Eitvydas BAJARŪNAS

URM ambasadorius  ypatingiems pavedimams

Skaitydamas dramatiškas Lietuvos spaudos antraštes apie nemažėjantį išvažiuojančių Lietuvos gyventojų skaičių ir niūrias prognozes, kad kažkam iš mūsų „paskutiniam teks užgesinti šviesą“, susimąstai. Taip, tendencijos, bent jau šiuo metu, nėra džiuginančios. Galima tai paaiškinti laikinumu. Pagerėjus ekonominei situacijai pagrįstai tikimasi, kad nemažai išvažiavusiųjų sugrįš, – tai patvirtina ir kitų šalių pavyzdžiai (toli nereikia eiti – pasižiūrėkime į Airiją). Ne veltui Vyriausybės lygiu prabilta apie skatinimo sugrįžti strategiją. Tai labai svarbu. Nebūtina kurti dar vieną valdišką struktūrą emigrantų sugrįžimui skatinti. Tiesiog, reikia gerinti ekonominę ir socialinę aplinką (puoselėti toleranciją, pagarbą žmogui), siūlyti mokestines ir kitas lengvatas grįžtantiems.

Galima guostis, kad tai neišvengiama globalaus pasaulio tendencija. Lietuviai ieško, kur jiems įdomiau, geriau gyventi, o kitų šalių piliečiai dėl tų pačių priežasčių renkasi Lietuvą. Šiaip, Lietuva visada buvo „diasporinė“ tauta, turinti vyčio geną, keliaujanti, kariaujanti, prekiaujanti ir pan. Judėti yra mūsų savastyje. Globalus pasaulis – tai nuolatinis judėjimas. Galiausiai – laisvas judėjimas yra tarp fundamentalių laisvių, dėl kurių mes stojome į Europos Sąjungą. Juk niekas iš mūsų nenorėtų vėl gyventi uždaroje, spygliuotomis vielomis aptvertoje šalyje, kokia buvo Sovietų Sąjunga.

Galvojant apie tautiečius, gyvenančius – laikinai ar visam – užsienyje, ateina ir kitokių minčių. Kaip mes, kaip valstybė, mes, kaip diplomatija, galime pasinaudoti šia situacija, kai turime tiek aktyvių naujos ar senos migracijos atstovų, pasklidusių visame pasaulyje? Jei darbo jėgos ir protų cirkuliacijos nesustabdysi, kaip tai būtų galima panaudoti valstybės augimui ir konkurencingumui?

Pernai gruodžio gale Prezidentūroje dalyvavau penktą kartą vykusioje Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės globojamoje „Globalios Lietuvos“ apdovanojimų ceremonijoje, kurią rengė Užsienio reikalų ministerija kartu su profesionalų tinklu „Global Lithuanian Leaders“. Joje buvo pagerbti Lietuvoje ir užsienyje gyvenantys žmonės, savo darbais ir pasiekimais prisidedantys prie mūsų šalies gerovės bei garsinantys jos vardą pasaulyje. Pasak Prezidentės, būtent aktyvūs tautiečiai yra geriausi mūsų valstybės ambasadoriai, kurių didžiulė patirtis, neretai sukaupta gyvenant ne vienoje šalyje, ir noras puoselėti ryšius su Lietuva leidžia „globalizaciją priimti ne tik kaip iššūkį, bet ir kaip didelę galimybę mūsų šaliai“.

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, kreipdamasis į iškilius diasporos atstovus, pabrėžė: „Su jūsų pagalba Lietuva gali stebinti kokybe, inovacijomis, idėjomis. Lietuvai labai reikia jūsų.“

Būtent taip ir matau – migracija yra ne tik iššūkis, bet ir galimybė. Ir ši mintis nėra nauja. Dar 2012 m. Mykolo Romerio universiteto mokslininkai atliko tyrimą „Lietuvos diasporos potencialo panaudojimas valstybės gerovei kurti“, kurio tikslas buvo išanalizuoti užsienio valstybių patirtį ir pasiūlyti galimų mechanizmų bei priemonių, kaip panaudoti lietuvių diasporos potencialą. Savo diasporą jau seniai aktyviai išnaudoja airiai, žydai, kinai, indai ir daugelis kitų „globalių tautų“.

Tik nedaugelis girdėjo apie pasaulinėje pinigų perlaidų milžinėje „Western Union“ dirbusį lietuvį Gintą Baukų. O juk jo dėka (ir dėka lietuvių darbštumo) dabar turime šios įmonės paslaugų centrą Vilniuje. Kitas JAV lietuvis Darius Vaškelis tapo žinomas dėl ekspertinės pagalbos Lietuvos įmonėms vykdant tarptautinę plėtrą, o profesorius Feliksas Bukauskas į Lietuvą atvedė ne vieną inovacijų projektą. Tai tik keli pavyzdžiai iš pernykštės „Globalios Lietuvos“ apdovanojimų ceremonijos.

Besidomintieji menu puikiai žino, kiek kontaktų lietuviams menininkams padėjo užmegzti Londone gyvenantys Dalia Ibelhauptaitė ir Edgaras Montvidas ar niujorkiečiai Jonas Mekas ir Ray Barkus, keliems tautiečiams buvo atvertos Holivudo industrijos durys „Warner Bros.“, JAV, dirbančios Eleonoros Jonušienės pastangomis. Visi žino Kalifornijos universiteto profesorių Algirdą Avižienį, padedantį lietuviams mokslininkams. Kinijoje gyvenantis lietuvių kilmės Johnas Mackas, „CIE Automotive China“ vadovas, ne kartą konsultavo Lietuvos įmones, dirbančias automobilių gamybos srityje. O kiek politinių durų Vašingtone padėjo atidaryti lietuvių kilmės senatorius Richardas Durbinas ar kongresmenas Johnas Shimkus. O kur dar litvakai – Bob Dylan, YIVO ir pan. – kurie irgi yra integrali diasporos dalis

Vėlgi tai tik keli į galvą ateinantys pavyzdžiai. Tačiau visi žinome, kad Lietuvos demokratijai vystytis padėjo mūsų ilgametė diaspora Europoje bei JAV, savo ryšiais atvėrusi Lietuvai pasaulį.

Dirbdamas užsienyje, keliaudamas su darbiniais arba privačiais reikalais po kitas šalis ar dalyvaudamas kaip mentorius „LT Big Brother“ programoje, sutikau nemažai tautiečių, kuriems šis vardas – Lietuvos ambasadoriai – labai pritinka. Keičiantis ir plečiantis paties ambasadoriaus, diplomato sąvokai, tai tikrai tinkamas apibrėžimas. Bet kaip konkrečiai mūsų tautiečiai galėtų prisidėti prie mūsų šalies ekonominio augimo, gerovės, mokslo ir kultūros populiarinimo ar turizmo plėtros, kaip jie, išnaudodami savo patirtimi ir ryšius, galėtų reklamuoti mūsų šalį, padėtų mūsų įmonėms ar studentams? Štai kelios konkrečios mintys.

Tautiečiams, pradedantiems verslą konkrečioje šalyje, labai dažnai rekomenduoju pasidomėti, ar toje šalyje nėra panašiu verslu ar apskritai verslu užsiimančių lietuvių. Idealiu atveju – ar nėra versle dirbančius tautiečius vienijančios struktūros. 2011 m. pradėjęs dirbti Stokholme jau buvau girdėjęs apie Londono Sičio lietuvių klubą, kuris vienija Jungtinėje Karalystėje dirbančius finansų profesionalus iš Lietuvos. Jų pavyzdžiu įsikūręs Stokholmo profesionalų klubas, vadovaujamas aktyvios „Swedbank“ dirbančios lietuvės Rūtos Smertinienės, tapo pirma pažintimi su vietos verslu ne vienam į Švediją žengiančiam lietuviui.

Tautiečiams, pradedantiems statybų verslą, ieškantiems galimybių atidaryti akių kliniką arba siekiantiems pritraukti švedų į Druskininkus ar Palangą, patardavau pradėti nuo susitikimo su profesionalų klubu. Kas geriau žino Švedijos verslo specifiką nei „Business Sweden“ („Verslios Lietuvos“ analogas) daug metų dirbantis ir karjerą padaręs lietuvis Mantas Zalatorius?

Švedijoje sukurtas čia gyvenančių lietuvių menininkų tinklas irgi tapo gera paspirtimi lietuviams menininkams, ieškantiems kelių į Švedijos meno rinką. Tereikėjo pastangų tuos menininkus surasti ir įtraukti į bendrą veiklą. Ne vienas tautietis geru žodžiu mini Pietų Švedijoje gyvenančią ir Lietuvos „meno ambasadore“ tapusią lietuvę knygrišę Dalią Madroną-Lopez.

Lietuviai profesionalai, dirbantys inovacijų, mokslo, technologijų ar kitose specifinėse srityse, yra neįkainojamas resursas ieškant kontaktų. Pagal savo patirtį žinau: netgi ilgai dirbęs Švedijoje negalėdavau iš karto padėti lietuviams, kurie prašydavo kontaktų labai nišinėse srityse. Bet gal to ir nereikia – užteko pažinoti lietuvius, dirbančius konkrečiose įmonėse. Vėlgi, kas geriau galėtų patarti, kaip surasti ryšių medicinos srityje, nei pulkelis lietuvių, dirbančių (ir ryšius su Lietuva branginančių) prestižinėje Stokholmo Karolinska ligoninėje. Lygiai taip pat Švedijoje įsikūrusios aktyvių lietuvių studentų asociacijos nariai ne vienam tautiečiui tapo nemokamais „mentoriais“.

Iš tiesų, nebūtina kalbėti tik apie skambius vardus ar kontaktus. Svarbus kiekvienas lietuvis, norintis padėti Lietuvai savo ryšiais ir žiniomis. Alytaus ir Švedijos miesto Jonšiopingo draugystė būtų ne tokia aktyvi, jei Jonšiopinge nedirbtų lietuvė iš Alytaus, tarptautinės veiklos koordinatorė Eglė Kaack.

O tautiečiams, kurie manęs klausdavo, kaip jie gali prisidėti prie turizmo į Lietuvą skatinimo, mano atsakymas būdavo: šiame miestelyje (regione ar pan.) jūs esate Lietuvos veidas, Lietuvos ambasadoriai. Jei jūs kalbėsite apie Lietuvą, jos pasiekimus, kultūrą savo kaimynams, bendradarbiams, jei įkalbėsite savo draugus atvykti į Lietuvą, tai jau bus labai daug.

Tai tik kelios idėjos, atėjusios per asmeninę patirtį. Yra daug kitų idėjų: kviesti užsienio lietuvius profesionalus dirbti įmonių valdybose ar netgi vyriausybinėse struktūrose (neatsitiktinai net keli programos „Kurk Lietuvai“ ankstesni dalyviai jau darbuojasi Vyriausybės kanceliarijoje), toliau plėtoti mentorystės programas, skatinti lietuvių, gyvenančių Lietuvoje ir užsienyje, „įtinklinimą“ per mokslo ar verslo projektus.

Svarbiausia, turime atsiminti: esame viena Lietuva, viena tauta, kad ir kur gyventume ir kuo būtume.

E. Bajarūnas

Surinkęs žodį „hibridinis“ paieškos sistemoje „Google“ gausi gana tikėtiną rezul­tatą – „hibridinis automobilis“. Tik vėliau išnyra terminai „hibridinis karas“, „hi­bri­dinės grėsmės“. Bendrai hibridiniai – tai mišrūs, kombinuoti. Tiek apie terminus.

Eitvydas BAJARŪNAS, Ambasadorius ypatingiems pavedimams hibridinių grėsmių klausimais

Į šiuolaikinę apyvartą terminai „hibridinis karas“, „hi­bri­dinės grėsmės“ pateko po Rusijos įvykdytos ne­teisėtos Krymo aneksijos ir karo Ukrainos rytuose. Čia pirmą kartą taip akivaizdžiai pamatėme, kad vyks­ta visai kito pobūdžio konfliktai. Vietoj aiškaus prie­šo, jo struktūrų Kryme išvydome „žalius žmogeliukus“, neturinčius skiriamųjų ženklų, dėl kurių priklauso­mybės Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas iš pra­džių primygtinai kartojo „tai ne mūsų kariai“, nors po to juos apdovanojo ir viešai pripažino jų įsitraukimą. Ukraina tuo metu patyrė diplomatinį bei ekonominį spaudimą ir tikrą informacinį karą, kibernetines ata­kas ir po to ėjusius specialiųjų operacijų pajėgų veiksmus. Vėliau vyko ir įprastiniai kariniai veiksmai. Tai de­taliai aprašyta ukrainiečio Evgeno Dykyi knygoje „Hib­ridinis Rusijos karas: Ukrainos patirtis Baltijos šalims“.

Greitai pradėsiančiai dirbti naujai Lietuvos Vyriausybei reikės ir toliau stiprinti pasirengimą atremti hibridines grėsmes, pritaikyti prie naujų realijų krizių valdymo sistemą

Ir toliau vykstant karui Ukrainoje, Vakaruose ekspertai ir politikai prakalbo, kad Rusija galbūt žengs kitą žingsnį ir pamėgins užimti Baltijos valstybes, kad didžiausia grėsmė mūsų valstybėms šiuo metu yra hibridinis karas.

Nors hibridinis karas vadinamas nauju karo veiksmų tipu, bet iš tiesų tai nieko naujo. Lietuvoje 1940 m. SSRS naudota taktika visiškai atitinka dabartinę hibridinių karų metodiką (diplomatinis spaudimas, dezinformacija, spec. pajėgų infiltravimas, provokacijos, politinis spaudimas ir t.t.). Valstybės jau nuo seno naudojo tokią konvencinių ir nekonvencinių karo metodų samplaiką, siekdamos sukelti sąmyšį bei suklaidinti priešininką ir tam naudodamos įvairias priemones. Ekspertai tai apibūdina kaip „ketvirtos kartos karą“: manipuliavimas žiniasklaida, terorizmas, aiškios priešininko hierarchijos ir struktūros nebuvimas, karinių, ekonominių, finansinių, energetinių bei socialinių spaudimo priemonių, asimetrinės taktikos panaudojimas, kombinuotas ir koordinuotas atvirų ir slaptų karinių, sukarintų ir civilinių priemonių panaudojimas. Tai veiksmai, išnaudojant šalies ar regiono pažeidžiamumą, kuriais siekiama paveikti ar destabilizuoti priešininką, sutrukdyti sprendimų priėmimą ir taip pasiekti išsikeltus uždavinius.

Be to, Ukrainos patirtis rodo, kad politinis ir energetinis spaudimas, propaganda, provokacijos gali tapti parengiamuoju konvencinės agresijos etapu.

Valstybės saugumo departamentas ir Antrasis operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos yra apibrėžę šias grėsmes nacionaliniam saugumui: Rusijos imperinės ambicijos, agresyvi užsienio politika, pasirengimas naudoti karinę jėgą, vykdoma ypač aktyvi prieš Lietuvos interesus nukreipta žvalgybinė veikla, priešiška informacinė politika, pastangos kurstyti Lietuvos tautinių bendruomenių priešiškumą Lietuvos valstybei. Visa tai gali būti ir bus panaudota kartu su tradicinėmis grėsmėmis ir iššūkiais.

Taigi svarbiausias klausimas – kaip įveikti hibridines grėsmes. Kitų šalių – Suomijos, Jungtinės Karalystės, Estijos ir pan. – patirtis rodo, kad visų pirma būtinas Vyriausybės lygio koordinavimas. Valstybė turi būti pasirengusi tokioms krizėms. Turi būti gerai veikiantis įvairių institucijų koordinavimo, krizių valdymo mechanizmas, parengti ir atidirbti įvairių institucijų veiksmai, procedūros.

Karinis pasirengimas atremti tokias grėsmes yra itin svarbus, bet vien jo nepakanka. Atsakymas į hibridines grėsmes irgi turi būti hibridinis. Čia svarbiausia kariškių ir civilinių koordinacija, visuomenės įtraukimas. Kitas aspektas – valstybės atsparumo (angl. resilience) didinimas. Valstybės atsparumo energijos tiekimo, gebėjimo efektyviai suvaldyti nekontroliuojamus gyventojų judėjimo srautus, maisto ir vandens tiekimo srityse, ryšių ir transporto sistemose didinimas.

Lietuvoje jau nemažai nuveikta: nuolatos didinamas gynybos biudžetas, atkurta šauktinių kariuomenė, įkurtos greitojo reagavimo pajėgos, rengiamos pratybos, panaudojant krašto apsaugos ir vidaus reikalų struktūras, Seimas patvirtino teisės aktus, kurie suteikia teisinį pagrindą naudojant ginkluotąsias pajėgas reaguoti į hibridines grėsmes taikos metu, bei patvirtino naują Kibernetinio saugumo įstatymą. Lietuva padarė proveržį užtikrinant energijos tiekimo diversifikavimą. Buvo sustiprintos strateginės komunikacijos galimybės. Nuolatos keliamas piliečių sąmoningumas. Tai tik ilgo proceso pradžia.

Aišku, esame ne vieni. Kova su hibridinėmis grėsmėmis remiasi ir NATO bei ES pastangomis. NATO turi aiškią savo vaidmens kovoje su mišriais karais strategiją. Plius 2016 m. birželį Varšuvoje buvo patvirtintas NATO šalių įsipareigojimas dėl valstybių narių atsparumo stiprinimo. Savo ruožtu ES patvirtino komunikatą, kaip kovoti su mišriomis grėsmėmis. Tiek NATO, tiek ES koncentruojasi į ypatingos svarbos infrastruktūros objektų apsaugą, gynybos pajėgumų stiprinimą, kibernetinį saugumą, kovą su propaganda ir dezinformacija, priešpriešą ardomajai veiklai ir t.t.

Greitai pradėsiančiai dirbti naujai Lietuvos Vyriausybei reikės ir toliau stiprinti pasirengimą atremti hibridines grėsmes, pritaikyti prie naujų realijų krizių valdymo sistemą, kad ji apimtų ir hibridinius scenarijus, koordinuoti visų be išimties institucijų veiklą, stiprinti visuomenės įtraukimą į atsaką hibridinėms grėsmėms, stiprinti Lietuvos institucijų pastangas informaciniame fronte.

Iššūkiai, laukiantys Lietuvos, verčia stiprinti valstybės stuburą ir neleidžia galvoti, kad tai laikina ir kažkaip praeis. Tik patys ir kartu su mūsų sąjungininkais atremsime šiuos iššūkius.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

E.Bajarūnas

Rugpjūčio 30 d. Stokholme Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius Švedijos užsienio reikalų ministrės Margot Wallström kvietimu kartu su Latvijos ir Estijos kolegomis dalyvavo Švedijos ir Baltijos valstybių diplomatinių santykių atkūrimo 25-mečiui paminėti skirtuose susitikimuose. Ministras tada dar kartą padėkojo Švedijai už paramą valstybingumo įtvirtinimo kelyje.

Eitvydas BAJARŪNAS, Ambasadorius ypatingiems pavedimams, buvęs Lietuvos ambasadorius Švedijoje

Tikrai, turime už ką dėkoti mūsų kaimynei. Švedija ir kitos Šiaurės šalys pirmosios įvairiomis formomis – politiškai, ekonomiškai, per savivaldybes, per nevyriausybines organizacijas ir per individualius ryšius – ištiesė paramos ranką Baltijos valstybėms,  atkūrusioms valstybingumą. Nors esame patenkinti dabartiniu dvišaliu ir daugiašaliu (Šiaurės ir Baltijos) bendradarbiavimu su Švedija, bet ar esame išnaudoję visą dvišalių santykių potencialą?

Ekonomika. Švedija statistiškai ir toliau išlieka didžiausia investuotoja Lietuvoje. Tačiau jei neskaičiuosime investicijų į finansų sektorių, telekomunikacijas, prekybos tinklus ir paslaugas, investicijų į gamybą rezultatai nėra džiuginantys. Ypač daug dar turime nuveikti viliodami investuoti smulkias ir vidutines įmones.

Lietuviai nemažai gamina Švedijos gigantams „IKEA“ (čia ypač turime kuo didžiuotis), „ABB“,„Volvo“, „Skania“ ir kitiems. Švedijos investicijų srautas laipsniškai didėja. Bet štai palyginkime: vien aktyviai veikiančių Švedijos įmonių skaičiai – Estijoje apie 700 ir Lietuvoje apie 170 – rodo neišnaudotą potencialą.

Vien aktyviai veikiančių Švedijos įmonių skaičiai – Estijoje apie 700 ir Lietuvoje apie 170 – rodo neišnaudotą potencialą.

Džiugi dinamika ir eksporto srityje. Per trejus metus nuo 2012 m. Lietuvos eksportas į Švediją didėjo daugiau nei 20 proc., vien 2014 m. – 10 proc. Bet vėlgi eksporto srityje turime kur augti. Lietuva eksportuoja į Švediją prekių už beveik 1 mlrd., o Estija – už 2,2 mlrd. eurų. Jei skaičiuotume vienam gyventojui – estai sugeba parduoti į Švediją 4–5 kartus daugiau. Estai yra aiškiai įvardiję Šiaurės šalis „namų rinka“ ir joms skiria daug dėmesio.

Inovatyvi ekonomika. Inovatyvi, mokslu besiremianti ekonomika yra Lietuvos strateginis tikslas. Bet turime pasinaudoti ta situacija, kad gyvename šalia valstybės, kuri ne tik pirmauja ES ir pasaulyje mokslo bei inovacijų srityje, bet ir noriai dalijasi savo patirtimi. Džiugu matyti vis didesnį Švedijos ekspertų dėmesį Lietuvos gyvybės mokslui ir pramonei.

Lietuvos žinomumas. Lietuvos ir Švedijos santykių potencialas yra neišnaudotas iš dalies dėl menko Lietuvos žinomumo Švedijoje, taip pat dėl buvusio prasto susisiekimo. 2012 m. tiesioginius skrydžius į Lietuvą tris kartus per savaitę vykdė tik „Ryanair“ kompanija. Intensyviomis Lietuvos institucijų pastangomis nuo 2015 m. tiesioginius skrydžius į Lietuva vykdo SAS, „Norwegian“, „Wizzair“ kompanijos, tiesiogiai į Stokholmą iš Vilniaus pradėjo skraidyti „AirBaltic“. Jei atsirastų keltas iš Stokholmo į Klaipėdą – pasiekiamumas iš esmės pagerėtų. Taigi, didindami Lietuvos žinomumą Švedijoje, žengiame tik pirmus žingsnius, ir nereikia sustoti.

Reikalingos ir aktyvios Lietuvos rinkodaros priemonės Švedijoje – aukšto lygio vizitai, seminarai, dalyvavimas mugėse, konferencijose ir pan. Tiek didindami Lietuvos žinomumą, tiek bendrai skatindami ekonominius ryšius tiesiog privalome išnaudoti nuosekliai didėjančią Švedijos lietuvių bendruomenę ir jos potencialą.

Transportas. Aktyvėjant globaliems prekybos mainams, ES ir Kinijos, Šiaurės Europos ir Juodosios jūros regiono šalių prekybos ryšiams, Lietuva kartu su Švedija turi išnaudoti šią situaciją ir užtikrinti, kad prekybos srautai keliautų būtent per mūsų regioną. Lygiai taip pat mūsų tikslas – kad Švedijos gamintojai, eksportuotojai naudotųsi Lietuvos transporto ir logistikos paslaugomis, plačiau pasitelktų projektų „Vikingas“, „Saulė“ ir kitų Lietuvos transporto iniciatyvų teikiamas galimybes.

Energetika. Prasidėjęs kaip geopolitinis projektas, Lietuvos ir Švedijos „NordBalt“ elektros kabelis nuo prisijungimo momento pradėjo vaidinti esminį vaidmenį Lietuvos energetikos rinkoje. Vertinant suaktyvėjusią diskusiją Švedijos viduje, Lietuvos ir Švedijos dialogas energetikos srityje turėtų būti dar aktyvesnis: viena vertus, Švedija siekia kuo greičiau įgyvendinti siekį visiškai pereiti prie atsinaujinančių išteklių energetikos, kita vertus, branduolinių elektrinių operatoriai stebi didėjančias elektrinių išlaikymo sąnaudas. Lietuvoje veikiantis suskystintų dujų terminalas irgi galėtų sudominti Švedijos vartotojus, ypatingai jei pradėsime mažo kiekio pervežimus iš Klaipėdos į Švedijos uostus.

Žmogiškieji ryšiai. Net jei esame patenkinti tuo, kaip vyksta bendradarbiavimas su Švedija verslo srityje, potencialas visiškai neišnaudotas plėtojant žmogiškuosius ir kultūrinius ryšius. 1990-aisiais, t.y. iš karto po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvos savivaldos institucijos, organizacijos, universitetai, atskiri mokslininkai, individai pradėjo megzti aktyvius ryšius su Švedija, bet vėliau šis procesas kiek sustojo. Esu įsitikinęs: jei norime dar labiau suartėti su artimiausia mūsų kaimyne, vien politinio lygmens neužtenka.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

Lietuva ir Švedija – kartu į ateitį
Rugpjūčio 30 d. Stokholme Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius Švedijos užsienio reikalų ministrės Margot Wallström kvietimu kartu su Latvijos ir Estijos kolegomis dalyvavo Švedijos ir Baltijos valstybių diplomatinių santykių atkūrimo 25-mečiui paminėti skirtuose susitikimuose. Ministras tada dar kartą padėkojo Švedijai už paramą valstybingumo įtvirtinimo kelyje.
Tikrai, turime už ką dėkoti mūsų kaimynei. Švedija ir kitos Šiaurės šalys pirmosios įvairiomis formomis – politiškai, ekonomiškai, per savivaldybes, per nevyriausybines organizacijas ir per individualius ryšius – ištiesė paramos ranką Baltijos valstybėms,  atkūrusioms valstybingumą. Nors esame patenkinti dabartiniu dvišaliu ir daugiašaliu (Šiaurės ir Baltijos) bendradarbiavimu su Švedija, bet ar esame išnaudoję visą dvišalių santykių potencialą?
Ekonomika. Švedija statistiškai ir toliau išlieka didžiausia investuotoja Lietuvoje. Tačiau jei neskaičiuosime investicijų į finansų sektorių, telekomunikacijas, prekybos tinklus ir paslaugas, investicijų į gamybą rezultatai nėra džiuginantys. Ypač daug dar turime nuveikti viliodami investuoti smulkias ir vidutines įmones.
Lietuviai nemažai gamina Švedijos gigantams „IKEA“ (čia ypač turime kuo didžiuotis), „ABB“,„Volvo“, „Skania“ ir kitiems. Švedijos investicijų srautas laipsniškai didėja. Bet štai palyginkime: vien aktyviai veikiančių Švedijos įmonių skaičiai – Estijoje apie 700 ir Lietuvoje apie 170 – rodo neišnaudotą potencialą.
Džiugi dinamika ir eksporto srityje. Per trejus metus nuo 2012 m. Lietuvos eksportas į Švediją didėjo daugiau nei 20 proc., vien 2014 m. – 10 proc. Bet vėlgi eksporto srityje turime kur augti. Lietuva eksportuoja į Švediją prekių už beveik 1 mlrd., o Estija – už 2,2 mlrd. eurų. Jei skaičiuotume vienam gyventojui – estai sugeba parduoti į Švediją 4–5 kartus daugiau. Estai yra aiškiai įvardiję Šiaurės šalis „namų rinka“ ir joms skiria daug dėmesio.
Inovatyvi ekonomika. Inovatyvi, mokslu besiremianti ekonomika yra Lietuvos strateginis tikslas. Bet turime pasinaudoti ta situacija, kad gyvename šalia valstybės, kuri ne tik pirmauja ES ir pasaulyje mokslo bei inovacijų srityje, bet ir noriai dalijasi savo patirtimi. Džiugu matyti vis didesnį Švedijos ekspertų dėmesį Lietuvos gyvybės mokslui ir pramonei.
Lietuvos žinomumas. Lietuvos ir Švedijos santykių potencialas yra neišnaudotas iš dalies dėl menko Lietuvos žinomumo Švedijoje, taip pat dėl buvusio prasto susisiekimo. 2012 m. tiesioginius skrydžius į Lietuvą tris kartus per savaitę vykdė tik „Ryanair“ kompanija. Intensyviomis Lietuvos institucijų pastangomis nuo 2015 m. tiesioginius skrydžius į Lietuva vykdo SAS, „Norwegian“, „Wizzair“ kompanijos, tiesiogiai į Stokholmą iš Vilniaus pradėjo skraidyti „AirBaltic“. Jei atsirastų keltas iš Stokholmo į Klaipėdą – pasiekiamumas iš esmės pagerėtų. Taigi, didindami Lietuvos žinomumą Švedijoje, žengiame tik pirmus žingsnius, ir nereikia sustoti.
Reikalingos ir aktyvios Lietuvos rinkodaros priemonės Švedijoje – aukšto lygio vizitai, seminarai, dalyvavimas mugėse, konferencijose ir pan. Tiek didindami Lietuvos žinomumą, tiek bendrai skatindami ekonominius ryšius tiesiog privalome išnaudoti nuosekliai didėjančią Švedijos lietuvių bendruomenę ir jos potencialą.
Transportas. Aktyvėjant globaliems prekybos mainams, ES ir Kinijos, Šiaurės Europos ir Juodosios jūros regiono šalių prekybos ryšiams, Lietuva kartu su Švedija turi išnaudoti šią situaciją ir užtikrinti, kad prekybos srautai keliautų būtent per mūsų regioną. Lygiai taip pat mūsų tikslas – kad Švedijos gamintojai, eksportuotojai naudotųsi Lietuvos transporto ir logistikos paslaugomis, plačiau pasitelktų projektų „Vikingas“, „Saulė“ ir kitų Lietuvos transporto iniciatyvų teikiamas galimybes.
Energetika. Prasidėjęs kaip geopolitinis projektas, Lietuvos ir Švedijos „NordBalt“ elektros kabelis nuo prisijungimo momento pradėjo vaidinti esminį vaidmenį Lietuvos energetikos rinkoje. Vertinant suaktyvėjusią diskusiją Švedijos viduje, Lietuvos ir Švedijos dialogas energetikos srityje turėtų būti dar aktyvesnis: viena vertus, Švedija siekia kuo greičiau įgyvendinti siekį visiškai pereiti prie atsinaujinančių išteklių energetikos, kita vertus, branduolinių elektrinių operatoriai stebi didėjančias elektrinių išlaikymo sąnaudas. Lietuvoje veikiantis suskystintų dujų terminalas irgi galėtų sudominti Švedijos vartotojus, ypatingai jei pradėsime mažo kiekio pervežimus iš Klaipėdos į Švedijos uostus.
Žmogiškieji ryšiai. Net jei esame patenkinti tuo, kaip vyksta bendradarbiavimas su Švedija verslo srityje, potencialas visiškai neišnaudotas plėtojant žmogiškuosius ir kultūrinius ryšius. 1990-aisiais, t.y. iš karto po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvos savivaldos institucijos, organizacijos, universitetai, atskiri mokslininkai, individai pradėjo megzti aktyvius ryšius su Švedija, bet vėliau šis procesas kiek sustojo. Esu įsitikinęs: jei norime dar labiau suartėti su artimiausia mūsų kaimyne, vien politinio lygmens neužtenka.