Siekdamos kurti būstus, visiškai atitinkančius gyventojų lūkesčius, nekilnojamojo turto (NT) plėtojimo bendrovės ieško alternatyvų tradicinio planavimo erdvėms ir išskirtinių poreikių turintiems klientams siūlo dviaukščius butus. NT plėtotojai ir patys gyventojai tokius butus vadina alternatyva kotedžams ar net privatiems namams. Tokių butų pirkėjai dažniausiai yra šeimos, kurios nenori nutolti nuo miesto, tačiau turi didelės erdvės poreikį.

Miesto ir užmiesčio derinys
Pasak nekilnojamojo turto valdymo ir plėtros bendrovės “MG Valda” pardavimo skyriaus vadovo Manto Umbraso, pastaruoju metu pastebimas susidomėjimas butais per du aukštus. Šiuo metu rinkoje esanti maža tokių butų pasiūla leidžia butus per du aukštus priskirti prie išskirtinių ir prestižinių būstų.
“Vystydami “Beržų terasų” projektą Antakalnyje siekėme rasti nestandartinį sprendimą, norėjome naujo ir kitokio požiūrio į gyvenamąją vietą mieste. Šiame projekte suprojektuoti didelės kvadratūros butai per du aukštus šiuolaikiniam žmogui gali atstoti individualų namą užmiestyje. Žmonės, kurie nori gyventi nuosavoje didelės kvadratūros erdvėje ir tuo pat metu nenutolti nuo miesto šurmulio, šiandien renkasi dviaukščius butus”, – pastebi M.Umbrasas.
“Beržų terasų” projekte buvo suplanuoti keturi didelės kvadratūros – 150 kv. metrų butai. Vienas iš keturių butų siūlomas su išskirtine visa apdaila, parengta pagal individualų interjero dizainerių projektą. Visuose butuose įrengta rekuperacinė vėdinimo sistema, langai su saulės poveikio kontrole, grindinis šildymas, suprojektuotos didelės terasos, jau tapusios viso projekto vizitine kortele.
“Gyvenimas dviaukščiame miesto bute patogus leidžiant vaikus į šalia namų esantį darželį ar mokyklą, apsiperkant greta įsikūrusiose parduotuvėse. Tuo pat metu pavyksta išvengti ilgų kelionių į darbą, su namo aplinkos tvarkymu susijusių rūpesčių, įskaitant želdynų priežiūrą, sniego kasimą žiemą, tvarką laiptinėje ir požeminėje automobilių aikštelėje. Viskuo pasirūpina namus aptarnaujanti įmonė”, – teigia M.Umbrasas.

Darbui ir poilsiui – skirtingos erdvės
Projektuodami ir įrenginėdami dviejų aukštų butus architektai ar interjero dizaineriai gali parodyti visą savo išmonę ir išpildyti reikliausių klientų lūkesčius.
Miesto stiliaus ir architektūros laboratorijos YCL – geriausios 2013-ųjų interjero kūrėjos – architekto Aido Barzdos teigimu, dviaukščiuose butuose visada galima rasti didesnes erdves ir jose sukurti daugiau funkcionalumo, todėl tokių butų pirkėjai nori šias ypatybes tinkamai išnaudoti.
Specialistas aiškina, kad tokio tipo butuose erdvę galima išnaudoti ją paskirstant ir funkcionaliai suplanuojant. Dažniausias planavimo būdas, kai pirmame aukšte įrengiama svetainė, sujungta su valgomuoju, virtuvė, darbo kambarys. Antras aukštas, pasak A.Barzdos, lieka poilsiui, čia projektuojami miegamieji kambariai.
Privatų namo kiemą mieste rasti sudėtinga, todėl erdvi terasa, M.Umbraso teigimu, yra vienas būdų, kaip galima kompensuoti šį trūkumą miesto butų gyventojams.
“Dviaukščiuose butuose projektuojamos erdvios 30 kv. metrų ar net didesnės terasos. Gyventojams jos atstoja nuosavą kiemą. Čia galima užsiimti sodininkyste ar įsirengti valgomąjį, populiaru terasą paversti net maža sporto sale ar tiesiog mėgautis atsiveriančiais vaizdais”, – pasakoja M.Umbrasas.

Stilius ir prabanga – dviaukščio buto elementai
A.Barzda pasakoja, kad dviaukščiuose butuose atsiranda elementų, kurie ne tik tarnauja funkciškai, bet ir tampa svarbia stiliaus bei dizaino dalimi. Vienas tokių elementų – laiptai. Pasak architekto, laiptų stilius, jų įrengimas atlieka reikšmingą vaidmenį planuojant buto erdves. Stilingi, modernūs ir prabangūs laiptai yra neatsiejama tokio buto detalė.
Architektas pastebi, kad tokius butus dažnai renkasi namie dirbantys žmonės, todėl tampa populiaru savo namuose turėti darbo kabinetą ar biblioteką. “Taip pat tokiuose namuose atsiranda daugiau individualių ar specifinių erdvių, tarnaujančių įvairiems gyventojų poreikiams”, – teigia A.Barzda.
Erdvus butas didmiestyje, pasak specialisto, visada bus statuso ir prabangos elementas.

Nemažos investicijos negąsdina ekologiškų produktų gamybos imtis nusprendusių bendrovių. Nors vis dar tenka investuoti ne tik į pačią gamybą, bet ir į vartotojų švietimą, stabiliai auganti ekologiškų produktų rinka gamintojams atveria naujų galimybių.

100 tūkst. litų – vien pasiruošimui

Europos Komisijos duomenimis, ekologiškų produktų vartojimas Bendrijoje didėja kasmet. Šiuo metu ekologiški produktai sudaro daugiau kaip 2 proc. visos ES rinkos. Per pastarąjį dešimtmetį žymiai išaugo ir ekologiškų produktų gamyba. Dabar daugiau kaip 5 proc. visų ES žemės ūkio naudmenų yra pripažinti ekologiškais.

Vis daugiau ekologiškų produktų užauginama bei gaminama ir Lietuvoje. Jei 2010-aisiais sertifikuoti ekologiški žemės ūkio plotai sudarė apie 149 tūkst. hektarų, tai 2012-aisiais – jau beveik 163 tūkst. hektarų.

Gamintojus imtis ekologiškų produktų skatina ir ES fondai, kurie teikia paramą ekologiniam ūkininkavimui bei remia projektus, informuojančius apie ekologiją, gilinančius vartotojų žinias ar stiprinančius ekologinės gamybos standartus.

Ženklas pripažįstamas visoje ES

Tiesa, nemažai tenka investuoti ir patiems gamintojams. Investicijos ypač reikalingos, jei gamintojai nori, kad jų produkcija ne tik būtų ekologiška, bet ir turėtų tai patvirtinančius oficialius ženklus. Pavyzdžiui, vien pasiruošimas gaminti neseniai pristatytą pirmąją Lietuvoje ekologišką degtinę kainavo apie 110 tūkst. litų. Laiko ir lėšų pareikalavo užduotis rasti etilo alkoholį, pagamintą iš ekologiniame ūkyje užaugintų kviečių. Be to, specialiai ekologiškos degtinės gamybai pagal užsakymą buvo sukurti ir pagaminti lino filtrai. Iki šiol tokie filtrai nebuvo naudojami jokios kitos degtinės gamyboje.

Ši degtinė pažymėta visoje ES pripažįstamu ekologiško produkto ženklu „Europos lapas“. Tik „Europos lapu“ ženklinti produktai informuoja, kad gaminys atitinka Europos Sąjungos ir nacionalinius reikalavimus, reglamentuojančius ekologinę gamybą. Leidimą savo produktą vadinti ekologišku ir naudoti „Europos lapo“ ženklą suteikia nepriklausoma ES kontrolės įstaiga, kuri sertifikuotus ūkio subjektus vėliau tikrina bent kartą per metus.

Produktams, kuriuos leidžiama žymėti „Europos lapo“ simboliu, taikomi griežti reikalavimai – gamyboje draudžiama naudoti sintetinius maisto priedus, sintetines trąšas ir pesticidus, genetiškai modifikuotas kultūras ir ingredientus, privaloma laikytis gyvūnų gerovės standartų ir kt.

Vartotojams dar trūksta žinių

Tai, kad kuo daugiau ekologiškų produktų būtų žymimi „Europos lapo“ simboliu, yra svarbu, nes tyrimai rodo, jog nepaisant augančio vartotojų susidomėjimo ekologiškais produktais, žinios apie juos yra gana paviršutiniškos. Tik kiek daugiau nei trečdalis Lietuvos vartotojų žino, kokius produktus galima laikyti ekologiškais ir tik penktadalis gali pasakyti, kokiu ženklu žymimi ES sertifikuoti ekologiški produktai.
Situaciją turėtų pakeisti Baltijos maisto organizacijos kartu su savo narėmis – maisto ir gėrimų pramonės įmonėmis – vykdomas ES remiamas projektas „Ekologinių produktų informavimo ir skatinimo veiksmai Lietuvoje“.
Šiuo projektu siekiama užpildyti vartotojų žinių apie ekologiškus produktus ir ES ekologiškų produktų ženklinimą spragas bei gerinti ekologiškų produktų pasiūlą. Todėl iki 2016-ųjų, kol bus vykdomas šis projektas, Baltijos maisto organizacija kvies į įvairius renginius bei kurs informacinę medžiagą apie ekologiškus projektus.

Tuštėjant Lietuvos kaimams, atsiranda vis daugiau miestiečių, kurie pavargę nuo šiuolaikinio gyvenimo tempo, kuriasi ekologinėse gyvenvietėse arba bendruomenėse. Jie statosi šiaudinius namus, užsiima gamtine žemdirbyste ir daugiausiai laiko praleidžia tiesiog būdami gamtoje.

Pirmoji ekologinių gyvenviečių, paprastai vadinamų tiesiog ekogyvenvietėmis, kūrimosi banga Lietuvoje kilo prieš dešimt metų, vėliau ji atslūgo, o pastaraisiais metais susidomėjimas vėl smarkiai išsaugo.
Dabar ekobendruomenių, kurias sudaro nuo kelių iki keliasdešimties šeimų, mūsų šalyje yra penkiolika. Dažniausiai vienas entuziastas, besižavintis ekologišku gyvenimo būdu, ir turintis daugiau pinigų, nuperka, tarkim, 20 hektarų žemės sklypą kaime, o paskui po kelis hektarus parduoda bendraminčiams. Ekogyvenvietės kuriasi ir kelioms šeimoms įsigijus didesnį sklypą. Mat svarbu, kad kaimynystėje gyventų panašiai mąstantys žmonės, kuriems svarbiausia sveikas gyvenimo būdas, gamtos saugojimas, aktyvios bendruomenės kūrimas.
Tokie žmonės dažniausiai apsigyvena šiaudiniuose namuose, nes tai, pasak ekogyvenviečių narių, pats ekologiškiausias, šilčiausias ir pigiausias būstas. Daugelis jų yra vegetarai, tad augina tik daržoves, kurių beveik nelaisto, neravi, neįdirba dirvos ir nenaudoja jokių trąšų. Visa tai atstoja šiaudų mulčas. Tokia žemdirbystė vadinama gamtine, nes, pasak ja užsiimančiųjų, nealina dirvos. Tad ši visada būna puri, o daržovės skoniu nė iš tolo neprimena tų, kurios auginamos įprastai ar tuo labiau naudojant chemikalus.
Tokie civilizacijos teikiami malonumai, kaip karštas dušas ar elektrinė viryklė, kai kuriems ekobendruomenių nariams neatrodo būtinybė. Taip pat daugelis nejaučia poreikio lankytis kino teatruose ar spektakliuose, ilsėtis prie jūros. Vis dėlto beveik visi, nors ir pabėgę iš miesto, naudojasi mobiliaisiais telefonais, internetu, automobiliais.
Beje, tokiose gyvenvietėse kuriasi įvairaus išsilavinimo ir profesijų žmonės. Atokiuose kaimuose apsigyvena verslininkai, ministerijų darbuotojai, vadybininkai, tačiau daugiausiai tokių, kurių darbui nereikalingas biuras. Tai programuotojai, fotografai, dizaineriai, menininkai.
Taigi kas skatina miestiečius, susikūrusius gerovę didmiestyje, pakankamai uždirbančius ir nemažai pasiekusius profesinėje srityje, miesto komfortą iškeisti į gyvenimą gamtoje?

Svetainę atstoja pieva, dušą – kubilas

Ročkių ekobendruomenės, įsikūrusios Lazdijų rajone, narys lektorius Darius Ražauskas sako, kad per pastaruosius dvejus metus išaugusį susidomėjimą ekobendruomenėmis skatina bendros pasaulinės tendencijos: natūralaus maisto ir kosmetikos priemonių propagavimas, skatinimas tausoti gamtos išteklius. „Nors prisidengdami žaliomis etiketėmis nemažai verslininkų tik didina pardavimą, o su tikrąja ekologija tai mažai ką turi bendra, tačiau bendras psichologinis laukas veikia žmones“, – neabejoja D.Ražauskas.
Jis pastebi, kad Lietuvoje užaugo nauja karta, kurios atstovų gyvenimas kaime neatbaido, nes jiems tai neatrodo tik vaikščiojimas paskui karvės uodegą, kaip vyresnės kartos žmonėms, prisimenantiems kolūkių laikus. „Daugeliui besikuriančiųjų ekogyvenvietėse ne tiek svarbu turėti žemės sklypą, kiek svarbu panašiai mąstantys kaimynai ir kokybiškas bendravimas, kurio labai stinga gyvenant mieste. Daugelis įlindę į kompiuterius, užsiėmę savo reikalais, tad net šeimos nariai mažai tarpusavyje bendrauja. O juk žmogus – sociali būtybė. Šiltų santykių trūkumas daugeliui yra pagrindinis motyvas kurtis ekobendruomenėse“, – aiškina D.Ražauskas.
Eglė Žaltauskienė, prieš penkerius metus kartu su vyru persikėlusi iš miesto į kaimą, tvirtina, kad tik čia, nuolat būdama kartu su sutuoktiniu, gali geriau jį pažinti. „Gyvendama mieste ir dirbdama nuo ryto iki vakaro savo vyrą per parą matyčiau vos dvi valandas. Būčiau pikta, suirzusi, man trūktų dėmesio, neliktų laiko puoselėti šeimos vertybių“, – neabejoja 26-erių metų moteris.
Jos netenkino ir gyvenimas, įspraustas į mokesčių, paskolos ar nuomos už būstą rėmus. Tad studijuodama paskutiniame grafikos specialybės kurse paragino būsimą vyrą nieko nelaukiant keltis į kaimą, nors jie turėjo įsigiję tik plyną žemės lauką. Naujakurių nuo kaimo neatbaidė net tai, kad beveik dvejus metus ir žiemą, ir vasarą teko gyventi šiaudinėje palapinėje, maistą gaminti ant laužo, o praustis tvenkinyje. „Nemažai žmonių važiuodavo pas mus lyg į zoologijos sodą, tačiau tokios sąlygos nėra nepatogumai – atvirkščiai, leidžia pajusti gyvenimo kokybę“, – tikina E.Žaltauskienė.
Dabar Žaltauskai turi 16 kvadratinių metrų šiaudinį namelį, elektrinę viryklę, tačiau iki šiol maistą gamina lauke, drabužių spintą atstoja pastogė lauke, dušą – kubilas, o svetainę – pieva.

Kaime niekada nebūna nuobodu

Įsikūrusiems ekobendruomenėse netrūksta ne tik miestiečiams įprastų patogumų, palengvinančių buitį, bet ir pramogų. Spektaklius, filmus ar egzotiškas keliones jiems atstoja buvimas gamtoje ir jos stebėjimas. Būtent dėl to, kad galėtų visą dieną leisti pievoje ar miške, daugelis ir bėga iš miesto. „Žmonės turi gerus darbus, atrodo, jiems sekasi, tačiau nesijaučia laimingi, jiems kažko trūksta. Ištrūkę savaitgaliui į sodybą daugelis iškart pasijunta geriau, nes gamta harmonizuoja, gydo, tai tarsi meditacija. Tačiau kelių dieną ar savaitės neužtenka norint atsipalaiduoti, ypač kai šiandieninis žmogus gauna milžinišką kiekį informacijos. Tad noras nuolat jaustis gerai yra dar vienas motyvas iškeisti miestą į kaimą“, – paaiškina D.Ražauskas.
Tai patvirtina ir 31 metų Stanislovas, dvejus metus gyvenantis Dovydų kaime: „Dirbau Anglijoje gerai mokamą darbą, turėjau prabangų automobilį, užsidirbau pakankamai pinigų, kad galėčiau įsigyti butą. Atrodė, viską turiu, kad būčiau laimingas, tačiau taip nesijaučiau. Be to, mačiau, kad žmonės, nors ir turėdami dar daugiau turtų, jaučiasi kur kas prasčiau nei aš. Suvokiau, kad gyvenimas eina pro šalį, o aš rituosi tiesiai į bedugnę.“
Vis dėlto visiškai pabėgti nuo civilizacijos ekologiško gyvenimo būdo propaguotojai nesistengia. „Tokių asketų, kurie nesinaudotų elektra ar automobiliais, yra vos keli. Ir šiaudiniame name žmonės susikuria patogią buitį, pavyzdžiui, net įsirengia šildomas grindis. Naudodamiesi greitaeigiu internetu plėtoja tarptautinius verslus“, – pasakoja D.Ražauskas.
Beje, nemažai persikėlusiųjų gyventi į kaimą čia sukuria verslus, pavyzdžiui, užsiima kalvyste, gamina muilą, kepa duoną, parduoda ekologiškai užaugintas daržoves, imasi kitokios jiems malonios veiklos. Štai E.Žaltauskienė pinigų užsidirba organizuodama vaikams vasaros stovyklas, jos vyras rengia seminarus apie šiaudinių namų statybą.
Tiesa, ekobendruomenėse gyvena nemažai žmonių, kurie ir toliau dirba mieste. Vienas tokių – tarp Kazlų Rūdos miškų, Kardokų kaime, prieš penkerius metus su šeima įsikūręs ponas Mindaugas. Jis Kaune dirba baldų gamybos vadybininku. „Kol kas buvimo mieste visiškai nepavyksta išvengti, tačiau stengiamės būti kuo mažiau nuo jo priklausomi. Juk ten nėra kuo kvėpuoti, nėra švaraus maisto, vandens. Kaime girdžiu gerves, gegutes, kitus paukščius. Grįžęs iš darbo įšoku į tvenkinį, paskui tvarkausi darže. Miestiečiai eina į sporto klubą, o aš – dalgiu pjauti žolės. Tokia veikla turi prasmę“, – sako 41 metų vyras.
Bene didžiausią pasitenkinimą ponui Mindaugai teikia tai, kad gyvendamas sodyboje jis nuolat įsitraukęs į kūrybos procesą, pavyzdžiui, bando perprasti gamtinės žemdirbystės principus, išmokti auginti grikius ar suformuoti sodą. Pats pasistatė 150 kvadratinių metrų šiaudinį namą. „Čia niekada nebūna nuobodu, nes gamta kinta. Jeigu gyvenčiau mieste, ieškočiau būdų, kaip galėčiau atsipalaiduoti, o kaime kasdien esu pasinėręs į įdomią veiklą. Kai kieme turi savo tvenkinį, net ir prie jūros nesinori“, – dėsto Mindaugas.
Tačiau pabrėžia, kad taip gyvendamas nesijaučia išskirtinis ar nusileidęs iš kosmoso. Su vaikais jis dažnai leidžiasi į dviračių žygius, lankosi koncertuose, o neseniai grįžo iš užsienio kelionės.

Tikisi turėti pradinę mokyklą

D.Ražauskas pastebi, kad nors gyvenimas ekogyvenvietėse vilioja vis daugiau lietuvių, pavargusių nuo miesto, mūsų šalyje jos dar nėra taip stipriai išsiplėtusios kaip, tarkim, Italijoje, Anglijoje ar Vokietijoje, kur ekobendruomenes sudaro šimtai šeimų. Pasak D.Ražausko, jos turi savo šventyklas ar bažnyčias, mokyklas, darželius, o kai kurios – net savo valiutą. „Mūsų ekogyvenvietės mažos, dar tik kuriasi. Nemažai žmonių, turinčių jose sodybas, tik savaitgaliais atvažiuoja. Tačiau ir pas mus galvojama apie vietines mokyklas ar darželius“, – tvirtina Ročkių ekobendruomenės narys.
Pradinę mokyklą tikisi turėti ir Kardokų bendruomenė. „Nors kol kas čia nuolat gyvena tik trys šeimos, o iš viso nupirkti devyni sklypai, tačiau realu, kad po ketverių metų mokykla veiks. Mokyti galėtų vienas iš bendruomenės narių arba atvyktų mokytojas“, – tikisi ponas Mindaugas.
Pasak jo, mokykla reikalinga ne tik todėl, kad vaikų nereikėtų vežioti į miestą, bet ir dėl galimybės vaikams mokytis ne pagal standartinę programą, kuri neugdo kūrybingumo, o nuo mažų dienų spraudžia į rėmus.
Beje, kai kurie ekobendruomenių gyventojai, nusivylę Lietuvos švietimo sistema, vaikų į mokyklas visai neleidžia. „Kol neturim vietinio mokymo centro, mūsų devynerių metų mergaitė mokosi namie žaidimų, pasakų forma. Pirmą klasę baigusi Valdorfo mokykloje, dabar vyksta tik atsiskaityti. Iš pradžių pedagogai bandė mus atkalbėti nuo mokymosi namie, tikindami, kad pakenksim vaikui, tačiau kai pamatė, jog rezultatai nesuprastėjo, visus darbus ji atlieka, nusiramino“, – pasakoja Stanislovas.
Jis sako, kad dukra gyvena nevaržoma jokių rėmų: kada nori keliasi, kai užsimano – pažaidžia, tada pasimoko. Tačiau jausdama atsakomybę, kad reikės atsiskaityti, mokslų neapleidžia.
Beje, panašiu ritmu ekobendruomenėse gyvena ir suaugusieji. „Šiuo metu statom pirtį, planuojam praplėsti namelį, bet viską kuriam savo rankomis, tad kiek spėjam, tiek ir padarom. Mums nereikia savęs prievartauti – kiek norim, tiek dirbam, niekur neskubam“, – gyvenimo kaime pranašumus vardija E.Žaltauskienė.

Pragyvena už kelis šimtus litų per mėnesį

Ekobendruomenių kūrėjai išskiria dar vieną gyvenimo sodyboje pranašumą: tai minimalūs poreikiai, kuriems patenkinti užtenka vos kelių šimtų litų per mėnesį. „Mėsos nevalgome, pieno produktų vartojame labai retai, daržovių užsiauginame patys, o malkomis apsirūpiname miške rinkdami sausuolių šakas. Be to, šiaudiniam namui šildyti jų reikia labai nedaug“, – teigia E.Žaltauskienė.
Jai antrina ponas Mindaugas: „Šalčiausią žiemos dieną 150 kvadratinių metrų namui apšildyti užtenka dviejų glėbių malkų, o kai šilčiau – pakanka kūrenti kas antrą parą.“
Nepaisant pigaus pragyvenimo, galimybės valgyti šviežias daržoves ir dirbti, kada nori, daugeliui miestiečių toks gyvenimo būdas nepriimtinas, siekis sąmoningai atsiriboti nuo civilizacijos teikiamų patogumų atrodo keistai. Tačiau visi „Veido“ kalbinti pašnekovai tvirtina, kad jaučiasi puikiai ir nė už ką nesutiktų grįžti į miestą. Tiesa, pripažįsta, kad miestiečio sprendimas keltis į kaimą – didelis iššūkis ir nemažai pastangų reikalaujantis patyrimas.
„Neverta kaime tikėtis lengvo gyvenimo. Gerovės kūrimas čia reikalauja kur kas daugiau energijos nei mieste. Vien tik norint parsinešti pieno ar vandens tenka sukarti po kelis kilometrus. Kai atsikraustėm, pirmus mėnesius buvo sunku judėti – ne eidavom, o pūškuodavom. Tačiau taip gyvenant neįmanoma priaugti svorio, pasitaisė sveikata“, – daugiau gyvenimo sodyboje pranašumų nei trūkumų mato E.Žaltauskienė.

Manipuliuojama ekologijos idėjomis

Persidirbusį, slegiamą paskolos naštos, didžiulių mokesčių už elektrą ir šildymą miestietį ekobendruomenių narių skleidžiamos idėjos gali lengvai sužavėti, tačiau psichoanalitikai perspėja, kad daugelis pasiduoda kraštutinumams. „Vien todėl, kad persikėlė iš Vilniaus priemiesčio į Panevėžio rajoną, žmogus netampa laimingesnis. Laimingumo lygis labiausiai priklauso nuo prigimtinių žmogaus savybių. Optimistai bet kur gyvendami jausis kur kas geriau nei pesimistai. Nuo to, ar žmogus dirba mėgstamą darbą, taip pat priklauso jo būsena“, – aiškina psichoterapeutas Olegas Lapinas.
Jis pabrėžia, kad pristatant žemės sklypą kaip esantį ekogyvenvietėje, kuriamas išskirtinumas, parodant, jog ta vieta pranašesnė už kitą. Tačiau tai tik rinkodaros triukai, tokie patys, kaip ir ekologiškai užaugintą vištą siekiant parduoti dvigubai brangiau. „Šiuo metu ekologijos idėjos daugeliui skamba patraukliai, tad jomis lengva manipuliuoti, – neabejoja O.Lapinas. – Išsprendus maisto trūkumo problemą, išmokus jį ilgiau išlaikyti tinkamą vartoti, kilo ir manija dėl kenksmingų priedų, genetiškai modifikuotų produktų. Daugelis žmonių mąsto neigdami. Juk kaimiečiai serga ne mažiau nei miestiečiai.“
Žemdirbystės instituto Augalų mitybos ir agroekologijos skyriaus vedėjas Sigitas Lazauskas taip pat mano, kad nereikėtų pulti į kraštutinumus. „Parduotuvėse maistas perdirbtas, daug jo sintetinio, tačiau prieš įrodinėdamas, kad augina ekologiškas daržoves, žmogus pirmiausia turėtų išsitirti dirvožemį. Juk gali būti, kad kolūkių laikais toje vietoje buvo pesticidų sandėlis“, – sako S.Lazauskas.
Be to, mokslininko teigimu, nėra lengva auginti daržoves nenaudojant jokių papildomų medžiagų. Mat augalus anksčiau ar vėliau užpuola kenkėjai, esant dirvožemyje nepakankamai mikroelementų, prastėja derlius. „Kažkiek laiko daržovės augs ir visai netręšiamos, nes dirvožemio derlingumas buvo sukurtas anksčiau, tačiau mūsų gamtinėje zonoje ilgai taip žaisti nepavyks“, – įsitikinęs S.Lazauskas.

ciuzinius (1)

Nuolat didėjanti natūralių produktų paklausa paskatino lietuviškų čiužinių gamintoją UAB „Lono mažmena“ imtis „žaliųjų“ sprendimų – naujai čiužinių kolekcijai gaminti bendrovė naudoja tik natūralius šveicariškus vandens pagrindo klijus ir natūralaus pluošto medžiagas.

Kolekcijos reklaminiais veidais tapę dainininkai Erica Jennings bei Jurgis Didžiulis ir patys planuoja savo miegamajame įkurdinti „Lono“ čiužinius: „Palaikome gamintojų požiūrį į ekologiją ir žmogaus sveikatą“.

„Lonas“ vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo gaminti 9 čiužinių kolekciją, kurioje vietoj įprastų sintetinių klijų naudojami šveicariški vandens pagrindo klijai „Simalfa“. Jie pagaminti iš 100% natūralaus akrilo ir kaučiuko, sudėtyje nėra jokių skiediklių ar kitų sveikatai pavojingų medžiagų.

„Ant naujos kolekcijos čiužinių gali miegoti net ir tie, kurie yra alergiški čiužinių pramonėje dažnai naudojamiems cheminiams klijams – mūsų gamyboje naudojami vandens pagrindo klijai neskleidžia specifinio kvapo ir nesukelia alergijos“, – sako „Lono“ vadovas Kazimieras Jakutis.

Vandens pagrindo klijai yra ne tik draugiški žmogui ir gamtai, bet tenkina ir gaminiui keliamus reikalavimus – jie atsparūs karščiui bei kitiems aplinkos veiksniams, todėl klijų siūlės išlieka elastingos ir nesubyra po daugelio metų intensyvios čiužinio eksploatacijos. Tai byloja ir čiužiniams suteikiama nuo 5 iki 10 metų garantija.

Ekologiniai sprendimai

„Lono“ čiužiniai sluoksniuojami naudojant prie kūno prisitaikantį naujos kartos viskoelastinį putų poliuretaną (poroloną) „VitaRest“, kurį gamina Alytuje įsikūrusi UAB „Vita Baltic International“. Porolonas reaguoja į kūno temperatūrą bei svorį, todėl prisitaiko prie žmogaus kūno formos. Ši medžiaga gaminama taip, kad porolono poros būtų atviros ir „kvėpuotų“, todėl miego metu kūnas mažiau prakaituoja. „Lono“ technologai gamyboje naudoja ir daugiau natūralių medžiagų, pavyzdžiui, naujos kolekcijos čiužinių užvalkalai gaminami su bambuko pluoštu, kuris pasižymi antibakterinėmis savybėmis. Pritaikius pažangius sprendimus čiužiniai palaiko optimalų drėgmės santykį, todėl juose sukurtos nepalankiausios sąlygos veistis dulkių erkutėms ir susidaryti pelėsiui. Visi kolekcijos čiužiniai atitinka „Oeko-Tex 100“ standartą. Jis suteikiamas gaminiams, kurių sudėtyje nėra kenksmingų medžiagų (formaldehidų, sunkiųjų metalų, kancerogeninių, alergizuojančių medžiagų ir t. t.).

„Gamindami šiuos čiužinius naudojame dar retai kur taikomas naujausias technologijas, atrinkome aplinkai saugias medžiagas, o čiužinių savybės užtikrina, kad jie būtų tinkami ir kūdikių miegui”, – sako K. Jakutis.

Rūpinasi savo sveikata

„Lono“ čiužinių kolekcijos reklaminiais veidais tapę E. Jennings ir J. Didžiulis sako nuolat besidomintys ekologija, todėl renkasi natūralius ir žmogaus sveikatai pavojaus nekeliančius gaminius.

„Lono“ gaminama produkcija yra kokybiška, todėl jaučiamės gerai būdami jos reklaminiais veidais. Nenorėtume net įsivaizduoti, jei dėl kažkokių neaiškių aplinkybių tektų reklamuoti kokį nors E prikimštą šaldytą maistą ar kitą mūsų požiūrio visiškai neatitinkantį produktą. Nusprendėme ir patys miegoti ant „Lono“ čiužinių. Šiuo metu renkamės modelį ir jau greitai į mūsų miegamąjį atkeliaus vienas iš kolekcinių čiužinių“, – sako dvi atžalas auginantys atlikėjai. Jie neseniai išleido savo naująjį albumą „The Ball & Chain“, kurio pasirodymą rėmė „Lonas“.

18 m. veikianti „Lono mažmena“ yra viena seniausių čiužinių gamybos ir prekybos bendrovių Lietuvoje, turi 9 firmines parduotuves, jos gaminiais prekiaujama dar 90 kitų prekybos vietų.

sem

Europos judriosios savaitės metu, nuo šiandien iki rugsėjo 25 dienos, Vilniaus senamiesčiu važinėjantys du nauji maršrutai (Nr.88 ir Nr.89) keleivius veš nemokamai.
„Kviečiu vilniečius nemokamai išbandyti ekologiškas transporto priemones ir nors vieną dieną metuose palikti automobilius ir vykti į darbus, mokslo įstaigas viešuoju transportu, dviračiu arba keliauti pėsčiomis“, – sako Vilniaus meras A. Zuokas.
Du maršrutai driekiasi Goštauto, Maironio gatvėmis iki Rotušės. Jie sujungia tris dideles automobilių statymo aikšteles: esančią prie Seimo, požeminę Gedimino prospekte bei daugiaaukštę Tilto gatvėje ir Tymo kvartale. Jais kursuoja 4 ekologiškos transporto priemonės.
Tarptautinė Europos diena ,,Mieste be savo automobilio!“ Vilniuje minima dvyliktą kartą.

Vilniaus Senamiesčiu šiandien pradėjo važiuoti du nauji maršrutai (Nr.88 ir Nr.89), kurie drieksis Goštauto, Maironio gatvėmis iki Rotušės. Jais kursuos 4 ekologiškos transporto priemonės.

„Nauji maršrutai sujungs tris dideles automobilių statymo aikšteles: esančią prie Seimo, požeminę Gedimino prospekte bei daugiaaukštę Tilto gatvėje ir Tymo kvartale. Taip skatiname gyventojus daugiau naudotis viešuoju transportu“, – sakė Vilniaus vicemeras Romas Adomavičius.

Senamiesčio maršrutuose važinėjančiuose autobusiukuose galioja mėnesiniai ir vienkartiniai viešojo transporto bilietai, įrengta e. bilieto sistema. Kiekviename autobuse yra 10 sėdimų ir 10 stovimų vietų, jie važinės kas 8-10 minučių. Miesto Senamiestyje įrengta 18 naujų viešojo transporto stotelių.

„Autobusuose naudojamos dujos. Tai ne tik ekologiškas, bet ir šiuo metu gerokai pigesnis kuras. Be to, naujos transporto priemonės atitinka Euro 5 standartą, leistina žalingųjų dalelių taršos norma yra vos 0,005 g/km “, – teigė Vilniaus autobusų parko direktorius Gintaras Nakutis.

Tai pirmasis atvejis, kai maršrutai važinėja specialiai Senamiesčiu. Tiesa, iš miesto centro į užupį ir žvėryną 2003 – 2007 metais važinėjo autobusai. Tačiau didelėms transporto priemonėms buvo sudėtinga kursuoti siauromis gatvėmis.

"Veido" archyvas

Jau kuris laikas paukštynų atstovai teigia, kad tiek pramoniniu būdu laikomų, tiek ekologiniuose ūkiuose ar kaime laisvai auginamų vištų kiaušiniai savo sudėtimi (baltymais, mineralais ir vitaminais) labai nesiskiria. Ar tikrai nėra skirtumo tarp kaimiško ir paukštyne dėdinto kiaušinio?

2006 m. VPU buvo atlikti tyrimai, kurių tikslas buvo nustatyti jodo poveikį kiaušiniams, kai vištų dedeklių lesalas papildytas jodo preparatais. Nustatyta, kad kiaušiniuose jodo kiekis padidėjo 3 kartus. Tai rodo, jog tai, ką sulesa vištos, tiesiogiai patenka į kiaušinius. Ne paslaptis ir tai, kad nuolatinis paukštynų palydovas – infekcijos. Kad būtų užkirstas joms kelias, profilaktiškai naudojami antibiotikai, kurie taip pat atsiduria kiaušiniuose. Elektroninės maisto parduotuvės www.tikrasmaistas.lt, prekiaujančios ūkininkų produktais, vadybininkė Rasa Bartkienė teigia, kad būtent dėl vaistų, kuriais yra šeriamos vištos, medžiagų patekimo į kiaušinius neretai vaikai ima jiems alergizuot, nors patys kaušiniai yra labai maži alergenai. Taip pat žmonės dažnai galvoja, jog kokybiškus kiaušinius galima atpažint pagal trynio spalvą – kuo jis tamsesnis, tuo kiaušinis geresnis. Tuo dažnai spekuliuoja paukštininkyste užsiimančios įmonės ir į vištų lesalą deda specialių medžiagų – karotinoidų – kurios daro trynį geltonesnį, o pavasarį laisvėje auginamų vištų kiaušinių tryniai dažnai būna šviesesni. Vištų kiaušinis – vienintelis produktas, kurį žmogaus organizmas įsisavina iki 97-98 procentų. Taigi, valgant kiaušinį visai nesinorėtų papildomai gauti antibiotikų dozę ar cheminių medžiagų, kuriais yra praturtinti lesalai.

Ar žinote, kad vien pažvelgus į parduotuvės lentynoje ar turguje parduodamą kiaušinį, jūs iškart galite pasakyti kokiomis sąlygomis buvo laikoma dedeklė višta, kuri tą kiaušinį padėjo? Pagal Europos Sąjungos reikalavimus visi parduodami kiaušiniai privalo būti paženklinti tam tikru kodu, kurį sudaro vienas skaičius, dvi raidės ir dar penki skaičiai. Antroje eilutėje gali būti ir papildomos informacijos (paukštyno pavadinimas, vartojimo terminas ir t.t.).

Pirmasis skaičius nurodo, kokiomis sąlygomis buvo laikoma tą kiaušinį padėjusi dedeklė višta. Tas skaičius gali būti tiktai 0, 1, 2 arba 3.  Po skaičiaus esančios dvi raidės nurodo kilmės šalį, o likę penki skaičiai – Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos paukštynui suteiktas registracijos numeris.

Kiaušinis su pirmuoju skaičiumi „3“, reiškia, kad višta buvo laikoma fabrikiniame narvelyje. Ne erdviame narvelyje, bet tokiame, kuriame pagal paukštininkystės industrijos standartus, vienai vištai suteikta tik šiek tiek daugiau ploto nei užima A4 formato popieriaus lapas. Reiškia, kad pagal dabartinius ES reikalavimus, visą savo trumpą gyvenimą (tik apie vienerius metus) dedeklė višta praleidžia  narve, kuriame jai skiriama 75 cm² ploto, tokiame narve ji negali net sparnų išskleisti, nevaikštant, jai atrofuojasi kojų raumenys, kas yra labai skausminga. Kad tarp jų nevyktų kapojimasis ar kanibalizmas, joms dažnai trumpinami snapai, tai taip pat yra labai skausminga, o pernelyg patrumpinus snapą lesimas gali tapti kančia.

Kiaušinis paženklintas skaičiumi „2“ reiškia, kad višta buvo laikoma ne narvelyje, o kur kas geriau, ant pakreikto grindinio paukštynuose, fermose. Jos gali laisvai vaikščioti po patalpą ir teigiama, kad tokių vištų dėslumo laikotarpis dažnai būna dvigubai ilgesnis nei tų, kurios laikomos narvelyje.

Kiaušinis paženklintas skaičiumi „1“ reiškia, kad dedeklė višta laikoma laisvėje, lyg gamtoje, sodyboje.

Kiaušinis paženklintas skaičiumi „0“ reiškia, kad kiaušinis yra ekologiškas. Vištos gali vaikštinėti atvirame lauke ir lesa pašarą, kuris užaugintas naudojant tik natūralius priedus. Jos paprastai gyvena mažomis grupėmis ir deda kiaušinius gūžtose. Ūkininkai užtikrina kuo geriausias ir sveikiausias šių vištų laikymo sąlygas. Tokių vištų gyvenimo trukmė gali būti 10 – 15 metų.

Skirtingai nuo kai kurių kitų Europos valstybių, Lietuvos vartotojai neturi galimybės rinktis kiaušinius pažymėtus skaičiumi 0, 1 ir 2 prekybos centruose. Bet Lietuvoje yra pakankamai didelė laisvai auginamų vištų kiaušinių paklausa. Vieni jų ieško ekologiškame turgelyje, kiti sveiko maisto parduotuvėse. Neseniai rinkoje atsirado nauja paslauga – maisto produktų iš kaimo ir  iš nedidelių ūkių pristatymas į namus. Viena tokias paslaugas teikiančių įmonių UAB „Tikras maistas“ yra sudariusi sutartis su ūkininkais, auginančiais vištas laisvėje, kurių kiaušiniai priskiriami 1 klasei . Galimybė užsisakyti kaimiškų kiaušinių ir kitų maisto produktų internetu leidžia sutaupyti ne tik laiko, bet ir pinigų, jie neišleidžiami kitoms, mums nereikalingoms, prekybos centruose siūlomoms prekėms su nuolaidomis.

Kokius kiaušinius norite matyti ant šventinio ar kasdieninio stalo? Tokius, kuriuos sudėjo laisvai, humaniškai ir ekologiškai švariai laikomos vištos? Ar tokius, kurių dedeklės vištos niekada nematė ir nepajuto saulės šviesos spindulių, visą savo gyvenimą praleidusios ankštame narve, paukščių fabrike?
Aišku, kad už kokybiškesnį kiaušinį teks kažkiek daugiau sumokėti, bet tai darant, jūs neskatinsite fabrikinio vištų laikymo, o atvirkščiai – prisidėsite prie geresnių jų auginimo ir laikymo sąlygų.

Šiame straipsnyje panaudota medžiaga iš Lietuvos gyvūnų globos draugijos straipsnio, išspausdinto www.bernardinai.lt