Klaipėdos universiteto (KU) rektorius prof. habil. dr. Eimutis Juzeliūnas paskelbė ambicingą ir labai reikalingą pajūrio aukštosios mokyklos viziją – imtis vykdyti mokslinę veiklą ir išvesti universitetą į tarptautinį lygį.

Gabija Sabaliauskaitė

Turtingą mokslinę patirtį E.Juzeliūnas sukaupė dirbdamas su pasaulio lyderiais – nuo Pensilvanijos, Teksaso ir Vanderbilto universitetų JAV iki Kembridžo universiteto Didžiojoje Britanijoje. Šiuose flagmanuose mokslas kitoks, pavyzdžiui, juose nepabrėžiamas akademiškumas, kuris izoliuoja nuo verslumo.

VEIDAS: Išrinktas KU rektoriumi, trumpai pristatėte savo KU viziją ir tikslus, kurių sieks bendruomenė. Jau ketvirtas mėnuo, kai vadovaujate KU, tad kokias permainas pavyko pradėti?

E.J.: Mūsų tikslas – būti nedideliu, bet veržliu universitetu, turinčiu tarptautinį pripažinimą Baltijos jūros regione, atliekančiu priešakinius tyrimus fizinių, biomedicininių ir technologijos mokslų srityse, bet teikti prioritetą jūros tyrimams. Būtent dėl jūrinės tematikos vienareikšmiškai sutarėme su mokslo bendruomene.

Kadangi mūsų prioritetas – jūros mokslai, pagal jį planuojame ir infrastruktūrą. Numatome įkurti naują laboratorinį korpusą, jau prasidėjo Jūrų technikos fakulteto, Gamtos mokslų fakulteto ir Jūrinių tyrimų centro jungimas į vieną darinį, kuriame atsirastų dar vienas subjektas – atviros prieigos centras. Jo tikslas bus komercializuoti, „įveiklinti“ mūsų laivus – burlaivį „Brabander“ ir mokslinių tyrimų laivą „Mintis“.

Deja, KU administracija buvo labai išpūsta, pastaraisiais metais smarkiai padidėjo išlaidos, todėl universiteto finansinė padėtis tapo prasta. Taigi per rektorato posėdį pristačiau schemą, kaip, atsisakant vertikalių (prorektorius, direktorius skyriaus vadovas ir t.t.), naikinant kai kurias direkcijas ir jungiant kai kuriuos skyrius, darant pertvarką IT srityje, galėtų atrodyti naujasis universiteto valdymas. Visa tai supaprastins ir atpigins valdymą. Skaičiuojame, kad per metus sutaupysime apie 290 tūkst. eurų (apie 1 mln. Lt).

Pradėjome ir bendrabučių, reikalingų ir užsienio studentams, statybą, partneriai iš Vokietijos prisidės apie 290 tūkst. eurų iš ES lėšų, kad tai būtų žalias projektas. Jie nori parodyti, kad galima pastatyti tokį objektą, o ne tik sukurti jo viziją popieriuje, kaip dažnai nutinka. Mums tai labai naudinga, nes gauname apie 290 tūkst. eurų paramos.

Svarstome, kaip ateityje galėtume racionaliau panaudoti svarbius KU kuriamus menus, kad jie turėtų mažiau išlaidų ir daugiau pajamų. Visame pasaulyje geri menai yra dotuojami, be jų, žinoma, neįsivaizduojamas ir universitetas. KU gana neblogai atrodo ir socialiniai, humanitariniai mokslai, neplanuojame jų reorganizuoti, tačiau ateityje galbūt įkursime komercializuotą kalbų centrą, skirtą Vakarų Lietuvos regionui.

Kokybe pasižymi ir istorikų projektai: pernai apie 40 jų iš daugiau nei 50-ies buvo tarptautiniai. Turime pajamų iš šių projektų, tik galbūt tai neatsispindi moksliškumo kriterijuose, nes KU reikia pakelti ir pasiekti tarptautinį lygį. Tokia ir buvo viena iš siūlomų mano vizijų KU rektoriaus rinkimuose.

VEIDAS: Ar mokslinės veiklos apskritai stinga, ar tyrimai yra labiau vietinio lygio, nematomi tarptautinei akademinei bendruomenei?

E.J.: Tai amžina diskusija, kad esą yra dalykų, kurie svarbūs tik Lietuvai ar tik regionui. Aš nesu tokių pareiškimų šalininkas, nes manau, kad geri tyrimai visada yra svarbūs tarptautinei bendruomenei, nesvarbu, kur tyrinėjama – Lietuvoje ar Venesueloje. Taigi reikia ne ieškoti pasiteisinimų, o kurti mokslą, nes tikrasis mokslas visada yra tarptautinis, tokiam mokslui nėra lokalinių ribų ir nacionalinių barjerų. KU rektorate sutarėme, kad analizuosime duomenis, kaip padidinti mokslinių publikacijų tarptautiškumą, nes, kaip universitetas, tarptautinėje erdvėje esame svarbūs tiek, kiek esame joje matomi.

Kita vertus, Lietuvoje neretai pervertinami kiekybiniai, bibliometriniai parametrai – citavimas, mokslinių publikacijų kiekis. Tokie reikalavimai privedė prie blogų dalykų, kai publikacijos tiražuojamos ir t.t. Žinoma, ši problema būdinga ne tik mums. Štai Kinija, mokslinių publikacijų viename fizikos žurnale skaičiumi pasivijo JAV, bet ar pasivijo jų svarba? Arba „Acta Crystallographica“ žurnalas per metus panaikino apie šimtą jų publikacijų dėl sukčiavimo. Vadinasi, stengiamasi tiražuoti ir dauginti publikacijas, nes projektai skelbiami pagal jų skaičių. Lietuvoje yra tas pats – publikacijų skaičius pervertintas.

Kiek dirbau užsienyje – JAV Pensilvanijos, Vanderbilto ir Teksaso universitetuose, Didžiojoje Britanijoje Kembridžo universitete, niekur nemačiau tokių bibliometrinių liniuočių, pagal kurias būtų matuojami mokslininkai.

Žinoma, mokslininkai kuria publikacijas, stengiasi dėl savo CV, kad galėtų konkuruoti, tačiau niekur nėra suskaičiuota, kiek ir kokių straipsnių per metus reikia parengti. Nors valdžios atstovams patogu taikyti tokius kiekybinius parametrus, leidžiančius pamatyti bendrą vaizdą apie mokslininkų darbą, šitaip vertinami mokslininkai tarsi nebeturi laiko įsilieti į naują sritį, bijo rizikuoti ir dirba, daugina straipsnius tradicinėje savo srityje.

Taigi, kai gauname recenzuoti tarptautinius mokslo žurnalus, matome, kur yra tiesiog tiražavimas – straipsniai kaip blynai publikuojami vienas po kito. Žinoma, taip prisitaikoma prie sąlygų, bet kur jų kokybė, gylis? Kartais pasitaiko, kad projekto konkursas tik paskelbiamas, o jau pasipila straipsniai. Tai reiškia, kad viskas buvo padaryta iš anksto, pasirengta atitikti kiekybinius reikalavimus.

Kaip sportininko rezultatai matuojami taškais, metrais ir sekundėmis, taip mokslininko darbą bandoma matuoti publikacijų skaičiumi, citavimu. Nors tai – tik vienas iš parametrų.

VEIDAS: Paminėjote universiteto pertvarką – fakultetų jungimą, veiklos optimizavimą. Kaip sekasi pradėti pokyčius universitete: ar bendruomenė nesipriešina, ar lengva atsisakyti mažai reikalingų, bet brangiai kainuojančių dalykų?

E.J.: Bandysime parduoti objektus, tapusius balastu. Pavyzdžiui, turime tris nereikalingus bendrabučius, kurie studentams apgyvendinti jau nebetinka, bet yra įsikūrę strategiškai gerose miesto vietose. Jei, kaip planuojame, Jūrų technikos fakultete pavyks sukurti kažką naujo ir modernaus, nereikalingą turtą taip pat parduosime. Kitaip tariant, reikia atsikratyti tų, kaip kai kurie dėstytojai vadina, dvarų, kurie mums nereikalingi, bet yra finansinė našta.

Kauno technologijos universitetas, ko gero, pirmasis pradėjo šį procesą, todėl antrajai bangai turėtų būti lengviau. Be to, ateina naujo etapo ES struktūrinių fondų pinigai, tad Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) kai kuriuos projektus remia 50 proc., kitą pusę lėšų reikia generuoti patiems universitetams, pardavus tuos objektus. Taigi, jei tokios nuostatos įtrauktos į struktūrinę politiką, gali būti lengviau, nebereikės įrodinėti, kad tokių pokyčių reikia.

Kita vertus, tai nėra paprastas procesas. Vieno mūsų bendrabučio, pardavinėjamo per Turto banko aukcioną, kaina nuolat mažėja (ji nukrito nuo 4 iki 2,4 mln. Lt (maždaug nuo 1,15 mln. iki 700 tūkst. eurų). Pertvarka užims laiko, bet nieko nepadarysi – ją pradėti reikia.

VEIDAS: Kokią reikšmę universitetui turi jo valdymas? Ar jo vadyba turėtų panėšėti į verslo įmonės?

E.J.: Dėl valdymo galima diskutuoti. Manau, kad Lietuvoje, panašiai kaip pervertinami bibliometriniai duomenys, pervertinamas ir universiteto, kaip įmonės, modelis. Turiu BMI magistro laipsnį, kuriam baigiamąjį darbą rašiau būtent šiais klausimais. Išvada yra tokia, kad universitetas vis dėlto nėra verslo įstaiga. Žinoma, daug požymių sutampa, bet ir skirtumų čia esti daug.

Kai darbuotojo efektyvumas vertinamas pinigais, o mokslininko – taškais, bibliometriniais parametrais, tai šiek tiek primena profanaciją. Pavyzdžiui, kai dirbau Vokietijoje, mokslinių tyrimų institute „Dechema“, vieno aukšto lygio tarptautinio profesoriaus paklausiau, ar ten mokslininkams taikomi reikalavimai, kiek ir kokių straipsnių per metus reikia parašyti. Jis iš aukšto pažvelgė į mane ir su ironija atsakė: „Dar ne.“ Suprask, tokio lygio dar nepasiekė.

VEIDAS: Kokia šiandien, jūsų nuomone, yra universiteto misija? Viena vertus, universitetai turi orientuotis į rinkos poreikius – rengti verslui reikalingus specialistus, kita vertus, jie neturėtų tapti amato mokyklomis. Kaip išlaikyti pusiausvyrą tarp poreikių ir misijos?

E.J.: Tokia diskusija tarp universitetų ir verslininkų yra amžina. Universitetas – didelis organizmas, todėl jame yra ir vieno, ir antro, ir trečio. Taip, esama sričių, kuriose riekia parengti konkretų specialistą konkrečiam darbui, pavyzdžiui, medikus. Tačiau kai kalbama apie gamtos mokslus, fiziką, chemiją, reikia ne amatininkų, kurie atliktų kažkokį darbą, bet specialistų, sugebančių dinamiškai reaguoti į kintančius reikalavimus: dirbti su informacija, turėti platų matymo lauką, kompetenciją. Pagal darbdavio poreikius toks specialistas galėtų tobulėti ir įsitraukti į darbą, nes kūrybingas žmogus visada prisitaikys.

Pavyzdžiui, kai dirbau Kembridže, Medžiagų mokslo departamente, į specialistų mugę atvykdavo bankininkai iš Londono, kurie į savo „globą“ pasiimdavo fizikų, chemikų, medžiagų mokslo specialistų. Iš pradžių nesupratau tokio jų pasirinkimo, bet paaiškėjo, kad šiuos specialistus jie apmoko pagal savo poreikius, o universitete šie yra išmokyti samprotavimo, ekonomikoje svarbaus matematinio modeliavimo, turi matematinį mąstymą. Taigi tokia yra universiteto misija.

VEIDAS: Tačiau kai Lietuvoje yra daug aukštųjų mokyklų, viena iš rekomendacijų norint joms išlikti – atrasti savo nišą, turėti aiškų profilį, nedubliuojant kolegų. Ar gali universitetai išlikti ir universalūs?

E.J.: Nesakyčiau, kad jų per daug. Jaunimas studijuoja, o tai gerai. Reikia sutarti, kas Lietuvoje yra universitetas. Jei vienas bus labai plataus profilio, o kitas – specializuotas, tada pamatysime, kad tai visai kas kita. Be to, dažniausiai kalbame apie universitetą, išlaikomą valstybės, o juk universitetas gali būti ir privatus.

Dėl universitetų skaičiaus yra nuomonė, jog reikėtų juos jungti, kad jų sumažėtų, kita vertus, tai neįvyks, jei nebus politinės valios, vyriausybinio skatinimo. Juk pagal savo priesaiką ir įsipareigojimus rektorius turi ne jungti ar naikinti, o gausinti universitetą.

Klaipėdoje, pavyzdžiui, gyventojai džiaugiasi galintys studijuoti vietoje, kai nereikia niekur važiuoti. Tokiu atveju universitetas gali spręsti ir regiono problemas, tačiau ne kokybės sąskaita. Turime reikalauti aukščiausios kokybės, tarptautiškumo, atrasti nišų ir dirbti taip, kad KU taptų kompetencijų centru, ypač jūrinių mokslų srityje. Bet mes ir einame ta kryptimi. Pavyzdžiui, kai atsirado mokslinių tyrimų laivas „Mintis“, iš Lenkijos atvykę kolegos žiūrėjo su pavydu, nes jie tokio neturi.

VEIDAS: Mokslinių tyrimų laivas „Mintis“ universitetui yra svarbi galimybė, bet, matyt, ir brangus malonumas?

E.J.: Taip, vien tik etatai kainuos apie apie 174 tūkst. eurų (600 tūkst. Lt ), o kur dar visa kita. Tačiau manome, kad tai ne vien universiteto rūpestis, nes „Mintis“ galės pasitarnauti ir kitose srityse, pavyzdžiui, Aplinkos, Krašto apsaugos ministerijų tikslams. Todėl tikimės rasti būdų, kaip jį „įveiklinti“ drauge su partneriais.

VEIDAS: Kalbame apie mokslinę veiklą, jos kokybės gerinimą, kėlimą į tarptautinį lygį, o kokia kitos jos dalies – komercializacijos reikšmė? Kokį modelį turėtų taikyti universitetai, kad galėtų uždirbti iš kuriamo mokslo?

E.J.: Komercializaciją skatinti reikia, bet atsargiai. Yra tradicinis verslas, kuriam galima parduoti paslaugas, tačiau pirmapradė universiteto misija – aukšto lygio moksliniai tyrimai ir studijos. Verslas yra išvestinė veikla, todėl negalime universitetų paversti paprasta darbų atlikimo artele ar kompanija.

Pagal idealų scenarijų mokslininkas dirba savo darbą, o kai jam ateina labai gera idėja ir jis mano, kad iš jos būtų galima sukurti produktą, imasi dirbti laboratorijoje, kurioje sukuria naujas žinias ir jas apsaugo patentu. Ir tada prasideda minties komercializavimas: jei idėja gera, perspektyvi, ji pritrauks rizikos kapitalo, kuris ją parems pinigais, tada prasidės kažkas panašaus į bandomąjį projektą. Galų gale šis procesas persikels į įmonę, o tada bus kuriama pridėtinė vertė – bus galima skaičiuoti pelną, sąnaudas, balansą. Taigi ten, kur atsiranda pridėtinė vertė, sukasi ir pelnas.

Vis dėlto universitetas nėra pelno organizacija, tai nebūdinga jo veiklai, todėl jis įsteigia vadinamąją pumpurinę įmonę, kurioje ir sukasi verslas. Jei universitetas didelis, pumpurinių įmonių modelis yra labai geras, o jei universitetas mažas, steigdamas tokias įmones jis nukraujuoja, nes joms atiduoda savo žmones, intelektinį potencialą. Todėl į tai reikia žiūrėti atsargiai.

VEIDAS: O kaip ši grandinė nuo idėjos iki pelno atrodo Kembridže?

E.J.: Ten akademiškumas nekonfrontuoja su verslumu ir vienas kitą papildo. Lankiau užsiėmimus, vadinamuosius verslo antradienius, kai pilna auditorija – mokslininkai, doktorantai, studentai, klausosi verslo grandų sėkmės istorijų ir ateina pasisemti idėjų. Iš tikrųjų Kembridžo akademikų girdėjau, kad jie dėkoja universitetui už tai, jog šis nesudarė kliūčių iš akademinės karjeros eiti į verslo sritį ir įsukti milijoninius projektus, pavyzdžiui, kompiuterių ekranų, kuriuos gamino Vokietijoje. O pas mus kartais manoma, kad akademiškumas yra scholastinis, tarsi mokslininkas turėtų mąstyti užsidaręs vienuolyno celėje, nes verslas – tai jau „chaltūra“.

Kembridže to nėra, šios sritys vieningos. Pats ten dirbdamas susidūriau su patentavimu. Galiu pasakyti, kaip yra gerai, kai mokslo ir žinių komercinimo įmonė „Cambridge Enterprise“ viską sutvarko ir tau nereikia niekuo rūpintis. Žinoma, ji už tai paima kažkiek pinigų, bet dirbi su universiteto įmone, kaip su partneriu, patentavimo procesas būna labai lengvas. Lietuvoje irgi yra tokių analogų, universitetų struktūrų, tik bėda ta, kad nėra ko komercinti. Pavyzdžiui, KU radau intelektinės nuosavybės skyrių, tačiau ką saugoti, jei nėra patentų?

VEIDAS: Kodėl taip yra: Lietuvos mokslininkai neturi sąlygų sukurti ką nors vertinga ar jiems trūksta gebėjimų?

E.J.: Tai fundamentalus klausimas ir labai gili tema, tačiau visų pirma tai mažos struktūros. O Kembridžo metinis operacinis biudžetas viršija milijardą svarų sterlingų, ten dirba apie 80 Nobelio premijos laureatų, universitetas skaičiuoja 800 metų istoriją. Kitaip tariant, ten visko daug. Bet bibliometrinės liniuotės ten vis dėlto nėra, nes mokslininkai stengiasi nuolat, tokia yra jų kasdienybė ir jie negali gyventi kitaip.

Žinoma, ir socialinė apsauga ten kitokia, pavyzdžiui, jei dirbi 15 metų, tave nelabai kas pastumdys, atleisti darbuotoją nėra paprasta. Kai baigėsi mano pirmasis kontraktas, buvau pakviestas į pokalbį apie mano ateitį. Žinoma, žiūrėjau į tai su šypsena, nes gerai žinojau, ką veiksiu toliau, tačiau universitetas vis tiek rūpinosi, ką veiksiu po darbo Kembridže.

VEIDAS: Esate minėjęs, kad Kembridžo akademinė kultūra, bendruomenės santykiai gerokai skiriasi nuo mums pažįstamų: profesoriams ten įprasta važinėti dviračiais, o štai Lietuvoje studentai neretai tikisi mažai ko išmokti iš dėstytojų, į paskaitas atvykstančių viešuoju transportu. Kaip dar Kembridže pasireiškia tas racionalumas, saikas ir net kuklumas?

E.J.: Universiteto valdymo srityje nepajutau verslo vadybos. Departamentų direktoriai neturi verslo išsilavinimo, ten galioja labai stipri universiteto autonomija. Pavyzdžiui, vienai darbuotojai buvo suteiktas profesoriaus laipsnis, nors tai sunkiai įsivaizduojama neturint daktaro vardo. Bet iš tiesų universiteto reikalas yra jį suteikti, jei mano tai esant reikalinga.

Arba kas galėtų garsiajam fenomenui Stevenui Hawkingui, kuris pats savaime yra vertybė, taikyti bibliometrinę liniuotę ir pasakyti, kiek prirašyti mokslinių publikacijų?

Kembridže į citavimą ir publikacijų skaičių žiūrima labai ramiai. Man minėjo, kad departamento, kuriame dirbau, darbai kas mėnesį publikuojami prestižiniame mokslo žurnale „Nature“, bet niekas to nesureikšmina, nes tai jų kasdienybė. Beje, kuklumas galioja ir kalbant apie administracijos kabinetų dydį.

Kita vertus, Kembridže niekas, kad ir koks gudrus būtų, nesistengia išsiskirti. Žinoma, yra visokių pavyzdžių. Tarkime, po Nobelio premijos laureato prof. Briano D.Josephsono paskaitos kalbėjausi apie jį su savo kolega, kuris jį pažįsta. Šis pasakojo, kad profesorius dėl savo sunkaus charakterio neturi nė vieno doktoranto, nes negalėtų su jais dirbti.

VEIDAS: Kaip manote, ko reikia Lietuvos aukštajam mokslui, universitetams, kad jie būtų konkurencingi, o kai kurios aukštosios mokyklos – bent jau išliktų?

E.J.: Aptarti čia galima daug dalykų, bet norėčiau išskirti mokslo slėnių įtaką. Juk būtent iš jų tikimės proveržio ir naudos.

Vis dėlto esu linkęs kai kuo abejoti ir kai ką kvestionuoti. Mokslo slėniams galioja ta pati schema: mokslininkas, idėja, laboratorija, patentas ar „know-how“ (praktinė patirtis), rizikos kapitalas, pumpurinė įmonė, bandomasis projektas ir galiausiai – pridėtinė vertė. Tokia yra grandinė, kai viskas prasideda nuo idėjos, o baigiasi pinigais. Slėnių atveju nutiko atvirkščiai: Europa davė pinigų, kad pagamintume idėjų. Jei pastatome pastatą, pilną pažangios įrangos, ir į jį perkeliame X mokslininką iš X instituto, kažin ar jis sukurs ten ką nors geriau. Manau, jis generuos tą patį.

Žinoma, galime pritraukti gabių žmonių iš kažkur, bet gabiųjų reikia visur, o mes nemokame tokių atlyginimų, kokie siūlomi, pavyzdžiui, Vokietijoje. Taigi klausimas, ar slėniai – proveržio politika, ar pinigų „įsisavinimas“. Aš nė neabejoju jų gėriu, tačiau esu linkęs abejoti, kad jie duos naudos savaime. Kai kas mokslo slėnius lygina su Silicio slėniu, bet juk ten yra visai kas kita nuo pat ištakų.

Vis dėlto slėniai pakeitė kultūrą ir valdžios atstovams parodė, kad mokslas yra toks pat svarbus kaip kelių tiesimas, gyvulininkystė ar Lietuvoje gaminami pieno produktai.