Vilniaus kongresų rūmuose šią savaitę karaliauja Charles‘io Gounod opera „Faustas“. Pirmąkart garsiojo alchemiko vaidmenį parengęs tenoras Edgaras Montvidas jį vadina svarbiu savo karjeros etapu.
Renata BALTA
„Viskas galiausiai priklauso nuo žmogaus, jo ambicijų: kas siekia kilti aukštai ir stačiai, tas kabarojasi visomis išgalėmis. O man labiau patinka nuožulniau, po laiptelį… Todėl dar liko žymių teatrų, kuriuose nesu dainavęs, ir neparengtų partijų. Žodžiu, yra ko siekti“, – prieš septynerius metus „Veidui“ kalbėjo Edgaras Montvidas.
O ką jis apie savo ambicijas ir karjeros laiptelius galvoja šiandien? „Sakyčiau, kad kiekvienas gyvenimo periodas turi savo laiptelių porciją. Ją įveikęs gali atsipūsti mažoje aikštelėje. O tada – vėl aukštyn. Nesu nusistatęs, koks vaidmuo turėtų būti pačiame laiptų viršuje. Kaip ir kiekvienas dainininkas, privalau taikytis prie savo balso galimybių, todėl stengiuosi lipti neperšokdamas pakopų, neapgaudinėdamas nei savęs, nei žiūrovų“, – sako solistas.
Ankstesnėmis savo etapinėmis „aikštelėmis“ jis laiko Edgardo partiją Gaetano Donizetti operoje „Liučija di Lamermur“ ir Verterį to paties pavadinimo Jules‘io Massenet operoje. O dabar – Faustą, kuriam parengti prireikė gyvenimiškos patirties ir meninės brandos. Netgi ne vokalo reikalai čia svarbiausi, nors jie, žinoma, dainininkui taip pat reikšmingi. Parengtą Fausto partiją – tokią, kaip jie su režisiere Dalia Ibelhauptaite ją traktuoja, – solistas neabejodamas vadina reikšmingu savo karjeros etapu.
Iki šiol dainuoti Fausto jam niekas ir nesiūlė, mat pasaulio teatrams E.Montvidas buvo geriau pažįstamas kaip lyrinių bel canto partijų (ypač G.Donizetti ir Wolfgango Amadeaus Mozarto operose) atlikėjas. Tačiau bėgant metams iš kai kurių vaidmenų natūraliai „išaugama“: pradedi jausti, kad scenoje nebeprilygsti jaunesniems kolegoms. Toks jausmas E.Montvidą pradėjo persekioti, pavyzdžiui, dainuojant Ferandą W.A.Mozarto operoje „Visos jos tokios“, kur daug ansamblinio dainavimo, kur būtinas lankstus ir vikrus vokalas.
„Ferando dažniausiai atlieka jauni, neseniai studijas baigę dainininkai. Mano balsas šiai operai jau „per stambus“, ir apskritai komediniai vaidmenys man darosi nebeįdomūs. Paskutinįkart su juo pasirodžiau garsiam dirigentui Marcui Minkowskiui ir viduje apsisprendžiau, kad Ferando – nebe man. Tačiau tuo ir žavus mūsų darbas, kad negali žinoti, kaip tavo balsas skambės po penkerių ar dešimties metų. Gali tik numanyti ir padėti jam, išmintingai lavindamas, nesidraskydamas ir nedarydamas neapgalvotų žingsnių“, – atvirai pasakoja tenoras.
Jis pats netiki per naktį įsižiebusiomis žvaigždėmis, kurių po poros metų niekas neatsimena. Sunkiau yra ne sužibėti, o išsilaikyti pasiektame lygyje ir pelnyti operos teatrų pasitikėjimą. „Man svarbu, kad su mano vardu asocijuotųsi kokybė ir niekas neabejotų, jog atvyksiu būdamas puikios formos. Tai – ilgos karjeros garantas, o aš ketinu likti scenoje dar ilgai“, – neslepia dainininkas.
Du Faustai viename
„Stengiuosi per sezoną nedainuoti daugiau kaip 30 spektaklių. Sakote, mažai? Bet tai reiškia tris keturis pastatymus kasmet, o kiekvienas iš jų turi savo repeticijų laikotarpį. Dar kamerinių koncertų prisideda… Nenoriu pervargti“, – dar viena citata iš septynerių metų senumo interviu.
Šiandien E.Montvidas dainuotų spektaklių jau nebeskaičiuoja, tačiau spėja, kad jų kiekis išliko panašus. Juk reikia pasilikti pakankamai laiko naujiems vaidmenims parengti, kad naujos partijos būtų ne tik nepriekaištingai išmoktos, bet ir giliai apmąstytos, o pats dainavimas nevirstų „blynų kepimu“.
Pastaruoju metu dėl lėšų stokos daugelis operos teatrų sumažino rengiamų premjerų skaičių, taigi šešios naujo spektaklio repeticijų savaitės jau nebelaikomos prabanga. E.Montvidui nepatiktų, kaip dabar tenka jo kolegai baritonui Laimonui Pautieniui, skraidyti į repeticijas Vilniuje iš Vokietijos, nes gyvenimo tempas, kuriam paklusti solistus verčia teatrų diktuojamos sąlygos, gerokai nualina.
„Jei kalbame apie Faustą, nesinorėjo, kad tai būtų tik dviejų skirtingų jo dimensijų – jaunystės ir senatvės priešprieša. Bandome atmesti romantizavimo tradiciją ir parodyti, kad gyvenime visi esame priversti laviruoti ir sudarinėti kontraktus su savo sąžine. Tiesa, mes dažniau tam ryžtamės siekdami valdžios ar turtų, o Faustui svarbu susigrąžinti jaunystę su visomis jos aistromis. Bet esmė yra ne paskatos, o tai, kaip žmogus sugeba jam skirtus išbandymus įveikti neprarasdamas žmogiškumo. Tai atskleidžia, kiek tavyje esama Fausto“, – svarsto solistas.
Jaunystės kultui karikatūriškai atnašaujančių žmonių E.Montvidas prisižiūrėjo pernai visą vasarą praleidęs Naujosios Meksikos valstijoje JAV, kur dalyvavo Santa Fė operų festivalyje. Brangiai kainuojančiomis plastinėmis operacijomis siekiančių susigrąžinti išorinę jaunystę „faustų“ ten netrūko. Vis dėlto solistas nesiryžtų jų smerkti už pasidavimą pagundai atsukti laiką, nes ryškiau ar silpniau išreikštų faustiškų bruožų turime visi.
„Šiuo metu man atrodo, kad prabėgę metai nėra našta. Puikiai suprantu, kad atsukęs laiko ratą ir susigrąžinęs tuometinį dvasios būvį turėčiau atsisakyti ir visos įgytos patirties, o jos atsisakyti nenoriu. Tačiau nesu tikras, ar nebegalėdamas valdyti savo kūno ir sėdęs į invalido vežimėlį pats nepulčiau desperacijon“, – pripažįsta tenoras.
Ar tiesa, kad didžiausia Fausto klaida buvo atstumti mylinčią Margaritą? E.Montvidas aiškina, kad operos pastatyme keičiama tradicinė Goethe‘s personažo interpretacija. Čia Faustas įsimyli ne Margaritą, o Mefistofelio jam nurodytą meilės viziją, kuri atsitiktinai nukrypsta į tuo metu šalia esančią moterį. Faustas – tik silpnas žmogus, sunkią akimirką besišaukiantis šėtono pagalbos. Kalbėdamas apie Margaritos kūdikį, jis net nevadina jo savo kūdikiu, taip į pragaro ratus paskui save įtraukdamas ir tokią pat silpną, savo vaiko apginti nesiryžtančią moterį. Pats Faustas bergždžiai save ramina, neva garbingai atsitraukdamas sugebės išsaugoti tyrą Margaritos sielą, bet iš tiesų šėtonišku sandėriu susigrąžinta jaunystė sužlugdo ir kitų jam artimų žmonių gyvenimus.
Kartais Ch.Gounod operos pastatymuose jaunąjį ir senąjį Faustą įkūnija du skirtingi dainininkai. „Vilnius City Opera“ (VCO) pastatyme pasirinkta vientiso vaidmens koncepcija, taigi 41 metų E.Montvidui tenka tai pridėti, tai atmesti nuo savęs maždaug porą dešimtmečių ir įtikinamai perteikti skirtingo amžiaus „kūno fiziką“. Skirtumus, kiek tai įmanoma, bandoma atspindėti ir vokalo niuansais, senojo Fausto arijoms pridedant daugiau kartėlio.
Nė karto nepabėgo
Įdomu, kad kitas E.Montvido laukiantis personažas taip pat parduos savo sielą šėtonui, tačiau nebe už jaunystės sugrąžinimą, o už sidabrinį antspaudą, kuriuo stuktelėjus stebuklingai byra monetos. Tai bus Konradas iš retai statomos Camille‘io Saint-Saenso operos „Sidabro ant-spaudas“, kuriam pinigai reikalingi tam, kad galėtų asistuoti trokštamai panelei. Šiuo pastatymu pavasarį po beveik dvejus metus trukusios rekonstrukcijos žiūrovams pagrindinę sceną atvers Paryžiaus teatras „Opera Comique“. „Sidabro antspaudas“ bus įrašytas ir į kompaktinę plokštelę.
Prancūzijoje solisto laukia ir koncertiniai kitų retai atliekamų operų atlikimai. „Patys prancūzai teigia sukaupę nacionalinį maždaug 600 operų bagažą, tačiau tik nedaugelis tų kūrinių matomi teatrų repertuaruose. Jau esu dainavęs C.Saint-Saenso operoje „Barbarai“, beje, pasakojančioje apie nuo Lietuvos pusės per Vokietijos žemes į Pietų Prancūziją plūstančius užkariautojus. Šios operos atlikimas taip pat įamžintas kompaktinėje plokštelėje. Nacionalinių operų prikėlimu iš užmaršties rūpinasi Prancūzijos vyriausybės ir privačiomis lėšomis remiama muzikų asociacija, kuri šifruoja kompozitorių rankraščius, daugina natas, samdo orkestrus ir dainininkus“, – pasakoja E.Montvidas.
Sezonas jam pažymėtas ir keliais debiutais anksčiau neišbandytose scenose, pavyzdžiui, Drezdeno „Semperoper“ teatre arba Milane su dirigento Antonio Pappano vadovaujamu „Santa Cecilia“ simfoniniu orkestru, priklausančiu seniausių ligi šiol koncertuojančių Europos orkestrų plejadai. Su juo lietuvis pristatys lenkų kompozitoriaus Karolio Szymanowskio operos „Karalius Rodžeris“ koncertinį atlikimą.
„Džiaugiuosi, kad šią XX amžiaus pradžios operą, nukeliančią į dramatiško pagonybės ir krikščionybės susidūrimo laikus, išgirs ir lietuviai: ją su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru atliksime uždarydami šių metų Pažaislio muzikos festivalį. Pirmąkart joje dainavau diriguojant žymiajam Charles‘iui Dutoit, kuris vadovavo Bostono simfoniniam orkestrui. Praeitą rudenį tas pats dirigentas viešėjo Vilniuje, tiesa, jau su kitu savo vadovaujamu kolektyvu – Karališkuoju filharmonijos orkestru iš Londono“, – primena E.Montvidas.
Dainininkas palankiai vertina Europoje populiarėjančią koncertinių operos atlikimų tradiciją, leidžiančią klausytojams pristatyti platesnį muzikos spektrą. Galbūt ne visos operos vertos brangių sceninių pastatymų, tačiau pigesniais koncertiniais atlikimais Lietuvos publika galėtų būti lepinama dažniau. Tokiais atvejais solistams paprastai leidžiama dainuoti iš natų, nes dėl vieno ar kelių pasirodymų nėra prasmės kalti didelės apimties partitūrų. Nors galiausiai viskas priklauso nuo dirigento: pavyzdžiui, A.Pappano išreiškė pageidavimą, kad kviečiami atlikėjai savo partijas mokėtų mintinai. E.Montvidas juokauja, kad gerai treniruotoms solistų smegenims tai nėra jas apsunkinantis krūvis.
Kitąmet tenoras kviečiamas dainuoti amerikiečio Samuelio Barberio prieš šešis dešimt-mečius sukurtoje operoje „Vanesa“, kurią Glaindburno vasaros festivalyje Anglijoje statys garsus britų režisierius Keithas Warneris.
Vis dėlto dainininkas neslepia, kad gerai pagalvotų prieš sutikdamas dar kartą dainuoti Santa Fė festivalyje JAV, nes toks sprendimas reikalauja be išlygų paaukoti tris mėnesius, per kuriuos nevalia tolėliau atsitraukti. Tačiau paaiškėjo, kad ir amerikietiškų dykumų krašte įsikūrę bent kelios dešimtys lietuvių, tad kartu su tautiečiais E.Montvidas praėjusią vasarą spėjo ir šaltibarščių pavalgyti, ir lietuvių kultūros dienas organizuoti.
Solisto nestebina, kad Niujorko „Metro-politan“ ir kitose prestižinėse scenose pasirodantys atlikėjai neretai sutinka dainuoti mažuose atokiuose teatruose, jei ten siūlomas darbas jiems atrodo įdomus. Garsieji Amerikos teatrai ir festivaliai smarkiai veikiami juos finansuojančių privačių rėmėjų, todėl ten rengiami pastatymai, palyginti su Europos teatrais, atrodo ganėtinai konservatyvūs. Tokius niuansus pravartu išsiaiškinti prieš priimant sprendimus, nes nuolatinė trintis tarp kūrėjų ir rėmėjų trukdo konstruktyviam darbui.
„Taip pat nepatartina atsidurti trupėse, kuriose visas darbas sukasi aplink vieną ar kitą pasikėlusią ir visiems sąlygas diktuojančią operos žvaigždę. Tada netgi gerai pasirodęs rizikuoji likti nepastebimu palydovu aiškų centrą ir tikslus turinčioje kosminėje sistemoje“, – dėsto E.Montvidas, iki šiol savo karjeroje nepabėgęs iš jokio, netgi akivaizdžiai pigiu farsu virstančio ir nepatogiai jaustis verčiančio pastatymo.
VCO premjeroje jis pats yra pagrindinė žvaigždė ir neslepia, kad į jo siūlymus netgi reiklioji D.Ibelhauptaitė repeticijose įsiklausydavo. Taip pamažu solisto galvoje ėmė kirbėti viltis ir pačiam kada nors išbandyti jėgas operų režisūroje.
Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-7-2017-m
Loading ...