Petro Malūko nuotr.

Vieniems Merkinė – dvasinė Dainavos krašto sostinė, kitiems – pilka provincija. Šiųmetė vasara, pašykštėjusi dzūkams grybų, skeptiškai nusiteikusius merkiniškius dar labiau nuliūdino. Bet nepakartojamas miestelį supančios gamtos grožis ir turtinga jo istorija niekur nedingo. Tai Merkinei leidžia žengti iškelta galva ir puoselėti svajones tapti kurortiniu miesteliu.

Jūratė KILIULIENĖ

Daug žymių žmonių nuo senų senovės nepajėgė atsispirti Merkinės apylinkių grožiui. Kone taikliausiai šio Dzūkijos kampelio išskirtinumą apibūdino profesorius Česlovas Kudaba: „Merkinės apylinkų gamtoje aptiksime beveik visus kraštovaizdžio variantus. Reljefo skulptūros bei kraštovaizdžio įvairumu Merkinę pranoksta tik Vilniaus apylinkės. Nėra Merkinėje tik jūros krantų.“

Nuo Merkinės piliakalnio atsiveria vienas gražiausių Lietuvos vaizdų – Nemuno, Merkio ir Stangės santaka. Per miestelį savo vandenis plukdo dar ir Strauja. Taigi Merkinė – keturių upių miestelis. Savo dovanų jai paliko ne tik gamta, bet ir žmogaus veikla. Senojo miesto istorinės dalies gatvių ir aikščių tinklas, pradėtas formuoti dar XIII amžiuje ir nepakitęs iki pat mūsų dienų, paskelbtas valstybinės reikšmės kultūros vertybe.

Tačiau vien grožiu sotus nebūsi. Merkinės senbuviai išgyvena, kad miestelis menksta ir nyksta. Emigranto dalią arba gyvenimą šalies didmiesčiuose renkasi nemažai ir vyresnio amžiaus, ir visai jaunų žmonių. Žmonės liūdnai juokauja, kad greičiau merkiniškį sutiksi Vilniuje ar Londone nei pačioje Merkinėje. Palikti tėviškę verčiančios priežastys – miglotos galimybės susikurti tvirtą pagrindą po kojomis, per lėtas gyvenimo tempas, per mažai veiklos.

Išnirusi iš valdovų didybės

Nuo Vilniaus nutolusi kiek per 100 kilometrų, o nuo rajono centro Varėnos – 32 kilometrus, prieš penkis amžius vienu svarbiausių Lietuvos miestų buvusi Merkinė iki šių dienų didžiuojasi buvusią didybę liudijančiais ženklais. Tai Merkinėje Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila 1387 m. suteikė Magdeburgo teises Vilniui. Merkinėje mirė Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas Vaza – tai liudija namo, pastatyto ant buvusių valdovų rūmų rūsių, sieną puošianti lenta.

Miestelio istoriją nuo pat seniausių iki šių dienų turbūt geriausiai išmano Merkinės lankytojų centrui vadovaujantis žinomas fotomenininkas Algimantas Černiauskas. Šios neseniai atsinaujinusios įstaigos ekspozicija – tikras lobis ne tik besidomintiems istorija, bet ir gamtos mėgėjams. Itin pasiseks, jai po ją lydės pats lankytojų centro vadovas.

„Balio Buračo, Vytauto Augustino prieškario fotografijose matyti, kad anuomet Lietuvos kraštovaizdis buvo kaip šiuolaikinių parkų – kiekvienas kvadratinis metras nuganytas, nušienautas. Nemuno pakrantėmis buvo galima eiti nuo Gardino iki pat Klaipėdos. Dabar užlipkime ant Merkinės piliakalnio – matome antrinį sulaukėjimą. Viskas apaugę, apžėlę“, – apgailestauja fotomenininkas.

Parką primenantis kraštovaizdis išnyko kartu su tradiciniu gyvenimo būdu. Niekas jau nebešienauja ir nebegano, nugarą lenkiančius kaimo žmones pakeitė vasarotojai. Merkinės apylinkės, kaip ir visa Dzūkija, sparčiai keistis pradėjo prieš keletą dešimtmečių, dar sovietų okupacijos metais, kai tėvai, linkėdami vaikams gero, stūmė juos nuo žemės, ragino tapti bet kuo – santechniku, valytoju, kad tik mieste, ne „kolchoze“. Tačiau A.Černiauskas įsitikinęs, kad Merkinės laukia graži ateitis. Jos kelias – tapti kurortiniu miesteliu, Druskininkų palydovu.

„Labai taikliai pasakė ilgametis M.K.Čiurlionio memorialinio muziejaus direktorius Adelbertas Nedzelskis: „Man Druskininkai buvo gražiausi tada, kai medžiai buvo aukštesni už namus.“ Žmonėms reikia dangoraižių, pramogų centrų, bet reikia ir miestelių, kur išliks dangaus, žemės, gamtos ir žmogaus harmonija. Būtent toks vaizdas atsiveria nuo Merkinės piliakalnio. Pas mus, tikiu, važiuos Druskininkuose pailsėję žmonės, panorę ir prasmingiau praleisti laiką, ne vien pirtyse ir baseinuose. Susidarytų fantastiškas žiedas: Druskininkai–Merkinė–Marcinkonys“, – Merkinės viziją piešia A.Černiauskas.

Jis įsitikinęs, kad kertinis miestelio istorinis faktas – karaliaus Vazos IV mirtis 1648-aisiais galėtų tapti Merkinės vizitine kortele ir plačiai ją išgarsinti. Jei apie valdovo gyvenimo etapą, susijusį su Merkine, būtų sukurtas istorinis romanas, A.Černiausko manymu, jis pralenktų ir Alexandre’o Dumas „Tris muškietininkus“.

„Čia gyveno didžioji Vladislovo Vazos gyvenimo meilė, nekilminga gražuolė Lvovo pirklio dukra Jadvyga Luškova, pagimdžiusi jam sūnų Vladislovą Konstantiną Vazą. A.Dumas romano įvykiai rutuliojasi Anglijoje ir Prancūzijoje, o Vazos ir jo sūnaus istorija rutuliotųsi per Ukrainą, Lenkiją, Lietuvą, Prancūziją ir Italiją. O kur dar legenda, bylojanti, kad mirštantis karalius liepęs išnešti jį iš rūmų į vidurį aikštės, kad visi matytų, jog prieš mirtį lygūs ir karaliai, ir paprasti žmogeliai“, – pasakoja A.Černiauskas. Merkinė jam buvo ir bus dvasinė Dainavos krašto sostinė.

Laimė būti Merkinėje

Patį fotomenininką į Merkinę atvedė žmonos Genutės, gydytojos, paskyrimas. Tiesa, po studijų ji buvo nukreipta į Varėną, bet jauna pora nutarė, kad Merkinėje gyventi bus geriau, ir nuo pat 1980-ųjų šio sprendimo nė karto nepasigailėjo. Čia užaugo, mokyklą baigė keturi sūnūs. Du iš jų liko Merkinėje. Mindaugas – Merkinės muziejaus direktorius, Vytautas moko dailės Vinco Krėvės gimnazijoje. Kiti du broliai – vilniečiai.

„Didžiulė mano laimė – būti čia. Merkinė net nėra mano gimtinė. Bendraudamas su lankytojų centro svečiais prašau jų nekaltinti manęs dzūkišku nacionalizmu, nes esu aukštaitis iš Igarkos (Sibiras – J.K.), – pokštauja A.Černiauskas. – Nepamilti Merkinės neįmanoma. Ji išskirtinė kraštovaizdžiu ir gyva istorija. Visa, ką išgyveno mūsų protėviai, čia plevena ore. Kartą pajutęs tą dvelksmą nebegaliu apleisti šių vietų.“

Miestelis gražėja, o prisiminus, kaip jis atrodė sovietų okupacijos metais, galima sakyti dabar jį išgyvenant aukso amžių. Žmonės, nors iš įpratimo ir dejuoja, dabar gerokai laimingesni, eidami gatve šypsosi. Yra ir stiprus branduolys merkiniškių, puoselėjančių miestelio viziją tapti svarbiu istoriniu objektu, tautodailės židiniu. Fotomenininkas tik apgailestauja, kad Merkinės senbuviams, kaip ir apskritai dzūkams, trūksta verslumo.

Pro miestelį pravažiuoja nemažai turistų, driekiasi kelias Lenkijos link, bet čia iki šiol nėra nė vienos kavinės. A.Černiauskas vis prisimena pažįstamos dzūkės iš Puvočių žodžius, kad kaimas sodina, laisto, ravi daržus, bet vos tik pradeda dygti grybai, visi stveria krepšius, o daržus apleidžia. Dzūkai tebėra įsitikinę, kad miškas turi juos maitinti.

Vis dėlto šventieji puodus lipdo

Nors turistams miestelyje nėra kur pasistiprinti, pinigus išleisti čia yra kur. Merkinės lankytojų centre siūloma dešimtys leidinių apie šiuos kraštus – skirtų turistams, mokslinių, fotoalbumų. Didžiulė ir dzūkiškų dirbinių pasiūla. Daugiau jų būna nebent Kaziuko mugėje. Merkinės tautodailininkai apskritai labai energingi bei veiklūs: ir tie, kurių šaknys čia, ir tik Merkinėje radę neišsemiamą įkvėpimo šaltinį bei kūrėjui būtiną tylą.

Sertifikuotų amatų meistrė Laima Gegužytė-Saviščevienė, merkiniškė nuo gimimo, riša dzūkiškas verbas, lieja natūralaus vaško žvakes, kuria šiaudines žvaigždes ir sodus. 48 metų tautodailininkė atsimena, kaip tą darydavo jos mama, močiutė. Dzūkiškos verbos greičiausiai liktų nepastebėtos šalia spalvomis trykštančių Vilniaus krašto verbų. Dzūkės verbas riša iš natūralių, nedažytų augalų, todėl šios gali ilgai išsilaikyti. Verbų tradicija Dzūkiją iš Lenkijos pasiekė tik XX amžiaus pradžioje.

„Dzūkiškose pirkiose mažais langeliais visada būdavo tamsu, todėl viduje ir kabindavo saulės spalvos šiaudinį sodą. Dzūkai labai vertino šiaudus – niekada neklojo jų paršams, kaip kituose Lietuvos regionuose, o naudojo čiužiniams kimšti, stogams dengti. Ir šiaudinių sodų vieta būdavo šalia šventų paveikslų, virš stalo, prie kurio šeima susėsdavo maldai, kabindavo juos prieš Velykas ir Kalėdas“, – apie šilinių ir panemunės dzūkų tradicijas, perimtas iš protėvių, pasakoja L.Gegužytė-Saviščevienė.

Dabar sodus mažai kas kuria. Vien ruginiams šiaudams paruošti reikia daug laiko ir išmanymo. Tautodailininkė pjauna juos senoviniu pjautuvu, džiovina gubose. Kuriant sodą būtinas susikaupimas, tyla, žinoma, ir kruopštumas, nes į kiekvieną šiaudą yra veriamas lininis siūlas, jie surišami į trapias kompozicijas. Laima vieną sodą suveria per mėnesį, prisėsdama kas vakarą. Dvigubai tiek laiko atima šiaudų paruošimas.

Tradicinių amatų centrą savomis rankomis baigiantis įkurti Džiugas Petraitis atsidavęs juodajai keramikai. Ir dabartinėje savo kūrybos vietoje – savo motinos, žinomos keramikės Elvyros Teresės Petraitienės sodyboje Maksimonių kaime prie Merkinės, ir netrukus įkurtuves švęsiančiame centre Džiugas yra įsirengęs krosnis įvairių rūšių keramikai degti. Tačiau juodoji, kuria nuo seno garsėja Merkinės kraštas, jam artimiausia.

„Panemunėje, prie Merkio, prie Ūlos gausu akmens amžiaus stovyklų, ten randama juodosios keramikos šukių. Jos tradicijos nenutrūko iki šių laikų. Tai unikalu“, – tikina Dž.Petraitis.

Prieš tris dešimtmečius, kai jo šeima čia įsikūrė atvykusi iš pakaunės, tebebuvo gyvi juodosios keramikos meistrai Mikas Miliauskas, Pranas Giedra, Stasys Mašala. Iš jų tik šiam kraštui būdingos technologijos paslapčių sėmėsi E.T.Petraitienė, vėliau jas perdavė trims savo vaikams, visiems tapusiems dailininkais.

„Esame labai dėkingi savo mokytojams, nes apskritai puodžiai savo paslaptimis visada vengdavo dalytis, ypač akylai saugodavo jas nuo vietos gyventojų, bijodami užsiauginti konkurentų. Dabar laikai pasikeitė, sunku prisišaukti mokinių. Tam ir įkūrėme tradicinių amatų centrą, kad patirtis išliktų, būtų tęsiama tradicija“, – aiškina Džiugas. Jis apgailestauja, kad atsidavusiųjų keramikai vis neatsiranda, – gal tai per daug pastangų reikalaujantis amatas. Daugiau dėmesio sulaukia pynimai, drevinė bitininkystė.

Miestelio kultūrą puoselėjantys merkiniškiai vos prieš kelias dienas sužinojo gerą naujieną – Merkinė paskelbta 2016-ųjų mažąja Lietuvos kultūros sostine.

Ekonomika priklauso nuo grybų

„Gal sūrio ar varškytės?“ – praeivius stabdo judriausioje miestelio vietoje, šalia parduotuvės ir autobusų stotelės, įsitaisiusi moteris. Savo gamintus pieno produktus pardavinėjanti Virginija Garškova čia ateina ne kasdien. Dažniausiai patys pirkėjai apsilanko jos nedideliame ūkyje, turi ji ir nuolatinių klientų. Tik tai, ko žmonės neišsiveža iš jos namų, Virginija susideda į krepšį ir išsiruošia į Merkinės centrą. Už nemažą pagal močiutės receptą suslėgtą varškės sūrį ji prašo trijų eurų.

Prekeivės nuotaika nekokia. Nors ant šaligatvio ji mindžikuoja jau kelias valandas, krepšys vis netuštėja. Gali būti, kad namo ir vėl teks grįžti visko neišpardavus.

„Anksčiau visai kitas pirkimas būdavo. O šie metai labai prasti. Uogų, grybų nėra, žmonės pinigų neturi, tai ir mano sūrių neperka. Ne iš gero gyvenimo aš čia stoviu, kitaip nepragyvenčiau. Laikau septynias karves, darbo labai daug, o galą su galu vos suduriu. Betgi neisi juk ranką ištiesęs, neprašysi“, – Virginija neslepia, kad jos ūkis didelio džiaugsmo jai neteikia. Mielai rinktųsi kažką kita, bet darbo biržoje tepasiūlo kloti trinkeles, o toks darbas ne jos jėgoms.

Nukabinę nosis miestelyje sėdiniuoja ir miško gėrybių supirkėjai. Dzūkija nuo seno neįsivaizduojama be šios verslo šakos, ir net patys vietiniai jau nebepyksta girdėdami kadaise tik kitus linksminusį posakį, kad jei ne grybai ir ne uogos, dzūkų mergos būtų nuogos. Merkiniškiai liūdnai juokauja, kad šįmet greičiausiai taip ir atsitiks – mergos bus nuogos.

„Per 23 metus šis sezonas pats prasčiausias, kito tokio neatsimenu. Per dieną surenku 50–100 kilogramų voveraičių. Vidutiniais metais supirkdavau kasdien po toną, labai gerais – net ir po dvi“, – vardija individualia veikla besiverčiantis Rimantas Leskauskas. Smulkesnių supirkėjų suvežtus grybus ir uogas jis sveria, rūšiuoja ir pats veža parduoti į Vokietiją, Daniją, Skandinavijos šalis. Vyro verslas – sezoninis, trunkantis vieną du vasaros mėnesius, kurių metu jis darbo duoda penkioms moterims.

R.Leskauskas dar nei grybų valgė, nei pats grybavo. Čia kaip iš tos patarlės, kad batsiuvys – be batų. Bet jis mano, kad dar po kelerių metų dzūkai apskritai nustos vaikščioti į miškus, nes rinkti grybų nebeapsimokės. Pragyvenimas brangsta, o grybų kainos, kurias diktuoja Vakarai, stovi vietoje.

Rimantas pateikia palyginimą: atnešęs kelias saujas voveraičių žmogus gaudavo 20 litų – prieš penkerius metus tai buvę pinigai, o dabar tokios sumos teužtenka degalams. Tad ne vien karščiai šįmet tempia žemyn jo verslą, bet ir grybautojų nesuinteresuotumas. Dabar supirkėjas už kilogramą voveraičių moka keturis eurus, jei metai būtų grybingi – mokėtų euru mažiau.

Miško gėrybių eksportuotojams, tokiems kaip Rimantas, grybus suveža smulkesni supirkėjai. Įprastą vasarą Merkinėje jie atverdavo per dešimt kioskelių, dabar veikia vos keturios supirktuvės.

„Kiekvienais metais Dzūkijoje vis mažiau grybų, nes vis mažiau miškų. Mano tėvukas 30 metų dirbo girininku prie Mančiagirės. Jei jis prisikeltų ir pamatytų, kas padaryta, pagalį paimtų. Kaip nepagarbiai dabar su mišku elgiamasi – viskas išrausta, sudirbta. Kada jis atsigaus?“ – grąžo rankas trumpam į anūko supirktuvę užsukusi senolė.

Ji turi gerą žinią grybautojams: šiųmečiai karščiai truko neilgai ir nebuvo pražūtingi, tad jei artimiausiu metu gerai palytų, grybiena dar atsigautų ir rugsėjis džiugintų grybais.

Gimtinė – pati mieliausia

Merkiniškės anūkas Andrius jau dešimt metų verčiasi grybų supirkimu. Ir šįmet vaikinas, pasirūpinęs verslo liudijimu, įsitaisė po stogine šalia turgelio, vis tikėdamasis lietaus ar tiesiog stebuklo.

Sausi metai ir prastas uždarbis stumia Andrių į niūrius apmąstymus: „Ištuštėjo Merkinė, kaip ir visa Lietuva. Žmonės nuseno, nebeina į miškus. Pas mus gražu, ramu, bet ką čia veikti jaunimui? Seniau Joninės ant piliakalnio iki antros valandos nakties skambėdavo, šįmet nebuvo kam švęsti, dar iki vidurnakčio visos linksmybės baigėsi. Liūdna, kad kaimai tuštėja.“

Merkinė skelbia turinti 1270 gyventojų, bet net patys merkiniškiai nebetiki, kad jų yra net tiek. Daug kas išvyksta, bet neskuba deklaruoti savo gyvenamosios vietos kitur. Miestelio seniūnas Gintautas Tebėra džiaugiasi bent tuo, kad Merkinę tuština ne emigracija, o į Vilnių traukiantis jaunimas.

„Žmonės ne tik išvažiuoja, bet ir grįžta. Kodėl? Nes gimtinė mielesnė! Aišku, yra ir pragmatiškoji pusė. Nekilnojamojo turto kainos Vilniuje – kosmosas. Merkinėje jo pasiūlą lemia natūrali migracija – gimimai, mirtys. Mūsų miestelyje nėra labai lengva įsigyti namą, reikia truputį palaukti. Turime daug vienišų senų žmonių, po jų mirties likę tušti namai labai greitai nuperkami. Nieko keisto: esame įsikūrę nacionalinio parko teritorijoje, statant naują namą reikia daug įvairiausių derinimų, tad paprasčiau nusipirkti seną. Jų kaina svyruoja nuo 18 iki 33 tūkst. eurų“, – kiek kainuoja būstas Merkinėje, atskleidžia G.Tebėra.

Miestelio gyventojus daugiausia maitina biudžetinės įstaigos – Dzūkijos nacionalinio parko direkcija, Kultūros centras, Merkinės muziejus, trys mokyklos, ambulatorija, slaugos ligoninė, paštas. Verslininkai nuo seno sukasi kaimo turizmo, medienos apdirbimo srityje, yra mažąsias bendrijas steigiančių jaunų žmonių. Seniūnas skundžiasi, kad atėjus laikui tvarkyti viešąsias erdves tik vos ne vos pavyksta surinkti šienautojų komandą. Darbų yra, pinigų atlygiui mokėti – irgi, trūksta tik darbo rankų. Ypač vyrų, mat juos išsigraibsto sunkiu fiziniu darbu paremtas verslas, ir lieka tik tie, kuriuos pasiglemžė blogi įpročiai.

Merkinės bendruomenei vadovaujantis Arūnas Glavickas savo pavyzdžiu įrodo, kad miestelio gyventojų gerovė gali priklausyti ne vien nuo uogų ir grybų. Jo įkurta mažoji bendrija „Grainio liepa“ verčiasi daugybe dalykų. Egzotiškiausias – miestelio centre veikianti didžiulė sendaikčių parduotuvė. Arūnas pats keliauja į Vokietijos turgus ir veža į Merkinę antikvarines grožybes, dėl kurių pas jį plūsta ir didmiesčių kolekcininkai.

„18 metų gyvenau Vilniuje, dirbau stabilų darbą su garantuotu atlyginimu – buvau Seimo posėdžių sekretoriato vyresnysis specialistas. Prieš ketverius metus su šeima nutarėme: važiuojame namo. Visi klausė, kodėl, ką ten veiksiu. Atsakydavau, kad Merkinėje skaldydamas malkas ir rinkdamas butelius galiu uždirbti tiek pat, kiek jie Seime. Taip ir išėjo – turime čia šiokį tokį verslą, ir to užtenka“, – tikina A.Glavickas, Seimo tarnautojo kostiumą iškeitęs į laisvalaikio drabužius. Jis prasitaria, kad sostinę paliko neatsispyręs gimtojo miestelio traukai, o materialiąją priežastį nurodo, kad paprasčiau būtų suprastas.

Bažnyčios reikalai – liūdni

Dar prieš kelerius metus miestelis labiau garsėjo ne piliakalniu ar karaliaus Vazos namu, bet Merkinės piramide. Pasakomis apie energines piramidės galias jos statytojas sugebėjo užburti net kai kuriuos politikus ir jų žmonas. Paskui juos lengvatikiai iš visos Lietuvos kryžium gulėsi, kai grasinta nugriauti nuostabiame gamtos kampelyje nelegaliai iškilusius statinius.

Vis dėlto piramidė ir ją dengiantis stiklo kupolas išliko, dabar statiniai jau įteisinti. Vietos gyventojai mano, kad ne be minėtų politikų galių. „Tai toks „nju eidžas“ patiklių žmonių galvoms apsukti“, – sako Merkinės parapijos klebonas Robertas Rumšas.

Paklaustas, ar mistinėmis galiomis apipintas statinys konkuruoja su bažnyčia, kunigas nekantriai numoja ranka – jo parapija niekada netikėjusi jokiais stebuklingais išgydymais, o piramidės legendą palaikė atvykėliai iš tolimesnių šalies vietų.

Tačiau kunigui tenka pripažinti, kad tradicinio katalikų tikėjimo reikalai Merkinėje prastėja. Per didžiąsias šventes, ypač atlaidus, bažnyčia pilna, o eilinį sekmadienį gerai, jei būna užpildytos bent sėdimos vietos. Bažnyčios tuštėjimą ganytojas sieja ne su kasmet prastėjančia demografine padėtimi. 2002-aisiais, kai jis buvo paskirtas į šią parapiją, ir praktikuojančių katalikų, ir apskritai merkiniškių buvę kur kas daugiau. Prisimena, kad anuomet Merkinės internatinėje mokykloje mokėsi 120 vaikų, o dabar ji – ties uždarymo riba, nes nebėra kam mokytis.

„Šįmet dalyvavau 30 laidotuvių, o pakrikštijau tik 6 kūdikius. Prieš keliolika metų kasmet būdavo 30–40 krikštynų, per 20 santuokų, 55 vaikai prieidavo Pirmosios komunijos. Bet nors žmonių mažėja, dėl rinkliavų negaliu skųstis. Mūsų parapija nėra turtinga, tačiau žmonės dosniai aukoja. Euras dar pagausino rinkliavas. Anksčiau žmogus vidutiniškai mesdavo du litus, dabar – 1–2 eurus. Pusę euro aukoti jau nebepatogu“, – dėsto klebonas.

Jis apgailestauja, kad metai po metų merkiniškių bėdos nesikeičia: daug netvirtų šeimų, skyrybų, palaido gyvenimo. Žmonės tarsi klausosi pamokslo, tarsi ir išgirsta, bet išėję iš bažnyčios daro savo. Kol kas anuliuota tik vienos poros bažnytinė santuoka, bet prašymų sparčiai daugėja. Ir tikėjimas daugumos paviršutiniškas. Kunigas vis girdi sakant: užsimoku už bažnyčią, suprask, auką palieku, na, ko daugiau reikia?

Įdomiausia per patį darbymetį

„Gerai, kad apsikirpau prieš rugiapjūtę. Dabar sunkiausias, bet ir maloniausias laikas. Liepos antrąją pusę ir visą rugpjūtį dirbam juodai. Vakar iki pusės antros nakties, šįryt pusę aštuonių ryto – jau vėl ant kojų“, – trina rankas trumpam nuo grūdų aruodo atsitraukęs Vytautas Raulonis.

Vienas stambiausių Varėnos rajono ūkininkų nesiskundžia. 800 hektarų, kurių pusė – nuosavi, apdirbti jam padeda trys sūnūs. 28 metų Remigijus ir 25-erių Justinas jau turi tiek patirties, kad modernius, milijonus kainavusius kombainus, traktorius tėvas verčiau patiki jiems, nei pats sėda prie vairo. Lygiavertis darbininkas ūkyje – ir penkiolikmetis Karolis. Žmonai Daliai irgi savi rūpesčiai – daržai, šiltnamiai, virtuvė. Ūkio darbams šeima nuolat samdo tik vieną giminaitį, visa kita nudirba savomis rankomis.

Kadaise V.Raulonis vertėsi bitininkyste. Bet atsiradus galimybei įsigyti dirbamos žemės net nepastebėjo, kaip jo valdos išsiplėtė iki kone didžiausių visame rajone. Vytauto proseneliai čia pat dirbo du hektarus, bet jų paveldėtojas šventai įsitikinęs, kad mylėti žemę gali ir mažai jos turėdamas. Vyras ypač didžiuojasi, kad jo laukai plyti Merkinės seniūnijoje, nė vieno hektaro – už jos ribų.

Raulonių laukuose auga rugiai, avižos, grikiai, rapsai. Pagal Europos Sąjungos žalinimo programą šįmet jie privalėjo pasėti ir pupų bei žirnių, tačiau šia prievole Vytautas nesidžiaugia: „Susėdo Europos ponai ir svarsto, ką daryti, kad klimatas nešiltų. Nužiūrėjo nuo lubų žalinimo programą, liepė pupas sėti. Kuo ne Chruščiovo laikai, kai visi privalėjo kukurūzus auginti?“

Bet su Europos Sąjunga į jo kiemą įžengė ir modernus ūkininkavimo būdas, ir turtai, ir pasitikėjimas savimi. Pavyko pasistatyti grūdų saugyklas, džiovyklas, susipirkti visą reikalingą techniką. Iki tol kaimynai sukiojo pirštu prie smilkinio ir klausė, ką jis norįs įrodyti sėdėdamas rusiškame traktoriuje.

„Kai dirbi, viskam užtenka. Svarbu ir požiūris į žemę. Esu įsitikinęs, kad ji – turtas, bet ne mūsų. Ją mes ne paveldime iš tėvų, bet skolinamės iš anūkų. Negaliu klausytis verslininkų kalbų, esą žemė tokia brangi, kad niekada neatsipirks. Ji ir neturi atsipirkti, nes išlieka per amžius“, – savo filosofiją dėsto ūkininkas.

Gražiausias pasaulio vaizdas

„Čia gali pabėgti nuo pasaulio, nuo visuomenės, nuo visų problemų. Viskas ištirpsta, kai žiūri į šitą vaizdą“, – prisėdęs savo sodybos terasoje režisierius Jonas Jurašas įsmeigia žvilgsnį į tolį. Su žmona Aušra Marija kūrėjas išmaišė visą pasaulį, bet ši vieta Merkinės piliakalnio papėdėje – jam pati gražiausia.

Nuo gatvės pusės namas atrodo tarsi paprasta dzūkiška pirkia, nutūpusi šimtamečiame sode. Bet peržengus kiaurai ją atsiveria nepakartojamas vaizdas – žemėjantis, į slėnį pereinantis šlaitas, Nemuno ir Merkio santaka. Nuo šių namų terasos vakarais žėruoja saulės apšviestas miškas, o reljefas sukuria tokią ypatingą akustiką, kad baugu garsiai žodį tarti. Šią aurą pavadinti magija, stebuklu – nebus per stipru.

Prieš keturis dešimtmečius teatro režisierius su žmona, prozininke ir kritike, turėjo pasirinkti emigranto dalią – iš Lietuvos jie buvo išginti sovietų okupantų režimo. Dabar jie daugiau laiko praleidžia Jungtinėse Valstijose, kasmet sugrįždami į Vilnių, keletą mėnesių praleisdami šioje sodyboje. Su Merkine nė vieno iš jų nesieja giminės istorija, tad ir pratintis prie šių vietų kūrėjams teko iš lėto, atsargiai.

Pokalbį su Merkinėje piliakalnio papėdėje dabar dienas leidžiančiu J.Jurašu apie tai, kokie jųdviejų santykiai su vietos žmonėmis dabar, kaip atrodo pasaulis stebint jį iš šio rojaus kampelio, apie kūrėjo vienatvę ir turtus „Veido“ skaitytojams pasiūlysime kitame savaitraščio numeryje.

Merkinės istorija

Pirmą kartą paminėta 1359 m. Naugardo metraštyje.

Merkio santakoje stovėjo Merkinės pilis, kurią 1377 m. nusiaubė kryžiuočiai.

1418 m. įkurta Merkinės parapinė bažnyčia. 1648 m. Merkinė (Merecz) pažymėta Europos žemėlapyje.

1549 m. Žygimantas Augustas Merkinę užrašė Barborai Radvilaitei.

Nuo 1616 m. Merkinėje kūrėsi žydai. 1633 m. patvirtintos odminių ir batsiuvių, 1639 m. – siuvėjų cechų privilegijos. 1756 m. Merkinės centre gyvenę 253 žydai turėjo 28 namus.

1777 m. jėzuitų turtą perėmę dominikonai įkūrė apygardinę mokyklą.

1931 m. Merkinės centre gyveno 1700 žydų. Veikė 3 sinagogos, žydų liaudies knygynas, net 145 parduotuvės, plytinė, saldainių fabrikas, siuvėjų, batsiuvių, šaltkalvių, kojinių dirbtuvės, keli malūnai.

1941 m. Vokietijos okupacinės valdžios įsakymu Merkinėje nužudyta apie 3000 žydų.

1945 m. gruodžio 15 d. Adolfo Ramanausko-Vanago vadovaujami Merkio rinktinės partizanai puolė miestelį, kovojant su NKVD pajėgomis vyko Merkinės mūšis.

Valstybinis turizmo departamentas (toliau – VTD) vykdo pažintinių turų į penkis Lietuvos regionus projektą „Vietinio turizmo verslo misijų ir pažintinių turų organizavimas”. Pirmoji iš penkių vietinio turizmo verslo misijų sėkmingai įvyko š.m. spalio 11-12 d. – jos dalyviai artimiau susipažino su Mažosios Lietuvos turizmo galimybėmis. Š.m. gruodžio 6-7 d. antrosios pažintinės kelionės ir verslo misijos dalyviai keliaus po Dzūkiją.

„Kiekvienas Lietuvos regionas yra unikalus ir gali pasigirti tik jam būdingais lankytinais objektais, daugelis kurių – nauji ir dar nepažinti net mūsų šalies gyventojams. Šį kartą misijos dalyviai iš naujo pažins Dzūkiją – užmegs profesinių kontaktų, atras šiame regione etnografinio, kulinarinio bei rekreacinio turizmo galimybių,” – pažymėjo VTD direktorė dr. R. Balnienė.

Pažintinis turas Dzūkijoje suburs vietinio ir atvykstamojo turizmo kelionių organizatorius, konferencijų ir renginių organizatorius, vietos turizmo informacijos centrų, žiniasklaidos atstovus. Jie ne tik aplankys daugybę patraukliausių turistinių objektų šiame Lietuvos etniniame regione, bet taip pat dalyvaus ir Kontaktų mugėje.

Pirmąją programos dieną pažintinio turo dalyviai aplankys Daugus – pagrindinę ir gražiausią Alytaus krašto rekreacinę zoną. Čia neseniai įrengtos dvi naujos poilsio zonos, nuo senų laikų populiarus irklavimo sportas, galima išsinuomoti baidarę ar net vikingų laivą. Kitas ypač vertas dėmesio objektas šiame regione – tai seniausias Lietuvoje Žuvinto biosferos rezervatas. 2011 m. šis rezervatas vienintelis Lietuvoje buvo įtrauktas į UNESCO programos „Žmogus ir biosfera” biosferos rezervatų tinklą ir tapo pasauliniu mastu saugomu objektu. Stebėti paukščių čia atvyksta ne tik mūsų šalies gyventojai, bet ir svečiai iš užsienio.

Pažintinio turo dalyviai aplankys ir Dzūkijos sostinę Alytų. 2011 m. miestas buvo pripažintas sportiškiausiu Lietuvoje – miestas puikuojasi geriausiu 50 metrų plaukimo baseinu. Šiame mieste verslo misijos nariai lankysis Alytaus dailiųjų amatų mokykloje, kur susipažins su įvairiomis čia siūlomomis edukacinėmis programomis ir galės patys išbandyti savo jėgas molio lipdinių, vijimo iš vytelių, vilnos vėlimo ar paišybos ant lėkščių užsiėmimuose.

Dar viena ypatinga vieta Dzūkijoje – Raižiai, tituluojami totorių sostine Lietuvoje, kur nuo Vytauto Didžiojo laikų iki šiol gyvena totorių bendruomenė. Čia laiką skaičiuoja unikalūs saulės laikrodžiai, greta kurių stūkso dar 1899 m. pastatyta mečetė. Turo dalyviai Raižiuose susipažins su unikalia totorių kulinarinio paveldo „pažiba“ – šimtalapio pyragu ir jo istorija.

Antrąją verslo misijos dieną visus jos dalyvius suburs Kontaktų mugė kaimo turizmo sodyboje „Dvarčėnų dvaras“.

Trečioji iš penkių vietinio turizmo verslo misijų vykdant projektą „Vietinio turizmo verslo misijų ir pažintinių turų organizavimas”, finansuojamą Europos regioninės plėtros fondo lėšomis, planuojama 2013 m. vasario mėn. – verslo misijos dalyviai bus kviečiami į pažintinį turą po Aukštaitiją. Vėliau verslo misijų dalyviai artimiau pažins naujus ir atsinaujinusius patraukliausius lankytinus objektus Žemaitijoje ir Suvalkijoje.

Nors Dzūkijoje poilsiautojų ir naujakurių netrūksta, statyti šiuolaikiškų vilų čia neskubama. Dėl tradicijoms neabejingų žmonių kaimas čia nedaug tepasikeitęs – šimtametės tradicijos, papročiai, amatai Dzūkijoje vis dar kasdienybė, o ne retenybė.

Regionų panašumai

Dzūkija – labai savita etnografinė Lietuvos sritis tarp Nemuno vidurupio ir Neries. Dzūkai, šių vietų gyventojai, taip vadinami dėl ryškios savo tarmės ypatybės – dzūkavimo. Dzūkuoja ir rytų aukštaičiai, tačiau dzūkai išsiskiria dar ir savitais papročiais, liaudies dainomis, gyvenimo būdu. Daugelis amatų čia išsilaikė ilgiau nei kitur, o kai kurie darbai – net iki mūsų dienų. Čia vis dar galima pamatyti moteris, pjautuvu pjaunančias rugius, paragauti namuose keptos duonos, Dzūkijoje vis dar naudojami spragilai ar rankinės girnos.

Nors etnografinių regionų ribos skirstomos atsižvelgiant į architektūros, tarmių, materialiojo paveldo skirtumus, visuose regionuose architektūros formas lėmė tie patys du veiksniai – gamtinis ir žmogiškasis. Gamta dzūkams nebuvo palanki – šiuose kraštuose prastos žemės, miškai, todėl čia reta būdavo turtingų ūkininkų.

Trobos gerokai mažesnės nei kituose regionuose, beje, turi sąsajų ir su aukštaičių pirkiomis. Ir dabar Dzūkija kartais laikoma aukštaičių dalimi – kai kurie etnologai teišskiria Aukštaitiją, Žemaitiją ir Suvalkiją. Dzūkijos kaimuose sodybos išsidėsčiusios pagal šiam kraštui būdingą tvarką. Yra išlikusių vien kirviu statytų namų, čia įprasti gausūs puošybos elementai.

Gamta nelepino

Gamtinės sąlygos lėmė, kad pamatai pirkioms Dzūkijoje buvo daromi menki, dažniausiai iš medžių trinkų, rečiau – iš akmenų. Stogai – gegninės konstrukcijos, daugiausia dvišlaičiai. Viena seniausių stogo konstrukcijų – čiukurinė. Kita archajiška Dzūkijoje dar aptinkama stogo konstrukcija – sijinis stogas. Seniausias gyvenamasis dzūkų pastatas – viengalė arba dvigalė pirkia. Ją sudarė pagrindinė patalpa, vadinama pirkia, kurioje daug vietos užimdavo duonkepė krosnis, ir priemenė, kurioje kadaise buvo atliekami ir ruošos, ir ūkio darbai. Dzūkai dažnai statydavo ir vadinamosios neišplėtotos dvigalės pirkios variantą: iš kitos priemenės pusės pristatydavo kamarą, kurioje ir miegodavo. Dviejų galų pirkias sau leisdavo turtingieji, bet Dzūkijoje jų būdavo mažiau nei kituose regionuose.

Grindys ir lubos pirkiose atsirado ne iš karto, nors miškingoje Dzūkijoje lentų grindys naudotos jau nuo seno. Tradicinis gyvenamasis dzūkų būstas – pirkia – ir planavimu, ir išorine forma siejasi su tradiciniu Rytų Lietuvos būstu, tačiau yra mažesnių matmenų nei kitur. Statybinės medžiagos naudotos tokios pat, kaip ir kituose regionuose. Pirkios sienos – rąstų, stogams paprastai naudoti šiaudai, taip pat būdavo dengiama lentelėmis „drankomis“, malksnomis, skiedromis, kai kur ir čerpėmis.

Nors ūkiai menkesni nei kituose regionuose, pirkios puošyba dzūkai jiems nenusileido. Dzūkijoje plito puošybos elementai, sukurti iš medžio – kiaurapjūviu dekoruoti antlangiai, prieangėliai, lėkiai. Bene labiausiai puošiamas pastato elementas – langai. Ypač brangiai kainavo langų gamyba ir puošimas, tačiau net ir nepasiturintys valstiečiai dėl jų negailėdavo parduoti karvę.

Kitas svarbus sodybos pastatas – svirnas. Dzūkijoje svirnai nedideli, dažniausiai vienos patalpos, bet išraiškingų formų. Čia saugotos maisto atsargos, drabužiai, kartais miegota. Išskirtiniai Dzūkijoje – svirnai su „pavalu“. Stogui sutvirtinti būdavo įrengiamas „pavalas“ – išilgai stogo vienas šalia kito dedami rąsteliai ar pusrąsčiai, kurie matomi ir iš išorės.

Maitintojas – miškas

Pietryčių Lietuvoje gyvena gruntų, panemunių ir šilų dzūkai. Gruntų dzūkų žemės geresnės, nuo seno jie verčiasi žemės ūkiu. Panemuniškiai tradiciškai buvo žvejai ir sielininkai. Šilų dzūkų kraštas – aplink Marcinkonis, pačiuose pietuose, prasčiausias ūkininkauti. Šiliniai save vadina „pieskynų“ – smėlynų – dzūkais. Čia kraštovaizdis archajiškiausiais, lėtai kintantis.

Būtent šilų dzūkų krašte dar išlikę tik kirviu statytų pastatų, šiam kraštui būdingas sodybų išdėstymas. Čia vieta ne tik namui, bet vėliau ir kiekvienam baldui, namų apyvokos daiktui buvo parenkama ypač kruopščiai. Namo statybai rengtasi iš anksto. Mediena ruošta rūpestingai. Sakoma, atėjęs girion dzūkas jai „pasikloniodavęs“, o paėmęs į rankas kirvį atsiprašydavęs. Baigęs darbus padėkodavęs, prižadėdavęs iškirstus medžius atsodinti.

Mišką ruošdavo tik žiemą – tada miegančiame medyje mažiausia drėgmės, džiūdamas jis neskilinėja. Nuo rąstų pašalindavo žievę, „suposmuodavo ir per vasarų palikdavo dziūt. Rudenį, nutaikį laiko tarp darbymetės, ovaš palengvėjusį, veždavo namo.“ Senieji meistrai tvirtina, kad medis tinkamas tik iki krikštų (pusiaugavėnio), po krikštų „medzis jau gyvas. Iž rudenio apmiršta, po krikštų – atgyja. Atgyjis statybom necinka. Tokį medzį ėda trynia, graicau pūva, dūla. Geras meistras „medzį pažįsta da an kelmo.“ (A. Baltėnas, O. Drobelienė „Šilų dzūkai“)

Meistras pirmiausia imdavosi tokio užsakymo, kai buvo prašomas ne tik pastatyti namą, bet ir pagaminti baldus, taigi šeimininkui atiduoti visiškai įrengtą namą. Buvo pasakojama apie šventą žmogų – meistrą, statantį gražius, jaukius, saugius, šiltus namus. Tačiau retas dzūkas, nebent „užsidirbįs pinigų Amerikon“, išgalėdavo samdyti meistrą, dažniau meistras vykdavęs į Užnemunę.

Vietos gyventojai patys gamindavosi baldus, kas kaip sugebėdavo, skobdavo ir meistraudavo namų bei ūkio apyvokos rakandus, įrankius. Indai irgi buvo mediniai. Retas kuris pirkdavo molinių iš Merkinės puodžių. Pagrindiniai darbo įrankiai: kirvis, skliutas, pjūklas, įvairūs obliai ir įvairaus dydžio skobtuvai, vedegos. Maža kas turėjo medžio tekinimo stakles, varstotus. Iš storesnio medžio kamieno buvo gaminami įvairaus dydžio kubilai, kubiliukai, netgi kraičkubilis. Plonesnio medžio – „dainyčios“ (milžtuvės), „bojkelės“ (sviestmušės), skobtiniai indai grietinei, pienui, sviestui, uogoms ar grybams laikyti. Netgi gaminant baldus buvo naudojamas pusiau perpjautas medžio kamienas. Išskobus, primeistravus dureles jis tapdavo indauja ar spintele maistui kamaroje laikyti. Luotas – irgi iš skobto kamieno, kartais – net iki aštuonių metrų ilgio. Išeidavo ir lovys, neretai ir viso paršo mėsai sūdyti, įvairaus dydžio „niekotaitės, niekocos“ (geldos) blynams suplakti, nusiprausti, vaikams išmaudyti ir, žinoma, dubenys, dubenėliai, šaukštai, samčiai, kočėlai.

Namai – kelioms kartoms

Architektūros tradiciją formuoja ir bendruomenės nustatyti įstatymai: paveldėjimas, bendruomeninė santvarka bei valdžios primesti įstatymai – reformos ar privilegijos. Dzūkai ilgiausiai išlaikė vadinamąją bendrę. Šeimos čia buvo gausios. Viename name gyveno vaikai, vaikaičiai – neretai iki dvidešimties žmonių. Svarbiausias žodis šeimoje priklausė vyriausiam vyrui. Namai laikomi šventa vieta, čia praeina visas gyvenimas, auginami vaikai, čia žmogus jaučiasi saugus. Namų aplinka gerai pažįstama, jungianti kelių kartų gyvenimus, kartu ir labai paslaptinga.

Šimtmečius dzūkų ūkio pagrindas buvo miškinė ir dirvoninė žemdirbystė bei verslai, susiję su miško ir jo gėrybių naudojimu: miško kirtimas ir sielių plukdymas, taip pat medienos perdirbimas – pelenų, medžio anglies, dervos, deguto gavybai, statybinėms medžiagoms (rąstams ir malksnoms stogui dengti), balų rūdos gavyba, lydymas ir kalvystė, medžioklė, žvejyba, drevinė bitininkystė, grybų, uogų, vaistažolių rinkimas bei perdirbimas.

Medis turi įnorių

Kaimai Dzūkijoje išsimėtę miškuose. Lyginant su kitais Lietuvos regionais čia daugiausia beveik nepakitusių gatvinių kaimų, taip pat galima rasti ir padrikų kaimų, kurie šiame regione kūrėsi dar XVIII amžiuje. Dzūkijos nacionaliniame parke iki pat šių dienų išliko ne vienas kaimas: Dubininkas, Marcinkonys, Merkinė, Musteika, Zervynos. Zervynų kaimas dar sovietmečiu paskelbtas etnografiniu.

Kauno technologijos universiteto Architektūros ir statybos instituto darbuotoja, architektė dr. Rasa Bertašiūtė įsitikinusi, kad didžiausia šiandienos problema – supratimas, kaip tuos kaimus saugoti, meistrų, pinigų sodyboms prižiūrėti trūkumas. „Medinį namą reikia tvarkyti kasmet, o šiuolaikinis žmogus mano, kad pastatytu namu rūpintis nereikia, – įsitikinusi pašnekovė. – Prižiūrimi namai nekeltų daug rūpesčių. O dabar jie ilgus metus stovi apleisti, be to, atvykę miestiečiai neretai nežino, kaip juos tvarkyti. Tradicinė architektūra – tarsi gamtos tąsa. Nėra kontrasto tarp žmogaus erdvės ir gamtos. Žmogus prie jos derinasi. O štai mieste kontrasto principas labai ryškus.“

Medinė architektūra, R. Bertašiūtės nuomone, sukuria šiek tiek kitokį žmogaus ir namo santykį – tokį, kurį suardė pokaris. Tuomet buvo kalama, kad tradicija nevertinga. Šiuo metu tradicija atgyja visame pasaulyje.

Darnos paieškos

Etnografė, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos vyriausioji specialistė Onutė Drobelienė pastebi, kad Dzūkijos mediniam paveldui, kol jame dar gyvena senieji šilų dzūkai, toks greitas išnykimas negresia kaip kituose regionuose.

Dzūkijoje gyvenimas keičiasi palyginti lėtai, tik kaimai pamažu tuštėja. Tiesa, tradicinę Dzūkijos kaimo architektūrą saugo ir sodybas čia įsigyjantys menininkai, kurie atvyksta ieškodami ramybės ir tylos, pagaliau – mūzos. Pasak O. Drobelienės, į Dzūkijos nacionalinio parko kaimus dažniau atvažiuoja tie, kurie vertina tai, ką mato aplink. Anksčiau namus žmonės statė dairydamiesi į gamtą, su meile sau ir savo šeimai. Ir šiandien naujakuriai stengiasi tebesamus pastatus sutvarkyti ar, pasitarę su saugomų teritorijų architektais, nebereikalingą tvartą, svirną pritaikyti šiuolaikinėms reikmėms.

Vaikystę Varėnos rajone, Rudnioje, praleidusios žinomos lietuvių grafikės Ramunės Vėliuvienės atmintyje išliko puošyba ir jaukumu išsiskiriančios dzūkiškos sodybos. Kaip ir daugelis menininkų, Dzūkijoje ji ieško ramybės ir ryšio su gamta. Kasmečiuose senųjų ir naujųjų dzūkų susitikimuose dalyvaujanti dailininkė tvirtina, kad nuolatiniai gyventojai ir sodybas čia turintys žmonės geba sutarti dalydamiesi tuo, ką šis etnografinis regionas išsaugojo: amatais, tradiciniu gyvenimo būdu, nenutrūkusiu ryšiu su gamta.

Dzūkijos, kaip ir kitų etnografinių regionų, veidą pakeitė didžiosios XX amžiaus nelaimės: trėmimai, kolektyvizacija, melioracija. Sovietmečiu, kaip ir visoje Lietuvoje, čia buvo įkurta kolūkių, bet išsilaikę vos metus kitus daugelis buvo pertvarkyti į žuvininkystės ar miškų ūkius. Smėlynai, upeliai, miškuose atokiai išsibarsčiusios derlingesnės žemės – kolūkiams kurti šios vietos nebuvo tinkamos.

Kristina BUIDOVAITĖ

sa.lt