Karinis perversmas Egipte supriešino ne tik šalies visuomenę, bet ir Artimųjų Rytų regiono valstybes, todėl be didžiosios tarptautinių santykių galios įsikišimo padėtis Egipte stabilizuota nebus. Rusijai, Kinijai bei JAV nerodant intereso imtis arbitro vaidmens, ES lieka vienintelė galinti ir norinti priimti šį iššūkį.

Septyniolikmetis Kaashifas el-Sabaghas savo kailiu patyrė konflikto Egipte kainą: per skerdynes jis neteko tėvo bei brolio ir buvo atskirtas nuo kitų šeimos narių. „Viskas, ko aš noriu, – kad ši beprotybė ir smurtas liautųsi“, – sako paauglys.
Jis anaiptol ne vienintelis – skaičiuojama, kad dramatiški įvykiai Egipte jau nusinešė daugiau nei 900 gyvybių.
Liepos pradžioje kariuomenei įvykdžius perversmą Egipte, viena didžiausių Artimųjų Rytų valstybių paskendo politiniame, socialiniame bei ekonominiame chaose. Kol kariuomenė jėga vaiko improvizuotas Musulmonų brolijos ir nuverstojo prezidento Mohammedo Mursi šalininkų stovyklas, šie degina šventyklas, apsiaučia ir niokoja verslo centrus bei policijos pastatus.
Jei padėtis nebus stabilizuota, nederėtų atmesti ir pavojingiausio įvykių scenarijaus – pilietinio karo grėsmės vienoje įtakingiausių pasaulyje arabų sunitų valstybių. Todėl Egiptui užimant strategiškai svarbią geopolitinę poziciją Vakarų diplomatija, o visų pirma ES, privalo kuo greičiau imtis visų įmanomų priemonių, kad šiam scenarijui būtų užkirstas kelias.

Gyventojai susiskaldę

Egipto gyventojai skilo į kelias priešiškas stovyklas. BBC kalbintas žurnalistikos magistrantas teigia palaikąs naujojo Egipto gynybos ministro Abdelio Fattah el-Sissi poziciją ir neabejoja, kad jėgos panaudojimas Kaire buvo būtinas, siekiant išvaikyti teroristus iš miesto centro. Tokiam požiūriui atvirai pritaria ir Arabų pavasario nepaliestos, tačiau dėl nuolat didėjančios Musulmonų brolijos įtakos regione nuogąstaujančios valstybės – Bahreinas, Jungtiniai Arabų Emyratai ir Saudo Arabija.
Kitas protestuotojas, 34-erių metų batsiuvys iš Pakistano, laikosi priešingos nuomonės, teigdamas, kad atvyko ginti Arabų pavasario idealų ir „su malda bei nuoga krūtine kovoti prieš karinės diktatūros žiaurumą“.
Panašios nuotaikos tvyro ir Turkijos gatvėse, kur jau kelias savaites iš eilės renkasi didelės nuverstąjį Egipto prezidentą palaikančių protestuotojų minios. Kaip vienam Turkijos dienraščiui tvirtino 30-metis inžinierius iš Ankaros Semitas Okulay, „mes privalome būti su savo broliais ir seserimis iš Egipto baisaus karinio teroro akivaizdoje“.
Valstybiniu lygiu griežčiausiai „teisėtos ir demokratinės vyriausybės nuvertimą“ smerkia buvusios tvirtos nuverstojo prezidento M.Mursi sąjungininkės – Tunisas, Kataras ir ta pati Turkija. Beje, pastaroji ne tik atšaukė savo ambasadorių iš Kairo – jos ministras pirmininkas, islamiškos Teisingumo ir plėtros partijos vadovas Tayyipas Erdoganas atvirai apkaltino Izraelį surengus M.Mursi nuvertimo sąmokslą.
Didžioji Egipto gyventojų dalis kol kas tiesiog neramiai laukia, kuo baigsis dabartiniai įvykiai. Nuosaikesnės pozicijos laikosi ir dalis arabų valstybių, tarp kurių – Iranas, Sudanas, Pakistanas ir Afganistanas.
Lyg spalvingai interesų mozaikai dar trūktų žavesio, savo nuomonę apie įvykius Egipte reiškia ir tokios organizacijos, kaip „Al Qaeda“, „Hezbollah“ ar „Hamas“. Šių teroristinių organizacijų bei šimtų kitų islamiškų judėjimų skelbiami Egipto ateities scenarijai varijuoja nuo visiškos anarchijos įsigalėjimo iki griežčiausia šariato teise grįstos musulmonų valstybės sukūrimo.
Neabejojama, kad be aktyvios didžiųjų valstybių įtakos padėtis Egipte greitai nebus stabilizuota. Akivaizdus Rusijos ir Kinijos susilaikymas nuo aukščiausio lygio politinių pareiškimų Egipto atžvilgiu demonstruoja jų nenorą tiesiogiai veltis į šį sudėtingą lošimą dėl demokratijos Artimuosiuose Rytuose. Tokiame kontekste aiškėja, kad tik JAV ir ES turi reikiamų svertų tapti efektyviais arbitrais Egipto konflikte.

Dominuos ES, o ne JAV

Tokių konfliktų kaip Egipte reguliavimas reikalauja aiškios ir konkrečios darbotvarkės bei greitų sprendimų, todėl būtų naivu tikėtis, kad abi sunkiasvorės – JAV ir ES dalytųsi lyderio vaidmeniu. Jau dabar galima konstatuoti, kad ši pareiga pirmiausia teks ES.
Tą lemia kelios priežastys. Visų pirma, kaip pastebi „Stratfor“ analitikai, JAV nebėra linkusios prisiimti pagrindinio tarptautinių santykių formuotojo vaidmens, jei nekyla grėsmė fundamentaliems interesams. Turint omenyje Egiptą, fundamentalūs Amerikos interesai apsaugomi tol, kol Sueco kanalu netrikdomai vyksta laivyba, o Sinajaus pusiasalis bei pasienis su Gazos ruožu yra griežtai kontroliuojami.
Šių interesų apsaugą JAV garantuoja dar Hosni Mubarako valdymo laikais užsitarnautas Egipto kariuomenės palankumas. Tai patvirtina ir prezidentas Barackas Obama, teigdamas, kad „Amerika negali nulemti Egipto ateities – tai pačių Egipto žmonių reikalas“. Ir nors B Obama atšaukė tradicines JAV ir Egipto ginkluotųjų pajėgų pratybas bei sustabdė keturių F-16 naikintuvų pristatymą Egiptui, tai yra labiau simbolinis gestas, skirtas demokratijos rėmėjams regione pamaloninti, nei rimta sankcija Egipto kariuomenei. O kasmetinis 1,3 mlrd. dolerių paramos paketas, skirtas Egipto kariuomenei stiprinti, nėra ir vargu ar bus atšauktas.
Tuo metu, kai JAV ėmė mažinti savo įsitraukimo į regionines krizes mastą, ES „užsiaugino raumenis“, sukūrė išorinės diplomatijos vadovo pareigybę ir ėmė vis garsiau ir solidariau reikšti 28 bloko valstybių pozicijas tarptautinėje arenoje.
ES siekis atsikratyti ekonominio milžino, tačiau nykštuko politikoje epiteto matomas virtinėje situacijų, nuosekliai pastebimų dar nuo 2011-ųjų įvykių Libijoje. Būtent tada europiečiai, visų pirma prancūzai, prisiėmė atsakomybę už koalicijos, atsakingos už neskraidymo zoną, sudarymą. Panašiai situacija klostėsi ir Sirijoje: B.Obamos administracija daugybę kartų pasmerkė pilietinį karą, tačiau siekė išvengti tiesioginio dalyvavimo konflikte. O ES entuziastingai ėmėsi remti Sirijos sukilėlius, tapdami stipria atsvara Rusijos interesams.
Egipto atžvilgiu ES nusiteikusi taip pat ryžtingai. ES užsienio politikos vadovė Catherine Ashton tapo vienintele aukščiausio rango Vakarų diplomatijos atstove, ne tik du kartus vykusia į Egiptą, bet ir „tvirtai nusiteikusia grįžti, jei tik to norės patys egiptiečiai“.

Liepos pradžioje įvykęs karinis perversmas Egipte – pirmasis demokratijos išbandymas Arabų pavasario paliestose šalyse. Ar musulmoniškoms šalims lemta pasiekti demokratinį valstybės modelį?

Karinis perversmas Egipte įvyko po to, kai prezidentas Mohamedas Morsi atmetė liepos pirmąją kariuomenės vadų jam įteiktą ultimatumą. Generolai tada ragino prezidentą inicijuoti skubius veiksmus padėčiai šalyje stabilizuoti, siūlė trumpa kalba atsakyti į opozicijos reikalavimus formuoti koalicinę vyriausybę ir padaryti reikiamus konstitucinius pakeitimus.
Keista, bet M.Morsi net nesistengė visuomenei pateikti jokio konkretaus valstybės išvedimo iš krizės plano. Egiptietis studentas Amro el Maheris primena, kad prasidėję protestai iš pradžių tikrai nereiškė siekio nuversti M.Morsi: „Iš tikrųjų tarp protestuotojų siekiančiųjų prezidento atsistatydinimo ar atstatydinimo nebuvo daug. Dauguma norėjo, kad prezidentas pamatytų, jog šalyje yra daug kitaip mąstančių žmonių, kurie mato jo pastangas žingsniuoti autoritarizmo link ir ignoruoti piliečių valią bei nuomonę.”
Tad kas slypi už pirmojo demokratijos išbandymo arabų šalyse?

Slypinti socialinė bomba

Prezidento M.Morsi nuvertimas parodė, kad regiono valstybių institucinė sąranga nėra pasirengusi demokratiniais metodais atlaikyti pakitusios piliečių nuomonės. Kitaip tariant, paaiškėjo, kad konvenciniai valdžios kaitos metodai veikia tik senas demokratijos tradicijas turinčiose valstybėse. Šiaurės Afrikos valstybių gyventojams iki to dar toloka: egiptiečiai palaukė metus, pamatė, kad politikai neįgyvendina jų reikalavimų, – ir vėl į gatves, vėl į protestus.
Tai, dėl ko griuvo Egipto valdžia, ES Tarybos prezidentas Hermanas Van Rompuy dar sausį pavadino tiksinčia socialine bomba. Kitaip tariant, poreikis sukurti funkcionuojančią ekonomiką ir siekis įvesti veikiančią demokratiją kelis dešimtmečius autokratinio režimo sąlygomis gyvenusias visuomenes vėl grąžino į socialinių įtampų, kurios buvo primirštos dėl Arabų pavasario metu sustiprėjusios vienybės, laikotarpį.
Pavyzdžiui, Tunisas, kuriame pirmajame įvyko valdžios kaita, ekonominėms ir politinėms reformoms įdiegti sulaukė 68 mln. eurų paramos iš ES fondų, o Europos investicinis bankas skyrė 270 mln. eurų darbo vietų kūrimo ir investavimo iniciatyvoms remti. Tačiau sudėtinga ekonominė padėtis šiose šalyse taip pat kelia visuomenės nepasitenkinimą.
Būtent dėl nesprendžiamų ekonominių problemų po metų M.Morsi valdymo Egipto visuomenė vėl sukilo, nes ji tikisi greitų permainų. Lietuvos užsienio reikalų viceministras Vytautas Leškevičius teigia, kad islamistų lyderis iš tiesų kaltas dėl daugelio šalies problemų: dėl „politinio pato“ sukūrimo santykiuose su sekuliaria opozicija, taip pat dėl nevyriausybinio sektoriaus aktyvistų suėmimo, dėl moterų teisių varžymo, dėl negebėjimo susitvarkyti su kasdieniais reikalais, pavyzdžiui, net vis plintančiais smulkiais nusikaltimais. Nemaža atsakomybė dalis jam tenka net ir dėl nepakankamo aprūpinimo elektra bei maisto atsargomis.

Žingsnis į priekį ar atgal?
Artimųjų Rytų analitikas Sakhras al-Makhadhi teigia, kad įvykiai Egipte yra demokratinis perversmas, nes prieš metus demokratiškai išrinktas prezidentas, piliečių nuomone, valdė toli gražu ne demokratiškai. Analitiko nuomone, šis perversmas – pirmas rimtas demokratijos išbandymas Arabų pavasario šalyse, todėl stebimas viso pasaulio.
Tačiau kartu nuogąstaujama, kad Egiptas kaip niekad anksčiau gali tapti „giliosios valstybės“ (angl. deep state) principu gyvenančia šalimi, kurioje labai svarbų vaidmenį vaidina kariuomenė. Analitinio centro „European Council on Foreign Relations“ Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos programos direktoriaus Danielio Levy nuomone, karinis perversmas iš tiesų yra ne laisvės, o senojo – biurokratinio, karinio ir verslo elito – valdomo režimo pergalė. Ekspertas primena, kad Turkijai išeiti iš „giliosios valstybės“ modelio prireikė daugelio metų, o kariuomenės vadų svoris šios šalies politiniame gyvenime vis dar tebėra didelis.
Kita vertus, būtent karinis dėmuo buvo pagrindinis veiksnys, apsaugojęs nuo islamistinių judėjimų įsigalėjimo šalies politikos viršūnėje, todėl galbūt panašus apibendrinimas tinka ir Egiptui. Vis dėlto yra ir kita versija: M.Morsi politika pradėjo kėsintis į kariuomenės užimamą poziciją ir į pavojingą verslo oligarchų galios didėjimą, tad kariuomenės perversmas traktuojamas ir kaip noras išsaugoti esamą padėtį.
Apibendrinant galima teigti, kad Egipte vykstantys procesai iškelia demokratijos ir islamo pagrindais besikuriančios valstybės santykio klausimą. Pasak analitinio centro „Council on Foreign Relations“ eksperto Edo Huseino, dabar radikalesni arabų pasaulio islamistai sakys: „Mes jums tai sakėme. Demokratija neveikia. Vienintelis kelias sukurti islamo valstybę yra ginkluota kova.“ D.Levy teigimu, demokratija musulmoniškose valstybėse bus įmanoma tik turint abu dėmenis: stiprų islamistinį ir stiprų sekuliarų demokratinius projektus. Bent vieno iš šių dėmenų diskriminavimas ar neatstovavimas jam reikš nuolatinę įtampą.
Laikinasis Egipto lyderis Adly Mansouras jau pateikė planą, kaip valdžią vėl sugrąžinti civiliams. Tačiau ir liberalioji opozicija, ir islamistinė M.Morsi užtarianti Musulmonų brolija šį planą atmetė. Todėl kol kas atrodo, kad Egiptas pasmerktas dar vienam suirutės laikotarpiui, o ar jam pavyks išlaikyti demokratijos išbandymą ir tapti pavyzdžiu kitoms, neramumų luošinamoms Arabų pavasario valstybėms, tebėra neaišku.

Turizmo sektoriuje – pesimistinės nuotaikos

Pastarųjų savaičių neramumai ypač atsiliepė Egipto turizmo sektoriui, kuris yra vienas pagrindinių ekonomikos variklių. Prieš revoliuciją 2010-aisiais Egipte apsilankė rekordiškai didelis 14 mln. turistų srautas ir turizmo indėlis į šalies BVP tada sudarė 13 proc. 2011-aisiais šis skaičius krito iki 9,5 mln., o šiemet, bent iki prezidento nuvertimo, buvo prognozuojamas 11,4 mln. turistų srautas. Tiesa, dabar jau aišku, kad tiek tikrai nebus.
Nesvarbu, kad patys egiptiečiai ir kelionių agentūrų atstovai bando raminti, jog protestai Egipte – lokalūs, todėl politiniai neramumai esą netrukdys ilsėtis šios šalies kurortuose. Keliautojų tai neįtikina. Anksčiau įsigytų kelionių į Egiptą žmonės dažniausiai neatsisako, tačiau atvykę poilsiauja uždaruose kompleksuose ir atsisako visų kelionių po šalį: į Kairą, Luksorą, prie piramidžių, net kruizų Nilu.

Praėjus porai metų po Arabų pavasario revoliucijų, Tunise ir Egipte taika bei ramybė dar neįsivyravo – kas porą mėnesių kylantys kruvini susirėmimai vis išbaido čia sugrįžti bandančius turistus.

Egipto kurorto Šarm el Šeicho verslininkai su nostalgija prisimena sausakimšus barus ir restoranus, užpildytus viešbučius ir minias išlaidaujančių turistų. Nuo revoliucijos pradžios padėtis gerokai pasikeitusi: 2010 m. Egiptą aplankė daugiau nei 14,7 mln. turistų, atnešusių šaliai 12,5 mlrd. JAV dolerių pajamų, o 2012 m. – jau 11,5 mln. poilsiautojų, palikusių 10,5 mlrd. dolerių.
Panašiomis nuotaikomis gyvena ir Arabų pavasario revoliucijos lopšys Tunisas, kuriame 2011 m. vien tik vokiečių turistų sumažėjo 41 proc., iki 270 tūkst.
Nuo šių metų pradžios du didžiausi Europos kelionių operatoriai TUI Vokietijoje ir „Thomas Cook“ Didžiojoje Britanijoje ėmė pastebėti ženklų, kad poilsinių kelionių į Šiaurės Afriką, taip pat ir į Tunisą bei Egiptą paklausa atsigauna. Tačiau vos tik užsimezga menki turizmo daigeliai, juos staiga nuskabo šiose šalyse kas porą mėnesių kylantys kruvini susirėmimai. Tokios žinios ir vėl išbaido vokiečių, kanadiečių, italų, amerikiečių bei kitų tautybių poilsiautojus.
Jų išgąstis nestebina: į šias šalis taika ir ramybė vis dar negrįžta, o ilgamečius diktatorius nuvertę gyventojai pradeda jausti, kad gavo visai ne tai, dėl ko kovojo. Tunisas įklimpo į politinę krizę nuo vasario pradžios, kai prie savo namų buvo nušautas islamistų valdomos vyriausybės kritikas Chokri Belaidas ir gatves užtvindė protestuotojai. O Egipte praėjus dvejiem metams po to, kai revoliucionieriai nuvertė diktatorių Hosni Mubaraką, protestuotojai kone kas mėnesį grįžta į Kairo Tahririo aikštę – dabar jau protestuoti prieš naująjį islamistų grupuotės „Musulmonų brolybė“ prezidentą Mohamedą Morsį.
Oponentai ir tarptautiniai apžvalgininkai dabartinį Egipto prezidentą kritikuoja ne tik nesugebėjus parengti nuoseklaus šaliai būtinų reformų plano, bet ir stengiantis plėsti savo galią bei bandant užtildyti kritikus tais pačiais metodais, kokius mėgo ir nuverstasis diktatorius H.Mubarakas.
Prie kruvinų politinių protestų Egipte prisidėjo ir religiniai susirėmimai tarp krikščionių ir musulmonų. Nuo revoliucijos pradžios prasidėję išpuoliai prieš 10 proc. Egipto populiacijos sudarančius krikščionis šioje šalyje plinta, o Molotovo kokteiliai, susišaudymai ir ašarinės dujos tapo įprastais protestų palydovais.
Egipto turizmo verslo atstovai ir kelionių organizatoriai iš Vakarų šalių tvirtina, kad nuo Kairo ir kitų didžiųjų miestų nutolę Raudonosios jūros kurortai, į kuriuos vyksta ilsėtis dauguma poilsiautojų, yra saugūs – neramumai jų nepalietė net per revoliucijos įkarštį. Vis dėlto vakariečių šios kalbos neįtikina, ypač girdint žinias, kad šiemet ginkluoti beduinai pagrobė britų porą, vykusią į Šarm el Šeicho paplūdimius, sausio pabaigoje vandalai užpuolė ir nusiaubė „InterContinental“ viešbutį Kaire, o Pasaulio ekonomikos forumo tyrime “Kelionių ir turizmo konkurencijos indeksas 2013″ Egiptas užima 85 vietą iš 140 šalių: per metus šalis nukrito per 10 pozicijų, o saugumo kategorijoje užėmė paskutinę vietą.
„Žmonės dabar nevyksta į Egiptą, bent jau Šiaurės Amerikos gyventojai. Egipte dedasi nemalonūs dalykai, o per atostogas norisi atsipalaiduoti ir gerai praleisti laiką“, – pabrėžia Toronte įsikūrusios bendrovės „Takas keliauti“ savininkė Flavia Jaber.
Vienintelė tauta, kuriai neramumai Egipte, regis, nė motais, yra rusai. „Mūsų viešbučius Raudonosios jūros teritorijose yra užpildę rusai“, – tvirtina pasaulinio viešbučių tinklo „Marriott“ tarptautinės divizijos prezidentas Edas Fulleris.
Praėjusiais metais į Egiptą atvyko 2,3 mln. rusų turistų, tad nieko keista, kad Egipto turizmo ministras Hishamas Zazou sausio 7 d., per rusų stačiatikių Kalėdas, kartu su ištikimiausiais šalies svečiais lankėsi šio kurorto katedroje.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Pirmuoju demokratiškai išrinktu Egipto prezidentu tapo buvęs radikalas, uolus sunitas, žydų ir krikščionių priešas, dabar mėginantis įtikinti, kad sugebės Egiptą pasukti demokratijos ir tolerancijos keliu.

Kelias praėjusias savaites sprendėsi Egipto likimas. Šalyje, kurioje prieš metus įvyko revoliucija – buvo nuverstas diktatorius Hosni Mubarakas, vyko pirmieji šalies istorijoje demokratiniai prezidento rinkimai, o juose rungėsi dvi priešingybės – “Musulmonų brolijos” kandidatas Mohammadas Morsi ir Hosni Mubarako valdymo metu ministro pirmininko pareigas ėjęs Ahmedas Shafiqas. Pirmasis, nors ir islamistas, žadėjo Egipto žmonėms tai, ką Vakaruose vadiname demokratija, o arabų pasaulyje reiškia bent jau daugiau teisių, laisvių ir galimybių. Antrasis užnugaryje turėjo tvirtą kariškių palaikymą ir rengėsi senąjį Mubarako režimą pakeisti karine chunta arba fundamentalistine diktatūra.
Ir nors egiptiečiai į rinkimus ėjo nenoriai, visgi didžiuliam demokratijos rėmėjų džiaugsmui ir nuostabai pergalė rinkimuose buvo pripažinta ne A.Shafiqui, o būtent islamistui M.Morsi.
Tačiau ar islamistas ir demokratas – suderinamos sąvokos?

Laukia kariškių pasipriešinimas

Kol kas visi ženklai rodo, kad M.Morsi iš tiesų ketina imtis žmogaus teisių ir tolerancijos įvirtinimo bei nacijos suvienijimo reikalų.
Tačiau M.Morsi laukia sunkus ir ilgas kelias, kol jis galės įvykdyti bent vieną savo rinkiminį pažadą – suvienyti Egiptą, suteikti moterims tas pačias teises, kokias turi vyrai, ir įskiepyti toleranciją kitatikiams, kitaminčiams ar kitataučiams.
Visų pirma, jis pats kaip asmenybė nėra nei charizmatiškas, nei įkvepiantis oratorius, nors tvyrant politiniam ir socialiniam chaosui, šios savybės labai praverstų. Juk net ir kandidatu į prezidentus jis tapo per atsitiktinumą – 2011 m. įsteigtos “Laisvės ir teisingumo” partijos išrinktuoju turėjo tapti šios partijos mecenatas milijardierius Khairat El-Shateras. Tačiau dėl kaltinimų korupcija iš kovos dėl prezidento posto jis buvo pašalintas, o jo vietą užėmė niekam neimponuojantis inžinerijos mokslų daktaras, buvęs parlamentaras M.Morsi.
Dar svarbiau tai, kad prezidentui teks atlaikyti ir didžiulį Kariškių tarybos, po H.Mubarako nuvertimo veikusios kaip prezidento institucija, pasipriešinimą. Pavyzdžiui, nors buvo įsipareigojusi valdžią naujai išrinktam prezidentui perleisti birželio 30-ąją, ši taryba prieš pat rinkimus pasistengė apriboti būsimo šalies vadovo įgaliojimus, o savuosius – kiek įmanoma išplėsti. Keliais dekretais generolai prisiėmė sau privilegiją formuoti ir tvirtinti šalies biudžetą, taip pat teisę vetuoti būsimą konstituciją. Kariams buvo suteikta netgi teisė, esant reikalui, suimti civilius gyventojus. Tačiau svarbiausia, kad taryba prieš pat prezidento rinkimus paleido demokratiškai išrinktą parlamentą, kurį sudarė islamistų dauguma.
Tad M.Morsi laukia ne tik nauji parlamento rinkimai, bet ir nuolatinė konfrontacija su daugiau nei bet kada galių įgijusiais kariškiais.
Vis dėlto gera žinia ta, kad M.Morsi bent jau liko teisė formuoti vyriausybę, ir jau pirmosios dienos parodė, kad bent jau tai darydamas, naujasis Egipto prezidentas laikysis anksčiau savo deklaruotų principų.
Pavyzdžiui, M.Morsi pirmojoje kalboje egiptiečiams pažadėjo, kad atkurs piliečių pasitikėjimą vieni kitais ir taps “prezidentu visiems ir kiekvienam”: musulmonams, krikščionims, jauniems ir seniems, moterims ir vyrams, darbininkams, tarnautojams ar verslininkams.
Jo žodžius netrukus palydėjo ir pirmieji veiksmai. Praėjusios savaitės viduryje buvo paskelbta, kad pirmą kartą Egipto istorijoje viena iš viceprezidentų M.Morsi paskyrė moterį, o vienas iš vyriausybės ministrų bus krikščionis – tai Egipte iki šiol buvo visiškai neįsivaizduojama, juolab turint omenyje, kad tokį sprendimą priėmė būtent islamistas prezidentas.

Islamistai – už toleranciją?

Kaip pažymi “International Business Times” žurnalistė Amrutha Gayathri, gali atrodyti, kad priežasčių nemėgti islamistų yra daugiau nei pakankamai. Vakarų politikai iki šiol vieningai aiškino, kad islamistų pergalės arabų pavasarį išgyvenusiose valstybėse prilygsta katastrofai. Esą tai reikštų visišką kitų religijų diskriminavimą, agresyvius santykius su Vakarų valstybėmis, paramą teroristiniams judėjimams.
Tačiau radikalieji islamistai “paprastus” islamistus – tokius kaip M.Morsi, Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje patys niekina ir jokiu būdu savęs su jais netapatina.
M.Morsi, regis, irgi neturi nieko bendro nei su radikalaus islamo protegavimu, nei su teroristiniais judėjimais. Netgi priešingai – dabartinis al Qaeda vadas Aymanas al Zawahiri yra pareiškęs, kad didžiulė gėda, jog islamistu save vadinantis M.Morsi jaunus egiptiečius pakvietė rikiuotis prie balsadėžių, o ne imtis ginklų ir pradėti džihadą – karą su kitatikiais.
Čia svarbu žinoti, kad organizacija “Musulmonų brolija” dėl įtariamų sąsajų su teroristiniais judėjimais, H.Mubarako valdymo laikotarpiu Egipte kurį laiką buvo netgi uždrausta, o kai kurie jai priklausantys nariai vėliau iš tiesų perėjo į al Qaeda. Kita vertus, “Musulmonų brolijoje” nestinga ir žmonių, pasisakančių už demokratines vertybes bei teisinę visuomenę. Tad, kaip teigia analitikai, “Musulmonų brolija” dabar yra kryžkelėje tarp islamiško šariato ir demokratijos, ir M.Morsi turi galimybę pasukti būtent šia kryptimi.
Ženklų, kad islamistai Egipte linkę rinktis būtent demokratijos kelią, yra pakankamai. Pavyzdžiui, prieš rinkimus karinei tarybai paleidus parlamentą ir apribojus būsimojo prezidento įgaliojimus, islamistai ne tik protestavo kartu su pasaulietinių pažiūrų šalininkais ir jaunimo grupėmis, bet ir patys buvo aktyviausi šių protestų dalyviai.

M.Morsi – dvilypė asmenybė
Vis dėlto nereikėtų skubėti ir idealizuoti M.Morsi ar kitų jo partiečių, tiesiog, kaip pažymi analitinis žurnalas “Foreign Policy”, vertėtų luktelėti ir leisti už save prabilti jo darbams. Mat M.Morsi apie demokratiją ir toleranciją postringauja ne taip jau seniai – tik po to, kai buvo nuverta H.Mubarako diktatūra. O prieš tai jo biografijoje būta nemažai radikalių potėpių. Pavyzdžiui, dabar religijos laisvę deklaruojantis prezidentas (kuris pats, beje, yra giliai religingas žmogus) devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje yra priklausęs antisionistiniam komitetui, pasisakiusiam prieš bet kokių santykių su Izraeliu palaikymą. Be to, jis ilgai buvo nusiteikęs ir prieš Koptus (Egipto krikščionių bendruomenę), reiškė palaikymą organizacijai “Hamas”.
Dabar jis kalba visiškai priešingai, ir nors jo žodžiai skamba nuoširdžiai, praeitis liudija, kad M.Morsi moka nesunkiai persiorientuoti ir keitalioti nuomonę.
Įdomu tai, kad Egipto krikščionys, moterys, nuosaikūs musulmonai ir aukštesnės klasės egiptiečiai balsavo už jo priešininką A.Shafiqą. Ir visai ne dėl to, kad būtų išsiilgę nuverstojo diktatoriaus H.Mubarako laikų, o iš baimės, kad M.Morsi – dar didesnė blogybė ir atėjęs į valdžią jis paverstų Egiptą tikra šariato valstybe.
Visgi kol kas nėra nė vieno požymio, kad ši išankstinė baimė būtų buvusi pagrįsta. “Jis sako daugybę labai teisingų dalykų, tiek privačiuose susitikimuose, tiek viešai, ir kol kas nėra priežasčių nerimui”, – konstatuoja JAV Valstybės departamento atstovė Victoria Nuland.

M.Morsi biografija
Pilnas vardas – Muhammad Morsi Isa al-Ayyat.
Gimė 1951 m. rugpjūčio 20 d. (60 m.), Šiaurės Egipte Nilo deltos rytuose esančioje provincijoje šalia Viduržemio jūros.
Išsilavinimas:
Kairo universitete įgijo inžinerijos magistro laipsnį, o vėliau Pietų Kalifornijos universitete apsigynė mokslų daktaro laipsnį.
1982 – 1985 m. dirbo profesoriaus asistentu Kalifornijos valstijos universitete.
1985 m. grįžo į Egiptą dėstyti Zagazigo universitete.
Asmeninis gyvenimas:
1979 m. vedė Najlą Mahmoud. Du iš penkių jo vaikų yra gimę JAV ir turi šios šalies pilietybę.
Politinė veikla:
2000 m. kaip nepriklausomas kandidatas penkeriems metams buvo išrinktas į Egipto parlamentą, nes tuo metu jo partija “Musulmonų brolija” buvo uždrausta diktatoriaus H.Mubarako.
2011 m. buvo išrinktas naujai įsteigtos ir įtakingo milijardieriaus Khairat El-Shatero finansuojamos “Laisvės ir teisingumo” partijos pirmininku.
Po to, kai partijos rėmėjas buvo diskvalifikuotas iš prezidento rinkimų dėl kaltinimų korupcija, M.Morsi tapo šios partijos kandidatu į šalies prezidento postą.
Religija:
Išpažįsta sunitų tikėjimą.

Ko gero, mažai kas ginčysis, jog Egipte ne vieną ir ne du tūkstantmečius stūksančios piramidės – vienas iš svarbiausių pasaulio stebuklais laikomų objektų. Vieni mano, jog jos pastatytos savimylų faraonų nurodymu, kaip būsimosios jų kapavietės.

Kiti tvirtina, jog piramidžių paskirtis – mistinė (jų struktūroje žyniai neva užšifravę esmines Visatos paslaptis). Treti yra linkę įžvelgti ir nežemiško proto pagalbą jas statant. Kaip ten bebūtų, archeologai kasinėja, fantastai rašo knygas – ir, rodos, Egipto piramidėmis retą kurį benustebinsi. Vis tik fizikas iš Krasnojarsko (Rusija) Pavelas Polujanas iškėlė naują versiją apie garsiųjų Egipto piramidžių paskirtį.

Versijos autorius dievagojasi nepretenduojąs į pasaulinio masto atradimą. Kur kas labiau fiziką domina klausimas, kodėl tos senovės egiptiečių žinios buvo slepiamos po septyniais užraktais? Bet kuriuo atveju, P. Polujanas tikina, jog kalba eis ne apie kokias nors mistines paslaptis ar fantastines piramidžių paskirties versijas. Anot P. Polujano, visa paslaptis glūdi tame, jog piramides statę senovės meistrai granitinių luitų pjaustymui naudojo deimantinius pjūklus – varinius rėžius, kurių dantelius atstojo deimantai.

Fizikas įsitikinęs, jog kertinis akmuo piramidžių statybų istorijoje buvo Afrikoje, Nilo upės baseine išvystyta deimantų gavyba. Niekam ne paslaptis, jog deimantų kristalai – viena tvirčiausių natūralių medžiagų Žemėje. Manoma, kad pirmiausiai deimantai buvo vertinami dėl savo tvirtumo charakteristikų, ir tik statant piramides įgijo dieviško ir amžino brangakmenio reputaciją. Idėjos autorius siūlo nepatingėti pasikapstyti po Egipto piramides supantį smėlį – didelė tikimybė, jog atkakliausieji ten galėtų rasti deimantų. Juk, jeigu akmens luistų pjaustymas buvo organizuotas pramoniniu mastu, tikėtina, jog iš tūkstančių pjūklų galėjo byrėti ir statybų aikštelėje po darbininkų kojomis mėtytis deimantiniai danteliai.

Egiptologams sunkiai pavyksta rasti atsakymą, kaip senovės meistrai įsigudrino taip lygiai nugludinti akmeninių luistų paviršius. Juk prieš tūkstantmečius gyvenę žmonės vargu ar žinojo apie supertvirtą plieną, o vario pagrindu lieti bronzos lydiniai prieš akmenį turėjo būti tiesiog per minkšti. Egipto istorijos specialistai yra suformulavę prielaidą, jog senovės egiptiečiai akmenų pjaustymui naudojo kvarcinį smėlį su vandeniu, dolomitinius rutuliukus, medinius pleištus, kurie, kad išbrinktų, buvo laistomi vandeniu ir pan.

Radikaliausi Egipto piramidžių tyrinėtojai negailestingai skelbė, jog kolosalaus dydžio piramidžių statybų procesas negalėjo būti grindžiamas tokių didelių sąnaudų reikalaujančiais techniniais sprendimais. P. Polujanas tvirtina, jog jo pažįstamas, garsus Rusijos matematikas ir verslininkas Dmitrijus Pavlovas neseniai rengė keletą ekspedicijų į piramides, ir gimtinėn parvežė daug foto ir video medžiagos. Joje užfiksuoti neginčijami įrodymai, jog akmenų apdirbimui buvo naudojami aštrūs įrankiai – siauri pjūklai, cilindrus iš akmens išskobiantys žiediniai grąžtai, frezos ir pan. Kad visa tai būtų pagaminta iš bronzos – praktiškai neįmanoma.

Šių dienų akmenų pjaustytojai žino, jog deimantinius pjūklus geriausia gaminti iš vario: brangakmeniai nugramzdinami į minkštą metalą, kuris įrankio eksploatavimo metu nusišlifuoja taip, jog deimantiniai dantukai tampa ypatingai aštrūs. Taigi, eksploatuojant tokį pjūklą, jo efektyvumas iki tam tikro laipsnio tik auga. Deja, šių ekspedicijų dalyviai priėjo sąmokslo teorijų lygmens išvadą, jog „senieji Egipto dievai“ valdė mistines lazerines-plazmines pjaustykles. Žodžiu, viena iš vadinamųjų fantastinių versijų apie Egipto piramides: prieš keletą tūkstančių metų Nilo pakrantėje nežinia, kokių tikslų vedini, svetimeiviai įkūrė savo bazę ir pastatė piramides.

Panašu, kad viskas galėjo būti kur kas paprasčiau ir žemiškiau. Žmonės tiesiog ieškodavo deimantų, kurių Afrikoje nestigo. Ištyrę gražaus, skaidraus akmens savybes, senovės egiptiečiai susiprotėjo jas išnaudoti pjūklų konstrukcijoje. Pjūklų, kurie it minkštą medį pjaustė kiečiausio akmens luitus. Lyg ir logiška būtų manyti, jog būtent deimantinių pjūklų išradimas atvėrė senovės egiptiečiams galimybes statyti didingus statinius – pergalė prieš akmenį turėjo būti kažkokiu būdu pažymėta ir įamžinta. O juk ir piramidžių forma kažkuo primena deimanto formą. Juk, anot idėjos autoriaus, natūralios būklės deimanto kristalas yra būtent ketursienės piramidės formos – tiksliau, kaip dvi piramidės, sujungtos kvadratinėmis pagrindo plokštumomis. Tad, sąmoningai ar atsitiktinai, piramidės tapo ir paminklu pačiai atspariausiai natūraliai medžiagai Žemėje – kone amžinam ir nepažeidžiamam deimantui. Gali būti, jog egiptiečiai tikėjo, esą tokia forma įkūnija nemirtingumą.

Kita vertus, tokio masto industrija, kur vienu metu buvo naudojami tūkstančiai deimantinių pjūklų, frezų ir kitų įrankių, leidžia numanyti, jog deimantų gavyba Senovės Egipte buvo itin išvystyta pramonės šaka. Seniai žinoma, jog Afrikos žemyno centrinėje ir pietinėje dalyje nuo seno egzistuoja deimantų kasyklos. Tikriausiai iš ten į Egiptą būdavo gabenami ištisi maišai deimantų… Buivolo odą, iš kurios galėjo būti siuvami maišai, deimantai lengvai perrėžtų, tad tikėtina, jog tara deimantų gabenimui galėjo būti gaminama ir iš kitos medžiagos (galbūt medienos).

Jei skaitant apie visa tai iškiltų senovės lobynų vaizdinys – salės, iki lubų „prikimštos“ žėrinčių brangakmenių, – P. Polujanas neatmeta galimybės, jog taip kadaise tikrai galėjo būti. Tačiau bėgant tūkstantmečiams lobynai buvo išvogti, ir dabar apie piramidžių turtus byloja tik piramidės ženklas ant valiutos banknoto.

Bet kuriuo atveju, versijos apie Egipto piramidžių statybą autorius iš Krasnojarsko galvoja, jog deimantinių pjūklų era buvo gana trumpa, o šios aukšto lygio technologijos pėdsakų aptinkama toli gražu ne kiekvienoje piramidėje. Didžioji dalis jų pastatyta iš plytų ir betono. P. Polujanas samprotauja, jog deimantinių pjūklų technologija galiausiai buvo įslaptinta.

Priežasčių tam gali būti keletas. Galbūt dėl kokių nors geopolitinių priežasčių nutrūko deimantų gavyba ir transportavimas. Galbūt tiesiog buvo pasiektas tikslas – pastatytas Amžinybės Paminklas, o patys deimantai virto vertingais simboliais-talismanais, kurių naudojimas techniniais tikslais buvo griežtas tabu. Gal artimiausiose kasyklose baigėsi deimantų ištekliai. O gal tuo metu išpopuliarėjo kita – cementinė-betoninė – statybų technologija.

Hipotezė apie senovės egiptiečių betoną ne sykį buvo iškelta. Tačiau egiptologai tokią gana vieningai neigia, nors gana realu, jog toje epochoje galėjo būti naudojami abu statybos metodai. Bet kuriuo atveju, idėjos autorius pabrėžia, jog jo samprotavimai yra hipotetiniai, o hipotezes, žinia, būtina tikrinti.

Parengė Saulius Žukauskas,
sauliuszukauskas01@gmail.com

technologijos.lt

BFL

Tarptautinis valiutos fondas (TVF) pritarė siūlymams skirti Egiptui 3 mlrd. JAV dolerių paskolą 2011-2012 finansiniams metams, praneša “Associated Press” remdamasi Egipto finansų ministru. Paskola numatyta dvylikai mėnesių.

Apie tai, kad Kairas kreipėsi į TVF finansinės paramos, paaiškėjo gegužės 13 dieną. Šį žingsnį Egipto vadovybė buvo priversta žengti dėl sunkios ekonominės situacijos, kurią išprovokavo politinis nestabilumas šioje šalyje.

Nuo 2011 m. sausio Egipte prasidėjo masinės protesto akcijos. Vasario 11 d. po 18 dienų trukusių masinių protestų Kaire ir kituose miestuose Egipto prezidentas Hosnis Mubarakas (Hosni Mubarak) atsistatydino.

Dėl neramumų Egiptas patyrė didžiulių nuostolių. Turistų, aplankančių šią Šiaurės Afrikos šalį, skaičius nuo vasario mėnesio sumažėjo 60 proc. Pramonės gamyba taip pat smarkiai nukentėjo dėl ilgalaikių darbuotojų streikų ir protesto akcijų. Ekonomistai prognozuoja, kad ekonomika šiais metais ūgtelės apie 1 proc. – tai žemiausias rodiklis per pastaruosius metus. Egipto valdžios prognozėmis, šalies biudžeto deficitas 2011-2012 finansiniais metais turėtų siektų 11 proc. BVP.

BFL

Infraraudonųjų spindulių nuotraukos, kurias iš palydovo nufotografavo Amerikos mokslininkai, padėjo surasti 17 anksčiau nežinomų Egipto piramidžių, trečiadienį rašo britų visuomeninio transliuotojo BBC naujienų svetainė.

Fotografavimo infraraudonaisiais spinduliais iš kosmoso technologijai būdinga tai, kad ji leidžia nustatyti objektus, esančius po žeme.

Taip fotografuodami Egipto teritoriją iš kosmoso mokslininkai rado daugiau kaip tūkstantį kapaviečių ir tris tūkstančius senovės gyvenviečių.

Archeologai jau pradėjo darbus “kosminių radinių” vietoje, ir, pirminiais duomenimis,  patvirtino jau dviejų anksčiau nežinomų piramidžių radimą.

“Atkasti naują piramidę – kiekvieno archeologo svajonė”, – sako tyrimo autorė Sarah Parcak (Sara Parkak) iš universiteto Birmingamo mieste Alabamos valstijoje.

Mokslininkė pati prisipažįsta buvusi nustebinta, kai svarių rezultatų pavyko gauti fotografuojant infraraudonaisiais spinduliais.

“Per metus mes atlikome labai intensyvius tyrimus. Aš, žinoma, nuolat stebėjau gaunamą informaciją, bet atėjo laikas, kai staiga supratau, kiek daug mums pavyko surasti. Aš tiesiog negalėjau patikėti, kad Egipte surasta tiek naujų objektų”, – prisipažįsta archeologė.

Amerikos ekspertai išnagrinėjo nuotraukas, kurias palydovas nufotografavo iš 700 kilometrų aukščio. Panaudota tokia galinga aparatūra, kad galima nustatyti žemės paviršiuje mažesnius nei vieno metro skersmens objektus.

Drauge fotografavimas infraraudonaisiais spinduliais buvo atliekamas siekiant atpažinti įvairias medžiagas, esančias po žeme.

Esmė ta, kad senovės egiptiečiai statė namus ir kitus statinius iš plūkto molio plytų, kurių tankumas didesnis nei paprasto grunto. Todėl nuotraukose galima matyti gyvenamųjų namų, šventovių ir kapaviečių kontūrus.

“Tai rodo, kaip lengva nepakankamai įvertinti ir senovės gyvenviečių dydį, ir jų mastą”, – pažymi Sarah Parcak.

Egipto kariai sumušė lazdomis šimtus protestuotojų ir smarkiai šaudė į orą, šeštadienį paryčiais vaikydami demonstraciją Kairo centrinėje Tahriro aikštėje.

Šie neramumai tapo dar vienu ženklu, bylojančiu apie didėjančią įtampą tarp Egiptui vadovaujančių kariškių ir protestuotojų.

Kariai galiausiai atsitraukė, o protestuotojai vėl užėmė aikštę ir blokavo į ją vedančias gatves. Apsiginklavę lazdomis ir kitais improvizuotais ginklais, demonstrantai pažadėjo nesiskirstyti, kol atsistatydins gynybos ministras – formalus šalies vadovas.

Maždaug 300 karių atvyko į Tahriro aikštę apie 3 val. vietos (4 val. Lietuvos) laiku ir įsiveržė į jos centre įsikūrusį palapinių miestelį, kur protestuotojai buvo suformavę gyvąjį užtvarą, gindami kelis armijos karininkus, prisidėjusius prie demonstrantų, nors vadai jiems buvo uždraudę tai daryti.

Kariai ištempė nežinomą skaičių protestuotojų ir sugrūdo juos į policijos sunkvežimius, pasakojo įvykių liudininkai.

“Mačiau, kaip moterims daužo per veidus, kaip spardo moteris”, – verkdama pasakojo viena protestuotoja, pasislėpusi kaimyninėje mečetėje. Mečetę apsupo kariai; dar kelias valandas buvo girdimi šūviai. Mečetėje pasislėpę žmonės pasakojo, jog daug demonstrantų buvo sužeisti, keli iš jų – pašauti.

Vėliau armijos paskelbtame pranešime “įstatymų pažeidėjai” kaltinami kurstę riaušes ir pažeidę komendanto valandą, galiojančią šalyje nuo 2 val. iki 5 val., tačiau tvirtinama, kad vaikant demonstrantus niekas nenukentėjo ir nebuvo suimtas.

“Ginkluotosios pajėgos pabrėžia, kad netoleruos jokių riaušių arba veiksmų, kenkiančių šalies ir jos žmonių interesams”, – nurodoma armijos pranešime.

Saulei tekant virš Kairo tvyrojo juodi dūmai, kylantys nuo trijų padegtų mašinų, tarp jų dviejų armijos šarvuotųjų transporterių.

Tahriro aikštė buvo nuklota stiklo šukėmis, akmenimis ir nuolaužomis. Šie vaizdai priminė matytus per protestus sausį, kurių metu buvo nuverstas prezidento Hosni Mubarako (Hosnio Mubarako) režimas.

Pastaroji demonstracija atskleidė daugelio egiptiečių didėjantį nepasitenkinimą ir nepasitikėjimą kariškiais, perėmusiais valdžią, kai H.Mubarakas buvo priverstas pasitraukti iš valdžios vasario 11 dieną. Kai kurie protestuotojai kaltino kariuomenės vadus ginant H.Mubaraką, kuris anksčiau taip pat buvo kariškis. Daugeliui taip pat neaiškūs armijos ketinimai dalyvauti šalies pertvarkyme.

Parlamentaro mandatą į Raseinių rajono mero postą iškeisti nutaręs Remigijus Ačas dar tebėra Seimo narys, tačiau jo jau senokai niekas nematė Seime, rašo “Lietuvas rytas”.

R.Ačas, išrinktas į Raseinių rajono savivaldybės tarybą, parlamente dar turėtų darbuotis iki balandžio 10-osios. Iki to laiko į savivaldą pasukusiam politikui bus mokama Seimo nario alga.

Bet “tvarkietis” jau savaitę nebesirodo Seimo posėdžių salėje. Neoficialiomis žiniomis, politikas be Seimo valdybos leidimo išvyko su žmona ilsėtis į Egiptą.

Partijos “Tvarka ir teisingumas” frakcijos seniūnas Valentinas Mazuronis patvirtino, kad bendražygio Seimo salėje jis nematė nei antradienį, nei ketvirtadienį, – pamanęs, jog R.Ačas jau darbuojasi Raseiniuose.

Seimo nario biure Raseiniuose telefonu penktadienį atsiliepusi R.Ačo padėjėja sakė, kad politiko nėra, ir negalėjo patarti, kada ir kaip su juo būtų galima susisiekti vieną ar kitą akimirką.

Partijos “Tvarka ir teisingumas” rajono skyriaus vadovo pavaduotoja Aldona Radčenko atskleidė, kad R.Ačas yra išvykęs – į Raseinius jis žadėjo grįžti balandžio 6-ąją.

Anot laikraščio, išvyka R.Ačui gali sutrukdyti tapti Raseinių meru.

“Šią savaitę turėjome apsispręsti, bet neįvyko galutinis pokalbis su R.Aču ir koalicijos “Rasai” vadovu Jordanu Kenstavičiumi. Pastarasis ką tik sugrįžo iš Tailando, o R.Ačas išskrido į Egiptą. Prasilenkė jų keliai”, – sakė Raseinių konservatorių lyderis Linas Dargevičius.

Dešiniųjų balsai gali nulemti, ar iš Seimo pasitraukęs R.Ačas taps rajono meru, ar rajoną valdys kitos partijos atstovas.

“Tvarkiečiai” Raseinių rajono taryboje gavo šešias vietas iš 25, lygiai tiek pat mandatų gavo nepriklausomų kandidatų koalicija “Rasai”. Socialdemokratai taryboje gavo penkias vietas, Darbo partija – keturias, po du mandatus gavo dar viena nepriklausomų kandidatų koalicija ir konservatoriai.

Referendumą dėl Egipto konstitucijos pataisų norima surengti kovo 19 dieną, pranešė naujienų agentūrai AFP penktadienį vienas kariškių šaltinis.

“Referendumas vyks kovo 19 dieną, priklausomai nuo saugumo būklės šalyje, – sakė pašnekovas. – Ši data bent yra numatyta”.

Anot BBC, pranešimas apie šio referendumo datą pasirodė ir socialinio tinklo “Facebook” Egipto vyriausybės puslapyje.

Jame pažymima, kad ketinama keisti septynis konstitucijos straipsnius; vienas straipsnis bus išimtas, taip pat įrašyti trys nauji.

Egipto kariškiai, valdžią gavę vasario 11 dieną atsistatydinus prezidentui Hosni Mubarakui (Hosniui Mubarakui), praėjusį mėnesį suspendavo konstituciją ir paleido parlamentą.

Aukščiausioji ginkluotųjų pajėgų taryba įsteigė komitetą konstitucijos pataisoms parengti. Komitetui vadovauja gerbiamas mokslininkas Tarekas al-Bishri (Tarekas Bišris), kuris pasiūlė numatyti ketverius metus truksiančią prezidento kadenciją ir apriboti galimybę būti prezidentu vienam asmeniui iki dviejų kadencijų.

Pagal ligšiolinę konstituciją prezidentas galėjo valdyti šalį neribotą laiką, o viena jo kadencija buvo šešeri metai.

Keisti ketinama 76-ąjį straipsnį, kad būtų mažiau apribojimų kandidatams į prezidento postą, 88-ąjį straipsnį – apie teisinę rinkimų stebėseną, 93-iąjį straipsnį, apibrėžiantį apeliavimo dėl galutinių rinkimų rezultatų tvarką.

Taip pat bus keičiamas 189-asis straipsnis, kuriuo šiuo metu tik prezidentui ir parlamento pirmininkui leidžiama siūlyti konstitucijos pataisas.

Panaikinamas 179-asis straipsnis, suteikiantis teisę prezidentui įsakyti kariškiams teisti civilius.

Po politinių neramumų egiptiečiai viešbučių kainas nuleido vidutiniškai trečdaliu, tiek atpigo kelionės į šią šalį iš kitų Europos šalių. Tačiau Lietuvos kelionių organizatoriai keliones į Egiptą pabrangino.

Dienračiai “Vilniaus diena” ir “Kauno diena” rašo, kad esant nemenkai paklausai ir į Egiptą iš Lietuvos per savaitę skrendant tik trims lėktuvams dirbtinai sumažinama kelionių pasiūla ir yra puiki terpė didinti kelionių kainas. Siekdami prisivilioti turistų Egipto viešbučiai taiko 30-50 proc. nuolaidas, o Lietuvos kelionių organizatoriai lygiai tiek padidino atnaujintų kelionių į šią šalį kainas.

Anot dienraščių, po to, kai pernai bankrutavo trečiasis kelionių organizatorius “Star Holidays”, “Novaturas” ir “Tez Tour” pradėjo taikyti dirbtinai sumažintos pasiūlos rinkodarą.

Turistai iš Lenkijos kovo pradžioje tuose pačiuose kurortuose ir net viešbučiuose, į kuriuos vyksta ir lietuviai, ilsėsis trečdaliu, vokiečiai – perpus pigiau.

Tiek pat, kiek lietuviai, už atostogas Egipte moka prancūzai ir britai, tik yra vienas skirtumas – jie gyvena tuose viešbučiuose, kurių lietuviams agentūros net nesiūlo.

Keli tūkstančiai vėliavomis nešinų egiptiečių ir būriai turistų penktadienį susirinko Egipto sostinės Tahriro (Išsivadavimo) aikštėje, kuri buvo tapusi prieš režimą nukreiptų masinių protestų, privertusių prieš savaitę iš posto pasitraukti ilgametį šalies lyderį, epicentru.

Aikštėje, kur per 18 dienų trukusius protestus prieš tris dešimtmečius šalį valdžiusį prezidentą Hosni Mubaraką (Hosnį Mubaraką) vyko susirėmimai, penktadienį tvyrojo šventinės nuotaikos ir žmonių veiduose švietė šypsenos.

Visgi aplink aikštę tebestovėjo tankai ir ji buvo apsupta kariškių, kurie tikrino asmens tapatybės dokumentus, kordonu. Antrąjį žiedą sudarė liaudies komitetų atstovai.

Į aikštę, kurioje skamba dainos ir mušami būgnai, toliau plūsta žmonės. Tvarką prižiūri keli šimtai karo policijos pareigūnų raudonomis beretėmis. Dauguma policininkų buvo be šarvuotės ir neginkluoti.

Šis sambūris vyksta praėjus savaitei po to, kai H.Mubarakas buvo priverstas palikti postą per precedento neturinčią protestų bangą, nusiritusią per šią daugiausiai gyventojų turinčią arabų valstybę, kuriai dabar vadovauja kariškiai.