Antru įtakingiausiu Lietuvoje asmeniu po Prezidentės „Delfi“ apklausoje išrinktas žurnalistas Edmundas Jakilaitis, kasdien savo laidoje „Dėmesio centre“ taršantis politikos ir kitus visuomenės veikėjus, į interviu lėkte atlekia su šaulio uniforma. Iš savo ūgio aukštybių pasilenkia draugiškiems bučkiams (esame pažįstami seniau, nei E.Jakilaitis dirba televizijoje, tad ir interviu nevaizduosime oficialybių su „jūs“). Atsako į dukters skambutį: žmona Rasa, irgi žurnalistė, dabar – užsienio reikalų ministro atstovė spaudai, išvykusi su ministru, tris jaunuosius Jakilaičius sutiko pažiūrėti uošvė, bet matematikai paruošti reikia tėčio pagalbos. Pasišaipau: anksčiau televizijos veidas asocijavosi su bohema, siautulingais vakarėliais, o dabar štai – šaulys, trys vaikai, ta pati žmona. Televizija keičiasi?

Aušra Lėka

– Nesu nei teisuolis, nei blaivininkas. Ačiūdie, vis dar galiu šokti iki aštuonių ryto, ir kartais nelabai atsimenu, kuo šokiai baigėsi. Bet per daug gyvenime nesiblaškau.

– Ar vyresnieji vaikai žiūri tavo laidas? Ar žino, kad tu žvaigždė?

– „Seni“ vaikai (taip juokais vadiname Barborą, kuriai trylika, ir Bernardą, kuriam vasarą bus dešimt, o Mortai – dveji) kartais paklausia, apie ką šiandien buvo laida. O praėjusią savaitę Bernardas po laidos su Mindaugu Basčiu sako: „Tėti, bet matosi, kad jis meluoja.“ Sakau – taip, Bernardai, meluoja. O žvaigždės jiems – muzikantai, Marijonas. Jie žino, kad tėtis – žurnalistas ir kad pažįsta daug žmonių, sako – tėtis tai visus pažįsta.

– Bus žurnalistų dinastija?

– Turbūt ne. Nors nežinia, kaip susiklostys. Bet man svarbūs kiti dalykai – kad vaikai suprastų, jog reikia daug pastangų, kad kažkas atsirastų, tai nepasidaro savaime. Dabar, jei žmonių pajamos vidutinės ar didesnės, geresnės ar prastesnės kokybės, vaikai turi visus daiktus, kurių labiausiai nori. Jie nesiorientuoja, kad tam reikia pastangų. Vaikams stengiuosi aiškinti lygindamas gyvenimą su sportu: nenubėgsi pirmas, jei daug nedirbsi.

– Bet atrodė, kad ir tau viskas klostėsi lengvai, kilai karjeros laiptais.

– Pirminiame etape tikrai gana lengvai, nes nebuvo kas dirba: žiniasklaidos daugėjo, senų žurnalistų neliko, o naujus priėmė visus ir visur, galėjai gauti darbą, kur nori. Pradėjau dirbti LNK iš karto etatiniu žurnalistu. Rugpjūtį bus jau 20 metų, kai aš televizijoje. Jei nebūtų kitaip susiklosčiusios aplinkybės, gal lig šiol dirbčiau LNK žinių tarnybos vadovu ir nežinočiau, kad galiu padaryti daug kitų dalykų, ne tik žinias.

– Kartais spyris – gerai?

– Tada gerai apsidairai ir pamatai, kad ir tą gali padaryti, ir aną. Taip, mane išmetė. Barborai buvo pusė metų. Vieną parą buvo gana baisu, nes turėjau mažą vaiką ir neturėjau darbo. Bet tai tetruko vieną parą, tad nelabai spėjau išsigąsti.

– Televizijai Lietuvoje po kelių dienų sukaks 60, vadinasi, trečdalį laiko esi jos dalis. Gal žinai, kas ji – švietėja ar tvirkintoja, informacijos šaltinis ar smegenų pudrintoja?

– Kaip sako mano bičiulis, verslo (jei mūsų veik- lą kuriant laidas galima taip vadinti) partneris, bendražygis Laurynas Šeškus, nepaisant mūsų amžiaus jau esame televizijos veteranai, nes pradėjome dirbti tada, kai Lietuvoje ėmė kurtis privati televizija, atsirado konkurencija, tai yra, kai viskas prasidėjo iš tikrųjų. Iki tol visi žiūrėjo tai, ką rodo, o ne tai, ką pasirenki žiūrėti, o mes atėjome tais laikais, kai norėdamas, kad tave žiūrėtų, turėjai daryti kažką, ko nedaro kiti. Atsimenu, sėdžiu Prezidentūroje, o šalia Nijolė Steiblienė ar kokia kita žinoma „Panoramos“ žurnalistė. Sukdavau vieną mintį: ką šiandien prie to reportažo pakalbinsiu, ko ji tikrai nepakalbins, ir ką nufilmuosiu taip, kaip ji tikrai nenufilmuos. Kad visi, sėdėdami už tų pačių durų, nufilmuosime tą patį – akivaizdu, bet gali prie to dar pridėti kažką savo. Tuo gal kažkaip išsiskyriau, nes jau po metų Liudvika Pociūnienė kvietė mane į „Panoramą“ politikos korespondentu kaip gana žinomą žurnalistą, nors mano žurnalistinė praktika tebuvo vieni metai.

Kas yra televizija? Man atrodo, kad kalbėdami apie televiziją, vadinasi, daugiausia apie komercinę, nes ji užima daugiausiai rinkos, kažkodėl ją vadiname žiniasklaida. Žiniasklaida televizijoje tėra žinių laidos, o visa kita yra pramoga, skirta tiems žmonėms, kurie televiziją naudoja kaip pagrindinę pramogą – linksmintoją, guodėją, baugintoją ir ką tik nori. Ką tos laidos, kurias matome tarp žinių, turi bendro su žiniasklaida? Nieko, nes tai tiesiog tam tikros formos kažkokio turinio pramoginės laidos. Vienos gąsdina, nes lietuviai mėgsta, kai juos baugina. Kitos linksmina, dar kitos sukuria kitokią pramogų iliuziją. Man norisi, kad televizija būtų ta vieta, kur pramoga turi prasmę. Man labiausiai priimtinas skandinaviškas modelis – „entertainment with the purpose“, pramoga su prasme, tikslu. Kaip prodiuseris aš irgi darau pramogines laidas, bet ieškau, kaip padaryti, kad jei būčiau TV žiūrovas, man būtų įdomu. Kai pačiam įdomu, tai įdomu ir kitiems.

O LRT – visuomeninė TV, tai kas kita – jos kiti tikslai: ji skatina (bent jau turi skatinti) žmonių domėjimąsi, įvairias nuomones, kritinį mąstymą, toleranciją, platesnį akiratį, turi parodyti kontekstą, kad ne viskas prasideda čia ir baigiasi už 100 km, turi padėti suvokti procesus. Mokesčių mokėtojai LRT ir moka pinigus už tai, kad ji ne tik linksmintų, bet ir turtintų.

– LRT biudžetas bemaž dukart didesnis už LNK ar TV3 grupių. Ar kokybė dvigubai geresnė?

– Jei žinau teisingus skaičius, LNK grupės pajamos turėtų būti apie 20 mln., LRT – gerokai per 30 mln. eurų. Televizijoje daryti gerą produkciją yra brangu. Sukurti kokybišką dokumentinį filmą kainuoja maždaug dvigubai daugiau, nei padaryti kriminalinę laidą, nors trukmė ta pati, o reitingai gali būti mažesni. LRT pinigai skiriami daugeliui dalykų, pavyzdžiui, filmuojama tam, kad kas reikšminga būtų įamžinta, nepaisant, jog tai galbūt žiūrės mažai žiūrovų. Pavyzdžiui, LRT kultūros kanale gal mažai kas pažiūri kokį Panevėžio J.Miltinio teatro spektaklį, bet jei tai suvoksi kaip vertę ateities kartoms, kaip tam tikrą istorijos dokumentavimą, yra prasmės tai daryti. O koks privatus TV kanalas siųs kilnojamąją TV stotį su penkiolika darbuotojų į Panevėžį filmuoti spektaklio? Nė vienas, nes viena tokia išvyka kainuoja 10–20 tūkst. eurų, jei ne daugiau.

– Jei turėtum daugiau pinigų, kas būtų geriau tavo laidose?

– Nemanau, kad daryčiau kažką superkitaip. Galima sukurti gerą turinį net su ribotais resursais. Pavyzdžiui, viena „Nacionalinės ekspedicijos“ laida (o prie jos kūrimo dirba 40 žmonių) kainuoja mažiau nei 10 tūkst. eurų. Tai tris keturis kartus pigiau nei pagrindinės komercinių TV pramoginės laidos.

– Pačiam buvo smagu plaukti ar tai buvo tik darbas?

– Plaukti Nemunu norėjau seniai, bet supratau, kad to nepadarysiu, jei nenufilmuosiu. Mūsų sodyba – netoli Palūšės, ir kai Palūšės valtinės vyrukai valtimi nuplaukė į Nidą, mes su draugais sugalvojome plaukti Nemunu. Jau turėjome išplaukti, bet patekau į infekcinę ligoninę – kažką ne tą suvalgiau. Paskui vis neišeidavo suderinti laiko, bet idėją brandinau. Dar pamačiau dronais nufilmuotą Reiną. Pagalvojau, kad reikia plaukti kaip per Lietuvos istoriją, pasikalbėjau
 su Alfredu Bumblausku. Bet jei imam tokią natą, kodėl nepaimti ir gamtos, etnokultūros. Skambiai pasivadinę „Nacionaline ekspedicija“ pirmas dienas patys nejaukiai jautėmės. Bet jau po pirmų laidų ji tapo tuo, kuo tapo: žmonės žiūrėjo laidas namie, mokyklose per pamokas, o Prezidentas Valdas Adamkus yra pasakęs, kad tai jo mėgstamiausia visų televizijų visų laikų laida. Dabar pagal ekspediciją leidžiamos knygos – gamtininkas Selemonas Paltanavičius išleido didžiulę įspūdingą knygą-fotoalbumą. Kai kam atrodo, kad tai brangiausias visų laikų LRT projektas. Nė velnio – tai gal kokia dešimta pagal brangumą sezono laida. Gali nemažai nuveikti ir neturėdamas didelių finansinių resursų.

– Jei jau šnekame apie pinigus, socialiniuose tinkluose kažkas pavyduliavo, kad Jakilaitis už vieną laidą gauna penkis tūkstančius. Ar esi daugiausiai uždirbantis TV žurnalistas Lietuvoje?

– Ne, niekas tokių pinigų nemoka. Man neįdomu, kiek uždirba kiti, bet gal yra tikimybė, kad esu TV žurnalistas, kuriam už darbą mokama daugiausiai, – nežinau.

– Kiek tavęs yra jūsų bendrovės prodiusuojamose pramoginėse laidose?

– Su Laurynu Šeškumi turime įmonę, kuri rengia pagrindines pramogines LNK, Baltijos TV laidas. Nesu geresnis už Lauryną kurdamas pramogines laidas, o geriausia daryti tai, kas išeina geriausiai, tad dėl pramoginių laidų pasakau ką, jei manęs paklausia. Bet manau, kad gerai orientuojuosi visuomeniniame kontekste, numanau temas, kurios netrukus gali būti ant bangos. Pavyzdžiui, projektas „Tikri vyrai“ atsirado dar prieš įvedant privalomąją karo tarnybą. Tokie projektai kaip „Tikri vyrai“, „Nacionalinė ekspedicija“ ugdo patriotizmą, skatina domėtis istorija.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-17-2017-m