P.Malūko nuotr.

“Veido” diskusija: Ar reikėtų bausti ant lūžtančio ledo lipančius žvejus?

BFL

Egidijus Bukelskis

Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas

Praėjusį savaitgalį ir pats buvau ant ledo Zarasų rajone. Ežeruose jis dar palyginti tvirtas, storis – per 20 cm. Bet visur situacija skirtinga. Per daug savimi pasitikinčių žmonių klaida – manyti, kad jei vienur ledas tvirtas, toks jis bus ir visur kitur. Taip nėra. Turiu 50 metų meškeriojimo patirtį, esu ne kartą įlūžęs, kai buvau mažiau patyręs, ne toks atsargus.

Aš pakraupau išgirdęs, kas vyko ant Kuršių marių: vos išgelbėti žvejai apsisukę vėl grįžo ant ledo meškerioti. Jokia žuvis neverta žmogaus sveikatos ir gyvybės. Gaila, kad yra tokių žvejų, kurie teršia mūsų gerą vardą, kai tenka juos gelbėti labai didele kaina, sumokama iš visų mūsų mokesčių. Tad jeigu dabartinės priemonės nepadeda, jei jie neklauso nei sveiko proto, nei pareigūnų raginimų, vienintelis kelias – išleisti įsakymą ir jo pagrindu bausti. Gal tada jie atsitokės?

Prieš dvejus metus įvesta prievolė – kiekvienam meškeriotojui apsirūpinti specialiais smaigais, paprasta ir nebrangia gelbėjimosi priemone, padedančia išsiropš­ti iš eketės įlūžus. Buvo daug nepasitenkinimo, bet žmonės labai greitai įprato. Šiandien tuos smaigus turi kiekvienas kaimo gyventojas, jei ne nusipirkęs, tai pasidaręs iš kokio atsuktuvo. Tai visiems savaime suprantama.

Taip ir čia. Teisingiausias sprendimas būtų išleisti ir vadovautis atskirais aplinkos ministro įsakymais: nuo vienos ar kitos dienos neturime teisės lipti ant Kuršių marių ledo, tirpstant ežerams – draudimas lipti ant jų. Galima būtų Lietuvos teritoriją suskirstyti departamentais ir skelbti, kurių vandens telkinių ledas pavojingas, todėl drausti ant jo lipti, nes dažnai šalyje oro temperatūros skirtumas būna didelis, taip pat ir telkinių ledo storis.

Toks teisės aktas, manau, išspręstų problemą. O bauda neturėtų būti labai didelė, pagal mūsų gyvenimo lygį pakaktų 50 eurų, kad žmogus suprastų, jog rizikuoja savo sveikata ir gyvybe.

Beje, drausminti reikėtų ne tik meškeriotojus, bet ir visus lipančiuosius ant ledo – ir slidinėtojus, ir tiesiog užlipusius pasivaikščioti. Ir jiems turėtų būti taikomos tos pačios administracinio poveikio priemonės – bauda.

BFL

Darius Jasaitis

Neringos meras, socialdemokratas

Tikrai nepritariu, kad išskirtinė žmonių grupė už tam tikrą pomėgį, šiuo atveju – žūklę, būtų baudžiama ir verčiama mokėti baudas.

Pateiksiu pavyzdį. Turiu draugų, kurie jau 30 metų važinėja slidinėti, kas antri metai jie grįžta patyrę traumų ir yra gydomi iš mūsų visų, mokesčių mokėtojų, pinigų. Kelis kartus jiems prireikė ir brangiai kainuojančio transportavimo. Bet jie tikrai nemoka daugiau mokesčių, priešingai nei žvejai, kurie perka žvejo bilietą, – iš to valstybė susirenka nemažai pinigų.

Tokių pavyzdžių daugybė. Kad ir alpinistai: jie tikrai patiria didesnę riziką negu žvejai, bet niekas įstatymais nereglamentuoja, kada ir kaip jie turi lipti į kalnus ar nulipti. O kodėl mokesčių mokėtojai turi gydyti ne per perėją gatvę kirtusį pėsčiąjį, juk jis pažeidė įstatymus? Didelė tikimybė, kad eidamas į čiuožyklą čiuožinėti su pačiūžomis žmogus susižalos, – uždrauskim! Skamba absurdiškai? Bet žvejojimas ant ledo yra toks pat pomėgis kaip visi kiti.

Visi mokame mokesčius, išlaikome gelbėjimo, specialiąsias tarnybas, ir jos turi gelbėti. Mes jiems dėkojame, vyrai rizikuoja, bet toks jų darbas, jie patys pasirinko. Už tai jie gauna atlyginimą iš mūsų visų, taip pat ir žvejų. Neteisinga, kad žvejį už jo pomėgį bausime, o slidinėtojus gabensimės, gydysime ligoninėse ir nebausime. Palaukit: kodėl kažkas į biudžetą turi mokėti dvigubus pinigus, o kažkas – tik tuo naudotis?

Ar tokią poziciją lemia mano paties pomėgis žvejoti ant ledo? Na, esu įsitikinęs, kad kiekvienas pirmiausia turime patys pagalvoti, įvertinti situaciją. Manęs nėra kėlę nuo ledo, kaip meras, visada įspėju žvejus, kad oro sąlygos pasikeitė ir lipti pavojinga. Reikia susėsti ir atsakingai įvertinti, kada ledas jau pavojingas, kokios srovės, koks vėjas tą lemia, ir paskelbti, kad lipti draudžiama. O dabar skelbiamos tiesiog pareigūnų nuomonės be jokių kriterijų. Tai kodėl turėtume paisyti?

BFL

Sveikata. Virusinė liga, kuri Lietuvoje įveikta, Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, kasmet iš žmonijos glėbio išplėšia per 55 tūkst. gyvybių. „Centrinę nervų sistemą paralyžiuojanti ir mirtį sėjanti pasiutligė lietuviams, esantiems savotiškoje geografinėje sankryžoje, neturėtų tapti pamiršta istorija. Juolab kad laukiniai žvėrys jokių valstybių ir jų sienų nepaiso“, – primena biomedicinos mokslų daktaras, zoologas bei ilgametis Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas Egidijus Bukelskis.

VEIDAS: Dar prieš dešimtmetį Lietuvoje kasmet nuo pasiutusių gyvūnų nukentėdavo iki 8–11 tūkst. gyventojų. Kaip keitėsi ši statistika pastaraisiais metais?

E.B:. Galime pasidžiaugti, kad nuo 2006 m. pradėjus vakcinuoti laukinius gyvūnus pasiutligės protrūkis mūsų šalyje sustabdytas: liga kiekvienais metais vis labiau slopo. Šiuo metu nuo kitų šalių tuo ir skiriamės – Lietuva ėmėsi labai atsakingo žingsnio šiai ligai sutramdyti. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba atliko milžinišką darbą, kad sutramdytų pasiutligės protrūkius, kurie kasmet turėdavo didelę reikšmę visai visuomenei. Remiantis Maisto ir veterinarijos tarnybos duomenimis, dar 2010 m. Lietuvoje užfiksuoti 33 pasiutligės atvejai 2011 m. – 14, 2012 m. – penki, 2013 m. – vienas, o 2014-ieji į šalies istoriją įėjo kaip metai, kai pasiutligė buvo sutramdyta. Iš panašiai 400 įtartinų atvejų užsikrėtusių gyvūnų nenustatyta. Kaip matyti iš statistikos, paskutiniai pasiutligės židiniai aptikti ties siena su Baltarusija, o tai tiesioginis įrodymas, kad ši liga atkeliauja iš mūsų kaimynų.

VEIDAS: Ar žinoma, kiek gyvybių yra nusinešęs pasiutligės virusas?

E.B:. Skaičiuojama, kad Lietuvoje nuo 1964 m. iki šiandienos užfiksuota vienuolika mirtinų atvejų. Mano nuomone, kiekvienas jų yra tragiškas. Tačiau tinkamai organizavus medicininį aptarnavimą ir informavus gyventojus, kaip elgtis įkandus laukiniam gyvūnui, situacija suvaldyta. Lietuviai žino, kad patekus į užsikrėtusių gyventojų rizikos grupę vakcinacija, padedanti išvengti nelaimingų mirties atvejų, būtina. Pats vakcinavimas nebėra toks skausmingas kaip ankstesniais metais, todėl viskas, ko reikia turėjus kontaktą su galbūt pasiutlige sergančiu gyvūnu, – nedelsiant kreiptis į gydymo įstaigą ir skiepytis nuo pasiutligės viruso. Reikėtų žinoti, kad užsikrėtus šia liga tai vienintelis būdas išgelbėti gyvybę.

VEIDAS: Galbūt šiandien jau žinoma, kas lemia pasiutligės protrūkius laukinėje gamtoje?

E.B:. Pirmiausia tai neatsiejama nuo laukinių gyvūnų populiacijos pagausėjimo. Kita vertus, pasiutligė siautėjo visais laikais. Bet pastaraisiais 30–40 metų gyventojai vis daugiau laiko praleidžia ilsėdamiesi gamtoje, dažniau augina naminius gyvūnėlius (šunis ir kates), kurie per kontaktą su laukiniais gyvūnais padidina riziką užsikrėsti pasiutlige. Lietuvoje juodžiausias ir liūdniausias laikotarpis buvo nuo 1990 iki 2005 m.: tuo laikotarpiu pasitaikydavo nuo 1,5 iki 2,5 tūkst. užsikrėtusiųjų.

VEIDAS: Kas, jūsų nuomone, galėjo lemti pasiutligės protrūkį Lietuvoje?

E.B:. Kaip zoologas, esu linkęs sieti šią ligą su laikotarpiu, kai žmonės prisijaukino šunis. Jei tikėsime PSO duomenimis, didžioji dalis užkrėtimų (net 99 proc.) yra būtent nuo šunų, kuriems įkando ir užkrėtė laukiniai gyvūnai. Taigi šunys – tarpinė grandis, dėl kurios liga išplito visame pasaulyje. Nors šiuo metu pasiutligė mūsų šalyje ir suvaldyta, neužmirškime, kad gyvename šalia kaimyninės Baltarusijos, kur ši problema neišspręsta. Esame didesnės rizikos zonoje, todėl neturėtume užmigti ant laurų. Atsidūrę savotiškoje valstybių kryžkelėje turime prisiminti, jog pasiutligė gali bet kada grįžti, juolab kad ir laukiniai gyvūnai valstybės sienų nepripažįsta: gali tvorą peršokti ar pro ją pralįsti.

VEIDAS: Pagal kokius požymius galime spręsti, kad gyvūnas užsikrėtęs pasiutligės virusu?

E.B:. Atpažinti pasiutligę galime ne vien iš to, kad gyvūnas – paklaikusiomis akimis, varvančiomis seilėmis ar agresyviai nusiteikęs. Gana dažnai žmonės susiduria su šiek tiek kita, netipiška pasiutligės forma. Gali būti, kad iš miško atbėgusi laputė glaustosi prie kojų, laka pieną su šuniuku iš vieno dubens, o po kelių dienų randama negyva. Nagrinėdami šiuos atvejus visuomet atkreipiame dėmesį į pakitusį gyvūno elgesį: įprastai laukinis žvėris vengia žmogaus draugijos, o pernelyg draugiškas jo elgesys jau turėtų sukelti įtarimą. Todėl neįprastai besielgiančių gyvūnų nereikėtų glostyti ir prisileisti prie savęs ar savo vaikų, o juo labiau neštis jų į namus. Taip pat neturėtume manyti, kad pasiutligė mums nebepavojinga: ligos platintojų bet kuriuo metu gali patekti iš kaimyninių šalių, todėl turėtume vakcinuoti savo augintinius.

Medžiotojai pagal savo išgales irgi prisideda prie laukinių gyvūnų populiacijos sureguliavimo. Kai gyvūnų skaičius nėra pernelyg gausus, jie nebėga į miestus ir nesikuria šalia žmogaus (pakanka ėdesio), taigi pavojaus išvengiama.

Iš laukinių gyvūnų dėl pasiutligės pavojingiausi usūriniai šunys, lapės, lūšys. Tinkamai su jais elgdamiesi išvengtume pavojingų ligų protrūkio ir užtikrintume savo sveikatą.

VEIDAS: Ant žmogaus odos įkandimo žymes palikęs galbūt pasiutęs gyvūnas ne visuomet sugaunamas. Kaip elgtis tokiomis aplinkybėmis?

E.B:. Pasiutlige įprastai užsikrečiama dviem būdais: gyvūnui įkandus arba turėjus su juo kontaktą per jo skysčius, pavyzdžiui, seiles. Reikėtų žinoti, kad kai kada pasiutligės virusą galima pasigauti gyvūną glostant: žmogaus rankose yra mikroskopinių įtrūkimų, kurie gali būti lemtingi. Tačiau vakcinos atsargų mūsų medikai turi, taigi esant bent menkiausiam įtarimui, net jei įkandusio gyvūno ir nepavyks sugauti, vertėtų kreiptis į medicinos įstaigą ir skiepytis.

Užkrečiamųjų ligų profilaktikos centras gyventojus visuomet nukreips į reikiamą gydymo įstaigą ir neatidėliotina pagalba bus suteikta. Tačiau jei nutiko taip, kad žmogų apkandžiojęs gyvūnas (šuo, lapė, kiaunė ar usūrinis šuo) – šalia, reikėtų jį nedelsiant karantinuoti ir kreiptis į valstybinę Maisto ir veterinarijos tarnybą, kad gyvūnas būtų ištirtas.

Kiekvienoje šalyje pasiutligės virusą platina vis kiti gyvūnai: tarkime, Centrinėje arba Pietų Amerikoje – šikšnosparniai, Indonezijoje didžiausias pavojus kyla nuo beždžionių, Indijoje ir Meksikoje – nuo laukinių šunų ir pan. Todėl į egzotiškesnį kraštą besiruošiantiems gyventojams prieš mėnesį reikėtų pasirūpinti išankstine vakcinacija (per mėnesį atliekami trys skiepai).

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-13-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.