Nėra atsakingų už olimpiečių rezultatus, geriausių sportininkų rengykla biudžetinė įstaiga Lietuvos olimpinis sporto centras (LOSC) veikia pažeisdamas įstatymus, sportui išleidžiamų pinigų suma, palyginti su rezultatais, – per didelė, o pats jų skirstymas nei aiškus, nei skaidrus ir dėl to būtina keisti visą sporto finansavimo sistemą bei Kūno kultūros ir sporto įstatymą. Tuo įsitikinęs Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) generalinis direktorius Edis Urbanavičius.

Inga NECELIENĖ

Dar prieš naujajam Kūno kultūros ir sporto įstatymo projektui Seime susidūrus su kliūtimis daugiausiai kritikos strėlių iš KKSD vadovo kabineto lėkė Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) būstinės pusėn: sukiršino sporto federacijas prieš įstatymą, bijo atsakomybės, todėl nesutinka su siūlomais pokyčiais, nors patys jokių reformos siūlymų neteikia. Žibalo į tą pačią naujojo įstatymo ugnį dar šliūkštelėjo sportininkai, dėl įstatymo projekte numatomų mažesnių rentų prakalbę apie ketinimus anksčiau laiko baigti karjerą.

Pastaraisiais metais ir taip gana sudėtingus dviejų šalies sporto institucijų santykius dar pablogino nuo šių metų sausio pagal naująjį modelį, iš kurio eliminuotas LTOK, ėmęs veikti LOSC ir energingai Seimo durų link kelią skynęsis naujasis sporto įstatymas, pagal kurį visą sporto biudžetą, taip pat ir LTOK iš loterijų gaunamą, į savo rankas suimtų vienas valdytojas – KKSD. LTOK su tuo nesutinka ir pirštu beda KKSD pusėn: tai pas juos neaišku, kaip sportui pinigus skirsto, susitvarkykite savo kiemą, prieš gviešdamiesi mūsų pinigų, ir baikite meluoti.

Regis, Lietuvos sporto dvivaldystei ateina galas, bet iš kurios sporto organizacijos beliks tik fasadas?

Aną ir šią savaitę Seime buvo atverstas naujos redakcijos Kūno kultūros ir sporto įstatymo projektas. Tai jau vienuolikta nuo 2013 m. rengiamo įstatymo redakcija. Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisijos nariai dėl gautų nevyriausybinių organizacijų pastabų pasiūlė jį grąžinti taisyti Vyriausybei. Šiandien šio įstatymo projektas buvo įtrauktas į Seimo Švietimo ir mokslo komiteto dienotvarkę.

„Neprognozuoju, kada šis įstatymas bus priimtas, tegul ramiai apsisprendžia Seime, kaip su juo daryti, bet sporto reformų tai vis tiek nesustabdys“, – įsitikinęs KKSD generalinis direktorius Edis Urbanavičius.

– Ar tikėta, kad Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisija naująjį Sporto įstatymą siūlys perduoti taisyti Vyriausybei?

– Mes indikavome, kur yra šio įstatymo neturėjimo problema. Laukia daugybė reformų, kurios yra sumanytos ir buvo planuojamos šio įstatymo kontekste, todėl jam neįsigaliojus tai gali atsiliepti kitų reformų įgyvendinimui, pavyzdžiui, tokių esminių, kaip sporto sistemos finansavimo reforma.

– Kam prireikė keisti dabartinį šalies sporto sistemos finansavimo modelį? Kokia šių pakeitimų esmė?

– Paprastai tariant, finansavimo modelį reikia keisti tam, kad sporto bendruomenė to prašo. Nuo 2014-ųjų dirbdamas KKSD vadovu ir bendraudamas su sporto šakų federacijomis nuolat girdžiu šį klausimą. Nėra tokių federacijų, kurios sakytų, kad viskas gerai, nereikia nieko keisti. Trūksta aiškumo, skaidrumo, sporto finansavimo sistemos kriterijų. Kokia naujoji sporto finansavimo sistema turi būti – čia jau diskusijos dalykas. Bet faktas tas, kad dabar galiojantis modelis reikalauja pokyčių. Dėl to sutaria visi.

Pagrindinės priežastys, kodėl jį reikia keisti, yra kelios: valstybės lėšos, skiriamos sportui, turi būti aiškiai identifikuojamos – kur, kiek ir kam jos skiriamos, tai yra kokiems projektams, programoms, kas gali būti iš vieno ar kito šaltinio finansuojama. Tada būtų galima kalbėti apie aiškumą ir skaidrumą. Naujam modeliui atsirasti reikia diskusijų, kokia sistema mes vadovaujamės ir kokius kriterijus taikome. Tą po truputį ir darome. Bet jeigu įstatymai nebus priimti – čia taip pat turime kalbėti ir apie keičiamą Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo įstatymą – bus sunku pasiekti šiuos tikslus.

Mes modeliuojame pagal daugelio ES šalių pavyzdį. Ir manome, kad labai aiškiai reglamentavus lėšų paskirstymą būtų teisinga atiduoti daugiau galių, daugiau įtakos, būdų, kaip veikti, nevyriausybinėms organizacijoms.

– Ką konkrečiai reiškia posakis „daugiau galių federacijoms“?

– Tai reiškia: pats rengi programą, teiki ją, pasiimi pinigus ir su tais pinigais darai tai, dėl ko juos pagal savo programą gavai. Šiandien to nėra. Kitas dalykas – valstybė šiandien prisiėmusi funkcijų, kurių neturėtų atlikti. Viena tokių – rengti sportininkus. Nėra ES daugiau tokių valstybių, kurios pačios rengtų sportininkus. Sportininkų rengimas tiesiogiai susijęs su federacijų arba nevyriausybinių organizacijų veikla – modelių esama įvairių.

Bet daugiau galių – tai ir atsakomybė, platesnis veikimas, daugiau galimybių. O valstybės funkcija – tą ir mes norime padaryti – užtikrinti maksimalų įmanomą biudžetą sporto sričiai, sukurti gerojo valdymo principus, arba kriterijus, kaip sąveikauja valstybė, tai yra valstybinės įstaigos, su nevyriausybinėmis organizacijomis, ir prižiūrėti, kad to būtų laikomasi. Viskas – toks būtų minimalus valstybės kišimasis į federacijų veiklą. Juk kokius sportininkus kokioms varžyboms rengti, geriausiai žino federacijos, o ne kabinetuose sėdintys klerkai.

– Ne vienos sporto federacijos tikinimu, naujajame Kūno kultūros ir sporto įstatymo projekte daug aptakumo ir mažai konkretumo, aiškumo.

– Neaiškumas ateina per nesidomėjimą. Ne mes turėtume aiškinti šį įstatymą. Juk sporto federacijos turėjo savo atstovų mūsų darbo grupėje – jie ir turėjo paaiškinti. Vadinasi, per ketverius su puse metų tie atstovai nenunešė federacijoms informacijos ir nepaaiškino.

Kaip žinoma, kai kurios federacijos nepritarė naujajam įstatymui, bet jei paklausi, ar tą įstatymą jų atstovai skaitė, išgirsi, kad ne. Tada kodėl nepritarė? Todėl, anot jų, kad ten blogai. Kas sakė, kad blogai, turbūt aišku – tas, kas pasiūlė pasirašyti rezoliuciją.

– Pastaruoju metu KKSD ir LTOK, švelniai tariant, nesusikalba. Viešojoje erdvėje šie nesutarimai dar labiau paaštrėjo metų pradžioje, kai įvyko LOSC pertvarka. Iškart po Naujųjų kilo sumaištis: federacijos skundėsi, kad pertvarka neaiški, jos negauna pinigų, todėl negali siųsti sportininkų į stovyklas, rengti pamainos ir t.t. Pasigirdo ir tokių siūlymų: eikit į LTOK ir prašykit pinigų. Kokios funkcijos numatytos LTOK pagal naująjį Sporto įstatymą – tik pinigų dalintojo?

– Mes turėjome du pokalbius su LTOK. Buvome juos pasikvietę kartu su galimais partneriais Lietuvos sporto federacijų sąjunga (LSFS). Su jais kalbėjomės kaip su visoms sporto federacijoms atstovaujančiais organais. Kol kas aptarėme vieną modelį, kurį mes pasiūlėme dėl dviejų priežasčių. Pirmoji būtų gera kitų šalių praktika (švedų, danų, vokiečių panašiai sukonstruoti veikimo mechanizmai), kurią išnagrinėjome. O antroji – šie dalykai įrašyti Vyriausybės programoje. Norėjome padaryti visa apimančią reformą, todėl ne vien valstybės biudžeto lėšos mums atrodė svarbios, bet ir tų organizacijų, kurios disponuoja lėšomis ne be valstybės institucijų pritarimo – Seimo arba Vyriausybės. Turiu omenyje LTOK lėšas. Tai nėra jų uždirbami pinigai, jie gaunami LTOK suteikiant išskirtines teises turėti tą biudžetą. Šitos Vyriausybės programoje labai aiškiai įrašyta, kad šie pinigai turi pakliūti į bendrą sporto valdymo dalį.

Tą jiems ir žodžiu pasakėme, ir raštu parašėme, kad mes siūlome jums, Olimpiniam komitetui, vienam arba su partneriais – LSFS, asocijuotos savivaldybių struktūros gali į tai įsitraukti – sukurti asocijuotą struktūrą (ją galima vadinti konfederacija), teikti bendrą programą valstybės lėšoms paimti, pasiimti valstybės pinigų, pridėti savo lėšų atitinkamą dalį ir įgyvendinti pateiktą programą. Iš viso tai galėtų būti 15–16 mln. eurų biudžetas: 8 mln. eurų LTOK lėšos ir 8 mln. eurų valstybės biudžeto lėšos.

Jie, aišku, daugiausia domėjosi olimpiečių rengimo dalimi. Mes ir sakome: jokių problemų, jūs savo didžiąją kofinansavimo programos dalį galite skirti olimpiečiams rengti. Šių metų biudžete Olimpinis komitetas šiam tikslui yra numatęs 2 mln. eurų, tai nusimatykite 4 mln. eurų ir galėsite rengti sportininkus – prisidėsite prie tos programos, dar valdysite iš biudžeto 8 mln. eurų, galėsite su federacijomis santykius kurti ir per jų plėtros programas, dar savo vieną kitą milijoną įdėdami. Toks modelis buvo siūlomas LTOK.

Tada LTOK atstovai paklausė, ar valstybė papildomai prisidės prie sportininkų rengimo. Atsakėme, kad valstybė prisidės per savo biudžetinę įstaigą Lietuvos olimpinį sporto centrą, kuris valdo infrastruktūrą, tai yra tam tikro lygio sportininkams valstybė dotuos infrastruktūrą ir ten bus galima juos rengti. LTOK sutiko pamąstyti ir pateikti mums naują savo valdymo modelį. Bet vietoj modelio sulaukėme rezoliucijos, kurią jie surašė suagitavę 25 ar 26 federacijas, kad nepritaria tam modeliui, apie kurį mes diskutavome.

Dalis federacijų klausia, kodėl mes norime, kad Olimpinis komitetas dėtų savo pinigus į bendrą valdymą, juk LTOK lėšas skirsto pats, tai gal reikia nustatyti kriterijus tik valstybės, tai yra biudžeto, pinigams gauti. Galimas ir toks modelis, bet apie jį reikia diskutuoti, susidėlioti pliusus ir minusus. Tik tokiu atveju federacijos turėtų du kartus teikti savo programą tam, kad galėtų paimti pinigų iš biudžeto, ir po to dar Olimpiniam komitetui kažką pateikti, kad ir iš ten gautų. Jeigu federacijų tai neapsunkintų, gali būti ir toks modelis, bet apie tokį per susitikimus nediskutavome.

Modelių yra ne vienas ir ne du, tik mes manėme, kad šis pasiūlytasis, sėkmingai veikiantis Skandinavijos šalyse, yra neblogas, suteikia daug autonomijos, daug galių nevyriausybinėms organizacijoms. Jos žaidžia pagal valstybės patvirtintas taisykles, tenkina nustatytus kriterijus, bet kriterijai su jais būtų aptarti, išdiskutuoti, suderinti, ne už akių kažkas patvirtintų ir pasakytų, kad nuo šiol bus taip. Tada kodėl to bijoti?

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2017-m

BFL

Inga NECELIENĖ

Apie Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydį per Atlantą rašo istorijos vadovėliai, į kurio skyrius taip pat įrašyta apie tarpukario Lietuvą, kaip karo aviacijos valstybę, ir jos turėtus nuosavus lėktuvus. Lėktuvų neturime, nuosavų avialinijų taip pat, galbūt atėjo ir aviacijos sporto eilė?

Lietuvoje šiuo metu veikia 15 valstybės bendrosios aviacijos civilinių aerodromų, kuriuos pačius ir su jais susijusį kitą turtą valdo: žemę – Nacionalinė žemės tarnyba ir Kūno kultūros ir sporto departamentas (KKSD), kitą ilgalaikį turtą KKSD, Krašto apsaugos ministerija (Šilutės), Vilniaus Gedimino technikos universitetas (Vilniaus r. Kyviškių) ir valstybės įmonė Turto bankas (Panevėžio Stetiškių g.), o pagal panaudos sutartį naudoja regioniniai aeroklubai savo veiklai plėtoti.

Kauno S.Dariaus ir S.Girėno aerodromas, esantis Aleksote, – ar ne puiki vieta vienam kitam gyvenamųjų namų  kvartalui išdygti?

Naujausias valdžios koridoriuose gimęs planas – juos atiduoti savivaldybėms. Bet savivaldybių funkcija – ne sportu ir bendraisiais aviacijos reikalais rūpintis. Atokiai nuo didesnių miestų esantys aerodromai – tai viena, o kas galėtų užtikrinti, kad po penkerių ar dešimties metų funkcijos nepakeistų patraukliose miestų vietose esantys aerodromai. Pavyzdžiui, Kauno S.Dariaus ir S.Girėno aerodromas, esantis Aleksote, – ar ne puiki vieta vienam kitam gyvenamųjų namų  kvartalui išdygti? Kas yra istorija, garsi praeitis, puikiai rodo sostinės „Žalgirio“ stadionas – ogi nieko.

KKSD direktorius Edis Urbanavičius patikina, kad jeigu taip nutiktų ir šie objektai išties pereitų savivaldybių globon, į sutartis būtų įtraukta maksimali apsauga – punktas nekeisti aerodromų paskirties. Bet tik naivuoliai galėtų patikėti, kad šis punktas veiktų amžinai.

Muziejinė ar vis dar skraidanti tauta?

Kitų metų pavasarį civilinei aviacijai pradžią davęs Lietuvos aeroklubas minės 90 metų sukaktį. 1927 m. balandžio 28 d. Kaune susirinkusi grupė aviacijos karininkų, tarp kurių buvo ir S.Darius, apsvarstė Lietuvos aeroklubo (sutrumpintai LAK) statutą ir jį priėmė. Statutas skelbė: „Klubo tikslas – ruošti visų oreivystės sričių specialistus, vienyti juos žinių ir prityrimo gilinimui ir visaip remti skraidymo mokslą Lietuvoje, propaguoti oro sportą, dominti visuomenę oreivyste, supažindinti ją su savisauga oro puolimų metu ir reprezentuoti Lietuvos civilinę aviaciją viduje ir užsienyje.“

Karo aviacijos seniai nėra ir net savų avialinijų nebeturime, o ką turime šiuo metu?

Per gana trumpą laiką, iki Lietuvos okupacijos ir Antrojo pasaulinio karo pradžios, LAK ne tik pavyko sukurti ir išplėtoti aviacijos in­frastruktūrą, bet ir šviesti, sudominti visuomenę, burti aviacijos specialistus, rengti konkursus, varžybas, paskaitas, seminarus, leisti specialiąją literatūrą, ruošti lakūnus keleivinei ir transporto aviacijai ir t.t.

Visų tarpukario aviatorių darbo vaisius – sukurta karo aviacijos valstybė ir turėti, bet sovietų paimti 117 lėktuvų. Karo aviacijos seniai nėra ir net savų avialinijų nebeturime, o ką turime šiuo metu? Vieną kitą stiprų aviatorių, sugebantį iš savo talento išsilaikyti, įstengiantį nusipirkti technikos ir per svarbius tarptautinius renginius kilstelėti valstybės prestižą, vieną kitą vaikų ir jaunimo rengimu užsiimantį entuziastą ir gana stipriai išplėtotą turistinę, arba pramoginę, aviaciją – pagrindinę aerodromų, aeroklubų ir pačių aviatorių maitintoją.

Vien per praėjusius metus aštuonių aviacijos sporto šakų atstovai, dalyvaujantys aukščiausio rango Europos, pasaulio čempionatuose ir aviacijos olimpiada vadinamose pasaulio oro žaidynėse (jos taip pat vyksta kas ketverius metus), iškovojo 14 trijų spalvų medalių. Tarp jų – ir oro žaidynių auksas bei bronza.

Dar turime motyvuotų žmonių, kurie negaudami valstybės finansinės paramos sugeba prisitaikyti prie valdžios žmonių įvairiais įstatymais ir jų aktais sukeltų cunamių.

„Aviacijos sporte mes dar nesame legenda. Dar turime motyvuotų žmonių, kurie negaudami valstybės finansinės paramos sugeba prisitaikyti prie valdžios žmonių įvairiais įstatymais ir jų aktais sukeltų cunamių, išgyventi ir palyginti daug pasiekti atstovaudami šiai šaliai“, – sako dvi pastarąsias kadencijas šalies aviatorius vienijančiam Lietuvos aeroklubui vadovavęs lakūnas Jonas Mažintas.

Nepriklausomybės pradžioje, apie 1990-uosius, aviacijos sportininkų buvo per 20 tūkst., o dabar – 3 tūkst. 1989 m. atkūrus Lietuvos aeroklubą jame dirbo 400 žmonių, dabar beliko pustrečio etatinio darbuotojo. „Liko paskutiniai mohikanai, nes nėra normalios valstybės politikos“, – konstatuoja J.Mažintas.

Žinomi sportininkai tik savo aukštą meis­triškumą pardavinėdami gali sportuoti, išsilaikyti ir įsigyti inventoriaus – kitų būdų tiesiog nėra.

Aviacijos sportas iš valstybės remiamas per Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondą (KKSRF). Kitas pinigų šaltinis – pramoginės ir turistinės paslaugos. 2016 m. dvylika sporto federacijų vienijančiam Lietuvos aeroklubui iš KKSRF atseikėta 197 380 eurų. Suma nemaža, betgi sklandytuvą ar parašiutą įsigyti – tai ne kamuolį, raketę ar lazdą nusipirkti.

Iš KKSRF gaunami pinigai padalijami visoms aviacijos sporto federacijoms, kurios juos dažniausia naudoja sportininkų kelionėms į varžybas apmokėti. Dalį išlaidų pavyksta padengti, bet visa kita – treniruotės, technika, jos remontas finansuojama iš vadinamosios turistinės aviacijos eilutės.

„Žinomi sportininkai tik savo aukštą meis­triškumą pardavinėdami gali sportuoti, išsilaikyti ir įsigyti inventoriaus – kitų būdų tiesiog nėra“, – apgailestauja Kauno aeroklubo direktorius Algimantas Žentelis.

Valstybės pinigų – tik dulkėms nuvalyti

1990 m., nebelikus rusišku trumpiniu DOSAAF vadintos organizacijos (savanoriškos draugijos armijai, aviacijai ir laivynui remti), tikėta, kad pavyks sukurti savą lietuvišką sistemą, bet ji nebuvo sukurta. Taigi Maskvos upėms išsekus aeroklubų turėtas turtas, aerodromų infrastruktūra ir statiniai, iš pradžių pasisvaidžius kaltinimais, ar tikrai visas turtas suskaičiuotas ir užfiksuotas, imtas iš vienų rankų į kitas mėtyti: iš pradžių perėjo kelioms techninio sporto draugijoms ir institucijoms, susijusioms su krašto apsauga, tada Ekonomikos ministerijai, iš jos – apskričių administracijoms, o jas panaikinus civilinės aviacijos sritis perduota KKSD.

„Centrinio finansavimo nebuvimas susiklostęs istoriškai, nes aviaciją ilgą laiką rėmė iš Maskvos. Atkūrus nepriklausomybę anuomet veikęs Sporto komitetas tik persivadino Kūno kultūros ir sporto departamentu, bet ir žmonės, ir finansavimo struktūra išliko tokia pati. Nuslūgus Maskvos pinigų šaltiniams, mes pasidarėme nebereikalingi. Istoriškai susiklostė remti krepšinį, futbolą, tinklinį ir kitas sporto šakas, o aviacijos – ne. Tai, kad KKSD nėra aviacijos specialistų, irgi istoriškai dėsninga, nes aviatoriai nuo bendro sporto buvo atskirai. O dabar mus ne tik į vieną sporto finansavimo sistemą įtraukė, bet mes dar norime pinigų“, – istorines peripetijas paaiškina A.Žentelis.

Aviacijos sportas į KKSD rankas perėjo po eilinės pertvarkos, akyliems strateguotojams užmačius žodį „sportas“ ir pagal šį priklausinį jos globon paskyrus.

„Mums didelio džiaugsmo aerodromų turimo turto priežiūra, jo administravimas nesuteikia. Techniką savo lėšomis turime drausti, inventorizuoti, o tai irgi kainuoja. Juk mūsų funkcijos – ne turto administratoriaus, bet prisidengiant sportu priimami sprendimai, kurie neva laikini“, – sako KKSD gen. direktorius E.Urbanavičius.

Regis, artėja naujas aviatorių priklausomybės kam nors laikotarpis, bene penktasis skaičiuojant nuo 1989-ųjų. Visa aviatorių naudojama technika, aerodromų kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, kurį prižiūri juo besinaudojantys aviatoriai, yra valstybės, bet vėl užsimota pakeisti turto valdytojus.

Kodėl ši absurdiška situacija neišsprendžiama visą nepriklausomybės laikotarpį, Kauno aerodromo direktoriui sunku suvokti. Bet aišku viena: aviacijai tai ne į gera, kai kurios bazės ir aerodromai vos ne dugnan nuėję. „Dabar tik privatus kapitalas įstengia vieną kitą lėktuvą ar kitokios skraidymo technikos įpirkti. O jeigu aeroklubai nevykdytų veiklos, kuri padeda užsidirbti pinigų ir techniką bei infrastruktūrą išlaikyti, aviacijos sportui valstybės skiriamų lėšų užtektų tik dulkėms nuo lėktuvų nuvalyti“, – apgailestauja A.Žentelis.

Partinė aviacija

Kodėl kilo naujas vajus? Pasikeitė įstatymai, pagal kuriuos aerodromai regioniniams aeroklubams negali būti perduoti valdyti panaudos teise. 2014 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo ūkio subjektų, įrenginių, priklausinių, turinčių strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui, pakeitimo įstatymas, pagal kurį į šių objektų sąvoką įeina ir bendrosios aviacijos civiliniai aerodromai. Taigi dabar aerodromai negali būti nei išnuomojami, nei perduodami pagal panaudos sutartis iki tol juose veikusiems aeroklubams.

Aerodromų klausimą bandyta spręsti ne kartą. Pastarieji du mėginimai – 2012 m. pavasarį aviacijos reikalų ėmėsi kadenciją baigianti Andriaus Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė, bet tesuspėjo į 16 puslapių surašyti problemas ir pasiūlė sudaryti autoritetingesnę darbo grupę. Pasikeitusi valdžia į Vyriausybės programą įrašė su mažosios aviacijos plėtros skatinimu susijusį punktą.

Į aeroklubus ir aerodromus klampinančią aklavietę dėmesį atkreipė vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis, protokolu pasakęs, ką reikėtų daryti – valstybei plėtoti bendrąją aviaciją susisiekimo, turizmo, sporto ir kitais tikslais bei steigti viešąją įstaigą, kuri šią veiklą koordinuotų. Aviatoriams ėmus džiūgauti, kad ketvirtį amžiaus kabantis klausimas pagaliau bus išspręstas, nepraėjus nė mėnesiui buvo priimtas kitoks verdiktas – aerodromus po savo sparnu siūlyti priglausti savivaldybėms, o tuos, kurių savivaldybės nenorės, atiduoti valstybės įmonei Turto bankas, arba, suprantamesniais žodžiais tariant, parduoti ir taip padėti tašką.

Kauno aeroklubo direktoriaus įsitikinimu, priimant šį sprendimą trūko specialistų, o ne funkcionierių, kurie šią sritį išmano paviršutiniškai arba visiškai neišmano, jeigu siūlo rengti tokį aukcioną – kas norit imate, kas nenorit, Turto bankas paims: „Iš esmės tai reiškia visišką aviacijos sporto sužlugdymą. Ir kitose srityje pas mus taip jau yra: savo vartotojo, savo pramonininko, savo sportininko Lietuva negina. Tik vieni kitiems pagalius į ratus kaišioti mokame.“

Pasak A.Žentelio, šią šaradą galima labai greitai išspręsti, tik nė viena valdžia nesiryžta to padaryti, nors pati pripažįsta, kad aviacijos sporto šakos finansuojamos vos keliais procentais to, kiek joms iš tiesų reikia, o skirti daugiau neišgali. „Kodėl negalėtų atsiskaityti turtu – padovanoti turtą klubams, kurie jį ir taip prižiūri, tada iš karto viskas pajudėtų kita linkme. Bet mums atsako: teisinė sistema neleidžia to padaryti. Tai keiskite teisinę sistemą. Bet tai rinkimai, tai vėl laikas prieš rinkimus – niekas nieko keisti, spręsti nenori arba neranda tam tinkamo laiko“, – paaiškina A.Žentelis.

Valstybės turtas bet kam neatiduodamas, o savivaldybės yra ta grandis, kuri galėtų jį perimti. Būtent dėl to ir buvo pasirinktas savivaldybių variantas. E.Urbanavičiaus tikinimu, jis nėra idealus, bet alternatyvų nėra. „Steigti naują valstybinę priežiūros įmonę nenorėta ir gana griežtai pasisakyta prieš, nes kaip tik tokių norima mažinti, o ne naujų steigti. Savivaldybės mato galimybių pritraukti investicijų, pagerinti klubų bazę ir ateityje iš to gauti papildomų pajamų, todėl žvelgiant iš šio taško logikos atiduoti aerodromus savivaldybių globon yra. Kita vertus, reikia vienokių ar kitokių, bet aiškių sprendimų. Net priėmus ne visiems palankų sprendimą, jis bent jau būtų aiškus, o dabar aiškumo jokio. Tai pati blogiausia situacija“, – pripažįsta KKSD direktorius.

Betgi aerodromai jau buvo atiduoti apskričių administracijoms. Ar šįkart kas nors būtų kitaip? Vidaus reikalų ministro S.Skvernelio tikinimu, strateginės komisijos priimtas sprendimas – kompromisinis, o sportas iš aerodromų neišnyks, nes bus sudėti saugikliai. Pirminės minties kurti viešąją įstaigą atsisakyta, nes tai reiškia ir išlaikymą, ir papildomas administracines išlaidas.

Savose teritorijose aerodromus turinčioms savivaldybėms raštai išsiųsti, laukiama atsakymų, kurios jų norės naujų priklausinių su visu jų kilnojamuoju ir nekilnojamuoju turtu, o kurios tars ne, sykiu pasmerkdamos ir aerodromus. Bet ne visose savivaldybėse dešimtmečiais valdo tos pačios partijos ir merai. Ateis nauja valdžia, kuriai aerodromas pasirodys nereikalingas, ir kas tada?

„Bendrai paėmus aviacija nėra partinė, o aerodromus atidavus savivaldybėms, kuriose valdžia keičiasi kas kelerius metus, įsivyraus politinis turgus. Neaišku, kas ten bus plėtojama – ar aviacijos sportui liks vietos, ar išsiteks tik komercija“, – nuogąstauja Vilniaus aeroklubo direktorė Dalia Vainienė.

„Geriau priimti blogą sprendimą, negu nepriimti jokio“, – belieka skėstelėti rankomis J.Mažintui, prisiminus po šio sprendimo premjero Algirdo Butkevičiaus pasakytus žodžius.

Neišsijungiantis propeleris

Lietuvos sklandymo sporto federacijos prezidentas Vytautas Sabeckis primena kaimynų pavyzdžius. Savus DOSAAF atitikmenis turėję lenkai, čekai iškart po sistemos griūties visą jų valdytą turtą atidavė klubams. Ir dabar tose šalyse aviacijos sportas klesti. O kai Latvijoje aerodromai buvo perduoti savivaldai, aviatoriams jų pačių prižiūrimą techniką teko nuomotis už pinigus.

„Jeigu su savivaldybėmis kurtume viešąją įstaigą, tai būtų žingsnis geryn, nes turtas taptų šios įstaigos ir išslystų iš valstybinio turto sąvokos: jeigu jį renovuoji, už tai moki savo pinigus, dabar vis tiek dedi į valstybės kišenę“, – dėsto V.Sabeckis.

Ir dar vienas akcentas: įsteigus viešąją įstaigą būtų galima dalyvauti finansavimo projektuose ir bandyti pritraukti investicijų.

Į amžinos nežinomybės propelerį įsukti ne tik aviatoriai, bet ir jų prižiūrima technika. Europos Sąjungoje uždraudus sklandyti metaliniais „Blanik“ sklandytuvais dabar jie angaruose stovi ir rūdija: juk vadinamieji „blanikai“, kaip ir viskas, yra valstybės, jų nei kitiems parduosi (nors kaimyninėse šalyse tokiais tebesklandoma – būtų, kas nuperka), nei į metalo laužą atiduosi.

„Esame lyg pakabinti: savo lėšomis remontuojame angarus, skraidymo techniką, įrangą, tvarkome aerodromus, bet nežinome, kas bus rytoj, todėl ir patiems daug investuoti, ir juolab rėmėjų rasti sunku. Inventoriaus negalime nei išmainyti, nei parduoti – tik naudotis“, – paaiškina D.Vainienė.

Aviacijos sporto disciplinos – vienos brangiausių. Neturtingai valstybei brangu tokį sportą remti, todėl taip ir išeina: arba kapstykitės patys, arba mirkite. Aviatoriai nesiginčija, kad jų sportas – ne iš pigiųjų, bet jeigu valstybė neįstengia padėti, gal bent galėtų netrukdyti ir pagaliau išspręsti daugiau nei ketvirtį amžiaus kabančius turto klausimus.

E.Urbanavičius primena, kad aviacijos sportas yra remiamas ir valstybei įdomus. Tik jis kur kas stipriau nei kitos sporto šakos susijęs su infrastruktūra, be kurios – nė iš vietos. O infrastruktūra ir jos išlaikymas – ne iš pigiųjų.

Ar Lietuvoje tebereikia plėtoti civilinę aviaciją? „Buvo atsakyta – nėra kam, niekas nenori, nereikia. Bet į šį klausimą turi atsakyti politikai, nes vien sporto, kurio tėra gal kokie 5–10 proc., iš šios srities neištrauksi, tai kompleksinis dalykas. Yra išties įdomių disciplinų, pavyzdžiui, aviamodelių atšaka kosminiai modeliai. Krašto apsaugos ministerijos atstovams siūliau atkreipti dėmesį į apdovanojimų pelnančius jaunuolius ir juos priimti po KAM sparnu“, – prasitaria E.Ur­ba­navičius.

A.Žentelis sutinka, kad aviacijos srityje gryno sporto tėra gal 5 proc., visa kita – sudėtingas ir brangus sraigtas: technikos priežiūros, specialistų rengimo, draudimo ir panašiai, be ko aviacijos apskritai nebūtų. O būdas pinigų prasimanyti ir visą šią sistemą išlaikyti tėra vienas – parduoti savo sportinį meistriškumą.

1933 m. liepos 15 d. S.Darius ir S.Girėnas per 37 val. ir 11 min. lėktuvu „Lituanica“ perskrido Atlantą, bet nepasiekę galutinio tikslo žuvo šiaurės vakarų Lenkijos Soldino apylinkėse. 1935 m. rugpjūčio 21–22 d. Amerikos lietuvis Feliksas Vaitkus lėktuvu „Lituanica II“ iš Niujorko sėkmingai perskrido Atlanto vandenyną. Pergalę aukščiausio lygio akrobatinio skraidymo pasaulio „Grand Prix“ varžybose pasiekė ir Pasaulio taurę 2000-aisiais laimėjo Jurgis Kairys. Naujų kairiukų nespėjo užaugti, nes nebuvo jiems nei kuo, nei iš kur mokytis pakilti.

Toks įrašas galėtų būti paskutiniame Lie­tuvos aviacijos sporto skyriaus puslapyje.

Dreamstime nuotr.

Inga NECELIENĖ

Sporto pinigai išskirstyti, aistros šiek tiek atvėso, bet olimpinė ramybė iki metų galo, kol vėl priartės pinigų dalybų metas, netruks. Į garsiai ir rėksmingai valstybinės sporto institucijos vadovo ir sporto visuomenininkų virtą košę per šį laiką bus stengiamasi pridėti trūkstamų papildų, iš kurių bene svarbiausias – nustatyti, kas yra galutinis sprendimo priėmėjas. Bet skonis, košės irgi, – individualus dalykas. Kas vieniems pagrindinis patiekalo ingredientas – kitiems išvis nebūtinas.

Tarp Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) vadovo ir vadinamųjų sporto visuomenininkų dėl Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo (KKSRF) pinigų dalybų kilęs konfliktas apogėjų pasiekė praėjusių metų pabaigoje, kai KKSD generalinis direktorius Edis Urbanavičius kitų keturių fondo tarybos narių dėl pareikšto nepasitikėjimo buvo nušalintas nuo KKSRF pirmininko pareigų.

Kur tai matyta, tada piktinosi direktorius, kad visuomenininkai priimtų sprendimus, už kuriuos turi atsakyti valstybinės įstaigos vadovas.

Šie keturi visuomenininkai – tai KKSRF įstatymu numatyti ir Vyriausybės skiriami asmenys, sudarantys fondo tarybą: naujuoju pirmininku tapęs Lietuvos sporto federacijų sąjungos (LSFS) prezidentas Rimantas Kveselaitis, Lietuvos savivaldybių sporto padalinių vadovų asociacijos pirmininkas Albinas Grabnickas, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto viceprezidentas Romualdas Bakutis bei asociacijos „Sportas visiems“ ir „Žalgirio“ sporto draugijos prezidentas Bro­nislovas Vasiliauskas.

Krizės paveldas

Aprimus aistroms imtos gryninti sisteminės KKSRF bėdos. Nuo 2008 m. krizės, kai sumažėjo KKSD biudžetas, šalies sporto federacijoms išlaikyti, paties departamento bei jam pavaldžių įstaigų kai kurioms funkcijoms vykdyti pinigų imta gvieštis iš fondo. Per šį laikotarpį visuomeninės sporto organizacijos, švietimo įstaigos, bendruomenės, klubai ir kitos institucijos, kurių fiziniam aktyvumui skatinti bei gerinti ir buvo įkurtas šis fondas, labai apytiksliai skaičiuojant neteko arti 30 mln. eurų.

Krizė kaip ir praėjo, bet sporto šakų federacijos iš šio fondo tebefinansuojamos iki šiol. Iš šiųmečio 6,1 mln. eurų fondo sporto šakų federacijoms atseikėta 3,59 mln. eurų, arba 65 proc. visų pinigų, visiems kitiems projektams, kurių iš viso buvo pateikta per 700, teko 2,51 mln. eurų. Kai paraiškose prašoma suma viršija 29 mln. eurų, o fondas beveik penkiskart mažesnis, nepatenkintųjų rasti lengviau nei laimingųjų.

„Jokios įtakos 65 proc. fondo pinigų dalyboms mes neturime: tik sutariame, kokią bendrą sumą turėtume skirti federacijoms, kad jos išgyventų, o kiek konkrečiai kiekviena KKSD pripažinta federacija gauna, pagal savus kriterijus apskaičiuoja KKSD. Mes turime įtakos tik 35 proc. fondo lėšų – šiemet tai buvo 2,5 mln. eurų“, – patikslina naujasis KKSRF tarybos pirmininkas R.Kveselaitis.

Jis primena, kad ne visada fondas buvo tokio pat dydžio kaip dabar, nes didėjo akcizas, bet iki krizės visi jo pinigai buvo skiriami projektams finansuoti, o ne federacijoms išlaikyti.

Bėdos netruko įsisenėti, o visuomeninių organizacijų nepasitenkinimas aštuonerius metus nesprendžiama tokia padėtimi galiausiai išaugo į atvirą fondo skirstytojų konfliktą. R.Kveselaičio tikinimu, po apsižodžiavimų šiemet pinigų skirstymas vyko dalykiškai ir normaliai, o siekiant užbėgti už akių bet kokiems įmanomiems kaltinimams projektams buvo skiriamas ypač didelis dėmesys. „Šiemet projektus vertino ne vienas, o du ekspertai. Vėliau abiejų vertinimai buvo sudedami ir išvedamas vidurkis. Be to, visuose mūsų posėdžiuose dalyvavo Seimo Antikorupcijos komisijos narys Eduardas Šablinskas. Be incidentų, puikiai ir laiku“, – taip šiųmetes fondo pinigų dalybas apibūdina R.Kveselaitis.

Ar bus grąžinta pamatinė funkcija?

KKSD gen. direktorius E.Urba­navičius viliasi, kad per šiuos metus bus rastas politinis sutarimas, išspręstas įsisenėjęs sporto skaudulys ir fondui grąžinta prigimtinė jo funkcija – finansuoti projektus, o ne veiklą. „Funkcijoms įgyvendinti iš fondo pinigai neturėtų būti skiriami – tiek KKSD, tiek kitų valstybės institucijų. Šiais metais turi būti sutarta, kad KKSD gautų papildomus 3,5 mln. eurų asignavimų didelio meistriškumo sportui finansuoti. Jei taip įvyktų, jau nuo kitų metų fondas atgautų prigimtinę paskirtį. Bet tam, kad fondo veikla būtų objektyvi, būtų aiškūs kriterijai, kodėl vieni projektai finansavimą gauna, o kiti – ne, reikia ne vieno sisteminio pakeitimo“, – sako E.Urbanavičius.

KKSD vadovo įsitikinimu, pagrindinis aiškaus apibrėžimo reikalaujantis dalykas – kas priima galutinį sprendimą: ar fondo taryba, ar departamento vadovas. „KKSD atsakingas už asignavimus, todėl jo vadovas ir turėtų priimti galutinį sprendimą. Dabar fondo tarybos, kaip juridinio asmens, nėra, o pagal dabartinį įstatymą KKSD nėra fondo taryba, tik administratorius. Sudaryta darbo grupė, rengiamas naujo įstatymo projektas. Manau, šį kartą fondas bus nagrinėjamas iš visų pusių, kad būtų pasiekta nauja jo veiklos kokybė“, – aiškina E.Urbanavičius.

Atmetus sporto federacijoms tenkantį šios košės dubenį į likusią 2,5 mln. eurų fondo dalį rankas tiesia ne tik sporto projektai – iš šios ir taip palyginti menkos sumos jiems tenka mažuma. Iš čia finansuojamos, pavyzdžiui, ir to paties KKSD reikmės: 145 tūkst. eurų (75 tūkst. sportui nusipelniusiems žmonėms pagerbti, 61 tūkst. fondui administruoti ir 9 tūkst. kvalifikacijai kelti), 75 tūkst. eurų atitenka Lietuvos antidopingo agentūros veiklai.

„KKSD per pusantrų metų fonde jau paliko 200 tūkst. eurų, ką anksčiau metai po metų imdavo departamento įstaigos. Ateityje fonde norėtume palikti visus pinigus, kurie dabar skiriami KKSD reikmėms, tik kol sistema nesudėliota, negalime paimti ir iškart nubraukti tiems patiems apdovanojimams skirtos sumos. Ateityje turėtų išnykti ir Antidopingo agentūrai skiriamas finansavimas – kartu su sporto federacijomis ji irgi turėtų pereiti į atskirą biudžeto, o ne fondo finansavimo eilutę. Mes pasirašėme Antidopingo konvenciją, kurios turime laikytis, taigi ir šios agentūros finansavimą reikia išspręsti per biudžetą“, – dėsto KKSD vadovas.

Šiemet bent 92 tūkst. eurų, skaičiuojant pernykštėmis skirtomis sumomis, buvo sutaupyta iš fondo nebefinansuojant jau likviduojamų dviejų departamento įmonių: „Nemuno žiedo“ (2015 m. – 22 tūkst. eurų) ir Lietuvos sporto informacijos centro (2015 m. – 70 tūkst. eurų).

KKSD vadovo tikinimu, departamentas nuo fondo pinigų atsitraukia, bet yra tokių institucijų, kurios to nedaro. „LSFS sportinei aprangai įsigyti gauna 55 tūkst., jaunučių ir sporto vilčių žaidynėms organizuoti – dar 245 tūkst. eurų. Ar tikrai šie tūkstančiai padeda mokykloms, bendruomenėms? Kodėl organizacija, nevykdanti tiesioginės sportinės veiklos, perka aprangą ir ją perskirsto? Taip jokioje srityje neturėtų būti, nes perskirstymas, kuo užsiima LSFS, veda prie korupcijos“, – LSFS veiklos metodus kritikuoja E.Urbanavičius.

R.Kveselaitis atkerta, kad jaunių ir jaunučių sporto žaidynės, kurioms surengti kasmet rašomi projektai, – tai vieni pagrindinių jaunimui skirtų nacionalinės svarbos renginių, į kuriuos analogišką sumą investuoja 58 šalies savivaldybės. „Mes šių pinigų nepasiimame, jie skiriami 38 federacijoms, o mes apmokame žaidynių finalų išlaidas. Jos vyksta kelis mėnesius – nuo gegužės iki spalio. Kartu tai pagrindinė vasaros jaunimo užimtumo programa, kurioje dalyvauja apie 20 tūkst. vaikų“, – paaiškina LSFS prezidentas.

Ar liks kaip buvę?

E.Urbanavičius pripažįsta: nesąžininga, kad per vieną fondo svarstymo dieną 65 proc. fondo biudžeto lėšų nubraukiama ir atiduodama federacijoms, o daugybei kitų projektų, kuriuos ekspertai įvertina gerai, pinigų nelieka.

Jeigu, kaip ketinama, pavyks sutarti ir sporto federacijoms pramušti atskirą eilutę, o visus fondo pinigus palikti tik sporto projektams, vargu ar KKSRF taryba nesikeistų ir daugiau galių skirstant pinigus nepereitų į valstybės rankas. Jeigu pešamasi dėl liekančių nepilnų dviejų milijonų, vargu ar visuomenininkai turėtų tokią pat įtaką skirstant triskart daugiau – visus 6 mln. eurų. Juk kuo mažiau žmonių dalija, adminis­truoja ir kontroliuoja – tuo mažiau ginčų.

„ES direktyvos sako, kad sportas turėtų būti apolitiškas, bet matome suinteresuotų politikų norą kištis į fondo reikalus ir visuomenininkus apskritai iš ten patraukti. Mes giname savo įsitikinimus, bet kad paliks mus ramybėje – sunku būtų tikėtis“, – prasitaria R.Kveselaitis.

Šią situaciją tarsi iš šalies stebi Lietuvos plaukimo federacija, pernai išstojusi iš LSFS. Jos viceprezidentas Gintautas Bartkus sako, kad tiek pinigų, kiek federacijos gauna iš fondo savo veiklai finansuoti, yra jų sunkiu darbu uždirbta. O pavyksta ar ne lėšų gauti teikiamiems projektams – tai ir laimės dalykas: vienais metais lygiai toks pat projektas pinigų negauna, o po metų, žiūrėk, visiškai toks pat jau gauna.

„Dėl sumų federacijų veiklai finansuoti tarp fondo skirstytojų kyla mažiausiai diskusijų, nes yra kriterijai – geresni ar blogesni, bet jie yra. Šiemet mes antri po krepšinio, bet rezultatams svyruojant ir finansavimas kinta – tai natūralu“, – sako G.Bartkus, sutinkantis, kad federacijoms būti finansuojamoms iš bendro fondo katilo neteisinga klubų, visuomeninių organizacijų ir kitų projektų teikėjų atžvilgiu.

Jeigu nepadeda savivaldybė, šis fondas – vienintelis lėšų šaltinis švietimo įstaigoms, norinčioms atnaujinti sporto bazes ar įsigyti sportinio inventoriaus. Iš ketvirto karto gavusi 600 eurų sporto įrangai įsigyti, viena Šiaurės Lietuvos mokykla šią žinią sutiko ypač džiugiai.

„Dauguma mūsų mokyklos lauko sporto inventoriaus statyta kartu su mokykla – ano šimtmečio septintąjį dešimtmetį. Sunku būtų suskaičiuoti, kiek sluoksnių dažų ant jų užtepta. Jau sugalvojome, kad pavasariop, kai nauji treniruokliai atvyks į stadioną, surengsime bendruomenei šventę. Net vaišių bus – jau sutarėme, kad iš netoliese esančių kareivinių visą bidoną kareiviškos košės atsivešime“, – apie būsimą šventę pasakoja šios mokyklos kūno kultūros mokytoja Rita.

Reglamentavimas – pavyzdinis

Seimo Jaunimo ir sporto komisijos pirmininkas Juras Požela

Seimui nekliūva Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo veikla. Priešingai – laikomės nuomonės, kad politikams nederėtų kištis ir daryti įtakos fondo priimamiems sprendimams. Šiuo metu svarstoma Kūno kultūros ir sporto departamento direktoriaus, bet ne Seimo narių ar Jaunimo ir sporto reikalų komisijos iniciatyva, pagal kurią keistųsi fondo tarybos sudėties formavimo principai.

Mano manymu, tai visiškai perteklinė iniciatyva, kuri iš esmės nesprendžia pagrindinės sporto srities finansavimo problemos. KKSD ir šiuo metu turi visus įrankius, kad efektyviai administruotų fondo finansuojamus projektus ir užtikrintų kokybišką valstybės lėšų panaudojimą. Mano manymu, dabartinis reglamentavimas yra pavyzdinis, rodomas ir kitoms valstybėms, kai į sprendimų priėmimą įtraukiami ne tik valstybės tarnautojai, bet ir sporto bendruomenei atstovaujančios organizacijos. Laikausi gan skeptiškos nuomonės dėl minėtų įstatymo pakeitimų, kurie, beje, dar net nėra užregistruoti.

Esminis klausimas, kurį dažnai pamiršta paminėti valstybės tarnautojai, yra tas, kad Sporto rėmimo fondas buvo kuriamas siekiant skatinti bendruomenių projektus savivaldoje, masinį fizinį aktyvumą ir panašius projektus. Deja, jau daugybę metų fondas ne tik liko su 1 proc. surenkamų akcizų pajamų (panašiu principu veikiantis Kultūros rėmimo fondas gauna 3 proc.), bet ir fondo lėšomis finansuojamomis sporto federacijomis.

Tam reikia nei daug, nei mažai – lygiai pusės fondo išteklių. Taigi pirmiausia reikėtų dėti visas pastangas, kad būtų grįžta prie ikikriziniu laikotarpiu buvusios tvarkos, kai sporto federacijos buvo finansuojamos valstybės biudžeto lėšomis. Tokių iniciatyvų šiuo metu iš KKSD vadovybės pasigendu.