Prognozuoti ateitį – nedėkingas užsiėmimas. Bet kokią ateitį – verslo, ekonomikos, žmonių santykių ir pan. Užtat koks patrauklus. Ne veltui turime įvairių ateities scenarijų: nuo burtininkų pranašysčių iki solidžių ateities prognozių ir galimų visuomenės raidos modelių.

Matyt, numatymas to, kas gali būti, yra smagus užsiėmimas ne tik dėl to, kad tai darantis žmogus pasijunta savotiška likimo burna. Regis, šis pomėgis yra viliojantis bei itin azartiškas ir dėl kitos priežasties. Ta priežastis – ateities neišvengiamybė.

Gal dėl to į tokį užsiėmimą – ateities prognozavimą  įsitraukia daug racionaliai mąstančių ir sveikai aplinkybes vertinančių žmonių. Todėl nenustebino neseniai pasirodžiusi žinia, kad du garsūs JAV žmonės – Nobelio premijos laureatas, Prinstono universiteto profesorius Paulas Krugmanas ir ribotos rizikos fondo “Paulson & Co” įkūrėjas bei prezidentas Johnas Paulsonas pateikė visuomenės teismui du skirtingus ekonomikos raidos scenarijus. Pirmasis gana pesimistinis, antrasis pasižymi nemaža optimizmo doze.

Ekonomistų, ir dar tokių garsių, prognozės gerokai skiriasi nuo dviejų žmonių ginčo apie tai, koks rytoj bus oras. Jei vienas sako, kad lis, o kitas tvirtina priešingai, nelieka nieko kito, kaip tik palaukti rytojaus.

Ne tik P.Krugmanas ir J.Paulsonas apie ekonomikos sveikatą sprendžia iš bendrojo vidaus produkto pokyčių. Savo prognozes apie mūsų šalį yra pateikęs ir Lietuvos bankas. Jo skaičiavimais, Lietuvos BVP šiemet padidės 0,5 proc. Bet tai atsitiks tik antroje šių metų pusėje. Kol kas, remiantis Statistikos departamento duomenimis, BVP pirmąjį metų ketvirtį yra neigiamas – minus 2,8 proc.

Neišvengiami kiekvienos prognozės pakeleiviai – netikėtumai arba nenumatytos aplinkybės. Kyla klausimas, kokio ilgio tų netikėtų aplinkybių sąrašą susidaro ateities prognozes numatantys arba sukuriantys žmonės. Bet koks netikėtas įvykis mažina ateities prognozės tikslumą. O juk garantuotai galima tvirtinti: bet kurį procesą, reiškinį ar įvykių seką veikė, veikia ir neabejotinai veiks vadinamasis force majeure. Tai kaip savotiška neišvengiamybė arba likimas šiek tiek ilgiau nei akimirką vykstančių reiškinių.

Tad galvodama apie ateities scenarijų noromis nenoromis atkreipiau dėmesį į visiškai naujus Pasaulio banko duomenis. Juose kalbama apie šešėlinę ekonomiką Lietuvoje. Skaičius įspūdingas – tarptautiniai ekspertai mano, kad šešėlinė ekonomika sudaro 31,9 proc. BVP (duomenys pateikiami įvertinus 1997–2007 m. ekonomikos padėtį; galima palyginti su JAV, nuo kurios ekonomistų minčių apie tos šalies ateities scenarijus šiame komentare atsispyrėme – ten šis rodiklis lygus 8,8 proc.).

Šešėlinės ekonomikos buvimas tikrai nėra joks force majeure. Priešingai – apie jos egzistavimą kalbame daug metų. Ar galėtume teigti, kad šešėlio egzistavimas – tokia pat neišvengiamybė, be kurios neįsivaizduojama bet kurios, ne tik mūsų šalies ekonominė ateitis? Nebūtinai. Čia domintų kitas dalykas – kaip įmanoma prognozuoti šalies, kurios trečdalis BVP glūdi šešėlyje, ateitį? Girdime balsus: nėra ko nuogąstauti, juk tas šešėlis nuo mokesčių perkaitimo dengia ne ką kita, o tos pačios Lietuvos gyventojus.

Atleiskite, bet toks požiūris verstų nerimauti dar labiau: negalėdami suvaldyti to, kas kurtų gerovę mūsų šalies piliečiams (o šešėlinė ekonomika tam tikrai trukdo), mes taip pat prarandame ir kitą galimybę – adekvačiai ir kaip įmanoma tiksliau numatyti savo ateitį. Šiame trumpame tekste ją pavadinome neišvengiamybe. Įvykiu, kuris vis tiek atsitiks. Visiems linkėčiau, kad jis įvyktų mums patiems laikant rankas ant vairo, o ne sėdint keleivių vietose, už kurias mokestį nustatome ne mes patys.

Bet grįžkime prie minties apie nedėkingą užsiėmimą – ateities prognozes. Mano galva, jos turėtų būti taip pat kiekvienos brandžios arba bent jau bręstančios visuomenės užsiėmimas. Nuolatinis, koreguojamas, su paklaidomis, bet nenutrūkstamas. Juk tas, kuris planuoja, numato, kuria, neišvengiamai kažko pasiekia. Taip, mūsų šalyje labai trūksta nepriklausomų, išsamių Lietuvos ateities scenarijų, stinga įvykių ir procesų, kurie mus ne uždarytų tarp savų sienų, bet, atvirkščiai, parodytų, kur esame ir galime būti žvelgiant į gerokai platesnį kontekstą, numatymo.

Nors kartą gyvenime kompiuterinius žaidimus žaidusiems viskas suprantama: suklydai kartą – nieko baisaus, visada turi kelias gyvybes arba blogiausiu atveju išjungi žaidimą ir pradedi iš naujo. Gyvenime šiek tiek kitaip. Žinoma, yra valstybių, kuriose pradėti viską iš naujo taip pat galima, – toks žmogaus pasirinkimas yra savaime suprantama jo laisvės išraiška.

Vis dėlto nėra tokios valstybės, kurioje būtų galima gauti, nusipirkti ar dar kaip nors įgyti antrą ar daugiau gyvybių. Tai virtualios, o ne tikros realybės atributai. Tuo tarpu pas mus nemažai dalykų vyksta ne pagal realios, bet pagal virtualios aplinkos dėsnius. Todėl ir kyla klausimas – kiek toje virtualiojoje partijoje mes, mūsų valstybė, dar turi gyvybių?

Tiesiogiai su gyvybėmis susijusi tema – žmonių emigracija. Susidaro įspūdis, kad mums ši žinia tapo įprastu ir rutininiu žinių srauto faktu. Tokiu įprastu, kad kartą per dieną neišgirdę apie tai, jog dar vienu kitu tūkstančiu sumažėjo mūsų žmonių, imtume nerimauti – ne visos žinios, dar kažko trūksta. Ši žinia tiek atšipino mūsų klausą, kad net nebesuvokiame viso emigracijos masto. Ji darosi panaši į pranešimus apie Izraelio ir Palestinos konfliktą: tiesiog žinia, be kurios neįsivaizduojamas žinių paketas, tačiau kas ir kaip – ar besugaudysi?

Aišku, tokį surambėjimą sau gali leisti tik tokia tauta, kuri yra garantuota, kad turi ne vieną, bet kelias ar net keliolika gyvybių. Ir dar turi labai daug laiko visokiems eksperimentams su savo likimais, pasižadėjimais ir pasvarstymais apie nepaliečiamą ateitį. Tokiems, lyg per vieną gyvenimą būtų įmanoma nugyventi keletą.

Antai per radiją girdime žmonių reakcijas į ketinimus įvesti naujus ar didinti senus mokesčius (net ir pasirašius nacionalinį susitarimą, kuriame juk buvo sutarta – naujiems mokesčiams skelbiamas moratoriumas). Laidos pašnekovė ima vardyti, kiek per pastaruosius metus jai mažinta pensija, kaip didėjo kainos. Sutrinku, nes moters balse jau nebegirdžiu pasipiktinimo, tik neviltį ir piktą juoką, skausmingą ironiją dėl šito jos gyvenamo gyvenimo ir to gyvenimo, kurį jai siūlo gyventi valdžia. Siūlo gyventi po šito – argi nesuprantama? Juk gyvybių, supraskite, mūsų žmonės dar turi.

Klausimas, kiek jų reikės paaukoti, norint pereiti į naują žaidimo lygį, kurį būtų galima sąlyginai pavadinti “5 procentai”. Neseniai premjeras Andrius Kubilius paskelbė, kad per artimiausius porą metų biudžeto deficitą būtina sumažinti penkiais procentais. Simptomiška, bet jau kurį kartą mes iš savo Vyriausybės vadovo pirmiausia išgirstame apie procentus, kuriais bus karpoma, atimama, nupjaunama, o tik vėliau – apie konkrečius planus, skaičiavimus, argumentus.

Galima suprasti ministrą pirmininką – ne pati smagiausia žmogui užduotis teko, beveik kasdien jam reikia pranešti nemalonius dalykus. Be to, visiems geras jis taip pat negali būti: vienoje pusėje pikta beveidė rinkėjų masė, kitoje – ryškių bruožų Tarptautinis valiutos fondas.

Tiesa, gerų žinių būta ir jos nėra mirusios. Štai dar mūsų gyvenime žada prasidėti prieš porą metų pompastiškai paskelbtas ekonomikos atgaivinimo renovuojant namus planas. Juk tik didžiausi šalies priešai gali nepasidžiaugti tuo, ką pažadėjo ministras Gediminas Kazlauskas, vis pavalydamas dulkes nuo kitados milijardiniu vadintu projekto: šiemet vis dėlto bus pradėtas renovuoti bent vienas daugiabutis pagal naująjį renovavimo modelį.

Pasirodo, galima ir šiame gyvenime gerų ženklų sulaukti. Girdėjome ir dar vieną: pasirodo, biurokratinio aparato mažinimas vyko taip sparčiai, išlaidos jam išlaikyti buvo mažinamos taip intensyviai, kad vos vos mūsų šalies neištiko abiurokratiozė. Tad buvo laiku susigriebta ir jau girdime, kad kur ne kur išlaidos didinamos, priimama naujų darbuotojų. Kad nebūtų bėdų, priimama ne po vieną, bet dešimtimis.

Tokiems darbams net nereikia premjero garsių kalbų – jie vyksta savaime, pagal virtualios biurokratinės valstybės dėsnius. Juk jų kiekis lemia totalaus pritarimo foną tokiems teiginiams: pas mus viskas gerai, Lietuvoje verslui sąlygos geriausios, mokesčių našta optimaliausia ir t.t.

Ir dar. Visi aplinkui jau paskelbė, kada norėtų įsivesti eurą: latviai – 2014 m., lenkai – 2014–2016 m. Mes kol kas nesame apsisprendę. Matyt, mūsų apsisprendimą lems kitas virtualaus žaidimo lygis, jei jį įveiksime nepraradę kritiško kiekio gyvybių.

Projektas 2V (verslas ir valdžia) Lietuvoje įsibėgėja. Užteko pusmečio, kad visi galėtume pamatyti ir asmeniškai pajusti šio projekto rezultatus bei naudą. Štai tik keletas užuominų apie tai, kas vyksta.

Mokesčiai nebeslegia. Verslo skatinimo ir darbo vietų kūrimo programos paleistos visu greičiu. Vartojimas, nors ir ne toks, koks buvo prieš ketverius metus, atsigavo ir kunkuliuoja palaikydamas protingą temperatūros lygį.

Valstybė sudaro sąlygas privačiam kapitalui skaidriai investuoti į visuomeninės reikšmės turinčius projektus.

Lietuvoje registruotų įmonių savininkai, darbuotojai nesiliauja stebėtis: kas atsitiko, kad rūpestis savo žmonėmis iš politinių retorikos vingrybių nusileido ant žemės ir tapo tikrove bei kasdienybe?

Nesu didelė utopijų mėgėja ar futuristinių scenarijų kūrėja, bet apie projektą 2V, tiksliau, apie verslo ir valdžios bendradarbiavimą, kuriant gerovę savo šalies piliečiams, pamąstyti tenka dažnai.

Kodėl toks projektas labai sunkiai skinasi kelią? Pasiguosti galima nebent tuo, kad panaši padėtis susiklostė ne tik mūsų šalyje. Antai Graikijoje užvirė gerokai didesnė sumaištis.

Regis, Lietuvoje verslui ir valdžiai bendradarbiauti trukdo keletas dalykų, kuriuos galima išskirti į dvi grupes. Pirmoji – susikalbėjimo tradicijos nebuvimas, kita – nykstantys ilgalaikiai valstybinės reikšmės tikslai.

Štai grėsmingai didėjantys nedarbo rodikliai: 350 tūkst. nedirbančių žmonių tokiam mažam kraštui yra katastrofa. Akyliau pažiūrėję atrasime, kad tarp tų nedirbančių yra nemažai gerą ir valstybei nemenkai kainavusį išsilavinimą turinčių žmonių.

Tačiau pavojaus varpų negirdėti. Negi manoma, kad ko nesugebės sutvarkyti natūralioji atranka, sureguliuos emigracija? Toks mąstymas būtų pragaištingas.

Ir vėl grįžkime prie projekto 2V: jei toks egzistuotų, panašių minčių ne tik nekiltų, apie tokius dalykus būtų net nepadoru galvoti. Taip, esame girdėję ir net per televiziją matę žinią apie dabartinės Vyriausybės pasirašytą nacionalinį susitarimą. Nepavydžiu dabartiniam Ministrų kabinetui – jiems tenka griebtis įvairiausių sprendimų, kad tik būtų galima suvaldyti padėtį. Tik ar viskas taip? Su kuo tariamasi? Su kuo kalbamasi? Juk progresyvioji šalies dalis puikiai suvokė ir suvokia, kad ne ministras pirmininkas supūtė tokius kamuolinius krizės debesis, į kuriuos Lietuva įsklendė prieš pusantrų metų. Tai suvokdami daugelis tiesė ir vis dar tiestų pagalbos ranką ar pateiktų dėmesio vertų patarimų, kad mūsų šalis kuo greičiau ir sėkmingiau iš tos debesų pilkumos išvairuotų.

Bet… Kokią susikalbėjimo tradiciją su verslu turi mūsų valdžia? Su kuo kalbamasi? Su būreliu patarėjų? Taip buvo anksčiau, taip yra ir šiandien. Nauja tradicija neprigijo, nors dar prieš gerus metus prieš Vyriausybės duris teko matyti vinguriuojančią žodžiu “dialogas” tikinčių žmonių eilę.

Ir dėl šio susikalbėjimo tradicijos nebuvimo nekaltinčiau verslininkų. Jie visada buvo ir bus guvūs bei ieškantys naujų galimybių, kai kurie net taip labai, kad net nepatogu. Tačiau nieko nepadarysi – verslas kūrė ir kuria didumą to gėrio, kurį vėliau visi pasidalijame.

Manyčiau, susikalbėjimo tradicijos iniciatoriai vis dėlto turėtų būti patys politikai. Tik štai bėda – vos parodyk kam palankumą, iš karto apkaltins korupciniais ryšiais, valstybės interesų nepaisymu.

Taigi kokį susikalbėjimo foną turime? Ogi tą, kurį sukuria trumpalaikių planelių ir projektėlių spiečius, kuriame nesusigaudo niekas, net ir to spiečiaus veikėjai.

Tad lieka rūpintis savo erdve ir elgtis nebūtinai pragmatiškai, bet privalomai egoistiškai. Tačiau vargu ar tokį spiečiaus įvaizdį galima laikyti brandžios ar vis dar bręstančios visuomenės simboliu. Juk gerų prisiminimų nesukelia kraujo ištroškusių zyziančių uodų debesis…Visiškai aišku, kad reikalai tikrai pakryptų į gerąją pusę, jei projekto 2V ašimi taptų visiems svarbių ir ilgalaikių darbų planas ir skaidrus bendradarbiavimas abiem V pusėms kalbantis. Juk, tiesą sakant, toks 2V tėra simbolinė santrumpa. Iš tiesų tėra vienas V – visuomenė.