BFL

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Oro užterštumas kietosiomis dalelėmis Vilniuje ūgteli užklupus sausiems ir karštiems orams. Jei ne atostogų metas, matyt, gatvių prieigose ir toliau springtume išmetamosiomis automobilių dujomis, tačiau dabar galime įkvėpti bent kiek švaresnio oro.

Žinant, kad per parą žmogus įkvepia apie 10–20 tūkst. litrų oro (vaikas – dvigubai daugiau nei suaugęs), nesunku suvokti, kokia svarbi jo kokybė žmogui. Europos aplinkos ir sveikatos centro duomenys fiksuoja, kad oro užterštumas prisideda prie visuomenės sveikatos ligų: kosulių, akių, plaučių ir širdies uždegimų, todėl svarbu tirti jo sudėtį ir žinoti apie žalingą poveikį žmogui ir jo aplinkai.

Azoto dioksidas ir pažemio ozonas vadinami didžiausią poveikį žmonių sveikatai darančiais teršalais. Ilgalaikio ir maksimalaus jų po­veikio padariniai – nuo kvėpavimo takų pa­žei­dimų iki ankstyvos mirties.

Oro teršalų koncentracija vis dar per didelė, todėl oro kokybės problema išlieka.

Mokslininkams nustačius, kad oro tarša trum­pina žmogaus gyvenimo trukmę, pasipylė prognozės, esą jau 2050-aisiais ji kasmet nusineš daugiau negu 6,5 mln. gyvybių (t.y. dvigubai daugiau mirties atvejų, nei nustatoma šiuo metu). Kinai, mėgindami užbėgti šiam faktui už akių, puolė iš Kanados pirkti šviežio kalnų oro flakonų, o štai lietuvius ekspertai ramina: esame viena švariausių Europos sostinių.

Pastaraisiais dešimtmečiais Europoje gerokai sumažėjus daugelio į orą išmetamų teršalų kiekiui, oro kokybė regione gerėjo. Tačiau oro teršalų koncentracija vis dar per didelė, todėl oro kokybės problema išlieka. Šiuo metu didelė dalis Europos gyventojų įsikūrę zonose, kuriose nesilaikoma oro kokybės standartų, o tai kenkia jų sveikatai.

Maždaug 90 proc. miesto gyventojų Eu­ropoje yra veikiami tokios teršalų koncentracijos, kuri viršija sveikatai kenksmingus oro kokybės lygius. Pavyzdžiui, ore esančios smulkios kietosios dalelės tikėtiną gyvenimo trukmę ES sutrumpina daugiau nei aštuoniais mė­nesiais.

Kietosios dalelės – ore esančių dalelių ir skysčio lašelių mišinys, kurio sudėtyje yra rūgščių, sulfatų, nitratų, organinių junginių, metalų ir pan. Įkvėpti jų tenka ilgiau pabuvus judrioje gatvėje, o tada pasireiškia tam tikri negalavimai, tokie kaip bronchito paūmėjimas, obstrukcinės plaučių ligos, kvėpavimo takų infekcijos ar pa­dažnėję astmos priepuoliai. Žmogui žalingiausias ilgalaikis kietųjų dalelių poveikis, todėl ma­žinti oro taršą – daugelio valstybių prioritetas.

Gyventojai neabejingi oro taršai

Aplinkos apsaugos agentūros (AAA) Oro kokybės vertinimo skyriaus vyriausiosios specialistės Vilmos Bimbaitės teigimu, pastaraisiais metais ir Lietuvoje tampa vis populiariau domėtis oro tarša perkant būstą, laukiantis at­žalų ar slaugant sunkesnėmis ligomis sergančius ligonius. Žmonėms ne vis vien, kokioje ap­linkoje jie kuriasi, vis aiškiau suvokiamas ap­lin­kos veiksnių poveikis sveikatai.

Lietuvoje oro taršos matavimai atliekami nuo 1978 m. automatizuotose oro kokybės mo­nitoringo stotyse. 24 valandas per parą septynias dienas per savaitę atnaujinami oro taršos žemėlapiai siekiant informuoti žmones apie oro taršos lygį jų gyvenamose teritorijose.

Gyvenantiems arti gatvės specialistė pataria neatidarinėti langų, poilsiauti žalesnėse miesto erd­vėse, kur mažesnis automobilių srautas.

„Automatizuotų oro kokybės monitoringo stočių duomenys iš toje aplinkoje veikiančių teršalų analizatorių patenka į stoties kompiuterį, o iš jo – į pagrindinį oro kokybės duomenų serverį, esantį Aplinkos apsaugos agentūros centrinėje būstinėje Vilniuje. Visų duomenų peržiūra ir vertinimo procesas kiekvieną darbo dieną vyksta prie kompiuterio mūsų agentūroje“, – apie oro kokybės stebėjimo procesus pasakoja V.Bimbaitė.

Gyvenantiems arti gatvės specialistė pataria neatidarinėti langų, poilsiauti žalesnėse miesto erd­vėse, kur mažesnis automobilių srautas. Jau­nėjant automobilių parkui ši problema ga­lėtų mažėti, tačiau, deja, vis dar esame aktyvūs dėvėtų automobilių pirkėjai.

O Baltijos aplinkos forumo cheminių me­džiagų specialistė Sigita Židonienė įspėja, kad karštomis vasaros dienoms kenksmingos me­džiagos, reaguodamos su ultravioletiniais spinduliais, žmogaus organizmui tampa pavojingesnės nei įprastai, todėl ragina tausoti sveikatą ir laikytis atokiau nuo užterštų pramonės rajonų ar gatvių.

Miesto oras stebimas matuojant kietųjų da­lelių – anglies monoksido, azoto dioksido kie­­kius. Tarša ypač padidėja, kai vyrauja rytų krypties vėjai, pučiantys nuo Baltarusijos ar Ru­si­jos. Galbūt išeitis – drėkinti sostinės gatves van­­­deniu kaitriomis vasaros dienomis, kaip būdavo sovietiniais laikais?

Aplinkos apsaugos agentūros Oro kokybės vertinimo skyriaus vedėjo pavaduotoja Zita Šilienė mano, kad tai problemos neišspręstų, nes vanduo gatvėse greitai išgaruotų, o dulkės vėl pakiltų.

Vilniaus miesto savivaldybės atstovai patikslina, kad šlapiuoju būdu švarinamos tik reprezentacinio pobūdžio gatvės, tačiau leidžia su­prasti, jog tai brangus malonumas: 1 tūkst. kv. m tokio drėkinimo atsieina 10 eurų. Bran­gu, o nauda, jei už lango tvoskia 35 laipsnių karštis, tetrunka vos penkias minutes. Tad ar verta? Matyt, greičiau sulauksime, kol prapliups lietus, o jei kurį laiką nelis, oro tarša dar padidės, nes prie kietųjų dalelių prisidės žiedadulkės, kurios irgi veikia savijautą.

Nerimą kelia ir vėžinės ligos

Nacionalinio vėžio instituto vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Giedrė Smailytė dalijasi rezultatais mokslinių tyrimų, kuriuos atliekant vertinta vėžio rizika tarp žmonių, gyvenančių didesnės oro taršos regionuose, vairuotojų profesionalų, miesto policininkų ir kitų gyventojų grupių, gyvenančių ar dirbančių didesnės oro taršos aplinkoje. „2015 m. ekspertų grupė pa­skelbė, jog mokslinių tyrimų duomenų pakanka, kad oro tarša būtų pripažinta kancerogenišku žmogui veiksniu, taip pat – kad ji didina plaučių vėžio riziką ir yra galbūt susijusi su šlapimo pūslės vėžiu“, – Tarptautinės vėžio tyrimų agentūros monografijoje paskelbtus duomenis komentuoja mokslininkė.

Užuot ėję pėsčiomis ar važiavę dviračiu, žmonės renkasi pa­to­gumą, o ne fizinį sveikatingumą, ir net trumpus atstumus nori įveikti automobiliu.

Jos teigimu, oro užterštumas – labai rimta šiuolaikinio pasaulio problema: užuot ėję pėsčiomis ar važiavę dviračiu, žmonės renkasi pa­to­gumą, o ne fizinį sveikatingumą, ir net trumpus atstumus nori įveikti automobiliu. Galbūt todėl Lietuvoje kasmet diagnozuojama beveik 18 tūkst. naujų vėžio atvejų, iš kurių dalis neabejotinai susiję su oro tarša. Tik keisdami savo gyvensenos įpročius, rinkdamiesi švaresnę darbo ir gyvenamąją aplinką galime išvengti pagrindinių oro taršos elementų: ozono, sieros oksido, anglies monoksido, azoto oksido, benzolo, butadieno, formaldehido, gyvsidabrio, švino ir kietųjų dalelių.

Pakanka visą gyvenimą gyventi mieste, ir su­laukus 60-ies plaučiai taps tokie juodi, kaip rū­kius tabaką. Ne veltui lėtinė obstrukcinė plau­čių liga kamuoja vis daugiau žmonių (pa­gal dažnumą tai ketvirta mirties priežastis pa­saulyje).

Lietuva sudarytuose taršos žemėlapiuose raudonuoja dėl benzipireno, kurio gausu išmetamosiose dujose, – dėl to kalti nekokybiški ka­tilai namams šildyti ir seni automobiliai.

Ir nors išmetamų teršalų kiekiai Lietuvoje vis dar skaičiuojami šimtais tūkstančių tonų, didžiausios įmonės teršalų kiekį nuo sovietmečio yra sumažinusios. Paisyti aplinkosaugos rei­kalavimų jas paskatino užsienio investuotojai, griežti europiniai aplinkosaugos reikalavimai ir noras eksportuoti į Europos Sąjungos šalis: ap­linkosaugos reikalavimus ignoruojanti įmo­nė paprasčiausiai nerastų klientų Europos rinkoje.

Kasmet tyrimus visoje Europoje atliekanti Europos aplinkos agentūra atkreipia dėmesį, kad Lietuva sudarytuose taršos žemėlapiuose raudonuoja dėl benzipireno, kurio gausu išmetamosiose dujose, – dėl to kalti nekokybiški ka­tilai namams šildyti ir seni automobiliai.

Dar iki 2020 m., Lietuva yra įsipareigojusi 55 proc. sumažinti sieros dioksido, 48 proc. – azoto oksidų, 32 proc. – lakiųjų organinių junginių, 20 proc. – smulkiųjų kietųjų dalelių ir 10 proc. – amoniako kiekį.

Visą straipsnį ir savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

Renatas Jakaitis – ekologas ir laukinės gamtos fotografas, fiksuojantis kadrus, kurių ateityje nebebus, nes dėl besaikio žmonijos vartojimo neigiami natūralios gamtos pokyčiai vis akivaizdesni.

Ekologas ir Nemuno kilpų regioninio parko vyriausiasis specialistas Renatas Jakaitis kintantį laukinės gamtos veidą per fotoaparato objektyvą stebi daugiau nei penkiolika metų. „Jei ne kartkartėm aplankanti sėkmė, šį užsiėmimą greitai mestum. Bet jis visai kaip nepagydoma liga, nuo kurios išgyti vilties turi tik tie, kuriems pritrūksta užsidegimo“, – sako gyvūnų elgseną ne vieną dešimtmetį analizuojantis laukinės gamtos fotografas.
VEIDAS: Renatai, ne vienerius metus dalyvaujate įvairiose gamtos stebėjimo projektuose, daug laiko praleidžiate miškuose, fotoaparatu „medžiodamas“ laukinius žvėris. Kaip susidomėjote fotografija?
R.J.: Nuo vaikystės, daug laiko praleisdamas gamtoje, natūraliai pajutau poreikį savo fotografijomis parodyti, kaip keičiasi mūsų gamta. Norėjosi užfiksuoti ir palikti ateities kartoms akimirkų, kurių jie galbūt nebematys. Dėl ūkinės ir rekreacinės veiklos, dėl besaikio žmonijos vartojimo neigiami natūralios gamtos pokyčiai vis akivaizdesni. Dėl to vis mažėja natūralių gamtinių buveinių, labiau traukiasi sengirės (Lietuvos miškai, pasiekę gamtinę brandą, o, kaip žinia, vidutiniškai miškui užaugti reikia iki 100 metų), kartu nyksta ir įvairių organizmų rūšys, tačiau žmogus galvoja tik apie asmeninę naudą. Tai, kad dėl jo veiksmų daroma nepataisoma žala gamtinei aplinkai, daugeliui vis nė motais. Atrodytų, esame mąstančios būtybės, tačiau gyvūnai geba nekenkti sau ir nenaikinti aplinkos, kurioje gyvena, o žmogui tai vis dar neįveikiama užduotis.
VEIDAS: Dirbate vienoje gražiausių Lietuvos vietų – Nemuno kilpų regioninio parko direkcijoje. Smalsu, kas lėmė jūsų pasirinkimą tapti ekologu?
R.J.: Kadangi nuo vaikystės domėjausi gamta, siekdamas susieti savo pomėgį su profesija, nusprendžiau rinktis ekologo kelią. Šios profesijos žmonės daug neuždirba, todėl ją renkasi tie, kurie nori prisidėti prie mus supančios natūralios aplinkos išsaugojimo. Tačiau pats buvimas gamtoje sudaro tik labai nedidelę mano darbo dalį. Daugiausia laiko praleidžiu prie kompiuterio, analizuodamas gyventojų skundus ir pan. Šiandien įtakos turi politiniai dalykai – gamtosaugininkai jaučia gana stiprų spaudimą dėl saugomų teritorijų. Galima sakyti, kad esame ta kliūtis, kuri daugumai piliečių trukdo eksploatuoti aplinką asmeniniais tikslais. Panorę įsikurti saugomame gamtos kampelyje ar sumanę paieškoti naudingų iškasenų, žmonės atsimuša į mūsų įstaigą.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 252014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-25-2014-m

Dėl neatsakingo elgesio su šiukšlėmis, kasmet nuostolius skaičiuoja ir atliekų tvarkymo bendrovės, ir gyventojai. Atliekų tvarkymo įmonės „Ecoservice“ duomenimis, per praeitus metus užsidegė ar nepataisomai buvo sugadinta apie 450 vnt. konteinerių, vien Vilniaus miesto savivaldybėje – per 300 vnt. konteinerių. Padaryta žala per praėjusius metus sudarė apie 214 tūkst. Lt.
„Ecoservice“ logistikos vadovo Daliaus Čepulio teigimu, dažniausia tokių liepsnojančių konteinerių priežastis – karšti pelenai, taip pat neužgesintos nuorūkos, kitos atliekos, pasižyminčios degumu. Pasitaiko ir tyčinio padegimo atvejų.
D. Čepulio duomenimis, dėl karštų pelenų įvyksta net 90 proc. konteinerių gaisrų individualių namų savininkų valdose. Švarindamiesi įvairias šiukšles ir atliekas gyventojai sudegina, o karštus pelenus pila į konteinerius.
„Buitinių atliekų konteineriai netrūksta užsiliepsnoti, o iš jų telieka plastmasės gabalas“, – reziumuoja D. Čepulis. Pastebėjus rusenantį konteinerį, jis kviečia gyventojus įsiplieskiančią ugnį užberti žemėmis ar iškviesti gaisrinę.
Ypač gyventojai rizikuoja krosnyse, židiniuose ar kuro katiluose degindami plastmasę, kitas atliekas, kurios irdamos išskiria nuodingas medžiagas. Degindami nereikalingus buities rakandus, plastmasės, seno šiferio atliekas, jie rizikuoja ir savo turtu, ir sveikata, net gyvybėmis.
„Ne taip seniai nutikusi istorija – močiutė nusprendė atsikratyti PET butelių, užkimšdama jais krosnį. Dalis krosnies išlėkė į orą. Džiaugiuos, kad savininkei pasisekė ir pavyko išvengti skaudžių pasekmių jai pačiai. Toks žaidimas su ugnimi galėjo baigtis gerokai tragiškiau“, – įsitikinęs pašnekovas.
Pavasarinio švarinimosi metu surinktas augalinės kilmės atliekas, ypač virtuvės, sodo atliekas, „Ecoservice“ atstovas pataria kompostuoti. Tokiu būdu galima „atsikratyti“ daugiau nei 50 proc. atliekų. Tuo metu pelenai taip pat gali pasitarnauti kaip naudinga trąša dirvožemiui. Žinoma, jei jie susidarė ne deginant plastmasę ar kitas nedegintinas atliekas.
Gyventojams, neturintiems žemės, kurią galima būtų patręšti, pelenus rekomenduojama atvėsinti ir tik po to pilti į konteinerius. Kovodama su neatsakingu gyventojų elgesiu bendrovė probleminėse vietose yra išstačiusi specialius metalinius konteinerius. Jais aprūpinti dažnais konteinerių gaisrais pasižyminčių Vilniaus, Šilutės, kitų miestų gyventojai.
Daugiau informacijos ieškokite www.ecoservice.lt

Brangstant malkinei medienai, energijos iš biokuro gamintojus kol kas gelbsti anksčiau sudarytos sutartys su tiekėjais.

Lapkričio antroje pusėje, atvėsus orams, vidutinė svertinė vidutinės kokybės biokuro kaina „Baltpool“ biržos sandoriuose perkopė 700 Lt/tne ribą ir pradėjo džiuginti vartotojus, anksčiau sudariusius ilgalaikius kontraktus su tiekėjais.
„Kol nesibaigs trejiems metams sudarytos tiekimo sutartys su keturiais tiekėjais, atrinktais viešųjų pirkimų konkurso būdu, biržoje pirkti biokuro poreikio neturėsime – nebent įstatymai privers. Nors dabar 35 MW galios biokuro katilas veikia visu pajėgumu, jokių problemų dėl tiekimo neturime ir neturėjome. Dar nėra buvę taip, kad pristigę žaliavos turėtume didinti gamtinėmis dujomis gaminamos energijos kiekį ir reikalauti tiekėjų padengti dėl biokuro ir gamtinių dujų kainų skirtumo susidariusius nuostolius“, – „Veidui“ tvirtina „Šiaulių energijos“ komercijos direktorius Gintautas Šablinskas.
Užtat patys tiekėjai suvokia, kad tokia nuostolių kompensavimo rizika, įprastai numatoma sutartyse su biokuro pirkėju, yra ganėtinai reali. Todėl laukdami stipresnių šalčių, kai pirkėjai galbūt prašys didinti sutartyse numatytus pristatomos žaliavos kiekius, vos spėja suktis kaupdami atsargas.
„Atsipalaiduoti ir pagalvoti apie prekybą biržoje galėsime nebent pavasariop, jei nebūtų stiprios žiemos ir atliktų dabar ruošiamų atsargų likučių. Tačiau tuomet ir kainos biržoje greičiausiai bus atslūgusios“, – teigia „Timbex“ biokuro padalinio vadovas Linas Mažintas.
Šiuo metu tiekėjai, pasak L.Mažinto, stebėdami „Baltpool“ aukcionų rezultatus tegali graužtis nagus: trumpalaikių sandorių kainos kone trečdaliu viršija jų ilgalaikėse biokuro tiekimo sutartyse nustatytus skaičius. Tokį ženklų skirtumą galima paaiškinti ne tik stebimu biokuro žaliavos brangimu, bet ir tuo, kad, tarpusavyje konkuruodamos dėl didesnės apimties užsakymų, tiekėjų įmonės linkusios rizikuoti siūlydamos pernelyg optimistines kainas. Todėl dauguma ilgalaikių sutarčių šiuo metu naudingesnės pirkėjams, o ne tiekėjams.
„Dvišalėse sutartyse paprastai numatoma, kad žaliavos kainoms kylant daugiau kaip 10 proc. biokuro tiekėjas gali prašyti perskaičiuoti kainas, tačiau pirkėjas neprivalo šio prašymo patenkinti. Katilinės tuo ir naudojasi“, – teigia L.Mažintas.

Į biržą – ne savo noru

Energijos išteklių biržos „Baltpool“ generalinė direktorė Laura Žalaitė pabrėžia, kad iki šiol pasiūla biokuro aukcionuose du tris kartus viršydavo paklausą. Tai patvirtina ir biržos dalyvių skaičius: iš 43 užsiregistravusių bendrovių 33 yra potencialūs tiekėjai, o pirkėjų – vos dešimt.
„Tarp potencialių biokuro tiekėjų turime ir vieną Estijos bendrovę, be to, galimybes prekiauti „Baltpool“ vertina kaimynų – Latvijos bei Baltarusijos įmonės“, – tvirtina biržos vadovė, prognozuojanti, kad įsitikinimas, jog biokuro neapsimoka vežioti toliau nei 50 km, ilgainiui gali kisti: juk galiausiai tai priklauso nuo biokuro gamybos savikainos ir rinkos kainų skirtumo.
Lapkritį, palyginti su spaliu, biokuro sandorių vertė aukcionuose išaugo beveik šešis kartus, tačiau šį šuolį lėmė ne tiek biokuro kaina, kiek pailgėjusi sudaromų sandorių trukmė. Praeitą mėnesį buvo sudarinėjami ne tik savaitės ar mėnesio, tačiau ir ketvirčio trukmės biokuro tiekimo sandoriai.
Gruodį, kaip ir tikėtasi, biokuro birža „užmigo“ – naujų sutarčių kol kas nesudaryta. L.Žalaitė spėja, kad greičiausiai visi pirkėjai jau apsirūpino tiekimo garantijomis ir vėl sukrusti juos priverstų nebent smarkūs šalčiai. Tiesa, yra pirkėjo pasiūlymas dėl biokuro tiekimo Kalėdų švenčių savaitei, tačiau siūloma kaina neprivilioja nė vieno tiekėjo.
„Energijos gamintojai biokuro įsigijimo sandorius neretai stengiasi sudaryti iš anksto – likus pusmečiui ar dar ilgesniam laikotarpiui iki vartojimo pradžios. Todėl tikėtina, kad po Naujųjų metų bus pradėti sudarinėti sandoriai dėl biokuro tiekimo vasarą. O tiekėjų kitam šildymo sezonui bus pradėta žvalgytis jau pavasarį“, – komentuoja L.Žalaitė.
Nuo 2014 m. pradžios šilumos gamintojai taps įpareigoti 10 proc. suvartojamo biokuro įsigyti biržoje. 2015-aisiais ši dalis išaugs iki 30 proc., 2016-aisiais – iki 50 proc. „Kadangi ši procentinė dalis skaičiuojama būtent nuo sunaudojamo biokuro kiekio, o ne nuo kiekio, kuriam įsigyti skelbiamas konkursas, nuostata galios ir tiems gamintojams, kurie buvo užsitikrinę tiekimą dvišalėmis sutartimis. Kadangi tokiose sutartyse dažniausiai numatomas lankstus tiekimo grafikas, o apie naujas taisykles buvo pranešta iš anksto, pirkimo dalies nukreipimas į biokuro biržą neturėtų sukelti papildomų rūpesčių ar grėsti baudomis. Pagaliau tam ir buvo nustatytas pereinamasis laikotarpis, o ne iškart pareikalauta pusę biokuro pirkti per biržą“, – pabrėžia L.Žalaitė.

Pažangiausius ekologiško būsto ir darnios miestų plėtros kriterijus atitinkantys nekilnojamojo turto plėtotojai jau pradeda teikti savo projektus žaliosios architektūros Lietuvoje konkursui „Žalias miestas – geriausias NT EKO projektas 2013“.

Konkursą antrus metus organizuoja projekto „Ateities miestai“ vykdytojai, bendradarbiaudami su Aplinkos ministerija ir Žaliosios statybos taryba (angl. Green Building Council), VGTU Architektūros institutu. Norinčiųjų dalyvauti konkurse anketų laukiama iki rugsėjo 15 d.

„Pernai, vertindami konkursui pateiktus projektus, dar tik dalinomės patirtimi, o šiais metais vadovausimės Europos Klimato kaitos specialiąja programa – jos projektu LAIF+, – sako projekto „Ateities miestai“ vadovė Rita Glazer. – Subūrėme kompetentingą, nepriklausomų ekspertų komisiją, kuri padės tiek specialistams, tiek visuomenei įvertinti, kuriose NT srityse esame pažengę į priekį, o kur reiktų pasistiebti iki Europos Sąjungos direktyvose numatytų kriterijų. Lietuva dar nėra pasitvirtinusi žaliosios statybos standartų, tačiau, suėjus ES direktyvose numatytam terminui – 2020 m. – nebebus laiko paskubomis daryti „namų darbų“, todėl jau dabar privalome kurti ekologišką, energetiškai efektyvią ir darnią aplinką.“

Konkursui pateiktus NT projektus vertins ekspertų komisija, sudaryta iš energetikos, ekologijos, žaliosios architektūros, kraštovaizdžio, teisės, komunikacijos profesionalų, BREEAM standartų ekspertų. Dalyvių pateikti projektai bus vertinami būtent pagal šiuos, naudojamus visame pasaulyje, pastatų poveikio aplinkai vertinimo metodo standartus, apimančius projekto vadybą, sveikumą, gyvenimo kokybę, energinį efektyvumą, vandentvarką, architektūrą, statybos medžiagas, inžinerinį aprūpinimą, atliekas, taršą, ekologiją, urbanistiką, žemės naudojimą, ekonomiką, socialinę atsakomybę, informacijos sklaidą, komunikaciją su bendruomenėmis, viešojo ir privataus sektorių partnerystę (VPP), teritorinių bendruomenių įtraukimą, kraštovaizdį bei susisiekimą. Projektai bus diferencijuojami į architektūrinius, urbanistinius ir kraštovaizdžio, o konkursui pristatyti objektai turės būti naujos statybos. Ypatingą dėmesį ekspertų komisija skirs ir darnaus miesto plėtros projektams.

„Vienas po kito dygsta nauji nekilnojamo turto kompleksai, biurų ar multifunkciniai pastatai, tačiau kol kas jų ekologiškumas ir darni plėtra ne visuomet yra NT projektų plėtotojų prioritetas, – teigia konkurso vertinimo komisijos pirmininkas, žaliosios architektūros ekspertas doc. dr. Jonas Jakaitis. – Tad šio konkurso tikslas ir yra – paskatinti specialistus kurti tvarius, energetiškai efektyvius pastatus, darančius draugišką poveikį aplinkai, panaudojant visus galimus energetinius išteklius. Siekiame, kad apie tokią būtinybę kurti darnų miestą būtų informuota visuomenė, nes būtent jos gerovę užtikrins įžvalgus ir ekologiškai pagrįstas miestų planavimas.“ Kad žaliosios statybos, atitinkančios aukščiausius energinio efektyvumo ir modernumo standartus, siekiamybė yra įmanoma ir Lietuvoje, pasak dr. J. Jakaičio, puikiai iliustruoja investicinis projektas „Svajonių miestas“, su kurio objektais jau susipažino konkurso vertinimo komisija.

Komisijos nariai planuoja apsilankyti visuose konkursui pristatytuose objektuose ir įsitikinti, jog projektai realiai įgyvendinti bei atitinka pateiktus dokumentuose duomenis. Dalyvių projektai bus vertinami šiose nominacijose: „Geriausias EKO būstas“, „Geriausias EKO biuras“, „Geriausias multifunkcinis projektas“, „Geriausias antrųjų namų projektas“ bei „Geriausias darnaus miesto projektas“. Siekiant objektyvumo, vertinimo kriterijams bus suteikti svertiniai koeficientai, o galutinė balų suma lems konkurso nugalėtojus. Jie bus apdovanoti specialiai konkursui skulptoriaus Arvydo Ališankos sukurtomis „Gyvybės medžio“ statulėlėmis.

Konkursas „Žalias miestas – geriausias NT EKO projektas 2013“ vyks keliais etapais iki metų pabaigos. Apie konkurso eigą bus nuolat informuojama projekto platformoje Ateitiesmiestai.lt. Rezultatus bei išsamius ekspertų vertinimus planuojama skelbti 2014 m. sausį. Konkurso sąlygos bei anketa yra čia: http://www.ateitiesmiestai.lt/konkursas/

2012 m. konkurse buvo apdovanoti: už projekto inovacijas – „BOD aukštųjų technologijų centras“, už projekto tvarumą – „Bajorų kalvos“, už projekto estetiką – verslo centras „Pirklių klubas“, už projekto gyvavimo ciklą – loftų miestas „Loft Town“, už projekto kompleksinį sprendimą – komplekso „Grand SPA Lietuva“ viešbutis „Dzūkija“. Taip pat už svarų indėlį į žaliųjų statybų plėtojimą apdovanoti: konteinerių namelių kempingas „Svencelė“, kotedžų kvartalas „Norvegų alėja“, daugiabučių namų gyvenvietė „Antakalnio terasos“, mažo aukštingumo gyvenvietė „Bajorų dominija“ ir verslo centras „Baltic Hearts“. Specialus Delfi.lt skaitytojų simpatijų prizas atiteko daugiabučių kvartalui sostinės Naujojoje Pilaitėje „7 kvartalas“.

Nauja Eurobarometro apklausa parodė, kad lietuviams perkant maistą svarbiausia kaina, o tik paskui kokybė. Na, o kaip maistą renkasi, ką valgo ir ko nevalgo tie, kurie apie maistą bei jo naudą žino daugiausiai – mitybos ir maisto kontrolės ekspertai, gamintojai ir ekologiškos produkcijos šalininkai?

Tipiškas pirkėjas didžiąją dalį maisto produktų įsigyja prekybos centre, perka iš karto po daug ir ypač tas prekes, kurioms taikoma nuolaida, o į produktų sudėtį, maisto priedų kiekį nelabai kreipia dėmesį. Perkama dažniausiai iš inercijos, daugiausia tuos pačius metų metus vartojamus produktus. Tiesa, beveik kiekvienas pirkėjas teikia pirmenybę lietuviškai produkcijai, bet svarbiausias kriterijus renkantis maistą lietuviams yra ne kokybė, o kaina.
O štai Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius Jonas Milius, žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius ar ekonomikos analitikė ir bendrovės “Sveiki produktai” valdybos narė Guoda Azguridienė parduotuvėse elgiasi visiškai kitaip. Jie apsipirkdami užtrunka daug ilgiau, nagrinėja etiketes, o gerai žinodami produktų maistinę vertę bei perdirbimo niuansus prekes renkasi iš daug mažesnio asortimento nei eilinis pirkėjas.

Pirma taisyklė: kuo mažiau maisto priedų

Viena didelį atgarsį Lietuvoje sukėlusios interneto svetainės www.sveikasvaikas.lt, lietuvius privertusios atkreipti dėmesį į tai, ką jie iš tiesų valgo, įkūrėjų Agnė Zakarevičiūtė, VšĮ “Sveiko vaiko institutas” direktorė, vienus produktus perka nė nesusimąstydama, o kitus renkasi labai atidžiai. Pavyzdžiui, pašnekovė pastebėjo, kad parduotuvėse beveik neįmanoma nusipirkti paruoštų silkių, kurių sudėtyje nebūtų saldiklių ir skonio stipriklių.
Per daugelį metų domėdamasi sveika mityba A.Zakarevičiūtė surinko daug informacijos apie maisto priedus, o vos pasižiūrėjusi į produkto etiketėje nurodytą sudėtį iš karto mato, ar jis natūralus ir kokybiškas. “Tad pirkdama maisto produktus aš pirmiausia žiūriu, ar daug juose maisto priedų. Nes kuo jų mažiau, tuo maistas saugesnis”, – pasakojo A.Zakarevičiūtė.
Viešosios įstaigos, kurios tikslas – šviesti visuomenę apie žalingus maisto priedus ir jų poveikį, vadovė apsipirkdama taip pat atkreipia dėmesį į tai, kiek produkte yra cukraus.
Maistą be cheminių priedų renkasi ir G.Azguridienė. O pagrindinė taisyklė, kuria ji vadovaujasi apsipirkdama, – rinktis šviežią ir kuo mažiau perdirbtą maistą.
Ar yra tokių produktų, kurių ji niekada neperka? Kaip vieną tokių ekonomikos analitikė paminėjo rafinuotą aliejų. Vietoje jo G.Azguridienė renkasi šaltai spaustą aliejų. “Pagrindinė rafinuoto aliejaus blogybė yra ta, kad jis gaminamas techniniu būdu. Aliejai tirpinami naftos produkte, panašiame į benziną, smarkiai kaitinant, o tai lemia transriebiųjų rūgščių susidarymą. Tad juose lieka ne tik chemikalų, bet ir aukštoje temperatūroje žūva jų visos gerosios savybės, – teigė G.Azguridienė. – Beje, yra manančiųjų, kad amerikiečiai itin nutuko būtent dėl gausaus rafinuoto aliejaus vartojimo. Mat taip organizmas gauna daug kalorijų, bet ne maistinių medžiagų, ir žmogus vėl greitai pasijunta alkanas.”
Dar vienas rizikinas masinės prekybos produktas, pasak G.Azguridienės, yra sausainiai, mat jų sudėtyje beveik visuomet yra hidrintų riebalų, pavyzdžiui, margarino, kuris, kaip ir rafinuotas aliejus, gaminamas stipriai perdirbant žaliavą ir pasitelkiant chemiją. G.Azguridienė savo vaikams neperka ir daugeliui įprastų saldainių su sintetiniais kvapikliais, dažikliais.
Žymi gydytoja dietologė medicinos mokslų daktarė Edita Gavelienė, paprašyta įvardyti produktą, kurio niekada nevartoja, sakė, kad ypač vengia įvairiausių pusgaminių ir dirbtinių produktų, tokių kaip, pavyzdžiui, užpilamos greitai paruošiamos sriubos, košės, makaronai. Dietologė taip pat visada pasižiūri į gaminio sudėtį, galiojimo trukmę.

Pirkėjui nuolat tenka rinktis

VšĮ “Sveiko vaiko institutas” direktorė A.Zakarevičiūtė iš daugelio pirkėjų išsiskiria ir tuo, kad retai perka šviežią mėsą prekybos centruose – jos įsigyja tiesiogiai iš pažįstamo ūkininko. Parduotuvėse siūlomos mėsos beveik netenka valgyti ir žemės ūkio ministrui K.Starkevičiui. Dietologė E.Gavelienė parduotuvėje dažniausiai perka nebent paukštieną, o savo šeimą dažniausiai maitina žvėrienos, nes joje daugiausia naudingųjų medžiagų, patiekalais. Dietologės vyras medžiotojas, tad žvėrienos šeima turi beveik visada.
Pieno perdirbimo įmonės “Vilkyškių pieninė” generalinis direktorius Gintaras Bertašius irgi medžiotojas, tad džiaugiasi, kad jo šeima taip pat gali mėgautis natūralios mėsos valgiais. Tiesa, jis sako nieko neturįs prieš mėsą iš parduotuvių. Vieno didesnių šalies pienininkų šeima labiau vengia produktų su genetiškai modifikuotais organizmais, o rinkdamiesi, tarkime, gėrimus, neperka tokių, kuriuose yra dirbtinių saldiklių. Na, o visų svarbiausia G.Bertašiui atrodo rinktis lietuvišką produkciją. Dėl tos priežasties vadovas sako nebevartojantis “Klaipėdos maisto” įmonės, kurią įsigijo užsienio bendrovė, mėsos gaminių.
Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos vadovas Egidijus Mackevičius visada renkasi tik aukščiausios rūšies mėsos gaminius. Pirmos ar antros rūšies dešrų tikrai nevalgo ir patys jų gamintojai – mėsos perdirbimo įmonių vadovai. Mat tik pirkdamas aukščiausios rūšies mėsos gaminius, pasak E.Mackevičiaus, gali būti tikras, kad į juos nebus pridėta jokių mėsos pakaitalų.
Tačiau, pašnekovo manymu, yra nemažai pirkėjų, kuriems reikalingos ir pirmos ar antros rūšies dešros. O pienininkas G.Bertašius paragino nenurašyti ir tokio produkto kaip tepus riebalų mišinys – pigesnio sviesto pakaitalo. Šis produktas esą reikalingas turintiems bėdų dėl cholesterolio ar plonesnę piniginę.
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Maisto skyriaus vedėja Aušra Išarienė sutiko, kad yra reikalingi ir aukščiausios rūšies, ir pigesni gaminiai, nes galimybių sveikai maitintis turi toli gražu ne visi.
Pasak A.Išarienės, maistas turi ne tik pasotinti, bet ir teikti malonumą, o šių dienų gyvenomo ritmas dar ir reikalauja, kad jis būtų greitai paruošiamas. Todėl mums nuolat tenka rinktis: pigesnis ar brangesnis, aukštesnės ar prastesnės kokybės, skanesnis ar sveikesnis. “Be maisto priedų šiandien nei visuomenė, nei maisto pramonė nebeišsiverstų, bet parduotuvėse visada rasite produktų ir turinčių priedų, ir neturinčių jų”, – sako ji.
Maisto ekspertė priminė, kad sveikiausia valgyti tuos produktus, kurių kelias nuo gamybos iki lentynos kuo trumpesnis. Todėl visada bus sveikesnė ta duona, kurią ūkininkas iškepė krosnyje iš neskaldytų grūdų, nei ta, kurią siūlo didžiosios kepyklos, naudojančios daugiausia labai perdirbtus grūdus. Taip pat ir perlinių kruopų košė bus vertingesnė už vandeniu užpilamus smulkintus avižinius dribsnius. “Deja, perlinės kruopos verda valandą, tad kartais tenka rinktis ir tuos greitai paruošiamus dribsnius”, – pabrėžia A.Išarienė.
Beje, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos tyrimai parodė, kad tokios pat vertingos yra tiek ekologiškuose, tiek neekologiškuose ūkiuose išaugintos daržovės. Nesiskiria ir pramoniniu būdu per šešias savaites išauginto viščiuko broilerio ar ūkininko vištos maistinė vertė. Tačiau kokybė, kaip sako A.Išarienė, atspindi visumą savybių. Taigi naminis sultinys, paruoštas iš ūkininko vištos, bus gerokai aromatingesnis už tą, kurį išvirsite iš pramoninio viščiuko broilerio. “Tiesa, ūkininko vištos mėsa bus kietesnė, o broilerio – minkštesnė, tad ir šįkart kiekvienam tenka rinktis pagal savo poreikius”, – kalbėjo specialistė.
Visi pašnekovai sutiko, kad norint maitintis sveikai reikia valgyti šviežią, įvairų ir kuo paprastesnį maistą, geriausia – taisytą namie.

Nepaisant ilgainiui didėjančio lietuvių susidomėjimo ekologišku maistu, vadinamasis žaliasis mąstymas kasdieniame mūsų gyvenime niekaip neįsitvirtina: vis dar gerokai labiau rūpinamės savimi negu mus supančia aplinka.

Papusryčiavęs dažnas vilnietis indelį nuo jogurto, banano žievę ir plastikinį maišelį sužers į vieną šiukšlių kibirą, išvestam pasivaikščioti šuniui gamtinius reikalus leis atlikti, kur tik šiam patinka, nusileidęs iš savo buto, savo daugiau nei 10 metų senumo automobilį susiras pastatytą ant kadaise buvusios žaliosios vejos, sėdęs į jį, pakeliui žerdamas dulkes ant vieno kito pro šalį minančio dviratininko, atburgs į darbą.
O Kopenhagos ar Stokholmo gyventojas po pusryčių likusias šiukšles sudėlios į penkis skirtingus konteinerius, suomis į maišelį surinks viską, ką pritūpęs paliks augintinis, danas sės ant dviračio, švedas – į viešąjį transportą ir, neribojami transporto spūsčių, judės darbų link. Vėliau dalykiniame susitikime švedas savo partneriui greičiausiai išties vizitinę kortelę, pagamintą iš perdirbto popieriaus, nes švedams tokie gaminiai – privalumas, o pusė lietuvių į tokią prekę net nežiūrėtų.
Aplinkos tausojimo idėjos kasdieniame lietuvių gyvenime niekaip neįsitvirtina. „Eurobarometro“ tyrimas parodė, kad net 51 proc. vilniečių savo reikalais po miestą juda automobiliu, 36 proc. – viešuoju transportu ir tik 12 proc. – pėsčiomis ar dviračiu. O štai Stokholme į viešąjį transportą sėda 48 proc. gyventojų, dviratį renkasi ar pėsčiomis eina 35 proc. ir tik 15 proc. važiuoja automobiliu. Kopenhagoje net 65 proc. gyventojų renkasi dviratį ar vaikšto pėsčiomis.
Žaliojo mąstymo lygiu nuo senųjų ES šalių atsiliekame tiesiog beviltiškai. Vokietijoje, Hamburge, jau 20 metų gyvenanti ekonomistė Dalia Henke pasakoja, kad mąstymas apie gamtos taršos padarinius jos šeimos kasdienybėje įsitvirtino gyvenant Vokietijoje: ten apie tai nuolat praneša žiniasklaida, ten taip pat vyrauja politinis palaikymas. „Vokietijoje pradėjau rūšiuoti šiukšles, taupyti vandenį, elektrą ir šilumą, nes tai mūsų ištekliai, kurie kažkada baigsis. Kartais minu dviratį, kad automobilis neterštų aplinkos, ką jau kalbėti apie tai, kad nesvarbu, kur būčiau (miške, mašinoje ar prie jūros), visada ieškau šiukšliadėžės“, – kasdienius įpročius vardija D.Henke.
Lietuvė pasakoja, kad Vokietijoje piliečiai šiukšles rūšiuoja labai sąmoningai: popierius, skirtingų spalvų stiklas, plastikas, bioatliekos, galvaniniai elementai, elektros lemputės ir kitos atliekos keliauja į skirtingus konteinerius. Daugelis rūšiuoja labai sąžiningai, o nerūšiuojantiems arba šiukšlinantiems skiriamos baudos – apskųsti nedrausmingą pilietį gali net šiukšlių išvežimo įmonės. Tad nieko keista, kad, „Eurostato“ duomenimis, Vokietijoje apie 50 proc. atliekų surūšiuojama ir perdirbama, o Lietuvoje, kaip rodo tyrimai, rūšiuoja tik apie 30 proc. gyventojų, 2011 m. buvo perdirbta tik 11 proc. visų atliekų.
„Be to, Vokietijoje turime net Žaliųjų partiją, kuri be galo populiari ir jos reitingai toliau kyla. Labai skatinama ir alternatyvioji energetika: saulės, vėjo, vandens ar geoterminė. Įdiegtos inovatyvios šiukšlių perdirbimo technologijos, o perdirbtos atliekos toliau naudojamos kitiems produktams gaminti. Maždaug po 10 metų Vokietija jau galutinai atsisakys atominės energijos ir bus naudojama visa kita alternatyvioji“, – dar daugiau skirtumų su Lietuva įžvelgia D.Henke.

Ekologinis judėjimas apsiriboja nuosavu skrandžiu

Įstojus į ES ir gavus milijoninį finansavimą, Lietuvos aplinkosaugos srityje lyg ir prasidėjo reikšmingi pokyčiai: sutvarkytos miestų nuotekos, fabrikai įsidiegė valymo įrenginius ir kitas aplinkosaugos sistemas, įrengti modernūs regioniniai sąvartynai, tačiau kad ir kokią statistiką imtume, kad ir kokiais pjūviais vertintume kasdienį žmonių gyvenimą, visur tebeatrodome beviltiškai. Kodėl taip yra? Galima būtų kaltinti kelis kartus mažesnes mūsų algas, menkesnį gyvenimo lygį, tačiau kaltas ne vien jis.
Aplinkos saugotojų bendrijos „Atgaja“ pirmininkas, Lietuvos žaliųjų sąjūdžio partijos pirmininko pavaduotojas Saulius Pikšrys mano, kad žaliųjų judėjimai Lietuvoje diskredituoti. „Nepriklausomybės priešaušryje žaliųjų judėjimai pradėjo labai sparčiai kurtis. Tai buvo laikmetis, kai žmonės buvo ištroškę žodžio laisvės, plūdo į mitingus, o aplinkosaugos idėjos buvo vienos pirmųjų, apie kurias buvo galima kalbėti. Bet kai nuslūgo euforijos banga ir prasidėjo ekonominės problemos, iš oficialių šaltinių, valstybinių institucijų kilo intensyvi propaganda, kad dėl skurdaus gyvenimo, gamyklų žlugimo kalti radikalai ir žalieji, – tai neteisybė ir nepelnytai užklijuota etiketė“, – įsitikinęs S.Pikšrys.
Dar viena priežastis – atsainus valstybės institucijų, kuriose įsitaisę tokie patys aplinkai abejingi žmonės kaip ir visur kitur, požiūris. Štai pagal ES direktyvas Lietuva iki 2013 m. privalo perdirbti ne mažiau kaip 50 proc. buitinių atliekų, o už direktyvos nesilaikymą gresia netgi baudos, tačiau kas iš to – visiems jau keleri metai akivaizdu, kad to įgyvendinti nespėsime. Reikalingos infrastruktūros kūrimas vilkinamas metų metais, o aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas vis dar tebesėdi savo poste.
Vienas aktyviausių Lietuvos žaliųjų judėjimo dalyvių Linas Vainius atkreipia dėmesį ir į valstybės politikos nulemtą didelį motorizacijos lygį Lietuvoje. Nors, „Eurostato“ duomenimis, tūkstančiui gyventojų tenka 506 automobiliai (ES vidurkis – 473), kurių didžioji dalis senesni nei 10 metų, esame vieni iš nedaugelio ES narių, neturintys automobilio mokesčio. „Todėl kiekvienas, kas tik sugalvoja, gali pigiai nusipirkti „kibirą“ ir važinėti“, – apgailestauja L.Vainius.
Kitose šalyse per įvairius mokesčius, reguliavimus ar lengvatas aplinkosaugos idėjos aktyviai skleidžiamos ir ilgainiui įsitvirtina visuomenėje. „Didieji Vokietijos miestai įsivedė plaketes, tai yra ant priekinio automobilio stiklo klijuojamus lipdukus, kurie išduodami pagal automobilio techninę kokybę, o ne techninę būklę: atsižvelgiama į katalizatoriaus galingumą, kiek į orą išmetama kenksmingų dujų ir t.t. Tik su šiais lipdukais galima įvažiuoti į miesto centrą, antraip gresia baudos. Taip norima sumažinti miesto centro oro užterštumą“, – dar vieną Vokietijos pavyzdį nurodo D.Henke.
Trūksta mums ir elementaraus pilietiškumo. Aplinkosaugos koalicijos pirmininko Kęstučio Navicko nuomone, jei mums rūpėtų, reikalautume ir ieškotume, kas mūsų interesams geriausiai atstovautų. Vilčių nepateisinę politikai metų metais nesėdėtų savo kėdėse. Beje, būtent dėl pilietiškumo stokos ir kelinti metai Lietuvoje plintantis ekologinio maisto judėjimas apsiriboja nuosavu skrandžiu: niekas nekalba nei apie pakuočių mažinimą, nei apie aplinkos saugojimą, o tik apie naudą savo sveikatai. K.Navicko nuomone, toks elgesys liudija Lietuvos gyventojų paviršutiniškumą.
„Šiandien mūsų žaliasis mąstymas pasireiškia tik per vartojimą ir skrandį. Tai iš tiesų kelia nerimą, nes visas tas ekologinis judėjimas ir publikuojama informacija skelbia apie maisto, žaislų, drabužių saugą, o aplinkosaugos problemos nustumtos į penktą ar dar tolimesnę vietą. Pas mus itin retai kalbama apie vartojimo mažinimą, problemas, susijusias su išteklių naudojimu ir atliekų susidarymu, nekalbama ir apie ekologiją platesne prasme, tai yra kaip mūsų elgesys gali paveikti aplinką, kurioje gyvens ateities kartos“, – apgailestauja K.Navickas.
„Tiesą sakant, aš labai pasigendu tikro žaliojo mąstymo, tokio šiek tiek kosmopolitinio su nacionaliniu prieskoniu. Iš esmės Lietuvoje vyksta labiau į „popsą“ nukreiptos akcijos, o tikro gamtosauginio, tausojamojo gyvenimo sunku įžvelgti. Man atrodo, kad toji mada orientuotis į sveiką maistą kilo žiniasklaidos pastangomis. Tai yra gerai, gal tai tiesiog pirmas žingsnis, bet žengiant pirmą žingsnį reikia numatyti ir tikslą. O siekis turėtų būti, kad ne tik mano namuose būtų tvarka, bet ir mano laiptinėje, kieme, kvartale, mieste, mano šalyje gyventi būtų gera visiems – neniokojama gamta, neteršiami vandens telkiniai, nešiukšlinama, viskas naudojama su saiku“, – komentuoja S.Pikšrys.

Žaliosios idėjos atsispirs nuo ekologinio maisto?

Kita vertus, negalima nepastebėti, kad tam tikri pokyčiai mūsų visuomenėje vis dėlto vyksta, o ekologiško maisto populiarėjimas tarp gyventojų – bent jau žingsnis į priekį. Rinkos tyrimų bendrovės TNS LT pernai atliktas tyrimas parodė, kad kas antras lietuvis įsigyja ekologiškų prekių, daugiausia maisto produktų. Nors statistikoje tai dar niekur neatsispindi, vis dėlto visuomenėje po truputį populiarėja ir aplinkosaugos akcijos. Štai šiemet pavasarinės aplinkos tvarkymo akcijos „Darom“ dalyvių skaičius, palyginti su pernai, padvigubėjo ir pasiekė 350 tūkst., o tvarkyti pakrančių ir pamiškių kasmet išsiruošia svarbiausi šalies pareigūnai: prezidentė Dalia Grybauskaitė, premjeras Andrius Kubilius ir kiti.
Vienas ekologinių turgelių pradininkų Lietuvoje, šią idėją įgyvendinęs Tymo kvartale, Vytautas Ratkevičius įsitikinęs, kad ekologiško maisto paieška Lietuvoje pasireiškianti „ekomada“ yra startas, nuo kurio žaliasis mąstymas pereis ir į kitas sritis: ekologišku maistu susidomėjęs žmogus vėliau ims ieškoti ekologiškos kosmetikos, drabužių, o patenkinęs fiziologinius poreikius vis daugiau galvos apskritai apie ekologišką gyvenimo būdą.
Verslininkas tai grindžia ir savo pavyzdžiu. Jis perka ekologiniuose turgeliuose, rūšiuoja atliekas, važinėja elektromobiliu, o remontuodamas butą naudojo natūralias medžiagas: kreidą sienoms tinkuoti, molį ir aliejų – impregnuoti. Be to, biure tausojimo idėją skleidžiantis verslininkas šiuo metu bando įsigyti išnykstančio rašalo, kad spausdinimo popierių būtų galima panaudoti kelis kartus.
Kitas pavyzdys – Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto direktorės Rasos Melnikienės šeima. Nuosavame name gyvenanti šeima daug maisto produktų įsigyja iš ūkininkų, o pastaraisiais metais grįžo prie daržininkystės. Šeima rūšiuoja atliekas, pradėjusi auginti daržoves ėmė kompostuoti augalinės kilmės maisto atliekas, o sodyboje ant stogo įsirengė saulės kolektorius, kuriais pasišildo vandenį. Be to, nereikalingus drabužius R.Melnikienė stengiasi prikelti naujam gyvenimui – iš tų pačių siūlų nusimezga kitus. „Buvo gyvenimo tarpsnis, kai daug dėmesio skyriau profesinei karjerai, tada maniau, kad visi šitie dalykai nėra svarbūs, tačiau su amžiumi tampi protingesnis ir suvoki, jog savo darže užaugintas maistas sveikesnis, o gamtą reikia visomis išgalėmis saugoti“, – savo idėjas atskleidžia moteris.
V.Ratkevičius įsitikinęs, kad lengviausia žaliąsias idėjas visuomenėje paskleisti per kasdienius buitinius dalykus ir prekes, nes pakeisti mąstymą pasitelkus švietimą labai sudėtinga. „Įvesti naują discipliną visuomenėje užtrunka trejus ketverius metus, o naują produktą – tris mėnesius“, – lygina verslininkas.
Ekologiško maisto turgelių pradininkas įsitikinęs, kad ekologinis judėjimas Lietuvoje jau įgavo kritinę masę, tad galimybių šioje srityje pradėti verslą daugybė. Ekologiniai turgeliai, parduotuvės, lietuvių gamintojų siūlomi ekologiški šampūnai, muilai, maisto produktai, drabužiai ir žaislai – tik menka dalis to, ką būtų galima sukurti. Štai V.Ratkevičius subūrė ekologinio verslo klasterį, kuriame keletas Lietuvos įmonių suvienijo jėgas ir adaptuodamos hibridą pagamino elektromobilį.
„Ant hibridinio automobilio, kuris ir pats pakankamai ekonomiškas bei ekologiškas, sumontuojama tam tikra technologija, kuri jį įkrovus leidžia nuvažiuoti 40–60 km, o tyrimai rodo, kad žmogaus dienos maršrutas mieste tėra 30 km. Norėdamas važiuoti toliau, naudojiesi hibridu. Tai didžiulis žingsnis, kuris kompensuoja elektromobilių trūkumą, nes dabar yra begalė elektromobilių, bet dauguma jų įkrauti tegali nuvažiuoti 120–140 km. Mūsų judėjimo idėja – nebūtinai išrasti vis naujus dalykus: kur kas geriau dar kartą panaudoti senus, juos patobulinant“, – atskleidžia V.Ratkevičius.
Daugybė galimybių Lietuvoje esama ir verslams, susijusiems su atliekomis, kurti. Pavyzdžiui, verslininkas Donatas Karanauskas įsteigė įmonę „Biomotorai“, kuri iš restoranų superka kepant panaudotą aliejų, jį perdirba ir parduoda kaip pramonės žaliavą. Išvalytas aliejus panaudojamas tiek gaminant biodegalus, tiek kosmetikos ar cheminių medžiagų pramonėje. „Dirbti pradėjome prieš penkerius metus ir bene vieninteliai turime reikiamus leidimus bei įrangą aliejui apdirbti. Per metus perdirbame tūkstantį tonų“, – tvirtina D.Karanauskas.
Tokie verslai aplinkosaugos idėjų sklaidai duoda apčiuopiamos naudos, nes Lietuvoje gyventojus vis dar labai veikia ekonominis motyvas: daugiausiai surenkama ir perdirbama būtent tų atliekų, kurias pridavę žmonės gauna atlygį, – popieriaus, metalo, stiklo. Taigi receptai, kaip paskatinti žaliųjų idėjų sklaidą, gana paprasti: stiprinti pilietiškumą, reikalauti didesnės atsakomybės iš valdžios institucijų ir įgyvendinti savo aplinkos tausojimo idėjas tiek versle, tiek bendruomenių gyvenime.

Švarinimosi akcija „Darom“ sulaukia vis daugiau dėmesio

Metai    Dalyvių skaičius
2008    1000
2009    100 000
2010    150 000
2011    150 000
2012    350 000

Šaltinis: VšĮ „Mes darom“

Pagal atliekų perdirbimą Lietuva – ES gale
Valstybė    Iš viso atliekų pagaminama (kg/vienam gyventojui)    Atliekų perdirbama (kg/vienam gyventojui)
ES vidurkis    502    121
Švedija    465    166
Danija    673    154
Vokietija    583    260
Estija    311    37
Prancūzija    532    95
Latvija    304    27
Lietuva    381    13
Rumunija    365    4

Šaltinis: “Eurostat”, 2010 m.

Kaip europiečiai vyksta į darbą
Miestas    Viešuoju transportu, proc.    Dviračiu ar pėsčiomis, proc.    Automobiliu, proc.
Paryžius    67    17    3
Praha    66    6    27
Londonas    60    19    19
Helsinkis    50    22    26
Stokholmas    48    35    15
Berlynas    43    23    33
Vilnius    36    12    51
Roma    32    8    58
Amsterdamas    22    48    26
Kopenhaga    15    65    18
Ryga    60    15    24
Talinas    52    6    39

Šaltinis: Eurobarometras

Nepaisant ilgainiui didėjančio lietuvių susidomėjimo ekologišku maistu, vadinamasis žaliasis mąstymas kasdieniame mūsų gyvenime niekaip neįsitvirtina: vis dar gerokai labiau rūpinamės savimi negu mus supančia aplinka.

Papusryčiavęs dažnas vilnietis indelį nuo jogurto, banano žievę ir plastikinį maišelį sužers į vieną šiukšlių kibirą, išvestam pasivaikščioti šuniui gamtinius reikalus leis atlikti, kur tik šiam patinka, nusileidęs iš savo buto, savo daugiau nei 10 metų senumo automobilį susiras pastatytą ant kadaise buvusios žaliosios vejos, sėdęs į jį, pakeliui žerdamas dulkes ant vieno kito pro šalį minančio dviratininko, atburgs į darbą.
O Kopenhagos ar Stokholmo gyventojas po pusryčių likusias šiukšles sudėlios į penkis skirtingus konteinerius, suomis į maišelį surinks viską, ką pritūpęs paliks augintinis, danas sės ant dviračio, švedas – į viešąjį transportą ir, neribojami transporto spūsčių, judės darbų link. Vėliau dalykiniame susitikime švedas savo partneriui greičiausiai išties vizitinę kortelę, pagamintą iš perdirbto popieriaus, nes švedams tokie gaminiai – privalumas, o pusė lietuvių į tokią prekę net nežiūrėtų.
Aplinkos tausojimo idėjos kasdieniame lietuvių gyvenime niekaip neįsitvirtina. „Eurobarometro“ tyrimas parodė, kad net 51 proc. vilniečių savo reikalais po miestą juda automobiliu, 36 proc. – viešuoju transportu ir tik 12 proc. – pėsčiomis ar dviračiu. O štai Stokholme į viešąjį transportą sėda 48 proc. gyventojų, dviratį renkasi ar pėsčiomis eina 35 proc. ir tik 15 proc. važiuoja automobiliu. Kopenhagoje net 65 proc. gyventojų renkasi dviratį ar vaikšto pėsčiomis.
Žaliojo mąstymo lygiu nuo senųjų ES šalių atsiliekame tiesiog beviltiškai. Vokietijoje, Hamburge, jau 20 metų gyvenanti ekonomistė Dalia Henke pasakoja, kad mąstymas apie gamtos taršos padarinius jos šeimos kasdienybėje įsitvirtino gyvenant Vokietijoje: ten apie tai nuolat praneša žiniasklaida, ten taip pat vyrauja politinis palaikymas. „Vokietijoje pradėjau rūšiuoti šiukšles, taupyti vandenį, elektrą ir šilumą, nes tai mūsų ištekliai, kurie kažkada baigsis. Kartais minu dviratį, kad automobilis neterštų aplinkos, ką jau kalbėti apie tai, kad nesvarbu, kur būčiau (miške, mašinoje ar prie jūros), visada ieškau šiukšliadėžės“, – kasdienius įpročius vardija D.Henke.
Lietuvė pasakoja, kad Vokietijoje piliečiai šiukšles rūšiuoja labai sąmoningai: popierius, skirtingų spalvų stiklas, plastikas, bioatliekos, galvaniniai elementai, elektros lemputės ir kitos atliekos keliauja į skirtingus konteinerius. Daugelis rūšiuoja labai sąžiningai, o nerūšiuojantiems arba šiukšlinantiems skiriamos baudos – apskųsti nedrausmingą pilietį gali net šiukšlių išvežimo įmonės. Tad nieko keista, kad, „Eurostato“ duomenimis, Vokietijoje apie 50 proc. atliekų surūšiuojama ir perdirbama, o Lietuvoje, kaip rodo tyrimai, rūšiuoja tik apie 30 proc. gyventojų, 2011 m. buvo perdirbta tik 11 proc. visų atliekų.
„Be to, Vokietijoje turime net Žaliųjų partiją, kuri be galo populiari ir jos reitingai toliau kyla. Labai skatinama ir alternatyvioji energetika: saulės, vėjo, vandens ar geoterminė. Įdiegtos inovatyvios šiukšlių perdirbimo technologijos, o perdirbtos atliekos toliau naudojamos kitiems produktams gaminti. Maždaug po 10 metų Vokietija jau galutinai atsisakys atominės energijos ir bus naudojama visa kita alternatyvioji“, – dar daugiau skirtumų su Lietuva įžvelgia D.Henke.


Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Ko reikia žmogui, kad jis būtų laimingas? Kur ramybės ir džiaugsmo šaltinis? Kas gali patenkinti mūsų vidinius poreikius? Ar galima atsakyti į šituos klausimus? Ir koks tada atsakymas.
Manau, kad atsakymas yra ir tai galima įvardinti, kaip Dvasinė ekologija. Kodėl atsakymas, toks keistas ir ką tai reiškia pabandysime trumpai išsiaiškinti.
Žmogui, kad jis jaustųsi laimingas reikalingas laimės šaltinis. Bėda ta, kad šaltiniu mes dažniausiai norėdami būti laimingi ir įtakojami proto pasirenkam išorinius dalykus. Tai reiškia savo laimę sutapatinam su išoriniais šaltiniais, kaip darbas, visuomeninė padėtis, pinigai, vartojimas ir pan. Tačiau, toks laimės šaltinis, tik kita kančios forma, nes jis laikinas. Kaip sakė A. Einšteinas – šioje visatoje pastovus vienintelis dalykas, nuolatinė kaita. Žmogus, kai jį valdo neramus užgaidų kontroliuojamas protas negali matyti ir suprasti savo giluminių sielos poreikių. Bandant pasitenkinti ir pasiekti laimę išoriniais šaltiniais, anksčiau ar vėliau patiriama nusivylimas ir kančia. Kai žmogus kažko labai ilgai ir intensyviai siekia ir tiki jog tai jam suteiks laimę jis prisiriša prie išorinių laimės šaltinių, kurie nieko bendro neturi su tikrais jo vidiniais poreikiais. Galų gale pasiekus savo tikslą džiaugsmas trunka labai trumpai, o po iškyla baisus klausimas. Ir tai viskas? Tiek metų siekiau to (diplomo, darbo, vyro, namo ir pan..) ir tai viskas? Visa laimė? Tie, kas esat patyrę šitą jausmą suprantat apie ką aš kalbu. Tą beviltišką padėtį, kai gauni viską apie ką svajojai ir pasirodo tai greit nebeteikia jokios laimės.
Norint siekti ir pasiekti laimės, kuri būtų pastovi ir patenkinanti iš esmės būtina atrasti savo tikrus giluminius poreikius. Ir jų tikrai mes nerasim televizijos reklamose ar žurnalų puslapiuose. Dirbti teks su savimi ir ieškoti savyje. Kas daugumai žmonių yra jau pats savaime verčiantis iš kojų procesas. Dažnai mes labiausiai bijome pažinti save. Turbūt intuityviai jaučiame, kad galime viduje rasti visokio gėrio, kuris gali mums ir nepatikti. Ir tai tiesa. Visi mes turim juodą dėžutę viduje. Tai reikia pripažinti ir iš ten į dienos šviesą ištraukti savanaudiškumą, egoizmą, pavydą, pyktį, abejingumą ir kitas grožybes. Kol mes jų neiškelsime iš dugno ir neišdėliosime dienos šviesoje nėra galimybės pamatyti tikrą save ir rasti savo vidinius poreikius, kurie guli ant juodos dėžutės dugno.
Vadinasi norint tapti laimingu pirmiausia reikia pažinti save. Tačiau to negana. Norint, kad pasaulis taptų aplink gražus ir žydintis iš vidaus patys turim tapti tokiais. Neužtenka išdėlioti ant prekystalio savo ydas ir minusus. Su jais reikia kasdien dirbti, kad būtų galima atlaisvinti vietą. Tada ant prekystalio galės gulti šypsenos, džiaugsmo ir susitaikymo ašaros, draugų laiškai ir ramus, bei svaiginančiai palaimingas širdies plakimas. O, kad visai tai pas mus atsirastu pirmiausia reikia ramaus proto. Proto, kuris suvokia, kur yra laimės šaltinis ir supranta kasdienio darbo su juo svarbą. Visos tautos, nuo seno mūsų pasirinkimui, raminti protui ir harmonizuoti jausmams turi savo puikius metodus. Tai malda, meditacija, mantros ir t.t.. Kaip rodo moksliniai tyrimai, norint, kad darbas su savimi duotu rezultatus svarbu vienas dalykas – nuoširdumas. Nenuoširdi malda, kuri nesuminkština Jūsų širdies, neduos rezultatų psichikoje.
Taigi svarbiausiu faktoriumi siekiant laimės tampa širdies švara – nuoširdumas, o tai ir yra dvasinė ekologija. Laimingi žmonės daugiau šypsosi ir mažiau vartoja, bei serga. O, kas nenori būti laimingas? Lengva. Tik su viena sąlyga, jog Jūs pasiruošęs sumokėti kainą. O ji daugelį gąsdinanti. Teks atsisakyti savo puikybės, išdidumą, ego, taip pamėgtų apkalbų, keršto. Ir negano to kasdien skirti truputi laiko proto nuraminimo praktikai. Dantis valome kasdien, o kodėl svarbiausias organas smegenys, tokio mūsų dėmesio nesusilaukia. Protą raminančios ir valančios kasdienės praktikos šiuolaikiniame informacijos lavinos amžiuje yra būtinos. Būdų, kaip valytį protą daug ir čia kiekvienas gaus ieškoti pats. Buda sakė – kelių yra tūkstančiai, kiekvienam savas. Tie kas ieško ras.
Gerų paieškų ir ramaus proto.

Darius Ražauskas
Tolimesniam domėjimuisi: www.esujums.lt

„Eko topo karavanas“ lankydamasis didžiuosiuose ir mažesniuose miestuose elektronikos atliekas surinks iš jas atnešusių žmonių, o didesnių atliekų atvyks paimti į užsiregistravusių žmonių namus.

Jau šį šeštadienį „Eko topo karavanas“ lankysis Ignalinos, Visagino ir Vilniaus miestuose ir kvies gyventojus atsikratyti senos buitinės technikos. Visi, kurie atneš elektronikos atliekų, bus registruojami ir galės laimėti rėmėjų įsteigtus prizus. „Šia akcija siekiame žmonėms parodyti, kad tinkamai atsikratyti senos buitinės technikos nėra sudėtinga. Kviečiame visus prisijungti prie „Eko Topo karavano“ ir saugiai bei neteršiant aplinkos pristatyti seną ir nebenaudojamą buitinę ir elektros techniką. Mes užtikrinsime, kad visa Jūsų atnešta sena buitinė ir elektros technika bus sutvarkyta laikantis visų aplinkosauginių reikalavimų,“ – teigia projekto iniciatoriaus „Topo centro“ atstovas spaudai Erikas Kundreckas. Jo teigimu, tokios akcijos yra būtinos norint didinti žmonių sąmoningumą aplinkos apsaugos klausimais, todėl aktyviausi miestų gyventojai ar organizacijos bus paskelbiami „Eko Topo karavano“ ambasadoriais ir atskirai apdovanojami.

„Eko Topo karavanas“ nėra laikina ir vienadienė akcija. „Ignalinoje ir Visagine startuojantis „Eko Topo karavanas“ duoda pradžią ilgalaikiam projektui. Šios akcijos sunkvežimiai lankysis mažesniuose miesteliuose ir iš žmonių rankų surinks seną buitinę techniką, o žmonės turintys sunkesnės nei 20 kg buitinės technikos gali registruotis www.epa.lt/ekotopo puslapyje arba telefonu 8 5 2729985 ir kurjeriai atvyks tiesiai į jų namus,“ – akciją pristato asociacijos „EEPA“ direktorius Giedrius Mikulskas. Anot jo, didmiesčių gyventojai turės beveik dvi savaites senai buitinei technikai atnešti prie akcijos konteinerių. Šiuo metu „Eko Topo karavano“ konteinerį jau galima rasti Vilniuje, Ukmergės g. 240, prie „Topo centro“ parduotuvės.

„Eko Topo karavano“ akcija yra bendra buitinės technikos prekybos tinklo „Topo centras“ ir asociacijos „EEPA“ iniciatyva, kurios metu bus aplankyti didieji ir mažesni Lietuvos miestai. Žemiau pateikiame artimiausią „Eko Topo karavano“ dviejų mėnesių maršrutą. Kiekviename mieste gyventojai turės galimybę laimėti rėmėjo „Whirpool“ įsteigtus prizus. Visa informacija pateikiama ir atnaujinama puslapyje www.epa.lt/ekotopo.

Kontaktiniai asmenys žiniasklaidai:

Giedrius Mikulskas

Asociacijos „EEPA“ direktorius

Tel.: +370 699 78274

El. paštas: giedrius@epa.lt

Erikas Kundreckas

„Topo centro“ atstovas spaudai

Tel.: +370 614 74730

El. paštas: erikas.kundreckas@topogrupe.lt

BFL

Kiekvienas Europos Sąjungos pilietis kasmet sunaudoja apie 500 plastikinių pirkinių maišelių ir daugumą iš jų panaudoja tik vieną kartą. 2008 m. Europoje iš viso pagaminta 3,4 mln. tonų plastikinių pirkinių maišelių – tiek, kiek sveria daugiau kaip 2 mln. lengvųjų automobilių.

Visoje Lietuvoje gyvena apie tris milijonus gyventojų, tačiau vien prekybos tinkle „Maxima“ per mėnesį parduodami trys milijonai mokamų plastikinių maišelių pirkiniams. Baimindamasi liūdnų pasekmių aplinkai, Europos Komisija renka idėjas, kaip pažaboti besaikį plastikinių maišelių naudojimą.

BFL

Estijos vyriausybei paskelbus ambicingus planus savo neišnaudotus CO2 taršos leidimus su Japonijos korporacija “Mitsubishi” išmainyti į 507 elektromobilius, panašių minčių pasigirsta ir Lietuvoje.

“Yra tokių ketinimų, tik dar anksti apie tai kalbėti, tai dar ne konkretūs planai”, – sako Lietuvos elektromobilių asociacijos valdybos pirmininkas Laurynas Jokužis. Pasak jo, norima mainais į leidimus pirkti arba elektra varomų miesto autobusų, arba, panašiai kaip Estijoje, lengvųjų automobilių, skirtų valstybės įstaigoms.

Tačiau Lietuvai kol kas nėra pavykę suderėti nė dėl vieno perteklinio taršos leidimo pardavimo kuriai nors stiprią pramonę turinčiai ir tokių leidimų stokojančiai pasaulio valstybei – nors jau šiemet biudžetą iš šio šaltinio planuojama papildyti net 500 mln. Lt.

Tuo tarpu Estijos vyriausybė praėjusią savaitę paskelbė sėkmingai suderėjusi su “Mitsubishi” dėl 10 mln. vienetų taršos leidimų pardavimo. Mainais japonai ne tik patieks Estijai “žaliųjų” automobilių, bet ir įrengs 250 jų įkrovos punktų visoje šalyje.