Taikomosios dailės muziejuje atidaryta dailininkų Džiaukštų šeimos kūrybinių lobių paroda.

„Štai pora, kuri šešiasdešimt metų ištvėrė vienoje dirbtuvėje“, – atidarydamas retrospektyvinę Galinos Petrovos ir Silvestro Džiaukšto parodą pabrėžė Lietuvos dailės muziejaus vadovas Romualdas Budrys.
Vis dėlto senjorų šeima patikslino, kad visąlaik vienoje dirbtuvėje abiem dirbti nereikėjo. Kartu tapydavo šeimyninio gyvenimo pradžioje, kai neturint stogo virš galvos porą metų teko ir dirbti, ir gyventi tuomečiuose Dailininkų sąjungos rūmuose (dabar Vatikano ambasados rezidencija). „Darbui mums užleisdavo salę, kurią turėdavom atlaisvinti tik artėjant sąjungos posėdžiams ar suvažiavimams. Bet tų posėdžių tada mažai tebūdavo“, – pasakoja S.Džiaukštas.
Vėliau buvo etapas, kai sutuoktiniai gyveno dailininkams skirtame bute Antakalnyje su palėpėje įrengta dirbtuve. „Tada paeiliui vienas kurdavom, o kitas kotletus kepdavom“, – prisimena Galina.
Tačiau abu tapyboje mėgo platų užmojį, o didelio formato paveikslus siaura laiptine nešioti iš palėpės būdavo tikras vargas – netilpdavo pro duris. Silvestras porina, kaip kartą gavęs rimtą užsakymą iš Maskvos dėl visa pikta parengė dvi paveikslo versijas, jei viena kuri užsakovams neįtiktų. Kad nereikėtų vargti nešiojant, nusipirko krautuvėje virvės ir apvyniojęs ja pirmą kūrinį bandė iškelti pro langą. „Tačiau vos pradėjus leisti virvė trūko – juk padorios tada nebūdavo kur gauti, ir paveikslas nugarmėjo į šalia namo želiantį gėlyną. Gulėjo taip keistai pakilęs – net išsigandau, kad kaimyną būsiu parbloškęs. Tik nusileidęs laiptais nusiraminau: po drobe į šipulius sulaužytais rėmais ir nukritusių dažų lopais gulėjo ne žmogus, o tik nulenktas jurgino krūmas“, – šypsosi S.Džiaukštas.
Netrukus jis persikraustė į erdvesnę dirbtuvę specialiai dailininkams suprojektuotame komplekse Užupyje, o virš buto esančią palėpę užleido žmonai. Nuo tada kiekvienas kūrybai turėjo po atskirą erdvę.

Ginčydavosi dėl dažų

Vis dėlto abu ir toliau persekiojo tvirtinimai, kad jų kūrybinis braižas panašus. „O ar galėjo būti kitaip? Juk abu Dailės institute studijavome pas tuos pačius mokytojus, buvome Antano Gudaičio mokiniai. Jo darbai mums abiem darė įspūdį. Tiesa, technikas rinkomės skirtingas. Silvestras pykdavo, kai aš tapydavau tempera, sakydavo, kad tai nerimta, atrodo kaip spalvoti blynai ir apskritai tinka tik žaidimams“, – neslepia Galina.
O Silvestras patyliukais išpažįsta savo klaidą: „Tada tempera buvo dar naujiena – niekas neįsivaizdavo, kas iš tų darbų liks po kelių dešimtmečių. Dabar matau – paveikslai laikosi puikiai, dažai nei išbluko, nei nutrupėjo. Neteisus buvau manydamas, kad tik aliejinė tapyba verta dėmesio.“
Kai salėje atkreipiu dėmesį į vyraujantį tamsų paveikslų koloritą, dailininkas pasiteisinimo ilgai neieško: „Kai dirbi gerai apšviestoje dirbtuvėje, atspalviai atrodo šviesesni, o kai darbai patenka parodon, kurioje apšvietimas kuklesnis, jie iškart „patamsėja“. Visi dailininkai tai žino, ir pats ne kartą įsitikinau, tačiau kai pradedi tapyti – užsimiršta visos protingos tiesos.“
Žvelgdamas į savo darbus, neretai juose po viršutiniu sluoksniu dailininkas mato besislepiančius kitus, seniai išnykusius, apie kuriuos parodos lankytojas nė neįtaria. „Tarkim, pirmoji šito paveikslo versija, kuri man neįtiko, slypi čia pat, tik aukštyn kojomis. Negi kaskart turi tempti naują drobę? Nebūtų kur tų nepavykusių paveikslų dėti“, – negailestingai tvirtina S.Džiaukštas.
Vieša paslaptis, kad nei parodų rengti, nei senų savo darbų apžiūrinėti jis nemėgsta: nejaučia jiems didelių sentimentų. „Nebent paveikslų būklę įvertinu – pastebiu, kur dažų sluoksnelis per tą laiką atšoko ir nubyrėjo“, – praeidamas reikliai mosteli į vieno kūrinio kampą.
„Aš jam sakiau, kad pasirinko ne tą profesiją, – menininko dalia rodytis žmonėms, o ne nuo jų slėptis. Negalima kurti vien sau“, – švelniai priekaištauja Galina.
„Per metus galima nutapyti tris gerus darbus, ir to visiškai užtektų. Per gyvenimą vieną gerą darbą nutapyti – ir tai užtektų“, – yra teigęs Silvestras.