Švietimas. Vieni maištauja iš nuobodulio, kiti – nes tokia jų prigimtis, treti tiesiog negali taikstytis su neteisybe. Prie kurių priskirtume tris jaunuomenės atstovus: būsimą filosofę Justę Keturakyte, būsimą verslininką Edviną Radvilą ir būsimą lektorių Luką Benevičių?

Laimei, mūsų švietimo sistemos krumpliaračiai jų nesutraiškė, bet atvirkščiai – užgrūdino naujiems iššūkiams. Jų gyvenimo patirtis dar labai trumpa, bet savaip įspūdinga.

Edvinas Radvilas, 21 metų VDU studentas, smulkaus verslo įkūrėjas, visuomenininkas. Prieš metus baigė Kauno „Vyturio“ katalikišką vidurinę mokyklą, kurioje su draugais buvo įkūręs mokinių mokomąją bendrovę (MMB) „Amigos“. Ekonomikos pamokose dėstoma rinkos ekonomika ir mokinių bendrovių atsiradimas Lietuvoje – neabejotinai pozityvus dalykas. Bet šiuo atveju Edvinas gavo kur kas skaudesnę pamoką, iš kurios bando semtis patirties, optimizmo. O silpnesnis turbūt būtų palūžęs ir ne tik kad daugiau jokių verslų nenorėtų, bet kažin ar iš viso žmonėmis tikėtų. „Aš įveikiau, nebijok kovoti“ – knygą apie patyčias mūsų šalyje, bene vienintelį tokio pobūdžio leidinį Lietuvoje, išleido Edvino komanda. Ta pati frazė puikiai atskleidžia vaikino nuostatas.

Šios knygos atsiradimas glaudžiai siejasi su Edvino gyvenimu. Vaikinas su šeima septynerius metus gyveno Ispanijoje, nemokėjo lietuviškai, tad atvykęs į Lietuvą pateko ne į šeštą, bet į penktą klasę. Mokykla iš pradžių jam atrodė visai gera, mokytojai padėjo taisyti kalbos spragas. Mokinys mėgo vesti renginius, nebijojo išsiskirti, savaip atrodyti, kalbėti… Bet čia viskas buvo kitaip nei Ispanijoje, jam teko nuolat kovoti dėl savęs. „Patyriau daug visokio pobūdžio patyčių: replikų, įžeidinėjimų, batų slėpimo. Kai prie ko nors prieidavau pasikalbėti, sakydavo: „Ką, neturi su kuo bendrauti, kad pas mane atėjai?“ Buvau lengvas grobis. Nebuvo jokio noro eiti į mokyklą“, – lieja nuoskaudą Edvinas.

Jis prisipažįsta suaugusiems neišdrįsęs pasakoti apie patyčias, tad nei pedagogai, nei tėvai nieko nežinojo. Kasmetinė apklausa internetu, mokyklos koridoriuje kabantis didžiulis prevencinės patyčių programos „Olweus“ plakatas, kažkuo užsiėmusi psichologė – viso labo fasado puošmenos.

Tapęs mokyklos parlamento pirmininku ir pastebėjęs daugiau problemų, jis ėmė lankyti mokinių organizacijas, domėtis kitų patirtimi ir suprato, kad gali padėti kitiems. Dešimtoje klasėje jam kilo mintis sukurti MMB ir išleisti knygą apie realias jaunimo istorijas, daugiausia patyčių tema. Tikėjo, kad tokio leidinio labai reikia, juolab kad lietuviško analogo nerado. Tad vienuoliktoje klasėje su draugais ieškojo ir rinko istorijas, stebėjosi ir džiaugėsi paauglių atvirumu. Ir nesvarbu, kas rašė – beraščiai ar raštingi, nusivylę meile ar draugyste, patyrę tėvų, mokytojų ar bendraamžių patyčias, smurtą, – tai buvo tikros, neišgalvotos, sukrečiančios istorijos su psichologų komentarais, sugulusios į knygą „Aš įveikiau, nebijok kovoti“.

Deja, net ir išleidus knygą patyčios iš atkaklaus vaikino gyvenimo nepasitraukė. Tik jos kilo iš tų, iš kurių mažiausiai tikėtasi. Pasak vaikino, mokykla knygos kūrimo procesu beveik nesidomėjo, nemotyvavo nei sėkmės linkėjo, gailėjo net kabineto mokiniams, nors apie tūkstantį litų atseikėjo. Tiesa, nei šių pinigų, nei Kauno miesto Švietimo ir ugdymo skyriaus skirtų 500 Lt leidybai nebūtų užtekę, bet Edvino vadovaujamai MMB „Amigos“ nusišypsojo sėkmė. Svarbiame verslumą skatinančiame DNB banko konkurse laimėti 10 tūkst. Lt paspartino knygos atsiradimą. Na, tuomet užvirė: kas dirbo, kas nedirbo, bet visa mokyklos administracija įsiamžino knygos puslapiuose. Mokinių buvo prašoma kuo daugiau reklamuoti 1200 egzempliorių tiražu išleistą leidinį.

Bet didžiausiu akibrokštu E.Radvilui tapo pareiškimas, kad knygos autorių teisės priklauso mokyklai, o jų pardavinėti (kaip planavo autoriai) negalima, nes mokykla yra ne pelno siekianti viešoji įstaiga! Kai kurie pedagogai buvo itin aršūs. Edvinas buvo siuntinėjamas nuo vienų pas kitus – nervai, ašaros, vaistai, nepasitenkinimas… Šiaip ne taip išsikovojęs 300 knygų, vaikinas už akių buvo išvadintas vagimi. Kliuvo ir Edvino broliui Modestui („Ar tavo brolis įsivaizduoja esą rašytojas?“), ir kitiems, ginantiems Edvino nuopelnus. Didelės katalikiškos mokyklos bendruomenė buvo labai nekatalikiškai suskaldyta.

Edvinas ir jį palaikantys draugai, paklausti, ar mokyklose mokinių balsas apskritai girdimas, ar yra demokratija, vieningai atsako: ne! Ir pasakoja apie didžiulį psichologinį spaudimą dėl egzaminų, dėl mokyklos reitingų, dėl dvejopų standartų, dėl paprasčiausių prašymų, pvz., perkelti bandomąjį egzaminą.

„Aš visuomet po matematikos pamokų verkdavau. Yra mokytojų, kurie aiškiai nemėgsta mokinių, atvirai tyčiojasi iš jų, užrakina duris, verčia rinktis kitas disciplinas, – protu nesuvokiamus reiškinius vardija Agnė. – Labai nemalonu, bet ir tarp mokytojų tarpsta dideli nesutarimai, apkalbos. Dalis pedagogų prie tėvų maloniai kalba, o ant vaikų kad rėkia… Kiti dažniausiai mokiniams neturi laiko, po posėdžius laksto.“

„Žinoma, ir po mokyklos baigimo bandžiau kovoti, kažkaip įrodyti savo teises, bet mokykla jau laiko mane svetimu… Man tų pinigų nereikia – tiesiog skaudu: juk garsinau mokyklą, o ar kur skambėjo mano vardas? Kas iš tiesų slypi po katalikiškos mokyklos iškaba? – retoriškai klausia šiuo metu jau studentas Edvinas. – Maniau, kad tik su manimi negerai pasielgė, bet kai aprašiau šią istoriją feisbuke, atsirado ir daugiau tokių kaip aš, panašiai nukentėjusių. Dabar studijuoju rinkodaros vadybą, turiu firmą ir verslas mane „veža“. Tikiuosi išleisti antrą knygos dalį, jau radau rėmėjų.“

Pamokanti istorija. Tiktai ko iš jos išmoko E.Radvilas ir ko – mokykla?

Justė Keturakytė, Kauno rajono Garliavos Jonučių gimnazijos abiturientė. Patyrusi psichologinį spaudimą bei emocinį alkį mokykloje ir namuose, ji negali nuolankiai taikstytis su negerovėmis ir netapo pasyvi kaip daugelis bendraamžių. Merginos saviraiškos paieškos išsilieja jos itin brandžiais straipsniais ir pranešimais švietimo tema „Kultūros baruose“, „Šiaurės Atėnuose“, o šią vasarą, atstovaudama Lietuvos mokiniams, ji pasisakys ir „Santaroje-Šviesoje“.

Nors Justė jau bebaigianti mokyklą, jai ne vis vien, kad norima ilginti mokslo metų trukmę, apmokėti bent vieną būrelį, stiprinti prevencines programas. Visus tuos Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) sumanymus ji vadina darbo imitacija. O kaip galima tuo nesidomėti – juk, pasak Justės, Lietuvoje beveik visi įsitraukę į švietimą, tarpusavyje susiję: ar aš pats, ar mano vaikas esame tos sistemos dalis.

Įstojusi į Čikagos Lojolos universitetą studijuoti filosofijos, J.Keturakytė sulaukė „jaudinančio“ mokytojos palaikymo: „O, tai čia taip paprasta, turbūt kiekvienas gali“… Bet gerbiama pedagogė tikriausiai nesigilino, kiek jos mokinei reikėjo pastangų ugdytis ir siekti tikslų itin nepalankioje terpėje, vadinamoje mokykla. Kur fasadas svarbiau nei vidiniai dalykai, kur daugiau dėmesio skiriama atsiskaitymams, o ne įsigilinimui į dėstomus dalykus, kur karaliauja visagaliai reitingai ir priešiškumas kitokiems. Ir kur neįmanoma išmesti blogo mokytojo, o štai neįtikusį mokinį labai lengva „nugesinti“. Kam tie konfliktai?

„Buvau valinga, turėjau daug tikslų, dažniausiai juos įgyvendindavau. O nepasisekus užsikraudavau naujų tikslų. Tarkim, šiandien nepabėgiojau – tai ryt dvigubai tiek nubėgsiu, persivalgiau – tai ryt badausiu. Jaučiau prievartą ir nepasitenkinimą. Kai pradėjau mokytis mąstyti ir užsiimti filosofija, neatlikusi sugalvotų užduočių, nepadariusi atitinkamų veiksmų, ne naujus tikslus kūriau, o klausiau savęs, kodėl aš nenoriu daryti to, ką sugalvoju. Darnos ir santykio su savimi kūrimas – labai sudėtingas procesas. Apmąstydama savo patirtis, elgesį, pamačiau, kad dalykai ėmė keistis“, – pamena jaunoji filosofė.

Mokykloje Justė užsiaugino šarvus – dėl pedagogų kritikos svarstytas ir jos pašalinimas iš mokyklos. Ko gero, jau joks suaugęs žmogus Justės nepaveiks savo pagieža, kuri tarpsta mokykloje. Paradoksalu, bet mergina nejaučia pykčio savo mokytojams, o argumentuotai ir metodiškai (kaip daugelis pedagogų sugeba) gali vardyti daugybę situacijų, dėl kurių na niekaip liežuvis nesiverčia pavadinti šios įstaigos mokslo šventove… Vargu ar tokioje vietoje gali būti ugdomas sąmoningas savo gyvenimo valdovas.

Apie mokykloje atlikto audito užkulisius mokinė neištvėrusi parašė ironišką straipsnį, kuriame tiesiai šviesiai išdėstė, kaip mokyklos administracijos darbuotojai ragino mokinius meluoti – dėl mokytojų darbo kokybės, dėl aplinkos, dėl santykių. Mokiniai buvo primygtinai prašomi pasakoti tik apie gerąsias patirtis. Taip, mokykla akreditavosi, tapo gimnazija, pakeitė iškabą. Bet ar pasikeitė pamokų kokybė, atmosfera? Apie tą dirbtinį auditą Justė papasakojo Nacionalinėje mokyklų vertinimo agentūroje. Jai buvo pareikšta: mes viską žinome, tai nieko naujo, auditas – viso labo tik formalumas.

J.Keturakytė dabartinę pedagogiką vadina dresūra. „Jei jauti savo kūną, tai mokykloje būnant jis visas įsitempia. Viena mokytoja taip trankydavo per stalą, kad aš kiekvieną kartą sudrebėdavau! Užtat man buvo nuostabu, kai ėmusi vaikščioti į paskaitas pamačiau, kad dėstytojai žiūri į mane kaip į žmogų, o mokykloje buvau pratinama prie hierarchinio pono ir vergo santykio“, – lygina ji.

Abiturientė gyvai domisi įvairiausiais čia vykstančiais reiškiniais, ieško sąsajų, ryšių, analizuoja ir nevyniodama žodžių į vatą drąsiai meta iššūkius dabartinei švietimo sistemai. Šekspyro pabrėžta skirtis tarp minties ir veiksmo jai asocijuojasi su dabartinės švietimo sistemos skirtimi tarp deklaruojamos minties ir veiksmų. Tad būsimoji filosofė nepatingėjo apsilankyti Švietimo ir mokslo ministerijoje, kur jai buvo parodyta daug gražių segtuvų su programomis, planais, tikslais, bet niekas nepaaiškino, kodėl nepavyksta tų programų realizuoti. Mergina svarsto: jei realybė nesutampa su tuo, kas deklaruojama, tai kodėl neanalizuojama klaidų? Kodėl vengiama kalbėti apie neigiamas patirtis, bijoma prisiimti atsakomybę?

Justė pasisiūlė viešinti mokinių patirtis. Vietoj atsakymo Švietimo ir mokslo ministerijoje jai vėlgi buvo parodyta krūva segtuvų, kompaktinių diskų su teigiamomis mokinių istorijomis. O kaip su neigiamomis patirtimis? Pašnekovė primena dar 1989 m. Meilės Lukšienės kurtą tautinės mokyklos koncepciją ir profesorės įspėjimus apie pernelyg centralizuotą, dehumanizuotą, neugdančią jauno žmogaus šios sistemos būklę ir klausia: kas per 26 metus pasikeitė? Toje pačioje vietoje stovėti negalime – dalykai keičiasi, tad ar toli tenueita per visą šį nepriklausomybės laikotarpį?

„Taigi jungiame, pudruojame, sluoksniuojame, bet kas iš to – lavoną pleistrais klijuojame. Mokiniai, mokytojai, tėvai turėtų po truputį busti, nes abejoju, ar iš viršaus kas keisis. Mums reikia Maidano, – svarsto mokinė. – Reikia kelrodžių žvaigždžių, ir ne pavienių. Vieniši vedliai niekur neveda. Trūksta įtraukties tų žmonių, kurie geba mąstyti, kurti ir burti kitus, tokių kaip Gintautas Mažeikis, Algis Mickūnas, kiti inteligentai. Tiesa, net ir dabar jų balsas kai kur nutildomas, ir žiniasklaidoje nėra skaidrumo.“

J.Keturakytė tvirtina iš Lietuvos išvykstanti studijuoti, nes norinti pamatyti, kaip yra kitur. Pati yra įsitikinusi, kad kuo toliau, tuo tvirtesnė jaučiasi ir tuo mažiau reikia save įrodinėti.

22 metų Lukas Benevičius baigė Vilniaus „Saulės“ privačią gimnaziją. Dirba etikos mokytoju privačioje mokykloje „Saulės gojus“. Yra VšĮ „Kuriančios bendruomenės“ steigėjas, su komanda organizuojantis įvairius inovatyvius mokymus, susijusius su komandų darbo stiprinimu, pokyčių švietimo srities bei verslo organizacijose diegimu. Lukas taip pat yra nuo rugpjūčio mėnesio pradedamo projekto „Mokytojų mokykla“ vienas vadovų ir mokymų bei programos koordinatorių.

Kodėl strėles nukrypo būtent į pedagogų rengimą? Nejau ryžtamasi konkuruoti su madingai kritikuojamu, bet vis dėlto biudžeto išlaikomu Lietuvos edukologijos universitetu? Ar su kita įsibėgėjusia, bankų remiama programa „Renkuosi mokyti“? Ir apskritai ar visuomeninės arba kitokios organizacijos gali imtis tokio atsakingo vaidmens?

„Yra įvairių nevyriausybinių organizacijų. Man pačiam priimtinesnis VšĮ pavadinimas – ne pelno siekiančios organizacijos, – tikina aktyvistas. – Dalis jų sąmoningai siekia atliepti ar parodyti, kad nacionaliniu ar regioniniu mastu yra poreikis to, ką jos daro. Finansavimo siekia pritaikydamos savo idėjas prie konkurso reikalavimų. Kita dalis organizacijų kuria idėjas, projektus pagal paskelbtus konkursus. Manau, kad nevyriausybinių organizacijų darbą reikėtų stiprinti, jeigu tai yra organizacijos, veikiančios daugiau nei dvejus metus. O iki dvejų metų reikalinga valstybės pagalba – konsultacijos, lankstumas ir pan.“

Projekto „Mokytojų mokykla“ autoriai mano, kad viena didžiausių Lietuvos švietimo sistemos spragų yra pedagogų rengimas bei kritęs šios profesijos prestižas. Taip pat vertinimo sistemos ir švietimo strategijos neatitikimas, negebėjimas bendradarbiauti tarp organizacijų, lankstesnių projektų ir veiklų. Kiekvienam iššūkiui L.Benevičius galėtų pateikti konkrečių pasiūlymų ir netgi tam tikrą formulę.

Mokyklinis laikotarpis buvo didelis iššūkis Luko entuziastingam nusiteikimui veikti, o paskutiniais metais – ir norui kurti realią pridėtinę vertę sau bei visuomenei. Bet vaikinas išmoko laviruoti tarp taisyklių, nustatytų be jokio demokratiškumo ir neatsižvelgiant į esamą jų mokyklos, klasės poreikį. Būtent skirtingi mokytojai ir skirtingi jų požiūriai sustiprino įvairias besiformuojančio mokinio savybes.

„Ypač prie to prisidėjo privačioje mokykloje dirbantys mokytojai, kurie galėjo ir skyrė daugiau dėmesio man, kaip asmenybei. Tiek valstybinėse, tiek privačiose mokyklose mokytojai elgėsi žmoniškai, tik retkarčiais dėl laiko trūkumo nebuvo įsiklausoma ir tuomet man ar klasės draugams klijuojamos etiketės. Iš tikrųjų mokytojai yra labai apriboti laiko atžvilgiu: pamokų, pertraukų metu turi suspėti ir dalyką išmokyti, ir įsijausti į mokinį. Didelis iššūkis tai padaryti per kelias pamokas, kurios išmėtytos per savaitę ir trunka tik po 45 minutes“, – teisina pedagogus vaikinas ir tikina tikrai sutikęs mokytojų šviesuolių. Tokių, kurie skiria daugiau laiko, nei reikalauja formalumai. Tokių, kurie moko savo pavyzdžiu. Tokių, kurie įkvepia ir suteikia erdvės pasireikšti kiekvienam. Iš jų sako išmokęs pakantumo, įsiklausymo, pagarbos, pilietiškumo, atsakomybės, kūrybiškumo.

Į klausimą, kada jis pajuto savyje pedagogo gyslelę, vaikinas tiesiai šviesiai atsako, kad mokykloje, kurioje jam patiko mokytis ir kurioje jautė džiaugsmą bei prasmę: „Tai tarsi veidrodžio efektas: jeigu yra mokytojų, kurie yra pavyzdžiai ir tuo, ko moko, ir savo asmenybe, tuomet gebi save įsivaizduoti mokytojo vietoje.“

Jaunojo lektoriaus ir jo komandos sukurtas projektas „Mokytojų mokykla“ – tai dvejų metų asmeninė ir profesinė mokymosi kelionė, kurioje studentai mokysis su mokyklų vadovais ir mokytojais. Ši programa unikali ne tik patirtiniais programos elementais, bet ir pačios atrankos būdu. 20 studentų renkasi, kurioje mokykloje labiausiai norėtų save išbandyti. O direktoriai per porą etapų (elektroninės anketos pildymas ir vienos dienos susitikimas) gali išsirinkti stipriausius kandidatus, iš kurių bus laukiama konkrečių veiklų įgyvendinimo. Šie būsimi pedagogai turėtų padėti sukurti tokią mokyklą, kurioje norėtų mokytis patys. Tikimasi, kad motyvuotai parengti mokytojai bus pajėgūs priimti nūdienos švietimo iššūkius.

L.Benevičiaus nuomone, mokymas(is) vyksta visose srityse. Ir nors švietimas jį giliai įtraukė, bet palieka erdvės ir kitoms veikloms.

Jurgita Jurevičienė

Nuomonė

Mindaugas Vidugiris, lektorius, karjeros ir asmeninio tobulėjimo konsultantas, Whatansu patyriminių darnios asmenybės ugdymo stovyklų vadovas. Dvejus metus dirbęs mokykloje.

Mano pasaulyje jaunuomenės daug, bet viskas vyksta per pozityvą. O čia labai įdomu išgirsti kitokią patirtį. Justė, Edvinas, Lukas – galbūt tie pirmieji pionieriai, kurie išdrįso dalytis savo skaudžia patirtimi, išdrįso mesti iššūkius švietimui. Kol jaunuomenė nekalba, nerašo, tol traukinys važiuoja. Ir kuo daugiau tokių drąsuolių, tuo geriau. Jų viešinamos neteisybės, patyčios tarp mokinių ar tarp mokytojų – tikros. Jų jau nebeužčiaupsi. Ir negali nekreipti dėmesio.

Vedu seminarus, bet mokytojai į juos neina. Kodėl? Nes mokytojas yra statusas. Pats sau svarbus. O štai paimkite pačius stipriausius, pasaulyje pripažintus pedagogus: nė vienas jų savęs nepavadins mokytoju – tik mokiniu…

Lietuvoje viskas yra gerai, pokyčiai vyksta, tik tykiai. Matome tik tai, ką norime matyti. Jeigu į bet kurį reiškinį galima žvelgti iš šviesiosios pusės, tai taip ir reikia. Jei paklausite, kas mūsų švietimo sistemoje yra blogai, galiu išvardyti daug problemų, kas gerai – irgi daug. Bet vien kalbėjimas apie problemas jų neišsprendžia! Savo darbe, kolektyvuose šnekame apie pokyčius. Pokyčių norime, bet keistis – ne… Tai gal užtenka kalbų, imkim ir darykim – kur mūsų iššūkiai? Ir darykim tuos mažus pokyčius tarpusavy. Pradedu gal aš vienas, bet paskui, žiūrėk, penktas, šeštas prisidės. Jei tu teisingai veiksi, žmonės tikrai ateis, tik, žinoma, veikime kiekvienas savo įtakos zonoje. Turime nustoti kovoti PRIEŠ sistemą (gadinti, laužyti), imkim kovoti UŽ. Nes kai mes kovojame prieš, sistema turi puikių įrankių apsisaugoti. O kai už – nėra kaip gintis.

Mokykla, ieškodama savojo indentiteto, turėtų stiprinti bendruomeniškus, šeimyninius santykius, tapti tarsi šeima. Kad kiekvienas galėtų kovoti už saviškius. Žiūrėkite, juk privačiose ar netradicinio ugdymo įstaigose jau kitokie santykiai. Ir kai valstybinės švietimo įstaigos ims prarasti vis daugiau mokinių, tuomet vis tiek reikės keistis.

Kokia tėvų pozicija? Mes normalūs tėvai, bet nenorime nepatogių situacijų. Paklauskite bet kurio, kur norėtų matyti savo vaiką. Harvarde, Oksforde – žodžiu, kad galėtų girtis. O jeigu jis vairuotojas, pardavėja? O jeigu mano vaikas eina prieš sistemą, tai jau negalėsiu savo vaiku girtis, nes jis revoliuciją sumanė… Zombius lengva valdyti, o kaip sutramdyti spalvingą, kūrybingą asmenybę?

Jaunesni tėvai jau žino, kas dabartinėje sistemoje blogai, ir ieško alternatyvų. Negali leisti atžalos į privatų darželį ar mokyklą – patys jį įkuria. Čia jau ne rinkos, bet poreikio ekonomika. Poreikio, kad mano vaikas būtų ugdomas kitaip ir netaptų sistemos įkaitu.

Iš Justės Keturakytės pasisakymų:

„Deklaruojamas tautiškumas nepriklausomoje Lietuvoje dvelkia sovietinėmis fosilijų liekanomis, o iškilia ir gausia tautiškumo retorika pasižyminčios ugdymo programos ir strateginiai švietimo planai yra dar iš imperijos gniaužtų neišsilaisvinusių ir puolimo grėsmę jaučiančiųjų „išmislas“. Neabejotinai, čia kalbama jau apie lietuviško mentaliteto natūrą. Būtent todėl laisvę būdinga laikyti menkesne verte nei konfliktų nebuvimą. Neryžtingumas ir nepasitikėjimas savo jėgomis, baimė klysti, pozityvių pasakojimų ir sėkmės istorijų vyravimas, savižudžių ir sistemos aukų dangstymas, atsakomybės neprisiėmimas atskleidžia, kad laisvė skatinama tik tada, kai ji nesukelia jokio viešo ar administracinio konflikto. Ne tik bijoma įsivertinimo, blogų pavyzdžių, tačiau vengiama ir klaidingas patirtis atskleidžiančios diskusijos viešajame diskurse. „Užpudruojami“ klystkeliai, nutylimas pralaimėjimas, sukurtos naujos, „geresnės“ programos arba prevencijos tampa pavyzdžiais, kuriais, kaip kokiomis patrankomis, atsimušinėja ir ginasi kontrargumentuojantys ponai ir ponios.“

Ištraukos iš knygos „Aš įveikiau, nebijok kovoti“:

„Neturėjau draugų, jaučiausi vieniša, neįdomi, nereikalinga, tik baisiausiai stora ir negraži. Kiekvieną dieną sulaukdavau „komplimentų“: storulė, „bačka“, panda, taip pat nuolatinio žeidžiančio juoko ir net smurto. Visiems atrodė: jeigu aš stambesnė, tai nejaučiu skausmo ir esu akmeninė… Juk kilogramai manęs neapsaugojo nei nuo fizinio, nei nuo psichologinio smurto. Verkdavau kiekvieną dieną per pertraukas, namuose, o kartais net pamokų metu. Bijodavau keltis ir eiti į mokyklą, nes iš anksto žinojau, kas manęs ten laukia.“

„Mane skriausdavo, mušdavo vyresni vaikai ar auklėtojos. Kartais trūkdavo valgyti, nes mes „per daug“ valgydavome. Mokykloje turėjau ne visas reikiamas knygas ir pratybas, už tai mokytoja ant manęs „užsisėsdavo“, net teko eiti žiemą su šlepetėmis į mokyklą… Kartais vaikų namuose auklėtojos mus vadindavo veltėdžiais ar vagimis. Nesakau, kad tokių vaikų nebuvo, – buvo. Buvo vagiančių ir bėgančių iš vaikų namų, tačiau mes ne visi tokie!“

„Niekada negalėčiau pasakyti, jog mano gyvenimas buvo lengvas. Mėginau nusižudyti. Turiu priklausomybių ir kraujuojančią širdį. Turbūt baisiausia, ką man davusi mama, – tai nevisavertiškumo jausmas. Nepasitikėjimas savimi. Nuo pat mažens man buvo sakoma, kad niekada nesusirasiu draugų, nepažinsiu meilės ir nesugebėsiu pasiekti tikslo. Man pasakė, jog aš esu klaida.“