Nuo gegužės iki rugpjūčio mėnesio įvyksta daugiausiai dviračių vagysčių. Kuo labiau apsunkinsite dviračių vagims darbą, tuo mažesnė rizika, kad į jūsų transporto priemonę bus pasikėsinta. Ilgapirščiai renkasi lengvai prieinamą grobį, tad jei pastebės, kad prie jūsų dviračio apsaugų teks padirbėti ilgiau ir sunkiau, jie veikiausiai atsisakys savo ketinimo.

Dažniausiai dviračių vagystės įvykdomos labai greitai – vos per keliolika sekundžių. „Vagis išsirenka lengviau prieinamą spyną, prieina su kuprine prie dviračio, išsitraukia žirkles metalui kirpti, perkerpa trosą, kuriuo dviratis pririštas prie laikiklio ir nuvažiuoja“, – pasakoja saugos tarnybos „Eurochash1” direktoriaus pavaduotojas Žilvinas Andrulis. Norėdamas pridengti savo ketinimus, ilgapirštis gali privažiuoti turimu dviračiu prie dviračių stovo, apsimesti kad rakina savo transporto priemonę, nors tuo tarpu kerpa kitą spyną. Priėjęs bendrininkas sėda ant antrojo dviračio ir abu nuvažiuoja. Lygiai taip pat nesunkiai vagys gali nukelti dviračius nuo automobilių.
Kaip pasirinkti tinkamus užraktus
„90 proc. užraktų yra prieinami vagims. Dažniausiai dviratininkai prirakinimui renkasi trosą, tačiau jis gali būti nukirptas keliais metalo žirklių grybšniais“, – sako saugos tarnybos „Eurocash1“ direktoriaus pavaduotojas.
Dviračių treko pasaulio bei olimpinis čempionas Gintautas Umaras, dirbantis prekybos dviračiais tinkle Lietuvoje „UMARAI“, rekomenduoja pirmiausiai įvertinti, kaip ir kur dviratį ruošiamasi palikti: kur mažai žmonių ir nėra kitų dviračių, ar ten, kur judėjimas didelis ir yra specialūs stovai.
Kalbėdamas apie apsaugą G.Umaras išskiria du laiko intervalus: iki pusės valandos ir ilgesniam laikui, pavyzdžiui, dienai. Jei dviratį ruošiatės palikti trumpam, gali užtekti mažesnio apsaugos lygio spynos. Tuomet į spyną derėtų investuoti bent 150 Lt. Jei dviratį ruošiatės palikti ilgesniam laikui – dienai ar vakarui, reikia rinktis patikimiausią U formos ar sulankstomą spyną. Tam reikėtų paskirti mažiausiai 250 Lt. Dar praverstų papildoma spyna rakinti priekinį ratą“, – rekomenduoja G. Umaras.
Specialistai sako, jog dviratį reikia prirakinti perkišant spyną per galinį ratą, rėmo galinės šakės apatines plunksnas ir grandinę – nepatogioje, sunkiai vagiui prieinamoje vietoje. Priekinį ratą reikia fiksuoti perkišant spyną per ratą, priekinę ašį ir rėmą. Svarbu atkreipti dėmesį ne tik į spynos, bet ir į užrakto tvirtumą bei gamintoją – vardas bei kaina dažniausiai atspindi kokybę. Nepalikite ant dviračio lengvai nuimamų daiktų. Jei jūsų dviračio ratai ar balnas pritvirtinti greitaveržlėmis, jas pakeiskite į kitas, kurių atsukimui bus reikalingas specialus raktas.
Atkreipkite dėmesį į vietos saugumą
Svarbu įvertinti ir vietos, prie kurios rakinsite dviratį, patikimumą. Gali būti, kad jūsų spyna bus tvirta, tačiau, pavyzdžiui, tvoros grotelės, prie kurių prirakinsite dviratį, vagims pasirodys lengvai įveikiamos. Paliekant dviratį reikia įvertinti, ar jo nebus galima tiesiog nukelti ir nusinešti. Daiktas, prie kurio prirakinta transporto priemonė, turi būti patikimai pritvirtintas ar nepajudinamas. Netgi stacionarūs dviračių laikikliai, kurie yra neįbetonuoti, bet prie grindinio priveržti keliais varžtais, gali būti nepatikimi, jei dviratį prie jų prirakintą paliksite nakčiai. Vagys gali atsukti varžtus ir nusiimti dviratį.
Jei turite galimybę, palikite dviratį tokioje vietoje, kurią stebi vaizdo kameros. „Eurocash1” tarnybos saugos darbuotojai ne kartą yra sulaikę dviračių vagis prie prekybos centrų. Pastebėję vagišius, jie tikslingai leidžia pradėti vykdyti vagystę, kad galėtų įrodyti veiksmą policijai ir sulaiko ilgapirščius nusikaltimo vietoje. Jei paliekate dviratį tokioje vietoje, kur judėjimas nėra didelis, vagis gali turėti daugiau laiko spynos kirpimui, tad svarbu kad spyna būtų sunkiai nukerpama, atrakinama, nudaužiama ar pergręžiama.
Daugiausiai dviračių pavagiama judriose gatvėse, iš dviračių stovėjimo aikštelių prie parduotuvių, nes minioje vagims paprasčiau likti nepastebėtiems.
Sandėliuke dviratį vis tiek reikia prirakinti
Kitomis vagysčių vietomis tampa balkonai, sandėliukai, laiptinės ar kitos bendro naudojimo patalpos. Čia taip pat svarbu pasirūpinti, kad priėjimas iki dviračio būtų kuo sudėtingesnis. Pirmiausiai būtina įvertinti spynos ir durų vyrių stiprumą, o kartais – netgi mūro, į kurį įstatytos durys ar grotos, tvirtumą.
„Žmonėms dažnai atrodo, kad sandėliuke dviračio jau nebereikia rakinti, tačiau tai klaida. Kiekvienas papildomas užraktas yra kliūtis vagiui, o jūsų tikslas – kuo labiau apsunkinti jūsų nuosavybės pasisavinimą“, – pabrėžia Ž.Andrulis. Jis pataria sandėliuke įsirengti signalizaciją, nes triukšmas taip pat atbaido ilgapirščius. Yra tokių signalizacijos prietaisų, kurie tvirtinami patalpos viduje ir ima skleisti stiprų garsą atidarius duris. Tokią signalizaciją šeimininkas gali išjungti ar įjungti distanciniu pulteliu iš išorės, kol durys neatidarytos.
Specialistų teigimu, budrumo negalima prarasti ir per atostogas. Dalis žmonių vykdami atostogauti pasiima dviračius ir atsipalaidavę įsivaizduoja, kad pavojus sumažėja. Tačiau kurortiniuose miestuose vagys taip pat dirba. Nepalikite dviračių ant automobilių be priežiūros, ypač nakčiai. Rinkdamiesi, kur apsistoti, paklauskite šeimininkų ar bus kokia nors rakinama patalpa dviračių laikymui ir jokiu būdu nepalikite jų neprirakintų be priežiūros net trumpam laikui.
Žmonės, apdraudžiantys savo namus ir turtą, gali apdrausti ir dviratį, kuris priskiriamas kilnojamam turtui. Gaila, bet atskiro draudimo dviračiams Lietuvos draudimo bendrovės nesiūlo.
Jei pastebėjote dviračio vagystę, bet neturite pakankamai jėgų patys mėginti sulaikyti vagį, pirmiausiai pamėginkite atkreipti aplinkinių dėmesį. Triukšmas ir dėmesys gali jį nubaidyti. Taip pat galite skambinti policijai ir stebėti įsidėmėdami važiavimo kryptį. Jei vagystę pastebėjote būdami mašinoje, galite paskambinti policijai ir važiuodami iš paskos jį pasekti. Dažniausiai vagišiai vogta priemone toli nevažiuoja, o tik siekia grobį greitai paslėpti: gali perduoti dviratį bendrininkui, įkelti į netoliese stovintį autobusiuką ar įsivaryti į kokį nors pastatą.

Šiandien, balandžio 5 dieną, trijuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose, Susisiekimo ministerijos iniciatyva, vyksta saugaus eismo akcija, skirta atkreipti visuomenės dėmesį į dviratininkų saugumo keliuose problemą.

Saugaus eismo dienos išvakarėse praeiviai gausiai lankomose miestų vietose gali išvysti instaliacijas – balta spalva nudažytus „dviračius -vaiduoklius“. Tai – daugelyje šalių paplitęs ir naudojamas žuvusių dviratininkų simbolis.

Susisiekimo ministerijos Saugaus eismo skyriaus vyriausiasis specialistas Dmitrij Bial tikisi, kad „dviračiai-vaiduokliai“ atkreips tų eismo dalyvių dėmesį, kurių tradicinės edukacinės priemonės nepaveikia, nes dviračių transporto priemonių vairuotojai mūsų keliuose tikrai nėra saugūs.

„Statistikos duomenimis, praėjusiais metais keliuose žuvo daugiau nei trisdešimt dviratininkų, dar apie tris šimtus buvo sužeisti. Pastatę „dviračius-vaiduoklius“, stengiamės pasibelsti į kiekvieno piliečio ir tuo pačiu – eismo dalyvio sąžinę bei sąmonę. Manau, kad tol, kol keliuose žūsta bent vienas dviratininkas, tokios akcijos ir eismo kultūros lygio kėlimas yra labai svarbūs.“, – teigia D. Bial.

Pasak jo, šia iniciatyva siekiama ir pačius dviratininkus paskatinti būti atsargesnius, laikytis Kelių eismo taisyklių, kelyje dėvėti specialias apsaugos priemones, o dviračius ženklinti šviesą atspindinčiais elementais.

Tuo tarpu Lietuvos dviračių sporto federacijos generalinis sekretorius – direktorius Valentinas Rutkauskas pastebi, kad vis dar jaučiama priešprieša tarp dviratininkų ir automobilių vairuotojų.

„Tiek mėgėjams, tiek dviračių sporto profesionalams treniruotis keliuose nėra lengva. Neretai susiduriame su vairuotojų neigiamu požiūriu į dviratininkus, kuriuos jie palydi automobilių garso signalais, o kartais net mojuodami kumščiu ar riebiau nusikeikdami. Pasitaiko atvejų, kai vairuotojai nepraleidžia dviratininkų, važiuojančių pagrindiniu keliu. Visos panašios akcijos ir iniciatyvos yra reikalingos, jei bent viena gyvybė bus išsaugota, bent vienas automobilio vairuotojas ar dviratininkas taps supratingesnis, o tai – jau žingsnis tokių dviratininkams draugiškų valstybių, kaip Vokietija ar Italija, link“, – teigia Lietuvos dviračių sporto federacijos atstovas bei palinki visiems eismo dalyviams būti pakantesniais, draugiškesniais bei atidesniais, ypač tamsiu paros metu.

Švedijoje atliktas eismo saugumo tyrimas atskleidė, kad dėl dviračių sužalojama daugiau žmonių, nei dėl automobilių. Paaiškėjo, kad daugiau nei pusė rimtų kūno sužalojimų, patirtų eismo nelaimėse, kyla dėl dviratininkų.

Šio tyrimo rezultatai verčia kelti klausimą apie naujos dviračių naudojimo saugumo politikos būtinybę, skelbia dienraštis „Dagens Nyheter“. Pasak jo, nors daugeliui žmonių atrodo, kad dėl daugumos avarijose patirtų sužalojimų, kai nukentėjusius reikia vežti į ligoninę, kalti automobilių vairuotojai, naujasis tyrimas atskleidė, jog didžioji dalis sužeistųjų į ligonines patenka būtent dėl dviratininkų kaltės.

Draudimo bendrovės „Folksam“ iš 9 didžiausių Švedijos miestų greitosios pagalbos ligoninių surinkti statistiniai duomenys apie sveikatai pavojingus sužalojimus, patirtus per eismo įvykius, rodo, kad tik 28 proc. visų šių atvejų avarijoje dalyvavo automobiliai. 48 proc. sužalojimų atvejų įvyko dėl dviračių, 8 proc. – dėl motorolerių, 7 proc. – dėl pėsčiųjų kaltės. Įdomu, kad tik 5 proc. šių atvejų buvo susiję su motociklais, o 2 proc. – su autobusais.

Kasmet per eismo įvykius Švedijoje susižeidžia ar būna sužeisti apie 3000 dviratininkų, kurie dėl patirtų sužeidimų turi gydytis ligoninėse. Dažniausios tokių įvykių priežastys – neatsargus važiavimas per žvyrą, slidus kelias žiemos metu, prastai prižiūrimi dviračių takai. Dėl šių priežasčių įvyksta apie 70 proc. su dviračiais susijusių eismo nelaimių, kai nukentėjusiems tenka vykti į ligoninę.

„Mes stebime vis didėjančią problemą. Reikia platesnės strategijos jai įveikti, jau nebegalime apsiriboti vien tik reikalavimu dėvėti dviratininkų šalmus“, – dienraščiui sakė „Folksam“ atstovė Maria Kraft.

Skaičiuojama, kad kasdien į darbą dviračiais vyksta apie 375 tūkstančiai Stokholmo, Geteborgo ir Malmės gyventojų. Eismo įvykių Stokholme analizė rodo, kad 41 proc. mieste įvykstančių avarijų susiję su dviračiais, ir tik 31 proc. – su automobiliais, sakoma pranešime.

balsas.lt

Per gegužės viduryje Austrijoje vykstantį tradicinį renginį koncernas „Audi“ nustebino pristatydamas elektra varomo hibridinio dviračio prototipą „Worthersee“.
Hibridiniu dviračiu galima važiuoti tik minant pedalus arba minant juos su elektrinio trijų arklio galių variklio pagalba – taip pasiekiamas iki 80 km/h greitis. Tokiu atveju visiškai įkrautos baterijos pakanka nuvažiuoti iki 70 km atstumą. Įjungus elektrinį režimą pedalų minti nereikia – variklis suteikia galios pasiekti iki 50 km/h greitį. Ši dviratė transporto priemonė taip pat turi kelis pagalbinius važiavimo režimus, kurie įjungiami kylant į kalną ar pučiant priešpriešiniam vėjui. Taip pat yra režimas, skirtas ekstremalams ir leidžiantis važiuoti vienu ratu.
Šios transporto priemonės rėmas bei ratai pagaminti iš ypač lengvo anglies pluošto ir sveria vos du kilogramus. Visas dviratis sveria apie 11 kg – likusią svorio dalį sudaro ličio jonų akumuliatorius, įkraunamas per dvi su puse valandos.
„Audi“ atstovų teigimu, šis hibridinio dviračio prototipas buvo kuriamas turint galvoje tipiškus miestų gyventojus, kuriems toks dviratis turėtų tapti ekologiška ir spūstyse nestringančia transporto priemone. Kaip ir pridera prototipui, dviratis turi borto kompiuterį, kuris bevieliu ryšiu gali „bendrauti“ su dviratininko išmaniuoju telefonu, jungtis prie socialinių tinklų.
Kitos didžiosios automobilių kompanijos taip pat vis daugiau dėmesio skiria hibridiniams ir ypač lengviems miesto dviračiams. Tarkime, BMW yra įkūrusi 100 mln. dolerių vertės kapitalo fondą „i Ventures“, iš kurio finansuojamas ypač lengvo, sulankstomo ir elektrinį variklį turinčio dviračio kūrimas. Kelis koncepcinius modelius pernai pristatė ir koncernas „Toyota“.

Antradienį Vilniaus gatves papuošė neįprastas mados pristatymas – 10 žavingų moterų, pasipuošusių naujos „Julia Janus“ kolekcijos rūbais, juos pristatė važiuodamos ant nedidelių miesto dviračių. Originaliu mados pristatymu buvo atidarytas naujasis „Julia Janus“ salonas mados ir stiliaus centre „Europa“.

„Ilgai kaupiausi tokio salono sukūrimui. Esu patenkinta mūsų su jauna interjero dizainere Milda Jasponyte pasiektu rezultatu. Labai padėjo ir prekybos centro „Europa“ palaikymas bei padrąsinimas nebijoti eksperimentuoti,“ – teigė dizainerė Julija.

Neįprastą mados pristatymą sugalvojusi dizainerė Julija siekė ne tik pristatyti naujausią kolekciją ir atidaromą naują saloną, bet ir atkreipti vairuotojų dėmesį į dviratininkus, kurių kasmet sparčiai daugėja miesto gatvėse. Dizainerės Julijos teigimu, žavios moterys ant dviračių agresyvius vairuotojus gali paveikti stipriau nei baudos bei grasinimai.

Tarp pristatyme dalyvavusių modelių nebuvo nė vienos profesionalios manekenės. „Jei esi fotogeniška, natūraliai graži, moki gerai važiuoti dviračiu, nešioji ne tik S dydžio drabužius ir gyveni Vilniuje, kviečiame dalyvauti „Julia Janus“ kolekcijos pristatyme,” – į šį išplatintą kvietimą atsiliepė per 150 moterų. Dauguma atrinktųjų – skirtingose srityse dirbančios, įvairaus amžiaus bei kūno sudėjimo mamos.

Atidarymo svečiai negailėjo komplimentų naujojo salono interjerui, sukurtam virtuvės tema: didžiulis, podiumą primenantis stalas, serviruotas indais su aksesuarais viduje, dizainerės Julijos kurtas šviestuvas su virtuvės įrankiais, tikras baseinėlis su gyvomis spalvotomis žuvytėmis, dizainerės Julijos močiutės ranka rašyti receptai ant sienų. Interjere vyrauja medžio, vandens ir gyvybės elementai, praturtinti miestietiško gyvenimo atributais. Visa salono aplinka konceptualiai ir spalviškai suderinta su „Julia Janus“ pristatomais rūbais bei aksesuarais. Šalia jų salone galima rasti pačios dizainerės atrinktų, išskirtinių knygų kulinarijos ar gyvenimo būdo temomis ir net specialios „Julia Janus“ kavos bei arbatos. „Siekiame, kad mūsų centro parduotuvės turėtų kuo individualesnį veidą, tad džiaugiamės originaliu „Julia Janus“ sprendimu – juk tokioje parduotuvėje ne tik malonu ieškoti suknelės, bet ir tiesiog pabūti,“ – sako „Europa“ vadovė Gintarė Urnevičienė.

Naujasis „Julia Janus“ salonas mados ir stiliaus centre „Europa“ – jau antrasis šio prekės ženklo salonas Vilniuje. Dar vienas garsios dizainerės salonas įsikūręs Klaipėdoje.

2007–2013 m. dviračių takų tinklas Lietuvoje prasiplės apie 70 kilometrų.  Pėsčiųjų ir dviračių takų mūsų šalyje pagausės daugiausia dėl Europos Sąjungos struktūrinės paramos.

„Nauji pėsčiųjų ir dviračių takai – tai šalies keliuose diegiamų eismo saugos ir aplinkosaugos priemonių dalis. Saugesnes sąlygas pirmiausia siekiama užtikrinti gyvenvietėse, kurias kerta intensyvaus eismo valstybinės reikšmės keliai“, – teigia Susisiekimo ministerijos kancleris Tomas Karpavičius.
2007–2013 m. eismo saugos ir aplinkosaugos darbai buvo suskirstyti į du etapus. Šiuo metu pirmieji du etapai jau beveik baigti, rengiamasi trečio etapo darbams. Bendra darbų vertė – beveik 93,6 mln. Lt, jiems atlikti numatoma panaudoti apie 87,6 mln. Lt Europos regioninės plėtros fondo lėšų.
Pasak T.Karpavičiaus, iki 2013 m. iš viso planuojama nutiesti apie 50 km pėsčiųjų ir dviračių takų, rekonstruoti 48 sankryžas, pavojingiausiuose ruožuose patiesinti kelių kreives, keliuose įrengti lėtėjimo ir greitėjimo juostas, pėsčiųjų perėjas. Dar apie 20 km pėsčiųjų ir dviračių takų bus nutiesta didžiuosiuose Lietuvos miestuose.
Vien pernai šalyje nutiesta dešimt dviračių takų, kurių bendras ilgis – beveik 20 km. Nauji takai pagerino eismo sąlygas Alytaus, Kauno, Panevėžio, Šiaulių ir Vilniaus regionuose. Pats ilgiausias – 4 km ilgio pėsčiųjų ir dviračių takas sujungė Druskininkus, Neravų gyvenvietę ir Viečiūnus.
Šiais metais tiesti naujus dviračių takus planuojama prie Kretingalės (kelias Klaipėda–Kretinga), Molėtų rajone (Giedraičiai–Molėtai), Anykščių rajone (Anykščiai–Troškūnai), Ignalinos rajone (Švenčionys–Zarasai) ir prie Juodšilių (Ąžuolijai–Juodšiliai–Jašiūnų gel. stotis) Vilniaus rajone.
T.Karpavičius pabrėžia, kad nutiesus dviračių taką šalia judraus kelio gyvenantys žmonės gali saugiai keliauti kasdieniais reikalais, išvengti pavojų kelyje. Ir saugiau tampa visiems – tiek pėstiesiems ir dviratininkams, tiek važiuojantiesiems automobiliu. Tyrimų duomenimis, kelio ruože, prie kurio nutiesiamas dviračių takas, net apie penkis kartus sumažėja eismo įvykių, per kuriuos nukenčia žmonės.

Artimųjų Rytų šalis nusprendusių aplankyti keliautojų vaizduotę pakeri kaip iš “Tūkstančio ir vienos nakties” pasakų perkelti vaizdai – sultono rūmai, grakštūs liauni bokštai, puošnios mečetės, muedzino balsas, kviečiantis melstis, visur tvyrantis prieskonių aromatas ir gražuolių, pasislėpusių po burkomis, provokuojantys žvilgsniai.
Tačiau keliautojų paširdžius dažnai kutena ne pramuštgalviškų nuotykių nuojauta, o nerimas ir troškimas jų išvengti, juk Artimųjų Rytų šalys dažniausiai vadinamos nesaugiomis. Irake – vis dar užsitęsęs pokarinis laikotarpis, neramu čia tiek arabų, tiek tarptautinių pajėgų kontroliuojamose teritorijose, Iranas – tarsi tuoj sprogsianti parako statinė, taip įsitempę nuolat valdžios šnipinėjami žmonės, Sirijoje žiauriai malšinamos bet kokios protesto akcijos. O kur dar reguliariai bruzdantys kurdai, ko gero, vis dar besitikintys atkurti savo valstybę. Verta paminėti ir įvairias teroristų grupuotes, grobiančias žmones, kontrabandininkus, gabenančius narkotikus ar ginklus, tačiau, nepaisant sudėtingų politinių ir ekonominių situacijų, šio regiono šalys vis tiek traukia keliautojus iš viso pasaulio.
Klaipėdietis Gediminas Vasiliauskas, kelionių dviračiu entuziastas ir populiarintojas, leidosi į neeilinę kelionę dviračiu per Iraną, Iraką, Turkiją, Siriją ir Jordaniją. Šių šalių keliais važiavo vienas, nes, kaip sakė ponas Gediminas, daugiau nebuvo tam pasiryžusių. Kelionė truko 56 dienas, dviračiu numinta daugiau nei 4 tūkst. km, o pinigų išleista lygiai 3783 Lt. Dviratininkas pasistatydavo palapinę prie mečečių ar policijos postų, nakvodavo nakvynės namuose, įkurtuose senovinuose arabų pastatuose, kuriuose susirinkdavo puikios keliautojų kompanijos iš viso pasaulio. Vienos tokios nakvynės kaina – 20–25 Lt.

Islamiškoji Sovietų Sąjunga
Kelionę G.Vasiliauskas pradėjo nuo Irano sostinės Teherano. Šiame mieste kažkada klestėjusi dinastija rūpinosi ne tik ištaigingų rūmų statyba, bet ir menu, tad po revoliucijų puošniuose rūmuose įkurti muziejai, kurių prabangios ekspozicijos tikrąja žodžio prasme akina. Verta paminėti Nacionalinį brangenybių muziejų, kuriame galima pasigrožėti imperatoriškuoju Povo sostu, kuris išdabintas beveik 27 tūkst. brangakmenių, 182 karatų deimantu ar iš gryno aukso pagamintu Žemės gaubliu, sveriančiu beveik 4 tūkst. kg ir inkrustuotu 51 tūkst. brangiųjų akmenų.
Tačiau keliautojas Teherano įžymybių sureikšminti nelinkęs. Irane gausu kultūrinių ir istorinių paminklų, tad nereikia belstis kelis šimtus kilometrų į šalį nuo maršruto ir ieškoti, į ką paganyti akis. Lietuvis dažniausiai apžiūrėdavo tai, kas pasitaikydavo pakeliui. Pavyzdžiui, Tabrizas garsėja kaip vienas didžiausių kilimų manufaktūrų centrų, ir užsukęs į šį miestą ponas Gediminas susigundė pasimokyti rišti kilimą. “Per minutę surišau šešis mazgus, o moteris, dirbanti ceche, per minutę suriša 120–140 mazgų. Man sakė, kad dar labai daug turiu mokytis”, – šypsodamasis prisimena G.Vasiliauskas.

Beje, Iranas garsėja ne tik turistinėmis vietovėmis, bet ir ypač griežta savo tvarka. Čia galioja gausybė draudimų – taikoma cenzūra, draudžiamas alkoholis, o moterys, net ir turistės, privalo būti apsimuturiavusios nuo galvos iki kojų, be to, žmones nuolat stebi dorovės policija. Bet ar iš tiesų Iranas – tokia nesaugi šalis, kaip apie ją kalbama? “Tai islamiška Sovietų Sąjunga”, – trumpai apibūdina ponas Gediminas. Irano gyventojai įbauginti, egzistuoja slaptoji policija, šnipinėjanti ne tik vietinius, bet ir atvykėlius.
Keliautojas apie politinę padėtį vis paklausinėdavo vietinių gyventojų, tačiau laisviau ir drąsiau prabildavo tik studentai. “Susirenka, uždaro langus, užrakina duris. “Dabar, – sako, – mes galime pasikalbėti.” Parodo mobiliaisiais telefonais filmuotus vaizdus, kaip žmonės yra nužudomi ir išmetami, paslepiami ir pan. Ten šiuo metu bręsta nepaprastai sudėtinga situacija”, – mano ponas Gediminas.
Mūsų pašnekovui ir pačiam teko susidurti su šios šalies teismų sistema – jis buvo pakliuvęs į slaptąjį kalėjimą. Keliautoją, filmuojantį parlamentą, suėmė policija ir iki teismo įkalino, mat filmuoti ar fotografuoti šią įstaigą griežtai draudžiama. Tačiau teismas nusprendė keliautoją išteisinti ir paleisti.

Pokariniai nesklandumai
Ne mažiau įdomūs potyriai keliautojo laukė pervažiavus Irako sieną ir pasukus į kurdiškąją šalies dalį. Pasak G.Vasiliausko, Irakas nėra ta šalis, kurioje reikėtų dėmesį sutelkti tik į turistinius objektus, – daug įdomiau pasižiūrėti, kaip pokariniu laikotarpiu gyvena žmonės, kaip jie bendrauja, tvarkosi, kaip atkuriama valstybė. Nors teigiamų pokyčių jau nemažai, sumaišties ir netikrumo šalyje dar labai daug.
Nėra saugu ir retai užsukantiems turistams, ir ne tik dėl teroristų grupuočių grėsmės, bet ir dėl to, kad dauguma vietinių žmonių yra ginkluoti. Tuo teko įsitikinti ir mūsų pašnekovui – sutiktas vietinis kurdas grasino nušauti. “Žmogus nešovė į mane, nes elgiausi protingai. Tad vyras pasidėjo pistoletą ir nuėjo, o po kurio laiko atnešė pakelį cigarečių”, – dabar jau juokdamasis pasakoja ponas Gediminas.
Visi kurdai Irake ginkluoti, nes bijo būti užpulti tiek savos valstybės karinių pajėgų, tiek kaimyninių šalių kariuomenių. Kurdų istorinė patirtis teigia, kad gintis privalo patys, nes jų niekas niekada neapgins. Pasak pašnekovo, ginklai kurdų namuose sukrauti matomoje vietoje, su jais žaidžia net vaikai.
Dėl nesaugumo turistų Irake mažai, be to, tie, kuriems svarbiausia komfortas, į šią šalį taip pat neužsuka. Elektra išjungiama nuo 24 iki 6 valandos ryto, nėra telefono ryšio, sudėtinga iš bankomato pasiimti pinigų. Bankomatų yra tik didžiuosiuose miestuose, be to, penktadieniais jie neveikia, nes Irake ši savaitės diena – laisvadienis. Turistai privalo apsistoti tik viešbučiuose, nes esą tik taip galima užtikrinti jų saugumą.

Net ir nusipirkus žemėlapį laukia nemalonios staigmenos. “Žemėlapiai labai netikslūs. Miestai turi po tris keturis pavadinimus, neaišku, kuris oficialus. Kartais gali ir nesuprasti, kuriame mieste atsidūrei”, – prisimena G.Vasiliauskas.
Na, o užsukusį į Arbilio migracijos tarnybą lietuvį abstulbino ten tvyrantis chaosas. “Stoviu eilėje, o prie langelio, už kurio sėdi valdininkas, grūdasi žmonės. Kokie penki ar dešimt žmonių tiesia rankas, kieno pirmo dokumentus ir pinigus paims”, – stebisi dviratininkas. Keliautoją išgelbėjo vietinis kurdas, pamatęs sutrikusį žmogų, – paėmė dokumentus, pinigus ir prasigrūdęs pro minią pakišo juos valdininkui po nosim.

Legendomis apipinti miestai

Norėdamas išvengti itin nesaugių Irako pasienių bei Sirijos dykumos, ponas Gediminas pasuko ramesniais Turkijos keliais ir negaišdamas laiko pervažiavo Sirijos sieną. Sirijoje keliautojas aplankė žymiausius miestus, garsėjančius tiek savo istorija, tiek architektūros šedevrais, – Damaską, Alepą ar Palmyrą.
Ko gero, Damaskas – vienas dažniausiai religinėse legendose minimų miestų. Pačiuose įdomiausiuose pasakojimuose teigiama, esą pranašas Mahometas nedrįso įžengti į Damaską, nes miestas, padabintas grakščiais pastatais ir kupliais sodais, pasirodė panašus į rojų, o rojus, pranašo manymu, priklausąs tik Alachui. Vieni Biblijos tyrinėtojai teigia, kad Damaske gimė Abraomas, kiti – kad čia Kainas nužudė Abelį, o tretiems atrodo, kad būtent šiame mieste atsivertė Saulius, pamatęs Kristaus viziją.

Iš tiesų Damaskas žavi ne tik legendomis – čia yra ką veikti net ir viskuo persisotinusiam turistui. Senovinės gatvelės akimirksniu nukelia į tolimą praeitį, kvapą gniaužia XVI a. Dervišo Pašos bei Sinano Pašos mečetės, stebina Omejadų mečetė, perstatyta iš bizantiškos šventyklos ir padabinta kruopščiai išraižytomis galerijomis bei puošniomis mozaikomis. Sakoma, kad šioje šventykloje saugoma Jono Krikštytojo kaukolė.
Ne mažiau įdomus kitas miestas – Alepas. Keliavusieji tvirtina, kad jame patys jaukiausi ir gražiausi arabiški kiemeliai, o kur dar XII a. miesto tvirtovė, sultono rūmai ant pusiau dirbtinio pylimo, XIII a. medresės ar didžiulė X a. mečetė. Didžiausią įspūdį G.Vasiliauskui padarė senovinės ligoninės, kuriose būdavo gydomi net ir psichinių ligų kamuojami ligoniai. Dabar šiose patalpose veikia muziejai, kuriuose detaliai galima susipažinti su senovine arabų medicina.
Sirijoje lietuvis labiausiai norėjo aplankyti Palmyrą – mirusį dykumos miestą. 2 tūkst. m. pr. Kr. šis miestas jau garsėjo kaip svarbus karavanų prekybos centras, tačiau pasikeitus prekybos kelių krypčiai po truputį ištuštėjo. Jame verta pasivaikščioti antikinių gatvių liekanomis, apžiūrėti teatrą, šventyklas, pasigrožėti tobulo grožio kolonomis ir išlikusiomis arkomis, po kuriomis tik vėjas pusto smiltis.
Na, o apžiūrėjus pasakiškus Sirijos miestus pono Gedimino laukė Jordanijos keliai, vedantys į sostinę Amaną, ir skrydis namo.

Faktai apie šalis
Irano Islamo Respublika
Sostinė – Teheranas
Plotas – 1,6 mln. kv. km.
Gyventojų – apie 75 mln.

Irako Respublika
Sostinė – Bagdadas
Plotas – 430 tūkst. kv. km.
Gyventojų – apie 29 mln.

Sirijos Arabų Respublika
Sostinė – Damaskas
Plotas – 185 tūkst. kv. km.
Gyventojų – apie 22 mln.