Lietuvoje valdžios žmonės nuolat skundžiasi, kad trūksta pinigų, tačiau jie lengva ranka leidžiami vėjais. Į elektroninių paslaugų diegimą viešajame sektoriuje investuota milijonai eurų, gyventojų mažėja, tačiau valstybės tarnautojų, kuriuos šios turėjo pakeisti, tik gausėja.

Vaiva SAPETKAITĖ

Jei Lietuva būtų valdoma kaip verslo įmonė, naujo darbo tektų ieškotis nemažai daliai išsipūtusio viešojo sektoriaus statistų, būtų susispausta į mažiau bei ne tiek daug lėšų išlaikymui reikalaujančių pastatų ir tikrai kur kas atidžiau skaičiuojama, ar pirkiniai bei investicijos atsipirks.

Tarkim, vien 2007–2013 m. ES struktūrinės paramos laikotarpiu buvo skirta apie 96 mln. eurų elektroninėms viešosioms ir administracinėms paslaugoms kurti. 2014–2020 m. ES finansinės perspektyvos laikotarpiu tam atiteks dar apie 41 mln. eurų. Už šiuos pinigus įdiegtos naujosios technologijos turėjo sumažinti valdininkų skaičių Lietuvoje, bet jis per šį laikotarpį išsipūtė maždaug 10 tūkst.

„Veidas“ jau yra rašęs, kad per 11 metų valstybės tarnautojų skaičius, skaičiuojant tūkstančiui gyventojų, šoktelėjo 24,9 proc., o atmetus statutinius pareigūnus „grynųjų biurokratų“ padaugėjo net 38,5 proc. 2013 m. pir­mąjį pusmetį, Lietuvai pirmininkaujant ES Tarybai, valdininkų korpusas buvo padidintas šiai konkrečiai misijai atlikti, pažadėjus paskui grįžti prie ankstesnių skaičių.

Negana to, valstybės tarnautojų  kvalifikacijai kelti kiekvienais metais išleidžiame vis daugiau lėšų. Nors aukštesnės kvalifikacijos darbuotojų turėtų pakakti mažiau, matome priešingas tendencijas.

Neūkiškumas bado akis. Kodėl nematome didesnių pokyčių?

Kairė nežino, ką daro dešinė

Pavardės neminėti prašiusi Aurelija jau kuris laikas gyvena Švedijoje, tačiau tebėra Lietuvoje registruotos įmonės savininkė, todėl kartais čia grįžta. Kadangi ji moka su įmone susijusius mokesčius ir yra drausta privalomuoju sveikatos draudimu, gydosi Lie­tuvoje.

Šį kartą moteris taip pat planavo grįžusi į Lietuvą nueiti pas gydytoją. Likus dešimčiai dienų iki kelionės dėl viso pikto Valstybinės ligonių kasos interneto puslapyje pasitikrino, ar viskas gerai, ir labai nustebo pamačiusi raudoną įrašą, kad jos sveikatos draudimas negalioja.

„Pradėjau aiškintis, kas nutiko su mano įmokomis. Tada buvo penktadienis, maždaug 14 val. Pirmiausia paskambinau į teritorinę ligonių kasą, ten man pasakė, kad įmokas ad­ministruoja „Sodra“. Tada paskambinau į sa­vo teritorinį skyrių, ir man liepė parašyti elek­troninį laišką, į kurį pažadėjo atsakyti kitą sa­vaitę. Jei valdininkui pasižiūrėti į kompiuterį ir išspręsti tokiai problemai neužtenka pusvalandžio, manau, tai irgi didelė problema. Vis dėlto laišką parašiau ir taip pradėjau susirašinėti su  „Sodra“. Laiškais keitėmės savaitę – iš viso vieni kitiems parašėme 18 elektroninių laiškų. Man pradėjo aiškinti, kad turėjau pa­daryti tą ir aną, nors viskas buvo atlikta dar va­sarį, tada ėmė pasakoti, kad negavo reikalingų dokumentų ir panašiai“, – piktinasi Au­relija, pridėdama, kad valdininkai jai ne tik nepadėjo, bet dar ir stipriai suklaidino.

Pirmiausia buvo pasakyta, kad moteris būtinai turi atnešti originalų pasirašytą dokumentą. Kadangi ji Lietuvoje turėjo būti tik kitą savaitę, pasitikrino, ar negalėtų šio dokumento pateikti elektroniniu būdu. Bet jai dar kartą buvo pakartota, kad tai turi būti originalus dokumentas, be kurio nieko negalima pradėti tvarkyti.

Painiava dar padidėjo, kai po kelių dienų minėtas „Sodros“ darbuotojas parašė, kad iš­siaiškino, jog to dokumento reikia ne „Sod­rai“, o teritoriniam Registrų centrui.

„Aišku, man nepasakė, kokiu būdu turiu tai padaryti. Kadangi anksčiau iš manęs reikalavo popierinio varianto, supratau, kad tokį turiu pristatyti ir Registrų centrui. Grįžau į Lie­tuvą, nuėjau ten su  „popieriumi“, o man sa­ko: „Atsiprašome, popierinių variantų jau se­niai nebepriimame, turite prisijungti su elektroniniu parašu ir viską užpildyti elektroninėje erdvėje.“ Tada jau labai supykau. Košių košė, dėl to sugaišau daugiau nei dvi savaites, – pasakoja Aurelija. – Didelė Lietuvos problema – nepagarba žmogui. Kai gyveni normaliai veikiančioje sistemoje, supranti, jog mū­siškė dažnai dirba pati dėl savęs, ratas sukasi tik tam, kad suktųsi. Švedijoje, kiek teko susidurti, tokie dalykai veikia kaip laikrodis. Ten visos žinybos keičiasi duomenimis tarpusavyje, o tau paskambina tik dėl pasitikslinimo ar­ba dėl papildomų klausimų. Ten jauti, kad institucijos iš tikrųjų dirba žmogui.“

Panašių kuriozų Lietuvoje išgirstume ne vieną. Ką daro viena, o ką kita, nežino ne tik skirtingos institucijos, bet net ir skirtingi vienos įstaigos skyriai.

Taupymas ir nauda – nesvarbu?

Informacinės visuomenės plėtros komiteto (IVPK) 2015 m. I–III ketvirčio duomenimis, populiariausios elektroninės paslaugos yra pajamų mokesčio deklaravimas (paslauga per pastaruosius metus naudojosi 22,9 proc. gy­ventojų), su sveikatos apsauga susijusios pa­slaugos (13,6 proc.), darbo, darbo skelbimų paieška (12,4 proc.).

O tokios e. paslaugos, kaip leidimų statyboms išdavimas, pareiškimų policijai internetu teikimas, nėra tokios dažnos – jomis naudojosi vos procentas gyventojų.

Kodėl toks atotrūkis? Viena priežasčių yra ta, kad niekas per daug nesuko galvos, kurios e. paslaugos reikalingos ir pritrauks vartotojų, o kurios institucijai tik padės varnelę, kad ši tokį darbą padarė. Taip pat vis dar per dažnai koncentruojamasi tik į sistemų kūrimą ir pa­mirštama jo potencialią naudą pristatyti vi­suomenei, neaiškinama, kaip naudotis naujomis galimybėmis, taigi nestebina, kad didelei visuomenės daliai tai svetima.

Įdomu, kad 53 proc. Valstybės kontrolės apklaustų valstybės institucijų nevertino ekonominio elektroninės  paslaugos naudingumo institucijai ir tiek pat jų nurodė, jog dėl perkėlimo į elektroninę erdvę paslaugos teikimo sąnaudos netapo mažesnės.

Kaip tai paaiškinti? Paprastai: jei paslaugą perkėlus į elektroninę erdvę neperžiūrimi institucijos vidiniai procesai, tai gali neturėti įtakos jos veiklos efektyvumui.

Kaip konstatuoja valstybės kontrolieriai, pavyzdžiui, asmens prašymo perdavimas nagrinėjančiam specialistui užtrunka ilgai, nes jį vizuoja dar keli specialistai ar vadovai. Au­tomatizavus procesą ir pakeitus vidinius procesus paslaugos teikimą būtų galima pagreitinti ir palengvinti.

Ataskaitoje taip pat pabrėžiama, kad gali gerai veikti vienos elektroninės paslaugos, ta­čiau reikalai strigs dėl prastai veikiančių (ar­ba apskritai į elektroninę erdvę neperkeltų) susijusių paslaugų.

Tarkim, vartotojas, užsakantis tam tikrą pa­žymą, į instituciją vis tiek turi pristatyti originalius dokumentus arba atvykti atsiimti pažymos iš vienos institucijos, kad pateiktų kitai, nors to išvengtume, jei būtume suteikę galimybę visus reikalingus duomenis pateikti internetu, pasirašant elektroniniu parašu, ar sukūrę sąveikas su kitų institucijų informaciniais ištekliais.

Taigi, daug e. paslaugų nėra iki galo baigtos kurti, dalį jų būtina tobulinti. Dar pasitaiko tokių dalykų, kad institucijų teikiama e. paslauga tereiškia, kad iš jų svetainės galima parsisiųsti ir išsispausdinti popierinę dokumento formą.

Bet IVPK vadovo Ramūno Čepaičio teigimu, žmonės vis aktyviau naudojasi valstybės institucijų ar kitų viešųjų paslaugų įstaigų teikiamomis elektroninėmis paslaugomis: „Sta­tistikos departamento duomenimis, 2015 m. jomis per pastaruosius 12 mėn. buvo naudojęsi 44 proc. gyventojų; kai 2014 m. – tik 40 proc. O Eurostato duomenys sako, kad 2014 m. visos ES mastu viešosiomis elektroninėmis paslaugomis naudojosi vidutiniškai 47 proc. gyventojų.“

Klaipėdos savivaldybėje administracinės paslaugos gyventojams teikiamos ir elektroniniu būdu: išduodamos pažymos, leidimai, licencijos, priimami dokumentai, gyventojams galima deklaruoti gyvenamąją vietą ir kita. Vis dėlto, savivaldybės atstovai teigia, kad nors gyventojams tapo paprasčiau, darbo krūvis dėl to nemažėjo, todėl nebuvo priežasčių mažinti darbuotojų skaičių. Priešingai, dėl to net teko priimti  naujų specialistų.

Panevėžio savivaldybėje – tokia pat situacija. Kadangi e. paslaugos tebėra naujovė, kol kas elektroniniu būdu su savivaldybe bendrauja palyginti nedaug gyventojų, dauguma jų pirmenybę teikia kreipimuisi raštu ar žo­džiu, todėl ir aptarnaujančių darbuotojų dar­­­bų apimtys nemažėja.

„Tikimės, kad ateityje, sukūrus platesnę e. paslaugų sistemą, gyventojams įvertinus jos privalumus ir ėmus aktyviau ja naudotis, turėsime galimybę mažinti savivaldybės darbuotojų“, – svarsto Panevėžio savivaldybės adminis­tracijos vadovai.

Taigi dažniausiai brangių elektroninių paslaugų kūrimas ir diegimas, priešingai, nei sufleruotų logika, nemažina darbo krūvio, o kartais netgi pareikalauja papildyti valstybės tarnautojų gretas.

Valstybės tarnybos departamente paprašius informacijos apie tai, kiek e. paslaugos lei­do atsisakyti valdininkų, paaiškėjo: nors Vals­tybės tarnautojų registre kaupiami duomenys apie priimamus ir atleidžiamus tarnautojus, tačiau nėra galimybių nustatyti, ar valstybės tarnautojų atleidimai iš pareigų buvo susiję su elektroninių paslaugų diegimu.

Kitaip tariant, niekas Lietuvoje net neanalizuoja, ar e. paslaugos leidžia mažinti sąnaudas, ar buvo racionalu jas kurti. Tai paliekama pačioms institucijoms ir jų vadovams. Patirtis rodo, kad nauda, procesų ir žmogiškųjų išteklių panaudojimo potencialas mažai ką domina. Iki šiol nėra galimybės tiksliai nustatyti, kiek ir kokių elektroninių paslaugų šalyje teikia valstybės ir savivaldybių įstaigos.

Seimo Audito komiteto pirmininkė Jolita Vaickienė neslepia, kad susidaro įspūdis, jog niekas ir negalvoja, kad elektroninių paslaugų diegimas turėtų sumažinti valstybės tarnautojų ir padėti taupyti valstybės lėšas: „Tai nėra siekiamybė. Projektuose nėra numatoma, kad pasiekus tam tikrą užsibrėžtą lygį bus mažinamas darbo vietų skaičius. Šių dviejų dalykų nesiejame vienas su kitu, nors, žiūrint iš šono, gali pagrįstai kilti klausimas, kodėl nemažėja valdininkų, jei tą darbą, kuris anksčiau buvo daromas rankomis, dabar daro kompiuteriai. Jei to nesiekiame, rezultatų ne­pamatysime.“

Institucijų skundus, kad krūvis dėl e. paslaugų diegimo ne mažėjo, o kai kur net išaugo, J.Vaickienė taip pat vertina skeptiškai: „Netgi į šalį atidedant informacinių technologijų diegimą galima konstatuoti, kad neretai patys sau susikuriame abejotinos svarbos darbo: daug laiko užima pačių susigalvotų formų pildymas, reikalaujama vieni kitiems pristatyti įvairių pažymų, atsiskaityti už tą ar aną. Ar to iš viso reikia? Gal dėl to, kad pateisintum savo darbo vietą, paprasčiausiai turi susigalvoti sau veiklos, parodyti, jog kažką veiki?“

Gerų pavyzdžių yra?

Yra ir gerų pavyzdžių. Valstybinėje mokesčių inspekcijoje (VMI) veikia tokios gerai mokesčių mokėtojams žinomos ir patrauklios sistemos, kaip Elektroninio deklaravimo sistema (EDS), Mokesčių apskaitos informacinė sistema, Elektroninė pridėtinės vertės mokesčio (PVM) registravimo informacinės sistema, Akcizų informacinė sistema ir daug kitų; viena naujausių sistemų „Mano VMI“ naudojasi kone visos šalies įmonės ir didelė dalis gyventojų.

Kadangi VMI orientuojasi į paslaugų mokesčių mokėtojams diegimą, didžioji dalis sutaupyto laiko atitenka mokesčių mokėtojams, tačiau iš dalies e. paslaugos leidžia ma­žinti ir VMI pareigybių. Nuo 2008 iki 2013 m. VMI pareigybių buvo sumažinta 587-iomis – nuo 4063 iki 3476, ir prie šio mažėjimo iš dalies prisidėjo ir elektroninių paslaugų diegimas. Taip pat sutaupyta kitur.

Kaip pavyzdį VMI atstovas Darius Buta pateikia dėl EDS gautą naudą: „2002 m. rengiant VMI Pajamų deklaracijų apdorojimo centro statybos investicijų projektą buvo numatyta VMI deklaracijų apdorojimo centrą statyti dviem etapais už 5,25 mln. eurų. Visiškai įgyvendintas buvo tik pirmas VMI deklaracijų apdorojimo centro kūrimo etapas už 2,763 mln. eurų, o antras statybos etapas net nebuvo pradėtas įgyvendinti daugiausia dėl elektroninių paslaugų diegimo. Taigi buvo nepastatytos 5 salės iš 10 investicijų projekte numatytų salių, skirtų dokumentams archyvuoti, kitaip tariant, sutaupyta lėšų antro etapo statybai.“

R.Čepaitis pabrėžia, jog elektroninės pa­slaugos pirmiausia kuriamos tam, kad pagerintų asmenų aptarnavimą, paslaugų kokybę bei efektyvumą ir padidintų priimamų sprendimų skaidrumą, – tai leidžia mažinti korupcijos  galimybės riziką.

Sunku nesutikti, kad užtikrinamas didesnis skaidrumas yra svarbus aspektas. Kad tai gali duoti didelę naudą, rodo ir VMI šiemet pradėjusios veikti atnaujintos Audito informacinės sistemos pavyzdys. Tai turėjo įtakos atliekamų kontrolės veiksmų rezultatams. Per pirmuosius tris 2015 m. ketvirčius, palyginti su 2014 m. tuo pačiu laikotarpiu, vienam kontrolės veiksmui tenkančios sumos išaugo net 34 proc. ir sudarė 6,6 tūkst. eurų (2014 m. trys pirmieji ketvirčiai – 4,9 tūkst. Eur). Be to, dėl tikslesnės galbūt neteisingai mokestines prievoles vykdžiusių mokesčių mokėtojų atrankos patikrinimams sąžiningai mokesčius mokantys mokėtojai buvo mažiau trukdomi VMI.

Nerta stačia galva

J.Vaickienė atkreipia dėmesį į tai, kad vargiai galime tikėtis gerų rezultatų, kai 2007 –2013 m. ES finansinėje perspektyvoje elektroninių paslaugų kūrimas vyko chaotiškai ir nebuvo nė vieno strategiškai atsakingo ir derinančio šiuos procesus skirtingose valstybės įstaigose subjekto. Pinigai valstybės institucijoms skirti lengva ranka – kas ką norėjo, tą ir darė. Daug lėšų iššvaistyta taip ir nesukūrus bendros sistemos.

„Kiekviena institucija kuria savo informacines technologijas, infrastruktūrą, duomenų bazes, galiausiai dar paaiškėja, kad jos tarpusavyje negali komunikuoti. Po to vėl tenka išleisti milijonus, kad jos galėtų tarpusavyje keistis informacija arba iš viso tenka kurti naujas. Kiekviena institucija yra tarsi atskira kunigaikštystė – čia prieiname prie tarpinstitucinio nesusikalbėjimo problemos. Iš­švais­tyta daug pinigų, teks grįžti keletą žingsnių at­gal, kad pagaliau padarytume tinkamai. Naudos yra, bet ji neadekvati išleistiems pinigams“, – kritikos negaili politikė.

Tiesa, jau yra ir konkrečių teigiamų pokyčių. Iki šių metų pabaigos beveik visose savivaldybių institucijose turėtų būti tiražuotos net kelios dešimtys e. paslaugų. Dabar šioje srityje siekiama paslaugų konsolidacijos, kad infrastruktūra būtų naudojama efektyviau, programinė įranga perkama bendrai, o ne kiekvieno e. paslaugos kūrėjo ir valdytojo – atskirai.

„Elektroninių paslaugų konsolidavimas, tiksliau, sudėtinių elektroninių paslaugų kūrimas pagal tam tikrus svarbius paslaugos gavėjo gyvenimo įvykius, sujungiant kelių institucijų teikiamas paslaugas, tikrai pagerins elektroninių paslaugų patogumą jų naudotojams, – sako R.Čepaitis. – Sudėtinė elektroninė pa­slauga pagal gyvenimo įvykį apima procesą, į kurį yra įtraukiamos įvairios institucijos ir jų teikiamos paslaugos, todėl paslaugos gavėjai, įvykus tam tikram gyvenimo įvykiui, vienoje vietoje gauna visą aktualią informaciją ir galimybę užsakyti reikalingas paslaugas.  Pirmoji sukurta sudėtinė – su vaiko gimimu susijusi elektroninė paslauga. Tokios, sudėtinės elektroninės paslaugos yra naujovė ne tik Lie­tu­voje, bet ir Europoje.“

Kitaip tariant, vartotojams bus siūloma nau­dotis ne atskiromis e. paslaugomis, bet tam tikrais į svarbius gyvenimo įvykius, aktualijas orientuotais paslaugų kompleksais.

Pavyzdžiui, kiekvienas Lietuvos pilietis gimus vaikui gali kreiptis tam tikros socialinės pagalbos į valstybės institucijas, užregistruoti vaiką, deklaruoti gyvenamąją vietą, gauti asmens kodą ir atlikti kitus civilinius formalumus.

Tam, kad tai būtų padaryta, kiekvieną kar­tą reikėdavo kreiptis vis į kitą instituciją arba kurti atskirą elektroninę paslaugą. Dabar žmogui tiesiog pasiūlomas sąrašas susijusių paslaugų, iš kurių jis išsirenka sau aktualias, pažymėdamas jas, ir užsako mažiausiai penkias paslaugas. Praktiškai tuo pat metu jos ir yra įgyvendinamos – vaikas įregistruojamas, deklaruojama jo gyvenamoji vieta, išmokama „Sodros“ pašalpa, įregistruojamos laikinos motinystės ar tėvystės atostogos ir panašiai.

Valstybės kontrolė taip pat konstatavo, kad sistema buvo plėtojama priemones siūlant „iš apačios“, t.y. iš įgyvendinančių institucijų, ir tai nebuvo centralizuotai koordinuojama.

J.Vaickienės žiniomis, tai turėtų imti keistis ir dėl to, kad planuojama, jog šių procesų koordinavimą prisiims Susisiekimo ministerijos viceministras, kuris su Informacinės visuomenės plėtros komitetu prižiūrės, kad tos pačios klaidos nesikartotų: „Tai yra žingsnis į priekį – bent jau kažkas už tai atsakys.“

Lapkričio 2-ąją kaip tik pradėjo veikti e. receptas, viena pagrindinių e. sveikatos sistemos dalių, turintis palengvinti vaistų išrašymą ir įsigijimą, sumažinti klaidų riziką.

Sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė e. sveikatą vadina vienu svarbiausių nacionalinių projektų, nors Valstybės kontrolė apie tai atsiliepia kur kas griežčiau.

Kaip yra sakiusi Valstybės kontrolieriaus pavaduotoja Daiva Bakutienė, e. sveikatos kū­rimas yra nedovanotinai ilgai trunkantis pro­­cesas, apipintas neefektyviu lėšų panaudo­jimu ir teisminiais procesais. Valstybiniai au­ditoriai yra nustatę, kad nuo 2006 m. Svei­katos apsaugos ministerijos užsakymu kuriama elektroninė sveikatos informacinė sistema iš jai skirtų bene 10 mln. eurų daugiau nei 4 mln. eurų panaudojo neefektyviai.

Tai – ne skandalas, o lietuviška tendencija.

Formaliai Lietuva atrodo gerai

Seimo Informacinės visuomenės plėtros komiteto pirmininkas Mindaugas Bastys primena, kad kuriamų elektroninių paslaugų tikslas – vartotojų patogumas, o čia pasiekta di­delė pažanga. Tai rodo ir tai, kad pagal įvairius rodiklius ES šalių kontekste Lietuva atrodo puikiai. Pavyzdžiu e. valdžios paslaugų srityje Lietuvą laiko ir ES žiniasklaida.

„Šiemet Europos Komisija paskelbė naujausią skaitmeninės ekonomikos ir visuomenės indekso (DESI) ataskaitą, apimančią galimybes naudotis e. ryšiu, interneto naudojimo įgūdžius, skaitmeninių technologijų naudojimą versle ir viešojo sektoriaus e. paslaugų įvertinimą. Šiame indekse Lietuva užima 11 vietą ES, Estija – septintą, o Latvija – 18 vie­tą“, – vardija parlamentaras ir prideda, kad vi­sos valstybės, diegdamos elektronines pa­slaugas, susiduria su vienokiomis ar kitokiomis problemomis.

M.Bastys atkreipia dėmesį, kad Lietuva yra viena pirmaujančių šalių ES pagal naujos kartos plačiajuosčio tinklo infrastruktūros plėtrą ir naudojimą; pagal naudojimosi skaitmeninėmis technologijomis įgūdžius ES esame septyniolikti (pagrindinius naudojimosi skaitmeninėmis technologijomis įgūdžius turi 59 proc. gyventojų, o internetu naudojasi 69 proc. ša­lies gyventojų), o Lietuvos verslo įmonės yra itin aktyvios informacinės visuomenės paslaugų teikėjos ir naudotojos (jos aktyviau nei kitose ES šalyse perka ir parduoda prekes ir paslaugas internetu, taip pat aktyviai bendrauja su valdžios institucijomis internetu) ir kita.

Tačiau J.Vaickienė atkerta, kad, nors galima sutikti dėl išaugusio patogumo vartotojams, tai nekeičia fakto, jog už tai susimokame du kartus.

Scanpix

Technologijos. Lietuva turi ambicijų kuo daugiau paslaugų perkelti į virtualią erdvę. Jos gana patogios ir jų kuriama daug, deja, naudojimasis nėra itin platus. Negana to, daug lėšų iššvaistyta taip ir nesukūrus bendros sistemos.

Inga Mačiūnienė su vyru turi nuosavą verslą – autoservisą „Toptis“. Ji sako, kad itin dažnai elektroninėmis paslaugomis naudotis netenka, tačiau, tie atvejai, kai naudojasi, daro gerą įspūdį. „Valstybinei mokesčių inspekcijai, „Sodrai“ ir Registrų centrui duomenis nuolat pateikiame elektroniniu būdu. Viskas gerai, viskas paprasta – net nereikia eiti iš namų. Jei kas nors neaišku ar suklysti, paskambini į instituciją, paklausi, atsako ir pasitaisai arba kartais ir patys prisijungia“, – pasakoja verslininkė.

Kai prieš porą metų steigė savo verslą, tai irgi padarė internetu. Sudėtinga tikrai nebuvo – viskam sutvarkyti prireikė vos poros dienų.

Informacinės visuomenės plėtros komiteto (IVPK) prie Susisiekimo ministerijos vadovas Ramūnas Čepaitis atkreipia dėmesį, kad šiuo metu Lietuvoje palyginti jau daug viešųjų ar verslui skirtų paslaugų yra perkelta į virtualią erdvę. „Savaime tai nėra nei gerai, nei blogai, tiesiog mūsų valstybė turi ambicijų paslaugas padaryti elektronines. Tai yra esminė sąlyga, norint patenkinti naujosios vartotojų kartos lūkesčius ir kartu mažinti biurokratiją“, – įsitikinęs jis.

Nors pati idėja skamba puikiai ir žada daug greitesnius procesus tiek verslui, tiek paprastiems šalies gyventojams, vis dar susiduriama su daugeliu nesklandumų ir iššūkių. Šis procesas nėra baigtinis – daug paslaugų siekiama perkelti į internetą, o dar daugiau jų reikės užbaigti ir tobulinti.

„Jei vertintume tai, kaip šiandien naudojamasi elektroninėmis paslaugomis, tai yra kiek žmonių šitai daro, norėtųsi, kad tokiomis paslaugomis naudotųsi didesnė dalis gyventojų. Jei vertintume, ar sudėtinga prisijungti, valdyti informaciją, sakyčiau, šiandien tai dar gana sudėtinga, paslaugos turėtų būti aiškesnės, paprastesnės. Na, jei kalbėtume apie informacinių išteklių konsolidavimą, tai atitinkami sprendimai Vyriausybėje ką tik buvo priimti“, – dėsto Seimo Informacinės visuomenės plėtros komiteto pirmininkas Mindaugas Bastys ir prideda, kad norėtųsi, jog paslaugų perkėlimo ir tobulinimo progresas būtų greitesnis.

Statistika rodo teigiamą kryptį: pernai elektroninių valdžios vartų portale ~www.epaslaugos.lt~, kuriame teikiamos administracinės ir viešosios e. paslaugos, bendrai apsilankė net 3,62 mln. lankytojų, iš kurių maždaug 1,32 mln. buvo unikalių vartotojų. Prognozuojama, kad šiemet bus sulaukta 30 proc. daugiau vartotojų.

Teigiamus pokyčius iliustruoja ir Europos Komisijos kasmet sudaromas skaitmeninės visuomenės indeksas DESI. Šis rodiklis patvirtina, kad padidėjo ir naudojimasis viešosiomis bei administracinėmis e. paslaugomis: tai matoma iš to, kad interneto naudotojų, užpildytas formas valdžios įstaigoms siuntusių internetu, dalis išaugo nuo 40 proc. 2013 m. iki 43 proc. 2014 m. Visai neblogas rezultatas, atsižvelgiant į tai, kad ES vidurkis yra tik 33 proc.

Tiesa, per praėjusius metus padarėme pažangą. Pavyzdžiui, geresnis iš anksto duomenimis užpildytų e. formų pateikimo paslaugų gavėjams rodiklis rodo, kad pagerėjo paslaugų pasiūla ir sudėtingumas. Pagal šį rodiklį Lietuva aplenkė Europos vidurkį ir užima net dešimtą vietą ES. Antra vertus, įvertinus visus indekso kriterijus, skaitmeninių viešųjų paslaugų srityje esame tik šešiolikti tarp ES valstybių narių.

Nors naudotis elektroninėmis paslaugomis paprastai yra greičiau ir pigiau, pasirodo, ne vieną lietuvį nuo jų vis dar atgraso nerimas dėl asmens duomenų saugumo. Mykolo Romerio universiteto Skaitmeninių technologijų instituto profesorius dr. Darius Štitilis su kolegomis yra atlikęs tyrimą dėl visuomenės nuomonės apie naudojimąsi elektroninėmis paslaugomis. Tyrimas parodė, kad palyginti didelę dalį potencialių vartotojų atgraso nerimas dėl galimų asmens tapatybės vagysčių. Pasak jo, net apie pusę vartotojų atsakė vengiantys naudotis elektroninėmis paslaugomis, bijodami prarasti asmens duomenis ar kad gali būti sukčiaujama pasinaudojus tam tikra jų asmenine informacija. Ypač bijoma prarasti finansinius duomenis, dėl ko patiriama aiški žala.

Statistika parodė, kad Lietuvoje apie 5 proc. vartotojų yra susidūrę su tam tikrais incidentais naudodamiesi elektroninėmis paslaugomis. „Bent aš apie tai išgirstu dažnai. Net ir kalbant apie bankus pasitaiko visko. Vis dėlto tai dar nereiškia, kad pačios banko paslaugos nesaugios, bet, tarkime, naudojantis banko paslaugomis galima susidurti su incidentais, kurių priežastys išorinės. Pavyzdžiui, jungiuosi prie savo elektroninės bankininkystės, o mane nukreipia į specialiai sukurtą tinklalapį, atrodantį kaip kurio nors banko tinklalapis. Ten suvedu savo duomenis, kuriuos nusikaltėliai sužino ir gali panaudoti. Žinoma, būna incidentų ir pačių bankų tinklalapiuose“, – aiškina D.Štitilis.

Lietuvos vartotojai mažiau naudojasi elektroninėmis paslaugomis nei ES vidurkis.

Jei kalbėtume apie interakciją su šalies institucijomis, tai populiariausios elektroninės paslaugos yra deklaracijų ir prašymų teikimas internetu. Atliktas tyrimas dėl naudojimosi e. valdžios paslaugomis parodė, kad praėjusiais metais tuo naudotasi kaip niekada aktyviai. Net 46 proc. vartotojų, kurie per pastaruosius metus lankėsi viešojo sektoriaus institucijų interneto svetainėse, jose pildė ir teikė elektronines deklaracijas ar prašymus. Tai sudaro 15 proc. visų šalies gyventojų.

Dažniausiai naudota viešojo sektoriaus elektroninė paslauga pernai buvo elektroninis pajamų ir turto deklaravimas. Tuo pasinaudojo 16 proc. respondentų, o tai sudaro 22 proc. interneto vartotojų. 15 proc. gyventojų naudojosi su sveikatos paslauga susijusiomis paslaugomis, pavyzdžiui, internetu registravosi pas gydytoją, ieškojo informacijos apie gydymo įstaigų pacientui suteiktas paslaugas, užsisakė sveikatos draudimo kortelę ir kt.

Įdomus dalykas: nors pagal gyventojų naudojimąsi elektroninėmis paslaugomis dar atsiliekame nuo ES šalių vidurkio, tačiau viršijame jį elektroninės komercijos srityje ir pirmaujame ES pagal įmonių naudojimąsi e. valdžios paslaugomis. Šis rodiklis artimiausiu metu turėtų dar kilti, nes, kaip primena R.Čepaitis, šiuo metu kaip tik baigiamas IVPK kartu su Vidaus reikalų ministerija įgyvendinamas savivaldybių elektroninių valdžios vartų projektas („Centralizuotas savivaldybių paslaugų perkėlimas į elektroninę erdvę“) ir lygia greta yra numatyta dabar jau veikiančio projekto „Verslo vartai“ plėtra.

Pabrėžtina ir tai, kad Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra (MITA), atsakinga už inovacijų politikos įgyvendinimą Lietuvoje, ką tik pranešė apie startuojančius elektroninius mokslo (e. mokslo) vartus. Jie skirti mokslo ir verslo (tiek vietinio, tiek užsienio) bendradarbiavimui paskatinti bei supaprastinti ir padės patogiai gauti informaciją apie visas Lietuvoje teikiamas mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros (MTEP) paslaugas, finansavimo programas, inovatyvius produktus bei idėjas, sklandžiau įgyvendinti mokslinių tyrimų projektus. Dabar e. mokslo vartai vienija devynias Lietuvos mokslo institucijas, siūlančias daugiau nei 2 tūkst. paslaugų. Planuojama, kad šie skaičiai didės.

O štai projekto „Savivaldybių vartai“ tikslas yra į elektroninę erdvę perkelti dar 42 savivaldybių teikiamas paslaugas ir pasirūpinti, kad elektroninių paslaugų teikimo sprendimai būtų taikomi visose 60 šalies savivaldybių. Projektą tikimasi baigti šių metų rugpjūtį. R.Čepaičio teigimu, kadangi žmonėms dažnai aktualesnis vietos, o ne valstybės lygmuo ir šis projektas labiau orientuotas į vietos bendruomenių poreikius, tikimasi, kad tai patrauks didesnį verslo ir bendruomenių dėmesį ir paskatins naudojamumą. Be abejo, bet kurios savivaldybės teikiamomis elektroninėmis paslaugomis bus galima naudotis iš bet kurios Lietuvos vietos.

Dar labiau specializuoti yra „Verslo vartai“, skirti juridiniams ar fiziniams kokiu nors verslu užsiimantiems asmenims. Per juos galima prieiti prie visų valstybės ir savivaldybių teikiamų paslaugų verslui, pavyzdžiui, užsisakyti tam tikrus dokumentus, gauti leidimus, licencijas ir kita.

Visus vartus vienija tai, kad čia itin svarbus vadinamasis vieno langelio principas, leidžiantis patiriant mažiau vargo skirtingoms institucijoms pateikti ir iš skirtingų institucijų gauti reikalingus dokumentus, pažymas, licencijas ir kita. Kitaip tariant, apsispręsta koncentruotis į paslaugų kompleksiškumą.

Pasak R.Čepaičio, iš šioje srityje pirmaujančių institucijų galima išskirti Valstybinę mokesčių inspekciją (VMI) su jos siūloma elektroninio deklaravimo sistema. VMI yra tikra sėkmės istorija. Anksčiau deklaruoti pajamas, turtą, atlikti mokestines procedūras buvo gana painu ir sudėtinga, buvo būtina fiziškai ar telefonu kontaktuoti su atitinkamais specialistais, o tai reikalaudavo daug laiko. Pavykus sukurti gana aiškų ir intuityvų sprendimą tai galima atlikti nuotoliniu būdu. „Jei palyginsime elektroninių ir popierinių pajamų deklaracijų santykį, popierinių deklaracijų kiekis yra nykstamai mažas“, – sako IVPK vadovas.

Yra ir kitų gerų pavyzdžių, tarkime, „Regitros“ paslaugų vairuotojams portalas. Jame nesudėtingai ir greitai galima įregistruoti, išregistruoti automobilius, užsisakyti vairuotojo pažymėjimą ir kita. Gerai vertinamas ir „Lietuvos geležinkelių“ įgyvendintas e. krovinio projektas, kurio metu sukurta verslui skirta integruota krovinių gabenimo jūrų ir geležinkelių transportu informacinė sistema. Joje vartotojai turės galimybę derinti vežimo planus, užsisakyti vagonus, pildyti ir pateikti važtaraščius geležinkelio stočiai, formuoti muitinės deklaracijas, derinti dokumentus su geležinkelio stotimi, stebėti vagonų dislokaciją Lietuvos teritorijoje, sekti aktualią su krovinio vežimu susijusią informaciją ir kita.

Na, o iš svarbių, tačiau tinkamai nesutvarkytų sričių paminėtina sveikatos apsauga. Remiantis skaitmeninės visuomenės indeksu DESI, elektroninės sveikatos srityje e. paslaugų ir sprendimų pasiekiamumas tebėra ribotas, pavyzdžiui, tik maža dalis bendrosios praktikos gydytojų keičiasi medicininiais duomenimis ir naudoja e. receptus. Pagal keitimosi medicininiais duomenimis tarp gydytojų apimtis Lietuva užima vos 22 vietą (ES pagal šį rodiklį pirmauja Danija, Nyderlandai ir Estija), o pagal e. recepto panaudojimą, gydytojui perduodant recepto duomenis vaistininkui, iš viso velkasi gale ir užima tik 27 vietą (pirmauja Estija, Danija ir Kroatija).

D.Štitilis, kuris e. sveikatos srityje yra atlikęs tyrimų, taip pat negaili kritikos šiai sričiai. „Tarkime, Lietuva tiesiog anekdotiškai atsilieka pagal elektroninių receptų paplitimą. ES šalių vidurkis yra apie 40 proc., o Lietuvoje tokių receptų paplitimas siekia vos 0,45 proc. Paprastai tariant, Lietuvoje praktiškai nėra elektroninių receptų“, – pateikia pavyzdį profesorius.

Ši sritis atspindi dažną mūsų valstybės bėdą, kai pritrūksta bendro sisteminio požiūrio. „Susidaro įspūdis, kad Lietuvos gydymo įstaigos iki šiol diegia sistemas atskirai. Kiekviena jų daro tai, ką mano esant geriausia. Tam leidžiami dideli pinigai, o praktiškai nieko neturime, kas veiktų valstybės mastu. Pinigai išnaudoti, o realiai naudos valstybei maža – nebent tik lokaliu lygiu. Vis dar neturime šalyje bendros e. sveikatos sistemos“, – dėsto D.Štitilis.

Tuo metu M.Bastys pabrėžia, jog nauja audito bendrovės „Ernst & Young“ studija apie elektroninių paslaugų naudojimą Lietuvoje parodė, kad tai daroma ne itin efektyviai. „Išnaudojimas nepakankamas, atnaujinimas per lėtas, o sąnaudos didelės. Šioje srityje siūloma konsolidacija tam, kad infrastruktūra būtų naudojama efektyviau, programinė įranga perkama konsoliduotai, o ne kiekvieno paslaugos kūrėjo ir valdytojo atskirai“, – pasakoja politikas.

Primintina, kad e. sveikatos srityje yra trys fundamentalūs dalykai, prie kurių dirbama ir kurie turėtų apimti visą – ir valstybinę, ir privačią mediciną: tai elektroniniai receptai, skaitmeninių vaizdų archyvas ir elektroninė ligos istorija.

Dėl e. recepto pacientas nebus pririštas prie „popierėlio“ – receptų knygelės, gydytojui bus galima matyti, ar e. recepte nurodyti medikamentai buvo įsigyti, be to, tai padės išvengti nesusipratimų, susijusių su pokštais apie neįskaitomą gydytojų rašyseną. O pacientai, prisijungę prie savo elektroninės sveikatos portalo paskyros, galės visada matyti išrašytus receptus su instrukcijomis, kaip vartoti tam tikrus vaistus.

Skaitmeninių medicininių vaizdų (MedVais) (radiologinių tyrimų skaitmeninių vaizdų) archyvas leis tvarkyti, kaupti ir keistis medicininiais vaizdais ir bet kuriame šalies teritorijos taške esant reikalui suteiks galimybę medikui realiu laiku pasižiūrėti, kas ir kaip. Planuojama, kad pakartotinai panaudojus šiame archyve saugomus anksčiau padarytus vaizdus nereikės antrą kartą daryti dalies tyrimų, – tai turėtų paspartinti pacientų gydymą, sutaupyti sveikatos priežiūros sistemos lėšų.

Tokiu pat principu veiks ir elektroninė ligos istorija. Jei tai veiks tvarkingai, galima tikėtis kokybinio sveikatos apsaugos šuolio. Kaip viskas bus iš tikrųjų, paaiškės per artimiausius du tris mėnesius.

R.Čepaitis taip pat pabrėžia, kad artėjančiu 2014–2020 m. ES finansiniu laikotarpiu bus orientuojamasi į kompleksinių inovatyvių paslaugų kūrimą ir pasiūlą. Elektroninių paslaugų vartotojams bus siūloma naudotis ne atskiromis e. paslaugomis, bet tam tikrais į svarbius gyvenimo įvykius, aktualijas orientuotais paslaugų kompleksais. Atsakydamas, kaip tai turėtų atrodyti, specialistas pateikia gyventojams skirto bandomojo projekto dėl kompleksinių paslaugų gimus vaikui pavyzdį.

„Kiekvienas Lietuvos pilietis gimus vaikui gali kreiptis tam tikros socialinės pagalbos į valstybės institucijas: užregistruoti vaiką, deklaruoti gyvenamąją vietą, gauti asmens kodą ir kita, tai yra atlikti tam tikrus civilinius formalumus. Tam, kad tai būtų padaryta, kiekvieną kartą reikėtų kreiptis vis į kitą instituciją arba inicijuoti atskirą elektroninę paslaugą. Dabar žmogui tiesiog pasiūlomas sąrašas susijusių paslaugų, iš kurių jis išsirenka sau aktualias, padėdamas varnelę, ir užsisako mažiausiai penkias paslaugas. Praktiškai tuo pačiu laiku jos įgyvendinamos: vaikas užregistruojamas, deklaruojama jo gyvenamoji vieta, išmokama „Sodros“ pašalpa, įregistruojamos laikinos motinystės ar tėvystės atostogos ir panašiai. Tai pilotinis projektas. Dabar tai veikia Vilniuje, tačiau artimiausiu metu tokios paslaugos geografija plėsis“, – pagal kokią veikimo logiką juda e. paslaugos, aiškina R.Čepaitis.

Plėtojantis ir gerėjant e. paslaugoms, populiarėja ir elektroninis parašas, ypač mėgstamas verslo. Juo naudotis ne tik patogu, bet ir praktiška. Atliktas Lietuvos verslo įmonių tyrimas parodė, kad naudodamasi elektroniniu parašu įmonė gali sutaupyti net iki 80 proc. pašto išlaidų, iki 30 proc. darbo laiko, iki 40 proc. pardavimo ir aptarnavimo laiko ir net iki 100 proc. kelionių išlaidų.

Taip pat plinta dar viena naudotis e. paslaugomis skirta alternatyva – mobilusis parašas (elektroninis asmens parašo ir asmens tapatybės dokumento atitikmuo, su kuriuo galima prisijungti prie informacinių interneto sistemų ir pasirašyti elektroninius dokumentus parašu, turinčiu juridinę galią). Tai yra į mobilųjį įrenginį įdiegiama technologija. „Pastaruoju metu mobilusis parašas labai plinta. Sakyčiau, jis yra palankus vartotojui ir ateityje tikrai turėtų stipriai išpopuliarėti, didinti naudojimąsi elektroninėmis paslaugomis“, – mano D.Štitilis.

Vaiva Sapetkaitė