"Scanpix" nuotr.

Lietuvoje pasigirdo kalbų apie santykių su Lenkija gerinimą. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai (LVŽS) atstovaujantis Saulius Skvernelis, prisistatydamas Seimui kaip Prezidentės paskirtas premjeras, teigė, kad šalių santykiai nekaimyniški. LVŽS pirmininkas Ramūnas Karbauskis, duodamas interviu lrt.lt, apie Lietuvą ir Lenkiją pasakė: „Dabartinis bendravimas ir bendradarbiavimas tikrai nepakankamas, jūs tą puikiai žinote.“

Arūnas BRAZAUSKAS

S.Skvernelis priminė Seimui ir kitą puikiai žinomą dalyką: „Lenkija yra mūsų strateginis partneris, to niekada neslėpiau ir neslėpsiu, tiek kalbant apie mūsų šalies gynybą, tai yra viena artimiausių iš didžiausių ir stipriausių NATO kariuomenių.“

R.Karbauskis minėtame interviu sakė: „Mes neturime pasirinkimo ir, man atrodo, partneriai Lenkijoje tą puikiai supranta.“

Karaliauja geopolitika

Seime didžiausią frakciją turinčios LVŽS pirmieji asmenys neslėpė, kad gerinti santykius su Lenkija verčia greitai besikeičianti geopolitinė padėtis.

LVŽS lyderiai nurodo, kad santykių perkrovai esama solidaus ekonominio pagrindo. „Mes turime kaimynystėje labai sparčiai augančią didelę ekonomiką, kurios potencialo neišnaudojame“, – Seimui konstatavo S.Skvernelis.

Kalbėdamas apie santykių perspektyvą R.Karbauskis nurodė abiem šalims naudingą „Rail Baltica“ projektą ir teigė, kad Lietuvos ir ES elektros tinklų sinchronizavimo uždavinio neįmanoma išspręsti be Lenkijos.

„Manau, jog ir Lenkija galbūt laukė šių Seimo rinkimų, tikėdamasi, kad bus iš naujo sėsta prie derybų stalo. Labai svarbu, kad nebūtų jokių išankstinių sąlygų, kurios būtų vienaip ar kitaip primetamos. Tikiuosi, rasime tuos kelius, kad nereikėtų nei mums, nei jiems daryti nepriimtinų sprendimų“, – taip R.Karbauskis apibūdino besiveriantį galimybių langą.

Įdomu, jog 2012-aisiais duotame interviu „Veidui“ Prezidentė Dalia Grybauskaitė aiškino, kad būtent geopolitinė aplinka verčia Lietuvą daryti pauzę kai kuriose tarptautinių santykių srityse. Į klausimą dėl kritikos, esą jos užsienio politika – neaiškios krypties, o santykiai su lenkais ir kai kuriais kitais kaimynais blogėja, Prezidentė atsakė: „Lietuva privalo gebėti būti išmintinga, prisitaikyti prie tos objektyvios geopolitinės aplinkos, kuri yra aplink ją ir visame pasaulyje, mėginti joje apginti savo interesus. Per šiuos trejus metus geopolitinė situacija aplink Lietuvą keitėsi, todėl kito ir užsienio politika, stengdamasi prie jos prisitaikyti. Todėl ir sakau, kad geriau kai kuriuose santykiuose daryti tam tikrą pauzę, nei bandyti taisyti, kas šiuo metu nepataisoma.“

Ar langas tikrai atsiveria?

Apie galimybių langus kalbėta lapkričio 14 d. vykusioje politologų diskusijoje, kuri iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos transliuota internetu. Įžvalgomis ir prognozėmis dalijosi politologai Ramūnas Vilpišauskas, Andžejus Pukšto, Marijušas Antonovičius ir istorikas Rokas Tracevskis.

Iš diskusijos dalyvių pasisakymų aiškėjo, kad reikėtų kalbėti ne apie santykių aukščiausiu politiniu lygiu perkrovą, o apie judėjimą iš mirties taško.

Vytauto Didžiojo universiteto Politologijos katedros vedėjas A.Pukšto apžvelgė stagnuojančius ryšius. Jau keleri metai šalių vadovai nesilanko vieni pas kitus – Lietuvos Prezidentė nevyksta į Varšuvą, Lenkijos prezidentas neatvažiuoja į Vilnių. Ministrai pirmininkai susitinka trečiosiose šalyse. Vienintelis kartas, kai premjeras Algirdas Butkevičius susitiko su Lenkijos vyriausybės vadove Beata Szydło, buvo ekonominiame forume Mongolijos sostinėje Ulan Batore.

Pasak A.Pukšto, prezidentaujant Algirdui Brazauskui ir Valdui Adamkui šalių prezidentų konsultacinis mechanizmas puikiausiai veikė. O šiuo metu suspenduotos dviejų vyriausybių bendradarbiavimo taryba ir Seimų narių asamblėja. Kadenciją baigęs Lietuvos Seimas neturėjo jokių kontaktų su Lenkijos Seimu. Užsienio reikalų ministrai susitinka tarptautiniuose forumuose Briuselyje, Londone, bet vieni pas kitus nevyksta, nors puikiausiai bendradarbiauja prekybininkai, verslininkai, menininkai, teatralai, akademikai. A.Pukšto pabrėžė, kad aukščiausiu lygmeniu bendradarbiauja istorikai. Vis dėlto politologas nustatė tokią Lietuvos ir Lenkijos santykių diagnozę: „Tai ne peršalimas, tai chroniška liga.“

Būta valstybių vadovų tradicijos lankytis sostinėse per nacionalines šventes: Vilniuje Vasario 16-ąją, Varšuvoje Lapkričio 11-ąją. Tuometis Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis lankėsi Lietuvoje 2012 m. vasarį. Tuo metu lenkiškų pavardžių rašymo lenkiškais rašmenimis klausimas buvo išspręstas teismuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir ES Teisingumo Teismas pripažino, kad ES piliečių pavardė, užrašytą pagal kitos valstybės narės įstatymus ir tradicijas, vis tiek yra pavardė.

Greta to lenkų tautinę mažumą kiršino 2011 m. liepą priimtas Švietimo įstatymas, numatantis dalies dalykų, tokių kaip Lietuvos istorija ir geografija, dėstymą lietuvių kalba tautinių mažumų mokyklose, taip pat – galimybę nuo 2013 m. pereiti prie bendro lietuvių kalbos valstybinio egzamino tiek lietuvių, tiek tautinių mažumų mokyklose.

Tąkart atvykęs į Lietuvą B.Komorowskis čia jau garsėjo kaip kelių reikšmingų pareiškimų autorius. 2011-aisiais B.Komorowskis klaida pavadino tai, kad Lenkija du dešimtmečius nekėlė lenkų tautinės mažumos Lietuvoje problemos. B.Komarowskis dar pasakė, esą Lenkija be Lietuvos galėtų išgyventi, o Lietuva be Lenkijos – ne.

Po poros mėnesių D.Grybauskaitė nutarė nevykti į Lenkijos vadovo B.Komorowskio Varšuvoje rengiamą susitikimą su Baltijos šalių vadovais. Šiame susitikime Lenkijos prezidentas ketino aptarti NATO viršūnių susitikimo Čikagoje klausimus.

Vis dėlto 2013-ųjų lapkritį D.Grybauskaitė nuvyko į Varšuvą. Ji nedalyvavo pagrindinėse iškilmėse, tačiau susitiko su prezidentu B.Komorowskiu. Tam būta rimtos priežasties – rengtasi Vilniuje vyksiančiam Rytų partnerystės viršūnių susitikimui, kurio metu ketinta pasirašyti asociacijos sutartį su Ukraina. Šis užsienio politikos tikslas vienijo Vilnių ir Varšuvą.

Lenkijos spauda priminė ir apie šalių prieštaravimus bei Prezidentės kalbas apie būtiną pauzę, kai nereikia stengtis taisyti, ko pataisyti nepavyks. Lenkijos „Gazeta Wyborcza“ rašė: „Nesantaikos tarp Lenkijos ir Lietuvos priežastis jau ne vienus metus yra lenkų tautinės mažumos situacija. Diskutuojama dėl dvikalbių pavadinimų, pavardžių rašymo originalo kalba dokumentuose, žemės grąžinimo. Lenkų situacija per šiuos metus nepagerėjo (net ir su Lietuvos lenkų rinkimų akcija Vyriausybėje), bet, nepaisant to, D.Grybauskaitė nusprendė atvykti į Varšuvą.“

„Nesantaikos tarp Lenkijos ir Lietuvos priežastis jau ne vienus metus yra lenkų tautinės mažumos situacija. Diskutuojama dėl dvikalbių pavadinimų, pavardžių rašymo originalo kalba dokumentuose, žemės grąžinimo. Lenkų situacija per šiuos metus nepagerėjo (net ir su Lietuvos lenkų rinkimų akcija Vyriausybėje), bet, nepaisant to, D.Grybauskaitė nusprendė atvykti į Varšuvą.“

Nenuostabu, kad esant tokiai drungnai draugystei 2015-ųjų rudenį išrinktas Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda pirmojo užsienio vizito vyko į Estiją, o apie jo apsilankymą Lietuvoje kalbama gana tolimoje perspektyvoje.

Tačiau valstybių vadovai nevengia susitikimų trečiosiose šalyse. Kroatijoje šį rugpjūtį D.Grybauskaitė susitiko su A.Duda. Apie susitikimą Dubrovnike, kur vyko forumas Adrijos, Baltijos ir Juodosios jūrų iniciatyvai aptarti, Prezidentė pasakė: „Lietuva ir Lenkija vienodai supranta geopolitinius iššūkius. Gyvename viename regione, tik glaudus bendradarbiavimas visose srityse užtikrins saugumą Lietuvos ir Lenkijos žmonėms.“

Atkreiptinas dėmesys, kad geopolitika yra argumentas tiek susitikimams rengti, tiek ilgoms pauzėms tarp jų.

Besimainanti Lenkija kintančioje Europoje

Kintantis geopolitinis landšaftas aptartas ir diskusijoje Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Svarstyta apie vadinamųjų Višegrado šalių – Lenkijos, Vengrijos, Čekijos ir Slovakijos įtaką besimainančioje ES. Skeptiškas politologų požiūris į Višegrado grupę buvo vieningas.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) direktoriaus R.Vilpišausko nuomone, mažai tikėtina, kad Višegrado ketvertas sugebės pasiekti apčiuopiamų rezultatų Europos Sąjungoje, kur sprendimai priimami visų šalių narių konsensuso principu. Pasak jo, tokiais terminais, kaip Višegrado ar Baltijos šalys, paprastai apibūdinamos laikinos, konkretiems tikslams pasiekti sukurtos koalicijos (angl. „issue based coalitions“), kurių nereikėtų pervertinti ilgalaikėje perspektyvoje. „Kol kas vienintelis regimas šios grupės (ypač Vengrijos) įtakos bendrai ES diskusijai ženklas yra pabėgėlių kvotos“, – konstatavo R.Vilpišauskas.

Šiuo metu ES pirmininkaujančios Slovakijos premjeras Robertas Fico neseniai pareiškė, kad kvotų sistema yra politiškai mirusi. Europos Komisijos sprendimus dėl pabėgėlių kvotų Slovakija ir Vengrija apskundė Europos Teisingumo Teismui. Spalio pradžioje Vengrijoje vykusiame referendume kvotų sistema buvo atmesta, tačiau sprendimas neįgavo galios dėl nepakankamo balsavusiųjų skaičiaus.

A.Pukšto nuomone, Višegrado grupės, kuri kažkada buvo įkurta siekiant šių šalių narystės ES ir NATO, veikla vėl suaktyvėjo tik Lenkijoje į valdžią atėjus konservatyviajai „Teisės ir teisingumo“ (lenk. PiS) partijai, o prieš tai buvusi liberalioji Lenkijos valdžia (partija „Piliečių platforma“, PO) labiau rūpinosi vadinamuoju Veimaro trikampiu, į kurį įeina Prancūzija, Vokietija ir Lenkija.  VU TSPMI politologas M.Antonovičius atkreipė dėmesį, kad dabartinis Lenkijos prezidentas A.Duda Berlyne lankosi ne rečiau nei jo pirmtakas B.Komorowskis. M.Antonovičiaus nuomone, šiuo metu Lenkijos santykius su kitomis ES šalimis labiau nei Višegrado iniciatyvos veikia Lenkijos vidinės problemos: ES kritikos sulaukė sprendimai Konstitucinio teismo, žiniasklaidos atžvilgiu.

Diskusijoje istorikas R.Tracevskis nusakė nuo 2015-ųjų Lenkijoje įvykusias permainas. PiS atstovas 2015 m. gegužę buvo išrinktas prezidentu, tų metų spalį PiS iškovojo daugumą Seimo rinkimuose. Tai buvo didelis šokas iki tol valdžiusiai partijai PO. Adamas Michnikas, laikraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiasis redaktorius, prieš pat prezidento rinkimus sakė, kad PO kandidatas į prezidentus B.Komorowskis gali pralaimėti tiktai tokiu atveju, jeigu rinkimų išvakarėse visiškai girtas suvažinės nėščią invalidę vienuolę. Bet laimėjo PiS atstovas A.Duda. Strateginiai klausimai, taigi ir santykių su Lietuva problema, sprendžiami vieno žmogaus aplinkoje – tai PiS pirmininkas Jaroslawas Kaczynskis.

Strateginiai klausimai, taigi ir santykių su Lietuva problema, sprendžiami vieno žmogaus aplinkoje – tai PiS pirmininkas Jaroslawas Kaczynskis.

Spalio 27 d. baigiasi Europos Komisijos duotas trijų mėnesių terminas, iki kurio Lenkijai buvo siūloma pakeisti sprendimus dėl Konstitucinio teismo. Premjerė B.Szydło pareiškė, kad pakeitimai neatitiktų Lenkijos nacionalinių interesų. Galima ES bausmė Lenkijai – atimti balsą ES Vadovų Taryboje, tačiau taip nubausti sunku, nes Lenkiją remia Vengrija, kuri tokį sprendimą vetuotų.

Diskusijos dalyviai konstatavo, kad santykiuose su Lenkija veriasi naujas galimybių langas. Perkrovos sėkmė priklauso nuo to, ką Lietuva padarys atrišant nors vieną iš įsisenėjusių nesutarimų mazgų: būtent pavardžių rašymo ir švietimo klausimais.

Tarsi atliepdamas šioms mintims R.Karbauskis lapkričio 21 d. BNS pareiškė, jog valdantieji šiuo metu analizuoja galimybę, kad pagrindiniame paso puslapyje būtų pateikiamos abi pavardės versijos per pasvirąjį brūkšnelį. Tokiu atveju pase galėtų būti rašoma, pavyzdžiui, Mackevič / Mackiewicz, tačiau registruose būtų naudojamas tik lietuviškasis variantas.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

LR Prezidentūros archyvo nuotr.

Besišypsantys Lietuvos ir Lenkijos prezidentai Dalia Grybauskaitė ir Andrzejus Duda pozuoja žurnalistams ir spaudžia vienas kitam ranką priešais Dubrovniko forumo stendą. Ir nors iš pažiūros nuotaika gera, pirmojo dvišalio Lietuvos ir Lenkijos vadovų susitikimo aplinkybės rodo, kad santykiai tarp kaimynių tebėra šalti.

Dovaidas PABIRŽIS

Prezidentų susitikimas įvyko tolimoje Kro­a­ti­jo­je, kurios vadovė Kolinda Grabar-Ki­ta­ro­vic, o ne Lietuvos ar Lenkijos užsienio politikos formuotojai, ėmėsi iniciatyvos stiprinti regiono saugumą. A.Duda per daugiau nei metus surengė per 30 užsienio vizitų, pačią pirmąją aplankė Estiją, vėliau viešėjo ir Latvijoje, tačiau į Vilnių taip ir neužsuko. Varšuvoje su oficialiais vizitais per tą laiką nesilankė ir jokie aukštesni Lietuvos politikai.

Iniciatyvos pokyčiams nėra

Kaip pastebi politikos apžvalgininkai, naujoji Len­kijos valdančioji dauguma iš esmės neturi vizijos, kaip plėtoti santykius su Lietuva, todėl ji iš esmės toliau tęsia senosios vyriausybės politiką, kuri abiem valstybėms nesutariant dėl lenkų mažumos teisių Lietuvoje buvo šalta. Iš esmės taisyti padėtį nesiima ir Lietuva, nors skelbiama, kad A.Dudos ir D.Grybauskaitės susitikimas įvyko pastarosios iniciatyva. Vis dėlto santykiai su Len­ki­ja šiuo metu tebėra bene mažiausiai sėkminga Lietuvos užsienio politikos sritis.

„Jeigu kalbame apie šios Vyriausybės kadenciją, tam tikras vakuumas santykiuose su Lenkija išliko. Nors ministras Linas Linkevičius pradėjo labai aktyviai, čia jis negalėjo padaryti daugiau, nes buvo gana didelis skepticizmas iš Prezidentės pusės. Naujoji Lenkijos valdžia naujovių nesiėmė. Gerai, kad kažkoks dialogas vyksta, bet susitikimas Dub­rovnike neatstoja oficialaus vizito į valstybę. Ofi­cialūs vizitai prezidentų, premjerų ir užsienio reikalų ministrų lygiu yra įšaldyti. Dabartinė padėtis yra klasikinis pavyzdys to, kaip lokalinės, parapinės problemos užgožia platesnę panoramą, nes prioritetai ir pagrindiniai Lietuvos ir Lenkijos saugumo bei užsienio politikos vektoriai yra daugiau nei identiški“, – „Veidui“ sakė Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Politologijos katedros vedėjas Andžejus Pukšto.

Apie neįvykusį santykių su Lenkija lūžį, kaip pagrindinę šios kadencijos Vyriausybės užsienio politikos nesėkmę, kalbėjo ir kiti kalbinti politikos ekspertai. Štai Rytų Europos studijų centro direktoriaus Lino Kojalos nuomone, tai, kad kaimyninių valstybių vadovai susitinka daugiašalio forumo formatu, rodo, jog progreso nėra. O abipusiai santykiai gali stagnuoti ir dar ne vienus metus, nes egzistuoja tam tikras spektras klausimų, kuriuos būtina išspręsti, tačiau nė viena pusė nėra linkusi priimti tam reikalingų sprendimų.

Kita vertus, bendradarbiavimas labiau technokratinėse srityse – gynybos, energetikos ar ekonomikos – vyksta intensyviai ir politinių santykių stoka čia nevaidina svarbaus vaidmens.

Suklupo ties Astravu

Kaip dar vieną užsienio politikos pralaimėjimą L.Kojala išskiria įsibėgėjančią Astravo atominės elektrinės statybą. Nors tai, kiek Lietuva šioje vietoje galėjo padaryti, yra diskusijų objektas, faktas išlieka faktu: Lietuva nepasiekė tokio rezultato, kokio galėjo tikėtis, ir elektrinė kyla nepaisant tarptautinių standartų.

„Iš mūsų pusės kaip ir buvo tam tikrų žingsnių stengiantis situaciją pakeisti, nepaisant to, kad Baltarusija valdoma diktatoriaus ir nėra visiškai prognozuojama. Stengėmės ištiesti jiems pagalbos ranką ir pagerinti santykius. Ar tai pasisekė, čia jau kitas dalykas, nes Astravo atominės elektrinės statyba rodo, kad mūsų pastangos neleido prieiti arčiau ir kalbėti tokiu klausimu.

Baltarusija nelabai mūsų klauso ar atsižvelgia į mūsų nuogąstavimus. Santykiai lyg ir neblogi, bet kas mums iš to – neaišku.

Baltarusija nelabai mūsų klauso ar atsižvelgia į mūsų nuogąstavimus. Santykiai lyg ir neblogi, bet kas mums iš to – neaišku“, – kaimynystę su Minsku analizuoja Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė Margarita Šešelgytė.

Užsienio politiką diktavo išorės veiksniai

Nepaisant šių mažiau sėkmingų veiklos barų, Lie­tuvos užsienio politika pastaraisiais metais tapo vie­na matomiausių ir sėkmingiausių visų nacionalinės politikos sričių. O užsienio reikalų ministras L.Lin­kevičius iš šios Vyriausybės ministrų „Veido“ pasitelktų ekspertų buvo įvertintas geriausiai. Ar politikos formuotojų ir ministerijos veikla šiuo atveju yra tolygu valstybės užsienio politikos sėkmei?

„Šios Vyriausybės užsienio politiką diktavo įvykiai išorėje, o ne tam tikri vidiniai politiniai sprendimai, nes 2012 m. pagrindinė valdančioji partija socialdemokratai žengė į rinkimus tikėdamiesi, kad santykiai su Rusija bus „perkrauti“. Bet akivaizdu, kad jau labai greitai pradėjus darbą šiuos tikslus iš esmės perkonstravo įvykiai Ukrainoje. Jie parodė, kad Lietuvoje skirtingos politinės jėgos gali susitelkti ir atrasti bendrų taškų, kai kalbama apie Lietuvos strateginius tikslus. Daugeliu klausimų visos partijos – ir pozicinės, ir opozicinės – sutaria dėl paramos Ukrainai, akcentų Rytų partnerystės politikai ir jos tęstinumui, taip pat ir dėl saugumo stiprinimo, gynybos biudžeto didinimo“, – teigia L.Kojala.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius emeritas Evaldas Nekrašas primena, kad pagal Konstituciją pre­zidentas formuoja užsienio politiką kartu su Vy­riausybe, kuriai šiandien visų pirma ir atstovauja L.Linkevičius, nes ministras pirmininkas Al­gir­das Butkevičius pernelyg užsienio politika nesidomi.

L.Linkevičius nuostatos dėl prezidento pirmenybės užsienio politikoje laikosi iš esmės paraidžiui. Pavyzdžiui, buvęs ministras Vygaudas Ušackas, kuris taip nesielgė, Užsienio reikalų mi­nis­terijai vadovavo neilgai. Šiuo požiūriu L.Lin­ke­vičius didele dalimi yra D.Grybauskaitės ministras.

„Dabartinio ministro požiūris gerokai artimesnis Prezidentei. Kai kuriais atžvilgiais atrodė, kad ji galbūt perdėtai kritikuoja Rusiją ir jos vadovą Vladimirą Putiną. Šiuo atžvilgiu ji Europos Są­jun­goje ryžtingiausia. L.Linkevičius tam tikra prasme eina paskui Prezidentę. Tuo jis skiriasi nuo V.Ušac­ko, kuris, kaip žinome, neseniai pareiškė, kad žada grįžti į Lietuvą, o tai beveik neabejotinai reiškia ketinimą kovoti dėl Lietuvos prezidento posto, nors buvo galima daryti karjerą ES, pasibaigus Federicos Mogherini kadencijai siekti šios pozicijos. Tačiau L.Linkevičiaus apsilankymas Tur­kijoje (tai buvo pirmasis užsienio reikalų ministro ES vizitas po perversmo bandymo) suteikia jam tam tikro savarankiškumo ir leidžia tikėtis, kad ateityje jo bus daugiau“, – sako E.Nekrašas.

Anot jo, didžiausia problema šiandien yra ta, jog ne visi Lietuvos politikai iki šiol pakankamai aiškiai supranta, kad ES išgyvena didelę krizę – Didžiosios Britanijos pasitraukimą, kuris vis dėlto įvyks, jeigu Theresa May ilgesnį laiką liks premjero poste.

Šiuo požiūriu Lietuvos padėtis tampa sudėtingesnė, nes prieš keletą metų pradėjęs formuotis Jungtinės Karalystės, Skandinavijos ir Baltijos valstybių blokas aptrupės, praradęs valstybę, kuri gyventojų skaičiumi pralenkia visas kitas kartu sudėjus. O būtent britai bene visą XX amžių buvo Lietuvai palankiausia ir labiausiai simpatizuojanti didelė valstybė Bendrijoje ir jos išstojimas kartu yra stipraus sąjungininko netektis mums.

Ne pakeliui su Višegrado ketvertu

Apskritai pastaraisiais metais perskyra tarp senųjų Bendrijos narių ir buvusių komunistinių valstybių pastebimai didėjo. Keturių Višegrado valstybių – Lenkijos, Čekijos, Slovakijos ir Veng­rijos bendradarbiavimas intensyvėjo ir jį visų pirma lėmė beprecedentė migrantų krizė Europoje. Šios šalys kone sutartinai ir užtikrintai stojo prieš bendrų šios problemos sprendimų paieškas, balsavo prieš migrantų kvotų sistemą.

Baltijos šalių visuomenės, tarp jų ir Lietuva, turėdamos gana panašią istorinę patirtį, atmintį ir vertybinį pagrindą, požiūriu į migrantų priėmimą kur kas artimesnės būtent Višegrado, o ne senosioms demokratinėms Vakarų valstybėms. Tačiau Lietuvai pasisekė laviruoti tarp visuomenės nuomonės ir platesnių užsienio politikos tikslų, tad Vakarų nemalonės dėl nesolidarumo valstybė neužsitraukė. Tai galima laikyti vienu didžiausių pastarųjų metų Lietuvos užsienio politikos laimėjimų.

A.Pukšto teigimu, tai jog Angela Merkel praėjusį penktadienį atvyko į Varšuvą susitikti su Višegrado valstybių premjerais, rodo, kad ir ES lyderiai jau supranta, jog būtina ieškoti bendro vardiklio. Nes iki tol buvo galima pastebėti, kad senoji Europa į naująsias nares ir posocialistinę Europą žiūri šiek tiek iš viršaus.

Iš kitos pusės, ir pokomunistinės valstybės nedėjo per daug pastangų, kad taptų visavertėmis Bendrijos narėmis, o „Brexit“ šį procesą dar sustiprino.

„Pabėgimas nuo vakarietiškų vertybių pirmiausia ir labiausiai įvyko Viktoro Orbano Vengrijoje, jis pirmasis parodė, kad jam solidarumas su Va­karais, o ir su Centrine Europa nėra iki galo svarbus. Flirtas su Vladimiro Putino Rusija tai įrodė. Nors ir mažiau, nerimo kelia ir konservatorių valdymas Lenkijoje. Ten dar neįvyko tokių tektoninių lūžių, bet jų noras apriboti Kons­ti­tucinio teismo galias ir kompetenciją kelia nerimą. Taigi tos valstybės, kurios prieš dešimtmetį ėjo demokratinių permainų priešakyje, šiek tiek pasiklydo ir dabar ieško savo kelio. Lietuvai čia didelė dilema, kaip šiame labirinte reikia elgtis“, – situaciją vertina VDU politologas.

L.Kojalos manymu, skirtys Europoje šiandien tampa gerokai sudėtingesnės, o antiimigracinės tendencijos vis labiau pastebimos ir Vakarų valstybėse, kur demokratinės tradicijos kur kas senesnės.

„Šiuo atveju Lietuva sugebėjo išlaviruoti – ji vis dėlto pasistengė būti bent jau antrajame ešelone valstybių, nesipriešino sprendimams dėl migracijos ir sugebėjo parodyti, kad jeigu norime sankcijų Rusijai pratęsimo, ko siekia ne visos ES šalys, lygia greta turime priimti sprendimus, kurie padėtų spręsti Italijos, Graikijos ar tos pačios Vokietijos problemas“, – teigia Rytų Europos studijų centro direktorius.

Kaip sako M.Šešelgytė, Baltijos valstybės Europoje yra mažos ir stropios mokinės, atliekančios savo namų darbus ir negalinčios sau leisti tokių pareiškimų, kokius daro Lenkija ar kitos panašios valstybės. Priešingu atveju Lietuva labai apribotų savo veiklos galimybes.

Be to, pasak pašnekovės, galima analizuoti gi­liau ir kalbėti apie drąsesnes ir mažiau drąsias visuomenes. Šiuo požiūriu lietuviai yra mažiau drąsi visuomenė: netgi ekonominio sunkmečio metais jie nerengė aktyvių protestų, per daug nesiskundė, o tik užsidarė savyje ir galbūt supyko. Todėl didesnio pasipriešinimo nesulaukė ir sprendimas priimti migrantų kvotą.

Ambicijos išlieka didelės

Vis dėlto drąsių užsienio politikos idėjų, vizijų ir pareiškimų, priešingai, nestokojama. E.Nekrašo nuomone, D.Grybauskaitė kartoja Prezidento Valdo Adamkaus klaidas, išlaikydama patį karingiausią Europoje toną Rusijos atžvilgiu. Pro­fe­so­riaus žodžiais tariant, taip stengiamasi būti didesniu kataliku už patį Romos popiežių. „Žinoma, daug kas įvyko – Ukrainos karas, Krymo aneksiją, bet kai Prezidentė daug kalba apie tai, kad ES turi būti solidari Rusijos atžvilgiu, iš tiesų ji pati yra visiškai nesolidari, nes šiuo klausimu užima daug kategoriškesnę poziciją“, – įsitikinęs E.Nekrašas.

A.Pukšto teigimu, jeigu maža valstybė nori būti matoma, jai būtina kelti ambicingus tikslus, kaip elgiasi, pavyzdžiui, Skandinavijos šalys, kurių įtaka gerokai pralenkia jų dydį. Didžiausia Lietuvos užsienio politikos galimybė ir misija yra nešti demokratiją ir europinius standartus į posovietinę erdvę, ir tai aktyviai bei gana sėkmingai įgyvendinama.

M.Šešelgytė prie pastarųjų metų užsienio politikos sėkmių prideda pirmininkavimą ES bei buvimą Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje, dėmesį NATO ir gebėjimą įtikinti Vokietiją atsiųsti karių į kitos valstybės teritoriją. Tačiau įvertinti, kiek tai yra Lietuvos užsienio politikos formuotojų ir vykdytojų nuopelnas, o kiek – pasikeitusių geopolitinių aplinkybių išdava, sudėtinga.

„Mažų valstybių užsienio politika niekada nebus visiškai savarankiška, ji labiau yra išvestinė iš tam tikros besiklostančios situacijas ir didesnių valstybių bei organizacijų politikos. Bendra jų politika irgi užduoda toną. Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, siekdamos būti pastebimos, dažnai įvardijamos kaip tos, kurios šoka aukščiau bambos bandydamos prastumti kai kuriuos klausimus į globalią darbotvarkę. Šiuo požiūriu Lietuvos užsienio politikoje išlieka tęstinumas nuo seniau, kai buvo iškelta regioninio lyderio idėja. Vėliau ji buvo sukritikuota, tačiau iš esmės visos vyriausybės bando įgyvendinti tą patį“, – „Veidui“ tvirtino M.Šešelgytė.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis (Radoslavas Sikorskis) sako, kad neišspręsti Lenkijos ir Lietuvos klausimai kenkia dvišaliams santykiams.

Varšuva reiškia didėjantį nepasitenkinimą, jos supratimu, Vilniaus nenoru spręsti senas su lenkų mažuma Lietuvoje ir lenkams priklausančia naftos perdirbimo gamykla susijusias problemas.

“Aš manau, faktiškai, mūsų santykiai su Lietuva jau daugelį metų buvo tokie, tačiau tik dabar jie yra tinkamai apibūdinti”, – interviu Lenkijos radijui sakė R.Sikorskis, atsakydamas į klausimą, kodėl vyriausybė prašneko apie blogėjančius dvišalius ryšius.

“Mes jau daug metų turime tam tikrų neišspręstų problemų katalogą ir norėtumėme matyti savo santykius geresnės formos”, – sakė jis.

Varšuva reiškia susirūpinimą maždaug 6-7 procentus gyventojų sudarančios lenkų mažumos teisėmis Lietuvoje, pradedant jų pavardžių rašyba ir baigiant ginčais dėl žemės ar išsilavinimo.

Įtampą kelia ir Varšuvos reikalavimas, kad Vilnius užtikrintų palankias sąlygas Lenkijos koncernui “PKN Orlen” priklausančiai naftos perdirbimo įmonei apsirūpinant nafta.

“Lenkija tvirtai palaikė Lietuvos siekius tapti ES ir NATO nare ir nuo to laiko buvo ištikima jos partnerė. Tačiau mainais mums neatsakoma tuo pačiu”, – sakė Varšuvoje įsikūrusio Tarptautinių santykių centro vadovas Eugeniuszas Smolaras (Eugeniušas Smolaras).

Pasak jo, Lenkija priėjo prie išvados, kad Lietuva tiesiog sąmoningai delsia.

“Lenkijos vyriausybė išreiškia savo nusivylimą ir mes galime tikėtis, kad šis klausimas netrukus bus nagrinėjamas ES lygiu”, – sakė jis.

2,6 mlrd. eurų lenkams kainavusi naftos perdirbimo įmonė buvo didžiausia kompanijos “PKN Orlen” investicija užsienyje. Ją kompanija įsigijo iš dabar nebeegzistuojančios rusų naftos kompanijos “Jukos”, o tai buvo laikoma strategiškai Lenkijai ir Lietuvai naudingu žingsniu. Tačiau Rusijai uždarius naftotiekį, naftos perdirbimo gamykla taip ir neatnešė laukto pelno.

“Čia Lietuva taip pat turi įsipareigojimų… jie irgi nebuvo įvykdyti”, – pridūrė R.Sikorskis.

+370 5 2058525 begin_of_the_skype_highlighting              +370 5 2058525

"Veido" archyvas

Klaipėdos uostas, kurio vienas iš bendrasavininkų yra B.Lubys, geriau už visus politikus jungia Lietuvą su Baltarusija

Šiandien Klaipėdos uoste švartuojasi tanklaivis “Minerva Helen”, atplukdęs iš Venesuelos 80 tūkst. tonų naftos Baltarusijos Navapolacko naftos perdirbimo gamyklai. “Klaipėdos naftoje” perkrauta į cisternas, nafta Baltarusiją pasieks Lietuvos geležinkeliais. Taip Lietuvos verslas užsidirbs iš Venesuelos naftos tranzito, o Baltarusijos energetika taps mažiau priklausoma nuo Rusijos naftos, kurios kranelį baltarusiams Kremlius vis dažniau grasina užsukti.

Sieja uostas ir geležinkelis

Žinia, ši per Klaipėdą perpumpuota Baltarusijai skirtos naftos siunta kol kas tėra bandomoji partija, turinti patikrinti technines uosto ir “Klaipėdos naftos” galimybes. Tačiau ateityje baltarusiai norėtų įsivežti per Klaipėdą apie 2 mln. tonų naftos per metus, o tai jau rimtos apimtys.

Tiesa, kol kas Lietuvos uostininkai į visą šį projektą žiūri atsargiai – sklandžiam naftos iš Venesuelos transportavimui reikalingos kelių milijonų litų investicijos, kurios apsimokėtų tik tuo atveju, jei baltarusiai taptų ilgalaikiais partneriais. Šie kol kas jokio aiškaus atsakymo neduoda, nes tyrinėja naftos importo galimybes ir per Latvijos bei Estijos uostus. Tačiau objektyviai žiūrint, Klaipėda dėl atstumo iki Navapolacko ir Mozyriaus naftos perdirbimo gamyklų baltarusiams būtų pats naudingiausias variantas. O naftos importas iš užjūrio pastaruoju metu darosi gyvybiškai svarbus Minskui: po pastarojo konflikto su Maskva dėl naftos tranzito mokesčių per pirmąjį šių metų pusmetį Baltarusija sumažino rusiškos naftos importą praktiškai per pusę – 49,8 proc., iki 6,5 mln. tonų. Tad 2 mln. tonų importo per Klaipėdos uostą gali pasirodyti tik minimalus variantas.

Beje, Baltarusija Klaipėdos uostą mato ne tik kaip apsirūpinimo alternatyvia nafta laidą, bet ir kaip vieną svarbiausių po Kaliningrado eksporto langų. Klaipėdiečiai atvirai šneka, kad per pastaruosius dvejus krizės metus baltarusiški kroviniai – ypač biriosios trąšos – tapo tikru uosto išsigelbėjimu. Per 2009–2010 m. pirmąjį pusmetį “Belaruskalij” per Bronislovo Lubio valdomą KLASCO terminalą eksportuojamos produkcijos kiekis padidėjo dvigubai ir iki metų pabaigos turėtų pasiekti 4 mln. tonų. Apskritai baltarusiški kroviniai siekė apie ketvirtadalį visų Klaipėdos uosto krovos apimčių ir sudarė didžiąją tranzitinių krovinių dalį.

Šalia to tie Baltarusijos kroviniai, kurie eksportuojami ne per Klaipėdos, bet per Kaliningrado uostą, į jį vis tiek gabenami “Lietuvos geležinkeliais” ir, ko gera, geležinkelininkams yra netgi svarbesni už tuos, kuriuos šie veža į Klaipėdą. Mat, pavyzdžiui, 2008-aisiais į Kaliningradą “Lietuvos geležinkeliai” pervežė net tris kartus daugiau krovinių nei į Klaipėdą – atitinkamai 18 ir 6,6 mln. tonų.

Matant tokią glaudžią Klaipėdos uoste dirbančių Lietuvos verslininkų ir Baltarusijos eksporto ir importo sąsają, nereikia stebėtis, kad “Achemos” grupės savininkas ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas B.Lubys buvo vadinamas vienu iš dviejų pagrindinių per pastaruosius pusantrų metų įvykusio Lietuvos ir Baltarusijos suartėjimo variklių. Antrasis variklis yra Ūkio banko investicinės grupės vadovas Vladimiras Romanovas, Minske statantis 250 mln. eurų vertės sporto ir laisvalaikio centrą. Šalia šių dviejų verslininkų į pernai įsteigtą Lietuvos ekonominio ir prekybinio bendradarbiavimo su Baltarusija asociaciją dar įėjo tokie Lietuvos verslo lyderiai, kaip “Linavos” prezidentas Algimantas Kondrusevičius, “Senukų” prezidentas Augustinas Rakauskas, KLASCO generalinis direktorius Audrius Pauža, “Vakarų medienos” grupės valdybos pirmininkas Sigitas Paulauskas ir kt.

Europa persigalvojo, Lietuva pasinaudojo

Nors Lietuvos ir Baltarusijos ekonominiai ryšiai niekada nebuvo nutrūkę ir pamažėl plėtoti visus tuos du dešimtmečius, vis dėlto 2008–2009 m. reikėtų vadinti revoliucinio lūžio metais. To priežastys buvo trys.

Pirmiausia Europos Sąjunga galutinai įsitikino, kad dešimtmetį trukusi Baltarusijos vadovo Aleksandro Lukašenkos ir jo autoritarinio režimo izoliavimo politika nedavė vaisių. Netgi priešingai – vienu metu Jungtinėse Valstijose ir Europoje (taip pat ir Lietuvoje) paplitusi koncepcija, esą kelias į galimą Minsko demokratizaciją eina per Maskvą, tik per plauką nepavertė Baltarusijos viena Rusijos gubernijų. Mat Briuselyje ir Vašingtone pakako “geranorių idiotų”, nuoširdžiai maniusių, kad Rusijos lyderis Vladimiras Putinas, siekdamas įsiteikti demokratiniams Vakarams, padės nuversti A.Lukašenką ir pastūmės Baltarusiją į Europos demokratijos glėbį. Laimei, paskutiniu momentu susivokta, kad jeigu Maskva ir pakeis autoritarinį A.Lukašenkos režimą, tai tik tam, kad vietoje jo įvestų dar didesniu autoritarizmu pasižymintį V.Putino režimą.

O A.Lukašenka suprato, kad norint apsisaugoti nuo “motinos Rusijos” glėbio jam nepakanka kas kelerius metus išvalyti Baltarusijos KGB, nuosekliai keičiant iš pradžių rusus baltarusiais, o paskui Maskvoje mokslus baigusius baltarusius į Minsko KGB mokyklą baigusius baltarusius. Be ekonominio suartėjmo su Europa vien į Rusijos rinką orientuotai Baltarusijos ekonomikai nelemta išgyventi, o ekonominis suartėjimas neįmanomas be tam tikros politinės režimo modernizacijos.

Antra, būtent 2008–2009 m. Lietuvoje iš valdžios institucijų galutinai pasitraukė žmonės, organizavę A.Lukašenkos nušalinimą Baltarusijos demokratinės opozicijos rankomis. Naujoji konservatorių Vyriausybė ir naujoji šalies vadovė Dalia Grybauskaitė galėjo laisvai, neslegiami praeities priešiškumų, bendrauti su A.Lukašenka. Kartu Lietuva, turinti senus tiek istorinius, tiek palaikanti gana gerus verslo ryšius su Baltarusija, tapo tuo langu, per kurį pasirodė labai patogu bendrauti ir pačiam A.Lukašenkai, ir Europos Komisijai.

Trečia, kaip tik tuo metu (o gal ir dėl minėtų priežasčių) galutinai pašlijo Rusijos santykiai su Baltarusija. Tai lėmė tiek Kremliaus pasipiktinimas Minsko nenoru atiduoti pagrindinių ekonomikos šakų į Rusijos verslininkų rankas taip, kaip šie buvo įpratę – beveik už dyką, tiek noras krizės sąlygomis išspausti maksimalų pelną iš naftos ir dujų eksporto.

Tad daugybę metų kaimynėms Rusijos taikyta naftos ir dujų kainos formulė – lengvatos mainais į politinę draugystę – nustojo galioti ir Minskui. Pastarųjų mėnesių Kremliaus politika A.Lukašenkos atžvilgiu mažai kuo skiriasi nuo ankstesnės politikos Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio ar buvusio Ukrainos vadovo Viktoro Juščenkos adresu. Šitaip A.Lukašenka tiesiog buvo pastūmėtas į draugystę su Europos Sąjunga ir kartu su Lietuva.

Lenkija yra nustebinta Lietuvos pozicijos nepritarti idėjai kreiptis į Europos Sąjungą siūlant numatyti supaprastintą sienos kirtimą visos Karaliaučiaus srities gyventojams, teigia Lenkijos dienraštis “Rzecpospolita”.

Lietuvos užsienio reikalų ministerija neseniai pareiškė, kad Lietuva nesvarsto galimybės dėtis prie Lenkijos kreipimosi į partnerius ES, kad susitarimas dėl vietos eismo padengtų visą Karaliaučiaus sritį. Lietuvos diplomatai sako, kad pirmiausia siekiama susitarimo pagal galiojančią ES tvarką.

“Rzecpospolita” sako, kad, Varšuvos nuomone, Lenkijos pasiūlymas yra paprastai įgyvendinamas, o ES ir Rusijos bevizis režimas yra tolimos perspektyvos klausimas.

Lenkija jau kurį laiką ragina siekti, kad supaprastinta gyventojų judėjimo tvarka galėtų pasinaudoti visi Rusijos Karaliaučiaus srities gyventojai. Lietuva prie viešų Lenkijos kreipimųsi neprisideda, nes tai neatitinka dabartinės ES teisės, tačiau teigia esanti pasirengusi pasirašyti susitarimus su Baltarusija ir Rusija dėl judėjimo pasienyje iki 50 kilometrų ruože – tokios sąlygos yra dabartiniame ES teisyne.

Pasak Lietuvos URM, susitarimą dėl pasienio gyventojų judėjimo tarp Lietuvos ir Karaliaučiaus Vilnius buvo pasirengęs pasirašyti dar pernai. “Rzecpospolita” kaip vieną iš Lietuvos argumentų įvardija ir galimą Rusijos piliečių antplūdį į šalį.

Įtakingas Lenkijos dienraštis straipsnyje taip pat vėl vardija tai, ką jis vadina Lietuvos lenkų problemomis rašant pavardes ir švietimo srityje, žemės grąžinimo klausimą gausiai lenkų gyvenamuose rajonuose ir problemas “PKN Orlen” investicijoms Lietuvoje.

“Lietuvos ir Lenkijos santykiai yra blogi. Kyla tik klausimas – kada tai atvirai pripažins abiejų šalių politikai. Ir ką jie darys tai pakeisti”, – rašo “Rzecpospolita”.

Lenkijoje prisiekus naujajam prezidentui Bronislawui Komorowskiui (Bronislavui Komorovskiui), dvišaliai ryšiai turėtų išlikti tokie pat glaudūs, teigia Lietuvos ambasadorius Lenkijoje Egidijus Meilūnas.

“Gali keistis tik kai kurie akcentai, tačiau Lenkijos ir Lietuvos ryšiai išliks tokie pat glaudūs”, – interviu “Lietuvos rytui” sakė ambasadorius.

Diplomato teigimu, lietuviškų šaknų turintis B.Komorowskis labai vertina ir nuolatos pabrėžia savo ryšius su Lietuva., susitikdamas su Lietuvos pareigūnais ir politikais jis visada pasisveikina lietuviškai.

“B.Komorowskis labai gerai pažįsta mūsų politinį elitą, su kuriuo visada palaikė glaudžius ryšius. Juk dar būdamas Seimo pirmininkas jis dažniau nei su kitų šalių atstovais susitikdavo su Lietuvos pareigūnais ir politikais”, – teigė E.Meilūnas.

B.Komorowskis prezidento priesaiką davė praeitą savait