Inga NECELIENĖ

Vien už patekimą į Europos futbolo čempionatą – maždaug 8 mln. eurų. Plius papildomai už kiekvienas sužaistas rungtynes – apie 1,5 mln. eurų už pergalę, šiek tiek mažiau už lygiąsias ir netgi kažkiek už pralaimėtą mačą. Tokias sumas Lietuvos futbolo federacijos (LFF) prezidentui Edvinui Eimontui atskleidė kolega iš Rumunijos – šalies, kurios futbolininkai žais šių metų finaliniame UEFA Senojo žemyno čempionate. Galima palyginti: pernai per visas įmanomas programas iš valstybės mūsų šalies futbolas gavo nei daug, nei mažai – 130 tūkst. eurų.

– Nacionalinei rinktinei nepatekus į finalinius futbolo pirmenybių etapus, ko šalis ir jos Futbolo federacija netenka?

– Pirmiausia netenka nemažai pinigų. Kai 2004 m. į finalinį Europos čempionato etapą pateko latviai, Europos futbolo federacijų asociacijos (UEFA) biudžetai buvo mažesni, bet jie už dalyvavimą tose pirmenybėse sukaupė pinigų rezervą, iš kurio gyveno, gerino infrastruktūrą dešimt metų.

Kodėl mums nepasvajojus apie tai, kad ir mes galėtume būti viena tokių čempionatą priimančių šalių?

Futbolas, kaip ir visas europietiškai organizuojamas sportas, pasižymi solidarumo principu – iš turnyrų, pirmenybių gaunami pinigai gali būti išdalijami finalininkams, bet gali būti padalijami ir tų šalių, kurių rinktinės nepatenka į pirmenybes, futbolo federacijoms. Pagal specialią UEFA programą pinigai, sukaupti per Europos čempionatus, vėliau visus ketverius metus skirstomi federacijoms, kad šios pasigerintų infrastruktūrą, investuotų į mokymus ir t.t.

Bet ne tik piniginis aspektas svarbus. Jeigu mūsų šalies rinktinė patektų į čempionatą, tų metų birželio ir liepos mėnesiais Lietuva būtų pamišusi dėl futbolo. Manau, per šį laikotarpį didelių pokyčių sulauktų ne tik mūsų futbolas – ir rėmėjų ar partnerių, ir infrastruktūros, ir investicijų požiūriu, bet ir visa šalies ekonomika.

– Dar po ketverių metų, 2020-aisiais, Europos čempionatas vyks nebe vienoje valstybėje, o trylikoje skirtingų šalių ir miestų.

– Manau, ateityje įsitvirtins kitoks didžiųjų sporto renginių organizavimo pobūdis, nebus stengiamasi visko sukelti į vieną šalį. Visą infrastruktūrą pasistatyti vienai šaliai labai brangu, o jeigu valstybė mažesnė, ją vėliau tinkamai išnaudoti ir išlaikyti sudėtinga. Todėl linkstama prie infrastruktūros išskaidymo po skirtingas šalis ir miestus. Dėl tokio sprendimo kyla kitokių organizacinių sunkumų – logistikos, teisinių bazių suderinamumo, migracijos politikos, žiūrovų srautų išskirstymo ir t.t., bet, manau, prie to bus einama.

Kodėl mums nepasvajojus apie tai, kad ir mes galėtume būti viena tokių čempionatą priimančių šalių? Kaip pavyzdys galėtų būti ta pati Rumunija, kurios sostinėje Bukarešte 2020 m. vyks vienas aštuntfinalio etapų. Juk etapui surengti užtenka vieno gero stadiono. Jeigu Lietuva pasistato stadioną, ne mažesnį kaip 30 tūkst. žiūrovų vietų, gali pretenduoti į tokias varžybas.

– Artėja atranka į 2018 m. pasaulio futbolo čempionatą. Grupėje vėl teks žaisti su anglais, po ilgesnės pertraukos – su škotais. Tai pirmo ryškumo futbolo rinktinės, paskui kurias negailėdami pinigų lėktuvais traukia jų futbolo sirgaliai. Pinigai patys atvyksta, tik ar sugebėsime juos pasiimti?

Labai apytiksliais skaičiavimais, pritaikius naudos analizės metodą, šios dvejos rungtynės, į kurias atvyktų tiek sirgalių iš užsienio, Kaunui duotų apie 8 mln. eurų.

– Jau dabar esame gavę užklausų – ir anglai, ir škotai prašo apie 5 tūkst. bilietų. Kalbamės dėl nacionalinio stadiono, bet jį suspėti pastatyti – jokių vilčių. Šnekamės ir su Kauno miesto meru bei savivaldybe. Kaune yra galimybė suspėti rekonstruoti S.Dariaus ir S.Girėno stadioną taip, kad jame galėtų žaisti nacionalinė rinktinė. Bet reikia išspręsti kelis probleminius klausimus – sutvarkyti žaidėjams skirtas patalpas ir žiniasklaidai, VIP asmenims numatytas atskiras zonas. Kauno stadionas laiko ir pinigų atžvilgiu šiuo metu būtų pats racionaliausias projektas. Labai apytiksliais skaičiavimais, pritaikius naudos analizės metodą, šios dvejos rungtynės, į kurias atvyktų tiek sirgalių iš užsienio, Kaunui duotų apie 8 mln. eurų. Tai iškart atpirktų miesto investicijas į stadioną. Kauniečiai dar pamena, kaip prieš gerą dešimtmetį po S.Dariaus ir S.Girėno stadione vykusių atrankos rungtynių jų mieste siautėjo škotai – tada kai kuriuose baruose net alus baigėsi.

– Stereotipinis futbolo sirgaliaus paveikslas yra maždaug toks: tai pusamžis vyras, su linksmybėms ir alkoholiui išlaidauti nevengiančia bendraamžių kompanija vykstantis paskui savo šalies komandą. Ar šis stereotipas kinta?

– Tokių sirgalių yra, bet tai tik vienas iš keturių skirtingų futbolo aistruolių tipų. Kaip rodo prieš šį Europos čempionatą UEFA atlikta bilietų pirkėjų apklausa, 26–45 metų futbolo sirgaliai pagal amžiaus grupes pasiskirsto labai panašiai: į Prancūziją ketina vykti 14 proc. 26–30 metų, 16 proc. 31–35 metų ir po 15 proc. 36–40 bei 41–45 metų futbolo gerbėjų. Į stadionus traukia ne tik vadinamieji „hard-core“ – fanų fanai, bet ir tie, kurie supranta bei mėgsta futbolą, jiems patinka būti minioje ir pasijusti minios dalimi arba stadioną renkasi dėl ten patiriamų emocijų. Nors dabar rungtynių emocijų ir televizija, ir įvairūs socialiniai tinklai perteikia nepalyginti daugiau, vis tiek tik atėjęs į stadioną gali gauti išskirtinį jų turinį, kokio jokie feisbukai ar jūtūbai neperteiks.

Sportas su turizmu tarpusavyje stipriai susiję ir ribos tarp šių sričių sparčiai nyksta.

Pastebima nauja tendencija. Ir UEFA, ir kitos sporto organizacijos, ir netgi ypač savo teises saugantis Tarptautinis olimpinis komitetas sutinka dalytis tam tikru nemokamai rodomu turiniu, netekti dalies pajamų, bet tai traktuoti ne kaip praradimą, o kaip papildomą vertę – vaizdus aplipdyti dalyvių, sirgalių emocijomis ir šitaip skatinti tuos, kurie sporto varžybas žiūri namie, kitąsyk pačius atvykti į sporto aikštyną ar stadioną. Tai skatina įsitraukti, o įsitraukimas – galingas įrankis.

Europos Sąjungos užsakyta studija apie sportą ir jo įtaką, indėlį į darbo rinką parodė, kad sportas – vienas turizmo skatinimo būdų, tik ne visi tai išnaudoja. Sportas su turizmu tarpusavyje stipriai susiję ir ribos tarp šių sričių sparčiai nyksta. Greitai kinta ne tik geopolitinė, politinė, ekonominė padėtis, bet ir žmonės ima kitaip poilsiauti, kitaip įsivaizduoti savo poilsį. Reikia į tai reaguoti. Sporto strategiją mes turime, tik kitas klausimas, kodėl ji neįgyvendinama. Matyt, turime ir turizmo strategiją, bet apie šių sričių samplaiką negirdėti, nors pastaruoju metu tai ypač glaudžiai susiję dalykai.

– Futbolas jau senokai peržengė tik žaidimo ribas. Kada buvo suvokta, kad tai didžiulė verslo mašina, kuri pastaruoju metu, regis, įsukta maksimaliu pajėgumu?

– Tai ypač akivaizdu žiūrint į klubus. Rinktinėse šiek tiek kitaip, jose vis dar juntama emocinė sąsaja su šalimi, su savo vėliava ir herbu, tautiniu identitetu.

Sporto verslo modelis paprastas: nusiperki transliacijų teises ir turi gauti tiek pajamų, kad padengtum jų įsigijimo išlaidas ir dar uždirbtum. 650 mln. dolerių – pernai už tiek buvo parduotas vienas JAV organizuotas bokso mačas.

Futbole, kaip ir visame sporte, komercija prasidėjo tada, kai sporte atsirado pinigų – praėjusio amžiaus aštuntąjį dešimtmetį, kai televizorius tapo nebe prabangos, o kasdiene kiekvienų namų preke. Pamažu kilo didesni reikalavimai rodomam turiniui, televizijoms prisireikė sporto – ir ratas įsisuko. Vėliau rodomas nemokamas transliacijas ėmė keisti mokamos, žmonės suprato, kad nori mokėti už kokybiškesnį sporto turinį, taigi atsirado, kas tokį turinį parduoda.

Dabartinis sporto verslo modelis paprastas: nusiperki transliacijų teises ir turi gauti tiek pajamų, kad padengtum jų įsigijimo išlaidas ir dar uždirbtum. 650 mln. dolerių – pernai už tiek buvo parduotas vienas JAV organizuotas bokso mačas. Taigi žmonės už tam tikrą turinį sutinka mokėti daug.

– Sportininkai tarsi aplipdyti ne tik kameromis, kurios fiksuoja menkiausią krustelėjimą, emociją, bet ir įvairiais iš jų uždirbančiais žmonėmis – pradedant vadybininkais ir baigiant rinkodaros, reklamos specialistais. Geriausiems futbolininkams mokamos sumos kartais atrodo nesuvokiamos. Ar vieną dieną šis burbulas nesprogs?

– Tai yra futbolo problema, ypač klubinio. UEFA nuo 2004 m. įvedė klubų licencijavimą, vadinamąjį finansinį „Fair Play“ kriterijų, kurio laikydamiesi klubai negali išleisti daugiau, negu uždirba. Taip siekiama apsisaugoti nuo turtuolių, kuriems nesvarbus joks ilgalaikis klubo tvarumas, jie traukia iš kišenės pinigus, deda juos ant stalo ir sako: pinigai man nesvarbu, perkam geriausius žaidėjus, nes svarbiausia – laimėti. Bet šitaip elgiantis nustoja veikti sveikas futbolo klubo verslo modelis, bilietų, marškinėlių pardavimo rezultatai tampa nebesvarbūs. Dėl to šį reiškinį imta vadinti finansiniu dopingu.

Ar ilgai šis finansinis „Fair Play“ Europoje veiks – klausimas. Esu amerikietiško finansinio sporto reguliavimo šalininkas. Ten įvestos vadinamosios atlyginimo lubos ir grindys, dėl to žaidėjų algoms negalima išleisti daugiau nei, tarkime, 65 proc. klubo biudžeto, bet ir ne mažiau nei 55 proc. Tai lyg apynasris, kad klubai neprisipirktų žaidėjų, kuriems vėliau neišgalėtų mokėti.

Dėl to pinigų kiekis sporte, ypač futbole, nuolat didėja, bet išlaidų spiralė kyla dar greičiau, o dauguma klubų veikia nuostolingai.

Bet sporte tradiciniai verslo modeliai neveikia. Sporto klubo sėkmė vertinama pagal pergales, pagal galutinę turnyrinę lentelę, o ne pagal tai, ar sezono pabaigoje klubo balanse dega žalia, ar raudona lemputė. Štai čia ir yra esminis verslo ir sporto lūžio taškas: jeigu yra galimybė įsigyti geresnį žaidėją, kuris galbūt padės pasiekti aukštesnį sportinį rezultatą, dažniausiai priimamas sprendimas tokį žaidėją įsigyti. Dėl to pinigų kiekis sporte, ypač futbole, nuolat didėja, bet išlaidų spiralė kyla dar greičiau, o dauguma klubų veikia nuostolingai.

– Kas yra futbolo klubas jį remiantiems verslo magnatams – žaisliukas?

– Ne veltui juokaujama, kad futbolas – tai sportas, kai milijardieriai žiūri, kaip žaidžia milijonieriai. Galbūt kai jau viską turi, tada perki futbolo klubą. Ypač dabar Azijos verslininkai įniko pirkti Anglijos klubus. Bet yra kita įdomi strategija, kaip per sportą investuojama į šalies reklamą. Paimkime tokią valstybę kaip Kataras, kurio strategija – per sportą, dar konkrečiau – per futbolą, pristatyti savo šalį ir padaryti ją žinomą, nes, anot katariečių, nafta vieną dieną baigsis. Prie to prisideda ilgalaikis klubo „Barcelona“ rėmimas, nuolatinė sporto infrastruktūros plėtra, pelnyta teisė rengti pasaulio futbolo čempionatą – iš nežinomos šalies Kataras pasaulio akyse tapo sporto valstybe, susikūrė savo prekės ženklą.

Lietuva irgi turi sporto strategiją, tik mes jos neįgyvendiname. Galbūt laikas ją išsitraukti iš stalčiaus ir peržiūrėti?

"Scanpix" nuotr.

Inga NECELIENĖ

Nuo šiandien Prancūzija bandys suvaldyti tris stichijas – prie iš krantų išsiliejusios Senos ir streikuotojų prisidės  futbolo aistruolių minia, kurią šiemet sudarys nebe 16, o 24 nacionalinių rinktinių sirgalių palydos. Tarp jų – ir tokio rango futbolo pirmenybių debiutantų islandų gerbėjai. Dešimtkart mažesnės už Lietuvą šalies rinktinė įrodė, kad dalyvavimas futbolo čempionatuose – ne vien didžiųjų valstybių privilegija. Kodėl jie pateko, o mes – tradiciškai ne?

Lietuva ir futbolas – tai kelios tiesiogiai viena iš kitos kylančios mums skausmingos temos. Pirmoji – būtinosios saviplakos. Dėl neturimo nė vieno normalaus stadiono, prastos šalies valdžios, menko futbolo lygio ir pan. Antroji – įsivarytų kompleksų. Juk latviai Europos čempionate kartą jau žaidė, o šiomis dienomis debiutuos ir islandai – vos 330 tūkst. gyventojų turinti 103 kv. km sala, kurioje išsitenka dešimtys futbolo stadionų bei dengtų maniežų. 65 300 kv. km Lietuvos plotas per mažas bent vienam normaliam.

Pakako dešimtmečio

Nuo šiol Islandiją galėsime linksniuoti ne tik kaip šalį, kuri pirmoji pripažino Lietuvos nepriklausomybę, bet ir kaip gerąjį pavyzdį, iš kurio galime pasimokyti laikytis numatytos strategijos. Į šią salą dar prieš čempionatą dėmesį atkreipė Lietuvos futbolo rinktinės treneris Edgaras Jankauskas. Pasak jo, per pastarąjį dešimtmetį islandai žengė tvirtą žingsnį pirmyn ne tik statydami sporto infrastruktūrą, bet ir rengdami jaunuosius žaidėjus. Stokodami aukštos kvalifikacijos futbolo specialistų, talentingus jaunuolius pagal sudarytas sutartis jie siuntė į pirmąją ir antrąją Anglijos lygą ir ten augino talentus.

Dešimtmečio nuoseklaus darbo pakako jų nacionalinei futbolo rinktinei prasimušti į Europos čempionatą.

„Prieš dešimt metų islandai nusprendė investuoti į sporto objektus. Dabar infrastruktūros jie turi daug, nes visą dešimtmetį tą darė kryptingai, statė dengtus maniežus, įrenginėjo aikštes ir siekė eliminuoti gamtos įtaką treniruočių procesams, nes jų šalyje lauke žaisti tinkamas sezonas trumpas. Kita kryptis buvo į trenerių kvalifikaciją. Dešimtmečio nuoseklaus darbo pakako jų nacionalinei futbolo rinktinei prasimušti į Europos čempionatą“, – šiai šaliai pagyrų negaili Lietuvos futbolo federacijos (LFF) prezidentas Edvinas Eimontas, matęs ne tik islandų, bet ir kito Europos čempionato debiutanto, apie 3 mln. gyventojų turinčio Velso kryptingą darbą.

Mažų šalių pavyzdžiai mums tampa postūmiu. Bet svarbiausia – ne laukti, o veikti. Ir veikti kryptingai, nes futbolininkų rengimo procesas – labai dinamiškas, greitai čia nebūna.

Kai manęs klausia, kada mes žaisime čempionate, atsakau: reikės labai daug sėkmės ir visų mūsų sutarimo.

„Airiai priėmė sprendimus dėl talentingų jaunuolių ugdymo šalies mastu, panašią programą pasitvirtino ir austrai. Viskas vyksta realiuoju laiku, neišnaudojai savo šanso – pradedi iš naujo, nuo nulio. Kai manęs klausia, kada mes žaisime čempionate, atsakau: reikės labai daug sėkmės ir visų mūsų sutarimo“, – sako E.Eimontas.

Komercija ar šansas silpnesniems?

Naujoviška 24 nacionalinių rinktinių čempionato tvarka – tik komercija ar šansas mažesniems, gal ne tokiems stipriems patekti ir suvokti, ką reiškia priklausyti Europos futbolo elitui?

„Įžvelgčiau ir komercinį, ir futbolo populiarinimo elementą. Viena vertus, konkurencija didžiulė, tarp Europos komandų lygio skirtumas nėra didelis. Kita vertus, šiemet į pirmenybes nepateko olandai, kurie yra 2014 m. pasaulio čempionato bronzos medalių laimėtojai. Taigi net geriausioms komandoms niekas nieko negarantuoja“, – sako futbolo komentatorius Nerijus Kesminas.

Sėkminga komercine naujoviško čempionato rengimo sistema abejoti nereikėtų, tokį įspūdį sustiprina ir nuo kitų pirmenybių besikeičianti tendencija – Europos čempionatas bus organizuojamas nebe vienoje, o trylikoje šalių.

Kaip ir anksčiau, taip ir dabar pirmenybės pernelyg neištęstos, išsitenka į vieną mėnesį – laiko požiūriu niekas nesikeičia, sugebėta išdėlioti taip, kad futbolininkai spėtų šiek tiek pailsėti.

Daugiau komandų, daugiau patenkančių nacionalinių rinktinių, daugiau rungtynių ir sirgalių, daugiau ir pinigų. Šansai kada nors ir mums ten patekti didėja, bet ar dėl to niekas nenukentės? Kaip ir anksčiau, taip ir dabar pirmenybės pernelyg neištęstos, išsitenka į vieną mėnesį – laiko požiūriu niekas nesikeičia, sugebėta išdėlioti taip, kad futbolininkai spėtų šiek tiek pailsėti iki klubinio sezono pradžios.

„Manau, matysime tokių rungtynių, kurios akiai nebus labai įdomios, rezultatas bus aiškus iš anksto, nes kai kurių komandų lygis akivaizdžiai skiriasi“, – spėja buvęs šalies futbolo rinktinės treneris Algimantas Liubinskas.

Bus ir netikėtumų, kurių A.Liubinskas tikėtųsi jau per pirmąjį tarp turnyro šeimininkės Prancūzijos ir Rumunijos futbolininkų vyksiantį mačą.

Galiu po pirmo kėlinio pasakyti: taip, man labiau patiko ši komanda, bet velniop, dabar man patinka kita, nes ji geriau žaidžia.

„Futbolą žiūriu šiek tiek kitaip. Man įdomiau stebėti patį žaidimą, įdomesnės pavardės ant nugaros nei emblema ant priekinės marškinėlių pusės. Būna išankstinių nuostatų, bet jos keičiasi – galiu po pirmo kėlinio pasakyti: taip, man labiau patiko ši komanda, bet velniop, dabar man patinka kita, nes ji geriau žaidžia“, – įvairių staigmenų tikisi ir N.Kesminas.

Nacionaliniai žaidimo ir sirgimo ypatumai

Sakoma, kad futbolas vienodėja, įvairių šalių treneriai migruoja iš vieno klubo į kitą, futbolininkai mato daug žaidybinio stiliaus mokyklų, todėl beprasmiška kalbėti apie individualų nacionalinių rinktinių žaidimo braižą. Ar tikrai globaliu reiškiniu tapęs futbolas ištrynė visas skirtybes?

N.Kesminas sutinka, kad skirtumų mažėja, bet futbolas nėra vienodas. Taip nebūna, kad jeigu žaidžia anglai, jie būtinai siunčia aukštą kamuolį į baudos aikštelę, kad kitas žaidėjas galėtų jį mušti galva, – tai iš stereotipų serijos. Bet kiekviena komanda turi savo veidą, kuris kuriamas nuo piramidės apačios.

Aprenk vienodais marškinėliais, užmauk maišus ant galvų, pavyzdžiui, Vokietijos ir Anglijos futbolininkams, ir paleisk žaisti – pagal žaidimo stilistiką, žaidėjų judėjimą ir kitus elementus atpažinčiau, kas yra kas.

„Tai, ką matome per čempionatus, yra ledkalnio viršūnė. Kiekvienoje šalyje stengiamasi, kad tiek vaikai, tiek paaugliai žaistų tuo braižu, kuris būdingas šalies nacionalinei rinktinei. Praktiškai visos nacionalinės komandos turi savo veidą. Aprenk vienodais marškinėliais, užmauk maišus ant galvų, pavyzdžiui, Vokietijos ir Anglijos futbolininkams, ir paleisk žaisti – pagal žaidimo stilistiką, žaidėjų judėjimą ir kitus elementus atpažinčiau, kas yra kas“, – sako N.Kesminas.

A.Liubinsko tikinimu, skirtumai pamažu išsitrina, visų šalių žaidimas niveliuojasi, labai ryškių atotrūkių nėra, bet nacionalinių elementų išlikę. „Prancūzai vis tiek bus techniško žaidimo šalininkai, nes jų komandose žaidžia daug techniškumu pasižyminčių juodaodžių. Nors anglai jau nežaidžia tik vadinamajame antrame aukšte, bet ir taip žaisti jie moka“, – lygina A.Liubinskas.

LFF prezidentas E.Eimontas atkreipia dėmesį, kad yra istoriškai susiformavusių dalykų: „Yra šalių, kurios turi centralizuotą talentingo jaunimo rengimo strategiją, ir esama valstybių, kurios tokios sistemos neturi. Apskritai kalbama, kad kažkada ateityje nebus klubų, o bus žvaigždės, apie kurias bursis komandos.“

Jeigu išnyktų visi nacionaliniai žaidimo skirtumai, ar būtų svarbu, už kurią komandą sirgti tiems, kurių rinktinės nežaidžia? Dabar nemažai lietuvių iš Europos šalių komandų kažkodėl palaiko anglus, kiti simpatizuoja vokiečiams, treti ispanams ar italams. Lietuvoje nemenkas gerbėjų gretas turi subūrę ir oranžiniai – į šį čempionatą nepatekę olandai. Ką palaikys jiems prijaučiantieji?

„Už ką pasirenkama sirgti, dažniausiai lemia šeimos tradicija, kuri lyg palikimas perduodama iš kartos į kartą. Būna ir taip, kad potencialūs laimėtojai racionaliai išmąstomi. Aš šį čempionatą taip pat būsiu racionalus sirgalius – palaikysiu anglus ir islandus. Anglus dėl to, kad jie buvo ir bus mūsų atrankos grupėje, – rinkodaros požiūriu turėti čempionus savo grupėje smagu. O islandai mums geras pavyzdys, – sako E.Eimontas, prisipažįstantis, kad dažniausiai palaiko ne favoritus. – Gal tai nacionalinis bruožas palaikyti tuos, kurie galėtų įkąsti favoritams?“

Esame verti to, ką turime?

Nuo šių metų Europos futbolo čempionato atranką galime vertinti beveik kaip „Euroviziją“, į kurios didžiuosius finalus pastaruoju metu pavyksta patekti ir netgi nelikti tarp autsaiderių. Nors nacionalinių futbolo federacijų, taigi ir rinktinių, Europoje šiek tiek daugiau nei 50 valstybių, principas panašus kaip ir geriausių Europos dainų konkurse: atrankoje nugalėk didesnę pusę ir būsi pakviestas tarp 24 Europos futbolo išrinktųjų.

„Vien futbolo rinktinės patekimas į čempionatą Lietuvai būtų svaresnė reklama, nei iškovoti penki Europos krepšinio čempionų titulai, nes futbole visai kiti masteliai. Bet kol kas mes nenusipelnome ten patekti. Kai pateksime pirmą kartą – tikiu, kad tokio įvykio sulauksiu, – patys suvoksime ir pamatysime tai, ką esame girdėję iš kitų šalių žaidėjų, trenerių, žiniasklaidos“, – viliasi N.Kesminas.

Futbolo komentatorius pateikia tokį kaimynų latvių papasakotą pavyzdį. Po to, kai jie 2004 m. pateko į Europos futbolo čempionatą, atsidarė daug durų. Nebereikėjo derėtis dėl kainos su aprangų gamintojais, nes sportinius komplektus gavo nemokamai ir dar sulaukė finansinio pasiūlymo, kad tik jų, o ne konkurentų firmos aprangą vilktųsi.

„Futbolas atidaro daug durų. Turtingiausi pasaulio žmonės jį remia dėl to, kad tai kita kasta, leidžianti patekti pas karalius, prezidentus, valdovus. Anksčiau mūsų futbolą žemyn tempė visokie prisiplakę veikėjai. Norėtųsi tikėtis, kad bus kitaip. O dabar esame ten, kur nusipelnėme būti. Tauta verta tokių vadovų, kokius turi. Vadinasi, esame avinų tauta“, – apgailestauja A.Liubinskas.

Prie Lietuvos netekčių, patiriamų dėl nesugebėjimo patekti į didžiąsias futbolo šventes, tokias kaip šiandien prasidedančios Paryžiaus „Stade de France“ stadione, A.Liubinskas priskiria ne tik pinigus, bet ir prarandamą patirtį, nekylantį žaidėjų meistriškumą, gerų varžybų stoką, menką šalies žinomumą ir pripažinimą.

BFL / A.Ufarto nuotr.

„Veido“ interviu su naujuoju Lietuvos futbolo federacijos prezidentu Edvinu Eimontu.

Inga NECELIENĖ

– Nuo ko pradėsite?

– Vasario 9 dieną planuojame surengti konferenciją apie jaunimo futbolo plėtrą. Per ją ketiname apsibrėžti ilgalaikį tikslą ir išsiaiškinti, kokio futbolo mes siekiame, kokią jaunųjų futbolininkų rengimo filosofiją renkamės. O jeigu skirtingai šiuos siekius įsivaizduojame – kokį bendrą tikslą turime. Išsiaiškinti, ko norime, ir būtų pirmiausias darbas.

Kiti artimiausi darbai – su politikais aptarti įstatymus, susijusius su sutartų rungtynių prevencija ir užkardymu, peržiūrėti, kaip būtų galima atgaivinti LFF futbolo akademijų veiklą, sutarti, kaip turėtų atrodyti A lygos ir pirmosios futbolo lygos čempionatai.

– Futbolo visuomenė susiskaldžiusi. Ar būsima konferencija nevirs dar vienu pasidrabstymu purvais?

– Jeigu ieškosime, kaip kitam įgelti ir pasakyti, ką kitas daro blogai, niekur nenueisime. Jeigu futbolo bendruomenė, susodinta prie vieno stalo, neieškos sprendimų, kaip pagelbėti futbolui, nesieks kompromiso, už tai turės prisiimti atsakomybę. Tikiuosi, tam tikri esminiai sprendimai bus priimti.

Labai norėčiau pakeisti tokį išankstinį futbolo bendruomenės nusistatymą.

– Ne vienoje futbolo sistemos grandyje esama blogybių. Ar daug jų turi vaikų rengimo dalis?

– Meistriškumas prasideda nuo klubų. Visa kita šios sporto šakos piramidė yra vaikų ir jaunimo futbolas. Čia daug spręstinų dalykų. Bet privalome galvoti ir apie moterų futbolą, kuris irgi turėtų gauti deramą vaidmenį, apie masinį, mokyklų, darželių futbolą.

Kita ypač aktuali grandis – trenerių kvalifikacija. Ne tik tų, kurie dirba sporto mokyklose, ir bet norinčių bei galinčių atvesti vaikus į futbolo aikštes. Kodėl dažnai girdime, kad vaikų rengimas atsilieka? Didžiausia bėda – treneriams trūksta tarpusavio konkurencijos. Reikia keisti dažno trenerio klaidingą požiūrį, kad aš ketverius metus mokiausi universitete, todėl viską žinau ir nieko mokytis nebereikia. Tai kertinė klaida.

Trečias dalykas – finansavimas. Nesugebėjimas pereiti prie klubinės sistemos, stringantis valstybinio popamokinio ugdymo mokinio krepšelio projektas stumia klubus į prastesnę padėtį nei biudžetinės mokymo įstaigos. Ir ketvirta – nepakankama sporto infrastruktūra.

Tai didžiulis kompleksas iššūkių, kuriuos reikia spręsti. Kelias nebus lengvas, spragtelėjus pirštais vaizdas nepasikeis.

– Kodėl pasaulyje populiariausia sporto šaka nenusikrato šešėlių, interesų grupių, negatyvo įtakos?

– Visų sporto šakų federacijos susiduria su daugybe problemų. Futbolas nukenčia dėl per didelio dėmesio. Bet šis dėmesys rodo, kad futbolas yra sporto šaka Nr. 1 ir Lietuvoje. Mes neturime pergalių, bet galime įsivaizduoti, kas atsitiks, kai tų pergalių bus. Žmonėms skauda, jiems futbolas rūpi.

Futbolui nepadeda ir tendencingas požiūris ar pasirinktas kampas, kuris lyg tyčia užaštrinamas ir pamažu visuomenės priimamas kaip duotybė. Tiek projektų, renginių, kiek organizuoja Lietuvos futbolo federacija, nerengia jokia kita šalies sporto federacija. Bet kažkodėl žiūrime tik į skaudulius ir nesistengiame matyti to, kuo galima ir pasidžiaugti.

– Ar ketinate keisti LFF įstatus, padaryti rinkimus atviresnius, skaidresnius, į LFF veiklą įtraukti daugiau visuomenės?

– Kas galėtų prisidėti prie LFF valdymo ar turėti patariamąjį balsą – prie šių klausimų grįšime svarstydami LFF įstatus.

– Kada sugrįšime į futbolo šalių pirmąjį šimtuką?

– Nesakau, kad tai blogas įrankis šalių rinktinėms pagal pajėgumą išrikiuoti ir kartu federacijų veiklai įvertinti, bet nemanau, kad jis yra pagrindinis.

Kartu su naujuoju mūsų futbolo rinktinės treneriu laikomės tokios nuomonės: svarbiausia, kad rinktinė į aikštę išeitų nepralaimėjusi. O jeigu pakeisime požiūrį į jaunimo ugdymą ir tinkamai su šia grandimi susitvarkysime, ateityje pergalės tikrai ateis. Meluočiau sakydamas, kad to sulauksime greitai, po dvejų ar ketverių metų, – taip nebus. Pavyzdžiui, sparčiai savo futbolo sistemą ėmę keisti islandai pirmuosius vaisius ėmė raškyti po dešimtmečio.

– Kaip pats esate susijęs su futbolu?

– Nei žaidžiau futbolą, nei treniravau, bet su futbolu esu jau 15 metų. Per tiek laiko LFF perėjau visas grandis – nuo eilinio darbuotojo iki prezidento, todėl gerai žinau, kaip federacija veikia. Tai mano stiprybė.

BFL

„Jeigu netikėčiau, kad dabartinę futbolo padėtį galima pakeisti, nebūčiau siekęs prezidento posto“, – dėsto naujasis Lietuvos futbolo federacijos vadovas 39-erių Edvinas Eimontas. „Aš esu futbolo fanatikas, nuo pat vaikystės man nereikėjo nieko, tik kamuolio ir bucų“, – sako naujasis futbolo rinktinės treneris 40-metis Edgaras Jankauskas. Tokios naujųjų Lietuvos futbolo figūrų deklaracijos šalies futbolo pelkyne. Tikėjimo ir fanatizmo sąjungų būna įvairių, bet šalies futbolui reikia tokios, kuri padėtų atsispirti nuo dugno ir šauti pirmyn, nes priekyje mūsų – ne tik karo draskoma Sirija, bet ir Šiaurės Korėja.

Inga NECELIENĖ

Neseniai vykę Lietuvos futbolo federacijos (LFF) rinkimai staigmenų nepateikė. Kaip ir buvo spėta prieš rinkimus, dar vienos kadencijos nusprendus nesiekti Juliui Kvedarui, balsams pasiskirsčius 73 „už“ ir tik 5 „prieš“, prezidentu išrinktas nuo 2001 m. toje pat federacijoje visą laiką dirbęs E.Eimontas. 2015-ųjų pabaigoje garsiai prabilusi opozicija LFF pamatų nesudrebino, o jų iškeltas kandidatas Raimondas Karpavičius prieš pat rinkimus kandidatūrą atsiėmė.

„LFF rinkimų sistema yra ydinga, laimėti rinkimus iš šono atėjęs žmogus praktiškai neturi galimybių. Apie 40 balsų turi įvairios asociacijos, kuriose susodinti reikiami žmonės, taigi belieka susitvarkyti su keliomis regionų federacijomis, numesti vieną kitą projektą, užsitikrinti jų palaikymą – ir rinkimai laimėti“, – sako futbolo opozicijai priklausęs politologas, Rytų Europos studijų centro vadovas Laurynas Kasčiūnas.

Todėl susiskaičiavusi balsus opozicija pasitraukė – kam eiti ten, kur vis tiek pralaimėsi?

Vieni viršun, kiti dugnan

Nepriklausomybės priešaušriu futbolas Lietuvoje klestėjo. 1987 m. SSRS aukščiausiosios lygos čempionate Vilniaus „Žalgiris“ laimėjo bronzą, komanda žaidė UEFA turnyruose. Kodėl dabar krepšinis užima trečią vietą pasaulyje, o futbolas – tik 127-ą, į priekį praleisdamas ne tik karo draskomą Siriją, bet ir Šiaurės Korėją?

„Nejau dabar taip nusiritome, kad nebeturime gabių vaikų? Aišku, kad jų yra, tik gal dirbti su jais nemokame, – svarsto vienas geriausių visų laikų mūsų futbolininkų Arminas Narbekovas. – Tais laikais, kai į futbolo rungtynes susirinkdavo pilnas 15 tūkst. vietų „Žalgirio“ stadionas, o žmonių meilė futbolui jo valdžios viršūnėlėms apie nuolatinį purvo drabstymąsi neleisdavo pagalvoti, visose žaidimo grandyse turėjome po lyderį. Ir ne po vieną. Imant bet kurių metų futbolininkus. Dabar yra keli geri žaidėjai, vienas kitas turi lyderio savybių, bet vienas ar du – komandai per mažai. O visa kita – pilka masė.“

Pasak legendinio futbolininko, nors kitų sporto šakų atstovai nevengia papykti ant krepšininkų, bet šie susitvarkę, dėl to krepšinis Lietuvoje pelnytai yra sporto šaka Nr. 1. „Futbolas gali uždirbti pinigų, o krepšinis nebūtinai, gal dėl to krepšinyje mažiau interesų“, – svarsto L.Kasčiūnas.

Buksuojame nuo vaikų rengimo

Į futbolo treniruotes vaikų ateina daug, tarp jų būna ir talentų, bet šie perliukai kažkur išsibarsto, nesugebame talentingo vaiko išlaikyti arba nukreipti jo tinkama linkme.

„Buvau vienas tų, kurie apie rimtas vaikų rengimo spragas kalbėjo jau prieš daugelį metų. Mes pralaimime ne čia ir ne dabar, ne pagrindinė šalies futbolo rinktinė pralaimi – mes pradedame atsilikti dar tada, kai futbolą žaidžiantiems vaikams sueina 7–8 metai“, – pripažįsta sausio pradžioje rinktinės treneriu patvirtintas buvęs futbolininkas Edgaras Jankauskas.

Šiuo amžiaus tarpsiu, t.y. apie 7–8 metus, vaikams turi būti įdiegti tinkami futbolo prad­menys. „Dabartiniai vaikai nemoka paprasčiausių dalykų, tiksliau, jie moka taip, kaip juos treniravo. O kur, pavyzdžiui, Vilniuje žiemą vaikams treniruotis? Yra dirbtinių aikščių, bet maniežą vieną monopolinėse rankose turime ir nuo mažumės vaikų tėvus kainomis smaugiame. Vos ketvirčio aikštės nuomos kaina 1 val. 15 min.– 34 eurai. Kiek reikia turėti vaikų, kad tokiomis sumomis galėtume mėtytis? Anglai taip yra pasakę: mūsų vaikai yra vienodi tik tuo momentu, kai pirmąkart ateina į treniruotę, o paskui mūsiškiai kyla į viršų, o jūsiškiai lieka vietoje“, – sako savo vardo futbolo akademiją atidaręs A.Nar­bekovas.

E.Jankauskui skaudu, kad prarandami tie vaikai, kurie nori sportuoti, bet jų tėvai papildomų pinigų dažnai plyštantiems futbolo bateliams nupirkti ar už treniruotes susimokėti neturi. Arba atsiranda gabus vaikas rajone, bet jo toliau tobulėti neišleidžia treneris, mat jo komanda ims pralošti.

Amžinieji „kodėl“

„Jeigu mašina nevažiuoja, vairuotojas irgi nelabai kaltas“, – apie lūkesčius, puoselėjamus pasikeitus rinktinės treneriui, sako olimpinis čempionas A.Narbekovas. Gerų futbolininkų naujasis treneris iš kažkur neištrauks, o iš to, ką matome ir turime, sulipdyti komandą sunku.

Kodėl futbolo bendruomenei labiausiai trūksta sutarimo? To stokoja ne vien futbolas. Jau beveik tris dešimtmečius stūksantys nacionalinio stadiono griaučiai – lyg mūsų politikų suvokimo, kaip sportas turi reprezentuoti šalį, simbolis.

Vienas socialdemokratų premjeras žadėjo: išrinkite mane premjeru, ir stadionas bus. Išrinko, bet stadiono griaučiai nuo to nepagražėjo. Kai prieš kelerius metus jau dabartinis premjeras į iškilmes susirinkusiems sportininkams žadėjo, kad stadionas greitai bus, pavienius plojimus nustelbė juokas. Taigi čia kyla dar du „kodėl“: kodėl nemokame pareikalauti žadėtojų atsakomybės ir leidžiamės mulkinami ir kodėl sostinėje sporto objektų kainos dešimtis kartų didesnės nei provincijoje ar kaimyninėse šalyse?

„Nesame tokie maži, kaip mėgstame kartoti. Už mus gerokai mažesnės šalys ir net visai mažos salos geriau su stadionais tvarkosi. Kitur neteko matyti, kad persirengimo kambariuose neperšlampamo apsiausto reikėtų, nes vanduo nuo lubų laša. Lenkai stato šiuolaikišką apie 50 tūkst. vietų stadioną už 45 mln. eurų, o pas mus vos pakrutina pirštą – tuoj skelbia šimtų milijonų kainą. Jeigu atsakomybė taip suprantama viršūnėse, tai kokia ji gali būti apačiose?“ – klausia A.Narbekovas.

Palietus stadiono temą pratrūksta ir naujasis rinktinės treneris E.Jankauskas: „Mano akyse Portugalijoje per pusantrų metų buvo pastatytas 60 tūkst. vietų stadionas, o mums užtenka valios geroje miesto vietoje turėtą stadioną atiduoti namais užstatyti. Tai kodėl tada stebimės, kaip čia dabar taip nusmukome? O kodėl neturėjome nusmukti? Už mus mažesnėse Europos valstybėse – Estijoje, Latvijoje, Kipre, Angoloje stadionų yra, net Afrikoje jų yra, o pas mus ne. Juk nesame kokie berankiai ar begalviai, gražiausius biurų pastatus per metus pastatome, vadinasi, ir projektuoti, ir statyti mokame.“

Kokių permainų sulauksime?

Rekordinės žemumos pasiektos, reformos prašosi visa sistema, todėl senajai naujajai valdžiai darbų į valias. Kaip seksis naujajam LFF vadovui nusikratyti tariamos ar tikros J.Kvedaro įtakos ir telkti susiskaldžiusią futbolo bendruomenę?

L.Kasčiūno įsitikinimu, vienas pagrindinių įrodymų, ar E.Eimontas tols nuo dabartinių šešėlių, – sulauksime ar ne būtinų LFF įstatų pakeitimo: „Privalomas dalykas – atviras balsavimas, reikia keisti renkančiųjų ratą, kad rinkimai taptų skaidresni ir tai nebūtų uždaro klubo reikalas. Atsiverti žiniasklaidai, visuomenei, galbūt sukurti visuomeninę priežiūros komisiją, į kurią būtų įtraukti ir sirgaliai. Čia jam bus patikrinimas. Prielaidų kalbėti, kad keičiasi sistema, o ne tik figūros, kol kas nematau, bet neatmesčiau galimybės, kad taip gali būti.“

Kalbėdamas apie rinktinės žaidimą E.Jan­kauskas svaigių pergalių nežada, bet patikina būsiant psichologinių permainų. „Kiek galima būti sukaustytiems baimės? Aš nebijau pralaimėti. Bet labai nenorėčiau, kad ir toliau gyventume manydami, jog esame silpni. Jeigu taip galvosime, būsime pralaimėję dar prieš rungtynes. Reikia turėti orumo, nesiduoti minkomiems, nes jei parodysi silpnumą, varžovas juo iškart pasinaudos. O jeigu priešininkui bus sunku su tavimi žaisti, net ir pralaimėjęs būsi gerbiamas“, – per ilgą futbolininko karjerą išmoktomis pamokomis dalijasi E.Jankauskas.

L.Kasčiūnas LFF pataria nepabijoti išsikelti ambicingo tikslo, pavyzdžiui, patekti į 2024 m. Europos futbolo čempionato finalinį etapą, ir to siekti. Jeigu vienam užteks tikėjimo, o antrajam pavyks fanatizmu užkrėsti kitus, galbūt ir sulauksime tos dienos. Nors ji, žvelgiant iš šiandieninės 127 pozicijos pasaulyje, atrodo ne ką realesnė nei naujas stadionas ant Šeškinės kalvų.

Po ketvirčio amžiaus – vėl kelio pradžia

„Veido“ interviu su LFF prezidentu E.Eimontu

– Nuo ko pradėsite?

– Vasario 9 dieną planuojame surengti konferenciją apie jaunimo futbolo plėtrą. Per ją ketiname apsibrėžti ilgalaikį tikslą ir išsiaiškinti, kokio futbolo mes siekiame, kokią jaunųjų futbolininkų rengimo filosofiją renkamės. O jeigu skirtingai šiuos siekius įsivaizduojame – kokį bendrą tikslą turime. Išsiaiškinti, ko norime, ir būtų pirmiausias darbas.

Kiti artimiausi darbai – su politikais aptarti įstatymus, susijusius su sutartų rungtynių prevencija ir užkardymu, peržiūrėti, kaip būtų galima atgaivinti LFF futbolo akademijų veiklą, sutarti, kaip turėtų atrodyti A lygos ir pirmosios futbolo lygos čempionatai.

– Futbolo visuomenė susiskaldžiusi. Ar būsima konferencija nevirs dar vienu pasidrabstymu purvais?

– Jeigu ieškosime, kaip kitam įgelti ir pasakyti, ką kitas daro blogai, niekur nenueisime. Jeigu futbolo bendruomenė, susodinta prie vieno stalo, neieškos sprendimų, kaip pagelbėti futbolui, nesieks kompromiso, už tai turės prisiimti atsakomybę. Tikiuosi, tam tikri esminiai sprendimai bus priimti.

Labai norėčiau pakeisti tokį išankstinį futbolo bendruomenės nusistatymą.

– Ne vienoje futbolo sistemos grandyje esama blogybių. Ar daug jų turi vaikų rengimo dalis?

– Meistriškumas prasideda nuo klubų. Visa kita šios sporto šakos piramidė yra vaikų ir jaunimo futbolas. Čia daug spręstinų dalykų. Bet privalome galvoti ir apie moterų futbolą, kuris irgi turėtų gauti deramą vaidmenį, apie masinį, mokyklų, darželių futbolą.

Kita ypač aktuali grandis – trenerių kvalifikacija. Ne tik tų, kurie dirba sporto mokyklose, ir bet norinčių bei galinčių atvesti vaikus į futbolo aikštes. Kodėl dažnai girdime, kad vaikų rengimas atsilieka? Didžiausia bėda – treneriams trūksta tarpusavio konkurencijos. Reikia keisti dažno trenerio klaidingą požiūrį, kad aš ketverius metus mokiausi universitete, todėl viską žinau ir nieko mokytis nebereikia. Tai kertinė klaida.

Trečias dalykas – finansavimas. Nesugebėjimas pereiti prie klubinės sistemos, stringantis valstybinio popamokinio ugdymo mokinio krepšelio projektas stumia klubus į prastesnę padėtį nei biudžetinės mokymo įstaigos. Ir ketvirta – nepakankama sporto infrastruktūra.

Tai didžiulis kompleksas iššūkių, kuriuos reikia spręsti. Kelias nebus lengvas, spragtelėjus pirštais vaizdas nepasikeis.

– Kodėl pasaulyje populiariausia sporto šaka nenusikrato šešėlių, interesų grupių, negatyvo įtakos?

– Visų sporto šakų federacijos susiduria su daugybe problemų. Futbolas nukenčia dėl per didelio dėmesio. Bet šis dėmesys rodo, kad futbolas yra sporto šaka Nr. 1 ir Lietuvoje. Mes neturime pergalių, bet galime įsivaizduoti, kas atsitiks, kai tų pergalių bus. Žmonėms skauda, jiems futbolas rūpi.

Futbolui nepadeda ir tendencingas požiūris ar pasirinktas kampas, kuris lyg tyčia užaštrinamas ir pamažu visuomenės priimamas kaip duotybė. Tiek projektų, renginių, kiek organizuoja Lietuvos futbolo federacija, nerengia jokia kita šalies sporto federacija. Bet kažkodėl žiūrime tik į skaudulius ir nesistengiame matyti to, kuo galima ir pasidžiaugti.

– Ar ketinate keisti LFF įstatus, padaryti rinkimus atviresnius, skaidresnius, į LFF veiklą įtraukti daugiau visuomenės?

– Kas galėtų prisidėti prie LFF valdymo ar turėti patariamąjį balsą – prie šių klausimų grįšime svarstydami LFF įstatus.

– Kada sugrįšime į futbolo šalių pirmąjį šimtuką?

– Nesakau, kad tai blogas įrankis šalių rinktinėms pagal pajėgumą išrikiuoti ir kartu federacijų veiklai įvertinti, bet nemanau, kad jis yra pagrindinis.

Kartu su naujuoju mūsų futbolo rinktinės treneriu laikomės tokios nuomonės: svarbiausia, kad rinktinė į aikštę išeitų nepralaimėjusi. O jeigu pakeisime požiūrį į jaunimo ugdymą ir tinkamai su šia grandimi susitvarkysime, ateityje pergalės tikrai ateis. Meluočiau sakydamas, kad to sulauksime greitai, po dvejų ar ketverių metų, – taip nebus. Pavyzdžiui, sparčiai savo futbolo sistemą ėmę keisti islandai pirmuosius vaisius ėmė raškyti po dešimtmečio.

– Kaip pats esate susijęs su futbolu?

– Nei žaidžiau futbolą, nei treniravau, bet su futbolu esu jau 15 metų. Per tiek laiko LFF perėjau visas grandis – nuo eilinio darbuotojo iki prezidento, todėl gerai žinau, kaip federacija veikia. Tai mano stiprybė.