Visi laukiame, koks vis dėlto bus naujasis nuo liepos mėnesio įsigaliosiantis Darbo kodeksas, pagal kurį turėsime dirbti, matyt, bent dešimtmetį. Žinome, kiek užtruko šio dokumento parengimas ir kiek aistrų sukėlė jo svarstymas, tad vargu ar anksčiau sulauksime esminių pakeitimų.

Edita MASLAUSKAITĖ

Lietuvos laisvosios rinkos instituto viceprezidentė

Ko tikėtis iš naujojo Darbo kodekso, kuris netrukus dar kartą pateks į Seimo narių rankas?

Vertinant naujausius pakeitimus, svarstomas Darbo kodeksas, deja, į darbo santykius įneš nedaug modernumo. Tai akivaizdu palyginus nuostatas, svarbias investicinei aplinkai ir patiems darbuotojams, kurias vertina Pasaulio banko „Doing Business“ tyrimas.

Senąjį, tebegaliojantį Darbo kodeksą dar 2013 m. įvertinęs Pasaulio bankas Lietuvai pagal darbo reguliavimo lankstumą skyrė vos 119 vietą iš 183 vertintų šalių. Ar situacija iš esmės pasikeis patvirtinus naują darbo santykius reglamentuojantį kodeksą? Deja, ne. Lietuvos laisvosios rinkos instituto analizė rodo, kad pasikeis tik trys iš 33 rodiklių.

Trumpėtų įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą terminai, mažėtų išeitinės išmokos. Maksimalus darbo dienų skaičius per savaitę padidėtų nuo 5,5 iki 6 dienų (su sąlyga, kad negali būti dirbama daugiau kaip 6 dienas per 7 paeiliui einančias dienas). Štai ir visi pagerėjimai kažkodėl „liberaliu“ pakrikštytame Darbo kodekse. Kitų pakeitimų, kurie įneštų daugiau laisvumo, kuris svarbus, kad darbdaviai ir darbuotojai patys galėtų susitarti, nematyti.

Pavyzdžiui, naujasis Darbo kodeksas nustato, kad terminuotų darbo sutarčių įmonėje negali būti daugiau kaip penktadalis. Sudaromos tokios sutarties trukmė negali būti ilgesnė nei dveji metai, o su tuo pačiu darbuotoju paeiliui einančių terminuotų darbo sutarčių, sudarytų skirtingoms darbo funkcijoms atlikti, bendra trukmė negali viršyti penkerių metų. Taip pat nustatoma, kad darbuotojas negali dirbti daugiau nei keturiasdešimt valandų per savaitę ir papildomai dirbti ne daugiau kaip aštuonias valandas viršvalandžių.

Ir toliau detaliai reglamentuojamos atostogos. Darbuotojams darbdavys turi suteikti ne mažiau kaip 20 darbo dienų kasmetinių apmokamų atostogų, bent viena iš kasmetinių atostogų dalių negali būti trumpesnė kaip dvi savaitės ir negalima kasmetinių atostogų pakeisti į piniginę kompensaciją.

Apibrėžiami, atrodo, net smulkiausi darbuotojo ir darbdavio santykių niuansai, pavyzdžiui, kaip ir kada turi būti paskelbti darbo grafikai ar pateikta informacija apie darbo užmokestį.

Šie reikalavimai taikomi visiems, nors tarp žmonių nėra vieningo požiūrio. 2016 m. „Spinter“ atliktoje gyventojų apklausoje kas ketvirtas teigė, kad jų darbo sąlygos pagerėtų, jei įstatymai leistų lanksčiau tartis su darbdaviu.

Nepaisant siekio sureglamentuoti viską iki smulkmenų, jokie įstatymai negali į rėmus įsprausti ir įvertinti kiekvieno iš mūsų individualios situacijos. Daug kas lieka už šio įstatymo ribų: žmogaus gebėjimai ir žinios, jo žmogiškos savybės ir vertybės, jo pasirinkimai ir tikslai.

Jau įgydamas profesiją žmogus priima sprendimus, kurie turės įtakos tam, ar jis bus paklausus ir gerai apmokamas darbo rinkoje. Svarbu, ar jis investuodamas savo laiką į išsilavinimą pagalvoja, ar įgytos žinios bus naudingos darbdaviui ar kitiems žmonėms (jei galvoja apie savarankišką veiklą), ar ruošėsi jų praktiniam pritaikymui ir, pagaliau, mokėsi nuoširdžiai, ar tik diplomui gauti. Svarbu ir tai, ar mokymo įstaiga geba tokių žinių suteikti. 2014 m. gruodį atliktoje Eurobarometro jaunimo apklausoje kas ketvirtas Lietuvos jaunuolis nuogąstavo, kad negaus darbo dėl reikiamų žinių ir įgūdžių stygiaus. Taip atsakiusių jaunų europiečių vidurkis buvo 13 proc. Tolesnę darbo sėkmę lemia ir tai, ar žmogus nenustoja mokytis ir tobulėti.

Ar darbdavys siekia išlaikyti darbuotoją, priklauso ir nuo darbuotojo asmeninių savybių. Žmonių, turinčių tokių charakterio stiprybių, kaip smalsumas, optimizmas, sąžiningumas, entuziazmas, geranoriškumas, požiūris į darbą ir darbo santykius yra pozityvesnis, o žmonės, stokojantys šių stiprybių, patiria didesnę įtampą darbe, sunkiau sutaria tiek su darbdaviu, tiek su kolegomis.

Taip pat žmogaus požiūris į darbą (atitinkamai darbdavio požiūris į darbuotoją) priklauso ir nuo to, ar žmogus mano, kad jo gerovė priklauso nuo jo sprendimų, ar nuo išorinių jėgų. Be to, vienam darbas – jo aistra ir pašaukimas, kitam – tik uždarbis pragyvenimui ar kitiems gyvenimo tikslams pasiekti. Pavyzdžiui, pagal 2015 m. „Gallup“ apklausą, 55 proc. amerikiečių per darbą įprasmina savo identitetą, o 42 procentams darbas – tik pragyvenimo šaltinis. Visa tai atsiliepia žmogaus motyvacijai, jo poreikiui ir perspektyvoms darbo rinkoje.

Svarbi ir aplinka, kurioje darbuotojui tenka priimti profesinius sprendimus: kiek gimtajame mieste yra darbdavių, ar miesto taryba neužkirto kelio naujo darbdavio atėjimui, ar pakelti mokesčiai, biurokratija ir įvairūs reguliavimai neišvarė iš miesto esamų darbdavių. Lietuvoje, kol vienos savivaldybės į priekį eina dideliais žingsniais, kitos stovi vietoje – yra savivaldybių, kuriose vienam gyventojui tenka vos po kelis eurus investicijų. Tai skaudžiai jaučia gyventojai: socialinių pašalpų gavėjų procentas net rajonuose skiriasi 11 kartų, bedarbių – daugiau kaip tris kartus.

Pagaliau ar pats žmogus gali lengvai pradėti savarankišką veiklą, jei pabodo „dirbti kitam“. Vien paties verslo liudijimo kaina dėl padidinto minimalaus atlyginimo per metus vidutiniškai padidėjo 100 eurų, o socialinio draudimo įmokos padvigubėjo.

Viešų diskusijų paradoksas: Lietuva pritraukia mažai investicijų, už tai atsakinga valdžia, dėl to mažesni atlyginimai, tačiau kaltinamas verslas, nors atlyginimai priklauso nuo investicijų lygio.

Ar svarbus Darbo kodeksas? Be abejo – tai bus signalas investuotojams ir dabartiniams darbdaviams, ar kurti naujas darbo vietas Lietuvoje, ar kitoje šalyje. Sovietmečiu dvelkiantis kodeksas Lietuvą tempia žemyn visuose tarptautiniuose reitinguose, atbaido investuotojus, menkina Lietuvos prestižą. Blogiausia, kad taip kenkiama tiems, kuriuos neva norima apsaugoti, – darbuotojams. Itin griežtas Darbo kodeksas ilgainiui reiškia mažiau darbo vietų, mažesnius atlyginimus.

Bet daugelis mūsų dirbsime, kad ir koks Darbo kodeksas būtų. Tarsimės su dabartiniu darbdaviu, ieškosime naujų galimybių. Tik galbūt ne Lietuvoje.

Edita MASLAUSKAITĖ

Lietuvos laisvosios rinkos instituto viceprezidentė

Vyriausybė paskelbė ilgai lauktą savo programos įgyvendinimo priemonių plano projektą. Nepaisant pastangų sukonkretinti rinkimų programose pridalintus pažadus, jį analizuojant klausimų kyla daug. Pirmiausia – kiek kainuos viską įgyvendinti? Kas už tai mokės? Ar tikrai Vyriausybei viską reikia daryti pačiai?

Jei negalvotume, kiek kas kainuoja, būtų gal net visai smagu. Vyriausybė ruošiasi mokėti išmokas už kiekvieną vaiką nepriklausomai nuo šeimos pajamų, teikti paramą būstui įsigyti ne didmiestyje šeimoms iki 35 metų nepaisant pajamų, aktyviau vykdyti socialinio būsto plėtrą ir t.t.

Visų pirma akivaizdu, kad šios priemonės yra netaiklios. Remti reikia tuos žmones, kuriems tos pagalbos iš tiesų reikia. Praėjusiais metais įvairioms socialinėms pašalpoms ir išmokoms buvo skirta 850 mln. eurų. Ar naujų pašalpų autoriai yra įvertinę, kurios priemonės nepasiteisino, ar bus atsisakyta neveiksmingų? Vien tik esamų išmokų didinimas ir naujų įvedimas yra trumparegiška politika.

Siūloma dar daugiau subsidijų verslui, kurios pareikalaus daugiau lėšų: naujas finansavimo mechanizmas socialiniam verslui, elektromobilių krovimo stotelių plėtra, inovaciniai čekiai, „sparnų programa“ eksporto specialistams rengti, naujos rizikos kapitalo priemonės, išplečiami kreditai bei garantijos ir t.t. Bet gal vietoj subsidijų geriau tiesiog sumažinti įmonėms mokesčius? Jei stengiamasi padėti įmonėms, tai mažesni mokesčiai yra daug efektyviau nei perskirstymas. Įmonės investuotų į tai, ko iš tikrųjų reikia, o ne į tai, kam galima gauti ES paramą. Ar pasirinktos taikliausios, naudingiausios ir mažiausiai konkurenciją iškraipančios priemonės? Į šį klausimą reikėtų atsakyti net teisinantis, kad tai tiesiog ES fondų įsisavinimas.

Nors skelbiama, kad iki kadencijos pabaigos bus sutaupyta 20 proc. išlaidų, skirtų valstybinio sektoriaus funkcijoms, vis dėlto neatsispirta pagundai įsteigti ir naujų etatų bei institucijų.

Pavyzdžiui, vien Kultūros ministerija planuoja steigti Kultūros raidos analizės ir tendencijų prognozės centrą, Lietuvos kultūros ir meno informacijos centro skyrių, Strateginės komunikacijos ir medijų raštingumo kompetencijų centrą. Kyla klausimas, ar esamos institucijos nepajėgios atlikti šių funkcijų. Pavyzdžiui, kodėl nepakanka šalia ministerijos jau įsteigtos Kultūros tarybos, kurios viena iš funkcijų – „analizuoti kultūros ir meno procesus, darančius įtaką kultūros politikai”? Kodėl steigiama nauja institucija – Strateginės komunikacijos ir medijų raštingumo kompetencijų centras, o ne išnaudojamas esamas aukštųjų mokyklų tinklas, kur suteikiamos ir keliamos komunikacijos ir medijų raštingumo kompetencijos?

Ar naujai steigiamas Mokslo ir technologijų populiarinimo centras nesidubliuos su Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra, Lietuvos inovacijų centru, kurio viena iš funkcijų – informuoti „verslą ir žinių visuomenę apie mokslinių tyrimų ir inovacijų kūrimo, diegimo ir naudojimo naudą“? Pagaliau – ar nepakanka universitetų, kurių, matyt, kiekvieno misijoje užsibrėžta populiarinti mokslą?

Dar viena idėja – Talentų pritraukimo agentūra. Jos iniciatoriai sako, kad šios agentūros tikslas bus „keisti reguliavimo aplinką, spręsti problemas, su kuriomis susiduria norintys Lietuvoje įsikurti užsieniečiai“. Ir iš tikrųjų, užsieniečių ir talentų pritraukimo požiūriu mes šviesmečiais nutolę nuo pažangių šalių.

Bet ką tada veikia Ūkio ministerija su Verslo aplinkos gerinimo departamentu, VšĮ „Investuok Lietuvoje“, Migracijos departamentas? Ar nepakanka jų? Gal pakaktų esamoms institucijoms bendradarbiauti? Juolab kad talentus traukia galimybės dirbti ir save realizuoti, o ne dar viena įsteigta valdiška institucija ar programa. Ar neužsižaidžiama su iliuzija, kad investicijų galima pritraukti prikūrus duomenų bazių, agentūrų, programų? Lietuvos įmonės yra geriausios talentų pritraukimo agentūros. Jei ir reikia dar vienos valdiškos įstaigos, tai ne talentams medžioti, o biurokratams pažaboti.

Programoje numatyta steigti ir Nacionalinę skatinamojo finansavimo instituciją. Finansų ministerija teigia, kad „įstaiga teiks paskolas, garantijas, vykdys kapitalo investicijas, įgyvendins kitas finansines priemones“. Ar tai ne valstybinio banko užuomazgos? Beje, tai – dar praėjusios Vyriausybės pradėtas darbas.

Sunku suvokti, kiek šios priemonės pareikalaus mokesčių mokėtojų pinigų. Juk jei kažkur išleidi pinigų, iš kažkur jų reikia paimti. Dėl to turbūt nereikėtų nustebti, kad, viena ranka kažką siūlydama, kitą naujoji Vyriausybė jau tiesia į mokesčių mokėtojų kišenes. Planuojamas naujas cukraus mokestis, kuris pakels maisto kainas ir bus skaudžiausias gaunantiems mažas pajamas. Laukia ir beatodairiškas akcizų alkoholiui ir rūkalams didinimas.

Tiesa, iš galutinio programos varianto dingo tikslas įvesti dyzelinių automobilių ir „solidarumo“ mokesčius. Tačiau pačios idėjos ir toliau sklando ore. Jau dabar Seimo darbotvarkėje yra siūlymas šiek tiek daugiau uždirbantiems užkrauti didesnius, progresinius mokesčius, o Vyriausybės plane atsirado miglota formuluotė „įvertinti transporto priemonių poveikį aplinkai ir pateikti pasiūlymus jam mažinti”.

Liūdna, bet kiekviena Vyriausybė didina mokesčius. Ir ši ne išimtis. Tų pačių mokesčių idėjos keliasi iš vienos Vyriausybės programos į kitą. Lyg tai įrašytų koks vis tas pats nematomas autorius.

Vis dėlto kai kurios nuostatos teikia ir vilties. Svarstomos ir mokesčių mažinimo idėjos – smulkiojo ir pradedančio verslo apmokestinimo mažinimas, „Sodros“ „lubos“, investicijų apmokestinimo pelno mokesčiu mažinimas. Vyriausybė užsibrėžusi kelti Lietuvos reitingus Pasaulio banko šalių konkurencingumo tyrime. Užsibrėžta mažinti administracinę naštą ir gerinti viešųjų paslaugų kokybę. Siekiama sukurti paskatas, kad savivaldybės prisiimtų atsakomybę už investicijų pritraukimą. Pagaliau bus tobulinama profesinio ugdymo sistema, nes dabartinė visiškai neatitinka rinkos poreikių. Bus įvertinamos valstybės valdomų įmonių funkcijos – planuojama atsisakyti perteklinių ir neaktualių funkcijų.

Taip pat planuojamas laipsniškas viešųjų socialinių paslaugų perdavimas nevyriausybinėms organizacijoms ir bendruomenėms per viešuosius pirkimus ir koncesijas. Užsibrėžta 2020 m. 60 proc. kultūros paslaugų teikti programinio-konkursinio finansavimo principu. Galbūt tai duos akstiną pokyčiams kultūros, švietimo ir socialinės apsaugos srityse.

Kol kas šis Vyriausybės dokumentas palieka daugiau abejonių, nei pateikia atsakymų į klausimus. Ar šie ketveri metai bus proveržio, ar tolesnės stagnacijos metai, pamatysime tik sekdami, kokiais kasdieniais valdžios sprendimais pavirs šis, kol kas miglotas, planas.