Gytis KAPSEVIČIUS

Nuo šių metų spalio 1 dienos pradėjo veikti nauja Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) išmanioji mokesčių administravimo sistema (i.MAS). Didelių kalbų sukėlė viena iš šios sistemos paslaugų – i.VAZ, arba elektroninių važtaraščių posistemis. Davusi tris mėnesius laiko, per kurį netaikys nuobaudų, VMI skelbia, kad nuo 2017 m. sausio tokia deklaravimo sistema bus griežtinama. Šis nutarimas programos iniciatorius ir verslininkus padalijo į dvi stovyklas.

Nuo spalio prieš vežant  krovinį reikia perspėti VMI

Naujoji elektroninių važtaraščių tvarka galioja jau trečią mėnesį, iki šiol iš viso pateikta daugiau nei 3 mln. važtaraščių. Kuriant šią sistemą tikėtasi, kad ji taps viena iš priemonių, numatytų krovinių gabenimo rinkai skaidrinti, nes kai kurie vežėjai vengia apskaityti vežamus krovinius.

„Anksčiau, kai kroviniai buvo gabenami su popieriniais važtaraščiais, jei nebūdavo patik-ros kelyje, važtaraštis būdavo sunaikinamas ar su vienu važtaraščiu buvo gabenama ne vienas krovinių. Tai mokesčių vengimas, didinantis šešėlinės ekonomikos mastus. Esant tokių pažeidimų sukuriamos nevienodos konkurencinės sąlygos, dėl kurių pirmiausia nukenčia sąžiningai verslą vykdantys mokesčių mokėtojai, nes jiems sunku konkuruoti su tais, kurie nemoka mokesčių“, – teigia i.SAF ir i.VAZ posistemių kūrimo projekto vadovė Virginija Ginevičienė.

Verslininkų, kurių darbui ši naujovė darys tiesioginę įtaką, nuomonės skiriasi. Pasak jų, naujoji tvarka turi bent keletą didelių trūkumų – egzistuoja mažai saugiklių nuo mokesčių slėpimo, be to, tokios priemonės lėtina verslą.

„Šiuo metu tik pradedamos vykdyti apklausos dėl sistemos naudojimo praktikos. Nusiskundimų yra, o pagyrų – ne. Tiems, kurie dirba Lietuvos rinkoje, tai yra naujovė ir papildomos investicijos bei administracinė našta. Ji daugiausia teks sąžiningai rinkoje veikiantiems mokesčių mokėtojams, tai yra tiems, kurie laikėsi taisyklių ir anksčiau, o nesąžiningiems vežėjams didelės įtakos tai neturi“, – pabrėžia Lietuvos vežėjų asociacijos (LINAVA) atstovas Vytautas Kleinauskas.

Lietuvos nacionalinės ekspeditorių ir logistų asociacijos (LINEKA) viceprezidentas Arūnas Bertašius taip pat išdėstė savo nepasitenkinimą. „Dabar nauja tvarka netrukdo, nes mūsų nebaudžia. Bet jeigu mums lieptų daryti viską šimtu procentų pagal naująją tvarką, dauguma pervežimų sustotų. Pervežimai iki šiol vyko taip: mane užsakė, aš nuvežiau, pasirašiau sąskaitą, ir viskas, popierizmo buvo minimaliai. Nuo sausio pervežimai stos, baudas vėl atidės pusei metų, taip ir tampysimės“, – prognozuoja jis.

Teigiama, kad panaši tvarka tarp Europos Sąjungos šalių galioja tik Vengrijoje.

Skundžiamasi dėl laiko sąnaudų  ir bijoma dėl saugumo

Elektroninių važtaraščių skirtumas nuo įprastų, ant popieriaus surašomų yra tas, kad technologijos leidžia jį lengvai redaguoti ir pateikti akimirksniu. Tačiau būtent elektroninių dokumentų didelių galimybių pervertinimas, verslininkų nuomone, ir tapo kliūtimi sklandžiam procesui: pagal dabar galiojančią tvarką važtaraštį reikia nusiųsti prieš pajudant kroviniui. Vežėjų teigimu, didžiausias tokio sprendimo trūkumas – reikia laukti patvirtinimo.

„Dabar reikia gauti leidimą kroviniui pajudėti. Tai lyg ir muitinės sistema šalies viduje. Tokios sistemos atsisakyta įstojus į ES, tad dabar išeina, kad vežti standartinį krovinį į ES yra lengviau nei Lietuvoje. Norint parengti važtaraštį už klientą, šios įmonės atstovas turi prisijungti prie sistemos ir suteikti įgaliojimą. Taip bereikalingai gaištamas abiejų pusių laikas“, – problemą įvardija V.Kleinauskas.

Tačiau V.Ginevičienė sako, kad vežėjai turi pakankamai laisvės ir lankstumo pildydami el. važtaraščius. „Kurdami sistemą numatėme, kad važtaraštį galima pateikti per septynias dienas prieš išvežant krovinį ir įmonė gali tikslinti duomenis iki krovinio išvežimo – vėliau negalima tikslinti tik pačios važtaraščio išrašymo datos ir laiko. Kai krovinys jau gabenamas, tačiau dar nepristatytas gavėjui, taip pat galima tikslinti dalį duomenų – krovinio aprašymą, kiekį ar pristatymo vietą. i.VAZ yra visą parą veikianti platforma, todėl atsiradus nenumatytų atvejų važtaraščių duomenis galima pateikti bet kuriuo paros metu, o kilus techninių nesklandumų naudotis atsarginėmis procedūromis a.VAZ ir prieš išgabenant krovinį pateikti bent jau dalinius duomenis. Tais atvejais, kai duomenų teikimo metu nėra žinomi visi privalomi važtaraščio duomenys, taip pat galima pasinaudoti a.VAZ ir pateikti dalinius duomenis, o likusius perduoti vėliau“, – aiškina specialistė.

Pastebima, kad net ir sklandžiai funkcionuojant elektroninei sistemai gali kilti problemų dėl vidinių įmonės procesų administravimo, o tai gali atsiliepti pervežimo greičiui. Dar blogiau gali atsitikti sistemai stringant.

Sistemai parengti ją kūrusi UAB „Atea“ daug laiko neturėjo: sutartį planuota pasirašyti šių metų balandžio 1-ąją, bet sandoris dar buvo tikrinamas Viešųjų pirkimų tarnybos. Galiausiai priekaištų jai nerasta, tačiau prabėgo beveik du mėnesiai – apie pasirašytą sutartį paskelbta gegužės 23 dieną. Tad iki sistemos paleidimo buvo likę keturi mėnesiai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-50-2016-m

D. Sujetaitė

Vienas pirmųjų svarbių naujosios valdžios dar­bų Seime – priimti kitų metų biudžetą. Sei­mo nariai spręs, kaip paskirstyti mokesčių mokėtojų pinigus. Didžioji biudžeto dalis teks viešųjų paslaugų (švietimo, socialinės ir sveikatos apsaugos, viešosios tvarkos ir kt.) teikimui ir valstybės valdymo aparato (valstybinių institucijų ir jų darbuotojų) išlaikymui. Nemaža pinigų dalis teks ir valstybinėms investicijoms: pastatų statymui, re­konstravimui, renovavimui, turto įsigijimui, informa­cinių sistemų diegimui ir kt.

Dovilė SUJETAITĖ, Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspretė

Kitąmet valdiškoms investicijoms numatyta išleisti apie 1,4 mlrd. eurų mokesčių mokėtojų pinigų (172,7 mln. eurų daugiau nei šiemet). Tai sudaro apie 15 proc. visų valstybės biudžeto lėšų. Beveik pusė investicijų bus dengiama iš mūsų valstybės biudžeto, kita dalis – finansuojama iš ES ir kitokios finansinės paramos bei valstybės pasiskolintų lėšų. Ateityje investicijas dar ketinama didinti: 2018 m. tam skirsime 1,8 mlrd., 2019 m. – 1,6 mlrd. eurų.

Ar ši didelė mokesčių mokėtojų pinigų suma visuomet panaudojama tikslingai?

Valstybės kontrolė, atlikusi 2015 m. Valstybės investicijų programos auditą, nustatė, kad valdiškos investicijos planuojamos neatsakingai ir neracionaliai, šalyje nėra sistemiškai vertinamas investicijų poreikis ir galimas poveikis. Ypač neracionaliai investuojama į daugiafunkcius centrus. Pavyzdžiui, šalyje šiuo metu veikia 81 daugiafunkcis centras (arenos, sporto kompleksai ir baseinai). Dalį jų planuojama rekonstruoti, statyti naujus. Nustatyta, kad kai kurie centrai nutolę vienas nuo kito nepagrįstai mažai – 6–15 km atstumu, kai optimalus atstumas tarp jų turėtų būti ne mažiau kaip 40 km. Negana to, šių centrų infrastruktūra planuojama 3 mln. gyventojų, tačiau akivaizdu, kad demografinės tendencijos tam nepalankios. Mažėjant gyventojų skaičiui, mažėja ir tokių objektų paklausa. Kas naudosis ir išlaikys šią infrastruktūrą ateityje – niekam nesvarbu.

Štai Aplinkos ministerija pernai investavo į inkubatorius paukščių kiaušiniams perinti, filmavimo kameras, narų kostiumus, akmens pjovimo ir gręžimo stakles, pripučiamas valtis ir t.t. Visi šie pirkiniai pristatomi kaip investicijos, nors akivaizdu, kad tai paprasčiausios institucijų veiklos išlaidos. Kur kas paprasčiau būtų, jei tokie pirkimai būtų numatyti tiesiog institucijų asignavimuose ir jiems nereikėtų rengti investicinių projektų dokumentų, o po investicijomis nereikėtų slėpti institucijų išlaikymo išlaidų. Tai ir neracionalu, ir klaidina, kad tai esą investicijos į ilgalaikį turtą.

Atsikratyti įpročio brangiai ir ne visada tikslingai investuoti valdžiai nepavyksta, nepaisant net Valstybės kontrolės perspėjimo. Pernai pradėti įgyvendinti 393, šiemet – 235 nauji investiciniai projektai. Tačiau net 80-iai anksčiau pradėtų projektų, kuriems jau išleista 225,6 mln. eurų, šiais metais lėšų neskirta. Todėl ilgėja ir jų įgyvendinimo laikas, ir lėšų poreikis jiems pabaigti. Rezultatas toks, kad pinigai išleisti, o naudos iš to – jokios. Keičiantis valdžiai dažnai vieni projektai pradedami, kiti stabdomi. Vėliau nusprendus tęsti pradėtus darbus papildomų lėšų poreikis išauga kelis kartus, nes brangsta medžiagos, darbo jėga ir kt. Tai, kas prieš dešimt metų galėjo kainuoti kelis šimtus tūkstančių eurų, dabar gali kainuoti milijonus. Tai tik viena iš daugelio valdiško investavimo problemų.

Kita problema – nėra prioritetų, kuriais remiantis būtų daromos investicijos, nėra atliekama investicinių projektų poreikių analizės. Tiesiog siekiama įsisavinti ES paramą tose srityse, kuriose Lietuva gali tai padaryti. Nėra atliekama investicinių projektų sąnaudų ir naudos analizės arba, pasak Valstybės kontrolės, ji atliekama formaliai ir neatitinka tokiai analizei keliamų reikalavimų. Yra pavojus, kad dalis lėšų ne visada investuojama tikslingai ir neaišku, kokia bus tų projektų nauda ir ilgalaikis poveikis.

Šios problemos žinomos jau seniai, tačiau metai po metų nesprendžiamos. Jų imtis itin svarbu dabar, nes po 2020-ųjų Lietuva gaus daug mažesnę ES paramą. Reikėtų pasirūpinti, kad dabar skiriamos lėšos duotų grąžą valstybei. Kyla pagrįsta baimė, kad toliau kurdami naujus investicinius planus, kurie neduos grąžos, o tik pareikalaus papildomų lėšų jų išlaikymui, ateityje turėsime naujų baseinų, koncertų salių, tačiau nebus jais besinaudojančiųjų ir juos išlaikančiųjų.

Kyla pagrįsta baimė, kad toliau kurdami naujus investicinius planus, kurie neduos grąžos, o tik pareikalaus papildomų lėšų jų išlaikymui, ateityje turėsime naujų baseinų, koncertų salių, tačiau nebus jais besinaudojančiųjų ir juos išlaikančiųjų.

Ką reikėtų daryti? Visų pirma investicinius projektus įgyvendinti tik atlikus sąnaudų ir naudos analizę. Būtina užtikrinti, kad jokie projektai, kurių sąnaudos viršija naudą, nebūtų realizuojami. Ši priemonė padėtų „atrūšiuoti“ tikrąsias investicijas nuo įvairių nesąmonių, kurios yra tik paprasčiausias pinigų švaistymas. Taip pat svarbu, kad šalies mastu sistemiškai būtų planuojamas investicijų poreikis. Naujoji valdžia, svarstydama kitų metų biudžetą ir investicijų programą, turėtų atsižvelgti į Valstybės kontrolės įjungtą raudoną signalą beveik 20 metų egzistuojančiai valstybės investicijų tvarkai ir ją keisti iš esmės.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

D.Imbrasas

Vertinant perkamosios galios skirtumus Baltijos valstybėse gana dažnai diskutuojama dėl tų šalių vidutinio darbo užmokesčio neatitikimų.

Darius Imbrasas, vyresnysis LB ekonomistas

Kaip žinoma, vidutinis darbo užmokestis Estijoje ir Latvijoje gerokai didesnis nei Lietuvoje. Vykstant tokioms diskusijoms neretai pamirštami kiti analizės aspektai – kitos nei darbo užmokestis pajamos bei skirtingas kainų lygis – ir daromos kartais net drastiškos išvados, kad Lietuvoje kone didžioji dalis tautos skursta. Tačiau tų aspektų analizė rodo, kad tikroji padėtis nėra tokia bloga, kaip bandoma tvirtinti.
Pažvelkime į darbo našumo skirtumus Baltijos valstybėse. Naujausiais duomenimis, 2015 m. Lietuvoje darbo našumas buvo kur kas didesnis nei Latvijoje ir šiek tiek viršijo Estijos rodiklį. Atsižvelgiant į darbo našumo skirtumus tarp Baltijos valstybių būtų galima tikėtis, kad vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje turėtų būti gerokai didesnis nei Latvijoje ir panašus į Estijos rodiklį. Tačiau darbo užmokesčio statistika piešia kitokį paveikslą. Remiantis ja, Lietuva pagal vidutinio darbo užmokesčio dydį atsilieka tiek nuo Latvijos, tiek nuo Estijos. Pavyzdžiui, 2016 m. antrąjį ketvirtį Lietuvos vidutinis darbo užmokestis sudarė 1048 eurus ir buvo 17 proc. mažesnis nei Estijos (1262 eurai), keliais procentais jis atsiliko nuo Latvijos (1064 eurai) darbo užmokesčio. Pažymėtina, kad šiame komentare vidutinis darbo užmokestis apskaičiuotas naudojant nacionalinių sąskaitų
duomenis ir sąlyginį darbuotojų skaičių. Šis rodiklis skiriasi nuo dažniausiai viešojoje erdvėje cituojamo vidutinio darbo užmokesčio rodiklio, iš esmės rodančio darbo užmokestį „ant popieriaus“. Tai daroma, nes į pastarąjį darbo užmokestį neįtraukiamos su darbu susijusios arba skatinamosios piniginės perlaidos, darbuotojams teikiamos prekės ir paslaugos, atlyginimai „vokeliuose“.

Norint suprasti, kodėl atsiranda tokių neatitikimų tarp darbo našumo ir darbo užmokesčio, pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad darbo našumas apskaičiuojamas remiantis perkamosios galios paritetu, t.y. atsižvelgiama į kainų lygio valstybėse skirtumus, o vidutinis darbo užmokestis yra vertinamas to meto (nominaliosiomis) kainomis. Tai svarbu, nes nominaliojo darbo užmokesčio dydis ne viską pasako apie gyventojų pragyvenimo lygį. Daugelis sutiks, kad svarbu ne tik tai, kokio dydžio darbo užmokestis yra gaunamas, bet ir tai, ką už jį galima įsigyti. Taigi svarbu žiūrėti ne tik į nominaliojo darbo užmokesčio dydį, bet ir į prekių bei paslaugų kainų lygį.

Būtent prekių ir paslaugų kainų lygio analizė atskleidžia, kad bene visų pagrindinių prekių ir paslaugų grupių kainos Lietuvoje mažesnės nei Estijoje ir Latvijoje. Mažiausi kainų skirtumai matyti tarp prekių ir paslaugų, kurias galima importuoti ar eksportuoti, tokių kaip apranga ir avalynė, degalai, būsto apstatymo ir apyvokos prekės, maistas ir gėrimai.

Kainų lygio skirtumo ir namų ūkių pajamų struktūros analizė rodo, kad Lietuvos gyventojų perkamoji galia artima kitų Baltijos valstybių gyventojų perkamajai galiai

Jų kainų skirtumai sudaro iki 15 proc. Kur kas didesni skirtumai išryškėja tarp prekių ir paslaugų, kurių importuoti ar eksportuoti neįmanoma. Kai kurių iš jų, pavyzdžiui, sveikatos, švietimo ar susijusių su būsto eksploatacija paslaugų, kainos Lietuvoje iki 45 proc. mažesnės nei Latvijoje ar Estijoje.
Atsižvelgiant į minėtus Baltijos valstybių kainų lygio skirtumus, Lietuvos vidutinis darbo užmokestis vertintinas pozityviau. Pavyzdžiui, 2015 m. Lietuvoje nominalusis vidutinis darbo užmokestis buvo 21 proc. mažesnis nei Estijoje ir beveik 6 proc. atsiliko nuo Latvijos rodiklio. Tačiau atsižvelgiant į prekių ir paslaugų kainų skirtumus, Lietuvos gyventojų
perkamosios galios atsilikimas nuo Estijos sumažėja iki 5 proc., o Latvijos rodiklis netgi viršijamas beveik 4 proc.
Kitas svarbus, tačiau dažnai ignoruojamas aspektas yra tas, kad darbo užmokestis sudaro tik dalį namų ūkių pajamų. Gyventojai pajamų gauna ir iš ūkinės veiklos, sukaupto kapitalo, valstybės institucijų ir užsienyje gyvenančių artimųjų pervedamų lėšų. Kadangi į disponuojamąsias pajamas patenka socialinės išmokos, dividendai ir kitos su darbo santykiais
nesusijusios pajamos, pravartu vertinti disponuojamąsias pajamas ne vienam samdomajam darbuotojui, o vienam gyventojui.
Lietuvos ir Estijos nominaliosios namų ūkių disponuojamosios pajamos, tenkančios vienam gyventojui, yra gana panašios – 2014 m. vieno Lietuvos gyventojo nominaliosios disponuojamosios pajamos buvo tik 5 proc. mažesnės nei Estijos gyventojo, o atitinkamą Latvijos rodiklį viršijo daugiau nei 10 proc. Tokius nedidelius skirtumus lemia tai, kad Lietuvos gyventojai kur kas daugiau pajamų gauna iš asmeninio verslo ar sukaupto kapitalo.
Skaičiai iškalbingi: prie vidutinio 269 eurus sudarančio darbo užmokesčio vienam gyventojui tenka 380 eurų kitų pajamų, iš kurių 222 eurus gyventojai gauna iš asmeninio verslo, sukaupto kapitalo ar kitos panašios veiklos ir 158 eurus – iš perlaidų iš užsienio, socialinių išmokų bei kitų valstybės perlaidų. Lietuvoje gyventojai kitų nei darbo užmokesčio pajamų dydžiu gerokai lenkia tiek Latvijos, tiek Estijos gyventojus. Vienam Latvijos gyventojui minėtų pajamų tenka 290 eurų, Estijos gyventojui – 315 eurų.
Tiesa, tokia situacija, kai Lietuvos gyventojai didesnę nei latviai ar estai savo uždirbamų pajamų dalį gauna ne darbo užmokesčio forma, turi neigiamos įtakos valdžios sektoriaus finansams. Tokia padėtis susidaro dėl to, kad asmeninio verslo, sukaupto kapitalo ir panašios pajamos apmokestinamos kur kas mažiau nei su darbo santykiais susijusios pajamos.
Taigi, nors nominalus darbo užmokestis Lietuvoje gerokai mažesnis nei kitose Baltijos valstybėse, daryti išvados, kad Lietuvos gyventojų pragyvenimo lygis yra reikšmingai žemesnis nei Latvijos ar Estijos piliečių, nederėtų. Kitų veiksnių – kainų lygio skirtumo ir namų ūkių pajamų struktūros analizė rodo, kad Lietuvos gyventojų perkamoji galia artima kitų Baltijos valstybių gyventojų perkamajai galiai.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

BFL / K.Vanago nuotr.

Europos Komisijos ekonomikos iššūkių analizėje Lietuvai skirta pora komplimentų, ilgas sąrašas metai po metų kartojamų siūlymų ir bene pirmą kartą taip pabrėžtos didžiausios ilgesnio laikot­ar­pio grėsmės – dėl lėtai didėjančio darbo našumo, nepakankamos kokybės švietimo ir demo­grafinių problemų galime įstrigti vidutines pajamas teturinčios valstybės vidutiniokės raidos etape.

35 proc.

Tiek – daugiausia visoje ES – darbingo amžiaus gyventojų Lietuva praras iki 2030 m.

5,1 proc.

Tiek pernai padidėjo darbo užmokestis, tačiau darbo našumas nedidėjo visai.

2 kartus

Tiek valdžios sektoriaus skola, skaičiuojant proc. BVP, didesnė nei prieš finansų krizę. Prognozuojama, kad 2026 m. ji bus 51 proc. BVP, o vėliau gali viršyti ir 60 proc.

0

Lietuvoje nėra asmeninių lengvųjų automobilių mokesčių. Čia maži ekonomikos augimui nekenkiantys aplinkosaugos, turto mokesčiai, bet didelis gaunančių mažas pajamas apmokestinimas.

37,7 proc.

Toks atotrūkis tarp galimo surinkti ir realiai surenkamo PVM. ES vidurkis – 15,2 proc.

27,3 proc.

Tokiai daliai gyventojų dabar gresia skurdas ar socialinė atskirtis. Socialinė nelygybė Lietuvoje viena didžiausių ES.

5 proc.

Tik tokia dalis Lietuvos suaugusiųjų įtraukti į neformalųjį suaugusiųjų švietimą. ES vidurkis – 10,7 proc.

24

Tokią vietą tarp 28 ES šalių užima Lietuva pagal išlaidas moksliniams tyrimams ir inovacijoms.

Scanpix

2016-ųjų pradžioje ant svarbiausių pasaulio biržų durų buvo galima kabinti lentelę „Išpardavimas“. Kadangi salėse vyksta tik nedidelė sandorių dalis, toks užrašas būtų tikęs kiekvieno akcijų prekeivio kompiuterio ekrane.

Oficialiose Kinijos ir JAV ataskaitose sumirgėję rodikliai apie rekordinį verslo aktyvumo sumažėjimą paveikė kaip šaltas dušas – imta masiškai pardavinėti akcijas. Sausio 4-ąją Kinijoje dėl itin didelio biržų indeksų smukimo (daugiau kaip 7 proc.) prekyba buvo sustabdyta likus 2 val. iki sesijos pabaigos. Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos biržų indeksai tądien irgi čiuožė žemyn. Niujorko biržos „Dow Jones“ indeksas pasiekė 84 metų smukimo rekordą – per vieną prekybos sesiją krito žemyn 400 punktų.

Įkandin akcijų žemyn krito ir Kinijos juanis. Šalies valdžia įsisiūbavusią audrą tramdė išmaniai: panaikino akcijų prekybos ribojimus, kurie veikdavo automatiškai, pasiekus tam tikrą kritinį akcijų kurso sumažėjimo slenkstį (panaikinus šią taisyklę išvengta kamščių atsikratant akcijomis), taip pat apribojo užsienio valiutos pardavimą savo piliečiams (taip pristabdytas masinis juanių keitimas į dolerius).

Antroji metų savaitė prasidėjo esant 15,2 proc. „liesesniems“ „Shanghai Composite“ indekso rodmenims (tai Kinijos biržų termometras). Per tą patį laiką 19,2 proc. atpigo „Brent“ rūšies nafta. Sausio 12-osios rytą naftos ateities sandoriai buvo sudaromi mokant mažiau nei 31 JAV dolerį už barelį.

Ta proga verta prisiminti, kad pernai gruodį Rusijos centrinio banko vadovė Elvira Nabibulina guodėsi, jog naftos kainos metiniam vidurkiui esant mažesniam nei 35 doleriai už barelį Rusijos ekonomika gali susitraukti 2–3 proc.

Ėmus springti Kinijai, vienam pagrindinių pasaulinio ūkio variklių, nuo metų pradžios akcijų savininkai prarado apie 2,5 trilijono dolerių. Pasaulio bankas sumažino Kinijos ekonomikos augimo prognozes 5 procentiniais punktais – nuo 7 iki 6,5 proc. Panašiai sumažinta ir viso pasaulio ūkio augimo prognozė – nuo 3,3 iki 2,9 proc.

Finansininkas ir filantropas George’as Sorosas sausio 7-ąją pareiškė, kad 2016-ųjų pirmoji savaitė jam primena 2008-ųjų pasaulinės finansų krizės pradžią, todėl investuotojai turėtų būti labai atsargūs.

Net tie atbukę ekonominių reiškinių stebėtojai, kurie žiovauja pasitikdami kiekvienus Naujuosius metus, turėtų suklusti. 2016 m. bus įvairiausių transformacijų pasaulyje ir Lietuvoje metas, kai didėja tikimybė susidurti su netikėtais institucijų ir paprastų namų ūkių elgesio pokyčiais, kurie savo ruožtu dar labiau išklibins ekonominę pusiausvyrą. Kaip niekada didelė atsakomybė tenka ekonomikos reguliuotojams, nesvarbu, kas jie būtų – respektabilūs centrinių bankų valdančiųjų tarybų nariai ar kaklaraiščius pametę „Syriza“ politikai.

Federalinio atsargų banko (FED) pirmiausia laukia velniškai sunki užduotis sugrįžti prie „normalių“ (įprastų ankstesniuose verslo cikluose) palūkanų normų, nepažeidžiant trapaus makroekonominio stabilumo tiek JAV, tiek visame pasaulyje.

Kiekybinio skatinimo politika anapus Atlanto baigėsi, tačiau palūkanų normos liko dugne ir ilgainiui, atsigaunant kreditavimui ir didėjant pinigų apyvartos greičiui, ims kelti infliacijos pavojų.

Priešingai nei greitiems ir įsiutusiems automobilių vairuotojams, centriniams bankams nepakanka pasukti monetarinio vairo paskutinę akimirką prieš kliūtį. Dėl pinigų politikos inercijos reikia imtis veiksmų bent 6–9 mėnesius iki problemos, nes kitaip bus per vėlu. Tartum patvirtindamas tai, FED gruodžio 16-ąją kilstelėjo bazines palūkanas nuo 0–0,25 iki 0,25–0,5 proc.

Daugelis Lietuvos ekonomikos plėtrą prognozuojančių institucijų tikisi, kad 2016 m. šalies BVP augs sparčiau nei 2015 m.

Ypač su nerimu į ateitį žvelgia kylančių rinkų valstybės, kurioms dolerio palūkanų didėjimas gresia kapitalo grįžimu į JAV, o drauge ir vietos akcijų bei valiutos rinkos griūtimi. Palūkanoms kylant JAV doleris brangs, todėl sustiprės spaudimas mažėti pasaulinėms naftos kainoms (tarp šių rodiklių egzistuoja atvirkštinė priklausomybė). Tai kels galvos skausmą tokioms valstybėms kaip Rusija, Venesuela ar neturtingoms Artimųjų Rytų šalims, kurioms naftos doleriai yra verkiant reikalingi norint išsikapstyti iš gilios ekonominės krizės.

Nei dabartiniai, nei būsimieji FED sprendimai nesukuria jokio spaudimo Europos centriniam bankui (ECB) daryti tą patį. ECB mėgina dorotis su visai kitokiu iššūkiu: kaip palūkanų normų ir pinigų kiekio priemonėmis įkvėpti gyvybės Europos ekonomikai, kai fiskalinė politika stovi viešųjų finansų stabilumo tarnyboje ir nėra tiek anticikliška arba keinsistiška (skamba kaip kalambūras), kiek norėtųsi.

Galime sužinoti, kad dabartinio kiekybinio skatinimo užmojo – 60 mlrd. eurų per mėnesį – nepakanka verslo kreditavimui įsibėgėti ir vyriausybių skoloms užkamšyti, todėl sriubos šaukštas keičiamas į samtį.

Palūkanų normų srityje taip pat galime sulaukti naujienų, ypač atsižvelgiant į tai, kad naftos kainos paniro į didesnį gylį, nei tikėtasi, ir infliacijos priartėjimo prie ECB taikomo 2 proc. orientyro tikimybė minimali.

Kita vertus, centrinio banko galva jau remiasi į palūkanų reguliavimo lubas, taigi tolesnis žygis į neigiamų palūkanų teritoriją lemtų netipinius verslo subjektų ir gyventojų elgesio pokyčius. Pavyzdžiui, grynųjų pinigų paklausos padidėjimą. Pastarasis reiškinys tikrai nėra tarp ECB prioritetų.

Pigus, palyginti su JAV doleriu, euras tikrai nėra kliuvinys ECB kelyje. Pirmiausia silpnas euras didina Vokietijos ir kitų į dolerio zoną daug eksportuojančių Europos valstybių konkurencingumą. Antra, euro zonai nėra ko baimintis importuojamos in­fliacijos užkrato, nes energijos išteklių kainos juda priešinga kryptimi.

Kažkuria prasme šioks toks importo prekių pabranginimas pasitelkiant euro nuvertėjimą yra joks kriminalinis nusikaltimas, o veikiau siekiamybė, kai stengiamasi išsivaduoti iš defliacijos – silpnos paklausos – spiralės košmaro.

Naftos rinkoje viskas eis tik blogyn naftą eksportuojančioms valstybėms. JAV Kong­reso frakcijų lyderiams pavyko pasiekti kompromisą dėl įstatymo projekto, leisiančio tęsti JAV vyriausybės finansavimą, taip pat panaikinsiančio draudimą eksportuoti naftą, kuris priimtas XX a. aštuntojo dešimtmečio viduryje kilus naftos krizei.

Naftos pasiūla padidės, o kainos mažės, jei OPEC nesiims riboti naftos gavybos kvotų. Tai yra dar vienas nežinomasis, į kurį atsakymą gausime galbūt jau pirmaisiais metų mėnesiais. Atrodo, žemiau 40 JAV dolerių už barelį žymos užsibuvusi naftos kaina gąsdina net tas naftos kartelio nares, kurios iki šiol spinduliavo olimpinę ramybę.

Situacijai nepasikeitus, jau vasarį ar kovą OPEC gali sušaukti nepaprastąjį posėdį ir pereiti nuo žodžių prie darbų.

Lietuvos eksporto rinkos Nr. 1 Rusijos 2016-aisiais laukia antrieji iš eilės recesijos metai. Nesutariama tik dėl BVP kritimo dydžio. Optimistai apsiriboja simboliniu procento nuosmukiu, pesimistai įžvelgia ekonomikos susitraukimą iki 5 proc.

Kaip žinoma, 2015 m. lažybas dėl Rusijos akivaizdžiai laimėjo skeptikai. Kad ir kaip būtų, Lietuvos eksportas į Rusiją toliau mažės, tik jau ne tiek dėl politinių priežasčių ir sankcijų, kiek dėl smunkančios Rusijos perkamosios galios. Beveik neabejotina, kad kitąmet Rusija užleis pagrindinės Lietuvos eksporto partnerės vaidmenį, tik neaišku, ar Latvijai, ar Lenkijai.

2015 m. Lietuva gerai padirbėjo mažindama priklausomybę nuo nenuspėjamos Rytų kaimynės energetikos srityje. Veikia suskystintųjų dujų terminalas Klaipėdoje, užbaigtas elektros jungčių su Švedija ir Lenkija projektas, suteikiantis skandinaviškos elektros alternatyvą. Ši aplinkybė lems bendro importo iš Rusijos mažėjimą, tiesa, šioje srityje Rusija neturi rimtų konkurentų ir toliau išliks lyderė.

Daugelis Lietuvos ekonomikos plėtrą prognozuojančių institucijų tikisi, kad 2016 m. šalies BVP augs sparčiau nei 2015 m. Pavyzdžiui, SEB bankas prognozuoja, kad 2015 m. ekonomika išaugs 1,8 proc., o 2016-aisiais – 2,8 proc.

Esminė spartėjimo prielaida yra euro zonos ekonomikos atsigavimas. Tik jis tebėra klampus ir gali pateikti staigmenų. Net santykinai tvirtos būklės Vokietijos ekonomika negali pasigirti itin optimistiniu augimo vektoriumi ir serga įprastomis žemyninės Europoje „ligomis“ – lėtokai stiprėjančia vidaus rinka, eksporto jautrumu Kinijos ir kitų kylančių rinkų sunkumams, neaiškia pabėgėlių krizės atomazga.

Laikydami BVP kilimo tempo spartėjimą pagrindiniu Lietuvos ekonomikos raidos scenarijumi, privalome pasirengti ir,  pavyzdžiui, užsitęsusiam 1–2 proc. BVP augimo laikotarpiui.

Mūsų valdžia, kaitinama artėjančių Sei­mo rinkimų, pesimistinius scenarijus bloškia nuo stalo ir kitų metų valstybės biudžeto planą grindžia šviesia ekonomikos augimo perspektyva, kuri leidžia suderinti, atrodytų, sunkiai suderinamus tikslus – papenėti daug išsižiojusių burnų ir išlaikyti padoraus lygio, t.y. maždaug procento BVP, fiskalinį deficitą.

Tikėkimės, kad net ir neišsipildžius optimistinėms makroekonominėms pranašystėms bus galima pasinaudoti pernai išbandytu ginklu – užtikrinti biudžeto įplaukų didėjimą efektyviau administruojant mo­kesčius ir kovojant su šešėliu.

"Scanpix" nuotr.

Kai galiausia bus surikiuoti naujausi duomenys, tikriausia, paaiškės, kad  2015-ieji – dar vieni nuviliantys metai pasaulio ekonomikai. Nuo to neapsaugojo nei centrinių bankų veiksmai, nei kritusios naftos kainos ar nuosaiki infliacija.

Tačiau vienoms šalims vis dėlto sekėsi geriau, kitoms blogiau, rašo “Bloomberg”. Kritusios prekių kainos smogė vienoms kylančioms rinkoms, tokioms kaip Rusija ir Brazilija, o kitos, tokios kaip Indija ir Vietnamas, sugebėjo nustebinti.

Kalbant apie išsivysčiusias rinkas, naujų darbo vietų augimas JAV paskatino Ferderalinę rezervų sistemą pirmą kartą nuo 2006-ųjų sugriežtinti pinigų politiką, o kaimyninėje Kanadoje prietema vis dar neišsisklaidė.

“Bloomberg” siūlo žvilgtelėti į šių metų laimėtojus ir pralaimėtojus:

Ir gerai, ir blogai

Mažosios Europos šalys – tarp nugalėtojų. Airijos ekonomika trečiajame ketvirtyje augo 7 proc. – tai daugiau nei Kinijos ir gerokai daugiau nei visos euro zonos. Pastarosios augimas siekė 1,6 proc. tuo pačiu laikotarpiu.

Priešingoje pusėje – Suomija. Šiauriausia euro zonos narė, kuri buvo tarp didžiausių Graikijos kritikių, kenčia, nes pagrindinės jos pramonės šakos, kaip kad popieriaus ir elektronikos gamyba, susidūrė su rimtais iššūkiais. Eksporto į Rusija sumažėjimas taip pat atsiliepė.

Rusija yra pakeliui į didžiausią duobę per dvidešimtmetį. Didžiąja dalimi  tai sąlygojo naftos kainų kritimas.

Kylančiose rinkose nugalėtojais galima skelbti Vietnamą, Tanzaniją, na ir Kiniją. Nors šios BVP augimas lėčiausias per 25 metus, tačiau jis išlieka tvirtas. Indijos ekonomika augo labiau nei tikėtasi ir trečiajame ketvirtyje siekė 7,4 proc., prieš tai buvusiame ketvirtyje – 7 proc.

Silpniausiai kylančių rinkų kategorijoje sekėsi tradiciniams autsaideriams. Rusija yra pakeliui į didžiausią duobę per dvidešimtmetį. Didžiąja dalimi  tai sąlygojo naftos kainų kritimas. Brazilijai smogė prekių kainos, politinė sumaištis, korupcijos skandalas ir didėjanti biudžeto praraja.  “Goldman Sachs Group Inc.” įspėjo, kad šalis grimzta į “visišką depresiją”.

Venesuela į šį sąrašą neįtraukta, nes šalies centrinis bankas nepaviešino duomenų apie BVP.

Trečioji pagal dydį pasaulio ekonomika išvengė antrosios recesijos per pastaruosius trejus metus.

Garbės prizas

Šiame kontekste reikia paminėti Japoniją už recesiją, kurios niekada nebuvo. T.y. trečioji pagal dydį pasaulio ekonomika išvengė antrosios recesijos per pastaruosius trejus metus. Kai kurie ekonomistai net sako, kad Japonijos ekonomika – ant gerų bėgių, nors iššūkių dar daug.

Darbo vietos

Atmetus BVP duomenis, nedarbo lygis piešia mišrų pasaulio vaizdą. Mažiausiais nedarbo lygis fiksuotas ne tik Japonijoje ir Šveicarijoje, bet ir Tailande bei Singapūre.

Vakarų Europa išlieka sukaustyto didelio nedarbo. Dviženkliai bedarbystės rodikliai tokiose šalyse, kaip Graikija ir Ispanija, rodo, kad ateityje laukia daug iššūkių.

Visą originalų tekstą skaitykite čia

Lietuva užsiliūliavusi saviaupgaule, kad parodėme pasauliui mokantys išbristi iš krizės, ir nieko daugiau nereikia daryti. Toks kelias labai pavojingas.

Aušra Lėka

Lietuvos ekonomika įžengia ne tik į Naujuosius metus, bet ir į naują ekonomikos ciklą. „Ekonomika pasiekė prieškrizinį lygį, įstojame į euro zoną, prasideda naujo ES finansavimo laikotarpio projektų finansavimas, verslas atranda naujas eksporto rinkas, nes dėl geopolitinių priežasčių Rusijoje ir dėl menko euro zonos atsigavimo buvo priverstas plėsti eksporto geografiją. Vyksta dideli struktūriniai pokyčiai, ir jie pozityvūs“, – vertina Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) analitikas Aleksandras Izgorodinas.

Tačiau viena po kitos visos Lietuvos ir tarptautinės institucijos (išskyrus Lietuvos finansų ministeriją) mažina ateinančių metų Lietuvos BVP augimo prognozes. Tiesa, net ir sumažintas numatomas BVP augimas (priklausomai nuo institucijos optimizmo – nuo 2,4 iki 3,4 proc.) vis tiek yra vienas didžiausių tarp ES šalių.

Bet spurtuoja ir kitos šalys, tad žengti lėtai ar juo labiau trypčioti vietoje rizikinga, juolab ir dabar konkurencinėje kovoje pralaimime net 40-iai pasaulio ir penkiolikai ES valstybių. Kas stabdo mūsų proveržį?

Pažanga ženkli. Bet ar pakankama?

SEB banko vyriausiasis ekonomistas Gitanas Nausėda pradeda nuo teigiamų skaičių: lyginant BVP gyventojui pagal perkamosios galios indeksą per dešimtmetį ES padarėme didelį šuolį ir priartėjome prie ES vidurkio. Pralenkėme septynias šalis – Estiją, Lenkiją, Latviją, Vengriją, Kroatiją, Rumuniją, Bulgariją, lipame ant kulnų graikams ir portugalams. Jei lyginsime kartu su Lietuva 2004 m. ES papildžiusį naujokių dešimtuką, mūsų BVP gyventojui išaugo daugiausiai. Tiesa, tik skaičiuojant pagal perkamąją galią: atmetus kainų skirtumus, estų BVP gyventojui beveik 30 proc. didesnis, o jo augimo tempai spartesni nei mūsiškio. Sparčiausi BVP augimo tempai tarp baltijiečių pastaruosius porą metų buvo Latvijoje.

Pagal kitą svarbų rodiklį – nedarbo lygį esame 20-i tarp 28 ES šalių, užimdami prastesnę poziciją nei latviai ir estai.

Pagal valstybės skolą Baltijos šalys kitų europiečių kontekste atrodo labai pavyzdingos, bet jų trejetuke Lietuva, deja, trečioji. Tarp baltijiečių pagal daugelį parametrų (taip pat ir galimybę įsivesti eurą) likome treti.

Pasaulio ekonomikos forumo Konkurencingumo indekse esame stabilūs vidutiniokai – dabar 41-i tarp 144 šalių. Su estais čia esame skirtingose „svorio kategorijose“ – jie 29-i. Latviai šalia mūsų, 42-i, tačiau mums per porą metų pavyko pasistūmėti keturiomis pozicijomis, o jie sugebėjo net trylika. Toks jų spurtas kelia abejonę, kad gal ir mums, kaip latviams, ištiktiems krizės reikėjo skolintis iš Tarptautinio valiutos fondo. Bet ir nesigręžiojant atgal atrodo, kad ir šiandien reformomis jų nelenkiame.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-51-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

ekonom

Atrodytų čia niekam neturėtų kilti klausimų – kuo spartesnė ekonomikos plėtra, tuo daugiau žmonių susiranda darbą ir tuo žemesnio nedarbo lygio įmanoma pasiekti. Taip teigdami mes pirmiausia prisimename 2004-2007 m., kuomet dviženklis BVP ūgtelėjimas per metus neatrodė fantastiškas, o darbo rinka priminė Sacharos dykumą ir buvo galima ramiausia širdimi išsiųsti Darbo biržos darbuotojus atostogauti, kadangi darbo neturėjo tik tie žmonės, kurie labai nenorėjo dirbti.

Šiandien situacija yra iš esmės kitokia. Viena vertus, jau pasiekėme prieš krizę buvusį BVP lygį, atsigauna nekilnojamojo turto rinka ir investicijos, optimistiškesni tampa verslo ir gyventojų lūkesčiai. Kita vertus, teiginys, kad mūsų ekonomika auga bene sparčiausiai Europos Sąjungoje pridengia tą aplinkybę, kad augimo tempas yra tris kartus lėtesnis nei bumo metais. Be to, pastarąjį dešimtmetį dėl demografinių veiksnių ir emigracijos šalies darbo jėgos struktūra pakito tiesiog neatpažįstamai tiek amžiaus, tiek kvalifikaciniu požiūriu.

Prieš dešimtmetį nebuvo preteksto kalbėti apie struktūrinio nedarbo problemas (jos ir tada egzistavo), kadangi darbo rinka it galingas siurblys pasiglemždavo bent kiek judančius ir dirbti galinčius žmones. Dabar taip nebėra – tuo pat metu registruojame tūkstančius laisvų darbo vietų ir naujų bedarbių. Darbdaviai jau choru skundžiasi, kad formaliai laisvos darbo jėgos yra, tačiau rasti norimų darbuotojų sunku ar net neįmanoma.

Nors ekonomikos augimo tempu lenkiame kitas Europos Sąjungos valstybes, nedarbo lygis yra didesnis nei regiono vidurkis ir, svarbiausia, nebedemonstruoja tendencijos mažėti. Antai skaičiuojame jau penktuosius atsigavimo po globalinės finansų krizės metus, o pirmąjį 2014 m. ketvirtį nedarbo lygis Lietuvoje vis dar sudarė 12,4 proc. ir, beje, didėjo antrą ketvirtį iš eilės.  Jeigu nieko nebus daroma ir įvykiai tekės natūralia vaga, nedarbo lygis smuktelės artimiausiais mėnesiais dėl sezoninio aktyvumo protrūkio nekilnojamojo turto, statybų, prekybos ir viešbučių bei restoranų sektoriuose, tačiau atėjus šaltajam sezonui darbo rinkos problemos taps dar aštresnės. Vargu ar čia padės ir vakar ES institucijų galutinai palaimintas euro įvedimas 2015 m.

Paradoksalu, tačiau ambicingi planai kelti minimalią mėnesio algą šiandien nėra didžiausias pavojus užimtumui, kadangi laisva darbo vieta dažniausiai neužimama ne dėl pernelyg aukštos darbo jėgos kainos, o jos netinkamumo kvalifikacijos ir patirties požiūriu. Efektyviausias problemos sprendimo būdas – aktyvaus darbo jėgos profesinio orientavimo ir perkvalifikavimo programa, fokusuojant dėmesį ne tik į jaunimą, bet ir ilgalaikius bedarbius, kurių lyginamasis svoris bedarbių gretose sustingo grėsmingai aukšto 40-45 proc. lygio. Teritorinėse darbo biržose įsiregistruojančių bedarbių srautą padėtų sumažinti taip pat smulkiojo ir vidutinio verslo reguliavimo liberalizavimas bei mokesčių naštos palengvinimas.

Jeigu šios priemonės bus taikomos pernelyg vangiai, anksčiau ar vėliau teks spręsti nemalonią dilemą, ar nevertėtų atpalaiduoti darbuotojų iš trečiųjų šalių imigracijos varžtų. Esant dviženkliam nedarbo lygiui, pagrįsti tokios politikos reikalingumą šalies gyventojams būtų nepaprastai sunku.

Šiuolaikinis vadovas nebijo naujovių ir jų siekti privalo uždegti kitus. To Lietuvos įmonių vadovai mokomi ISM Executive School.

Vadovų magistrantūrą ir mokymus organizacijoms rengianti ISM Executive School Lietuvos įmonių vadovams dar 2013 m. inicijavo mokymų programą “Inovacijų vadyba ir ekonomika”, kurioje studijavo jau apie šimtą įmonių vadovų. Šia programa siekiama ugdyti jų inovacijų supratimą ir inovatyvumą.
Programa atsirado universitetui bendradarbiaujant su Vilniaus dailės akademija, Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK) ir Lietuvos inovacijų centru. Pasak ISM Executive School akademinių reikalų prodekanės ir projekto “Inovacijų vadyba ir ekonomika” vadovės Virginijos Poškutės, iki tol buvo pasigesta nuoseklios mokymų programos, kuri apimtų visą inovavimo ciklą – nuo idėjos iki jos įgyvendinimo. Šių mokymų metu klausytojams pristatomas holistinis požiūris į inovacijas. Tai stiprioji programos pusė.
Pasak LPK prezidento Roberto Dargio, globalėjančiame pasaulyje reikia naujų sprendimų. Inovacijos – tai proto mankšta, turinti lydėti mus kiekviename žingsnyje. Deja, kol kas Lietuva pagal inovatyvumą Europoje yra penkta nuo galo. Į naujas technologijas mūsų šalis investuoja tik 5 proc. BVP, atsilikdama nuo latvių ir estų. Pagal moksliniams tyrimams valstybės skiriamas lėšas tarp Baltijos šalių irgi esame paskutinėje vietoje.
“Svarbiausia yra idėja. Technologiškai šiais laikais beveik viską galima padaryti. Antras sėkmės segmentas – žmonės, kuriantys produktus. Būtent žmonės, susibūrę į komandas, kuria kitokį produktą”, – pabrėžė LPK prezidentas, atkreipdamas dėmesį, kad inovacijų poreikį privalo skiepyti universitetai.
Ši programa – tai jau seniai LPK puoselėta mintis. Kaip priminė LPK Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas, konfederacija, įvertinusi savo finansines galimybes, įgyvendinti mokymų idėją pakvietė vienas geriausių Lietuvos aukštųjų mokyklų – ISM Executive School ir Vilniaus dailės akademiją.
Taigi jungtinė universitetų ekspertų grupė sukūrė LPK priklausančių įmonių poreikius tenkinančią kompetencijų tobulinimo programą “Inovacijų vadyba ir ekonomika”.

“Design thinking” versle – kas tai?
Pasak S.Besagirsko, didžiausia lietuvių verslo bėda, kad prekės ir paslaugos parduodamos per pigiai. Be to, produkcija nėra užtektinai inovatyvi, kad galėtume priskaičiuoti, pavyzdžiui, 500 proc. antkainį. Valstybė į inovacijas investuoja formaliai, o aukštosios mokyklos nukreipia lėšų šaltinius į tas inovacijas, kurios vėliau nevirsta kūnu.
ISM inovacijų vadybos ir ekonomikos mokymų programa sukurta siekiant nuosekliai apimti visus inovavimo proceso etapus: inovacijų konteksto supratimą, inovacijų skatinimą, inicijavimą, inovacijų galimybių pamatymą organizacijos aplinkoje, organizacijos kultūros, palankios inovavimui, palaikymą, vadovų lyderių kompetencijų ugdymą, inovacijų valdymą ir vertinimą, informacijos apie inovacijas sklaidą organizacijoje ir už jos ribų.
Mokymo programą sudaro trys moduliai, kurių bendra trukmė – 24 mokymo dienos. Šiais moduliais siekiama nuosekliai ugdyti Lietuvos įmonių vadovų kompetencijas, galinčias paskatinti inovacijų atsiradimą ir plėtrą Lietuvos įmonėse.
Pasak ISM Executive School prodekanės V.Poškutės, šią programą kūrė įvairių sričių ekspertai: tai ir ISM, ir Dailės akademijos dėstytojai, ir LPK, ir Lietuvos inovacijų centro atstovai. Tad programos turinys atspindi ir akademinių darbuotojų, ir lektorių praktikų, ir administratorių, ir verslininkų patirtį, kuri galėtų pasitarnauti skatinant inovatyvumą Lietuvos įmonėse. Programa siekta suteikti vadovams galimybę skatinti inovavimo procesą savo versluose, kurti inovacijoms palankią aplinką, valdyti su inovacijomis susijusią riziką.
Pirmojo modulio “Idėjų generavimas ir inovacijų inicijavimas” mokymuose Lietuvos įmonių vadovai per interaktyvius užsiėmimus supažindinami su inovacijų samprata, “design thinking” metodu vadyboje ir organizacijoje, gali išbandyti šio metodo taikymą praktiškai.
Per šio modulio mokumus analizuojant organizacijos aplinką, skatinant gebėjimą atpažinti vietinės ir globalios rinkos ypatumus, formuluojant inovatyvias organizacijos vystymo strategijas ugdomas kritinis vadovų mąstymas.
UAB “Biržų duona” komercijos direktorius Andrius Kurganovas lankė dar tik pirmojo modulio paskaitas ir nenusivylė, nes inovacijų plėtra vystant įmonę, kuriant produktus, valdant gamybos procesus arba ieškant rinkų yra vienas kertinių aspektų. Mokymai apėmė ir vadybinę, ir kūrybinę, taip pat personalo, įmonės kultūros formavimo dalis. Gauta daug naudingų žinių, kurias bandoma pritaikyti praktikoje.
Pavyzdžiui, šioje įmonėje planuojama pritaikyti būtent “design thinking” metodą kuriant tiek įmonės strategiją, tiek konkrečius produktus.

Lūkesčiai pasiteisino su kaupu
Antrojo studijų modulio “Inovacijų įgyvendinimas ir sklaida” tikslas – ugdyti ir didinti vadovų kompetencijas, skatinančias ir palaikančias antrąją inovavimo fazę įmonėse: inovacijų įgyvendinimą ir jų sklaidą organizacijose bei už jų ribų. Visi kalbinti mokymų dalyviai pabrėžė, kad ISM universiteto studijų programa atitinka laikmečio poreikius.
Kuriant programą bendradarbiauta ir su garsiu Šveicarijos verslo institutu ~Lorange Institute of Business Zurich~, orientuotu į įmonių vadovų ir dirbančių žmonių patirtį. Inovacijų vadybos ir ekonomikos neformalių studijų programoje buvo pateikiami naujausi pavyzdžiai diskusijoms auditorijose iš 2013–2014 m. laikotarpio: ne “Google” ar “Microsoft” istorijos, kurios sunkiai pritaikomos lietuvių praktikoje, bet iš mažų ir vidutinių įmonių patirties.
Dalydamasi įspūdžiais apie programos lektorius ir studijų dalyvius, V.Poškutė atkreipė dėmesį, kad Lietuvos žmonės labai kūrybingi ir inovatyvūs. Tačiau gal dėl istoriškai susiklosčiusių tradicijų darbo rinkoje jie neskatinami ieškoti naujovių, imtis iniciatyvos, kuri, beje, kai kurių darbdavių gali būti ir baudžiama. Tad programa siekiama paskatinti Lietuvos verslo vadovus išlaisvinti darbuotojų kūrybingumą ir inovatyvumą, kurio kasdieniame gyvenime lietuviams tikrai netrūksta. Iš daugelio programos dalyvių teko išgirsti, kad atsirado daugiau pasitikėjimo savimi ir noro ką nors pakeisti. Kita vertus, jie suprato, kada nereikėtų rizikuoti.

Patirtis labai naudinga
Kaip sako UAB “Pakmarkas” generalinis direktorius Virginijus Gumbaragis, patirtis, įgyta per mokymų programą, ne tik buvo, bet tebėra ir bus naudinga keliais aspektais. Pirmiausia – ji paskatino drąsiau ir ryžtingiau priimti sprendimus. Įmonės vadovas neslepia, kad įdiegtos naujovės duos realios naudos.
Dėstytojai mokė ir kaip per daug nerizikuoti, kaip atsirinkti, kokios naujovės gerai, kokios – ne. Kaip sukurti kūrybinę aplinką, kad darbuotojai norėtų kurti ir teikti pasiūlymus. Kaip įveikti iš žmonių kylantį pasipriešinimą.
“Džiaugiuosi, kad programa buvo tęstinė, pritaikyta dirbantiems žmonėms. Galima buvo suderinti darbą su mokslu, – sakė įmonės “USI International” generalinis direktorius Darius Valečka. – Su malonumu tęsčiau tokius kursus.”
Šios įmonės vadovas pabrėžė, kad teko pasikartoti senas žinias ir įgyti naujų, plečiančių pasaulėžiūrą. Kiekvieną paskaitą lydėjo ne tik teorija, bet ir praktiniai darbai.
“Įvertinome aukštą dėstytojų profesinį lygį, jie skatino dirbti kitaip, išeiti iš tradicinės “dėžutės” sampratos tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Universitetas suteikia teorinių žinių, kurias keliaudamas per gyvenimą įvertini praktikoje. ISM universitetas su savo studijų programa įmonių vadovams suteikė koncentruotą turimų žinių peržiūrą arba priminimą su atnaujintu požiūriu”, – apie studijų programą “Inovacijų vadyba ir ekonomika” kalbėjo įmonės vadovas.
Programa įdomi dar ir tuo, kad į grupes susirinko įvairių verslo sričių atstovai, kurie dirbdami kartu vienas iš kito galėjo pasisemti sau tinkamos patirties. Be to, vadovai mokėsi dirbti naujų kolegų komandoje. Tai buvo tikras išbandymas, stengiantis derinti netgi charakterio savybes.
“Tai buvo ne monologas, o abipusis bendravimas. Kartu su ISM praleistas didelės pridėtinės vertės laikas”, – apibendrino D.Valečka.
Priešingai nei kitos aukštosios mokyklos, įpratusios dirbti su “tradiciniais” studentais, ISM Executive School, rengdama vadovų magistrantūros studijas ir mokymus organizacijoms, turi patirties dirbti su aukšto lygio verslo bendrovių vadovų auditorija. Pasak V.Poškutės, suaugusiųjų studijos tuo ir įdomios, kad atsiranda glaudi lektorių ir studijų dalyvių sinergija auditorijose, kai gimsta naujos įžvalgos, mokomasi ne tik iš lektorių, bet ir iš savo kolegų, turinčių labai įvairios patirties.
Apie studijų programos “Inovacijų vadyba ir ekonomika” sėkmę liudija faktas, kad labai užsiėmę įmonių vadovai, baigę pirmąjį mokymų modulį, trukusį dešimt dienų, registravosi antram moduliui ir tęsė studijas toliau.
Akivaizdu, kad šis bandomasis universiteto ir verslo bendruomenės projektas pasiteisino, ir ateityje, tikėtina, taps ISM Executive School vadovų magistrantūros studijų dalimi bei atskira neformaliųjų studijų programa.

Ekonomikos studijų programas siūlo didžioji dalis Lietuvos universitetų. Ko jos vertos? Kodėl ketvirtadalis absolventų eina tiesiai į darbo biržą, o ekonomikos doktorantai vyksta studijuoti į Honkongą? Atsakymai – “Veido” atliktame žurnalistiniame tyrime.

“Veido” sudarytame ekonomikos bakalauro ir magistro studijų programų reitinge remtasi skirtingų institucijų – Švietimo informacinių technologijų centro, Lietuvos darbo biržos (LDB), Studijų kokybės vertinimo centro (SKVC) pateiktais duomenimis. Šį kartą patys universitetai teikė tik duomenis apie akademinį personalą – kokia dalis studijų programos dėstytojų turi mokslo daktaro laipsnį, ir patikslino studijų programas.
Kad reitingas būtų tikslesnis ir objektyvesnis, taikyta ir aiški jo metodika. Bakalauro studijoms įvertinti pasirinkti keturi kriterijai. 2013 m. darbo neradusių absolventų dalis tarp visų tais metais baigusiųjų studijas (1 kriterijus) ir daktaro laipsnį turinčių dėstytojų dalis tarp visų studijų programos dėstytojų (2 kriterijus). Tai yra svariausi rodikliai ir jiems po ilgų konsultacijų redakcijoje, Lietuvos ir užsienio ekspertų patarimų suteikta didžiausia vertė – atitinkamai po 50 ir 30 proc. galutinio reitingo balo. 10 proc. reitingo balo skiriama užsienio studentų skaičiui tarp visų besimokančiųjų, bakalauro studijose (3 kriterijus). 10 proc. reitingo balo skirta už vidutinį konkursinį priimtųjų į valstybės finansuojamas studijų vietas pirmakursių balą (4 kriterijus).
Magistro studijoms įvertinti pasirinkti trys kriterijai: 2013 m. darbo neradusių absolventų dalis tarp visų tais metais baigusiųjų studijas – jam skirta 50 proc. galutinio reitingo balo. Daktaro laipsnį turinčių dėstytojų dalis tarp visų studijų programos dėstytojų – skirta 40 proc. galutinio reitingo balo. 10 proc. reitingo balo skiriama užsienio studentų skaičiui.
Reitinguojamos studijų programos pasirinktos remiantis Švietimo ir mokslo ministerijos AIKOS sistema pagal suteikiamą kvalifikacinį ekonomikos bakalauro arba magistro laipsnį.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 232014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-23-2014-m

Lietuvos ūkio plėtra tampa tvaresnė ir vis labiau subalansuota, nes eksporto rinkų netektis atsveria auganti vidaus paklausa. Tačiau „meškos paslaugą“ spartesnei šalies ūkio raidai darys stagnuojanti Rusijos ekonomika ir geopolitinės įtampos tarp Rytų ir Vakarų padariniai, tvirtina DNB banko analitikai.

DNB analitikai prognozuoja, kad 2014 metais Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) augs 3 proc. ir tempu kiek atsiliks nuo Latvijos (BVP augimo prognozė – 3,5 proc.), bet gerokai lenks Estiją (BVP augimo prognozė – 1,2 proc.)

„Šiemet gerų žinių, ypač gyventojams, matome žymiai daugiau – toliau didės atlyginimai, kainų augimas bus minimalus, tad gyventojų perkamoji galia bus pastebimai geresnė. Tai neabejotinai  turės teigiamos įtakos ir į vidaus vartojimą orientuotam verslui“, – sakė Indrė Genytė-Pikčienė, DNB banko vyriausioji analitikė, pristatydama naujausias trijų Baltijos šalių raidos prognozes.

Analitikė pabrėžia, kad po sunkmečio pastebimai atsigauna vidaus paklausa, kurią skatina geri gyventojų ir verslo lūkesčiai bei augančios pajamos. Šiemet vidutinis darbo užmokestis augs sparčiau nei BVP, dėl pingančių energetinių resursų mažės infliacija. Pasiekus susitarimą dėl mažesnės dujų tiekimo kainos, vidutinė metinė infliacija Lietuvoje šiemet sudarys 0,7 procento.

Didžiausią neigiamą poveikį spartesnei šalies ekonomikos plėtrai  turės sąstingis Rusijos ūkyje, o taip pat sunkumai svarbiuose Lietuvai naftos perdirbimo, trąšų gamybos bei tarptautinių pervežimų sektoriuose. Tikėtina, kad po dviejų itin gerų metų šiemet mažiau džiugins ir žemės ūkio sektorius.

Iššūkiai eksportuotojams

DNB analitikės teigimu, Rusija išlieka viena didžiausių Lietuvos eksporto rinkų. Jai  tenka 7,1 proc. viso lietuviškos kilmės gamybos eksporto, 25 proc. paslaugų eksporto ir net 43 proc. reeksporto.

„Spartesniam ekonominiam augimui „meškos paslaugą“ darys Rusija. Konfliktas su Ukraina tik dar labiau išryškino opias struktūrines šios šalies ekonomikos problemas, kurios jau šiemet gresia virsti  technine recesija. Be to, dėl nukritusio rublio kurso lietuviškoms prekėms ir paslaugoms tampa sunkiau konkuruoti  su vietiniais gaminiais.  Tai gali tapti papildomu impulsu Lietuvos gamintojams aktyviau ieškoti alternatyvių, nors pradžioje ir mažiau pelningų, eksporto rinkų“, – komentavo I. Genytė-Pikčienė.

Šių metų sausio-kovo mėnesiais lietuviškos kilmės prekių eksportas palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai sumažėjo penktadaliu. Daugiausiai dėl prastų „Orlen Lietuva“ rezultatų smuko naftos produktų eksportas – net 48 proc. Tiesa, lietuviškos kilmės produkcijos eksportas eliminavus mineralinių produktų eksportą, sumažėjo tik 2 proc.

Dėmesys darbo našumui

Prognozuojama, kad šiemet vidutinis mėnesio atlyginimas Lietuvoje augs 4 proc.. Antrus metus iš eilės didėjantis realus atlyginimas skatins vidaus vartojimą, tad vis labiau atsigaunanti vidaus paklausa taps pagrindiniu Lietuvos ūkio plėtros varikliu. Tačiau kartu tai lems ir didesnes sąnaudas verslui. Siekiant išlaikyti konkurencingumą, įmonėms teks ir ateityje daug dėmesio bei resursų skirti našumo didinimui.

„Pernykščiai rezultatai leidžia kalbėti apie ilgai lauktą proveržį šioje srityje -  produktyviosios investicijos į gamybinę įrangą ir technologijas augo dviženkliais tempais. Siekiant neprarasti pozicijų tarptautinėje konkurencingumo arenoje gamybos veiksnių atnaujinimo tempą svarbu išlaikyti ir šiemet,“ – sako I. Genytė-Pikčienė.

Nedarbo lygis Lietuvoje šiemet mažės toliau, nors ir nežymiai. Metų pabaigoje jis turėtų siekti 10,5 proc.  Įsidarbinimo procesus stabdys opi struktūrinio nedarbo problema, kai bedarbių daug, o reikiamų specialistų darbdaviams sunku rasti. Tai skatins verslą toliau investuoti į mažiau darbui imlią gamybą.

Euro lūkesčiai kaitina NT rinką

Pirmąjį šių metų ketvirtį nekilnojamojo turto (NT) sandorių skaičius viršijo 10 tūkst. ir buvo 43 proc. didesnis nei pernai tuo pačiu metu. Pagal sandorių skaičių nekilnojamojo turto (NT) rinka pasiekė ikikrizinį 2006-2007 m. lygį.

DNB analitikai sako, kad aktyvesnę NT rinką skatina ne tik augančios gyventojų pajamos, žemos paskolų palūkanos, bet ir lūkesčiai dėl euro įvedimo. Pagrindinės šio būsto rinkos sujudimo priežastys: būsto brangimo lūkesčiai po euro įvedimo ir alternatyvų investicijoms stoka.

„Tai, kad gerokai daugiau nei pusė NT sandorių yra sudaromi nuosavomis lėšomis parodo tiek aukštą gyventojų santaupų lygį, tiek ir šešėlinių pajamų įtaką,“ – sako analitikė.

Pagrindiniai Lietuvos ekonomikos rodikliai

Prognozė
2012    2013    2014    2015    2016
Realusis BVP, metinis pokytis, %    3.7    3.3    3.0    3.0    4.0
Vidutinė metinė infliacija, %    3.2    1.2    0.7    1.7    2.5
Vid. mėnesinis bruto atlyginimas, metinis pokytis,%    2.6    4.8    4.0    4.0    5.0
Sezoniškai išlygintas nedarbo lygis, %1)    13.0    11.0    10.5    10.0    9.0
Valdžios sektoriaus biudžeto balansas, santykis su BVP, %    -3.2    -2.2    -2.0    -1.7    -1.5
Einamosios sąskaitos balansas, santykis su BVP, %    -0.2    1.5    -0.5    -1.5    -2.0