus. Nors dažniausiai L.Armstrongas žinodavo apie tai, kada jo laukia dopingo patikra, tad galėdavo tam iš anksto tinkamai pasirengti.
Vis dėlto kartą viešbutyje dopingo kontrolieriai jį užklupo netikėtai. L.Armstrongas tuomet užsirakino viešbučio kambaryje, o vienas jo pagalbininkų sugebėjo į kambarį slapta atgabenti fiziologinio tirpalo. Dviratininkas dopingo kontrolieriams pasidavė tik po to, kai jam buvo sulašinta šio tirpalo, sumažinusio hematokrito kiekį kraujyje.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-5-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Paaiškėjo Lietuvos komandos sudėtis, kuri Lietuvos garbę gins rugpjūčio 21–25 dienomis Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje vyksiančiose daugiadienių dviračių plento „Baltic Chain Tour 2012“ lenktynėse. Lietuvą atstovaus Gediminas Bagdonas, Marius Bernatonis, Ignatas Konovalovas, Martynas Bliakevičius, Žydrūnas Savickas, Darijus Džervus.
Pasak Lietuvos dviračių sporto federacijos (LDSF) generalinio sekretoriaus Vaclovo Šiugždinio, nors „Baltic Chain Tour 2012“ lenktynėse dalyvauja nemažai pajėgių dviratininkų iš Europos, tačiau mūsų šalies dviratininkai yra konkurecingi bei pajėgūs kovoti dėl aukščiausių vietų.
Iš viso lenktynėse dalyvaus 19 skirtingų komandų po 6 sportininkus kiekvienoje iš Baltarusijos, Bulgarijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Liuksemburgo, Nyderlandų, Norvegijos, Rumunijos, Rusijos,  Švedijos, Suomijos, Slovakijos, Vokietijos ir Ukrainos.
Dviratinkams lenktynių metu iš viso teks įveikti keturis etapus: Talinas-Viljandis (rugpjūčio 21 d.), Viljandis – Otepa (rugpjūčio 22 d.), Smiltenė – Ryga (rugpjūčio 23 d.), Šiauliai – Utena (rugpjūčio 24 d.) ir paskutinis etapas – Utena – Vilnius – „Velomaratonas 2012“ (rugpjūčio 25 d.).
„Baltic Chain Tour“ – pernai metais atgaivintos lenktynės, tapusios didžiausiu nuo 1987 metų dviračių sporto renginiu, surengtu trijose Baltijos šalyse. Šiomis daugiadienėmis lenktynėmis pažymimos 1989 metų rugpjūčio 23 dieną Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje surengtos „Baltijos kelio“ akcijos metinės. Šiemet šios daugiadienės lenktynės įtrauktos į UCI Tarptautinį kalendorių bei joms suteikta Tarptautinės dviračių sporto sąjungos (UCI) 2.2 kategorija.

Šiemet Lietuvos didmiesčių gatvėse, dviračių takuose ir varžybose dviratininkų akivaizdžiai padaugėjo, tačiau specializuotų parduotuvių vadovai apgailestauja, kad kartu su gausėjančiomis entuziastų gretomis plečiasi ir šios srities šešėlis.
„Gatvėje dviratininkų ir dviračių daugėja – tai faktas, tačiau dviračių paklausa šiemet tokia pati kaip ir pernai. Šioje srityje labai didelė antrinė rinka: didžiuliai kiekiai nelegaliai įsigytų dviračių iš Danijos, Anglijos atvežama į Lietuvą ir parduodama“, – tvirtina sostinės Kalvarijų gatvėje esančios parduotuvės „Dviratis Tau“ vadovas Arūnas Gliaudelis.
Lietuvos dviračių verslo asociacijos prezidento Algimanto Paulikaičio duomenimis, šešėlinė dviračių rinka sudaro apie 25 proc., o pernai galėjo siekti net 30 proc. visos rinkos. Dažnai nelegaliai įsigytais dėvėtais dviračiais prekiaujama internete, turgavietėse. Dėl šios priežasties oficialūs dviračių pardavėjai pradėjo reikalauti, kad Lietuvoje būtų kuriamas dviračių registras, esantis daugumoje ES šalių, kuris leistų kontroliuoti nelegalius dviračių srautus.
A.Paulikaitis prognozuoja, kad šį sezoną įvyks lūžis ir dviračių pardavimas pagaliau po truputį ims didėti. „Palyginti su prieškriziniu laikotarpiu, 2011 m. dviračių parduota beveik tris kartus mažiau. Tačiau parduotuvių apyvartos sumažėjo nedaug, nes labai išaugo įvairių aksesuarų, priedų – pirštinių, šalmų, bagažinių, lempų ir t.t. pardavimas“, – tvirtina A.Paulikaitis.
2011 m. Lietuvoje oficialiai parduota 28,8 tūkst., o šiemet tikimasi parduoti apie 30 tūkst. dviračių.
Lietuvos dviratininkų bendrijos pirmininkas Linas Vainius mano, kad dviratininkų Lietuvoje kasmet daugėja ir dėl sveiko gyvenimo būdo propagavimo, ir dėl noro aktyviau leisti laisvalaikį.

Belgijoje, Koksijde mieste buvo surengtas dviračių kroso Pasaulio taurės etapas, kuriame dalyvavo ir sportininkai iš Lietuvos. „DPA Cyclo-cross“ komandą atstovaujantis Domas Manikas amžiaus grupėje iki 23 metų finišavo 65-tas, o tuo tarpu Žygimantas Baikštys jaunimo grupėje užėmė 60-tą vietą.

Komandos treneris Arvis Piziks komandos pasirodymą šiose varžybose įvertino kaip gerą patirtį ir džiaugėsi, kad komanda išbandė Koksijde trasą, kurioje kitų metų sausio mėnesį vyks dviračių kroso Pasaulio čempionatas. „Tai buvo puiki repeticija prieš Pasaulio čempionatą, nes išbandėme trasą ir pamatėme jos specifiką. Dviratininkams ypatingai naudinga buvo savo „kailiu“ pajusti, ką reiškia važiuoti smėliu. Tokia trasa reikalauja specialios vairavimo technikos, nes sportininkui reikia dažnai lipti nuo dviračio ir tenka gerai paplušėti“, – pabrėžia Arvis Piziks. Legendinio Latvijos trenerio nuomone, šiame etape dalyvavo dauguma stipriausių dviračių kroso meistrų. Tuo tarpu „DPA Cyclo-cross“ komanda sparčiai tobulėja, tačiau jai dar viskas priešakyje, nes laukia daug sunkaus darbo.

Pirmoji profesionali Baltijos šalių dviračių kroso komandą „DPA cyclo-cross” įkurta  tarptautinės informacinių technologijų kompanijos „DPA” ir vieno geriausių Latvijos dviratininkų Arvis Piziks iniciatyva. „DPA Lietuva“ vadovas Laurynas Truncė teigia, kad profesionalios komandos sukūrimas yra tik pirmas žingsnis siekiant aukštesnių tikslų. Vienas iš jų – sukurti sistemą ir sąlygas plėtoti šio tipo dviračių sportą Baltijos šalyse.

Kitas Pasaulio taurės etapas taip pat vyks Belgijoje, gruodžio 18dieną.

Apie dviračių krosą:

Dviračių krosas (angl. „Cyclo – cross”) – tai sporto šaka, kurioje lenktyniaujama atvirose erdvėse įveikiant natūralias gamtines arba dirbtines kliūtis, pavyzdžiui: barjerus, rąstus ir t.t. Ši sporto šaka Lietuvoje nėra plačiai kultivuojama, tačiau plačiai paplitusi visame pasaulyje,  o ypač Vakarų Europos šalyse. Didžiausiais šios dviračių sporto šakos entuziastais yra laikomi olandai ir belgai, todėl prestižiškiausios ir seniausios dviračių kroso varžybos yra rengiamos šiose šalyse.

Antradienį 15 val. sostinėje, Nepriklausomybės aikštėje, prasidės iki vėlyvo vakaro truksiantys renginiai, skirti “Baltic Chain Tour” dviratininkų lenktynių, kurių trasa driekiasi nuo Vilniaus iki Talino, pradžiai.

Bus galima pasigrožėti profesionalių BMX sportininkų pasirodymais, išbandyti jėgas mėgėjų slalome, o vakare pasiklausyti Deivio ir Klaipėdos choro koncerto.
Sekmadienį toje pačioje aikštėje kiaurą dieną šurmuliuos populiariausias sostinės dviratininkų renginys – Velomaratonas. Čia startuos ir finišuos trijų kategorijų dviratininkai – vaikai, mėgėjai ir sportininkai. Profesionalai sostinės gatvėmis rungsis 80 km trasoje, mėgėjų kategorijos dalyviai važiuos 24 km, o vaikų grupė – 2,4 km.

Šį sekmadienį, birželio 19 dieną, Vilniuje startuos rekordinis Lietuvos kalnų dviračių maratonas. Išankstinė registracija nustelbė organizatorių prognozes ir jau šįryt į Vilniaus etapą buvo užsiregistravę daugiau nei 700 dalyvių. Didžiausią dalyvių skaičių sutrauksiantis kalnų dviračių maratonas startuoja Vilniuje, šalia Saulėtekio stadiono (Saulėtekio al.). Renginio pradžia – 09:30.

„Po tokios aktyvios išankstinės registracijos sunku prognozuoti kiek iš viso startuos dviratininkų, tačiau esame pasiruošę ir rekordiniam dalyvių skaičiui. Kiekvienais metais Vilniuje startuoja daugiausiai dviračių mėgėjų, bet nesitikėjome, kad šiemet ketina dalyvauti tiek daug žmonių,“ – teigia Giedrius Adamonis, „Lietuvos dviračių maratonų taurės 2011“ organizatorius. Anot jo, varžybų dieną besiregistruojančiųjų būna daug, todėl varžybos suteiks daugybę įspūdžių tiek dalyviams, tiek žiūrovams.

„Kiekvieną dieną visu šviesiuoju paros metu šalia Saulėtekio stadiono būriuojasi dviračių mėgėjai ir bando įveikti ruošiamą maratono trasą,“ – teigia Julius Kvietkauskas, kalnų dviračių sporto federacijos (MTBF) direktorius. Pasak J. Kvietkausko trasoje nuolat yra dviratininkų, kurie ruošiasi ir tyrinėja trasą, tačiau daugiausiai visų ten važinėjančių dviratininkų yra dviračių sporto mėgėjai, norintys save išbandyti išties nesunkioje Vilniaus etapo trasoje.

Organizatoriai nori pakviesti visus mėgstančius važinėtis dviračiu į tradicinį kasmetinį renginį „Lietuvos dviračių maratonų taurę 2011“, kurio antrasis etapas įvyks jau šį sekmadienį, birželio 19 d. Vilniuje.

„Lietuvos dviračių maratonų taurės 2011“ etapai:

- birželio 19 d. Vilniuje

- liepos 17 d. Molėtuose

- rugpjūčio 14 d. Ignalinoje

- rugsėjo 25 d. Anykščiuose

Visa informacija apie „Lietuvos dviračių maratonų taurę 2011“ svetainėje www.mtb.lt.

Dviračių Lietuvoje netrūksta, tačiau jie dažniau laikomi rūsiuose. Norint, kad išvažiuotų į gatves, reikia gerinti infrastruktūrą ir keisti visuomenės supratimą.

Kas trečias šalies namų ūkis mieste ir du iš trijų kaime turi bent vieną dviratį. Tik klausimas, kur jie. Net ir kaimuose dviračiu važinėja tik nedidelė dalis gyventojų, dažniausiai jaunimas ar pensininkai. Kiti atstumus, kuriuos per 10 min. įveiktų pėsčiomis, važiuoja automobiliu.

Automobiliai Lietuvoje yra vyraujanti transporto priemonė: iš viso jų šalyje registruota apie 1,7 mln., automobilių kelių infrastruktūrai tenka absoliuti dauguma valstybės lėšų. Dviratininkams nelieka nė procento. Pavyzdžiui, šiemet iš kelių priežiūrai ir plėtrai skirtų beveik milijardo litų bevariklio transporto trasoms prie kelių įrengti ir prižiūrėti numatyta maždaug 0,45 proc., tai yra 4 mln. Lt. Vilniaus mieste, kur dviratininkų koncentracija bene didžiausia, naujiems dviračių takams tiesti apskritai neskirta nė cento, nors jų trūkumas akivaizdus, o ir esami dažnai tik formaliai gali vadintis šiuo vardu.

Vilčių sostinei teikia Artūro Zuoko grįžimas į mero postą – dar prieš dešimtmetį šis politikas ėmėsi progresyvios, nors ir ne visai sėkmingai pasibaigusios nemokamų miesto dviračių akcijos “Važiuok oranžiniu”. Kol kas naujasis meras organizuoja tik smulkius darbus: pamažu atnaujinami centre esančių dviračių takų ženklai. Didesnių projektų ateityje nenumatoma.

Apskritai dviračių kultūros plėtra šalyje palikta savieigai, kita vertus, pastaraisiais metais ji įgavo pagreitį. Sunku padėtį įvertinti skaičiais, nes duomenys, kiek dviračių eksploatuojama, kokie jie, kas jais važinėja, nėra renkami. Tačiau “Veido” pašnekovai, pedalus minantys nuo tada, kai važinėti dviračiu mieste buvo egzotika, mato akivaizdžiai pagerėjusią padėtį. Žinoma, tai nereiškia, kad dviračių takai mieste taip pat atsiras savaime.

Lietuvoje dviratis niekada nebuvo įprasta transporto priemonė

“Jei degalų kainos pakils iki 10 Lt, tada jau tikrai visi persės ant dviračių”, – juokiasi Frankas Wurftas, Lietuvos dviratininkų bendrijos narys. Pasak jo, ekonominis veiksnys, kai kalbama apie dviračių plėtrą Lietuvoje, yra vienas svarbiausių. “Pastaraisiais metais dviratininkų mieste akivaizdžiai padaugėjo, bet taip pat akivaizdžiai brango degalai ir viešasis transportas. Dalis žmonių pradėjo važinėti dviračiu, nes taip pigiau. Bet noriu tikėti, kad ne mažiau svarbu, jog daliai žmonių dviratis tapo gyvenimo būdo dalimi. Įsivyravo požiūris: nori būti europietiškas – sėsk ant dviračio”, – padėtį vertina prieš 12 metų iš Vokietijos į Lietuvą atvykęs ir dviračių nuoma užsiimantis F.Wurftas.

Kita vertus, padidėjusios degalų kainos turėjo ir neigiamų pasekmių: dviračių kaina krizės metais išaugo 20–30 proc. Dabar naujas ir kokybiškas miesto dviratis kainuoja apie 1,5 tūkst. Lt. Naudotą galima nusipirkti ir už 200 Lt, bet, F.Wurfto teigimu, greičiausiai toks dviratis bus vogtas: “Vien dviračio atvežimas iš Vakarų šalių kainuoja apie 100 Lt, todėl taip pigiai jį parduoti paprasčiausiai neapsimokėtų.”

Analizuodamas Lietuvos dviračių kultūrą, F.Wurftas išskiria esminį skirtumą tarp Lietuvos ir Vakarų valstybių miestų plėtros: “Priešingai nei Europos didmiesčiuose, kurie dabar mus žavi dviračių gausa, Lietuvos miestuose dviratis niekada nebuvo įprasta transporto priemonė. Jis buvo skirtas sportui, laisvalaikio pasivažinėjimams. Jei neturėdavo automobilio, žmonės mieliau vaikščiodavo pėsčiomis. Štai draugas, gyvenantis Viršuliškėse, kasdien į darbą eidavo 7 km, tai buvo normalu. Kaimai šiuo atžvilgiu netgi buvo pažangesni – ten žmonės dviračiu važinėdavo dažniau.”

Vis dėlto naujoji karta pamažu keičia standartus. Pasak Vilniaus universiteto sociologijos doktorantės, miesto kultūros tyrinėtojos Dalios Čiupailaitės, kartu su jaunųjų profesionalų, arba “miesto stileivų”, socialinės grupės augimu įsivyrauja ir požiūris, kad miesto dviratis yra ne tik patogus, leidžiantis išvengti automobilių spūsčių, bet ir stilingas.

Kita vertus, nuošalyje lieka vyresnio amžiaus žmonės, kurie Stokholme, Kopenhagoje ar didžiausia dviračių koncentracija pasaulyje pasižyminčiame Amsterdame nesibodi sėsti ant dviračio. Pašnekovė tai sieja su bendra vyresnio amžiaus žmonių padėtimi Lietuvoje, jų sveikata, sportiškumu, dalyvavimu viešojoje erdvėje.

“Negalima dviračių kultūros ištraukti iš bendros kultūros. Tarkim, visuomenėje statuso simbolis yra geras automobilis, tad norint, kad asmuo iš jo išliptų ir sėstų ant dviračio, šis taip pat turi įgyti pakankamai aukštą socialinį statusą”, – įžvalgomis dalijasi sociologė.

Jos manymu, Lietuvoje šį statusą dviratis pamažu įgauna, tačiau norint jį įtvirtinti reikėtų geresnės infrastruktūros. “Infrastruktūra reiškia ne vien patogumą važinėti – tai ir ženklas nevažinėjantiems, kad dviračiai egzistuoja, kad turi savas teises”, – teigia pašnekovė, dviračiu važinėjanti maždaug dešimtmetį ir menanti, kaip praeiviai pirštais rodydavo, stebėdamiesi jos miesto dviračiu, – mažai kas tuo metu tokiais važinėjo. Jei ir važinėdavo, dažniau rinkdavosi miestui nepritaikytus kalnų dviračius.

Automobilių vairuotojai ir dviratininkai – dažnai tie patys žmonės

Geresnė infrastruktūra, tai yra daugiau tvarkingų dviračių takų, daugiau vietų dviračiams palikti, apskritai daugiau galimybių patogiai važinėti, – daugumos šalies dviratininkų noras. Kita vertus, ne mažiau svarbu ir pėsčiųjų, vairuotojų bei pačių dviratininkų supratimas, kad dviratis – tokia pat transporto priemonė, kuriai galioja kelių eismo taisyklės. Dabar gatvėse daug chaoso: žmonės vaikšto dviračių takais, nes šie dažnai būna ne prie krašto, o per šaligatvio vidurį, dviratininkai laviruoja tarp pėsčiųjų, nes važiuoti dideliame automobilių sraute yra pavojinga. Taigi priešiškumas tarp eismo dalyvių pas mus dažnesnis nei bendradarbiavimas.

Tačiau kariauti, atrodo, nėra dėl ko, nes dviratininkas, pėsčiasis ir automobilio vairuotojas dažnai yra tas pats žmogus, transporto priemonę pasirenkantis pagal konkrečios kelionės poreikius. “Be automobilio sunkiai įsivaizduoju savo gyvenimą, nes jis reikalingas darbui ir kitiems pomėgiams”, – teigia komunikacijos konsultantas Laurynas Filipavičius, laisvalaikiu kartu su draugais patraukiantis į 50-ies, o kartais ir 100 km žygius. Kartais šios transporto priemonės tik padeda viena kitai, pavyzdžiui, kai reikia dviračius transportuoti.

Pasaulio dviračių treko čempionė Simona Krupeckaitė taip pat su malonumu vairuoja savąjį “Alfa Romeo”, nors prisipažįsta ir prie automobilio vairo galvojanti apie dviračius bei treniruotes. Geriausia praėjusių metų Lietuvos sportininkė sutinka, kad Lietuvos keliuose pagarbos eismo dalyviams trūksta, o tai kelia pavojų dviratininkų saugumui.

“Važinėju dviračių treke, lenktyniaudama su greičiausiomis pasaulio sportininkėmis, ir visos mes puikiai žinome, kad jame važiuoti, kad ir kaip tai būtų pavojinga jau vien dėl pasiekiamo greičio, yra kur kas saugiau nei gatvėse, – sako S.Krupeckaitė. – Kartais susidaro įspūdis, kad sėdintysis didesniame automobilyje laikosi tik jam suvokiamų kelių eismo taisyklių. Tiesa, teko matyti ir dviratininkų, aklai rizikuojančių vien dėl to, kad pavyktų aplenkti automobilį, įrodyti vairuotojui, kad jie “kietesni”. Mano akimis, trūksta vieno – pagarbos ar supratimo vieni kitų atžvilgiu.”

Vis dėlto S.Krupeckaitė viliasi, kad dviračiai populiarėti šalyje nenustos, o dabartiniai takai, kurių dalį ji apibūdina kaip “karo poligoną”, anksčiau ar vėliau bus sutvarkyti.