SEB bankų pirmą kartą atlikta Baltijos šalių didelių įmonių finansų vadovų apklausa parodė, kad 51 proc. Lietuvos, Latvijos ir Estijos didelių bendrovių verslo perspektyvas vertina kaip geras arba labai geras.

Vis tik, nepaisant teigiamų prognozių, didelės Baltijos šalių įmonės nuosaikiai vertina apyvartos augimo perspektyvas, o iššūkius sieja su  trimis sritimis – paklausa, tinkamos darbo jėgos trūkumu ir žaliavų kainų svyravimais.

„Nors dėl pastarojo meto geopolitinių įvykių atsirado naujų prielaidų didėti įmonių neužtikrintumui dėl ateities, vis dėlto akivaizdu, kad nemaža dalis Baltijos šalių didelių įmonių ekonominiu sunkmečiu priėmė reikiamus sprendimus, leidusius stabilizuoti veiklą ir finansinę situaciją. Kita vertus didelės įmonės susiduria su naujais iššūkiais tiek vietinėse, tiek eksporto rinkose. Akivaizdu, kad pamažu atsigaunanti vidaus rinka Lietuvoje atsveria lėtėjantį eksportą, todėl didžiųjų įmonių nusiteikimas dėl ateities optimistiškesnis negu Estijoje, kur verslas reaguoja į smarkiai sulėtėjusį ekonomikos augimą, kuris prasidėjo 2013 metais, ir todėl Estijos įmonės linkusios ateitį vertinti atsargiau“, – sako Aivaras Čičelis, SEB banko prezidento pavaduotojas ir Verslo bankininkystės tarnybos direktorius.

Apklausos duomenimis, optimistiškiausiai regione nusiteikusios Latvijos didelės įmonės – daugiau kaip pusė (59 proc.) šios šalies apklaustų finansų vadovų nurodė, kad verslo ateitį vertina palankiai. Panašiomis nuotaikomis gyvena ir Lietuvos didelės įmonės – 55 proc. jų taip pat mato geras verslo perspektyvas. Tuo tarpu Estijos stambus verslas, lyginant su Lietuva ir Latvija, nusiteikęs nuosaikiau – čia verslo perspektyvas gerai arba labai gerai vertina 37 proc. didelių įmonių finansų vadovų.

Apklausos rezultatai taip pat parodė, kad 69 proc. didelių Baltijos šalių įmonių palankiai arba labai palankiai vertina dabartinę bendrovės finansinę situaciją. Tuo tarpu 8 proc. regiono didžiųjų įmonių ją vertina atsargiai, o dar apie ketvirtadalis (23 proc.) – vidutiniškai. Lietuvoje savo finansinę situaciją palankiai vertina  daugiausia – 72 proc. – didelių įmonių, vidutiniškai – 24 proc., ne taip palankiai – 3 procentai.

Per artimiausius 12 mėn. didelės Baltijos šalių įmonės daugiausia tikisi iki 10 proc. apyvartos augimo – tokias prognozes pateikė 47 proc. tyrime dalyvavusių įmonių finansų vadovų. Didesnio negu 10 proc. augimo laukia 18 proc. įmonių, o 24 proc. jų mano, kad apyvarta artimiausiu metu išliks tokia pati. Bene optimistiškiausiai šiuo klausimu vėlgi nusiteikusios Lietuvos ir Latvijos didelės įmonės – didesnį negu 10 proc. pajamų augimą planuoja atitinkamai 20 ir 22 proc. stambaus verslo. Tuo tarpu Estijos didelės bendrovės linkusios rinktis atsargesnes prognozes – dviženklio didėjimo tikisi apie 12 proc. įmonių.

Apklausos duomenimis, didelės įmonės Baltijos šalyse artimiausiu metu orientuojasi į vidaus rinkų diktuojamą plėtrą, todėl daugiausia investicijų numato būtent namų rinkose – tokių planų turi 44 proc. didelių bendrovių. Apie 10 proc. didelių įmonių turimas perteklines lėšas ketina investuoti į plėtrą užsienyje, o apie 27 proc. skirs turimiems įsiskolinimams padengti.

Visgi, stambus verslas mato ir tam tikrų sričių, kurios kelia susirūpinimą. Labiausiai Lietuvos (44 proc.), Latvijos (55 proc.) ir Estijos (53 proc.) didelės įmonės nerimauja dėl paklausos, t. y. kur parduoti gaminamą produkciją, kai eksporto rinkos nebėra tokios stabilios.

Pasak A. Čičelio, tokie verslo nuogąstavimai, nulemti užsienio rinkų nestabilumo, jau tęsiasi kuris laikas, o pastarieji įvykiai Ukrainoje ir Rusijoje verslui stabilumo nesuteikia. „Vis tik, Lietuvos stambus verslas yra gana neblogai diversifikuotas ir tai atsispindi didelių įmonių lūkesčiuose, kadangi jų rezultatai priklauso nuo kur kas platesnės eksporto geografijos. Tuo tarpu, pavyzdžiui, Estijos didelės įmonės susiduria su kur kas didesniu neapibrėžtumu dėl ekonomikos nuosmukio vienoje pagrindinių eksporto rinkų – Suomijoje“, – sako A. Čičelis.

Visose trijose šalyse opia problema stambiam verslui ir toliau išlieka tinkamos darbo jėgos trūkumas. Su šiais sunkumais nuolat susiduria informacinių technologijų, transporto, statybų ir kiti sektoriai. Be to, remiantis apklausos rezultatais, matyti, kad kai kurioms didelėms įmonėms 2014 m. rūpesčių gali sukelti ir darbo užmokesčio augimas – tiesa, labiausiai Estijoje (42 proc.), nes  Lietuvoje ir Latvijoje tokių įmonių yra beveik perpus mažiau, atitinkamai 22 ir 24 procentai. Tokius skirtumus lemia nevienodas vidutinio darbo užmokesčio augimas regione: Estijoje jis ir toliau didėja sparčiausiai ketvirtus metus iš eilės, o Lietuvoje ir Latvijoje vidutinis darbo užmokestis auga beveik du kartus lėčiau.

Nemažą susirūpinimą stambiam verslui kelia ir žaliavų kainos: Lietuvoje, kur lyginant su kaimyninėmis šalimis yra didžiausia pramonės ir gamybos koncentracija, šis klausimas neramina daugiausia – 29 proc. – didelių įmonių.

Pirmą kartą SEB bankų Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje atliktoje didelių įmonių finansų vadovų apklausoje iš viso dalyvavo beveik 200 bendrovių. Apklausa buvo atlikta 2014 m. vasario pabaigoje – kovo pradžioje.

Nepadėtas taškas dėl euro įvedimo Lietuvos ekonomikoje įneša daug kintamųjų
Po ilgos pertraukos euro zonos ekonomika, nors ir iš lėto, bet vėl auga – tačiau vis dar nesitikima, kad jai nors kiek pavyks prisivyti kitas didžiąsias pasaulio ekonomikas. Kaip rodo profesinių paslaugų bendrovės EY analitikų naujausios ketvirtinės euro zonos ekonominės prognozės, tik 2018 m. euro zonai pavyks 5 proc. viršyti prieškrizinį (2008 m. I ketvirčio) ekonomikos lygį. Palyginimui – Didžiosios Britanijos BVP tuo metu bus 12 proc., o  JAV – 23 proc. didesnis nei prieš krizę.
EY analitikai tikisi, kad po dvejų metų kritimo žemyn euro zonos ekonomika 2014 m. pagaliau ūgtels 1 proc., o 2015 m. laukiamas 1,5 proc. augimas. Tai gana silpnas pokytis palyginti su rodikliais iki krizės, ir ateinančius ketverius metus čia neprognozuojama didesnio augimo pagreičio. 2016 – 2018 metais euro zonos ekonomika kasmet augs vos po 1,6 proc. Vis dėlto, nuosaikus augimas ir stabilizuoti finansiniai valstybių įsipareigojimai išsklaidė euro zonos griūties tikimybę. Pasitikėjimo vieningos valiutos zona suteikia ir naujai prisijungusi Latvija bei, tikėtina, kitąmet jos pavyzdžiu paseksianti Lietuva.
Lietuvos BVP augimas po sparčios 3,2 proc. plėtros 2013 m. šiemet toliau įgauna pagreitį ir turėtų viršyti 4 procentus. 2015 metais, kai Lietuva turėtų tapti devynioliktąja euro zonos nare, šalies ekonomika pasieks seniai regėtą 5,5 proc. augimo žymą. Tokiai ekonomikos plėtrai įtakos turės įvairūs faktoriai: nuo tvarios finansų sistemos palaikymo dėl atsigaunančio privataus vartojimo iki energetinio saugumo sustiprėjimo. Iki 2012 m. eksportas buvo pagrindinis Lietuvos ekonomikos augimo variklis, ištempęs ją iš 2009 – 2011 m. laikotarpio dugno.
„Eksporto plėtra skatina ir naujų investicijų augimą. Prognozuojame, kad 2014 – 2015 m. dėl lengvesnių finansavimo sąlygų, susijusių su prisijungimu prie euro zonos, smunkant palūkanų normoms, naujų investicijų bus pritraukta dar daugiau, o nuosaikus infliacijos augimas sumažins realiąsias piniginių lėšų skolinimosi sąnaudas. Be to, ir viešasis sektorius, vos sulaukęs teigiamo signalo, jog biudžeto deficitas atitinka konvergencijos kriterijus, vis drąsiau turėtų atrišti investicijų kapšą“, – sako Jonas Akelis, profesinių paslaugų bendrovės EY vyk. partneris Baltijos šalyse.
Pasak J. Akelio, šalies finansų padėtis – daugiau nei džiuginanti: „Vertinant šalies finansų perspektyvą, pro pravertas euro zonos duris jau, galime sakyti, matome sklindančią šviesą. 2013 m. ženkliai iki 2 proc. BVP sumažintas biudžeto deficitas pašalino didžiulę kliūtį euro link. Penkerius metus trukęs viešųjų išlaidų karpymo maratonas ateityje neturėtų stabdyti investicijų į infrastruktūrą ar viešąsias paslaugas. Centrinės vyriausybės skola žymiai sumažėjo – iki 36,5 proc. BVP, – tai leis Vyriausybei, esant poreikiui, dar labiau skatinti šalies ekonomiką ar užtikrinti finansinį stabilumą; erdvės skolinimuisi (nepažeidžiant 60 proc. skolos ribos) dar yra.“
Kol šių metų birželio–liepos mėn. Europos Komisija nepateiks savo vertinimo dėl Lietuvos ekonominių rodiklių atitikties konvergencijos kriterijams, tol šalies ekonomika neturės visiškai aiškaus vaizdo vidutiniu laikotarpiu. Nors 2016 – 2018 m. Lietuvos BVP kasmet turėtų augti apie 5 proc., tačiau dėl egzistuojančios vidaus ir išorės rizikos ūkio rezultatai gali būti ir kuklesni.
Šių metų sausį vidutinė mėnesio infliacija Lietuvoje siekė vos 0,2 proc., o euro zonoje – 0,8 proc. Vidutinė metinė infliacija Lietuvoje taip pat buvo žemiau euro zonos vidurkio. Tačiau stiprėjanti vidaus paklausa, mažėjančios prekių atsargos ir augantis darbo užmokestis 2014 – 2015 m. infliaciją gali padidinti iki daugiau nei 2 proc. Darbo kaštai 2013 m. III ketvirtį Lietuvoje padidėjo 62 proc. palyginti su 1 proc. euro zonoje, todėl sparčiai kylantis darbo užmokestis laikui bėgant mažins santykinį mūsų šalies konkurencinį pranašumą.
Ne iki galo aiški situacija dėl euro zonos tai pat įneša savo kintamųjų į ekonomines prognozes – ypač jei infliacija pradės augti anksčiau, nei Lietuva prisijungs prie bendros valiutos sąjungos. „Delsiant patvirtinti prisijungimą, biudžeto deficito ir kitus konvergencijos kriterijus atitikti bus vis sunkiau, ir tai neigiamai atsilieptų ekonomikos augimui. Be to, kol klausimas dėl euro įvedimo yra neišspręstas, verslas savo investicijas šiek tiek prilaikys bent jau iki tol, kol bus patvirtinta galutinė euro įvedimo Lietuvoje data“, – sakė EY vyk. partneris.
Tradiciškai Lietuvos ekonomiką paveikti gali ir nekilnojamojo turto „burbulai“. Palengvėjusios finansavimo sąlygos ne tik paskatins statybos bendrovių investicijas, bet ir gali pakelti būsto bei biurų kainas dėl turimų ribotų pajėgumų. Būsto kainos 2013 m. III ketvirtį smuko 1,8 proc., kai ketvirtį prieš tai jos didėjo 1,5 proc. Bendras kainų lygis pernai buvo 0,4 proc. mažesnis nei 2012 m., o statybų plėtra sulėtėjo iki 4,9 proc. Vis dėlto Lietuvoje gali pasikartoti kaimynių Estijos ir Latvijos scenarijus, kai po prisijungimo prie euro zonos šalių nekilnojamojo turto kainos šoktelėjo aukštyn.

2013    2014    2015    2016    2017    2018
BVP    3,2    4,1    5,5    5,5    5,3    4,9
Infliacijos lygis    1,0    2,0    2,3    2,1    2,1    2,1
Mokėjimų balansas (% nuo BVP)    0,7    0,0    -1,1    -1,5    -1,4    -1,3
Valstybės biudžeto deficitas (% nuo BVP)    -2,0    -1,4    -0,9    -0,6    -0,3    -0,1
Trumpalaikių palūkanų norma (%)    0,2    0,3    0,3    0,3    0,5    1,4
Valiutos keitimo norma (vietos valiutos ir JAV dolerio santykis)    2,6    2,6    2,8    2,8    2,9    2,9

2013 metai buvo itin geri visai Lietuvos pramonei – eksportas paaugo 6,5 procentų, pagal šį rodiklį pirmaujame tarp Baltijos šalių. Metai buvo sėkmingi ir tekstilininkams: jų eksportas palyginus su 2012 metais išaugo nuo 182,7 mln. iki 2,27 mlrd. litų. Verslininkai džiaugiasi atsikovojantys Vakarų firmas iš Kinijos, tačiau nerimauja dėl darbo jėgos mažėjimo.

Nepaisant to, kad dar tik prieš kelerius metus ši pramonės šaka buvo laidojama, turėjo konkuruoti su naujosiomis kylančiomis ekonomikomis ir kentėjo dėl gyventojų migracijos, situacija gerokai pasikeitė. Tas matyti ir eksporto statistikoje, tą buvo galima pastebėti ir vasarį vykusiuose Lietuvos pramonės, prekybos ir amatų rūmų asociacijos metiniuose apdovanojimuose: tarp už 2013 metų veiklą įvertintų verslininkų, nemažai atstovavo būtent šiai pramonės šakai. Tikimasi, jog atsigaunant pasaulio šalių ekonomikoms, pardavimai dar didės.
Valstybės ramstis
„Lengvoji pramonė buvo, yra ir bus valstybės ramstis“ – tvirtina moteriškus rūbus siuvančios AB „Kauno Baltija“ direktorius Vidas Butkus. „Keista, kai galvojama, jog lietuviška pramonė miršta. Mes buvome ir esame kaip niekad stiprūs, įdarbiname daug šalies gyventojų, įnešame nemažai lėšų į šalies biudžetą“, – tvirtina jis.
Tokios pat nuomonės laikėsi ir UAB „Rožė“ valdybos pirmininkė Nadežda Filipova. „Mes tikrai ženkliai prisidedame prie valstybės ekonomikos, kūrėme naujas darbo vietas net ir per krizę“, – tvirtina ji. Pasak verslininkės, tekstilininkams valstybė galėtų padėti kuo mažesniu kišimusi. „Norėtųsi, kad nedidėtų mokesčiai, jie stabilizuotųsi. Ir žinoma, kad nesikeistų įvairios teisinės normos: verslui reikalingas stabilumas“, – sako N. Filipova.
Kita vertus, pasak verslininkės, gąsdina ir euro įvedimas. Pramoninkai svarsto kaip padidinti darbo užmokestį, kaip išlaikyti darbo jėgą. „Jau dabar pastebime kainų šuolį, tad teks prisitaikyti“, – sako N. Filipova, pridurdama, kad čia galėtų padėti ir valstybė.
Krizė – į naudą
Abu verslininkai šypsojosi paklausti apie krizės poveikį jų verslui. „Iš tiesų, išėjo į naudą: padaugėjo darbuotojų, suformavom patikimą kolektyvą, priėmėme naujus darbuotojus. Net ir per krizę reikia siuvėjų“, – sako UAB „Rožė“ valdybos narė.
Tačiau susirūpinimą kelia tai, kad toks svarbus šalies pramonei sektorius kenčia nuo darbuotojų trūkumo. „Kolektyvo amžiaus vidurkis – keturiasdešimt metų. Tai – pats žydėjimas, tačiau neturime naujų, jaunų, kurie papildytų jų gretas“, – nerimauja N. Filipova.
Nei vienas iš kalbintų verslininkų teigia negalvojąs apie darbo jėgos importą iš užsienio. „Kam tą daryti, jei galime siuvėjas ugdyti čia? Kita vertus, yra gausybė apribojimų: reikia suteikti gyvenamąją vietą bei garantuoti vidutinį šalies, ne sektoriaus, uždarbį. Tai – tikrai daug“, – tvirtina V. Butkus.
Kad trūkstamus darbuotojus turėtų ruošti pati Lietuva, mano ir Lietuvos pramonės, prekybos ir amatų rūmų asociacijos direktorius Rimantas Šidlauskas. „Tai – politinės valios klausimas. Jau seniai kalbame apie tai, kad tam tikrose srityse trūksta darbuotojų. Akivaizdu – jei per metus trūksta tam tikro skaičiaus siuvėjų technologų, kodėl neatsižvelgti į tai skirstant studijų krepšelius?“, – klausia verslininkų asociacijos vadovas. Kita vertus, R. Šidlauskas pasidžiaugė, kad per pastarąjį dešimtmetį, kuomet iš visos Europos gamybinė veikla „bėgo“  į Rytus, Lietuvai pavyko atsilaikyti. „Gaminame greitai ir kokybiškai. Tikriausiai tokia mūsų paslaptis“, – svarsto R. Šidlauskas.
Lietuvos siuvėjus žino ir Vakaruose
Šiuo metu daugelis tekstilės įmonių beveik visą savo produkciją eksportuoja – Lietuvos rinka yra tiesiog per maža, tad orientuojamasi į užsienį. Vakarų kompanijos, dideli prekių ženklai puikiai žino Lietuvos siuvėjus, lanksčiai prisitaikančius prie klientų poreikių bei laiku ir kokybiškai vykdančius užsakymus. „Mes dirbome su itin garsiomis firmomis. Anglai, švedai – kuomet reikia kokybės kreipiasi į mus. Buvo toks laikas, kai visi metėsi į Kiniją. Tačiau, viena vertus, pamatė kokybės skirtumus, kita vertus, pačioje Kinijoje darbininkai ėmė reikalauti didesnių atlyginimų“, – pasakoja N. Filipova.
Pasak verslininkų, būtina susimąstyti, kaip prisidėti prie Lietuvos gamybinių pranašumų stiprinimo. „Tekstilės pramonė – perspektyvi, atnešanti nemažai pelno ir kurianti darbo vietas. Būtina galvoti, kaip prisidėti prie jos stiprinimo, kaip užtikrinti tinkamą darbo jėgos paruošimą ir skaičių“, – teigia R. Šidlauskas.

Daugelis Vidurio ir Rytų Europos šalių pastarąjį pusmetį pasižymėjo nuosekliu ūkio atsigavimu, teigia SEB grupės analitikai šiandien Stokholme paskelbtoje Rytų Europos šalių ekonomikos apžvalgoje „Eastern European Outlook“. Tuo tarpu Rusijos ir Ukrainos ekonomika išsiskyrė prasta padėtimi, kuri savo ruožtu turės neigiamos įtakos Baltijos šalių eksportui.

Greta įsisenėjusių Rusijos ir Ukrainos ekonominių problemų, šių valstybių ūkio perspektyvas temdys jų tarpusavio konfliktas, didinantis lėtesnio augimo riziką ir visame regione.
SEB grupės analitikai pablogino Rusijos ekonomikos augimo prognozę – iki 1,0 proc. 2014 m. ir 1,8 proc. 2015 m. (darant prielaidą, kad Rusijos-Ukrainos konfliktas nepasieks karinio lygmens ir nebus rimto prekybinio embargo nei iš Vakarų šalių, nei iš Rusijos pusės). Praėjusiais metais stagnavo Rusijos eksportas, pramonė ir investicijos, o vartojimas didėjo, tačiau ir pastarasis nuosekliai silpo. Struktūrinių reformų ir investicijų stoka, nepatraukli verslo aplinka rodo trapų ilgalaikį Rusijos ekonomikos potencialą. SEB grupės analitikų teigimu, naftos kainos 2014-2015 m. nuosekliai mažės ir nebus atspara Rusijos ūkiui.
Pinigų politika papildomai ribos Rusijos ekonomikos augimo galimybes – šiemet ir kitąmet centrinis bankas dar padidins palūkanų normas, prognozuoja SEB grupės ekspertai. Masyvus kapitalo nutekėjimas iš šalies ir sunkumai pritraukiant užsienio investicijas taip pat turės neigiamos įtakos. Pasak SEB grupės ekonomistų, rublio nuvertėjimas tęsis toliau ir lems importuojamų prekių brangimą. Kita vertus, valiutos silpimas šiek tiek gerins Rusijos eksporto konkurencingumą ir palengvins federalinio biudžeto pajamų surinkimą. Vartojimą palaikys tvirta darbo rinka, o valstybės skola ir biudžeto balansas, nors ir blogėja, tebėra patenkinami.
Prasčiausia padėtimi Vidurio ir Rytų Europos regione išsiskiria Ukrainos ekonomika, kuri, SEB grupės analitikų prognozėmis, 2014 m. smuks 4 proc. Kitąmet laukiama 2 proc. augimo, atsigaunant eksporto rinkoms, įsivyravus stabilesnei politinei ir finansinei aplinkai bei dėl teigiamo silpnos grivinos poveikio eksportui. Kita vertus, investicijos ir vartojimas patirs smūgį dėl nestabilios politinės ir finansinės padėties bei diržų veržimosi politikos, kuri veikiausiai bus Tarptautinio valiutos fondo (TVF) paramos sąlyga. Ukraina 2014-2015 m. bus smarkiai priklausoma nuo Vakarų šalių finansinės pagalbos – trumpalaikių paskolų artimiausiu laikotarpiu, kol bus gauta TVF parama.
„Baltijos šalių eksporto į Rusiją dalis yra dviženklė visose trijose valstybėse, tad net jei ir nebus įvestos prekybinės sankcijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos eksportui papildomų iššūkių kels Rusijos ekonomikos lėtėjimas. Atsižvelgdami į padidėjusį neužtikrintumą dėl Rusijos ir Ukrainos ūkio tendencijų, pakoregavome ir Lietuvos realaus BVP prieaugio prognozę 2014 m. ir 2015 m. po 0,5 proc. punkto iki atitinkamai 3 proc. ir 4 proc.,“ — sako SEB banko Lietuvoje vyriausioji analitikė Vilija Tauraitė.

Lietuvoje trūksta darbuotojų ar trūksta darbdavių, pasirengusių mokėti didesnį nei minimalų atlyginimą? Kol vieni svajoja apie didelės pridėtinės vertės ekonomiką, kiti kantriai stovi prie konvejerių gamyklose, uždirbdami katino ašaras. Viena vertus, pigi darbo jėga didina įmonių gaminamos produkcijos konkurencingumą, kita vertus, milijoninius pelnus uždirbantys verslininkai neturėtų užmiršti, kad nešeriamas arklys greit pakrato kojas.

Galima labai ilgai samprotauti, kokios objektyvios priežastys lemia, kad Norvegijos žuvies fabrikuose darbininkai uždirba daugiau nei aukštos klasės specialistai baltomis apykaklėmis Lietuvoje, bet dažniausiai viskas paaiškinama šalta ekonomine logika: esame pigios darbo jėgos, pigių sąnaudų ekonomika. Ši aplinkybė daro didžiulę įtaką investicijoms, kuriamoms naujoms darbo vietoms, ir niekur nuo to nepabėgsi. Darbdaviai moka tiek, kiek gali. Bet ar tikrai visada taip? Ar net šalto pragmatizmo laikais tarpusavyje puikiai dera uždirbami šimtai milijonų pelno ir darbuotojams mokamas minimalus atlyginimas, kartkartėmis pamėtėjant dovanų jų vaikams ir surengiant pigų koncertą?
Primityvus, arogantiškas požiūris į darbininkus, laikant juos nieko nevertais tinginiais, kai kuriems verslo savininkams ne tik uždeda šiuolaikinių vergvaldžių karūną, bet ir padeda kurti naują visuomenės klasę – beviltiškų varguolių, kuriems patiems ir jų vaikams nerūpės nei lavinimasis, nei kvalifikacijos kėlimas, nei mistinė „didelė pridėtinė vertė“.
Lietuvos maistininkų profesinės sąjungos vadovė Gražina Gruzdienė tvirtina: „Lietuvių darbdaviai dažnai dirba tarsi trumpalaikei perspektyvai – siekia kuo greičiau praturtėti, uždirbti daug pinigų ir ilgai bei maloniai gyventi. Jiems visiškai nerūpi samdomų žmonių gerovė: ar jie sirgs profesinėmis ligomis, liks su sužalotais sąnariais, pasens anksčiau laiko… Jaunimas kitoks. Jie į tokias darbo vietas neina – jie greičiau emigruoja.“
Integruotos komunikacijos bendrovės „INK agency“ vyriausiasis partneris Kęstutis Gečas pabrėžia, kad verslo ir darbuotojų ginčai dėl atlyginimų nėra tik Lietuvos problema, nes tai užprogramuoja rinkos ekonomikos veikimo principas, tačiau Lietuvoje susiformavo bloga verslo kultūra, kai į darbuotojus žiūrima kaip į ekonominius vienetus, kartais juos prilyginant staklėms ar nekilnojamajam turtui. „Šio požiūrio kilmė susijusi su nelengva verslo istorija – verslą reikėjo sukurti nuo nulio, atlaikyti bent porą krizių (vadinamąją Rusijos 1999-aisiais ir pasaulinę 2008–2009 m.). Ką jau kalbėti apie nuolatinį mokesčių ir verslo aplinkos keitimą. Tai verslininkus užgrūdino ir netgi išugdė tam tikro nuožmumą. Todėl darbuotojai turi suvokti ir Lietuvos verslo situaciją – ji nėra tokia pat kaip Vakaruose, nors ir artėja prie jos“, – aiškina K.Gečas.
Vis dėlto ilgainiui lietuviško verslo atstovų požiūris privalės keistis, nes anksčiau veikusios sėkmės formulės jau nebeveikia: jeigu verslininkas viešai sako, kad neranda darbuotojų net už 5 tūkst. Lt, vadinasi, jis viską matuoja pinigais, o žmonės turi ir kitų poreikių. Todėl pagaliau reikėtų paimti į rankas vadovėlius ir pasidomėti vadinamosiomis minkštosiomis darbo sąlygomis. Šalia atlyginimo dydžio, darbo valandų skaičiaus, – vardija ekspertas, – privalo atsirasti ir tokie dalykai, kaip liberalesnis valdymo stilius, darbo vietos patogumas, poilsio zonos, lankstus darbo grafikas jaunoms šeimoms ir kt. Tai padeda pritraukti talentingų žmonių ir juos išlaikyti.”

Kiek kainuoja duonos kepalo suraikymas

Jau keletą metų spaudoje vis linksniuojamos „Vičiūnų“ įmonių grupės gamyklos Plungėje: darbuotojai grasino streikais, profsąjungos kovojo dėl kolektyvinės darbo sutarties pasirašymo, skundėsi sunkiomis darbo sąlygomis, viršvalandžiais, prievole dirbti per šventes, o svarbiausia – minimaliais atlyginimais. „Kaip gyvenate šiandien?“ – klausiame „Vičiūnų“ grupės įmonių Plungėje darbuotojų profesinės sąjungos komiteto pirmininkės Vilmos Kūrienės.
„Padėtis sudėtinga: bendrovėje „Plungės kooperatinė prekyba“ reikalai šiek tiek pagerėjo, bet įmonėse „Plungės duona“ ir „Baltic food partners“ padėtis ašaringa ir labai skaudi. Ten jau niekas nebenori dirbti, jie priima laikinus darbuotojus per agentūras, o žmonėms ir toliau mokamas visiškas „mizeris“, – pasakoja V.Kūrienė.
Be to, problemų kelia ne tik darbo užmokesčio dydis, bet ir darbo apmokėjimo tvarka: įmonėse įsišaknijusi praktika, kai darbuotojams nustatomas minimalus bazinis atlyginimas ir kintamoji dalis, priklausanti nuo pagamintos produkcijos kiekio. Darbuotojai tvirtina, kad tų sugalvotų normų fiziškai dažniausiai neįmanoma įvykdyti! O neįvykdei – jokios papildomos atlyginimo dalies ir negausi, tik pliką minimumą.
V.Kūrienės teigimu, teisybės ieškota ir Darbo inspekcijoje, ir kitose institucijose, kreiptasi net į mokslininkus, kad šie padėtų suprasti, pagal kokią formulę yra nustatoma, kiek vienas žmogus per dieną gali pagaminti vienokios ar kitokios produkcijos. „Nėra tokios formulės. Todėl UAB „Plungės duona“ direktorius kaip nori, taip ir skirsto kintamąją atlyginimo dalį. Kam nori – tam duoda, kam nenori – neduoda. Todėl ir kaunamės dėl kolektyvinės sutarties, kurioje būtų įtvirtintos darbo apmokėjimo taisyklės. Bet sekasi sunkiai – darbdavys nenori atsisakyti esamos tvarkos, nesutinka, kad būtų įvestas valandinis darbo apmokėjimas, nes neva darbuotojai tada veltėdžiaus“, – sako „Vičiūnų“ įmonių grupės Plungėje profsąjungos lyderė.
Tada streikuos? Ne, nestreikuos, nes nemato prasmės. Bet piketus ir mitingus organizuoti ketina.
„Ar Visvaldas Matijošaitis Plungėje yra geras darbdavys?“ – tiesiai klausiame V.Kūrienės. Ji atsako: „Tai kad mes jį labai retai matome. Prieš kokius ketverius penkerius metus dar atvykdavo, bendraudavo su darbuotojais, o dabar viską sprendžia vietiniai vadovai.“
Plungėje, kaip ir visoje Lietuvoje darbai nesimėto, bet vis tiek nė vienas tų, kurie išėjo iš „Vičiūnų“ įmonių, pasak V.Kūrienės, neverkė. Po ilgų derybų „Plungės kooperatinėje prekyboje“ padėtis ėmė keistis, bet prie įmonių „Vičiūnai ir partneriai“, „Baltic food partners“ eilės norinčiųjų dirbti nesirikiuoja.
Lietuvos maistininkų profesinės sąjungos vadovė G.Gruzdienė atsidūsta: su „Vičiūnų“ įmonių grupe derėtis nelengva, bet čia problema gilesnė, nei vien šio darbdavio požiūris. „Na, kas gali nustatyti, kiek žmogus pajėgus suraikyti duonos? Niekas. Bet visa tai vyksta bendrame Lietuvos darbo užmokesčio chaose, ir jeigu darbdavys plaukioja tame pačiame puode, jis elgiasi pagal jame galiojančius principus. O juk dar prieš keletą metų sakėm: kiek mokėsit, tiek ir gausit atgal – iš minimalios algos žmogus jokios investicijos nei į save, nei į vaikus nedarys, ateis laikas, ir nebebus kvalifikuotos darbo jėgos“, – konstatuoja G.Gruzdienė.
Kita vertus, čia svarbus ir pačių darbuotojų sąmonėjimo procesas: daugelis mano, kad atvažiuos kažkas iš Vilniaus ar net paties Briuselio ir išspręs visas jų problemas. Pasak G.Gruzdienės, „Vičiūnų“ įmonėse Plungėje platinamos anketos, darbuotojams siūlomos veikimo priemonės (piketuoti, kelti kolektyvinį ginčą), bet dažnai jie mano, kad tai darys ne patys, o profsąjungų veikėjai iš Vilniaus.
„Tai didžiulė mąstymo spraga – per porą dešimtmečių žmonės taip ir nesuprato, kad yra patys už save atsakingi. Įsivaizduokit, pakiša kažkam naują darbo sutartį, paspaudžia, jog greičiau pasirašytų, o vėliau išaiškėja, kad žmogus sutiko dirbti keturias dienas per savaitę ar kad jo atlyginimo kintamoji dalis pakeista. Pasako, kad dabar viskas priklausys nuo kažkokių mistinių veiklos rezultatų, pavyzdžiui, sutaupytų šilumos resursų…“ – pasakoja G.Gruzdienė.

Pasaulio ekonomikos pagrindas tampa tvirtesnis, teigia SEB grupės analitikai Stokholme paskelbtoje pasaulio ekonomikos apžvalgoje „Nordic Outlook“. Didžiausių pasaulio ūkių plėtra pamažu įsibėgėja, nors tebėra priklausoma nuo agresyvios skatinančiosios pinigų politikos.

Kaip pažymi SEB grupės ekonomistai, svarbiausiu globalios ekonomikos atspirties tašku tampa išsivysčiusių šalių atsigavimas. Tuo tarpu kylančiose rinkose atsiranda vis daugiau probleminių ekonomikos sričių, kai kuriose šalyse ūkio plėtra stabdoma ekonominės politikos priemonėmis arba papildomų sunkumų kelia politiniai neramumai.

JAV ekonomikos plėtra 2014 m. pastebimai pagyvės. SEB grupės analitikų prognozėmis, realus BVP šiemet padidės 3,3 proc., palyginti su 1,9 proc. 2013 metais. Tam įtakos turės keli svarbūs veiksniai: mažės nedarbas, gerės namų ūkių finansų padėtis, atsigaus nekilnojamojo turto rinka, mažės taupymas valdžios sektoriuje ir tebesitęs skatinančioji pinigų politika. SEB grupės analitikai tikisi ir investicijų atsigavimo JAV, kuris padėtų sustiprinti ilgalaikį ekonomikos augimo potencialą.

Anot SEB grupės ekonomistų, euro zonos ūkio perspektyvos taip pat pamažu šviesėja, nors kliuvinių sėkmingam augimui vis dar yra. Ekonomikos nuosmukis euro regione baigėsi, o kryptinga Europos centrinio banko (ECB) politika padėjo sumažinti skolinimosi kainą labiausiai krizės pažeistoms šalims. Kita vertus, nedarbo lygis tebėra rekordiškai aukštas, defliacijos rizika išlieka nemaža, bankų sistemos problemos dar gana aštrios ir reikalinga tolesnė pažanga glaudesnės ekonominės integracijos kelyje. SEB grupės analitikų prognozėmis, 2014 m. euro zonos BVP padidės 1,0 proc., o ECB palūkanų normos iki 2015 m. pabaigos nebus pakeistos.

Latvijos ir Lietuvos ekonomikos augimo sparta, pasak SEB grupės analitikų, artimiausiais metais išliks didžiausia tarp Europos Sąjungos šalių. Estijos BVP plėtros tempas 2014-2015 m. atsities iki 2,5-3,0 proc. po ženklesnio sulėtėjimo praėjusiais metais. Privataus vartojimo atsigavimas turės lemiamos įtakos ūkio augimui, tačiau eksportas taip pat kilstelės Baltijos šalių ekonomiką. Infliacija visose trijose šalyse bus kukli, bet tinkamos darbo jėgos trūkumas gali kelti tam tikrų augimo sunkumų.

„Prognozuojamas pasaulio ekonomikos stiprėjimas sudaro palankų foną tolesniam Lietuvos ekonomikos atsigavimui. Tarp svarbiausių eksporto partnerių, prastesnės tendencijos numatomos Rusijoje, tačiau kitų šalių perspektyvos atrodo geresnės. Be to, ECB palūkanų normos išliks mažos ir pasitarnaus aktyvesniam gyventojų ir įmonių skolinimuisi“, – sakė SEB banko Lietuvoje vyriausioji analitikė Vilija Tauraitė.

Aukštesnis išsilavinimo lygis, priešingai, nei norima tikėti, neturi tiesioginio poveikio ekonomikos produktyvumui.

Lietuvoje labai nuoširdžiai nerimaujama dėl esą smunkančios šalies bendrojo išsilavinimo kokybės, aukštojo mokslo, kuris esą verslui neparengia tinkamos darbo jėgos ir tarsi savotiškai nepateisina jauno žmogaus lūkesčių, ar prastėjančių tarptautinių tyrimų santykinių Lietuvos moksleivių išsilavinimo rodiklių. Abejoti savo žinių kokybe ir gebėjimu kūrybiškai tomis žiniomis žaisti, be jokios abejonės, yra geras dalykas, tiesa, tik remiantis asmenine perspektyva. Kai panašios tezės tiesmukai pritempiamos iki visos šalies ateities, neišvengiamo būtent todėl prasidėsiančio konkurencingumo mažėjimo ir šalies ūkinio nuosmukio, patenkame į visiškai duomenimis nepagrįstų mitų, kuriuos maitina vienas vienintelis šaltinis – „kaip visi žino“, lauką.
Tarkime, „visi žino“, kad ekonomikos plėtrai būtina gerai išsilavinusi darbo jėga, tad pasaulyje atsirado (nors pastaruoju metu ir tyliai agonizuoja) netgi žinių ekonomika, pateikta kaip tramplinas į klestėjimą. Deja, aptikti griežtų įrodymų, kurie patvirtintų, kad bendras didesnis išsilavinimo lygis augina šalies gerovę, labai sudėtinga. Dar sunkiau įrodyti, kad švietimo metu gautos žinios didina valstybės produktyvumą. Ir jau visai neįmanoma pateikti aiškių sąryšių, kurie leistų manyti, kad aukštesnis daugumos valstybės gyventojų išsilavinimas automatiškai reiškia ir didesnes jų pajamas bei turtingesnį gyvenimą.
Dar 2001 m. “The World Bank Economic Review” išspausdino itin didelį atgarsį sukėlusį Harvardo ekonomisto Lanto Pritchetto straipsnį, kuriame buvo nagrinėjami didelės išsivysčiusių ir besivystančių valstybių grupės 1960–1987 m. duomenys. Tyrimu siekta nustatyti, ar tikrai augantis išsilavinimo lygis tiesiogiai veikia ekonomikos augimą. Išvada (beje, rimtais tyrimais taip ir nepaneigta iki šiol) nepaguodė: esama pernelyg mažai įrodymų, kurie patvirtintų paplitusią nuomonę, kad augantis bendras išsilavinimo lygis galiausiai reiškia ekonomikos augimą.
Aukštesnis išsilavinimo lygis, priešingai, nei norima tikėti, neturi tiesioginio poveikio ekonomikos produktyvumui. Akivaizdu, kad didelė dalis išsilavinusiam žmogui privalomų žinoti dalykų, pavyzdžiui, literatūra, istorija, muzika ar filosofija, net netiesiogiai neturi ryšio su didėjančiu gamybos produktyvumu. Vertinant iš siauro ekonominio taško, tokių dalykų mokymas – vien laiko ir lėšų švaistymas, tą labai dažnai ir noriai primena visokių verslo draugijų ir asociacijų vadai bei ideologai, pabrėždami būtent praktinio, „ne teorinio“ išsilavinimo pirmenybiškumą.
Panašios lemties galiausiai sulaukia ir dalykai, kurie lyg ir labiau sietini su gamyba ir praktika, – matematika ar gamtos mokslai. Juk akivaizdu, kad kokiam investicijų bankininkui, tarkime, biologijos žinios absoliučiai nereikalingos, o šou verslo atstovas gali puikiausiai išsiversti be matematikos. Net tose darbo vietose, kurios, atrodytų, tiesiogiai susijusios su minėtais dalykais, absoliučios daugumos žinių, gautų mokykloje ir net universitete, niekada neprireikia. Tad net tariamai į produktyvumą nukreiptas išsilavinimas nėra taip jau labai svarbus. Pavyzdžiui, palyginus įvairių šalių matematinio išsilavinimo lygį ir jų ekonominį lygį nerasta jokios statistiškai reikšmingos priklausomybės: Jungtines Valstijas matematikos srityje lenkia ir tikrai ekonomiškai silpnesnės Kazachstanas, Rusija, ir Lietuva su Latvija.
Žinoma, galima bandyti aiškinti, kad šiais laikais, kai pagrindinis turto šaltinis – idėjos, švietimo svarba tikrai padidėja. Juk geriau išsilavinusi tauta ir tų idėjų turėtų pagimdyti daugiau. Ir vėl: ekonominė perspektyva aiškiai rodo, kad modernių technologijų amžiuje tų žinių, kurios siejamos su produktyvumu, išmanymas daugumoje sričių yra gerokai mažesnis nei anksčiau, ypač turtingose, išsivysčiusiose šalyse. Kas dabar kieme remontuoja savo automobilį? O juk dar neseniai toks gebėjimas buvo privalomas kiekvienam tikram vyrui, kurį likimas apdovanojo žiguliuku ar moskvičiumi.
Patinka mums tai ar ne, bet augant paslaugų sferai vis daugiau žmonių dirba jokio rimtesnio išsilavinimo nereikalaujančius darbus. Vardiju darbuotojus, kurių, pasak prieš porą savaičių paskelbtos verslininkų apklausos, pasigenda dabartiniai Lietuvos darbdaviai: virėjai, siuvėjai, padavėjai, šaltkalviai, slaugytojai, suvirintojai, staliai….
Beje, kaip ypatingas pranašumas minimas rusų kalbos mokėjimas, ir šis dalykas, kaip niekas geriau, parodo, kad gražios kalbos yra kalbos, o tikrovė turi savo pavidalus. Nė vienai šių darbo vietų (išskyrus nebent gerus rusų kalbos įgūdžius) tikrai nereikia ilgų mokslo metų, ypač jei įvertinsime, kad net tos, kurios anksčiau reikalavo gerų mechanikos žinių, dabar, kai vis daugiau žinių įsikūnija mašinose, lengvai automatizuojamos.
Lieka dar vienas, tikėtina, stipriausias argumentas, kuris galėtų padėti paneigti išsilavinimo ir ekonomikos augimo sąsajų neapibrėžtumą. O gal šalis, kuri gali pasigirti turinti labai išplėtotą aukštojo mokslo tinklą ir daug studentų, neišvengiamai praturtėja? Ir va čia prasideda bene įdomiausi dalykai. Aukštasis, ypač universitetinis, mokslas iš esmės turi atlikti vieną labai svarbią funkciją – nustatyti asmens vietą įdarbinimo hierarchijoje. Daugelyje darbo vietų svarbios ne tiek specialios žinios, kiek bendra inteligencija, disciplina, gebėjimas savarankiškai organizuoti savo veiklą. Jei šalyje studentų nėra pernelyg daug, tai universiteto diplomas darbdaviui ir suteikia minėtą informaciją, o absolventui realiai suteikia galimybę užimti darbo vietas, kuriose svarbesnės bendros, o ne specialios žinios. Tačiau peržengus tam tikrą ribą visi, kurie apskritai nori rasti savo vietą darbo rinkoje, tarsi privalo turėti aukštojo mokslo diplomą. Tokiai pasiūlai didėjant, spaudimas turėti diplomą stiprėja toliau, ir galiausiai matome diplomų devalvaciją ir bendrą smunkantį aukštojo išsilavinimo lygį, kuris jau nebeatlieka savo pirminės „išrūšiavimo“ funkcijos. Prisimindami, kad aukštasis mokslas yra brangus malonumas, vietoj turto prieaugio galime kalbėti apie žmogiškųjų ir materialių išteklių švaistymą.
Pabaigoje – kelios nemalonios išvados. Pirma, duomenys leidžia manyti, kad nuo tam tikro lygio švietimo kapitalo didinimas, priešingai, nei tikimasi, lėtina ekonominį augimą. Antra, jei išsilavinusios darbo jėgos pasiūla sparčiai didėja, o paklausa stagnuoja, išsilavinimo grąža gali labai staigiai mažėti. Beje, tai ne vienus metus stebima ir Lietuvoje. Trečia, švietimo kokybė gali būti tokia menka, kad ilgi lavinimo metai visiškai nepadidina žmogiškojo kapitalo.
Visus šiuos tris dalykus tikrai verta prisiminti ir kalbant apie esą „neišvengiamai teigiamą“ švietimo įtaką, ir renkantis būsimą gyvenimo kelią.

Jei išsilavinusios darbo jėgos pasiūla sparčiai didėja, o paklausa stagnuoja, išsilavinimo grąža gali labai staigiai mažėti.

Lietuvos Vyriausybė svarstė daugybę emigracijos problemos sprendimo strategijų, tačiau emigracijos, ypač protų nutekėjimo nesustabdė. O ką siūlo patys svetur daug pasiekę mūsų tautiečiai?
Žilvinas Mecelis – vienas tokių, kuris jau gali rinktis, kurioje pasaulio finansų sostinėje dirbti už lietuvišku masteliu aukštą atlygį. Dabar jis dirba su Londone įsikūrusiu investicijų fondu „Covalis Capital“, anksčiau vadovavo investavimo padaliniui „Noble Group“ kompanijoje Honkonge, Niujorko investicijų fondo „Zimmer Lucas Partners“ departamentui, dirbo viename didžiausių Europos alternatyvaus investavimo fondų „GLG Partners“.
Ž.Mecelis stebisi, kad apskritai Lietuvos valdžia nesusieja protų nutekėjimo ir valstybės biudžeto. Aukštos kvalifikacijos specialistų emigracija itin skaudžiai kerta per mokesčių surinkimą, vadinasi, per valstybės ateities perspektyvas.
Ž.Mecelio idėjos, kaip realiai spręsti ir protų nutekėjimo, ir Lietuvos valstybės biudžeto – “Veido” interviu.

Ž.M.: Emigracija – ne tik socialiniai nuostoliai, kai žmogus išvažiuoja, dalis emigrantų vaikų auga atskirai nuo vieno ar abiejų tėvų, žlunga šeimos ir panašiai, bet ir didžiulis nuostolis valstybei, vertinant ateities mokesčių surinkimo perspektyvą. Tačiau Lietuvoje nevyksta gilesnės ir platesnės diskusijos ta tema, nors diskusija apie emigraciją turėtų būtinai apimti mokesčių mokėtojų skaičių ir mokesčių surinkimo lygį.
Jei nekuriame gerai apmokamų darbo vietų, prarandame nemažas mokesčių sumas ir skatiname emigraciją. Vos tūkstantis sėkmingų lietuvių, kurie čia, Lietuvoje, uždirbtų vakarietišką atlyginimą, galėtų išlaikyti dešimteriopą skaičių pensininkų, palyginus su tuo, kiek jų išlaiko tiek pat asmenų, gaunančių minimalią algą. Maža to, jei nebus aukštų pajamų darbo vietų, ne tik negrįš emigrantai, bet ir Lietuvoje gyvenantys protai ieškos tokių darbo vietų svetur. Taip valstybėje mažės žmonių, turinčių vertingų idėjų, o valstybės biudžetas negaus pajamų, kurių reikia pensijoms, mokytojams, policininkams gydytojams, valstybės investicijoms.
Didžiojoje Britanijoje ir kitose ES šalyse aktyviai dirbama, siekiant privilioti protus – net Portugalija visai neseniai įvedė ir tyliai reklamuoja lengvatines mokestines sąlygas aukštai apmokamiems profesionalams, tuo tarpu Lietuvoje tokia diskusija tik mezgasi.
VEIDAS: Ką konkrečiai siūlote, kad padėtis keistųsi?
Ž.M.: Pirma, reikia panaikinti mokesčių neteisybę. Lietuvoje darbo santykių sutartis yra sudarę apie 1 mln.žmonių, iš jų 300 tūkst. – valstybės sektoriaus darbuotojai, t.y. išlaikomi valstybės biudžeto. Vadinasi, apie 700 tūkst. žmonių, kurie dirba privačiame sektoriuje ir gauna palyginti su kitomis ES šalimis palyginti mažas vidutines pajamas (apie 1,7 tūkst. Lt į rankas) yra atsakingi už didžiosios dalies mokesčių į valstybės biudžetą surinkimą, t.y.sveikatos, švietimo, saugumo, socialinės apsaugos sistemų išlaikymą. Taip pat moka ir už daugumos 600 tūkst. pensininkų pensijas, valstybės įsipareigojimus, vaikų išlaikymą, oficialių bedarbių išmokas.
Tačiau apie 300 tūkst. įvairių nedirbančių pagal darbo santykius asmenų turi mokesčių lengvatų: 120 tūkst. ūkininkų, 60 tūkst. vykdančių individualią veiklą ir 40 tūkst. veikiančių su verslo liudijimais turi „Sodros“ lubas bei lengvatų pajamų mokesčiams (30 proc. sąnaudų atskaitą be pateisinamų priežasčių ir pan.). Kodėl tuomet IT specialistai, inžinieriai ar finansų analitikai turi mokėti visus mokesčius, nors tai – eksportą kuriančios profesijos, specialistai, galintys dirbti ir svetur, o lengvatiniais mokesčiais skatinamos dirbančiųjų grupės – daugiausia vietinių, kitose šalyse sunkiau pritaikomų profesijų veiklos, man niekas negali paaiškinti. Jei visi tie 300 tūkst. žmonių, turinčių mokesčių lengvatų, susimokėtų standartinius mokesčius, tai turėtų didžiulę paskatą ir kitiems brangiai apmokamiems žmonėms mokėti mokesčius Lietuvoje, o tai leistų padidinti neapmokestinamą minimumą ir iš to išloštų visi mažiau uždirbantieji.
VEIDAS: Kaip dar siūlote keisti galiojančius mokesčius?
Ž.M.: Pokyčius reikėtų daryti konstruktyviai, kad visi jaustųsi truputį pralaimėję, truputį laimėję. Pradėti reiktų nuo elementarių mokesčių sistemos pakeitimų – darbo santykiuose įvesti „Sodros“ įmokų lubas (juk išmokų lubos yra, o įmokų – ne), išlyginti kapitalo ir darbo apmokestinimą daugmaž ties 15 proc. riba ir, kaip minėjau, visiems kiek įmanoma suvienodinti mokesčius be išimčių. Mokesčių surinkimas turėtų padidėti, o per neapmokestinamo minimumo pakėlimą būtų galima mažinti mokesčius tiems, kurie gauna mažesnius nei vidutinius atlyginimus.
Lietuvoje apskritai mokesčius mokėti skatinama per baimę būti nubaustam. O atsiradus mokesčių teisingumo, solidarumo jausmui, tikiu, nors kažkiek mažėtų ir šešėlis. Tai sudarytų sąlygas kurti gerai apmokamas darbo vietas ir konkuruoti su kitomis šalimis dėl aukštos kvalifikacijos darbuotojų. Dabar mūsų valstybė su kitomis apskritai nekonkuruoja dėl gerai apmokamų darbo vietų, nėra net tokios strategijos. Didžioji Britanija, nepaisydama imigracijos problemų, turi imigracijos skatinimo programą gerai apmokamoms darbo vietoms aukštos kvalifikacijos darbuotojams, kovoja dėl protų, suteikia mokestines paskatas jiems čia atvažiuoti, nes ši valstybė supranta, kad reikia pritraukti gabių žmonių ir tokių mokesčių mokėtojų, kurie mokės didelius mokesčius. Beje, ir aš emigravau iš Niujorko į Londoną dėl šios priežasties ir pirmus trejus metus mokėjau perpus mažesnio nei standartinis tarifas mokesčius. Bet vis tiek valstybei tai apsimoka.
VEIDAS: Kalbate apie „Sodros“ įmokų lubas, apie solidarumą. Tačiau dabartinė valdančioji dauguma, atvirkščiai, žadėjo progresinius mokesčius ir kai kurie rinkėjai tik todėl už juos ir balsavo.
Ž.M.: Valstybėje, kuri turi tokią didžiulę emigracijos problemą, progresinių pajamų mokesčių įvedimas būtų didelė klaida, o progresinių pajamų mokesčių poveikis biudžeto surinkimui būtų labai negatyvus. Vienintelė Lietuvoje progresyvinių mokesčių kryptis, turinti perspektyvą – mažiau uždirbančiųjų asmenų mokesčių mažinimas bei didinimas leidžiamų atskaitymų (pavyzdžiui, už auginamus vaikus).
VEIDAS: Vis dėlto kaip paaiškintumėte Lietuvos dirbantiesiems, kurių atlyginimo vidurkis „popieriuje“ siekia 2,3 tūkst. Lt, kodėl jie turi atiduoti mokesčiams apie 500 Lt ir išgyventi už likusius, o tas, kuriam jau po tokių pat mokesčių lieka dešimteriopai daugiau, turėtų mokėti mažesnio tarifo mokesčius?
Ž.M.: Pirmiausia reikia atskirti pajamų mokesčius nuo „Sodros“ – juk „Sodra“ yra ligos ir senatvės išmokų draudimas, taigi ir turėtų veikti draudiminiu kaupimo principu. Tačiau Lietuvoje taip nėra – „Sodra“ tiesiog yra perskirstymo sistema, kurios pagalba mokame dabartiniams pensininkams, ir ji neturi nieko bendro su draudimu ir kaupimu. Be to, „Sodros“ lubos jau egzistuoja tiems 300 tūkst. asmenų, tokiems kaip notarai, advokatai, ūkininkai, dirbantieji su verslo liudijimais.
Tuo tarpu pajamų mokesčiai Lietuvoje jau yra progresiniai – juk neapmokestinamas pajamų dydis labiausiai pasitarnauja mažai uždirbantiems. Tad reikia suprasti, kad „Sodros“ lubų įvedimas labiausiai pasitarnautų ne turtingiems asmenims, o profesionalams, investavusiems laiko ir pinigų į aukštąjį mokslą perspektyviose profesijose.
Šiuo metu daugiau nei 10 tūkst. litų uždirba saujelė žmonių – paprasčiausiai neturime ką apmokestinti progresiniais pajamų mokesčiais. O tokia alga Europoje net nėra vidutinis mėnesinis gero profesionalo Europoje atlyginimas – jis bent  pusantro karto didesnis. Antra, „Sodros“ lubos būtų prieinamos visiems – tai reiškia, kad bet kuris darbuotojas būtų suinteresuotas mokytis, tobulėti, kad kurtų didesnę pridėtinį vertę, uždirbtų daugiau ir iš to gautų naudos. Trečia, turtinguosius galima apmokestinti kitaip – per mokesčius už turtą, kas daug geriau atspindi turtinę nelygybę. Duokime galimybę tiems, kurie neturi jokio kito, išskyrus intelektinį kapitalą savo darbo dėka, susikurti ir finansinį kapitalą – iš to valstybė tik laimės.
VEIDAS: Tačiau kad ir kaip reformuotume mokesčių sistemą, Lietuvoje mokami sąlyginai dideli atlyginimai vis tiek nepalyginami su vakariečių. Tai kaip atsivilioti į Lietuvą ar bent jau išlaikyti aukščiausios kvalifikacijos darbuotojus?
Ž.M.: Sovietų sąjungos „dėka“ neturime kapitalo – savo Rothschildų dinastijų su didžiuliu kapitalu. Žmonės, kurie  nori užsidirbti, čia turi užsidirbti per darbo santykius, tik vienetai turi kapitalo. Tačiau darbą apmokestiname nekonkurencingai, ir tai yra emigraciją skatinantis veiksnys, nes išvažiuoja žmonės, kurie nori dirbti ir užsidirbti. O juk žmonės yra pagrindinis Lietuvos resursas.
Pagal oficialią „Sodros“ statistiką žmonių, kurie uždirba daugiau kaip 10 tūkst. per mėnesį, Lietuvoje yra tik kiek daugiau nei 0,5 proc. dirbančiųjų. O kiek tarp jų yra ne privataus verslo, t.y. valstybinių įmonių ar įstaigų vadovų? Išvada tokia: verslininkų Lietuvoje yra, bet jie nekuria gerai apmokamų darbo vietų. Ir net dirbantys užsienio įmonių padaliniuose, kurie uždirba daugiau, pavyzdžiui, aukštos kvalifikacijos specialistai iš „Barclays“ ar „Danske banko“, geriausi IT specialistai, tie, kieno darbas  konkurencingas tarptautiniu mastu, kai tik pasieks konkurencingą lygį, emigruos. Tai jau dabar vyksta. „Sodros“ lubos, darbo apmokestinimo sumažinimas, lengvatų ir išimčių naikinimas (minėtiems 300 tūkst. dirbančiųjų ne pagal darbo santykius) skatintų mokėti visus mokesčius, užuot ieškojus landų juos legaliai apeiti, emigruoti ar iškelti įmonę į palankesnių mokesčių valstybę. Tada padidėtų ir biudžeto surenkamumas.
VEIDAS: Lietuvoje džiaugiamasi, kad emigrantai kasmet artimiesiems į Lietuvą atsiunčia apie 4 milijardus litų ir tai nemažas indėlis ekonominei situacijai.
Ž.M.: Žinoma, tai pagalba, bet vertinant iš fiskalinės pusės sunku tai vertinti palankiai. Jei nors dalis tokių sumų mokesčių forma tiesiogiai patektų į biudžetą, augtų pensijos ir algos medikams, policininkams, mokytojams. O jiems reikia kuo greičiau jas kelti, nes jauni specialistai viliojami kitų ES šalių.
VEIDAS: Bet viešasis sektorius ir taip neadekvačiai brangus, didelis, neefektyvus.
Ž.M.: Šalia minėtos mokesčių reformos siūlyčiau kitą svarbią strukturinę reformą: per artimiausius penkerius metus reikia perpus sumažinti valstybės aparatą. Būtina mažinti ir visą viešąjį sektorių, nes jei valstybėje gyvena mažiau žmonių, mažiau reikia ir viešojo sektoriaus darbuotojų. Dabar palyginus viešojo sektoriaus tarnautojų skaičių su kita dirbančia populiacija, Lietuvoje šis santykis vienas didžiausių ES. Taip negali būti, nes viešasis sektorius išlaikomas iš mokesčių mokėtojų pinigų, tad jei statistiškai matyti, kad mokėtojų mažėja, privalo mažėti ir jų išlaikomų asmenų.
Bet likusiems dirbti valstybės tarnautojams, gydytojams,  policininkams, mokytojams reikia bent 50 proc. padidinti  atlyginimus  ir efektyvinti jų darbą.
Dar vienas aspektas, su kuriuo reikia kovoti – korupcija. Juk kai kurie valdininkai dešimtmečiais dirba valdžios institucijose už palyginti ne tokius jau didelius atlyginimus. Nejaugi jie tokie Lietuvos patriotai? O gal reikėtų paklausti, iš kur tuomet kai kurių namai prestižiniuose sostinės mikrorajonuose ar užmiesčio vilos? Korupciniai dalykai – tai valstybės vėžys.
VEIDAS: Vyriausybė prieš porą savaičių priimtose Migracijos politikos gairėse pripažino, kad išsiversti be imigrantų bus sunku. Bet kaip įveikti neigiamas visuomenės nuostatas?
Ž.M.: Mūsų  emigracija, kaip sakoma, aukščiausios rūšies, nes Lietuvos pasas – tai ES pasas, kuris leidžia gyventi ir dirbti ES, daug kur kitur laisvai keliauti. Tuo tarpu imigracijos politika – kaip Baltarusijoje.
Visos šalys priima žmones, kurie atneša mokesčius. Mes daugiau galvojame apie emigrantų susigrąžinimą, bet ir imigracijos procesas turi būti – gal, pavyzdžiui, „žalios kortos“ principu, remiantis norinčiųjų imigruoti kvalifikaciją? Jei žmogus su savo išsilavinimu ir atlyginimu nori persikelti čia iš Ukrainos, nes ten neįmanoma vystyti švaraus verslo,  ir čia mokėti nemažus mokesčius, kodėl ne? Bet reikia paaiškinti mūsų gyventojams, kodėl mes jį priimam – nes jis per sumokamus mokesčius prisidės prie pensijų mokėjimo bei algų biudžetininkams didinimo. Jei šių dviejų punktų nesujungsime, žmonės greičiausiai prieštaraus, nes imigarntų atžvilgiu esame gana uždara tauta.
VEIDAS: Turite idėjų, kaip iš tiesų stabdyti protų nutekėjimą efektyviu būdu – per mokesčių sistemą. Kodėl jų nepasiūlote Lietuvos valdžios institucijoms?
Ž.M.: Siūlau. Štai pateikėme savo idėjas vienos ministerijos atstovams, siūlysime ir premjerui, kitoms ministerijoms. Bet vos pasiūlius nustatyti „Sodros“ įmokų lubas, atsakoma – oi, čia politiškai negerai. Bet juk skaičiavimai rodo, kad tuo pačiu galima padidinti neapmokestinamą  minimumą – taip daugmaž visi laimėtų. Ir tik socialdemokratai, jų lyderis Algirdas Butkevičius galėtų dabar daryti, kas reikalinga, nes turi didelį visuomenės pasitikėjimą.
Bet jei nieko nebus daroma, daugiau uždirbantys žmonės radikalės ir imsis kitų priemonių – emigruos, perkėlinės verslą su visais darbuotojais į kitas šalis. Lietuvoje ir taip turime žlugdančią emigraciją, bet nedalyvaujame globaliame konkurencijos dėl itin kvalifikuotų dirbančiųjų procese. Reikia susieti emigraciją su mokesčių politika ir resursų valdymu, nes turime vienintelį resursą – žmones. Mes net nesuvokiame, kad emigracija – tai problema su fiskaliniu efektu.
O kas bus po šešerių metų, kai baigsis trečiasis ES paramos etapas? Ką darysime 2020 m.: protai išvažiavę, ES pinigų nežinia kiek bus; į biudžetines pareigas niekas nenorės eiti, nes nebus iš ko mokėti arba ką „susikombinuoti“, o didžiausius mokesčių mokėtojus būsime praradę; imigrantų bijome; mokesčių lengvatomis skatinome ne „eksportuojamas“ profesijas, o notarus, advokatus ir „turginius“ verslo liudijimus?
Pažiūrėkite į Detroito statistiką – buvo 2,2 mln. gyventojų, dabar 1,2 mln., iš kurių 800 tūkst. priklausomi nuo miesto biudžeto. Ir pas mus taip gali būti, juk gyvename atviroje ES erdvėje, kur yra laisvas asmenų judėjimas. Paradoksas: per visus nepriklausomybės metus dėl emigracijos Lietuva prarado apie 40 proc. darbingų mokesčių mokėtojų – daugiau, nei per Antrąjį Pasaulinį karą. Ir šis procesas nesustoja. Jau dabar daugeliu rodiklių atsiliekame nuo Latvijos ir Estijos – tuoj galėsime lygintis tik su Bulgarija ar Rumunija.
Jei niekas nesikeis, turime visus šansus tapti ES Detroitu – net jei emigracijos mastas ir kiek mažės. Juk ir toliau prarasime protus, kurie kurtų mūsų valstybėje gerus, progresyvius pokyčius, čia daug uždirbtų ir mokėtų teisingus mokesčius. Protų nutekėjimo efektas mokesčių surinkimui ilgainiui kirs labai skaudžiai. Sprendimų reikia ieškoti nedelsiant.

Vyriausybė 2014 m. proveržio tikisi nedarbo mažinimo, energetinio efektyvumo, kovos su šešėliu ir investicijų skatinimo srityje, tačiau ekspertai prieštarauja, kad esminiams pokyčiams jokių prielaidų nėra.

Ateinantys metai ypatingų pokyčių Lietuvai neatneš – gyvensime panašiai kaip ir pastaruosius kelerius metus. Ekonominė padėtis po truputį taisysis, tad ir optimistinių gaidų pasigirs vis dažniau, tačiau staigaus pagerėjimo nepajusime nei pagal ekonominius rodiklius, nei pagal piniginės turinį. Šiek tiek daugiau permainų matysime švietimo srityje, nes galiausiai bus apsispręsta, ar aukštasis mokslas Lietuvoje turi būti mokamas, ar nemokamas, ir sveikatos apsaugos srityje, mat žadamos trumpesnės eilės poliklinikose.
2014 m. geresnių naujienų suteiks ir įvairios palankiai susiklosčiusios aplinkybės pasaulinėje rinkoje, turėtų įsivažiuoti taip ilgai laukta daugiabučių renovacija. „Tikimės, kad pavasarį bus renovuojama 500–600 daugiabučių. Tai didins energetinį efektyvumą, mažins gyventojų išlaidas už šildymą ir skatins statybos sektorių“, – viliasi premjeras Algirdas Butkevičius.
Tiesa, pasiklausius Vyriausybės atrodytų, kad 2014-ieji turėtų būti lūžio metai, mat Vyriausybė pasiryžusi sau prisiskirti bet kokį pagerėjimą – nesvarbu, kas jį lemtų. Štai premjeras giriasi, kad 2013 m. Vyriausybei pavyko pasiekti energetikos kainų lūžį, ir po ilgo bei skausmingo energijos brangimo kreivė nuo 2014 m. pakryps žemyn. Tačiau ekspertai prieštarauja, kad Vyriausybė dėl šių rodiklių niekuo dėta, – naftos ir dujų kainos krito pasaulinėje rinkoje, o tai ir leis atpiginti energijos sąnaudas.
2014 m. sulaukti didelių pokyčių Vyriausybė nusiteikusi ir kitose srityse. „Galbūt ne tik dėl reformų, bet ir dėl tam tikrų teisės aktų pakeitimo ar programų vykdymo 2014 m. tikimės sulaukti proveržio įvairiose srityse: nedarbo mažinimo, energetinio efektyvumo, kovos su šešėliu, investicijų skatinimo“, – vardija A.Butkevičius.
O ką apie tai mano ekspertai?

Nedarbas mažės ne dėl programų, o dėl ekonomikos augimo

Priešingai, nei tikisi Vyriausybė, nedarbo srityje jokio proveržio kitais metais neturėtų būti – bedarbių gretos po truputį mažės dėl augančios ekonomikos, tačiau tokiais pat lėtais tempais, kaip ir pastaruosius keletą metų. Lietuvos bankas prognozuoja, kad 2014 m. nedarbo lygis sumažės apie pusantro procento – iki 10,5 proc.
Ekonomistai abejoja, ar nedarbo mažėjimui didesnės įtakos turės ir Vyriausybės pastangos mažinti struktūrinį bei regioninį nedarbą vadovaujantis parengta Užimtumo programa iki 2020 metų.
„Bus rūpinamasi jaunais bedarbiais, siekiant, kad per keturis mėnesius jie pradėtų dirbti, mokytis ar būtų nusiųsti į praktiką. 2013 m. į profesines mokyklas priimtas rekordinis skaičius mokinių – 21,3 tūkst., arba dešimtadaliu daugiau, nei planuota. Mūsų rūpestis ateinančiais metais – spartinti profesinio mokymo sistemos pertvarką, kad sistema būtų lankstesnė, geriau prisitaikytų prie rinkos pokyčių. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija su Ūkio ministerija įpareigotos teikti subsidijas naujam verslui pradėti pažeidžiamoms gyventojų grupėms, ypač jaunimui“, – kokių veiksmų bus imamasi mažinant nedarbą, pasakoja A.Butkevičius.
Lietuvos darbdavių konfederacijos direktorius Danas Arlauskas sutinka, kad prie jaunimo nedarbo mažinimo subsidijos gali prisidėti, tačiau nedarbo mažinimo srityje proveržis sunkiai įmanomas. „Matėme proveržį, kai buvo priimtas įstatymas dėl mažųjų bendrijų: visi džiaugėsi, kiek prikurta naujų bendrijų, bet jos kurtos siekiant išvengti sunkios UAB dalios ir naujų darbo vietų praktiškai nesukūrė, nes juk verslo aplinka nepasikeitė. Proveržio nematome, nes eksportas nedidėja, viešasis sektorius, kuris turi verslo plėtrą užtikrinti, pavyzdžiui, komercijos atašė, naujų rinkų paieškos srityje, didelių pasiekimų taip pat nerodo. Kadangi nematau, kad būtų kažkas numatyta verslo infrastruktūroje, tai proveržio ir nebus – bus lėtas stūmimasis, bet, ačiū Dievui, į priekį, o ne atgal“, – komentuoja D.Arlauskas.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas pritaria, kad nedarbas mažės labai iš lėto, tačiau 2014 m. Lietuvai greičiausiai pasijus Didžiosios Britanijos darbo rinkos atvėrimas rumunams ir bulgarams: šioje šalyje darbo jėga atpigs, todėl mūsų emigrantams, ypač dirbantiems nekvalifikuotą darbą, ši rinka darysis mažiau patraukli. Tai lems, kad atsiras daugiau norinčiųjų dirbti Lietuvoje.

Lankstinti darbo santykių ir vėl nesiryš

2014 m. Vyriausybė pasiryžusi pagerinti ir Lietuvos ūkio konkurencingumą, o šio tikslo sieks dviem būdais – siekdama didesnio darbo santykių lankstumo ir gerindama investicijų aplinką. Pasak premjero, 2013 m. priimtos Teritorijų planavimo, Viešųjų pirkimų įstatymų naujos redakcijos palengvina sąlygas verslo pradžiai, o smulkiajam ir vidutiniam verslui atveria kelius dalyvauti viešuosiuose pirkimuose. Kita kryptis 2014 m. – į regionus bus nukreipti ES paramos finansiniai srautai ir užsienio investicijų projektai.
Kita vertus, pirmiausia tų užsienio investuotojų reikia pritraukti, o S.Besagirskas tvirtina nematantis žingsnių, kurie pagerintų investicinę aplinką Lietuvoje, nes įsisenėjusios problemos išliko. „Vienintelis teigiamas dalykas – mokesčių stabilumas. Pritarčiau, kad šiek tiek pagerėjo situacija dėl teritorijų planavimo, bet tai svarbiau vidaus investuotojams, nes ateinantys nauji užsienio investuotojai dažniausiai renkasi laisvąsias ekonomines zonas, kuriose tų problemų nėra. O daugiau prielaidų gerėti investicinei aplinkai nematau: energijos išteklių kainos didelės, biurokratinė našta didelė, darbo jėgos apmokestinimas vienas didžiausių regione, darbo santykiai lieka visiškai nelankstūs“, – vardija S.Besagirskas.
Vyriausybė žada pokyčių ir darbo santykių srityje – sudaryta darbo grupė iki 2014 m. parengs naują Darbo kodekso projektą. Tačiau palengvinti darbuotojų atleidimą ir priėmimą į darbą reiškia užsitraukti rinkėjų rūstybę – tam iki šiol nesiryžo nė viena Vyriausybė, todėl ir šioje srityje nieko nesitikima. Ekonomistai prognozuoja, kad geriausiu atveju bus atlikti kosmetiniai papudravimai, bet ne įvykdyta reali reforma.
„Valdžia turi saugoti ne darbuotojo darbo vietą, o patį darbuotoją, kaip Danijoje, kur darbdavys gali lengvai priimti, lengvai atleisti darbuotoją, o jau valdžia nepalieka jo likimo valiai. Jei Lietuvoje bus sugalvotas mechanizmas, kaip saugoti darbuotoją, darbo santykių lankstumą galima būtų padidinti. Kalbame apie fondo sukūrimą, iš kurio galėtų būti mokamos išmokos atleistiems darbuotojams: tai kažkas panašaus kaip garantinis fondas, iš kurio mokamos kompensacijos darbuotojams, dirbusiems bankrotą patyrusiose įmonėse. Šiandien nematau, kad vyktų rimtos diskusijos, kaip apsaugoti darbuotoją ir užtikrinti atleidžiamam darbuotojui finansinę pagalvę. Vyksta diskusijos, kaip neapsaugoti jo darbo vietos, todėl profsąjungos elgsis labai ryžtingai ir valdžia vėl atsitrauks“, – prognozuoja D.Arlauskas.
Neturėtų ateinančiais metais būti ir mokesčių pertvarkų, nors finansų ministras Rimantas Šadžius yra užsiminęs, kad bus apsispręsta dėl mokesčių reformos, taip pat ir progresinių mokesčių. Mokesčių pertvarkos darbo grupėje dalyvavęs S.Besagirskas tvirtina, kad grupė pristatė tik tarpinius rezultatus, tarp kurių būta gerų pasiūlymų, pavyzdžiui, ekonomisto Raimundo Kuodžio pasiūlyta pensijų reforma ar darbo jėgos apmokestinimo reforma, tačiau įpusėjus darbui buvo nuspausti stabdžiai ir darbo grupė išvaikyta.
„Tai parodė Vyriausybės nenorą ką nors daryti: jei būtų ketinama imtis reformos, ji būtų daroma dabar, o ne kitais metais ar kai užslinks kita mėnulio fazė“, – kritikuoja S.Besagirskas.
D.Arlauskas priduria, jog didelių pokyčių mokesčių srityje negalima tikėtis dar ir dėl to, kad tuomet Vyriausybei neišvengiamai tektų imtis nepopuliarių sprendimų, kaip nekilnojamojo turto visuotinis apmokestinimas (o tai būtų labai „nesocdemiška“), ir radikalių reformų, iš kurių akivaizdžiausia – viešojo sektoriaus mažinimas. Juk visuotinai pripažįstama, kad darbo sąnaudos Lietuvoje labai didelės, bet jas mažinant nukentėtų biudžetas. Sprendžiant, ką daryti, ir tektų imtis valdininkų atleidimo, kuris mažai tikėtinas.
Tad S.Besagirskas prognozuoja, kad planuota mokesčių reforma pasibaigs tuo, jog paskutiniais metais prieš rinkimus Vyriausybė labai simboliškai padidins minimalų atlyginimą, o valdančioji dauguma pateiks progresinių mokesčių įstatymo projektą, kurio labai aršiai niekas nestums ir greičiausiai jis nebus priimtas.

Nekart esu kalbėjusi ir rašiusi apie tai, ką jaučiu labai tvirtai: modernaus tikinčio krikščionio ir tuo pačiu metu profesionalaus ekonomisto gilią vidinę prieštarą.

Prieš šimtą metų ekonomikai pamažu atsisakius moralės mokslo statuso, o prieš penkiasdešimt metų nukrypus į pabrėžtinai techninių dalykų analizę, ekonomikai tarsi buvo suteiktas „tikro“ mokslo statusas, o matematinės lygtys neva įteisino jos moksliškumą, tuo pat metu panaikindamos moralinį bet kokio pasirinkimo turinį. Ekonomistai, pavadinti ekspertais, tapo savotiškais XX amžiaus ekonominės religijos šventikais, gebančias paaiškinti, kaip augimas galiausiai visus išgano, tereikia prikurti daugiau BVP ~per capita~. Bėda tik kad tokioje religijoje tą ~capita~ (lot. galva, persona) pakeitė ~capital~, kapitalas. Personą, veidą, taigi ir to kito akis, užtemdė pinigai ir daiktai. Vartojimas.
Dar tragiškiau pasijutau prieš gerus 15 metų, kai Lietuvoje socialinis ir ekonominis Bažnyčios mokymas sekant JAV kraštutinių dešiniųjų katalikų tradicija pradėtas tapatinti su agresyvia pasiūlos skatinimo ideologija, o Evangeliją pagal Jėzų, kurios pradžia ir pabaiga slypi to kito akyse, pakeitė Evangelija pagal Misesą su Hayeku. Vienas po kito iškilūs Lietuvos katalikai – Katalikų mokslo akademijos prezidentas, garbi verslininkė, net vyskupas – atsisėdo ideologinio instituto taryboje, taip tarsi patvirtindami, kad žmogiškosios būties tragizmą, neaplenkiantį jokios asmens kasdienybės plotmės, tad ir jo ekonominio gyvenimo, galima paaiškinti ir išspręsti itin paprastai, tiesiog kovojant dėl geresnių veiklos sąlygų verslui, paskelbtam vienintele tikra žmogaus kūrybinių galių sklaidos teritorija.
Daugybę kartų per tą laiką skaičiau ir Evangeliją, ir Bažnyčios mokytojus. Ne kartą sėdėjau ir prie savaime puikių F.Hayeko ir L.Miseso knygų. Vieno suvokti taip ir nesugebėjau – kokiu būdu giliausios moralinės problemos gali būti išrištos taip paprastai, tiesiog iki maksimumo apribojus valstybės galias, o visų klausimų sprendimą patikėjus privačiam verslui bei šventajai privačiai nuosavybei.
Kelios dienos iki naujųjų liturginių metų pradžios, prieš atveriant Advento duris, popiežius Pranciškus paskelbė apaštališkąjį paraginimą „Evangelii gaudium“ („Evangelijos džiaugsmas“). Dokumentas prasideda žodžiais: „Evangelijos džiaugsmas pripildo širdis ir visą gyvenimą tų, kurie sutinka Jėzų.“ Per devynis savo pontifikato mėnesius popiežius Pranciškus nuolat ne vien žodžiais, bet ir darbais skelbėsi esantis vargstančiųjų Tėvas. Vartojimo stabų valdomame pasaulyje vargšas matomas kaip paramos gavėjas, kur net darbas pateikiamas kaip galingojo dovana, už kurią nevalia prašyti normalaus atlygio. Tokia vargstančiojo samprata visą socialinę Bažnyčios doktriną sutraukia ir nužemina iki labai primityvios moralinės prievolės remti skurstantį, nes taip esą užsitikrinamas dvasios gyvenimas. Kad tokia samprata vargstantįjį paverčia tik priemone sielai gelbėti, o tai iš esmės naikina Evangelijos dvasią, jau nematoma.
Tad neatsitiktinai popiežiaus Pranciškaus paraginime vargšas pasirodo ne kaip priemonė, o kitu – evangeliniu – pavidalu, kaip tikslas. Tarnavimas vargstantiesiems čia akcentuojamas ne todėl, kad turėtų padėti stipriojo dvasiai. Priešingai, nuoširdžiame susitikime su vargstančiuoju stiprusis susitinka su tuo, kuriam Dievo širdyje skirta privilegijuota vieta. Mes tarnaujame vargstantiesiems ne todėl, kad krikščioniui taip dera. Tarnaujame, nes susitikę su vargstančiu žmogumi sutinkame gyvą Kristų.
Tokia popiežiaus įžvalga visą Bažnyčios socialinio teisingumo sampratą perkelia į evangelizacijos kontekstą: katalikui nebeužtenka skirti bloga ir gera, jam privalu priimti pamatinę poziciją, moralinę prievolę išvysti ir matyti kitą, santykyje su kuriuo tik ir atsiveria jo paties tikroji savastis ir tikrasis dvasios pavidalas. „Kai vidinis mūsų gyvenimas valdomas asmeninių interesų ir veiklos, nebelieka vietos kitiems, nebelieka vietos vargstančiajam. Dievo balsas nebegirdimas, o tylus meilės džiaugsmas nebejuntamas…“ Toks moralinis pamatas leidžia popiežiui stebėtinai konkrečiai prabilti apie dabarties pasaulį ir tą ekonomiką, kurią sukūrėme.
Popiežius Pranciškus negailestingai vertina dabarties kapitalizmą ir tas priemones, kurios siūlomos vargšams gelbėti, šiame kontekste itin griežtai kritikuodamas pasiūlos skatinimo ekonomiką bei vadinamąją turto slinkties žemyn (angl. ~trickle down~) ekonomiką. Keletas libertarų ir naujųjų konservatorių mokyklų, tarp jų itin agresyviai – Arbatos partijos JAV judėjimas ir su juo susijusios katalikų organizacijos, jau keli dešimtmečiai aiškina, kad įvairiomis lengvatomis bei mažais mokesčiais ypač svarbu paremti turtinguosius, kurie kažkada po to gavę pelno tikrai juo pasidalys su tais, kurie nespėja į galingųjų traukinį. Popiežius rašo: „Kai kurie žmonės ir toliau gina slinkties žemyn teorijas, kurios pateikiamos kaip laisvosios rinkos nulemtas augimo šaltinis, neišvengiamai pasauliui suteiksiąs daugiau teisingumo.” Ir tęsia: “Tokia nuomonė, kurios niekada nepatvirtino faktai, rodo primityvų ir naivų tikėjimą gerumu tų, kurių rankose ekonominė galia…“ (54).
O tikrovė tokia, kad dabar, anot popiežiaus, jau patys žmonės pradedami matyti kaip vartojimo reikmenys, kurie panaudojus išmetami. Sukūrėme „išmesk nereikalingą daiktą“ kultūrą ir ji plinta. Kalbame jau ne apie „išnaudojimą“, bet apie atstūmimą, apie tuos, kurie virsta „liekanomis“ (53).
Tai, apie ką kalba popiežius Pranciškus, yra ir Lietuvos kasdienybė. Tai nuolat augantys turtingųjų apetitai, agresyvios nepabaigiamos kalbos apie teisinį darbo rinkos liberalizavimą, nors puikiai žinoma, kokia jau dabar faktiškai liberali yra Lietuvos darbo rinka. Pabrėžtina pagarba tam, kuris turi ir gali daugiau. Moralinių dilemų, kai žūvant dešimtims nesugebama matyti net žmogiškos kaltės dėl neapsaugotų gyvybių, pakeitimas ryšiais su visuomene, pastaruosius dažniausiai suvokiant kaip manipuliavimo priemonę, o ne pagarbaus dialogo galimybę. Panieka visiems kitiems ir kitokiems, neretai vien todėl, kad jie nuolankesni ir tylesni.
Dokumentas pavadintas „Evangelijos džiaugsmu“. Paklausite, o kur čia tas džiaugsmas, kai kalbama apie vargą, skurdą, dabarties dvasios žaizdas? Atrodytų, naivoka ir nekuklu tokiame kontekste grįžti prie išskirtinai asmeninės perspektyvos. Vis dėlto išdrįsiu, nes popiežiaus paraginimas skirtas ir man – kalbant ir rašant matyti esminius, nors ir labai nepopuliarius dalykus, kalbėti ne apie augančius turtingųjų pelnus ir stiprėjančias galias, o apie sudėtingą daugumos gyvenimo kasdienybę. Pernai pajuokiamai buvau pavadinta varguolių ekonomiste. Dėkui tiems, kurie pasakė didžiausią įmanomą komplimentą. Ir dėkui popiežiui už primintą tikrojo džiaugsmo šaltinį.

Neatsitiktinai popiežiaus Pranciškaus paraginime vargšas pasirodo ne kaip priemonė, o kitu – evangeliniu – pavidalu, kaip tikslas.

Sporto principas – peržengti esamas galimybių ribas ir už tai gauti apdovanojimą – sėkmingai naudojamas ir kuriant technologines naujoves, ir sprendžiant aktualiausias problemas.

Naują vandens valymo naftos gręžinyje technologiją atrado odontologas, o kosmoso aparatus ar automobilius be vairuotojo sukūrė poros dešimčių entuziastų komandos. Tokioms ambicingoms pasauliui svarbioms inovacijoms atsirasti padėjo vis labiau plintanti vadinamoji prizų ekonomika. Kuo ji skiriasi nuo kitų instrumentų, taikomų inovacijoms kurti ir opioms problemoms spręsti?

Futurologines idėjas realybe paverčia keli entuziastai

Charizmatiškojo milijardieriaus Richardo Bransono skrydžių į kosmosą bendrovė „Virgin Galactic“ jau kitąmet žada atidaryti turizmo į kosmoso sezoną. „Tai skamba ne mažiau neįtikėtinai, kaip ir tai, kad technologiją, kuri panaudota transporto į kosmosą priemonei, kūrė ne kuris nors šios srities pasaulinis gigantas, o nedidukė trisdešimties žmonių kompanija iš Kalifornijos“, – pasakoja kosmoso turistu tapti planuojanti kaunietis verslininkas UPS/„Skubios siuntos“ vadovas dr. Vladas Lašas.
Imtis iššūkio sukurti transporto į kosmosą priemonę paskatino „Xprize“ – nevyriausybinės pelno nesiekiančios organizacijos paskirtas prizas. Beje, prizas – ne iš fantastikos srities: 10 mln. JAV dolerių. Konkurso sąlygose buvo nurodyta, kad jis bus skirtas privačiai, ne valstybės įmonei, kuri sukurs kosminį aparatą, galintį pakelti tris žmones į daugiau kaip 100 km aukštį ir tą pakartoti kas dvi savaitės. Niekas netikėjo, kad tai gali padaryti privati įmonė, tačiau norinčiųjų buvo per dvidešimt komandų.
Dabar paskelbtas naujas konkursas dėl „Google“ prizo tam, kas sukurs įtaisą, kuris nuskris į Mėnulį, nufilmuos kraštovaizdį ir vaizdą atsiųs į Žemę. Prie to jau dirba taip pat apie dvidešimt komandų, dauguma – vos poros dešimčių žmonių dydžio, nors anksčiau toks projektas galėjo būti įmanomas tik milžiniškoms kompanijoms.

Už kelis milijonus – revoliucijos sveikatos apsaugos ar transporto srityje

Prizų ekonomika veikia ne tik tokiose vis dar labiau futurologinėse atrodančiose srityse, kaip kosmosas, bet žada revoliucijų ir žmonijos kasdienybėje.
Štai V.Lašas jau užsisakė „Xprize“ 10 mln. dolerių prizo siekiančios komandos prietaisą – asmeninę kišeninę medicininę „laboratoriją“. Prisijungus prie mobiliojo telefono įrankis galės užfiksuoti pagrindinius sveikatos rodiklius ir diagnozuoti penkiolika ligų. Prietaisiukas kainuoja 100 dolerių, o tyrimas, kuris gydymo įstaigoje kainuotų 150 dolerių, juo atsieis šimtą kartų pigiau. Prizo steigėjai tikisi, kad tai atvers lig šiol nebūtą sveikatos apsaugos prieinamumą ir kokybę, o tai gali tapti tikra revoliucija sveikatos apsaugos srityje.
JAV valstybinė gynybos naujų projektų kūrimo agentūra pasiūlė prizą tam, kas sukurs automobilį, kuris užprogramuotas galėtų nuvažiuoti 200 km atstumą. Per pirmą bandymą Nevadoje prizo varžytuvėse dalyvaujantys automobiliai vietoj 200 km daugiausia nuvažiavo vos 7 km. O po dvejų metų tikslas buvo pasiektas ir prizą laimėjo vieno universiteto ir partnerių komanda. „Bevairuotojinio“ automobilio prototipas jau sukurtas ir teikia daug vilčių, kad taps postūmiu revoliucijai transporto srityje.
Dabar ši JAV valstybinė agentūra užsibrėžė padaryti ne menkesnę revoliuciją kovoje su kibernetinėmis atakomis – naujo konkurso nugalėtojų laukia dviejų milijonų dolerių prizas.
Prizo troškimas paskatinto sukurti ir masinei gamybai pritaikytą automobilį, kuris vienu galonu nuvažiuotų daugiau kaip 100 mylių, maždaug trigubai ekonomiškiau nei vidutinis amerikietiškas automobilis. Ir šio ateities transporto prototipas jau sukurtas. Tiesa, kol kas tai dar ne masinės gamybos produktas. Apskritai ne kiekviena sukurta naujovė būtinai tampa masinės gamybos produktu, bet tai būna smarkus impulsas pažangai toje srityje.
„Xprize“ ir kitos prizų ekonomikos principus naudojančios organizacijos šį principą laiko naujovių varikliu, tiki, kad konkurencijos galia leidžia atrasti sprendimus, kurie atrodė neįmanomi, ir taip paspartinti teigiamus pokyčius pasaulyje.
Beje, prizai padeda spręsti problemas ir iššūkius kuo įvairiausiose srityse. Pavyzdžiui, prizas laukia to, kuris sukurs kelis kartus nei dabar efektyvesnę metodiką, padedančią mokyti vaikus raštingumo. Arba, pasiūlius prizą, JAV tirta, ar per socialinius tinklus įmanoma skubiai pranešti gyventojams kokią žinią: vieną rytą skirtingose vietovėse į orą paleista daugybė raudonų balionų, o konkurso dalyviai turėjo pranešti visų jų buvimo vietą su nuotraukomis ir koordinatėmis.
O štai Afrikoje vienas turtingas asmuo įsteigė prizą tam Afrikos šalies vadovui, kuris atsisveikindamas su šiuo postu nebus patyręs nė vieno korupcijos ar įtarimo ja skandalo.

Statistikos departamento duomenimis, realus šalies BVP trečiąjį 2013 m. ketvirtį, palyginti su tuo pačiu 2012 m. laikotarpiu, padidėjo 2,2 proc. (pašalinus sezono ir darbo dienų įtaką). BVP augimo kreivė nulinko žemyn po tvirtos plėtros laikotarpio – užregistruotas kukliausias ekonomikos ūgtelėjimas per pastaruosius trejus metus.

Svarbiausios to priežastys – lėtesnė eksporto ir pramonės plėtra, kurios dar nepajėgia atsverti vidaus rinkos pagyvėjimas. Prie neigiamų plėtros veiksnių prisidėjo ir tai, kad žemės ūkio sektoriui sudėtinga išspausti kad ir menką augimą po įspūdingo praėjusių metų derliaus.

2013 m. viduryje ūkis perėjo nuo eksportinių prie vidaus paklausos „degalų“. Eksporto „lokomotyvo“ sulėtėjimo ženklai trečiąjį ketvirtį tapo akivaizdūs. Antai rugpjūtį, palyginti su 2012 m. rugpjūčiu, eksporto apimtis šiek tiek smuktelėjo – tai jau daugiau negu trejus metus negirdėtas dalykas. Tiesa, atmetus rafinuotus naftos produktus, ir eksporto, ir pramonės augimo rodikliai dar išliko santykinai tvirti.

Bet kokiu atveju, eksporto „auksinės dienos“ artėja į pabaigą. Euro zonos ūkio pokytis persilaužė į teigiamą, tad Vakarų rinkose paklausa pamažu tvirtėja, tačiau laukti ženklaus postūmio neverta. Rusijos ekonomikos apsnūdimas, Baltarusijos sunkumai nerodo gerų perspektyvų rytų rinkose, o prie jų savo ruožtu prisideda lietuviškų prekių importo į Rusiją ribojimas. Svarbu ir tai, kad eksporto konkurencingumas pasmerktas prastėti dėl darbo užmokesčio ir energijos sąnaudų didėjimo. Papildomų sunkumų sudarys darbo jėgos trūkumo problema.

Mažmeninės prekybos srityje, atvirkščiai, galima įžvelgti kylantį pagyvėjimą. Pagal mėnesinius prekybos duomenis, trečiąjį ketvirtį apyvarta paūgėjo 6,2 proc. (atsižvelgus į infliaciją) – dvigubai sparčiau negu metų pradžioje. Taigi pagrindinis ūkio ramstis persikelia iš eksporto rinkų į vidaus vartojimo ir investicijų sferą. Gerėjant užimtumo rodikliams, pradėjus kilti vidutiniam realiajam darbo užmokesčiui, padaugėjo prielaidų, jog šalies ekonomikos augimas pagaliau taps jaučiamas eiliniams gyventojams. Be kita ko, trečiąjį ketvirtį apgyvendinimo ir maitinimo sektoriaus veiklai teigiamą postūmį suteikė pirmininkavimo ES Tarybai renginiai.

Įmonių investicijų srityje matyti šiokių tokių pragiedrulių, tačiau jie kol kas menki. Pramonės gamybos pajėgumų panaudojimo rodikliai pasiekė rekordines aukštumas tai aiškus simptomas investicijoms didėti. Vis dėlto artimiausiais ketvirčiais sunku tikėtis investicijų proveržio dėl vis dar atsargių verslo lūkesčių ir santūraus skolinimosi apetito. Statybų ir nekilnojamojo turto sektoriuje girdėti daugiau atsigavimo bruzdesio – iš mirties taško pajudėjo būsto kainos, didėja atliekamų statybos darbų apimtys ir verslo pastatų, ir gyvenamojo būsto segmentuose.

Nepaisant lėtesnio ekonomikos augimo, po penkerių reabilitacijos metų Lietuvos ekonomika baigia iškopti iš nuosmukio duobės. Trečiąjį 2013 m. ketvirtį realaus BVP apimtis jau tik per plauką nepasiekė prieškrizinių 2008 m. aukštumų. Tai viena iš geresnių žinių net ir sulaukus lėtesnio plėtros rodiklio.