BFL

Šį sekmadienį, gegužės 22 dieną, startuos „Lietuvos dviračių maratonų taurė 2011“. Praėjusiais metais šios taurės varžybas atidarė vienas pajėgiausių Lietuvos dviratininkų Tomas Vaitkus ir kartu su kitais 600 dalyvių startavo Druskininkų etape. Šį sekmadienį didžiausia dviračių taurė vėl startuoja Druskininkuose.

Tampa tradicija, kuomet profesionalus dviratininkas Tomas Vaitkus skelbia „Lietuvos dviračių maratonų taurės 2011“ atidarymą. „Man visada rūpėjo ir rūpi Lietuvos dviračių sportas. Pernai metais turėjau galimybę startuoti su Lietuvos dviračių mėgėjais Druskininkuose ir atidaryti šio čempionato varžybas. Šiais metais negaliu atvykti ir sudalyvauti, tačiau ypatingai sveikinu organizatorius, kurie puoselėja dviračių sportą ir jau dešimtus metus surengs šios taurės varžybas,“ – teigia T. Vaitkus.

„Lietuvos dviračių maratonų taurės 2011“ organizatoriai pripažįsta, kad susidomėjimas dviračių mėgėjams skirtais renginiais auga išties sparčiai. Jų duomenimis į Druskininkų etapą užsiregistravo rekordinis dalyvių skaičius – išankstinėje registracijoje noro dalyvauti pareiškė daugiau nei 650 dalyvių. „Dviračių sporto renginiuose Lietuvoje dalyvauja vis daugiau ir daugiau dviračių mėgėjų, o Druskininkuose startuoti jau dabar ketina daugiau nei 80 užsienio sportininkų. Skaičiai žadantys išties neįprastą reginį tiek dalyviams, tiek žiūrovams,“ – teigia Giedrius Adamonis, „Lietuvos dviračių maratonų taurės 2011“ organizatorius.

T. Vaitkaus teigimu, Lietuvoje dviračiais važinėjasi labai įvairūs žmonės – nuo vaikų iki senyvo amžiaus žmonių, nuo moksleivių iki įmonės vadovų. „Kaskart grįžus į Lietuvą dviratininkų gatvėse akivaizdžiai daugėja. „Lietuvos dviračių maratonų taurė 2011“ yra skirta visiems dviračių mėgėjams. Pernai išbandžiau maratonų trasas Lietuvoje – jos tikrai nesudėtingos ir įveikiamos absoliučiai visiems,“ – akcentuoja T. Vaitkus. Anot jo, norint įveikti maratono trasą dalyviams nereikalingas specialus fizinis pasiruošimas.

Organizatoriai nori pakviesti visus mėgstančius važinėtis dviračiu į jubiliejinį renginį „Lietuvos dviračių maratonų taurę 2011“, kurio pirmasis etapas įvyks jau gegužės 22 d. Druskininkuose.

Kiti „Lietuvos dviračių maratonų taurės 2011“ etapai vyks Vilniuje, Molėtuose, Ignalinoje ir Anykščiuose. Visa informacija apie dviračių renginius skelbiama svetainėje www.mtb.lt.

BFL

Jau kitą sekmadienį, gegužės 22 dieną, startuos „Lietuvos dviračių maratonų taurė 2011“. Druskininkų etapas atidarys šios taurės varžybas, truksiančias ištisus 5 mėnesius. Praeitais metais kiekviename taurės etape startuodavo netoli tūkstančio dviračių mėgėjų. Į pirmąjį etapą Druskininkuose užsiregistravo rekordinis užsienio kalnų dviratininkų skaičius.

„Išankstinė registracija internetu mus maloniai nustebino – šiuo metu jau 30 užsienio sportininkų pareiškė ketiną varžytis Druskininkuose. Šis faktas rodo, kad užsieniečiai teigiamai vertina Lietuvoje organizuojamas kalnų dviračių varžybas,“ – Giedrius Adamonis, „Lietuvos dviračių maratonų taurės 2011“ organizatorius. Anot jo, tikimasi sulaukti dar daugiau sportininkų iš kitų šalių. „Registracija į pirmąjį maratonų taurės etapą mums rodo, kad dviračių mėgėjai nekantriai laukia šių varžybų, nes likus dar daugiau nei savaitei iki varžybų, užsiregistravo daugiau nei 250 dviračių mėgėjų,“ – stebisi Giedrius Adamonis. Jo teigimu, didelė dalis šių žmonių užsiregistravo iškart į visus penkis taurės etapus.

Į vis didėjantį žmonių susidomėjimą ir dalyvavimą dviračių mėgėjų renginiuose organizatoriai reaguoja šiais metais dalyviams pasiūlydami naują „Lietuvos dviračių maratonų taurės 2011“ etapą Molėtuose. „Kuomet taip sparčiai daugėja dviračių mėgėjų, mes neturime pasirinkimo ir privalome rengti naujus etapus naujuose miestuose,“ – juokauja G. Adamonis.

Organizatoriai nori pakviesti visus mėgstančius važinėtis dviračiu į tradicinį kasmetinį renginį „Lietuvos dviračių maratonų taurę 2011“, kurio pirmasis etapas įvyks jau gegužės 22 d. Druskininkuose.

„Lietuvos dviračių maratonų taurės 2011“ etapai:

- gegužės 22 d. Druskininkuose

- birželio 19 d. Vilniuje

- liepos 17 d. Molėtuose

- rugpjūčio 14 d. Ignalinoje

- rugsėjo 25 d. Anykščiuose

Šiemet įvairiose Lietuvos vietose gerokai padaugėjo dviratininkų (tiek poilsiautojų, tiek dviračiais vykstančiųjų į darbą). Šis tautiečių pomėgis Lietuvą daro panašesnę į Daniją, Olandiją ar Prancūziją, kuriose dviratis tapo neatsiejama transporto priemone. Tiesa, tiek dviratininkams sudarytos sąlygos, tiek pati dviračių infrastruktūra Lietuvoje dar nė iš tolo neprimena Vakarų Europos. Dviračių takų mūsų šalyje dar akivaizdžiai per mažai, jų kokybė – apgailėtina, galimybių saugoti dviračius viešose vietose ar juos transportuoti Lietuvoje taip pat labai mažai.

Štai viešajame transporte dviratininkai susiduria su paradoksais ar net absurdais. Pavyzdžiui, norint dviratį persivežti autobusu, tarkime, iš Vilniaus į Molėtus, visų pirma reikia išsiaiškinti, kokios kompanijos autobusas iš reikiamos stotelės važiuos. Tuomet iš vakaro būtina susiskambinti su tos kompanijos budinčiu mechaniku ir sužinoti, ar jums patogiu laiku važiuos autobusas su bagažine. Jei autobusas be bagažinės,kelionės turėsite atsisakyti.
Miestų autobusais dviračių vežtis apskritai negalima.

Dviračio bilietas traukiniu kainuoja pusę žmogaus bilieto kainos. Tačiau ir traukiniu keliauti nėra taip paprasta, kaip norėtųsi. Pavyzdžiui, Vilniaus geležinkelio stotyje tenka ilgai sukti galvą, kaip nusigauti iki penktojo perono – leistis su dviračiu eskalatoriumi į rūsį ar ropštis ant tilto? Ne geriau ir Lentvario bei daugelyje kitų geležinkelio stočių: išlipus iš traukinio tenka šokinėti per bėgius, iš paskos tempiantis dviratį.

Be to, daugelyje vagonų nėra numatytų vietų dviračiams, jie trukdo keleiviams, tepa sėdynes. “Lietuvos geležinkelių” keleivių rinkodaros vadovas Andrius Petrušis teigia, kad šiemet į Klaipėdą važiuojančiuose traukiniuose buvo įrengtos dviračiams skirtos vietos, tai ketinama padaryti ir kituose traukiniuose. O pertvarkius geležinkelio atkarpą Vilnius–Kaunas bus įrengtos specialios perėjos dviratininkams.

Tačiau ir viešojo transporto sektoriuje pasitaiko malonių išimčių. Štai autobusų bendrovė “Kautra” nuo šios vasaros dviračius veža nemokamai. Jeigu bagažinėje trūksta vietos, dviratį nugabena kitas tuo pačiu maršrutu važiuojantis autobusas, o iki to laiko jis nemokamai saugomas “Kautros” siuntų skyriuje.

Įsivaizduokite dviratį, kurį galite sulankstyti ir vežiotis automobilio bagažinėje ar iškylaudami gamtoje jį paversti kėdute. Tokie sudedamieji dviračiai – vis populiaresni ne tik užsienyje, bet jau ir Lietuvoje.

“Juos ypač pamėgo verslininkai – tiek didžiuosiuose Europos miestuose, mat tokį dviratį patogu vežtis metro, tiek Lietuvoje, kur vis daugiau verslo atstovų pradeda manyti, kad nulipdami nuo dviračio gali padaryti tokį pat gerą įspūdį, kaip ir išlipdami iš prabangaus “Mercedes”, – dviračio privalumus dėsto pats juo į darbą važinėjantis kompanijos “Antigravity Ventures” rizikos kapitalo direktorius Mindaugas Rutkauskas.

Jo bendrovė Lietuvoje neseniai pradėjo prekiauti lengvais sudedamaisiais mažai detalių turinčiais, todėl ilgaamžiais dviračiais “Strida”. Tiesa, jų kaina, nors ir mažiausia Europoje tarp šio tipo dviračių, kandžiojasi: paprasčiausias “Strida” dviratis Lietuvoje kainuoja 1650 Lt.

“Tačiau šiems sulankstomiems dviračiams vis labiau populiarėjant, atsiranda ir kainų įvairovė: nuo pigių kiniškų iki brangių – 5 tūkst. Lt kainuojančių variantų”, – atkreipia dėmesį M.Rutkauskas.

“1996 metais pas mane svečiavosi vokiečiai, kurie turėjo apie Lietuvą išleistą knygelę. Joje buvo frazė, kad Baltijos šalys ateityje turbūt taps dviratininkų rojumi, nes jos nėra prigrūstos civilizacijos, tad važiuoti galima, kur nori, o žmonės dviratininkams geranoriški – jei pasiprašysi į autobusą su dviračiu, priims. Vokiečių požiūriu, Lietuva yra dviratininkų rojus, tad perspektyvos mūsų šalyje labai geros”, – neabejoja keliautojas ir dviratininkas Rytis Kubilius, kategoriškai prieštaraujantis dažnai girdimai nuomonei, esą Lietuvoje dviračiu nepakeliausi.

"Veido" archyvas

Gražutės parke dviračių trasa vingiuoja miško keliukais

Kiekvieną vasarą keliones dviračiais po Lietuvą atranda vis daugiau žmonių. Jei norite tuo įsitikinti, kurį nors vasaros šeštadienio rytą nuvykite į Vilniaus geležinkelio stotį ir nueikite prie traukinio, judančio Ignalinos link – šio traukinio vagonai būna tiesiog pilni į žygius išsirengusių dviratininkų.

Žinoma, išskirtinės infrastruktūros ir per visą šalį besitęsiančio dviračių takų tinklo mes neturime. Lietuvoje iki šiol įrengta tik viena oficialiai įteisinta, tinkamai pažymėta ir specialiais dviračių takais einanti Pajūrio dviračių trasa. Bet nors neturime itin patogių sąlygų, turime išskirtinę gamtą, kurią tyrinėti galime ir važiuodami miško keliukais. Mažai kam žinoma, kad nemažai nacionalinių ir regioninių parkų įrengę ir pažymėję specialias dviračių trasas, kurios driekiasi šalia įdomiausių tos vietovės kultūrinių ir gamtos objektų. O jei nesustatę nuorodų, tai bent pažymėję dviračių maršrutus žemėlapiuose, kuriuos galima gauti turizmo informacijos centruose.

“Veidas”, konsultuodamasis su patyrusiais Lietuvos dviratininkais, išskyrė geriausias ir įdomiausias dviračių trasas Lietuvoje.

Geriausia trasa – pajūryje

Visiškai dviratininkams pritaikyta pajūrio dviračių trasa Lietuvoje neabejotinai patenka į geriausiųjų dešimtuko viršų. Ji susideda iš trijų atkarpų, kurias sudėję gausime net apie 200 km trasos. Ja važiuojant galima grožėtis pajūriu, pamario gamta, išlikusiais žvejų kaimeliais.

Tiesa, ši dviračių trasa ne vienintelė, kuria patogiai gali važinėti ir šeimos su vaikais. Lietuvoje gyvenantis dviračių mėgėjas vokietis Frankas Wurftas šeimoms rekomenduoja išbandyti Druskininkų ir Birštono kurortą raižančius dviračių takus. O pusdienį ar dieną ant dviračio smagu praleisti ir kairiojo Neries kranto turistinėje trasoje netoli Vievio. Nors ji skirta ir automobiliams, eismas nėra judrus, tad keliauti dviračiais netrukdo. Šis maršrutas tęsiasi palei Neries vingį ir leidžia gėrėtis Neries skardžiais, upėje kyšančiais mitologiniais akmenimis, aplankyti išgraužtas griovas.

Dviratininkas Saulius Ružinskas šeimoms taip pat pataria rinktis nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose paženklintas dviračių trasas, tarkim, Žemaitijos nacionaliniame parke įrengtą dviračių maršrutą aplink Platelių ežerą. Keliaudami šiuo taku dviratininkai aplankys Platelių miestelį, buvusią sovietinę raketų bazę, privačią L.Černiausko meno galeriją-kūrybines dirbtuves, piliakalnius.

Šiek tiek sunkesnę trasą, nes tenka pavažiuoti ir žvyruotais, ir smėlėtais takais, siūlo Gražutės regioninis parkas. Trasa padalyta į dvi dalis, todėl galima rinktis, ar norite keliauti vieną dieną, ar susirengti į dviejų dienų žygį. Gražutė savo vardą visiškai pateisina. Iš dviračių žygio po šį parką išlikę prisiminimai – pušimis apaugęs skardis, nuo kurio matyti tyvuliuojantis ežeras, piliakalniai, į kuriuos galima užvažiuoti dviračiu, vingiuojanti Šventosios upė.

Prie sunkesnių trasų dviratininkai priskyrė ir maršrutą Dieveniškėse – gana dažni smėlėti keliukai kelionę apsunkina.
Mažai Lietuvos gyventojams žinomas Marcinkonių žiedinis senosios drevinės bitininkystės dviračių takas, kuris eina palei Čepkelių raisto pakraštį ir atveda prie Bitininkystės muziejaus. Beje, iki liepos 1 d. dviratininkai, norintys užsukti į Čepkelių raistą, turi samdytis žygio vadovą (valanda 30 Lt). Nuo liepos 1 d. išlaidauti vadovui nebereikės, bet privalu turizmo informacijos centre pasiimti leidimą. Galima keliauti ir neužsukant į raistą – tuomet žygio vadovo samdytis nereikės.

Iš esmės dviračių maršrutų galima rasti įvairiuose Lietuvos kampeliuose – dviračiais iš Anykščių centro galima nulėkti aplankyti legendinio Puntuko ar patyrinėti kalvotąsias Aukštadvario apylinkes. F.Wurftas mini ir įdomų, bet kai kuriems sunkiai įveikiamą 68 km maršrutą, kuris eina palei buvusį geležinkelį Alytus–Varėna. O Molėtų rajone įrengtas netradicinis Kamastos dviračių žiedas, kuriuo važiuodami dviratininkai iš anksto susitarę gali užsukti į kaimo sodybas ir pažiūrėti, kaip kepama duona, pamatyti, kaip auginamos bitės ar triušiai. F.Wurfto duomenimis, Lietuvos saugomuose teritorijose įrengta 700 km dviračių trasų.

“Tiesa, dauguma tų trasų tęsiasi miško takeliais, tad jų būklė labai priklauso nuo oro sąlygų ar nuo to, kada miškininkai dirba – jei pravažiavo miškininkas sunkia technika, kelias tampa sunkiai įveikiamas”, – įspėjo dviratininkas.

Beje, įdomu tai, kad dviračiais Lietuvoje galima keliauti ir visą savaitę. Pavyzdžiui, 200 km besitęsiančiu Suvalkijos dviračių žiedo maršrutu. “Šiuo maršrutu reikėtų keliauti pagal aprašymą, nes nors buvo pastatyta 50 ženklų, ilgainiui jų liko nedaug. Važiuojant šiuo maršrutu galima pamatyti J.Basanavičiaus tėviškę ar Vištyčio ežerą”, – vardijo F.Wurftas. Panašų atstumą tęsiasi ir Nemuno dviračių trasa nuo Kauno iki Šilutės.

Kelionės pagal aprašymą

Daugelį įrengtų maršrutų jau išbandžiusiems dviratininkams keliones paįvairinti padės keliautojas R.Kubilius. Šį mėnesį prekybos vietose pasirodys R.Kubiliaus parengta knyga “Dviračiu po pietryčių Lietuvą”. Knygoje dviračių entuziastas pateikia dešimt naujų maršrutų, kuriais važiuoti padės išspausdinti detalūs žemėlapiai ir aprašymai.

“Anksčiau, kai traukiniai buvo be galo populiarūs, labai dažnai važinėdavome arti geležinkelio esančiose vietovėse. Taigi pietryčių Lietuva labai daug kartų išvažinėta studijų metais, ir atmintyje liko, kas tikrai įdomu – knygoje sujungiau gražiausias atkarpėles”, – kaip rengė maršrutus, pasakojo knygos autorius.

Daugiausiai kultūrinių objektų apžiūrėti R.Kubilius siūlo pasirinkus maršrutą į Trakus, kuris tęsiasi per tris parkus: Trakų Vokės, Lentvario ir Užutrakio. O Labanoro girioje besidriekiančio maršruto tikslas – parodyti kuo daugiau ežerų: 63 km ilgio maršrutas apsuka 40 ežerų.

Autorius išskiria ir po Dieveniškių regioninį parką besidriekiantį maršrutą, nes jį pasirinkę dviratininkai pamatys archajiškus gatvinius kaimus, sovietmečiu miško aikštelėje suneštą riedulyną iš 4,5 tūkst. akmenų, pilkapynus, Norviliškių pilį. Dar vienas įdomus maršrutas – prie Čiobiškio. Jis eina legendiniu Napoleono keliu per mišką, leidžia pamatyti įspūdingą sosto formos Laukagalio akmenį ar persikelti senuoju Čiobiškio keltu.

“Toks keltas – vienintelis Lietuvoje. Tarpukariu du kaimynai pasistatė keltą, kuriuo ir iki šiol palikuonys už simbolinį mokestį perkelia keliautojus į kitą krantą. Beje, kelia ne tik dviratininkus, bet ir automobilius. Jokio darbo grafiko keltas neturi – šūkteli, ir atplaukia tavęs perkelti”, – pasakoja mažai kam žinomų vietų Lietuvoje atradęs ir su kitais jomis pasidalyti norintis keliautojas.