Ramūnas Navardauskas / BFL/A.Ufarto nuotr.

„Visuomet, kai tik gaunu lenktynių grafiką, pažiūriu, ar „Velomaratonas“ gali atsirasti mano planuose“, – kalba praėjusį savaitgalį Lietuvos dviračių plento grupinių lenktynių čempionu tapęs Ramūnas Navardauskas. – Gaila, kad neturiu galimybės dažniau grįžti į Lietuvą. Dėl įtempto tvarkaraščio daugiausiai laiko praleidžiu oro uostuose.“

Didžiausios Baltijos šalyse dviračių šventės čempiono ir vicečempiono titulus į savo trofėjų lentyną R.Navardauskas yra pasidėjęs šalia tokių reikšmingų laimėjimų kaip 2015 metų pasaulio čempionato bronza ir pergalės prestižinių lenktynių „Tour de France“ ir „Giro d’Italija“ etapuose.

Kaip tvirtina vienas geriausių Lietuvos dviratininkų, šiuo metu atstovaujantis amerikiečių komandai „Cannondale“, jam visos lenktynės yra svarbios, iš jų neišskirtų net Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių, kurios sportininko karjeroje bus jau antrosios.

– Ramūnai, tikriausiai daugiausiai dėmesio šiais metais skirsite Rio de Žaneiro olimpiadai?

– Pagrindinis šių metų startas turėtų būti olimpiada, tačiau man kiekvienos varžybos labai svarbios, todėl neišskirčiau kažkurių. Netrukus turėtų paaiškėti, ar patenku savo komandoje tarp devynių dviratininkų, važiuosiančių „Tour de France“. Tiems, kurie nepatenka, vėliau paskirstomos likusios sezono lenktynės, todėl, kur būsiu ir važiuosiu, kol kas negaliu pasakyti. Aišku norisi patekti į „Tour de France“. Ar tai nenualins ir ar turėsiu jėgų olimpiadai? Paprastai, tie, kurie dalyvauja olimpiadoje, neskiria visas 100 procentų jėgų arba „nusiima“ anksčiau. Kurie skiria, žinoma, gali pritrūkti olimpiadoje.

– Kokie planai olimpinėse žaidynėse? Juk važiuosite jau antrąkart – ko pasimokėte iš Londono?

– Sunku lyginti, nes tai bus visiškai skirtingos trasos. Rio bus labai kalnuota trasa ir turiu pasakyti, kad lietuviams bus labai sudėtinga. Kalbant apie vietas – aukštų jų nesitikėčiau. O jeigu paminėti kažkokią pamoką iš Londono žaidynių, tai stengsiuosi kabintis kiek galima labiau į lyderius, o ne važiuoti su antra ar trečia grupe. Tiesa, kaip minėjau, visiškai neįsivaizduoju, kokia trasa mūsų laukia, bet važiuoti teks apie 260-280 kilometrų. Dabar pats sezono įkarštis, pačiam man sunku vertinti savo sportinę formą. To nemėgstu daryti, matysime kaip seksis.

– Esate laimėjęs „Velomaratoną“. Kokie įspūdžiai iš šio masinio renginio, kur startuoja ir mėgėjai, ir profesionalai?

– „Velomaratonas“ – labai smagus, emociškai geras renginys. Visuomet, kai tik gaunu lenktynių grafiką, pažiūriu, ar didžiausia Baltijos šalyse dviračių šventė „Velomaratonas“ gali atsirasti mano planuose. Prieš dvejus metus buvau antras, 100 km distancijos pabaigoje finišavau kartu su draugu Edvardu Kovaliovu. O antrajame „Velomaratone“ finišavau susikibęs rankomis kartu su „Tour de France“ prizininku Raimondu Rumšu, tačiau tuomet pergalę įskaitė man. Prisiminimai labai geri. Jeigu tik bus galimybė, ateityje tikrai dalyvausiu šiame renginyje.

– Kaip žinia, po sezono jūsų dviračiai būna išparduodami. Vieną iš jų įsigijo „Velomaratono“ organizatorius lenktynininkas Benediktas Vanagas. Su tuo dviračiu jūs esate laimėjęs istorinę pergalę viename prestižinių daugiadienių lenktynių „Tour de France“ etape. Kur nukeliavo kiti dviračiai?

– Paprastai komanda dviračius parduoda arba juos dovanoja pagal susitarimą dviratininkams. Kadangi kiekvieną sezoną gaunu naują treniruočių dviratį, tai nesuku sau galvos. Aišku, vertingiausi dviračiai, ant kurių yra užrašytas vardas – tokį vardinį dviratį įsigijo B.Vanagas, ant jo parašyta Ramūnas Navardauskas. Reiškia, dviratininkas su juo išties kažką prasmingo yra nuveikęs. Didžiuojuosi, kad tas dviratis nukeliavo į Lietuvą ir rado vietą pas mano draugą. Viliuosi pamatyti jį važiuojantį kada su tuo dviračiu.

– Kas jus skatina minti pedalus?

– Man tai ir malonumas, ir noras įrodyti, kad lenktynėse galiu kažką laimėti. Kai su drauge taip pat dviratininke Gabriele Jankute važiuojame kokiais kalnais ir sustojame išgerti kavos, tai atsiveria tiesiog nuostabus vaizdas, kurio šiaip nepamatytum ir negalėtum pasigrožėti lėkdamas pro šalį mašina. Tiek daug gražių vietų yra pasaulyje, tad dviratis gera priemonė visa tai pamatyti. Ir žinoma, motyvacijos suteikia sportinis azartas.

– Ką galvojate apie dviračių kultūrą Lietuvoje?

– Manau, kad dviračių kultūra Lietuvoje auga ir gerėja. Vis matau, kaip žmonės įsigyja kokybiškus, gerus dviračius ir apsirūpina profesionalia įranga. Tai jau geras ženklas. Džiaugiuosi, kad atsirado profesionali komanda. Žinoma, jai dar reikės daug dirbti, tačiau bent jau nedings iš sporto tas jaunimas, kuris varžosi iki 19 metų. Paprastai būdavo, kad Lietuvoje toliau galimybių nėra, o į užsienį ne visi išvažiuoja ir jie iš sporto išeina. Mažai Lietuvoje būnu, bet tai, ką matau, mane džiugina.

Scanpix

Iš JAV į rudenišką Lietuvą pasaulio čempionato grupinių lenktynių bronzą parvežęs ir į mūsų šalies dviračių sporto istoriją tvirtai įsirašęs 27-erių metų Ramūnas Navardauskas juokdamasis sutinka, kad pelnytas medalis stipriai sujaukė neilgų atostogų planus, o surimtėjęs priduria, jog tai, kas įvyko, vis dar atrodo nerealu.

Inga NECELIENĖ

Dviratininkas neslepia, kad kartais panašus jausmas aplanko ir stumdantis su dviračių sporto garsenybėmis, paaiškina, dėl ko gyvenimą treniruočių ir varžybų ritmu galėtų vadinti darbu („dviračių sportui skiriu daugiausia laiko, prie jo derinu atostogas – vadinasi, čia mano darbas“), ir prasitaria, kad kitiems jo laisvalaikis galėtų pasirodyti ne tik nuobodus, bet ir neįdomus, nes jis nėra iš tų, kurie niekada nepavargsta ir nuolat kažkur lekia. Jis jaučiasi laimingas po treniruočių ir varžybų maratono tiesiog galėdamas pabūti namie.

– Tuoj po pasaulio čempionato grupinių lenktynių finišo sakėte, kad dar nelabai supratote, ką padarėte. Ar dabar jau supratote?

– Neslėpsiu – vis dar keista. Šį laimėjimą paprastais žodžiais būtų galima apibūdinti taip: atvažiavo kažkoks kaimo vaikis į pasaulio čempionatą ir ten užėmė trečią vietą. Kažkada atrodė, kad toliau Šilalės niekada nenuvažiuosiu, bet paskui ėmiau į užsienį važinėti, į mažiau ir labiau prestižines varžybas, kol galiausiai atsidūriau pasaulio čempionate ir laimėjau medalį. Viskas atrodo šiek tiek nerealiai.

– Kokie tikslai jums buvo keliami prieš planetos pirmenybių grupines lenktynes?

– Iš pradžių pats didžiausias tikslas ir net svajonė buvo dešimtukas. Esame maža šalis, bet į pasaulio čempionato grupinių lenktynių dešimtuką pavyko patekti dukart: 1998-aisiais devintas buvo Raimondas Rumšas, o prieš trejus metus aštuntas finišavau aš. Apie trejetuką nė kalbos nebuvo. Gal ir svajojau, bet realybėje ir dvidešimtukas būtų buvęs geras rezultatas, ypač žinant, kad lenktynėse dalyvavo beveik 200 dviratininkų.

– Lenktynės buvo labai sunkios, vienu metu net abejojote, ar apskritai pavyks jas baigti. Kas juodžiausiomis akimirkomis padeda iškentėti?

– Visokių gudrybių yra, bet dažniausiai kalbuosi su savimi, įtikinėju, bandau pasižiūrėti tarsi iš šono. Kartoju: pakentėk dar truputėlį, dar kilometrą, dar vieną ratą, bandau prisiminti, ką prieš varžybas padrąsinamo girdėjau.

Per šį pasaulio čempionatą iš pradžių važiavome kartu su Gediminu Bagdonu. Abiem buvo labai sunku, bet vylėmės, kad galbūt sunki tik pati pradžia, o paskui bus lengviau. Taip vienas kitą ragindami, skatindami ir mynėme. O paskui išsiaiškinome, kad visiems dalyviams buvo taip pat sunku kaip ir mums.

– Ar finišuodamas žinojote, kad medalis – jūsų?

– Žinojau, bet kadangi kartą jau esu apsižioplinęs, neleidau sau per daug džiaugtis, kol nepatvirtino rezultatų. Finišuodamas mačiau, kad Peteris Saganas atsiplėšęs gerokai, o aš atvažiavau antras iš grupės. Bet yra buvę, kad kas nors ima ir paskutinę sekundę iškiša dviračio ratą penkiais centimetrais toliau, todėl ėmiau džiaugtis tik tada, kai pamačiau rezultatus.

– Ar galima sakyti, kad šias grupines lenktynes laimėjote vienas, juk G.Bagdonas iš varžybų pasitraukė iki jų pabaigos likus trims ratams, Evaldas Šiškevičius – penkiems.

– Komandiniai manevrai taip pat svarbūs. Mūsų buvo tik trys, o didžiosios dviračių sporto valstybės – italai, vokiečiai, belgai, ispanai, anglai, australai, prancūzai – šiose lenktynėse turėjo po devynis sportininkus. Tikrasis komandinis darbas yra tada, kai ekipa turi tikrą lyderį. O mes visi trys – tiek aš, tiek Evaldas su Gediminu – buvome vienodi, lygiaverčiai.

Bet po 200 km pasimatė, kuris iš mūsų turi išsaugojęs daugiau jėgų, – vienas mūsų vėliau atvyko į Ameriką ir galbūt pasikeitusi laiko zona sutrukdė, kitam jau sezono pabaiga, daugiau varžybų teko minti, kitoks pasirengimas buvo. Dėl to kiti du komandos nariai neišsilaikė iki lenktynių pabaigos.

Jeigu visi trys būtume išlikę iki paskutinių kilometrų, būtume galėję imtis taktinių veiksmų. Pavyzdžiui, ir G.Bagdonas turi tokių pat savybių kaip P.Saganas – jis yra pajėgus pabėgti nuo grupės.

– Dabartinėje komandoje „Cannondale Garmin“, su kuria dar turite metų sutartį, dažniau dirbate kitiems dviratininkams. Gal jau sulaukėte užuominų, kad galėtų keistis jūsų vaidmuo? Pats esate komandos žmogus ar labiau individualistas?

– Jau šiemet kai kuriose varžybose mano užduotis buvo važiuoti tarp lyderių. Prieš kiekvienas lenktynes pasiskirstome vaidmenimis, išsiaiškiname, kas, kur ir kam padeda. Taigi ir kiti yra dirbę man. Bet labiau esu komandos žmogus, man smagiau dirbti komandoje ir dėl komandos, netoliese turėti lyderį, jam padėti, stengtis, kad nieko netrūktų, ir tikėtis gero komandinio rezultato.

Pats užimdamas lyderio poziciją pamačiau, kas tokiam žmogui naudingiau, kaip ir kuo geriausia jam padėti. Sutinku, lyderiu būti geriau, bet labai nemėgstu nuvilti komandos narių. Jeigu visa komanda dirba vien tau, bet iki finišo likus paskutiniams kilometrams lyderiui arba jo dviračiui kas nors nutinka – praduri padangą, pražiopsai momentą, praleidi poziciją, – viskas, visos komandos darbas nueina perniek.

Po tokių varžybų jauti nusivylimą ne tik dėl savęs, bet ir dėl visos komandos. Man geriau dirbti ir atidirbti taip gerai, kad lyderiui nieko netrūktų ir jis pasiektų kuo geresnį rezultatą.

– Kaip vertinami į pasaulio čempionato dešimtuką patenkantys dviratininkai?

– Mes susitinkame įvairiose varžybose, todėl vieni kitus pažįstame, žinome rezultatus, galimybes. Dviračių sporto pasaulis nėra didelis. Yra varžybų, kurios ypač sunkios, ir jeigu sugebi nugalėti ten, vadinasi, gali laimėti ir pasaulio čempionatą. O pasaulio čempionato dešimtuko dviratininkai yra gerbiami.

– Ar dažnai jus lydi sėkmė?

– Ji turėjo daug įtakos ligšiolinei mano karjerai. Man labai daug davė geri žmonės, kurie buvo šalia. Teko išgyventi tikrai sunkių momentų, kai reikėjo pagalbos, reikėjo, kad kas nors pasakytų, dėl ko verta sportuoti. Buvo laikas, kai tiesiog nebežinojau, ką daryti. Pavyzdžiui, komanda išyra arba pasako, kad tavęs jai nereikia.

Bet ima ir atsiranda žmogus, kuris arba tave matė per lenktynes, arba tiesiog yra pasirengęs padėti. Esu sulaukęs tokios pagalbos ir išvykęs į užsienio lenktynes. Be trenerių, be gerų žmonių pagalbos nelabai būtų pavykę prasimušti.

– Dviratininkų lenktynės ir griūtys – neatskiriama. Ar įmanoma išsiugdyti nuojautą, kaip į jas nepapulti, ar tai taip pat sėkmės dalykas?

– Iš tiesų daug priklauso nuo sėkmės. Bet yra ir kelios paprastos taisyklės: jei važiuosi pirmas, nedaug šansų, kad prieš tave kažkas nugrius. Jeigu važiuosi pirmame stipriausių dviratininkų dvidešimtuke, irgi didelė tikimybė, kad visa ši grupė puikiai moka valdyti dviračius, todėl būnant tarp jų rizika nugriūti procentiškai yra mažiausia. Kita vertus, kai imama peštis ir stumdytis tarpusavyje, ir čia visko nutinka.

– Ar pagalvodavote, kodėl Lietuvos plento dviratininkėms pavykdavo iškovoti pasaulio čempionatų auksą, o vyrams – ne?

– Tarp vyrų didesnė konkurencija nei tarp moterų. Bet čia taip pat labai svarbi šalies dviratininkų rengimo sistema – reikia turėti stiprią komandą, rūpintis pamaina. Tarkime, pas mus jaunimas sportuoja iki aštuoniolikos metų, o paskui nežino, ką daryti, nes tapę suaugusiais nebetinka esamai rengimo sistemai.

Todėl norėdami toliau sportuoti jie turi važiuoti į užsienį ir ieškoti komandos, bet sulaukę tokių metų nei didelės patirties yra įgiję, nei aukštais rezultatais pasigirti gali, nei pagaliau pinigų gyvenimui ir treniruotėms užsienyje turi. Tada lieka tik du keliai – arba bandai ieškoti, arba meti sportą. Pavyksta arba ne. Todėl šiuo pereinamuoju laikotarpiu jauniems sportininkams reikia ypač daug pagalbos – ne tik iš trenerių, bet ir federacijos, sporto valdininkų.

– Dviratininko profesionalo kelią pradėjote prieš dešimtmetį, bet puikių rezultatų teko laukti: pernai ir užpernai laimėjote „Giro d‘Italia“ ir „Tour de France“ etapus, šiemet pelnėte pasaulio čempionato bronzą. Atėjo jūsų brandos amžius?

– Mūsų sporte amžiaus ribos kaip ir nėra. Vieni dviratininkai geriausių rezultatų pasiekia 20–21 metų, kiti daugiadienes lenktynes sugeba laimėti būdami jau ir 42-ejų. Dažniausiai, kaip mėgsta sakyti dviratininkai, kojos atsiriša nuo 25 iki 32 metų. Galbūt aš dabar pasiekiau piką, bet nežinau, kiek tai tęsis – pačiam bus įdomu pažiūrėti.

– Susidaro įspūdis, kad į šį sportą patekote tarsi netyčia: atsirado Kvėdarnoje puikus dviračių sporto treneris, atsirado ir draugas, kuris prikalbino pas jį nueiti.

– Dėl to kartais ir susimąstau, kad taip net neturėtų būti, ypač kai važiuoju ir stumdausi su garsiausiais pasaulio dviratininkais. Bet man tiesiog labai pasisekė, kad turėjau tokį trenerį, kuris mokėjo bendrauti su vaikais. Esu iš nedidelio Grimzdų kaimo šalia Kvėdarnos, pas mus nelabai buvo ką daugiau vaikams veikti – galėjai rinktis arba futbolą, arba dviračių sportą. Dviračiai man pasirodė priimtinesni.

Iš pradžių viskas buvo lyg linksma pramoga. Ne tik pedalus mindavome, bet ir bandydavome grupinį važiavimą, kai vienas atakuoja, o kitas bando jam padėti, per stovyklas vykdavo techninio treniravimo pamokos, kuriose mokėmės nuvarginti varžovą, tinkamai atakuoti, slėptis nuo vėjo kairiau arba dešiniau.

Tokie būdavo mūsų, 11–12 metų vaikų, žaidimai. Jie irgi daug lėmė, kad neiškrikom, susibūrė labai draugiška mūsų, kvėdarniškių dviratininkų, grupelė – nuo mažens bendravome, vieni kitiems padėjome. Būdavo įdomu eiti į treniruotes, nes treneris mokėjo sudominti. Beje, šios jo, kaip tada atrodė, dviračių sporto taktikos smulkmenos pravertė ir po dešimtmečio: prisimeni važiuodamas per lenktynes, pabandai pritaikyti ir pats nusistebi, kad, pasirodo, prieš tiek metų suteiktos trenerio pamokos ir dabar puikiai tinka.

– Turite olimpinių ambicijų?

– Kada žmogus būna laimingas? Tada, kai jaučiasi geresnis už kaimyną. Ir čia panašiai. Kai esi pasiekęs svarių rezultatų, kokių aplink niekas nepasiekė, atrodo – viskas, kam plėšytis, gal metas pradėti gyventi ramiau, labiau savęs žiūrėti, užleisti vietą jaunimui.

Taip, esu patenkintas tuo, ką pavyko pasiekti. Tikrai nesitikėjau, kad iš pasaulio čempionato kada nors parsivešiu medalį. Bet ir nėra taip, kad daugiau jokių pergalių nenorėčiau. Man pačiam įdomu, kaip bus toliau. Tik dabar gali padidėti su mano rezultatais susiję lūkesčiai, o aš labai nemėgstu tokio spaudimo.

Kitąmet – Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės. Kiek teko girdėti, ten trasa bus kalnuotesnė, vadinasi, nebus man palanki. Vieni dviratininkai geriau kyla į kalnus, kiti geresni sprinteriai, dar kitiems geriau sekasi asmeninės lenktynės, o ten bus tarsi tarpinis variantas. Ir varžovai bus kiti nei pasaulio čempionate. Galbūt trečia vieta pasaulio čempionate suteiks galimybę į žaidynes vežti gausesnę plento dviratininkų komandą.

Būtų smagu ir ten trise startuoti. Tada būtų galima žiūrėti, kam tą dieną geriau sekasi važiuoti, ir dėl to dviratininko dirbtų kiti komandos nariai.

Scanpix

Rugsėjo 20–27 d. JAV vykusio 88-ojo pasaulio plento dviračių čempionato paskutinė varžybų diena buvo itin sėkminga Lietuvai. 259,2 km vyrų grupinėse lenktynėse – pačiose ilgiausiose ir sunkiausiose – trečias finišo liniją kirto Ramūnas Navardauskas. JAV komandai „Cannondale-Garmin“ atstovaujantis 27 metų Lietuvos dviratininkas netrukus po finišo prisipažino dar nelabai suvokiantis, ką pavyko padaryti. Iš Kvėdarnos kilęs R.Navardauskas – pirmasis Lietuvos dviratininkas, tokio rango vyrų grupinėse lenktynėse iškovojęs bronzą.

Iki šiol pasaulio plento dviračių čempionato grupinių lenktynių medalių yra pavykę iškovoti tik mūsų moterims. 1995-aisiais planetos plento dviračių pirmenybių grupinėse lenktynėse bronzos medalį pelnė Edita Pučinskaitė, 1999 m. ji tapo šių lenktynių čempione, 2001 m. tenkinosi vicečempionės titulu, bet tąkart nusileido tik kitai lietuvei – auksą iškovojusiai Rasai Polikevičiūtei. 1998 m. pasaulio čempionės marškinėlius apsivilko Diana Žiliūtė, 2000-aisiais Sidnėjuje pelniusi grupinių lenktynių bronzą – kol kas vienintelį nepriklausomos Lietuvos dviratininkų iškovotą olimpinį medalį.

Lietuvos dviratininkų vyrų, tiesa, trekininkų, aukso amžius baigėsi kartu su Seulo olimpinėmis žaidynėmis, kuriose du tauriausios prabos medalius iškovojo Gintautas Umaras, po vieną auksinį apdovanojimą parsivežė ir dabartinis Lietuvos vyrų plento dviračių rinktinės vyriausiasis treneris Artūras Kasputis, ir G.Umaro brolis Mindaugas. Vėliau blykstelėjo Raimondas Rumšas, kurio ligtolinį geriausią Lietuvos vyrų pasiektą rezultatą – devintą vietą grupinėse lenktynėse – 2012 m. pasaulio pirmenybėse Ny­der­landuose viena pozicija pagerino būtent R.Na­var­daus­kas.

„Ramūnas šio medalio link ėjo pamažu: prieš trejus metus tokiose lenktynėse finišavo aštuntas, tada irgi sakėme, kad tai daugiau nei mistika. Jis toje pačioje Valkenburgo trasoje, kurioje R.Rumšas buvo iškovojęs devintą vietą, šį laimėjimą pagerino. Pernai Ispanijoje finišavo penkioliktas – vadinasi, jau kelis čempionatus Ramūnas buvo priekyje ir atkakliai stūmėsi pirmyn“, – sako R.Navardauską išugdęs kvėdarniškis treneris Kęstutis Česaitis.

Vertindamas Ričmondo trasos sudėtingumą dviračių sporto specialistas atkreipia dėmesį ne tik į statokus kalnus, bet ir į kelio dangą. „Kalnai buvo neilgi, bet statūs, vieno jų įkalnė – 13 procentų, kelio danga sudėtinga, vadinamasis brukas, tai yra akmenuotas grindinys, todėl minti į kalniuką, kai visas dviratis net dreba, – ne juokas. Ir taip 15 ratų, daugiau nei 6 valandas juodo darbo. Didelės komandos, tokios kaip ispanų, belgų, australų, prancūzų, italų, vokiečių, diktavo taktiką, savo žmones siuntė į pabėgimus, darė kitokius taktinius manevrus. Bet Ramūnas sutaupė jėgų, išsisaugojo, o tai didžiulis menas, nenugriuvo, nepaslydo, nors vienu metu buvo pradėję lyti, pasiekė finišą, pademonstravo stiprias sprinterio savybes ir vienas, be komandos draugų pagalbos, sugebėjo finišuoti trečias ir Lietuvai iškovoti istorinį medalį. Tokių žmonių kaip Ramūnas per šimtmetį gimsta vienas“, – gerų žodžių auklėtiniui negaili K.Česaitis, prisipažindamas, kad iškart po pergalės negalėjo patikėti tuo, ką matė.

Trenerio įsitikinimu, ši pergalė vėlgi iš mistikos pasaulio, ypač žinant, kokią tenka atlaikyti konkurenciją, kiek dviračių sporto šalys investuoja į sportininkus ir techniką. „Nebent koks lietuvis Dakaro ralį laimėtų“, – ilgokai pagalvojęs, su kuo būtų galima palyginti šį laimėjimą, tarsteli treneris.

Jau per parengiamąjį laikotarpį buvo matyti, kad R.Na­var­daus­kas gali važiuoti, reikėjo tik sėkmės, kad per lenktynes nei pačiam kas nutiktų, nei kiti sutrukdytų. „Ramūnas – labai ramus vaikinas, – sueiliuoja treneris. – Jis nekalba tokiomis temomis, kad galėtų, pajėgtų – jis tiesiog dirba. Tokių galingų vyrukų, kurie galėtų ir kitiems dirbti, ir patys galingai finišuoti, nėra daug, todėl komandos neabejotinai į jį atkreips dėmesį, juolab kitąmet baigiasi sutartis su dabartine ekipa“, – geresnės sutarties ir lyderio vaidmens komandoje auklėtiniui linkėtų treneris.

Ričmonde (JAV, Virdžinijos valstija) vykusiose pasaulio plento dviračių pirmenybėse Lietuvai atstovavo šeši sportininkai: dar varžėsi Gediminas Bagdonas ir Evaldas Šiškevičius bei trys moterys – Daiva Tušlaitė, Rasa Leleivytė ir jaunių (iki 18 m.) varžybose startavusi Ema Manikaitė.

Lietuva vadinama krepšinio šalimi, tačiau greta populiariausios sporto šakos visada yra keletas kitų, kurių aktualijomis domisi visa valstybė. „

Veidas“ pasidomėjo, kurios sporto šakos artimiausiais metais gali pasitraukti į šešėlį, o kurios – nušvisti naujomis spalvomis.

Sportininkai labai dažnai vadinami geriausiais savo šalies ambasadoriais. Be to, jie skatina patriotizmą ir įkvepia jaunimą sportuoti. Sporto specialistai pastaraisiais metais nuolat skambina pavojaus varpais, kad vaikai vis mažiau juda, jų sveikata prastėja. O kas geriausiai skatina vaikus rinktis aktyvų gyvenimo būdą? Be abejo, motyvuojantys pavyzdžiai. Jei vaikas mato, kad sportuoja tėvai, jei vedasi jį į varžybas, jam tai bus nemažas įkvėpimo šaltinis. Galutinius bajerus sulaužo ryškiai matomos profesionalų pergalės.

„EuroBasket 2011“ įkvėpė rinktis krepšinį

Nėra geresnio paskatinimo vaikui pradėti lankyti krepšinio treniruotes, nei savo akimis pamatyta Lietuvos rinktinės pergalė. Lietuvoje krepšiniui papildomos reklamos nereikia, tačiau praūžęs Europos čempionatas vis tiek sukėlė naują susidomėjimo šiuo sportu bangą. Visos jaunuosius krepšininkus ugdančios įstaigos sulaukė daug didesnio naujokų antplūdžio nei ankstesniais metais. Štai Arvydo Sabonio krepšinio centras Kaune treniruotes lankyti norinčių vaikų sulaukė net dvigubai daugiau nei pernai.
„Būsi kaip Linas Kleiza! Mesi diską kaip Virgilijus Alekna! Žaisi futbolą kaip Marius Stankevičius!“ – geresnio paskatinimo sporto naujokams tiesiog negali būti. Tokios asmenybės yra kelrodės žvaigždės savo atstovaujamai sporto šakai. Kuo aukščiau kyla sportininko žvaigždė, tuo didesnį valstybės finansavimą gauna tos sporto šakos federacija, tuo daugiau vaikų nori lankyti būtent jos treniruotes.
Deja, pastovumu šioje srityje Lietuvoje gali pasigirti tik krepšinis. Futbolą gelbsti užsienio žvaigždžių populiarumas ir garsių kitų šalių klubų mačų transliacijos per televiziją. Kitų sporto šakų atstovai gali tvirtinti, kad sėkmė yra labai įnoringa paukštė.

Karalienė liks be karaliaus?

Bene didžiausia krizė, jei kalbėtume apie pirmo ryškumo žvaigždžių turėjimą, po nepriklausomybės atkūrimo netrukus gali ištikti sporto karalienę lengvąją atletiką. V.Aleknos žvaigždė po truputį leidžiasi, Živilė Balčiūnaitė diskvalifikuota dėl dopingo vartojimo, Austra Skujytė jau nepriskiriama prie septynkovės varžybų favoričių, nors dėl apdovanojimų kovoja visada. Apie kitus Lietuvos lengvosios atletikos lyderius – Liną Grinčikaitę, Darių Draudvilą, Eglę Balčiūnaitę kol kas galima kalbėti tik kaip apie kylančias žvaigždes.
Sudėtingos padėties iliustracija galima laikyti ir televiziją. Anksčiau Europos ir pasaulio lengvosios atletikos čempionatai buvo tiesiog privalomi nacionalinio transliuotojo programoje, buvo užsakomos išskirtinės disko metimo varžybų transliacijos, kad lietuviams per V.Aleknos pasirodymus nereikėtų žiūrėti į tuo metu stadione bėgančius ar į aukštį šokančius sportininkus. Buvo tiesiog neįsivaizduojama, kad didžiausia lengvosios atletikos metų šventė nebūtų transliuojama Lietuvoje. Deja, pastaruosius dvejus metus būtent taip ir yra.
2010-aiaisis Lietuvos televizija atsisakė planų įsigyti Europos čempionato transliacijų teises, o vienas jos vadovų Rimvydas Paleckis nedvejodamas kaip vieną priežasčių nurodė pernelyg mažas mūsų sportininkų galimybes kovoti dėl aukščiausių vietų. Šiemet pasaulio lengvosios atletikos čempionatas per mūsų televizijas taip pat nerodytas. Esą dėl to, kad iš dalies sutapo su Europos krepšinio čempionatu.
Lietuvos lengvosios atletikos federacijos (LLAF) generalinė sekretorė Nijolė Medvedeva vis dėlto nesutinka, kad jos sporto šakai gresia krizė: „Mūsų kelrodė žvaigždė, lengvosios atletikos veidas vis tiek yra V.Alekna. Jis treniruojasi ir Londone kovos dėl medalio. Dar sunku pasakyti, kas galėtų užimti V.Aleknos, kaip Lietuvos lengvosios atletikos simbolio, vietą po olimpinių žaidynių. Yra keletas kandidatų, nenorėčiau išskirti kurio nors vieno.“
Pašnekovė puikiai vertina jaunąją kartą ir atkreipia dėmesį į universiados vicečempionais šiemet tapusius sprinterį Rytį Sakalauską bei šuolininkę į aukštį Airinę Palšytę. Abu jie per pasaulines studentų žaidynes pasiekė Lietuvos rekordus.
LLAF generalinė sekretorė tikina, kad pastarųjų metų olimpinių, Europos ir pasaulio čempionų titulų stygius nenumalšino vaikų noro lankyti lengvosios atletikos treniruotes. „Vaikų yra daug, tik neturime kur jų visų pakviesti sportuoti, – dėl bazių stygiaus apgailestauja N.Medvedeva. – Vaikų lengvosios atletikos treniruotėse daugėja, Vilniuje ir Kaune jie net netelpa į mūsų grupes.“

Įpėdinių paieškos

Permainos ir šiuolaikinėje penkiakovėje. Anksčiau prieš bet kokias varžybas Lietuva buvo rami – Andrejus Zadneprovskis ir Edvinas Krungolcas bent vieną medalį būtinai parveš. Tačiau A.Zadneprovskio karjerą nutraukė traumos, o E.Krungolcui šis sezonas buvo nesėkmingas. Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės veidu galėjusi tapti Donata Rimšaitė dabar vilki Rusijos rinktinės sportinį kostiumą.
Penkiakovės estafetę ateityje turėtų perimti Justinas Kinderis ir Laura Asadauskaitė, tačiau kol kas neaišku, ar jie pajėgs tapti tokiais pergalių garantais, kokie buvo A.Zadneprovskis ir E.Krungolcas.
O štai sunkiojoje atletikoje tebevyksta Ramūno Vyšniausko įpėdinio paieškos.

Nauji lyderiai

Regis, neseniai kiekvienas lietuvis, prižadintas vidury nakties, būtų galėjęs pasakyti, kad geriausios Lietuvos dviratininkės yra Edita Pučinskaitė, Diana Žiliūtė bei seserys Rasa ir Jolanta Polikevičiūtės. Niekam nereikėjo aiškinti, ir kas yra Raimondas Rumšas. Šie dviratininkai per visas plento dviračių varžybas kovojo dėl aukščiausių vietų.
Lietuvos dviračių sporte apsisuko tam tikras ratas ir į pirmą vietą sugrįžta trekas. Dabar didžiausia pedalus minanti Lietuvos sporto žvaigždė yra būtent šios dviračių sporto šakos atstovė Simona Krupeckaitė. Galima sakyti, kad geriausia 2010 m. Lietuvos sportininkė tvirtai artėja prie to statuso, kurį Lietuvoje turėjo Seulo olimpinių žaidynių treko čempionai Gintautas Umaras ir Artūras Kasputis.
Panaši metamorfozė įvyko ir baidarių bei kanojų irklavimo srityje. Pastarąjį dešimtmetį visa šalis žinojo tik du šios sporto šakos lyderius – baidarininkus Egidijų Balčiūną ir Alvydą Duonėlą. Kanojininkus visi buvo tarsi užmiršę. Dabar E.Balčiūnas ir A.Duonėla dar bando atrasti vietos benuvažiuojančiame didžiojo sporto traukinyje, o į pirmąsias pozicijas įsiveržė kanojininkai Jevgenijus Šuklinas, Raimundas Labuckas ir Tomas Gadeikis.

Įsiminkite M.Griškonį!

2000-aisiais prieš Sidnėjaus olimpines žaidynes mažai tautiečių buvo girdėję apie Dainą Gudzinevičiūtę. Po žaidynių šaulė tapo viena didžiausių šalies sporto žvaigždžių. 2008-aisiais toks pat likimas ištiko buriuotoją Gintarę Volungevičiūtę-Scheidt.
Pagrindiniu kandidatu į analogiškus 2012-ųjų atradimus šiuo metu galima būtų vadinti irkluotoją Mindaugą Griškonį. Su sportu susiję žmonės gali prieštarauti tokiam įvertinimui, nes irkluotojas šiemet jau antrą kartą tapo Europos čempionu. Tačiau ar daug kas 2000-aisiais žinojo, kad D.Gudzinevičiūtė dar 1989 m. buvo tapusi pasaulio čempione? Mūsų šalyje tikras sporto žvaigždes kuria tik olimpinės pergalės, o M.Griškonis kitąmet Londone bus vienas didžiausių savo rungties favoritų.
Akademinis irklavimas Lietuvoje turi labai senas tradicijas, tačiau po 2000-ųjų Sidnėjuje Kristinos Poplavskajos ir Birutės Šakickienės iškovotų bronzos medalių šios sporto šakos atstovai ilgai neturėjo kuo pasidžiaugti. Į buvusias aukštumas irklavimą grąžino M.Griškonis.
Netikėtai Europos irklavimo čempionais šiemet tapo ir porinę dvivietę irklavę Saulius Ritteris bei Rolandas Maščinskas, tačiau jiems dar reikės įrodyti, ar gali į tokias pozicijas pretenduoti nuolat ir konkuruoti su M.Griškoniu dėl Lietuvos irklavimo simbolio vardo.
Ar Lietuvos irklavimo federacija (LIF) pajuto M.Griškonio pergalių rezultatus? „Efektas labai didelis, – džiaugiasi LIF generalinė sekretorė Inga Okulevičienė. – Anksčiau mums visada trūkdavo inventoriaus. Mindaugo dėka atsirado daugiau rėmėjų, gamintojai daro didesnes nuolaidas. Tik bėda, kad to inventoriaus dabar neturime kur dėti, labai trūksta bazių. Nauja M.Griškonio valtis kainuoja 30 tūkst. Lt, tokios bet kur nenumesi.“
Pasak LIF vadovės, norinčių lankyti irklavimo treniruotes vaikų niekada netrūko, juo labiau kad šį sportą žmonėms labai rekomenduoja ir medikai. „Tačiau Mindaugo indėlis ir čia tikrai juntamas, – teigia I.Okulevičienė. – Jo pergalės paskatina, priverčia atsigręžti į šį sportą daugiau žmonių. Jos rodo, kad įdėtas darbas atsiperka, po ilgo ir nuoseklaus darbo būna rezultatai.“

Londono olimpinėse žaidynėse planuojamos vietos
(pagal 2010 m. spalio 28 d. LTOK patvirtintą sąrašą)

Sportininkas    Planuojamos vietos

Baidarių ir kanojų irklavimas
J.Šuklinas    3–9
R.Labuckas ir T.Gadeikis    4–9
E.Balčiūnas    4–9
A.Duonėla    8–12

Buriavimas
G.Volungevičiūtė-Scheidt    1–8

Dviračių sportas
S.Krupeckaitė    1–6
G.Gaivenytė    1–6
V.Sereikaitė    4–8
R.Leleivytė    4–8
K.Sosna    4–8

Graikų ir romėnų imtynės
M.Ežerskis    5–8
A.Kazakevičius    5–8
M.Mizgaitis    3–8
E.Venckaitis    5–10
V.Venckaitis    8–12

Lengvoji atletika
V.Alekna    1–6
A.Skujytė    6–12
D.Draudvila    6–12
L.Grinčikaitė    8–16

Irklavimas
M.Griškonis    4–8
Krepšinis
Vyrų rinktinė    1–6

Plaukimas
G.Titenis    4–8
V.Janušaitis    4–8

Stalo tenisas
R.Paškauskienė    9–16

Sunkioji atletika
A.Didžbalis    4–8
R.Vyšniauskas    4–8

Šaudymas
D.Gudzinevičiūtė    4–8

Šiuolaikinė penkiakovė
E.Krungolcas    1–10
J.Kinderis    3–8
L.Asadauskaitė    4–10