Naujienų agentūra BNS prieš porą valandų pranešė, kad suomių “Fortum” oficialiai pradeda naujos elektrinės Klaipėdoje statybą. Šiandien bus padėtas kertinis akmuo pirmosios Baltijos šalyse biokuro ir atliekų termofikacinės jėgainės statybos vietoje.

Į jėgainę įmonė “Fortum Klaipėda” investuos apie 140 milijonų eurų (apie 480 mln. litų). Tikimasi, kad naujoji elektrinė bus pradėta naudoti 2013 metų pirmąjį ketvirtį.

Viena didžiausių Lietuvoje statybos įmonių Panevėžio statybos trestas (PST) jau pradėjo naujos elektrinės statybos pirmojo etapo darbus, kurių bendra vertė – 30 mln. litų. PST atliks žemės darbus, įrengs kelio pagrindus, pamatus, pastatys lauko inžinerinius tinklus, įrengs biomasės ir atliekų saugyklą.

Naujojoje elektrinėje bus deginamos buitinės ir pramoninės atliekos bei biokuras, jos pajėgumai bus apie 60 megavatų (MW) šilumos ir 20 MW elektros energijos. Jėgainėje bus naudojamos naujausios technologijos, jos pagaminta šiluma pakeis dalį gamtinėmis dujomis gaminamos šilumos Klaipėdos miestui.

“Fortum Klaipėda” 90 proc. akcijų valdo “Fortum Heat Lietuva”, o 10 proc. – “Klaipėdos energija”.

Prisiminkime, kaip pernai aplinkosaugininkų sprendimas neleido šalia Vilniaus statyti komunalinių atliekų deginimo gamyklos. Tai Vilnių dar ilgiems metams paliko gūdžios provincijos sostine.

Jei gamykla Vilniuje ir atsiras, tai iki to laiko valdininkams reikės ieškoti dar ne vienos aikštelės sąvartynams įrenginėti, nes dabar esantys bus pripildyti iki lubų. Šioje srityje Vilnių jau aplenkė ne tik Klaipėda, bet ir Kaunas, kuriame šiukšlių deginimo projektai jau pasistūmėję kur kas toliau. Visa tai vyko kai Vilnių dar valdė konservatoriai, kurių antrasis meras tebuvo paprasčiausias pėstininkas. Belieka tikėtis, kad sugrįžęs A.Zuokas, gal būt padedamas vicemero Romo Adomavičiaus, šį sostinei svarbų projektą nenukiš dulkėti į apatinį stalčių.

Atliekų deginimo gamyklos gali miestui pagaminti apie 15 proc. labai pigios šilumos, o rusiškų dujų reikėtų pirkti net už 40 mln. Lt. mažiau nei dabar. Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktorius Rolandas Masilevičius prasitarė, kad aplinkosaugininkai privalėjo paklusti minios spaudimui. Vadovaujantis tokia stručio politika, ateityje Lietuvoje nubus įmanoma įgyvendinti nė vieno rimtesnio projekto. Klaipėdoje irgi buvo suburta atliekų gamyklos priešininkų iniciatyvinė grupė, tačiau protas ir užienio pavyzdžiai (Viena, Poznanė ir kt., kur tokios gamyklos stovi miestų centruose) paėmė viršų.

Vilniaus vicemero R. Adomavičiaus žodžiais tariant, atliekų deginimo gamykla Vilniuje vis vien bus – yra numatytos 7 vietos jai statyti, tačiau projektas bus gerokai brangesnis ir tai užtruks kur kas ilgesnį laiką. Kartu su deginimo gamykla turės atsirasti ir komunalinių atliekų rūšiavimo fabrikas ir kiti tokiam technologiškai sudėtingam procesui reikalingi objektai. Iš viso – 5 naujos įmonės. O iki tol jau ir Kazokiškių sąvartyną pripildysime „iki lubų“. Aplinkos ministerijos specialistė, Atliekų tvarkymo strateginio skyriaus vyr. specialistė Daiva Kazlauskienė jau zonduoja vietą naujam sostinės šiukšlių sąvartynui – tad ne už kalnų atsiras dar vienos Smirdališkės, ypač jei į sąvartynus ir toliau pateks devyni dešimtadaliai neišrūšiuotų Vilniaus buitinių atliekų. Kazokiškėms prie dabartinės situacijos gyvuoti beliko vos 12 metų, po to, jei reikalai su šiukšlių tvarkymu nepagerės, reikės ieškoti naujos vietos Vilniaus šiukšlėms.

„Stengiamės daryti viską, kad daugiau naujų sąvartynų Lietuvoje neatsirastų, – pasakojo D. Kazlauskienė. – Pati pirmoji užduotis – mažinti į sąvartynus patenkančias biologiškai skaidžias medžiagas, kurios irdamos išskiria metano dujas, o iš čia iš smarvė. Su Europos Sąjunga esame sutarę, kad šiemet į sąvartynus pateks 75 proc. biologiškai skaidžių medžiagų lyginant su 2000 metų kiekiu, 2013 m. – 50 proc. dutūkstantųjų kiekio, o 2020 m. – 35 proc. Pašnekovė dar pridūrė, kad per artimiausius 20 metų šalyje neturėtų atsirasti nė vieno naujo regioninio sąvartyno, kurių dabar Lietuvoje yra vienuolika. Tiesa, vienu netrukus sumažės, nes Tauragės regioninis savartynas jau predamas uždarinėti. Europinių pinigų atliekoms tvarkyti yra apsčiai, juos tik tereikia pakelti nuo žemės.

Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas, nors ir šiandien „dėl sportinio intereso“ tarkuojamas bendrapartiečių, yra optimistas: „Jei per dešimtmetį susitvarkysime su biologiškai skaidžiomis medžiagomis, Lietuvai daugiau niekada nereikės naujų sąvartynų“. Sistema būtų paprasta kaimo žmonės ir miestuose gyvenantys nuosavuose namuose, biologines atliekas turėtų tvarkyti patys, o daugiabučiuose – pastatyti nauji specialūs konteineriai. Nepaklusniems mokesčiai už atliekų nerūšiavimą turėtų būti mažiausiai 30 proc. didesni nei rūšiuojantiems.

Pradėti, anot J. Šimėno, reikėtų nuo pirminio rūšiavimo, tai turėtų daryti gyventojai. Kitas žingsnis – antrinis rūšiavimas specialiose įmonėse, kai biologiškai skaidžios medžiagos jau atskiriamos. Tuomet procesas tampa palyginus paprastas. Nenorintys rūšiuoti turėtų sulaukti keleriopai didesnių sąskaitų už atliekų tvarkymą.

Anksčiau buvome atsakingesni

Ankščiau žmonės puikiai žinojo elgesio taisykles, bet jie visada mokėjo elgtis garbingai, todėl lengvai surasdavo išeitį iš bet kokios padėties. Kalbu apie tai todėl, kad šiandien tokių žmonių , atrodo, nebeliko. Kultūringas žmogus tas, kuris nemeta šiukšlės ant žemės ne tik tada, kai visi mato, bet ir tada, kai niekas nemato. Pavasariais daugiabučių gyventojai draugiškai išeidavo iškuopti savojo kiemo. Nors tuo metu parduotuvės buvo tuščios, tad ir šiukšlinti nelabai buvo iš ko – net ir viena limonado rūšis (berods, „Buratinu“ vadinosi), stikliniuose buteliuose burbuliavo. Studijų metais „baliukas“ rengdavome pridavę stiklinę tarą, nes tuščias butelis kainavo solidžias12 kapeikų… Sklandė anekdotas, kad girtuokliai tada atsiradusius spalvotus televizorius pirkdavosi pridavę tuščius butelius.

Pakelėse nesimatė ne tik nudėvėtų padangų, bet ir kartoninių pieno pakelių, kitų šiukšlių, nes pionierių organizacijos, laimėdavusios makulatūros rinkimo varžybas, gaudavo nemokamus kelialapius į vasaros stovyklas pajūryje.

Pabandyk Vokietijos greitkelyje pro langą išmesti net nuorūką – 100 eurų bauda garantuota. Šiandien užsienio spauda mirga, jog Jungtinėje Karalystėje įvedama 130 JAV dolerių bauda už šiukšlių išmetimą per automobilio langą. Bauda bus skiriama neatsižvelgiant į tai, kas nusižengė – vairuotojas ar keleivis. Tuo atveju, jeigu baudą bus atsisakoma mokėti, nusižengusiųjų byla bus perduodama į teismą, kuris turės teisę padidinti baudą iki 4 tūkst. JAV dolerių.

Sugrįžkime namo. Ką jau bekalbėti apie senus televizorius, kuriuose elektronikoje šiek tiek susigaudantys meistrai laikė vos ne aukso vertės turtu dėl atsarginių detalių, dažniausiai iš spalvotųjų metalų. Šiandien senesnės kartos kompiuterių, šaldytuvų, mikrobangų krosnelių irgi pamatysi pamiškėse. Lietuvoje irgi veikia kelios elektronikos surinkimo įmonės, tačiau jų pajėgumai per menki susidoroti su tokio pobūdžio atliekomis.

Nors Europos Sąjungai deklaruojame, kad per metus vienam gyventojui surenkame ir perdirbame po 4 kilogramus elektroninių atliekų. Iš tiesų šis skaičius nesiekia nė kilogramo, nes profesionaliai elektronines atliekas tvarko vos kelios įmonės Lietuvoje. Įvesta įdinga tvarka: jei nenori tvarkyti atliekų, gali nusipirkti pažymą, kad savo šiukšles susitvarkei. Vien šioms pažymoms 2006 m. buvo išleista per 40 mln. Lt. Jas turi teisę išduodi atliekų tvarkymo įmonės, kurių absoliučiai niekas nekontroliuoja, ar sutvarkei tos įmonės atliekas, ar ne: štai kaip reikia daryti biznį lygioje vietoje – popierėlį brūkšt ir viskas.

Visa šiukšlinimo statistika Lietuvoje yra paimta „iš lubų“. Aišku tik, kad pakuotės mokestį moka gamintojai ir importuotojai, tokių įmonių šalyje daugiau nei 10 tūkstančių, dar 700 bendrovių moka elektroninių atliekų sutvarkymo mokestį. Šie skaičiai yra tikslūs. Kiti – mistiniai, gal būt išskyrus tai, kad jei 2007 m. į sąvartynus pateko 86 proc. o 2008 m. 90 proc. visų atliekų. Krizė pakišo koją atpigusioms antrinėms žaliavoms, sumenko iniciatyva šiukšles rūšiuoti. Antra vertus, lietuvio mentalitetas dar nepriaugęs iki to, kad šiukšles verčiame kur papuola, nesuprasdami, kad už tokį abuojumą patys ir sumokame. Šiukštu, kad Lietuva nesulauktų Prancūzijos ir Graikijos likimo, kurios už šiukšlių netvarkymą ES sumokėjo po 300 tūkst. eurų baudų.

Turime laisvę šiukšlinti

Ką turime šiandien. Laisvę? Laisvę šiukšlinti ir nesukti sau dėl to galvos. Apie komunalinių šiukšlių tvarkymą rajonuose neverta net ir kalbėti, nes ten iš tiesų jokios tvarkos nėra – apie pusė rajonų gyventojų atsisako įsigyti šiukšlių konteinerius, neva visas atliekas jie sudegina savo krosnyse. Dar daugiau – į konteinerius kaimiečiai verčia ir bioskaidžias medžiagas, iš kurių patys galėtų pasigaminti neblogos trąšos – komposto.

Juokas ima pagalvojus kaip šie žmonės krosnyse degina senas padangas ar pakeistos stogo dangos seną šiferį… Išties iš po kampo norėčiau pažiūrėti, kelintas šiferio lakštas išsprogdins tokio eksperimentatoriaus trobą. O kur dedama plastmasė, kitos netradicinės atliekos. Sako, kad į pamiškes šiukšles suveža miestiečiai. Tačiau ne ką mažesni teršėjai yra ir rajonų kaimų gyventojai. Kita vertus, kam apskritai kaimo žmonėms galvoti apie švaresnę aplinką, jei neįmanoma lauke ilgiau pabūti: daugelį vietų apstatė danų kiaulidėms, nuo kurių ne mažiau smirda nei nuo sąvartynų. Buitinės šiukšlės prioritetu taip pat nėra žmonėms, gyvenantiems tokių įmonių kaip “Orlen Lietuva”, “Achema”, “Akmenės cementas” ar “Lifosa” įtakos zonose. Žmonių šiukšlės čia tarsi aguonos grūdeliai opiumo fabrike. Keista, bet kažkodėl Lietuvoje paprasti „kaip du kart du lygu keturi“ ekonomikos dėsniai neveikia. Iš esmės šiukšlės — turtas, todėl jį turėti apsimoka. Po deginimo proceso lieka kaloringa degioji medžiaga, biologiškai skaidžios atliekos, techninis kompostas, kitos naudingos medžiagos.

Pasaulyje – labai pelningas verslas

Visame pasaulyje šiukšlių verslas pagal pelningumą yra ketvirtoje vietoje po prostitucijos, narkotikų bei prekybos ginklais. Tvarkyti šiukšles ten turi teisę arba su politikais susiję asmenys arba mafijos bosai. Pas mus gi šiukšlės niekam nerūpi. Suprasčiau, kad turėtume tokią teritoriją, pavyzdžiui, kaip Sibiras, tuomet galvos dėl sąvartynų sukti nereikėtų. Dabar gi 65 tūkst. kv. kilometrų erdvėje nelabai ilgam išsiteksi.

Plaukai piestu stojasi išgirdus, kad net 90 proc. atliekų keliauja į sąvartynus. Sostinės biurokratija kažkodėl pasirinko šiukšlėmis bei smarve užversti senąją sostinę – Trakus. Prieš 20 metų kažkada ramų kaimelį Kariotiškes pavertėme keiksmažodžiu, dabar ėmėmės kito Trakų rajono kaimo – Kazokiškių. Gerai dar, kad į Akmenos ar Galvės ežerus šiukšliavežės nevažiuoja, gal privengia užsienių turistų. Aplinkosaugininkai dievagojosi, kad naujas sąvartynas bus modernus, nuo jo nekvepės… Tačiau kvepia dar baisiau nei Kariotiškėse, o papūtus rytų vėjui, smarvę nuneša ne tik iki Vievio, bet ir iki Elektrėnų. Skirtumas tarp seno ir naujo sąvartyno tik tas, kad Kariotiškėse savo tvarką „įvedinėjo“ bomžai (vertingesnes atliekas išrinkdavo), o Kazokiškes saugo privati saugos tarnyba ir sanitarų-bomžų ten neįleidžia. Šie bent metalo atliekas išrinktų. Dar reikia nepapiršti ir kitoje Trakų pusėje slypėjusią ekologinę bombą – garsiąją įmonę „Egapris“, kuri buvusio kolūkio žemėje saugojo vos ne milijoną senų padangų. Kurias kažkas vieną dieną padegė… Kilo tikra ekologinė katastrofa populiaraus kurorto pašonėje. „Egaprio“ vadovo Kęstučio Chormanskio tikslai buvo kilnūs: senas padangas malti, o gumos granules parduoti kelininkams maišyti su asfaltu. Tokia kelio danga yra nemažoje dalyje Europos, nes ji yra elastingesnė ir sunkusis transportas ne taip greitai įspaudžia provėžas.

Nėra rūšiavimo tradicijų

Tobulėjant technologijoms, beveik visi skysčiai „persikraustė“ į plastikinius PET butelius. Pastarieji yra labai lengvai perdirbami, tačiau nėra sukurtos jų surinkimo tvarkos. Daugelis šalies įmonių mielai pirktų senus PET butelius kaip žaliavą savo gaminamai produkcijai. Utenos verslininkas Napalys Kamarauskas gamina plastmasinius kibirus, tad mielu noru pirktų senus PET butelius, kurie yra kur kas pigesni nei plastiko granulės. PET butelius net ir vežant iš Skuodo, uteniškio kibirų savikaina būtų mažesnė nei naudojant granules.

Nors didmiesčiuose stovi spalvoti konteineriai atliekoms rūšiuoti, jais naudojasi gal vienas iš šimto, visos kitos šiukšlės keliauja į „bendrą vamzdį“. O piktavaliai į šiuos konteinerius dar ir akmenų primėto. O į popieriaus konteinerį paaugliai ir degtuką įmeta. Už tokius darbelius, pavyzdžiui, Olandijoje gresia baudžiamoji atsakomybė. Kita vertus, kam apskritai rūšiuoti, jei kai kuriuose miestuose išrūšiuotas šiukšles vėl sumaišo ir tais pačiais sunkvežimiais išveža į tuos pačius sąvartynus.

Neaišku, ar pasiteisintų tvarka, jei plastikinis butelis būtų apmokestintas. Kai kurios Vakarų Europos šalys tokios tvarkos jau atsisakė. Šiukšlių gausa atūžė kartu su laisva prekyba, komercija ir besaikiu vartojimu, gaminimu kuo daugiau. Kiemus ir kitas teritorijas tvarko samdomi darbuotojai, kuriems, pavyzdžiui, visiškai nusispjauti į vadinamąsias nestandartines atliekas Po to visi kraipo galvas, kas gi tas padangas pamiškėje numetė, juk padangas priima autoservisai, tik reikia 5 litus sumokėti. Kam mokėti, geriau nuvežti į artimiausią miškelį. O kur dar seni akumuliatoriai, panaudotos alyvos. Apsukresni autoservisai pasistatė specialiais krosnis, kurias kūrena atidirbtomis alyvomis šildydami patalpas– o tai dar viena ekologinė bomba atmosferai.

Pavyzdžiui, Vilniuje veikia nemokoma padangų surinkimo aikštelė, tačiau ji tedirba kelias valandas, o ir iš vieno žmogaus priima ne daugiau kaip 4 senas padangas. Stebimės, kodėl paežerėse buitinės atliekos metamos, juk konteineriai stovi prie namų? Nemažai savivaldybių nusprendė, kad gyventojai už mišrių atliekų išvežimą mokės priklausomai nuo gyvenamojo buto ploto. Tai papiktino daug piliečių. Juk iš tiesų – ne kvadratiniai metrai šiukšlina. Bet kaip sugaudyti vengiančius mokėti ir pilančius savo atliekas bet kur?

Šiukšlių deginimas – ne panacėja

Lietuvoje nėra sukurtos jokios atliekų rūšiavimo ir antrinio perdirbimo infrastruktūros ar strategijos. Vieta regioninei komunalinių atliekų deginimo gamyklai Vilniuje ( Jačionių g., šalia Gariūnų), buvo strategiškai patogi vienai gerai žinomai verslo grupei. Vieša paslaptis – „rubikonininkams“. Na ir kas, kad mokslininkai sako, jog 30 km spinduliu aplink tokias gamyklas labai padaugėja gyventojų sergamumas lėtinėmis nervų ligomis ir vėžiu? Tačiau mokslas įrodė, kad tokių gamyklų kaminuose įrengus specialius modernius filtrus, dūmai į aplinką patenka išvalyti net iki 95 proc. Nemažai panašių gamyklų stovi didelių miestų centruose ir žmonės dėl to problemų nekelia. Neleidus atliekų deginimo gamyklos šalia Gariūnų, projekto kaina išaugs keleriopai. Mat reikės nutiesti naujas šilumines trasas, o kuo jos ilgesnės, tuo daugiau prarandama vertingos šilumos. Tuo tarpu klaipėdiečiai iš naujos savo gamyklos pasigamins net 40 proc. miestui reikalingos šilumos.

„Deginkim, nes visas pasaulis degina!“ – šaukia suinteresuotieji. Bet kažin ar jie, prisimenant lietuvių taupumą, į kaminus bus sudėti visi būtini filtrai, nes jie kainuoja milžiniškus pinigus tiems cheminiams junginiams neutralizuoti – o gal gi apseisime be vieno ar kito filtro. Tada nuodai tikrai pasklis virš miesto. Patikėkite, springsime ir sirgsime visi. Jei žaliava tokia gamyklai nebus rūšiuojama ir specialiai apdorojama, nuodų neišvengsime. Po deginimo liekančioms pavojingoms atliekoms – pelenams, suodžiams laidoti ruošiamas specialus poligonas. Smagu? Pasaulyje yra daug saugesnių atliekų utilizavimo technologijų, bet kam sukti galvas, statykime sugalvotą prieš 10 metų, greičiau gausime europinius pinigus ir juos „įsisavinsime“. Nors pasaulis panašias gamyklas, neturinčias modernių nuodų neutralizavimo įrenginių, jau uždarinėja.

Ne, kur kas geriau gyventi greitai, čia, dabar ir vien sau.

Netvarkydami šiukšlių ir net nežindomai, kiek jų iš tikrųjų turime, jau artimiausiu metu sulauksime Briuselio nemalonės: Europos Komisija numačiusi, kad šalyse, kuriose 2012 metais nebus perdirbama bent pusė atliekų, bus įvestas visuotinis atliekų mokestis. Tada vėl eisime su šakėmis prie Seimo, nes šis mokestis užgrius ant paprastų žmogelių. O didžiausias mūsų valdžios deficitas šiandien – politinės valios nebuvimas – kad tik neatsirastų norinčių Seimo langus padaužyti…

Komentarai

Vilniaus savivaldybė nedarė nieko

Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktorius Rolandas Masilevičius:

Mūsų sprendimą neleisti Gariūnuose statyti atliekų deginimo gamyklos iš esmės įtakojo visai ne techniniai, o socialiniai veiksniai. Nė viena aplinkosaugos ir gamtos mokslų ekspertų grupė nepasakė, kad tokia gamykla turėtų neigiamą poveikį aplinkai. Šuo pakastas visai kitur. Orkuso konvencija numato, kad viešasis interesas yra aukščiau visko. Grupelė aktyvių miestiečių, kurie tvirtina ęsą surinkę 8 tūkst. parašų prieš atliekų deginimo gamyklą, pasitelkusi žiniaskaidą, nusvėrė tiek mokslininkus, tiek ir aplinkosaugininkus, tiek ir sveikią logiką. Neoficialiais duomenimis, prieš atliekų deginimo gamyklą aktyviai protestavo vos kelios dešimtys iniciatorių, kurie ir nulėmė sprendimo baigtį.

Mano galva, kalčiausia čia yra Vilniaus savivaldybė, apskritai nepareiškusi jokios nuomonės dėl atliekų gamyklos.

Aplinkosaugininko, 18 Vilniaus tarybos narių pasirašė peticiją prieš tokią gamyklą. Deja, bet viskas šio klausimo svarstyme vyko „atbulai“: 18 tarybos narių skaičius turi pagal savivaldos įstatymus teisę į Tarybos posėdžių darbotvarkę įtraukti svarstyti bet kokį klausimą. Visa tai buvo galima padaryti civilizuotai. Tačiau to nebuvo padaryta, o ginčai vyko televizijoje ir spaudoje. Mat prieš rinkimus kiekvienas veržiasi „užlipti ant bačkos“, ir tautai pademonstruoti, koks jis patriotas, koks jis geras ir svarbus.

Mūsų sprendimas neleisti statyti atliekų gamyklos ir buvo priimtas dėl socialinių priežasčių, kadangi europinės konvencijos numato, kad priimant bet kokius opesnius sprendimus socialinės pasekmės yra vienos iš svarbiausių. Tai žmonių konstitucinė teisė. Kitaip būtume atsidūrę tarptautiniuose teismuose.

Gaila, kad gamyklos statybos klausimai buvo sprendžiami ne ten , kur jie ir turėtų būti svarstomi (Vilniaus Taryboje), bet sambūriais gatvėse ir aikštėse prie valdiškų institucijų.

Viską reikia spręsti nuosekliai ir civilizuotai

Vilniaus vicemeras Romas Adomavičius:

Nemanau, kad buvo galima leisti statyti atliekų deginimo gamyklą vienai su ICOR bendrove susijusiai įmonei vien tik dėl to, kad ji to užsimanė. Ar savivaldybė šiai įmonei pažadėjo, kad Vilniaus atliekas šiai bendrovei duos? Apie tai nebuvo jokios kalbos.

Savivaldybė, laikydamasi įstatymų, paskelbs tarptautinį konkursą ir nugalės tas, kad pasiūlys geriausias sąlygas. Sostinė yra numačiusi net 7 vietas atliekų gamyklai – Kirtimuose, Visoriose, Pagiruose, Metalo g. ir kt. Turi būti atlikti išsamūs tyrimai ir nustatyta, kaip šiukšles reikės išrūšiuoti, kokioje temperatūroje vienas ar kitas medžiagas deginti, o kokia dalis komunalinių atliekų turi būti išvežamos į sąvatynus. Manau, kad nuo bendro šiukšlių kiekio į sąvartynus turi patekti ne daugiau kaip trys dešimtadaliai dabartinio atliekų kiekio. Tokiu būdu dabartinio Kazokiškių sąvartyno eksploatacijos laiką dar būtų galima pratęsti apie 15-20 metų.

Viso suprantame, kad sąvartynai, kokie jie dabar yra, tikra bėda. Jau ir eksploatuodami Kazokiškes, niekaip negalime iki galo sutvarkyti jau neveikiančių Kariotiškių – į grundą sunkiasi filtratas, niekaip nepavyksta susidoroti su metano dujomis. Tikiuosi, kad jau po penkerių metų Vilnius turės modernią atliekų degimimo gamyklą.

Boksas

Daugiausia šiukšlių užkasama sąvartynuose

Anot Eurostato, 2007-aisiais Lietuvoje vienam gyventojui teko 400 kg šiukšlių. Pagal šį rodiklį šalis atsidūrė vienoje grupėje su Belgija, Portugalija, Bulgarija, Vengrija, Graikija ir Slovėnija, kuriose vienam gyventojui per metus teko tarp 400 kg ir 500 kg buitinių šiukšlių.

Latvija, kurios kiekvienam gyventojui 2007-aisiais teko 377 kg šiukšlių, pateko tarp mažiausiai – iki 400 kg vienam gyventojui – šiukšlių generuojančių šalių kartu su Rumunija, Lenkija, Slovakija ir Čekija. Pastarojoje vienam gyventojui tekusių šiukšlių kiekis buvo mažiausias visoje ES – 294 kg.

ES vidurkį, siekusį 522 kg šiukšlių vienam gyventojui, viršijo Estija, “pagaminusioje” 536 kg šiukšlių vienam gyventojui, o daugiausiai šiukšlių generavo danai – 801 kg vienam gyventojui.

Didžioji dalis Lietuvos gyventojų buitinių šiukšlių – net 96 proc. – 2007-aisiais buvo užkasta į žemę sąvartynuose. Šis šiukšlių šalinimo būdas buvo taip pat populiarus Bulgarijoje, kur taip atsikratoma 100 proc. šiukšlių, Rumunijoje – 99 proc., Maltoje – 93 proc. ir Lenkijoje – 90 proc. Mažiausiai šiukšlių į žemę užkasė Vokietija – 1 proc., Nyderlandai – 3 proc., Belgija ir Švedija – po 4 proc. ir Danija – 5 proc.

Šiose šalyse šiukšlės daugiausia perdirbamos ir kompostuojamos – Vokietijoje taip atsikratoma 64 proc. šiukšlių, Belgijoje – 62 proc., Nyderlanduose – 60 proc. – arba deginamos – Danijoje sudeginama 53 proc. šiukšlių, Švedijoje – 47 proc., Nyderlanduose – 38 proc., Vokietijoje – 35 proc. ir Belgijoje – 34 proc.

Lietuvoje 2007-aisiais perdirbta ir kompostuota vos po 2 proc. visų sugeneruotų šiukšlių. Latvijoje šie skaičiai siekė, atitinkamai, 13 proc. ir 1 proc., Estijoje – 34 proc. ir 2 proc. Pastaroji pagal perdirbtų šiukšlių kiekį kartu su Airija visoje ES atsiliko tik nuo Vokietijos, kur šis rodiklis siekė 46 proc., Belgijos – 39 proc. ir Švedijos – 37 proc.

Įkartai

Atliekų tvarkymas 2010 m.

Lietuvoje į sąvartynus išvežama net 90 proc. šiukšlių. Vienintelės šalys, atrodančios blogiau už mus – Bulgarija (100 proc.) ir Rumunija (99 proc.). O štai Latvijoje į sąvartynus patenka 84 proc. atliekų, Estijoje – 64 proc., Prancūzijoje – 34 proc., o Švedijoje ir Belgijoje – tik 4 proc. Ne mažiau nejauku tampa pasinagrinėjus ir kitus atliekų tvarkymo duomenis: skiltyje, kiek atliekų sudeginama, prie Lietuvos akis bado nulis, o, tarkim, Danijoje sudeginama 53 proc. Perdirbama Lietuvoje tik 8 proc. atliekų, o Vokietijoje – 46 proc., Estijoje ir Airijoje – 34 proc.

„Eurostat“ duomenys

Kam rūpi aplinkosauga?

Tik 55 proc. lietuvių prisipažįsta, kad aplinkosaugos problemos jiems labai svarbios. Tuo tarpu Kipre ši problema aktuali net 94 proc. gyventojų , 89 proc. švedų ir 88 proc. graikų. Lietuvos gyventojas daug mažiau nei statistinis europietis skiria dėmesio gamtos apsaugai. Vidutiniškai atliekas rūšiuoja 59 proc. europiečių ir vos 30 proc. lietuvių. Tyrimas atskleidė, kad tik 14 proc. Lietuvos gyventojų mažina vienkartinių daiktų, tokių kaip plastikiniai maišeliai ar pakuotės, naudojimą ( ES vidurkis – 30 proc.), vos 8 proc. lietuvių, palyginti su 17 proc. europiečių, perka aplinkai draugiškus produktus.

Šaltinis: ekologas.lt

Šiaudų namas iš išorės beveik niekuo nesiskiria nuo įprasto

Statyba iš vietinių žaliavų padeda saugoti aplinką, yra ekologiška, o statant iš molio, šiaudų dar galima ir nemažai sutaupyti. Žmonėms, kuriuos domina tokios statybinės medžiagos, Vilniaus Gedimino technikos universiteto mokslininkai parengė ir išleido statybos iš Lietuvoje randamų žaliavų vadovėlį.

Anksčiau tokie namai domino tik pavienius entuziastus, bet dabar norinčiųjų itin daug.

Nuo tūkstančių iki milijono

Šiaudų namo statyba iš skydų – greita ir lengva. Šios statybos pradininkas Lietuvoje D.Surkys

“Namas iš vietinių žaliavų tikrai nėra trijų paršiukų namelis”, – teigia Kauno rajone Zapyškyje gyvenantys Šiaudinių namų asociacijos prezidentas Domantas Surkys bei inžinierius Evaldas Paulavičius, pasistatę šiaudinius namus iš surenkamųjų skydų. Jei ne nendrių stogai, šių namų išorės neatskirtum nuo įprastų statinių. Pasak pašnekovų, didžiausias tokių namų privalumas – ne pigi statyba, o ekologiškumas ir puiki šiluminė varža.

“Sienų kaina sudaro tik dešimtadalį viso namo kainos, todėl manantieji, kad statydami iš šiaudų daug sutaupys, klysta, – aiškina pašnekovai. – Tačiau žmones vis dažniau vilioja galimybė pasistatyti sveiką, “kvėpuojantį” namą, gyventi nesibaiminant alergijų, mat moliu tinkuotame šiaudiniame name nesikaupia namų dulkės – jos nelimpa prie neigiamo krūvio sienų.”

Į 300 kv. m namą investavę šimtus tūkstančių, dabar zapyškiečiai džiaugiasi pigia namo eksploatacija. D.Surkys per mėnesį už šildymą, elektrą ir vandenį sumoka 350–400 Lt, o name palaiko 20 laipsnių temperatūrą. Tai dešimt kartų pigiau, nei jam kainavo buto šildymas nerenovuotame name Kaune.

E.Paulavičius šildymui ir elektrai per mėnesį išleidžia apie 400 Lt, mat mėgsta šiek tiek aukštesnę – apie 23 laipsnių temperatūrą. Šiaudinį namą pasistatęs Audrys Kučius už šildymą moka dar pigiau. Be to, pernai pašnekovas kūrenimo sezoną pradėjo tik lapkričio vidury, nes iki tol name būdavo apie 20 laipsnių šilumos.

Šiaip jau gerai įrengtas šiaudų namas su inžinerinėmis sistemomis gali kainuoti šimtus tūkstančių ar net daugiau – tai priklauso nuo savininko poreikių ir užmojų. Tačiau namą iš vietinių žaliavų galima pasistatyti ir už kelias dešimtis tūkstančių litų. Netoli Vilniaus gyvenanti žinoma keramikė Dormantė Penkinski norintiesiems pasistatyti pigų namą ir, kaip pati sako, nelįsti į kišenę bankams, rengia seminarus. Karkasinį apie 50 kvadratinių metrų namą su molio ir šiaudų užpildu Dormantė ir jos vyras pasistatė labai pigiai. Šeima nenaudojo brangios medienos, karkasą statė iš nužievintų plonrąsčių. O šiaudų, molio ir pjuvenų įsigijo pusvelčiui. Namą statėsi patys, sunkesniems darbams pasitelkdami pažįstamus.

Keramikė Dormantė Penkinski seminaro metu rodoma, kaip pasistatyti pigų namą iš šiaudų ir molio

Šiaudų ir molio mišinys į karkasą lipdomas rankomis. Seminaro dalyviams visą procesą demonstruoja J.Penkinskis

Savo rankomis – ne dykai

A.Kučius – savamokslis projektuotojas, Lietuvoje suprojektavęs nemažai šiaudinių pastatų sau ir pažįstamiems.

“Statyba iš šiaudų ryšulių Lietuvoje labai populiarėja. Vis daugiau žmonių skambina, domisi. Tačiau dauguma tikisi, kad kad tai bus labai pigus ar beveik nieko nekainuojantis namas, – pasakoja A.Kučius. – Statant tokį namą naudojama daug rankų darbo, ir jei rankų darbą įvertinsime pinigais, nebeatrodys “dykai”. O jei dar žmogus ne ūkininkas ir šiaudus perka (ryšulys kainuoja 5–6 Lt, o norint pastatyti vieną kvadratinį metrą sienos reikia 6–8 šiaudų ryšulių), tai vėl padidina namo kainą. Padauginkite šiuos skaičius, ir žinosite pageidaujamo namo sienų kainą, neįskaičiavus medinio karkaso bei darbų kainos.”

Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) docentas dr. Algimantas Naujokaitis pritaria, kad statybą atpiginti gali statymas ūkio būdu. “Jei žmogus pats ar su talka išlies pamatus, pastatys sienas, uždengs stogą, būstas jam kainuos kur kas pigiau, nei samdant statybos bendrovę, nesvarbu, ar statoma iš pramoniniu būdu pagamintų statybinių medžiagų, ar iš vietinių žaliavų. Kai neseniai lankiausi Vengrijoje ir Čekijoje, pastebėjau, kad ten labai populiaru statyti ūkio būdu. Priešingai nei pas mus, kur statybos laikinai apmirusios, ten statybinių medžiagų parduotuvės veikia 24 valandas per parą. Tai rodo, kad pirkėjų yra – žmonės ir sunkmečiu stato”, – tvirtina A.Naujokaitis.

Iš šiaudų ryšulių pastatytos sienos iš išorės bei vidaus tinkuojamos moliu. Pasak A.Kučiaus, dauguma besistatančiųjų šiaudinius namus nenaudoja cheminių priedų nei nuo gedimo, nei nuo pelijimo, nei nuo graužikų. “Molio tinkas namą patikimai saugo. Tiesa, tinkuodamas dėjau metalinį tinklelį. Molis – puikus antiseptikas, taip pastatyto namo sienos “kvėpuoja”, tad pelėsių tikrai neteko matyti.”

A.Naujokaitis šį optimizmą laiko ne visai pagrįstu. “Statinių iš šiaudų minusas kaip tik ir yra tas, kad sienose ilgainiui gali įsiveisti graužikų, šiaudai gali imti pelyti. Anksčiau lietuviai, statydamiesi namus, taip pat naudojo šiaudus, tačiau juos kapodavo, maišydavo su moliu bei kalkėmis. Kalkių graužikai nemėgsta, o žmogui jos nekenkia”, – pabrėžia mokslininkas.

Ekologijos pasigendama per krizes

VGTU Statybinių medžiagų katedros prof. dr. Albinas Gailius pasakoja, kad statyba iš vietos žaliavų nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje buvo prisiminta prasidėjus energetikos krizei. “Apie 1993 m. vienoje plytinėje pagaminome blokų iš molio bei smulkintų šiaudų. Iš šių blokų buvo pastatyta keletas namų, blokus tarpusavyje sujungus molio skiediniu. Statiniai buvo tvirti, šilti, todėl technologiją užpatentavome”, – prisimena A.Gailius. Ši technologija sudomino vokiečius ir jie įsigijo patentą.

Kiti mūsų pašnekovai pasakojo, kad apie 1993-iuosius, o vėliau ir Rusijos krizės metais Lietuvoje buvo pastatytas ne vienas statinys iš šiaudų ir molio. Tačiau statyba iš vietinių, ekologiškų statybinių medžiagų praėjus krizėms užsimiršdavo. Paklaustas, kodėl lietuviai ekologinės statybos srityje atsilieka nuo skandinavų, amerikiečių ar vokiečių, A.Gailius atsakė: “Deja, lietuviai vertino kitas statybines medžiagas, be to, mūsų šalyje trūksta ekologinės statybos meistrų. Bet Lietuvą ir vėl užklupus krizei statyba iš vietinių žaliavų pamažu atgimsta.”

Mokslininkai vieni pirmųjų suvokė statybos iš vietinių žaliavų svarbą šalies ūkiui. Dar prieš prasidedant pastarųjų metų krizei, 2006 m. grupė VGTU mokslininkų išleido ekologiškos bei ekonomiškos statybos specialistams skirtą leidinį “Kompozicinės medžiagos ir dirbiniai su gamtiniais organiniais užpildais”. Knygoje apžvelgtos statybinių kompozitų gavimo iš organinių užpildų (medienos atliekų, šiaudų, spalių, nendrių) bei neorganinių rišiklių (cemento, statybinio gipso) ir polimerinių priedų galimybės.

Tradicijos ir perspektyvos

Statyba iš vietinių žaliavų Lietuvoje ne naujiena. Mūsų šalyje nuo seno statant naudojamos mineralinės (granitas, klintys, smiltainiai, smėlis, molis) ir organinės (mediena, durpės, šiaudai, nendrės) žaliavos. Tokių prieš Antrąjį pasaulinį karą ar netrukus po jo išaugusių statinių išlikę iki šių dienų.

Docentas A.Naujokaitis priminė, kad po karo Kaune netgi buvo įmonė, namus statydavusi iš samanų, durpių ir molio. Tokių namų išlikę Ežerėlio gyvenvietėje. Namus iš molio (su šiaudų bei medienos atliekų užpildu) lietuviai statėsi ir prieš šimtą metų. Kai kuriuose Lietuvos kaimuose ir net miestuose išlikę ir šimtmetį skaičiuojančių karkasinių statinių su spalių užpildu. Vieno tokio statinio rekonstrukciją Kauno Žaliakalnio mikrorajone stebėjo šio straipsnio autorė.

Pašalinus išorės apdailą paaiškėjo, kad 1924 m. pastatyto namelio sienose esantys spaliai beveik nesukritę, nesudrėkę, juose neįsiveisė nei pelėsio, nei graužikų. A.Naujokaičio teigimu, spaliai puikiai izoliuoja šilumą, nepelija, dėl juose esančių aliejinių medžiagų nesiveisia parazitai. Todėl spaliai galėtų būti naudojami statant namus ir šiais laikais.

Lygiai taip pat praėjusio šimtmečio meistrai statė ir palyginti šiltus karkasinius namus su pjuvenų bei kalkių užpildu, mūsų protėviai žinojo ne vieną statybos iš vietinių žaliavų technologiją, tačiau minėtus statybos būdus išstūmė statybos pramonė, silikatinės plytos.

Paklaustas, ar mokslininkai mato statybos iš vietinių žaliavų perspektyvų, A.Gailius atsakė teigiamai: “Anksčiau statyboms iš vietinių žaliavų priešinosi ugniagesiai, sunku būdavo rasti architektą, kuris sutiktų projektuoti molio ar šiaudų namą. Bet dabar padėtis keičiasi.”

Pasak profesoriaus, statyba iš molio ir šiaudų – ekologiška ir natūrali. “Pasaulyje ne veltui vartojamas terminas “darnioji plėtra”, – pasakoja A.Gailius. – Rūpindamiesi švarios aplinkos išsaugojimu, žmonės suprato, kad atliekas reikia perdirbti, panaudoti statybai. Šiaudus, pelus, spalius ar pjuvenas naudojant statybai ne tik saugoma aplinka, bet ir atsiranda sveikų gyvenamųjų būstų.”

Profesoriui, gaila, kad Lietuvoje dar nėra nė vienos ekologiškos gyvenvietės. O štai Danijoje tokių gyvenviečių jau ne viena. Jose namai su visais patogumais pastatyti iš monolitinio molio sienų su smulkintų šiaudų užpildu, daugumos stogai iš nendrių.

Šiaudinių namų asociacijos surengtos apklausos duomenimis, 75 proc. šiaudinių statinių Lietuvoje yra gyvenamosios paskirties. Pagrindinės priežastys, kodėl pasirinktas šis statybos būdas: namai šilti, iš natūralių medžiagų, pigesni nei kiti, be to, mažiau kenkia gamtai

Rusijos premjeras Vladimiras Putinas atkreipė dėmesį į Italijos ir premjero Silvio Berlusconi (Silvijaus Berluskonio) asmeninį indėlį, sprendžiant ekologijos problemas.

Per partijos “Vieningoji Rusija” regioninę konferenciją penktadienį vienas dalyvių užsiminė apie tokią problemą, kaip ekologinius reikalavimus atitinkančių pakuočių gamyba.

V.Putinas pastebėjo, kad ekologinio saugumo požiūriu svarbu pradėti gaminti biologiškai suyrančias pakuotes.

“Beje, Europoje mūsų kolegos tam teikia didžiulę reikšmę, ir daugiausia, kaip man atrodo, šioje srityje nuveikė italai; mūsų draugą Silvio Berlusconi ne vien merginos domina, jis dar ir dirba”, – sakė V.Putinas.

Jis pažymėjo, kad Italijos reikalavimai šioje srityje, patys griežčiausi Europoje.

Ekologiniai namai, kurie bus sujungti į kvartalus ir net ištisus miestus, Europoje taps kasdienybe. O jiems projektuoti Vakaruose jau pradedama rengti nauja ekologinių architektų karta.

Lankydamiesi trečiame pagal dydį Švedijos Malmės mieste nepagailėjome poros valandų ir nuvažiavome iki visos Švedijos architektų, urbanistų ir ekologų pasididžiavimo – pirmojo šalyje ir visoje Šiaurės Europoje aplinkai draugiško namų kvartalo.
Itin modernūs gyvenamieji namai iš stiklo ir ekologiškų medžiagų čia pastatyti ant pat jūros kranto. Kvartalo centre – įspūdingo dydžio ir originalaus dizaino lyg spiralė besisukantis verslo centras, vadinamas “Besisukančiu torsu”.
Svarbu paminėti, kad viskas čia pagrįsta žaliosiomis idėjomis. Čia esantys namai apšildomi, aprūpinami elektra ir net apšviečiami naudojant saulės baterijas ir mini vėjo jėgaines. Buityje vartojamas tik išvalytas lietaus vanduo. Šių gyvenamųjų namų gyventojai gali naudotis tik elektromobiliais, o drabužius jie skalbia tik ekologiškoje skalbykloje.
Tačiau čia svarbus vienas aspektas – ekologiškas gyvenimas ekologiškų namų kvartale ne toks jau ir patogus. Negalima triukšmauti, nes, pasirodo, triukšmo tarša lygiai tokia pat žalinga aplinkai kaip ir kitokia;  negalima tuščiai deginti apšvietimo lempučių, nes už tai galima sulaukti baudos.
Paradoksalu, bet žmonės nori čia gyventi ir pasiryžę už tai mokėti labai brangiai.
Beje, įdomu tai, kad Malmės ekologiniai namai neprivatizuojami – tai valstybės nuosavybė, labai brangiai nuomojama čia gyventi norintiems žmonėms. Ir ne bet kokiems. Pavyzdžiui, vienas namas skirtas vien pensininkams, tad dirbantys žmonės čia apsigyventi negali. Kitame name karaliauja turtingi studentai. Baigę studijas šiuos namus jie privalo palikti. Į kitus namus įleidžiamos gyventi tik jaunos šeimos su mažais vaikais, o šeimai iširus ar vaikams užaugus tenka ieškotis naujo būsto.
Lyg to būtų maža, šių keistų ir prabangių namų kiemuose – ne žalios pievutės, o upeliai, gausybė krūmokšnių, įvairiausių augalų, kuriuose lizdus suka ir peri bent kelių rūšių paukščiai.
Architektai aiškina, kad tai – pati sveikiausia žmogui aplinka, nes veja pagal naujausius ekologų standartus jau vadinama “žaliuoju asfaltu”, o tikrasis ekologiškas gyvenimas esą yra tik tuomet, kai žmogų supa biologinė įvairovė, kad ir dirbtinė.
Tiesą sakant, iš pirmo žvilgsnio ji ne tokia jau patraukli: tarp prabangiųjų ekologiškų namų plyti tikri kemsynai, tvenkiniuose veisiasi uodai ir varlės, o augalai menkai tvarkomi – jiems leidžiama natūraliai augti, nudžiūti ar supūti.
Tačiau visą šį gyvenimo būdą propaguojantys specialistai tvirtina, kad natūrali gamta mieste yra naujosios bangos – ekologinės architektūros – ateitis.
Pasirodo, rengiama net nauja architektų karta, kuri visoje Europoje projektuos ir statys būtent tokius kvartalus. Tam pamatai jau pakloti Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje ir kt.
Beje, ekologinės architektūros specialistų turėsime ir Lietuvoje. Kaip tik pavyko pasikalbėti su kraštovaizdžio specialiste Sandra Kanapeckaite, kurią atlikti praktikos Didžiosios Britanijos Šefildo universitete buvo pakvietęs vienas žinomiausių ekologinės architektūros specialistų ir pradininkų Europoje ir pasaulyje prof. Jamesas Hitchmoughas.
Beje, jis kartu su kolegomis šiuo metu dirba su dviem itin dideliais ekologinės architektūros projektais: rengia didžiules ekosistemas “Toyotos” kompanijai ir konsultuoja Olimpinio 2012-ųjų parko formuotojus ekologinio apželdinimo klausimais.

Rengiama nauja architektų karta
S.Kanapeckaitė teigia, jog ekologiniai architektai Didžiojoje Britanijoje pradėti rengti todėl, kad tradicinių žinių nebepakanka. “Vienam ekologiniam namui – gal dar užtektų. Tačiau dabar jie jau jungiami į kelių namų grupes, kvartalus, o ateityje – netgi į ištisus ekologiškus miestus”, – vardija pašnekovė.
Tokiuose kvartaluose naudojamas bendrai viso kvartalo surenkamas vanduo, saugoma ir pagal poreikius skirstoma saulės energija. Tad ekologinės architektūros specialistas kartu turi būti ir kraštovaizdžio specialistas, ir inžinierius, ir urbanistikos žinovas. Be to, šalia tokių kvartalų jau statomos naujos mokyklos, gydymo įstaigos, nes Europoje rengiamasi tikram ekologinių namų kvartalų bumui. Taigi architektai kartu su valdžios atstovais turi planuoti ir makro sprendimus, kad ekologinė architektūra pagaliau būtų patraukli žmogui.
Beje, paklausta, kodėl žmogus turėtų norėti gyventi tokiame kvartale – juk tai susiję su tam tikro patogumo suvaržymu ir gana didelėmis nuomos išlaidomis – specialistė atsako, jog svarbiausia, pasirodo, kaip tik ekonominis motyvas. “Taip, nusipirkti ar nuomotis tokį namą  brangu, tačiau jį išlaikyti gana pigu. Taigi tai apsimoka”, –  apibendrina S.Kanapeckaitė.

Pirkėjai neturėtų aklai pasitikėti sertifikatais mojuojančiais prekeiviais: ekologiniuose turgeliuose pasitaiko ir lenkiškų agurkų, ir olandiškų pomidorų

Šiemet liepos pavakare vaikštant Vilniaus gatvėmis buvo galima pamatyti kraupų vaizdą: pagyvenusi moteris nuo judrios gatvės šluota be skrupulų šlavė teršalais ir purvu lipte aplipusius liepžiedžius ir grūdo juos į didelius polietileninius maišus. Matyt, ruošėsi žygiui į vaistažolių supirktuvę arba, jei ten nepriims, į turgų, kad mamos iš jos galėtų nusipirkti “gydomųjų” žolelių peršalusiems vaikučiams gydyti.

Kad tai įmanoma, galime neabejoti. Jei žolelės nepraslysta pro vaistažolių tikrintojus, tuomet keliauja į turgavietes.
Beje, užterštumas užterštumui nelygu. “Kartais būna organinių, mineralinių priemaišų – smėlio, žemių. Jos ne tokios baisios, nes jas iš žolelių galima išvalyti. Pavyzdžiui, čiobreliai ar takažolės, augančios prie žemės, visuomet jų turi, ir tai nieko baisaus”, – paaiškina Švenčionių vaistažolių fabriko kokybės skyriaus vadovė Giedrė Šeduikienė.

Kitas dalykas – mikrobiologinė tarša. Ji irgi nėra tokia pavojinga, nes mikrobai, pelėsiai, grybelio sukėlėjai žūva esant aukštesnei temperatūrai. Net ir užplikius arbatą verdančiu vandeniu galima nusiraminti, nes kenkėjai žūva.

Blogiausia, kai vaistažolės būna užterštos cheminėmis medžiagomis, pesticidais, sunkiaisiais metalais – švinu, kadmiu ar gyvsidabriu. Tais pačiais teršalais gali būti užteršti ir pakelėse pardavinėjami grybai ar uogos, tad pirkėjai, pirkdami nepatikrintas gamtos gėrybes, visuomet rizikuoja savo sveikata. Juolab kad pardavėjai juos tik ir taikosi apmulkinti.

Ir kuo daugiau į tai giliniesi, tuo menkesnės atrodo liepžiedžius šluojančios močiutės nuodėmės.

Štai turgaus prekeiviai vienas per kitą pasakoja, kad pirkėjai maustomi ne tik dėl kokybės, bet ir dėl kainos. Jie tikina, kad voveraites ar mėlynes iš jų neretai superka perpardavinėtojai. “Dažnai su visu kibiru, kad atrodytų, jog tikrai pririnko patys”, – aiškina turguje uogomis prekiaujanti Aldona. Jai jau seniai nekelia nuostabos, kad tokie perpardavinėtojai vėliau važiuoja į greitkelius ir pakelėse uogas pardavinėja du, kartais tris ar keturis kartus brangiau, nei nusipirko turguje.

Žinoma, kartais dar gerai, jei šios gėrybės iš turgaus. Pasirodo, pakelėse iš įtikinamai atrodančių, guminius batus avinčių miško gėrybių pardavėjų galima nusipirkti ir vokiškų spanguolių, ir lenkiškų voveraičių – nelygu, ko “uogautojai” ir “grybautojai” tą dieną nusipirko prekybos centruose.

Bet ir tai – dar ne blogiausia. Juk nei močiutė su liepžiedžiais turguje, nei prekiautojai pakelėse tarsi nepažeidžia jokių įstatymų, o pirkėjai, pirkdami nesertifikuotus produktus, gali kaltinti ne tik prekiautojus, bet ir save.

Ekologiškas – ne visuomet ekologiškas

Užtat daug blogiau, kai pardavėjai pirkėjams po akimis viena ranka kiša lyg ir visas abejones išsklaidyti turinčius ekologinių ūkių sertifikatus, o kita į krepšius grūda trąšose užaugintas ir pesticidais nupurkštas daržoves.

Ekologiškais ūkininkų užaugintais produktais ir iš jų pagamintais gaminiais jau ne vienus metus prekiaujantis UAB “Ekologiški produktai” vadovas Vytautas Vyskupaitis tikina, kad aklai pasitikėti ūkininkų sertifikatais tikrai negalima.

“Noriu būti tikras, kad pats prekiauju tik ekologiška produkcija, todėl iš ekologinio ūkio produkciją perku tik tada, kai visiškai pasitikiu, asmeniškai pažįstu ūkininką. Žinau, kad yra tūkstančiai būdų apgauti, ir daugelis ūkininkų jais naudojasi”, – pasakoja verslininkas.

Ekologinių ūkių sertifikatus teikiančios ir tokius ūkius kontroliuojančios bendrovės “Ekoagros” kokybės vadovas Tomas Denikis pripažįsta, kad tokie kaltinimai visiškai pagrįsti. “Teoriškai sukčiauti galimybių yra gana daug.

Pavyzdžiui, nedideliems ūkiams leidžiama prekiauti nesupakuota produkcija, kurią jie realizuoja turguje. O čia juk nėra jokios apskaitos. Ir kas sužiūrės, ar ūkininkas, turintis ekologinio ūkio sertifikatą, neprekiauja pomidorais iš kaimyno daržo ar iš Lenkijos turgaus”, – galimybes apgaudinėti pirkėjus atskleidžia specialistas.

V.Vyskupaitis antrina pateikdamas konkretų pavyzdį: “Vieną rudenį visoje Lietuvoje buvo labai menkas morkų derlius, o mūsų parduotuvėje kepami keksiukai iš ekologiškų morkų. Suradau vieną pardavėją, kuris teigė iš viso turintis porą tonų ekologiškų morkų, kurias turguje planavo išparduoti per kelias savaites. Aš juo pasitikėjau ir tas morkas nupirkau. Bet atvažiuoju po kelių mėnesių – o jis ir vėl turguje, ir vėl su morkomis, ir vėl sakosi turįs jų porą tonų. Akivaizdu, kad jos ne iš jo ekologinio ūkelio, todėl daugiau iš jo niekada nebepirksiu”, – pasakoja ūkininkų sąžiningumu nusivylęs verslininkas.

Nelabai sąžiningumu pasitiki ir “Ekoagros” atstovas. Jis pabrėžia, kad nors ekologinių ūkių ūkininkai kontroliuojami gana griežtai, be to, viską pildo specialiame žurnale, bet kad ten surašyta tiesa, gali įrodyti tik stambesni ūkininkai, produkciją tiekiantys kooperatyvams ar prekybos centrams ir turintys visus dokumentus. “Žinoma, atsižvelgiame į logiką: kad daržovių nebūtų daugiau, nei įmanoma užauginti ūkininko ūkyje. Tačiau tai sukontroliuoti galima tik tada, kai daržovės parduodamos supakuotos, prekybininkams. Turguje jie gali pardavinėti ką tik nori, nes ten nėra jokios apskaitos”, – dėsto T.Denikis.

Beje, V.Vyskupaitis priduria, kad ir ūkiai, ir juose išauginama produkcija tikrinami nepakankamai. Juk ūkiai įvertinami kartą per metus, o juose užauginta produkcija – tik išimtiniais atvejais. Štai pernai Valstybinė veterinarijos tarnyba patikrino vos 5 proc. visų ekologiškų produktų, ir greičiausiai – tik prekybos centruose, o ne turguose, gal todėl pažeidimų ir nerado.

Beje, patys “turgininkai” prisipažįsta, jog džiaugiasi, kad inspektoriai jiems nėra griežti. “Jie yra primokyti neskriausti turgaus ūkininkų ir laikosi šio principo”, – pasakoja vieno ekologinio ūkio šeimininkė, tikinanti, kad jai plyšte plyšta širdis matant, kaip tokį pat sertifikatą turinti jos kaimynė savo daržovių nors ir netręšia, nes dirva gali būti patikrinta, bet užtat purškia jas pesticidais, nes žino, kad joks kontrolierius turguje to netikrins.

“Ekoagros” atstovas priduria, kad ir dirva tikrinama ne visais atvejais, nes dažnai tam nėra galimybių. Akyliau stebimi tie ūkininkai, kurie su sąskaitomis (nes taip išvengiama PVM) yra pirkę cheminių medžiagų. Tačiau kas patikrins, ar ekologinio ūkio šeimininkui trąšų neparūpino koks kaimynas ar giminaitis, o šis už tai neapsiėmė turgelyje už ekologinių daržovių kainą su savo sertifikatu parduoti to geradario užaugintų “cheminių” daržovių.

Beje, kad ne visuomet galima pasitikėti turguje išrikiuotais sertifikatais, ima pastebėti ir pirkėjai. Štai Vilniaus Užupio rajono gyventoja Agnė P. tikina mėsą, daržoves ir kiaušinius Tymo turguje perkanti tik iš asmeniškai pažįstamų ūkininkų. “Kaip kitaip aš galiu žinoti, ar ekologiškas pomidoras, kuris gal ir netręšiamas, nėra auginamas kur nors pakelėje”, – svarsto Agnė.

Ir nors “Tatulos programos” direktorius Almonas Gutkauskas aiškina, kad svarbiausia – ne skonis ir išvaizda, o būtent sertifikatai, pirkėjų tai nebeįtikina.

“Manau, kad produkto kokybė atsiskleidžia iš kvapo, skonio, o ne pamačius sertifikatą. Puiku, jeigu tai sutampa, bet jei ne, man svarbiau skonis, nes juo pasitikiu labiau nei popieriumi”, – aiškina Agnė.

Apgaudinėja ir pirkėjus, ir Europos Sąjungą

Vis dėlto įdomu, kodėl dalis ekologinių ūkių savininkų, kurių šiemet, kaip ir pernai, bus apie tris tūkstančius, neretai pasiduoda silpnybei nesąžiningai užsidirbti daugiau.

“Yra tokių, kurie tikrai dirba iš idėjos, kuriems svarbiausia tausoti aplinką ir diegti sveikos mitybos principus”, – neabejoja V.Vyskupaitis. Tačiau nemaža dalis ūkininkų į ekologinius ūkius žiūri kaip į paprasčiausią verslą, kuris per krizę gerokai sušlubavo.

Daugelis jų klestėjimo metais prisipirko brangios technikos ir dabar sėdi skolose. Kitiems labai skaudžiai atsiliepė Vyriausybės panaikintos mokesčių lengvatos. Treti tiesiog nejaučia saiko ir skrupulų apgaudinėdami pirkėjus. Beje, kai kada godumas Lietuvoje atrodo tiesiog kurioziškai, net jei pirkėjai dėl to ir nenukenčia.

Štai visiems žinoma, kad Europos Sąjunga ekologiniams ūkiams teikia nemenkas subsidijas. Kartais jos tokios solidžios, kad pakanka tik turėti sertifikatą ir laikytis ekologinio ūkininkavimo reikalavimų (pavyzdžiui, sėjomainos), o derliumi nė nereikia rūpintis. Štai kodėl kai kurie ūkininkai savo ūkiuose tik dėl tikrintojų akių augina ne tik niekam nereikalingus lubinus, bet ir rinkoje deficitinius ekologinius javus, kurių derliaus net nesivargina nuimti – rudenį vienus javus aparia, ir sėja kitus tik tam, kad vėl gautų solidžią išmoką už ekologinį ūkininkavimą.