Kas dirba Europos Žmogaus Teisių Teisme? Ar šį teismą pasiekiančios peticijos iš Lietuvos išsiskiria kitų Europos valstybių piliečių kreipimųsi kontekste? Teismo veiklą savo išskirtiniame interviu „Veidui“ nušviečia teisėjas prof. Egidijus Kūris.
Algimantas Šindeikis
VEIDAS: Baigiasi pirmieji jūsų teisėjavimo Europos Žmogaus Teisių Teisme (EŽTT) metai. Kaip juos apibūdintumėte?
E.K: Keliais žodžiais apibūdinti nelengva: kai ko tikėjausi, kai ko ne. Strasbūro teismas ypatingas vien dėl to, kad yra tarptautinis – jame dirba teisėjai iš visų 47 Europos Tarybos valstybių narių. Todėl, jei lyginsime su nacionaliniais teismais, negali nesiskirti beveik viskas. Kita vertus, kreipimųsi į šį teismą skaičius yra tiesiog neįsivaizduojamas: šiuo metu nagrinėjimo laukia beveik aštuoniasdešimt tūkstančių kreipimųsi, bet tai dar ne itin blogai, nes prieš keletą metų jų buvo beveik dvigubai daugiau. Šiuo atžvilgiu tendencija yra labai pozityvi – ir ji išlieka.
Jei kalbėsime apie malonius nustebimus ar nusivylimus – buvo ir vieno, ir kito. Bet stengiuosi nedaryti skubotų išvadų, o ir nenorėčiau viešai komentuoti vidinės teismo virtuvės, juo labiau kad malonių nustebimų ir nusivylimų būna kiekviename naujame darbe, ir ne vien man.
Didžiausias iššūkis? Šiandien tai turbūt buvimas pranešėju Didžiosios kolegijos byloje, kurios pagal EŽTT taisykles, deja, negaliu įvardyti, taigi negaliu ir pasakyti, ar ji jau buvo, ar dar tik bus nagrinėjama viešame teismo posėdyje. Tik, žinoma, tai byla ne prieš Lietuvą. Va ir šioks toks nusivylimas: pranešėjų pavardės neskelbiamos, kitaip nei nacionaliniuose teismuose. Bet tam esama šiokio tokio pagrindo, ypač atsižvelgiant į tarptautinį teismo pobūdį ir galimus kai kurių valstybių atstovų stereotipus teisėjų iš kai kurių kitų valstybių atžvilgiu.
VEIDAS: Kuo skiriasi darbas Europos Žmogaus Teisių Teisme nuo darbo Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme?
E.K.: Konstitucinis Teismas tiria teisės aktų atitiktį Konstitucijai. Europos Žmogaus Teisių Teismas tiria, ar Europos Tarybos valstybės narės nepažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintų asmens teisių, tačiau jei toks pažeidimas nustatomas, tai paprastai būna padariusios administracinės arba teisėsaugos institucijos, arba teismai, o kad pažeidimas kiltų iš bendro pobūdžio teisės akto – tai retas dalykas, nors nesakau, kad nepasitaikantis.
Bet skirtumų yra kur kas daugiau nei šie, atrodo, formalūs kompetencijos skirtumai. Pirma, nepalyginamas tų teismų dydis: Strasbūro teisme vien teisėjų yra tiek, kiek turbūt visame Konstituciniame Teisme yra darbuotojų, – nuo pirmininko iki ūkininko, o teismo kanceliarijoje dirba labai margas apie pusseptinto šimto žmonių internacionalas (jame, be manęs, yra tik keturi lietuviai – tikrai labai mažai, jei palyginsime net su kaimynais latviais, kurių yra dešimt, o ir estų čia daugiau nei mūsų).
Antra, vien tai, jog tenka dirbti ne tiek su savos, kiek su kitų valstybių bylomis, lemia, kad turi būti labai bendradarbiaujama su teisininkais, besispecializuojančiais tų kitų valstybių teisės srityje. Sekcija, kuriai priklausau (kol nepasikeitė jos sudėtis, o tai kartkartėmis įvyksta), nagrinėja bylas prieš Turkiją, Italiją, Vengriją, Šveicariją, Belgiją, Daniją, Juodkalniją, Islandiją ir Lietuvą (šiek tiek anksčiau – dar prieš Portugaliją ir Serbiją). Juokais galiu pasakyti, kad sunkiausia nesupainioti turkiškų pavardžių.
VEIDAS: Gyvenimas Strasbūre ir Vilniuje: kuo skiriasi ir kuo panašūs šie Europos miestai?
E.K.: Jie ir skiriasi, ir panašūs. Panašūs pirmiausia dydžiu, Strasbūras net šiek tiek mažesnis. Labai gražus ir jaukus, nors ne šiuo metų laiku. Bet gyvenimo ritmas čia nepalyginti lėtesnis nei Lietuvoje. Jokios skubos. Džiaukis gyvenimu. Tai ir malonu, ir kartais labai nepatogu: tai, ką kontorose ar prekybos įmonėse Vilniuje sutvarkai per pusdienį, čia gali trukti savaites.
VEIDAS: Ar sekate Lietuvos politinį, ekonominį, visuomeninį gyvenimą? Kaip atrodo Lietuva iš Strasbūro?
E.K.: Žinoma, seku. Bet esu teisėjas ir komentuoti nenorėčiau. Galiu tik pasakyti, kad vieta, kurioje dirbu, uždeda tam tikrą antspaudą. Antai kai dirbau Konstituciniame Teisme, skaitydamas apie kokią nors įstatymu galinčią virsti politinę iniciatyvą nejučiomis pagalvodavau, ar tik tas įstatymas neatsidurs Konstituciniame Teisme. O dabar kartais pagalvoju, ar tam tikras ginčas, apie kurį skaitau Lietuvos interneto portaluose, negali iš Lietuvos persikelti į Strasbūrą. Keli tokie prašymai, kuriuos galėjau prognozuoti, iš tikrųjų pasiekė EŽTT. Prašau suprasti teisingai: sukonkretinti, kokie tie prašymai, neturiu teisės.
Teisėjo darbas Europos Žmogaus Teisių Teisme
VEIDAS: Kas sudaro EŽTT teisėjų korpusą? Kokių teisės sričių, profesijų, patirties teisėjai čia dirba?
E.K.: Teisėjai yra įvairių profesinių patirčių. Žinoma, daugelis yra buvę teisėjais savo valstybėse ar net (labai retai, šiuo metu, atrodo, vienas – teisėjas iš Norvegijos) tarptautiniame teisme. Bet yra ir buvusių advokatų, ir teisės mokslininkų. Ankstesnis darbas savo šalies Konstituciniame Teisme laikomas ypatingu pranašumu. Mūsų tokių yra, atrodo, net dešimt: tai teisėjai iš Maltos, Rumunijos, Ispanijos, Makedonijos, Slovėnijos, Azerbaidžano, Bosnijos ir Hercegovinos, Estijos, Kipro (šiose dviejose valstybėse Konstitucinio Teismo funkcijas atlieka Aukščiausiasis Teismas), na, ir aš.
VEIDAS: Europos Tarybą sudaro daug politiškai, teisiškai, kultūriškai skirtingų valstybių. Didžioji Britanija labai skiriasi nuo Azerbaidžano. Ar bendro Europos Tarybos valstybių žmogaus teisių apsaugos standarto sukūrimas yra „misija įmanoma“?
E.K.: Galima manyti, kad tai „misija neįmanoma“, bet to „neįmanomo“ siekiama. Kai kada sėkmingai. Negaliu komentuoti atskirų valstybių vertinimo, bet vien metus akį į viešai skelbiamą teismo statistiką matyti, kad iš kai kurių valstybių kreipimųsi ateina daug daugiau nei iš kitų (turiu galvoje ne vien absoliučius skaičius, bet kreipimųsi skaičiaus ir gyventojų skaičiaus santykį). Taip pat matyti, kad tam tikrose šalyse esama rimtų sisteminių, arba struktūrinių, problemų, kai yra daug – net tūkstančiai – bylų dėl beveik identiškų pažeidimų.
Vienas iš būdų tokiai situacijai pagerinti – prieš keletą metų įvesta vadinamojo pilotinio sprendimo procedūra, kai nustačius pažeidimą vienoje byloje atitinkamai valstybei nurodoma, kad tam tikra problema turi būti išspręsta nacionaliniu lygiu, o kitos bylos tuo laiku sustabdomos. Net terminas nustatomas, paprastai vienų metų. Žinoma, toks terminas ne visuomet realus. Bet būna ir tikrų sėkmės istorijų. Pavyzdžiui, nesena pilotinio sprendimo procedūra Italijos atžvilgiu dėl sulaikymo ir kalinimo sąlygų, atrodo, buvo labai efektyvi.
Grįžtant prie jūsų klausimo pasakytina, kad tai, kas vienose valstybėse yra tarsi išspręsta, kitose gali būti bent kol kas neįveikiama problema – ir dėl lėšų trūkumo, ir dėl politinių valdžių pozicijos, bet taip pat ir dėl mentaliteto bei kultūros ypatumų. Taigi į jūsų klausimą galiu atsakyti ir taip: tai, kas tinka senos, įsitvirtinusios demokratijos šalims, turėtų tikti ir visoms kitoms valstybėms, bet šiandien tai veikiau siekis nei tikrovė. Kita vertus, nemanykime, jog tose senas demokratijos tradicijas turinčiose šalyse viskas taip šaunu, kad neturėtų būti pakeista.
VEIDAS: Kaip teismas reaguoja į pasipiktinimą ir nedraugišką Didžiosios Britanijos spaudos reakciją nusprendus, kad ir šioje senos demokratijos šalyje pažeidžiamos žmogaus teisės.
E.K.: Oficialiai – niekaip. Teismas yra teismas. Bet kai vyksta vieša diskusija (pavyzdžiui, kokiame nors renginyje), yra dėstoma teismo pozicija. Taip pat ir žiniasklaidai, jei teiraujasi. Antai prieš keletą mėnesių EŽTT pirmininkas dalyvavo BBC „Hard Talk“ laidoje – turbūt vienoje iš pašnekovams nepatogiausių pokalbių laidų. Kita vertus, nors Didžiojoje Britanijoje iš tikrųjų išsakoma daug kritikos teismo ir apskritai Europos Tarybos atžvilgiu, yra ir nemažai tai kritikai oponuojančių balsų – ir žiniasklaidoje, ir tarp politikų. Be to, negalėčiau pasakyti, kad kai kada teismo sprendimai iš tikrųjų neduoda pagrindo rimtai kritikai – ir ne tik Didžiojoje Britanijoje.
VEIDAS: Ar ET šalys narės turi savo „charakteristikas“ teisme žmogaus teisių apsaugos požiūriu?
E.K.: Man jų neteko girdėti. Bet yra vidinis žargonas, pavyzdžiui, pasakai „italų ilgo nagrinėjimo bylos“ arba „rusų sulaikymo sąlygų bylos“, ir visi žino, kokio turinio bylos turimos galvoje. Bet tas žargonas reiškia tik tai, kad tam tikros rūšies bylų iš atitinkamos šalies ateina santykinai daug.
VEIDAS: Kaip po metų darbo EŽTT vertinate žmogaus teisių apsaugos padėtį Lietuvoje?
E.K.: Tie metai mano vertinimus iš esmės nedaug pakeitė. Turime problemų, bet turime ir pasiekimų. Be to, vertinimas iš toliau – ne visada pats patikimiausias. Vis dėlto jei į ką šiandien tenka atkreipti dėmesį labiau, tai į sulaikymo ir įkalinimo sąlygas, kuriomis būdamas Lietuvoje ne itin domėjausi, o Strasbūre dėl šių dalykų yra daug kreipimųsi.
VEIDAS: Ar dėl įvykių Ukrainoje teismas laukia bylų antplūdžio dėl žmogaus teisių pažeidimo karo regione?
E.K.: Pusiau juokais (jei tokiame nelinksmame kontekste galima juokauti) galiu atsakyti, kad teismas antplūdžio tikrai nelaukia, bet numato jį būsiant. Kaip bus iš tikrųjų – pamatysim.
VEIDAS: Ar teismas susiduria su tokiais atvejais, kai Europos Tarybos šalys narės nereaguoja į teismo sprendimus? Kokiu žingsnių imamasi tada?
E.K.: Žingsnių imasi ne pats teismas, o Ministrų komitetas. Tam yra nustatyta vykdymo priežiūros procedūra. Žinoma, teismo sprendimų nevykdymas, taip pat ir Strasbūro teismo, yra rimta problema. Kartais naujuose EŽTT sprendimuose būna konstatuojama, kad tam tikri sprendimai nebuvo įvykdyti, bet tai gana reta praktika.
VEIDAS: Kokį žmogaus teisių apsaugos laikmetį išgyvena Europos Tarybos šalys narės? Kur tokia apsauga klesti? Kur jaučiamas nuosmukis?
E.K.: Ir vėl: įvairiose valstybėse padėtis nevienoda. Tačiau apskritai žmogaus teisės šiandien patiria didelių iššūkių. Vieni jų kyla iš naujų technologinių galimybių skverbtis į asmens privatų gyvenimą. Kiti susiję su terorizmo ir nusikalstamumo grėsme. Dar kiti kyla iš Europą, ir ne vien ją, keletą metų siaubusios ekonominės krizės, kai paaiškėjo, kad nebepajėgiama užtikrinti tam tikri lūkesčių, anksčiau gintų kaip subjektinės teisės. Galiausiai nepamirškime politinio populizmo ir radikalizmo, kuris kai kuriose valstybėse yra labai sustiprėjęs, o populistinė, dažnai į ultrakonservatyvumą linkusi valdžia dažnai turi esą paprastą receptą įvairioms problemoms išspręsti, tik tas receptas paprastai apima naujus žmogaus teisių suvaržymus.
Bet nenoriu visko vaizduoti vien juodai, nes tai neatitiktų tikrovės. Juk visi tie iššūkiai ir žmogaus teisių suvaržymai ypač išryškėja išaugusio bendro žmogaus teisių suvokimo fone.
Bylos iš Lietuvos
VEIDAS: Ar EŽTT pasiekiančios peticijos iš Lietuvos kuo nors išsiskiria bendrame Europos Tarybos valstybių piliečių peticijų kontekste?
E.K.: Kol peticijos nėra komunikuotos Vyriausybei, nenoriu jų nei komentuoti, nei įvardyti. O tos, kurios jau komunikuotos, ne itin išsiskiria iš bendro konteksto. Problematika „tradicinė“: teisė į teisingą teismą, sulaikymo ir kalinimo sąlygos, nuosavybė, privataus gyvenimo apsauga… Bet ir praeityje buvo, ir ateityje bus bylų, kurios neturi analogų kitose šalyse. Tačiau ir šiuo atžvilgiu mes ne išskirtiniai.
VEIDAS: Ką reiškia Lietuvai tai, kad LR teisingumo ministras Juozas Bernatonis 2014-aisiais pasirašė konvencijos 15-ąjį ir 16-ąjį protokolus?
E.K.: Tai svarbūs protokolai. Antai 15-ajame protokole pabrėžiama valstybių nuožiūros laisvė joms užtikrinant konvencijoje įtvirtintas teises ir laisves. Ši sąvoka yra seniai įsitvirtinusi EŽTT jurisprudencijoje, bet konvencijoje jos kol kas nėra.
Keičiami ir kai kurie teisėjų korpuso formavimo elementai. Taip pat iki keturių mėnesių trumpinamas terminas, per kurį galima pateikti peticiją teismui, nors, manau, galiausiai tai neturės didelės įtakos bylų skaičiui: kas nori ir sugeba pateikti peticiją per šešis mėnesius, sugebės ir per keturis. Nustatoma, jog šalys nebegalės prieštarauti, kad septynių teisėjų kolegija bylą perduotų septyniolikos teisėjų Didžiajai kolegijai. Manau, tai būtų labai svarbi novela.
Antai neseniai Didžioji kolegija, kurios sudėtyje buvau ir aš, nagrinėjo bylą, kurią septynių teisėjų kolegija dar pernai siūlė perduoti Didžiajai kolegijai, nes byloje iškilęs ypač sudėtingas teisės klausimas. Valstybės, prieš kurią buvo paduota peticija, vyriausybė su tuo nesutiko. Ką gi, „septynetukas“ bylą išnagrinėjo. Kolegija skilo: rezultatas – 4:3, kad valstybė pažeidė pareiškėjo teises. Tie trys prieš balsavę teisėjai parašė atskirąją nuomonę. Vienas iš balsavusiųjų už taip pat parašė – bet prieštaraujančią ne dėl dėl bylos baigties, o tik dėl argumentų, kuriais remiantis tas rezultatas buvo gautas. Tada jau pralaimėjusiosios šalies vyriausybė pati paprašė perduoti bylą Didžiajai kolegijai.
O 16-asis protokolas ne ką mažiau svarbus. Kai jis bus pasirašytas ir ratifikuotas nustatyto skaičiaus valstybių, Lietuvos ir kitų valstybių teismai galės kreiptis į Strasbūro teismą patariamosios nuomonės, kuri, nors formaliai neprivaloma, būtų jiems paspirtis sprendžiant bylą, kurioje atitinkamas klausimas iškilo. Tai institutas, panašus į prejudicinio sprendimo institutą Europos Sąjungos Teisingumo Teisme, kurio naudingumą yra patyręs ne vienas Lietuvos teismas.
Bet pasirašymas tėra tik pasirašymas. Protokolus dar reikia ratifikuoti, o tai rimta parlamentinė procedūra. Labai tikiuosi, kad šis procesas neužtruks labai ilgai.
VEIDAS: Kiek peticijų iš Lietuvos laukia nagrinėjimo?
E.K.: Keli šimtai – nelygu kaip skaičiuosi. Juk daug akivaizdžiai nepagrįstų peticijų nagrinėja ir atmeta vienas teisėjas (ne aš – aš vienasmeniškai nagrinėju peticijas prieš kitą valstybę, ne prieš Lietuvą). Būna, kad tokių nepriimtinų peticijų susikaupia daugiau, o būna, kad ta lentyna, jei taip galima sakyti, „prasivalo“. Bet peticijų, kurios nepripažintos nepriimtinomis, šiuo metu yra daugiau nei trys šimtai. Tai nemažai, atsižvelgiant į Lietuvos gyventojų skaičių. Kita vertus, su Lietuva Strasbūro teisme bylinėjasi ne vien Lietuvos Respublikos piliečiai ir ne vien jos gyventojai.
VEIDAS: Numatoma, kad šiemet net dvi bylos prieš Lietuvą bus nagrinėjamos Didžiosios kolegijos – dėl genocido ir dėl kelių blokavimo. Gal galite pakomentuoti, kuo jos svarbios?
E.K.: Pirmoji, „Vasiliauskas prieš Lietuvą“, jau buvo nagrinėjama 2014 m. – birželio pradžioje. Asmuo Lietuvos teismų buvo nuteistas už dalyvavimą Lietuvos gyventojų genocide šeštojo dešimtmečio pradžioje, tačiau jis mano, kad buvo nuteistas už veiką, kuri tuo metu nebuvo kriminalizuota. Labai įdomi ir sunki byla. Beje, į bylą kaip trečioji šalis prieš Lietuvą įstojo Rusija. Ta byla tikrai labai svarbi Lietuvos valstybei. Koks bus priimtas sprendimas ir kada jis bus priimtas, negaliu prognozuoti, gal ir 2015 m. Bet žinodamas šios bylos svarbą negaliu nesistebėti, kad jokia Lietuvos žiniasklaidos priemonė net neparašė, jog ta byla apskritai buvo nagrinėjama viešame posėdyje. O teismo salė buvo sausakimša. Delegacijų ir žurnalistų buvo iš, atrodo, aštuoniolikos valstybių. Tik tarp tų valstybių nebuvo Lietuvos.
O vadinamoji kelių blokavimo byla – tai „Kudrevičius ir kiti prieš Lietuvą“. Turbūt dar daug kas prisimena tuos keliolikos metų senumo įvykius. Septynių teisėjų kolegijoje pareiškėjai laimėjo bylą santykiu 4:3. Tačiau Lietuvos Vyriausybė paprašė tą bylą perduoti Didžiajai kolegijai, ir prašymas buvo patenkintas. Ši byla tikriausiai bus nagrinėjama 2015 m.
VEIDAS: Kodėl Lietuvoje taip ir nebuvo įgyvendinta individualaus konstitucinio skundo idėja? Ar taip būtų galima sumažinti peticijų EŽTT skaičių iš Lietuvos?
E.K.: Kodėl ta idėja nebuvo įgyvendinta, galima būtų pasakoti labai ilgai. Individualaus konstitucinio skundo idėjos, 2006–2007 m. jau pradėtos įgyvendinti, užblokavimo istorija turi savo juoduosius didvyrius, o jie turėjo savo motyvų, anaiptol ne teisinių. Bet šiandien nebūtų labai produktyvu (nors nesakau, kad šiaip jau nenaudinga) gręžiotis atgal. Verčiau pabandyti grįžti prie šios idėjos ir ją pagaliau įgyvendinti. Lietuva šiuo metu yra tarp nedidelės mažumos Europos valstybių, kuriose yra Konstitucinis Teismas, bet į jį negalima kreiptis tiesiogiai. Jei individualus konstitucinis skundas pagaliau būtų įvestas, tai Europos Žmogaus Teisių Teisme, be abejo, būtų vertinama (gal su išlygomis, o gal ir ne, nelygu ką mes nustatytume) kaip nacionalinė teisinės gynybos priemonė, kurią turi išnaudoti pareiškėjas, prieš kreipdamasis į Strasbūro teismą. Taip, Konstituciniam Teismui darbo padaugėtų, tačiau daug ginčų galėtų būti išspręsta Lietuvoje ir jie nekeliautų į Strasbūrą, kur kartais atsakymo laukti tenka, deja, ne vienus metus.
VEIDAS: Kaip atrodo Lietuvos teismų sistema žvelgiant iš EŽTT perspektyvos? Kas keistina?
E.K.: Na, šia tema galima būtų ir ilgą paskaitą skaityti. O jei trumpai, ji atrodo tikrai ne blogiau nei daugelio kitų Europos Tarybos valstybių narių. Žinoma, tai nereiškia, kad nėra ydų. Mačiau ir tokių teismų sprendimų, kurie negali, švelniai tariant, nenustebinti, bet mačiau ir puikių.
Tačiau galėjote paklausti: kas nekeistina? Atsakyčiau: nekeistinas profesinis teisių sistemos pobūdis, kai teisingumą vykdo profesionalūs teisėjai. Čia galimos nedidelės išimtys, sietinos su tam tikromis bylų kategorijomis, kur gali būti pageidaujamas tarėjų ar prisiekusiųjų tarėjų dalyvavimas, netampantis taisykle.
Loading ...