Keletas makroekonominių rodiklių patvirtina, kad Lietuvos ekonomika kyla, tačiau darbo vietų skaičius ir pajamų didėjimo kreivė nenuteikia optimistiškai.

Nuo ekonominės krizės pradžios Lietuvoje (ji prasidėjo 2008 m. pabaigoje) prabėgo penkeri metai. Vis dažniau girdime, kad krizė – jau tik praeitis ir dabar vėl energingai skubame pirmyn. Tikrai, skaičiai patvirtina: šalies gamybos lygis kyla, o nedarbas mažėja. 2009-aisiais, giliausio nuosmukio metais, šalis sukūrė produkcijos, kurios vertė siekė vos per 92 mlrd. Lt, o 2012 m. jau priartėjome prie 113,5 mlrd. Lt žymos. Bendras prieaugis iš pirmo žvilgsnio atrodo tikrai puikus – 21,5 mlrd. Lt. Nedarbas nuo minėtos žemiausios ribos, kai 2010 m. pirmąjį pusmetį siekė 18,2 proc., irgi smarkiai susitraukė ir dabar sudaro nepilnus 11,7 proc.
Vis dėlto pradėjus nagrinėti gilesnes tendencijas situacija nebeatrodo tokia vienareikšmiška. Pirma, kas krinta į akis, tai kol kas labai neryški tendencija, kurios būtų galima tikėtis, kad ekonomikos augimas reiškia ir daugiau darbo vietų. Ekonomikos apimtis 2012 m. buvo 1,6 mlrd. Lt didesnė nei 2008 m., bet darbo vietų skaičius vis dar per 220 tūkst. mažesnis. Dalis darbo vietų prarasta dėl savaime teigiamo didesnio produktyvumo, vis dėlto vangoka užimtumo didėjimo tendencija leidžia manyti, kad mažėjantys nedarbo lygio rodikliai kalba ne tiek apie didesnį skaičių žmonių, radusių, kur pritaikyti savo žinias, kiek apie vis dar labai didelį skaičių vadinamųjų nusivylusiųjų, kurie ir nebebando vienokia ar kitokia forma ieškoti savo vietos Lietuvos darbo rinkoje.
Beje, darbo vietų aptariamu laikotarpiu sumažėjo praktiškai visose srityse: pramonėje – per 50 tūkst., statyboje – per 70 tūkst., žemės ūkyje – apie tris tūkstančius. Šiokį tokį prieaugį galime užčiuopti tik informacijos ir ryšių sektoriuje, ir tai labai kuklų.
Pajamų didėjimo kreivė irgi menkai guodžia. Vidutinis darbo užmokestis dar nepasiekė 2008 m. žymos, o realus darbo užmokestis labai kukliai pirmąkart pradėjo didėti tik šiais metais. Bendra samdomų darbuotojų pajamų suma 2012 m. vis dar buvo 5,5 mlrd. Lt mažesnė nei prieškriziniais 2008-aisiais, nors darbo našumas minėtu laikotarpiu ir smarkiai padidėjo.
Tiesa, jei imsime pajamas tų, kurie gyvena iš kapitalo kilmės pajamų (likutinio pelno ir mišriųjų pajamų), matysime visiškai kitokią situaciją. Pelningiausiais 2008 m. visos šios pajamos sudarė 36,7 mlrd. Lt, o praėjus penkeriems metams – jau 44 mlrd. Lt. Taigi skaičiai rodo, kad ekonomikai augant samdomo darbo pajamos per penkerius metus sumenko 5,5 mlrd. Lt, o kapitalo kilmės pajamos padidėjo 7,2 mlrd. Lt. Tai atskleidžia ne tik didėjančią nelygybę, bet ir daugybę kitų ganėtinai nemalonių ar bent kontroversiškų dalykų.
Pirma, nors pelnai ir atsikūrė, tad čia augimas akivaizdus, tačiau tas augimas labai skirtingai veikia skirtingose pajamų grupėse. Jei žiūrėsime šių metų pirmojo pusmečio skaičius, ir vėl matysime jau minėtą tendenciją: samdomo darbo pajamos per pirmąjį šių metų pusmetį padidėjo 1,2 mlrd. Lt, o va pelnai – 2,7 mlrd. Lt.
Kapitalistinėje ekonomikoje darbo užmokestis atlieka dvejopą funkciją. Jis sudaro didelę dalį gamybos sąnaudų, bet tuo pačiu metu jis yra paklausos šaltinis. Paklausa yra vienas iš ekonomikos augimo šaltinių – šalia vyriausybės išlaidų, investicijų ir grynojo eksporto. Mokslininkai, nagrinėjantys augimo strategijas ir jų prisitaikymą prie kintančių pasaulio ekonomikos realijų, šalis skiria į dvi grupes: tas, kurių ekonominis augimas remiasi paklausa, generuojama didėjančio darbo užmokesčio, ir tas, kuriose ekonominis augimas paremtas eksportu ir tą eksporto plėtrą skatinančiomis investicijomis. Pastaruoju metu tokie, atrodytų, išimtinai teoriniai klausimai vis dažniau persikelia ir į ekonominės politikos erdves.
Pernai Ženevoje įsikūrusios Tarptautinės darbo organizacijos ekonomistai paskelbė tyrimą, kuriame nagrinėjo, kaip auga ekonomika šalyse, besiremiančiose darbo užmokesčio didėjimu, ir kaip ji kinta ten, kur augimas siejamas su didėjančiais pelnais bei eksportu. Empirinės medžiagos analizė leidžia teigti, kad didžiosios pasaulio ekonomikų dalies augimas bendrai imant paremtas darbo užmokesčiu, ir jeigu visos pasaulio valstybės vienu metu skatintų darbo užmokesčio didėjimui palankesnį pajamų perskirstymo režimą, tai net tos šalys, kurių ekonomika paremta pelno prieaugiu, turėtų visuminių pajamų didesnį augimą, nes jų ekonomikos plėtrą stimuliuotų didesnis užsienio šalių augimas. Priešingai, jei visos šalys skatintų eksportu ir pelno prieaugiu paremtą ekonomikos augimą, tai akivaizdu, kad galiausiai išloštų tik pusė jų, nes visos šalys vienu metu negali pasigirti grynuoju eksportu: šalia tų, kurie parduoda, privalo būti ir perkančiųjų.
Lietuvos pasirinktas ekonomikos modelis remiasi eksporto skatinimu, tad susiklostęs ir per krizę tik dar labiau išryškėjęs pelnu paremto augimo modelis iš esmės priklausomas nuo tų šalių, kurios remiasi priešinga pajamų politika. Empiriniai tyrimai rodo, kad toks modelis galiausiai yra labai panašus į tą, kurio pamate – skolomis paremtas vartojimas: jis ribotas, generuoja pasaulinius disbalansus ir galiausiai lemia taip pat ir jį pasirinkusios šalies labai nestabilią plėtrą. Be kita ko, šalyse, kuriose nuvertinamas darbas, nuolat kyla rimtų ateities problemų.
Ir va šioje vietoje grįžtame prie esminių dalykų. Galime, žinoma, manyti, kad visi, kurie perspėja verslą, jog neatsakingas elgesys su darbuotojais ir beatodairiškas pelno siekimas yra neleistinas ir moraliai, politiškai bei ekonomiškai pražūtingas, taip kalba tik todėl, kad yra kokie nors marksistai ar pavojingi keinsistai. Tačiau galime ir tiesiog pasvarstyti, ar toks jau sėkmingas bei jokių vidinių prieštaravimų nepažeistas ir neoliberalizmas.
Paskirstymo ir perskirstymo politikos, kuriomis siekiama padidinti darbo pajamų dalį, sumažinti pajamų skirtumus ar sutvirtinti minimalaus darbo užmokesčio reikalavimus, socialinio draudimo sistemas, patobulinti profsąjungų veiklą reglamentuojančius įstatymus bei derybines galias, žinoma, prieštarauja ortodoksinės ekonomikos tiesoms bei šūkiams apie tolesnį taupymą. Vis dėlto krizių metais, kai stinga stabilios paklausos ir pasitikėjimo, neverta pamiršti, kad vartojimo išlaidos nesiskolinant gali didėti tik tokiu atveju, jeigu didėjant produktyvumui kyla ir darbo užmokestis.
Taigi, ar vis dėlto jau kuris laikas stebimas Lietuvos ekonomikos augimas yra stabilus? Galimą atsakymą perša dar keli skaičiai. Ekonomikai išaugus, 2012 m. namų ūkių vartojimo išlaidos vis dar buvo beveik 500 mln. Lt mažesnės nei 2008 m., nors infliacija per tą laiką ypač smogė būtent tose srityse, kurios ir sudaro daugumos Lietuvos vartotojų esminę išlaidų dalį, – kalbu apie komunalines išlaidas bei maistą.

Įkirta
Skaičiai rodo, kad ekonomikai augant samdomo darbo pajamos Lietuvoje per penkerius metus sumenko 5,5 mlrd. Lt, o kapitalo kilmės pajamos padidėjo 7,2 mlrd. Lt.

Nors  Rusijos veiksmai Lietuvos vežėjų ir maisto produktų gamintojų atžvilgiu vertinami prieštaringai, SEB banko analitikai nuo 3,2 proc. iki 3,8 proc. pagerino šalies BVP augimo 2013 metais prognozę.

2014 metų ir 2015 metų BVP augimo prognozė nekeičiama – BVP turėtų augti atitinkamai 3,5 proc. ir 4 procentais.  Prognozuojama šiais metais infliacija sumažinta nuo 2 proc. iki 1,5 procento, skelbiama naujausiame SEB banko leidinyje „Lietuvos makroekonomikos apžvalga“.

„Nors pagrindinių Lietuvos prekybos partnerių ekonomikos plėtra tebėra prieštaringa, bendras situacijos vertinimas yra optimistiškesnis negu prieš 3-6 mėnesius. Atkunta šalies mažmeninė prekyba – pastaruoju metu sparčiau augo ne pirmojo būtinumo prekių paklausa, o tai rodo, kad žmonės jaučiasi tvirčiau ir skiria dalį pajamų ne tik duonai kasdieninei“, – pristatydamas leidinį sakė SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda.

Analitikas atkreipė dėmesį į Rusijos veiksmus Lietuvos vežėjų ir maisto produktų gamintojų atžvilgiu. Pasak G. Nausėdos, viešojoje erdvėje sklinda labai įvairių šio demaršo pasekmių šalies ekonomikai vertinimų – nuo apokaliptinių iki labai santūrių. „Reikėtų pradėti analizę nuo statistikos – 2013 metų sausį-liepą į Rusiją iškeliavo 19,6 proc. viso Lietuvos eksporto. Mūsų eksportas į šią Rytų kaimynę yra kaip reta gerai diversifikuotas – pastaruoju metu smarkiai išaugo žemės ūkio ir maisto produktų, mašinų ir įrenginių, tekstilės gaminių, baldų, chemijos produktų, plastikinių ir guminių gaminių išvežimas“, – sakė G. Nausėda.

Pasak analitiko, šiuo metu probleminiai prekybos su Rusija sektoriai sudaro tik nedidelę Lietuvos eksporto  dalį. „Patirtis rodo, kad tokio pobūdžio trikdžiai kartojasi, tačiau trunka palyginti neilgai. Rimtesnių iššūkių mums kels Rusijos ekonomikos lėtėjimas, ne tik neigiamai atsiliepsiantis jos „apetitui“ lietuviškoms prekėms, bet ir padidinsiantis platesnio masto protekcionistinių veiksmų tikimybę“,– sakė G. Nausėda.

Pasak analitiko, kad ir kaip būtų, situacija nė iš tolo neprilygsta 1998 metų Rusijos finansų krizei, kuri staigiai ir iš pamatų supurtė dvišalę prekybą, priversdama Lietuvos verslininkus atsigręžti į Vakarų rinkas. „Jeigu dabartinės problemos užsitęstų, tokia alternatyva yra jau ir dabar, juolab kad daugelis prekių (kartais net ir be didžiulių investicijų) galėtų būti nukreiptos iš Rytų į Vakarus. Nieko naujo po saule nėra – pelningos rinkos dažniausiai būna nenuspėjamos ir nuolat  iškrečia skausmingų siurprizų, todėl niekas už patį verslininką geriau nenuspręs, kas jam svarbiau – didelė momentinė grąža ar verslo saugumas ir stabilumas“, – sakė G. Nausėda.

SEB analitikų teigimu, pastaraisiais mėnesiais didesnio indėlio į ekonomikos plėtrą susilaukiama iš vidaus rinkos. Mažmeninės prekybos augimo tempas nėra itin įspūdingas, tačiau tuo pat metu vyksta įdomūs struktūriniai pokyčiai. Prekyba naudotais daiktais neužleido lyderės pozicijos pagal augimo spartą, tačiau ji visgi buvo lėtesnė negu metų

pradžioje. Sparčiau didėjo tekstilės, drabužių ir avalynės, buitinės ir vaizdo technikos pardavimas, rodantis namų ūkių gebėjimą daugiau pinigų išleisti ne pirmojo būtinumo prekėms. Maisto produktų pardavimas ūgtelėjo mažiau, o specializuotos parduotuvės prarado rinkos dalį prekybos centrų naudai.

„Infliaciją pranokstantis vidutinio darbo užmokesčio augimas ir numatomas viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų didinimas, neapmokestinamojo pajamų dydžio kėlimas nuo 470 iki 570 litų sukuria palankias sąlygas vidaus rinkai stiprėti, tačiau vartojimą dar labiau pagyvintų optimistiniai ir stabilūs gyventojų lūkesčiai“, – teigė G. Nausėda. Anot ekonomisto, neapibrėžtumas vis dar gaubia itin svarbias viešojo gyvenimo sritis – mokesčių, energetikos politiką ir net euro įvedimą, o tai trukdo namų ūkiams projektuoti savo finansinę ateitį.

Eurozonos ekonomika ima leisti atsigavimo ūglius, tačiau augimo tempas bus vangus. Švelnėjanti valstybės finansų taupymo politika ir įsibėgėjanti pasaulinė prekyba metų pabaigoje turėtų paskatinti augimą, tačiau didesnį pagreitį įgauti trukdys 2014 metais kulminaciją pasieksiantis nedarbas ir tolesnis atsargus bankų skolinimas, skelbiama naujausioje EY ekspertų „Eurozonos ekonomikos prognozės” leidinyje.

Prognozuojama, kad eurozonos bendras šių metų BVP rodiklis smuktels 0,5 proc., tai šioks toks pagerėjimas palyginus su ankstesnio ketvirčio prognoze; 2014 m. jau tikimasi 0,9 proc. augimo. Vėlesniais metais – 2015-2017 – laukiama jau 1,5 proc. metinio BVP augimo. Dar labiau ryškės atotrūkis tarp centrinių ir periferinių eurozonos valstybių. Šiemet Vokietija išliks pagrindiniu eurozonos varikliu demonstruodama 0,6 proc. per metus augimą, tuo tarpu periferinės valstybės toliau smuks, tiesa, jau nebe tokiais tempais kaip ankstesniais metais. Sunkią finansinę situaciją pergyvenančios Italija ir Portugalija prognozuojama stabilizuos savo ekonomikas 2014 m., Graikijai teks palaukti iki 2015.

„Pirmą sykį per paskutinius aštuonis ketvirčius EY prognozuoja santūrų augimą paskutiniam metų ketvirčiui ir ateinantiems metams. Kita vertus, sprendimų priėmėjų tai neturėtų užliūliuoti – finansavimo sąlygos ir darbo rinkos situacija išlieka nesvetingos. Todėl šį santykinai ramesnį periodą finansų rinkose reikėtų išnaudoti pertvarkoms įgyvendinti, ypač bankiniame sektoriuje“, – sakė EY grupės vyriausioji patarėja ekonomikos klausimais Marie Diron.

Pagrindiniai faktoriai, lemiantys eurozonos ūkio atsigavimą antrąjį šių metų ketvirtį, pasak EY ekspertų, yra išoriniai – atsigauna prekyba su pagrindiniais eurozonos partneriais JAV ir Jungtine karalyste. Prognozuojama, jog eksporto augimas tolydžio spartės – šiemet ūgtels 3,8 proc., 2014 m. 5,9 proc., ir 6,6 proc. 2015 metais.

Smarkiai silpnėjantis euras, kuris šiuo metu, skaičiuojama, pervertintas 8 proc., taip pat skatins eksportą.

Nedarbas eurozonos valstybėse pasieks rekordines aukštumas – 2014 m. viduryje jis sieks 12,6 proc., skirtumai tarp skirtingų šalių čia taip pat išliks dideli: Ispanijoje ir Graikijoje šis rodiklis bus atitinkamai 27,6 ir 29 proc., tuo tarpu Vokietijoje tik 5,4 proc. Gera žinia, jog po 2014 m. nedarbas pamažu ims mažėti.

Prognozėje taip pat akcentuojama, kad atsigauti ekonomikai trukdys didelis privataus ir viešojo sektoriaus įsiskolinimas bei prieinamo finansavimo stygius – šie kliuviniai dar stipriau lems tolesnį atotrūkį tarp periferinių ir centrinių eurozonos valstybių.

Lietuvos BVP augs keliskart sparčiau nei eurozonos vidurkis

Įvertinus Lietuvos pramonės augimo tendencijas pirmąjį pusmetį ir BVP paaugus liepą 2,8 proc., EY ekspertai nekeičia Lietuvos ūkio augimo prognozių – prognozuojamas augimas per 2013 m. 3,5 proc. – tai keliskart spartesnis augimas nei eurozonos vidurkis (-0,5).

Intensyvesnis Lietuvos eksportas į atsigaunančią eurozonos ekonomiką pagerins mokėjimų balansą (bus 0,6 proc. nuo BVP), o 2014-2015 m. jis bus nežymiai neigiamas (-0,5 – -1,7 proc.), nepaisant gan spartaus ir tvaraus 5-6 proc. BVP augimo.

„18 mėnesių trukusi rekordinė eurozonos recesija pasibaigė: tiek privataus, tiek viešojo sektoriaus vartojimas bei kapitalinių investicijų apimtis turėtų pamažu įgauti pagreitį nuo 2014 metų. Tačiau geros žinios neturėtų užmigdyti verslininkų budrumo – atvirkščiai, bendrovėms reikia peržiūrėti savo verslų strategijas ir rinkos prognozes, užtikrinant, jog turės pakankamai reikalingų išteklių atsigaunančiai paklausai rinkoje: prekių ar paslaugų pasiūlą, darbuotojų bei reikiamą finansavimą. Be to, net ir trapioje ES ekonomikoje, kuri rodo atsigavimo ženklus, atsiranda naujų galimybių verslui ir svarbu nepavėluoti įšokti į pajudantį traukinį“, – sakė profesinių paslaugų bendrovės EY vadovaujantysis partneris Jonas Akelis.

Patvirtinusi siekį įsivesti eurą 2015 metais, kitąmet Lietuva sieks atitikti įstojimui į eurozoną reikalingus kriterijus – didžiausias iššūkis bus pasiekti reikiamą infliacijos ir kartu paskolų palūkanų lygį. Prognozuojama, kad metų pabaigoje bendras infliacijos rodiklis (šiuo metu 2 proc.) gerokai nukris žemiau esamo, 1,8 proc., eurozonos vidurkio (iki 1,1 proc.). Spaudimas Lietuvai kitąmet atitikti Mastrichto kriterijus bus ir dėl Latvijos, kuri jau 2014 m. sausį prisijungs prie eurozonos. Kitą vertus, valdžiai bus nelengva balansuoti tarp noro pažaboti infliaciją ir skatinti ekonomikos augimą (o tuo pačiu ir biudžeto deficito mažinimą) artėjančių 2016 m. rinkimų kontekste. Todėl nuo 2014 m. vėl tikėtinas infliacijos šuolis (iki 2,4 proc.) ir nežymus biudžeto deficito mažėjimas. Atidėjus euro įvedimo datą, vėliau sunku bus atitikti konvergencijos kriterijus, nors euro įvedimas ir pasitarnautų vis intensyvėjančiai prekybai su eurozonos valstybėmis.

Vis dėlto tikslas 2013 m. sumažinti biudžeto decifitą iki -2,5 proc. išlieka pasiekiamas ir tai pripažindama birželį ES nutraukė jo kontrolės procedūras. EY prognozuoja, jog šiemet jis bus -2,7 proc., o 2014-2016 metais toliau mažės (atitinkamai bus -2,1, – -1,6 ir -1.2 proc.).

Darbo rinka Lietuvoje atsigauna ne taip sparčiai kaip norėtųsi, vis dėlto antrajame ketvirtyje metinis atlyginimo vidurkis padidėjo 6 proc. (palyginimui eurozonoje – 1 proc.) – tai lėmė konkurencija dėl darbuotojų, kurių gretas gerokai praretino keleri emigracijos metai.

Prognozės Lietuvai (metiniai pokyčiai procentais)
	2012	2013	2014	2015	2016	2017
BVP	3.7	3.5	4.6	5.7	5.7	5.3
Infliacijos lygis	3.1	1.1	2.4	2.3	2.1	2.1
Mokėjimų balansas (% nuo BVP)	-0.5	0.6	-0.5	-1.7	-2.2	-2.1
Valstybės biudžetas (% nuo BVP)	-3.3	-2.7	-2.1	-1.6	-1.2	-1.1
Trumpalaikių palūkanų norma (%)	0.1	0.5	0.5	0.3	0.3	0.6
Valiutos keitimo norma (vietos valiutos ir JAV dolerio santykis)	2.69	2.64	2.78	2.91	2.92	2.92

Šiuo metu mažose ir vidutinėse Lietuvos įmonėse dirba 75 proc. visų šalies darbuotojų, tačiau šios įmonės kol kas sukuria tik 48 proc. BVP. Padėtis būtų kitokia, jei šioms įmonėms mažėtų trukdžių, jei keistųsi verslo aplinka ir jei mažoms bei vidutinėms įmonėms gerėtų finansavimo išteklių pasiekiamumas.

Tačiau savaime tai nevyks. Todėl Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos vadovas Danas Arlauskas ir banko “Citadele” vadovė Alma Vaitkunskienė kreipėsi į ūkio ministrą ir pateikė daugybę siūlymų, ką ir kaip reikėtų keisti.
Pasak A.Vaitkunskienės, labai svarbu, kad rengiantis 2014–2020 m. programavimo laikotarpiui INVEGOS garantijų apimtys atskiroms įmonėms ne tik nebūtų mažinamos, bet, atvirkščiai, didinamos. Taip pat reikėtų toliau plėtoti Atviro kreditų fondo programą, kaip mažoms ir vidutinėms įmonėms ypač naudingą ilgalaikio finansavimo priemonę.
“Tokios finansų inžinerijos priemonės, kaip Atviro kreditų fondo programa, Mažų kreditų programa ir kitos, fondo INVEGA įgyvendintos arba įgyvendinamos kartu su finansų tarpininkais, yra jau pasiteisinusios ir sudaro galimybę mažų ir vidutinių įmonių verslo plėtrai, inovacijoms, investicijoms, padeda išlaikyti esamas darbo vietas ir kurti naujas. Mūsų nuomone, svarbu ir tai, kad šios priemonės leidžia itin efektyviai ir skaidriai naudoti ES išteklius”, – pabrėžia D.Arlauskas.
Siūlymo autoriai taip pat mano, kad Europos Sąjungos fondų lėšos negrąžinamos paramos forma 2014–2020 m. turėtų būti skiriamos tik tokiems projektams, kurių įgyvendinimo naudą konkrečiam gavėjui ir valstybei būtų galima iš anksto suplanuoti, efektyviai kontroliuoti, kaip panaudotos paramos lėšos, ir užtikrinti, kad pasiektas rezultatas atitiktų tai, ką paramos gavėjas įsipareigojo.
“Vienas mažų ir vidutinių įmonių finansavimą ribojančių veiksnių ir ES struktūrinės paramos panaudojimo trūkumų yra tas, kad finansų institucijos Lietuvoje finansavimui iš esmės negali naudoti lizingo sandorių įgyvendinant investicijas, kurioms numatyta ES struktūrinių fondų parama. Pagal taisykles Lietuvoje parama išmokama tik mažų įmonių lėšų įnašais išperkamai turto daliai, o ne visai lizingo sandorio sumai, ir tai riboja įmonių finansavimo lizingo būdu galimybes ir mastą Lietuvoje. Verta paminėti, kad Latvija ir Estija jau yra atitinkamai pakoregavusios teisės aktus taip, kad lizingo bendrovės gali dalyvauti panaudojant ES paramą ir itin aktyviai šia galimybe naudojasi”, – teigia A.Vaitkunskienė.
Iš viso Ūkio ministerijai buvo pateikta daugiau nei dešimt siūlymų. Tarp jų ir raginimas įsteigti valstybinę prekių eksporto ir technologijų importo draudimo įmonę, kuri teiktų garantijas įmonėms; teikti paskolų garantijas ir palūkanų subsidijas viešojo ir privataus sektorių partnerystės projektams; sudaryti galimybes panaudoti daugiau garantijų bendriems projektams su verslo angelais ir rizikos kapitalo fondais; supaprastinti finansinės inžinerijos priemonių administravimą, atsižvelgiant į 2007–2013 m. sukauptą patirtį, ir kt.

Gana vangaus Europos šalių ekonomikos atsigavimo fone Lietuva 2014 metais turėtų pasiekti 4 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) augimą ir pagal šį rodiklį būti tarp Europos lyderių, o šalies ekonomika turėtų grįžti į tą patį realaus BVP lygį, kuris buvo prieš pasaulio finansų rinkas sukrėtusią krizę, prognozuoja gyvybės draudimo ir pensijų fondų bendrovės „Aviva Lietuva“ ekspertai.
Anot „Aviva Lietuva“ vyriausiojo investicijų valdytojo dr. Roman Piotr Sosnowski, kitais metais augsiančiam Lietuvos BVP daugiausia įtakos turės eksportas, kuris kitąmet turėtų augti 10 proc., asmeninio vartojimo augimas – apie 5 proc., ir 15 proc. vidaus investicijų apimčių augimas.
„Ateinančiais metais svarbiausios Lietuvos eksportui bus vėl augančios rinkos Vokietijoje, Latvijoje ir Švedijoje. Vis dėlto viena iš didžiausių grėsmių Lietuvai prarasti dalį šių rinkų gali būti greičiau nei darbo produktyvumas augantis šalies darbo užmokestis arba mokesčiai, o tai savaime mažintų eksportuojamos produkcijos kainos patrauklumą“ ,- komentuoja dr. R.Sosnowski.
„Aviva Lietuva“ ekspertai prognozuoja, kad darbo užmokestis 2014 metais augs 5 proc. Remiantis bendrovės prognozėmis, dėl konkurencijos darbo pasiūlos rinkoje atlyginimų augimą pirmiausia turėtų pajusti aukštesnės kvalifikacijos darbuotojai. Antrąjį 2013 metų ketvirtį nedarbo lygis šalyje sudarė 11,7 proc. Anot bendrovės ekspertų, 2014 metais nedarbo lygis turėtų būti nežymiai didesnis nei 10 proc.
Lietuvos ekonomikos augimas kitais metais turėtų būti tvaresnis ir stabilesnis, nei jis buvo 2007 metais, kai šalies BVP augo daugiau nei 8 proc., o vartojimas – beveik 9 proc.
„Krizės laikotarpis buvo gera pamoka, kuri daugelį Lietuvos namų ūkių privertė racionaliau ir atsargiau vertinti įsiskolinimus, o atsargesnis vartojimas reiškia ir stabilesnį visos šalies ekonomikos augimą“ ,- sako vyriausiasis „Aviva Lietuva“ investicijų valdytojas.
„Aviva Lietuva“ yra tarp trijų didžiausių ilgalaikio taupymo paslaugų tiekėjų Lietuvoje. Bendrovė priklauso vienai didžiausių draudimo grupių Europoje „Aviva“. Iš viso įmonė „Aviva Lietuva“, kuri veiklą Lietuvoje pradėjo 2001 metais, aptarnauja 230 tūkst. klientų – gyvybės draudimo klientų įmonė turi 49 tūkst., pensijų fondų – 181 tūkst.

Tokio žanro straipsnių, kaip dabar skaitysite, Lietuvos žiniasklaidoje būta labai mažai. Tačiau “Veidas” mano, kad verta pabandyti, nes mums pasirodė įdomus dviejų garsių Lietuvos žmonių – astrologo Naglio Šulijos ir ekonomistės Rūtos Vainienės susirašinėjimas aptarinėjant Lietuvos ekonomikos perspektyvas.

Labas, Rūta
Man reikia tavo pagalbos. Kreipiuosi į tave kaip astrologas. Reikalas tas, kad aš, kaip astrologas, matau tam tikrą reiškinį, tačiau nemoku jo tinkamai įvertinti. Su astrologija taip yra: jeigu ją pasitelkę norime teisingai diagnozuoti ir pateikti rekomendacijas apie asmens sveikatą, pirmiausia reikia turėti medicininį išsilavinimą, ir tik tada pridėjus astrologiją galima kalbėti apie ligos eigą. Atitinkamai ekonomikos srityje pirmiausia reikia turėti bent jau šios srities žinių, kurios leidžia matyti tai, kas vyksta, specialisto akimis, ir tik tada pridėjus astrologijos žinias gauti dar platesnį vaizdą.
Taigi, kaip astrologas, aš matau, kad 2015 m. pabaigoje mes, Lietuvos gyventojai, susidursime su rimtais ekonominio pobūdžio sunkumais. Svarbiausi ir esminiai viską apibūdinantys žodžiai galėtų būti “sąstingis” ir “stagnacija”. Pamėginsiu iliustruoti pavyzdžiais.
Kai toks rodiklis, kokį matau Lietuvos valstybės horoskope, būna kokio nors privataus asmens horoskope, tas asmuo susiduria su finansiniais sunkumais: jo pajamos mažėja arba kurį laiką jų visai nebūna, o skoliniai įsipareigojimai išlieka; galimos nenumatytos ir dėl to skausmingos išlaidos, finansiniai praradimai ir panašūs dalykai. Aplinkybės klostosi taip, kad tokiam žmogui tenka kurį laiką gyventi iš daug mažesnių, nei jis būna įpratęs, pajamų, taip pat laikytis itin griežtos finansinės disciplinos, o tai skausminga.
Beje, kaip tik toks reiškinys dabar vyksta Europos Sąjungoje. Prasidėjo jis maždaug tuo metu kaip ir bėdos su Graikijos bankais, tęsiasi dabar ir truks dar maždaug metus. Ekonomikos lėtėjimas, lėšų stygius, nedarbas ir panašūs reiškiniai vienokia ar kitokia forma persekioja daugelį ES šalių. Ekonomika arba neauga, arba esama didelių sunkumų, o jei ir yra koks augimas, tai labai menkas.
Perspektyvos kol kas nekokios. Svarbu tai, kad astrologija gali nurodyti laiką, kada šie reiškiniai baigsis. Tai – 2014 m. lapkritis. Išeitų, kad ši stagnacija ir visos ES finansinės bėdos truks lygiai trejus metus – nuo 2011 m. lapkričio iki 2014 m. lapkričio. Taigi laiko laukti liko palyginti nedaug.
Galima būtų tiktai pasidžiaugti: bendras fonas Lietuvos atžvilgiu taps palankesnis. Tačiau tai – fonas, o pačioje Lietuvoje netrukus prasidės problemos. Pagal analogiją su jau pateiktu pavyzdžiu galima tikėtis apyvartinių lėšų stygiaus, finansinės ir, matyt, ekonominės stagnacijos, jei ne ko nors blogiau, o eilinį kartą patikėję, kad jiems dar galima kvėpuoti, pensininkai vėl susidurs su jiems gerai pažįstamu klausimu – kaip išgyventi?
Valstybė dėl man kol kas nesuprantamų priežasčių nebegaus pajamų arba jų gaus daug mažiau, nei bus įpratusi kelerius metus iki šio laikotarpio pradžios, o jos skoliniai įsipareigojimai išliks. Beje, valstybei teks gyventi labai griežtomis finansinės apskaitos sąlygomis, todėl čia leisiu sau pajuokauti: matyt, į valdžią grįš konservatoriai ir Andrius Kubilius – juk jis yra taupymo specialistas ir laikmečio dvasia jį vėl pašauks į postą.
Čia vėl galima prabilti apie laiko ribas: prasidės viskas 2015 m. lapkritį, o pasibaigs tiktai 2019 m. sausį. Vadinasi, teks kentėti šiek tiek daugiau nei trejus metus. Reikia pasakyti, kad šiuolaikinės Lietuvos horoskope toks rodiklis bus pirmą kartą, todėl galima manyti, jog susidursime su gyvenimo reiškiniais, kuriems analogų šios šalies gyvenime dar nebuvo.
Šiaip finansinė disciplina nėra blogas dalykas, jeigu ji nėra žudanti. Bėda ta, kad į šį stagnacijos ar finansinio sausmečio laikotarpį įsiterps dar vienas laikotarpis, reguliariai pasikartojantis mūsų šalies gyvenime. Nežinau, kaip tai įvardija ekonomistai ir finansininkai, bet astrologine kalba kalbant – tai finansinio jovalo, neišsipildžiusių lūkesčių ir nepagrįstų sprendimų metai. Tiems, kurie gyvena iš algos, bei smulkiajam verslui tai būdavo ganėtinai sunkus metas. (…)

Lauksiu tavo komentaro.
Su geriausiais linkėjimais,
Naglis

Labas, Nagli
Ačiū už laišką. Ir pati nuolat galvoju apie Lietuvos ekonomines perspektyvas, juolab kad visiems Lietuvos žmonėms labiau rūpi ne paaiškinti praeities įvykių priežastis, bet sužinoti, kada gi pagaliau gyvensime kaip tikri europiečiai. Įdomus tavo pasakymas – dugnas dugne. Iš tikrųjų ekonominiuose ir finansiniuose reikaluose dugno kaip ir nėra, tikrasis dugnas būtų skurdas, bet ne santykinis, o absoliutus, kitaip tariant – badas. Čia Ostapas Benderis buvo absoliučiai teisus sakydamas, kad finansinė praraja yra pati giliausia iš visų, į ją galima kristi visą gyvenimą.
Na, o jei rimtai, iš ekonominės perspektyvos taip pat įžvelgiu būtent vidinių grėsmių mūsų šalies ekonomikai ir finansams – tiek asmeniniams, tiek įmonių, tiek valstybės. Lig šiol didžiosios ekonominės krizės Lietuvai buvo „užnešamos“ iš išorės – Azijos, Rusijos, o pastaroji – JAV. Buvo ir skaudžių vidinių krizių: prisiminkime 1995–1998 m. bankų griūtis, nusinešusias daugelio santaupas, o įmonių – apyvartinės lėšas.
Iš tikrųjų, jei Europa sugebės išspręsti savo fiskalinės drausmės problemas, jei pristabdys „gerovės“ valstybės iniciatyvas ar net, išmokusi pamokas, išmontuos itin dosnias pašalpų ir socialinio draudimo sistemas, tikėtina, ji išliks pasaulio ekonominiame žemėlapyje. Ar po ES vėliava, ar atskirų šalių – galų gale tai ne taip ir svarbu. Mums svarbiausia, kad Europa pirktų lietuviškas prekes, – eksportas jau dabar yra pagrindinis Lietuvos ekonomikos variklis.
Tačiau kaip gyventi tiems, kurie teikia paslaugas arba prekes tik vietos rinkai? Šiems dalyviams itin svarbu, kad Lietuvoje būtų kuo daugiau vartotojų. Kad būtų kuo daugiau mokesčių mokėtojų, suinteresuoti ir viešieji finansai – juk PVM yra daugiausiai pajamų generuojantis mokestis, o nuo gaunamo darbo užmokesčio sumokamos “Sodros” įmokos maitina 600 tūkst. Lietuvos pensininkų.
Būtent besitraukiančioje vidaus rinkoje, manau, ir slypi didžiausia grėsmė ateities Lietuvai. Emigracija išgelbsti išvažiuojančius, bet pasmerkia pasiliekančius. Parduotuvės netenka pirkėjų, biudžetai – pajamų, naujos įmonės taip pat nesikurs ten, kur trūksta darbo rankų ir vartotojų.
Taigi demografinės tendencijos itin nepalankios, ir jos gali palikti Lietuvą dirvonuoti plačiąja ekonomine prasme. Na, vaikai taip greitai negimsta ir neužauga, todėl itin svarbu, kad migracija pradėtų keisti kryptį. Tam reikia liberalizuoti Darbo kodeksą, reformuoti “Sodrą”, supaprastinti teritorijų planavimą, gerinti studijų kokybę.
Uždaviniai nelengvi ir negreiti, todėl tikrai atrodo, kad nauja finansinė duobė bus iškasta būtent ligšiolinės ekonomikos politikos rankomis. Filosofija „viskas draudžiama“ nepasitvirtina, o gniaužtams atleisti, „naujajai ekonominei politikai“ vykdyti reikia drąsos. Daug drąsuolių matome tarp politikų? Aš tokių beveik nematau – reformatorių, vizionierių neužaugo. Užaugo vaikų darželio auklėtojai, kurie tik viską sureguliuos, uždraus, apribos.

Jau dvidešimt metų Lietuvai norisi linkėti vieno – daugiau tikrų ekonominių diskusijų.

Nors pastaruoju metu jau galima rasti straipsnių, kuriuose problemos analizuojamos žvelgiant į platesnį politinį ir socialinį kontekstą, propagandinio kalbėjimo apimtis niekaip nemažėja. Pavyzdžiui, panagrinėkime gegužės pabaigoje skelbtą vieno banko eksperto tekstą, kuriame, bent taip atrodo iš pirmo žvilgsnio, kalbama apie iššūkius, su kuriais susidurs senstanti ir dėl menko gimstamumo neatsikurianti Lietuvos visuomenė. Vis dėlto tekste skelbiamos išvados kelia gerokai daugiau klausimų, nei teikia kokių nors pamatuotų atsakymų.
Ekspertas rašo: „Gyventojų skaičiaus mažėjimas neužkerta kelio šalies klestėjimui ir gyventojų gerovei. Didesnį nerimą turėtų kelti dėl mažo gimstamumo ir ilgėjančios gyvenimo trukmės besikeičianti visuomenės struktūra: vyresnių nei 65 metų gyventojų dalis išaugs dvigubai – nuo 15 iki 30 procentų. Reikia pripažinti šią realybę, mažinti valstybinį sektorių bei įgyvendinti socialinę ir ekonominę politiką, skatinančią imigraciją bei gimstamumą šalyje.”
Vidinis pastraipos prieštaringumas badyte bado akis. Prognozuojamos liūdnos demografinės tendencijos vargu ar paneigiamos, bet kad ir kaip vertintum, jos rodo į neišvengiamą valstybinio sektoriaus išsipūtimą.
Dabar prognozuojama, kad Lietuvos žmonių gyvenimo trukmė ilgės. Ekspertas mini, kad, pavyzdžiui, vyrų gyvenimo trukmė pailgės daugiau nei trylika – iki beveik 81-erių, o moterų pusdevintų metų – iki 87-erių. Tekste bent jau tiesiogiai neužsimenama, kad garbaus amžiaus sulaukusių savo piliečių negydysime ir neglobosime, tad, blaiviai mąstant, daugėjant senyvo ir garbaus amžiaus žmonių, reikės ir daugiau medicinos bei įvairios socialinės globos paslaugų. Šoktelės ir išlaidos pensijoms, kad ir kokios kuklios jos būtų, taip pat tikėtinos įvairios kompensacijos itin mažas pensijas gaunantiems žmonėms. Ir jei jau kalbėtume realiai, kaip siūloma, tai aišku, kad absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų neįpirks privačios medicinos ir/ar privačios slaugos. Turime sunkiai paneigiamą išvadą, kurią, beje, patvirtina daugumos išsivysčiusių valstybių tyrimai, kad senstanti visuomenė reikalauja ir didesnio viešojo sektoriaus. Valstybėje, kurioje net vidutinis atlyginimas neužtikrina minimalių kokybiškos darbo jėgos kultūrinių ir socialinių poreikių, o absoliučios daugumos pensininkų pajamos ir sukauptas turtas yra labai kuklus, ta tendencija tik aštresnė.
Sunku paneigti ir kitą tekste minimą tendenciją, kad „dėl besitraukiančio darbo jėgos skaičiaus menks šalies ekonominis potencialas“. Autorius tokią tendenciją siūlo švelninti „didinant investicijas, tobulinant švietimo sistemą ir taip pakeliant darbo našumą“. Nors nėra aišku, apie kokias investicijas užsimenama iš pradžių, švietimo sistemos tobulinimas reikalauja labai nemažų valstybės investicijų. Tiesa, mažėjant mokinių, mažėja mokyklų ir mokytojų, bet tai nereiškia proporcingo išlaidų šveitimui sričiai mažėjimo. Jei jau norime, kad vaikai mokyklose ne tik praleistų tam tikrą savo gyvenimo dalį, bet išties įgytų adekvačių įgūdžių, turime suvokti, kad tai kainuoja. Naivūs tie, kurie tikisi, kad, mokymo įstaigas palikus dabartinei mokytojų penkiasdešimtmečių kartai, į mokyklas ateis naujų aukštos kvalifikacijos mokytojų. Jų ateis, bet tik tada, kai už tai bus mokami ne dabartiniai atlyginimai.
Galiausiai pažiūrėkime, ką reiškia autoriaus siūlymas įgyvendinti ekonominę politiką, skatinančią kvalifikuotų specialistų imigraciją į Lietuvą. Imigracija yra neišvengiamas dalykas, bet norint turėti tokią imigraciją, kuri kuria didesnės vertės gaminius, reikia didelių, tarp jų ir valstybės, išlaidų.
Pati savaime imigracija nėra geroji fėja, kuri atbėga pagelbėti, kai to trokšti, ir atlikusi savo darbus pasitraukia. Nėra pasaulyje imigrantų, kurie atvažiuoja, dieną naktį dirba už vergo atlygį, nieko nereikalauja, dėl malonumo pabūti ir padirbėti Lietuvoje sutinka gyventi be šeimų bei vaikų ir jau net nesvarsto apie kokią šeimą su Lietuvos piliečiu. Atvykdami dirbti kvalifikuoti profesionalai gali tikėtis dviejų dalykų: arba laikino labai gerai mokamo kontrakto, arba gerą gyvenimą garantuojančios darbo vietos su perspektyva įsikurti ilgiau. Pirmuoju atveju viešasis sektorius tikrai nepatiria jokių išlaidų. Antruoju išlaidos smarkiai didėja. Daugiau vaikų iš mišrių šeimų reikalauja papildomų švietimo išlaidų. Jau dabar, nors procesas rimčiau nė neprasidėjo, mokytojai vis dažniau nerimauja, kad klasėje tenka auklėti ir mokyti kitakalbius vaikus ar kitokių kultūrinių ir socialinių įgūdžių šeimų atžalas. Tai didelis papildomas krūvis, už kurį turi būti atlyginama. Žinoma, galima manyti, kad įpratinti gyventi iš pasigailėtinų atlyginimų viešojo sektoriaus žmonės ir toliau tyliai temps lažą, bet labiau tikėtina, kad šias darbo vietas palikus vyresnei kartai išryškės tikrosios bėdos. Beje, jų jau matome medicinos srityje, mat jauni medikai labai teisingai daro nesutikdami su vyresniesiems įprastais krūviais ir atlygiais.
Kalbantieji apie išsigelbėjimą garantuojančią imigraciją nenori matyti ir kito akivaizdus dalyko: vietiniai gyventojai jau išmoko prisitaikyti prie negyvybingos Lietuvos ekonominės sistemos. Jie žino šešėlinius taškus, orientuojasi, kaip ir kada pasinaudoti ta ar kita galimybe bei prisidurti prie mažų atlyginimų. Galiausiai jie turi šeimos tinklą, kuris padeda išgyventi itin sunkius momentus. Imigrantai šito neturės, taigi automatiškai nesutiks dirbti už mažus atlyginimus ir ieškos laimės kitur.
Lietuva jaučiasi esanti labai graži nuotaka, dėl kurios varžosi daugybės šalių jaunikiai. Tai naivios iliuzijos: Lietuva nežinoma, negali pasiūlyti nei didesnio atlygio, nei kokių rimtesnių socialinių gėrybių. Lietuvoje, priešingai nei daugelyje labai išsivysčiusių ir turtingų valstybių, nėra nei integracijos specialistų, nei patirties, kaip imigrantų pritraukti, nei pinigų tam atlikti. Jei mes kam ir būsime įdomūs, tai tik tiems, kuriems būsime persikėlimo stotelė gilyn į Europos Sąjungą. Norime priešingos tendencijos – turime labai daug investuoti. Ir, beje, investuoti ir į viešąjį sektorių.
Taigi apie ką išties kalba minėtas tekstas? Jis gali rodyti labai menką kompetenciją ir nesugebėjimą kalbėti įprasta ekonomistui naudos ir sąnaudų palyginimo kalba. Jis gali nurodyti menkas profesines autoriaus ambicijas ir pataikavimą daugeliui Lietuvos gyventojų, kurių galva, savo apimtimi mažiausias Europos Sąjungoje viešasis sektorius yra labai didelis ir išsipūtęs. Kad ir kaip ten būtų, vien dėl padoresnės Lietuvos ateities perspektyvų tokie tekstai turi būti vertinami labai griežtai ir rimtai.

Lietuva jaučiasi esanti labai graži nuotaka, dėl kurios varžosi daugybės šalių jaunikiai. Tai naivios iliuzijos: Lietuva nežinoma, negali pasiūlyti nei didesnio atlygio, nei kokių rimtesnių socialinių gėrybių.

Pasaulio ekonomika vis dar auga santūriai, tačiau rodo daugiau pagyvėjimo ženklų, teigia SEB grupės analitikai šiandien Stokholme paskelbtoje pasaulio ekonomikos apžvalgoje „Nordic Outlook“. Kita vertus, didžiausi pasaulio ūkiai suka skirtingais keliais, o ženklesnis atsigavimas numatomas tik 2014 metais. Daugiausiai neapibrėžtumo vertinant pasaulinę situaciją kelia euro zonos padėtis.

Pasak SEB grupės ekonomistų, pasauliniu mastu susikaupė plėtrai palankių makroekonominių veiksnių – produkcijos atsargų lygis yra žemas, o įmonių finansų padėtis tvirta. Ūkio plėtrą remia svarbiausių pasaulio centrinių bankų vykdomos rekordinės skatinimo programos. Be to, artimiausiais metais tikėtina švelnesnė fiskalinė politika, net ir probleminėms euro zonos šalims reikšianti lengvesnę taupymo naštą. SEB grupės prognozėmis, pasaulio ekonomikos augimas spartės nuo 3,3 proc. 2012 m. iki 3,6 proc. 2013 m. ir 4,2 proc. 2014 metais.

Vis tik euro zonos situacija išlieka sudėtinga, teigia SEB grupės analitikai. Labiausiai krizės paveiktos šalys pažengė į priekį stiprindamos konkurencingumą, tačiau jų padėtis tebėra nepavydėtina, įskaitant silpną ūkio augimą, valstybės finansų, bankų ir politinį pažeidžiamumą. Šiemet euro regiono ūkis susitrauks 0,7 proc., o ūgtelės tik kitąmet – 0,7 procento. Pasak SEB grupės analitikų, euro zonos nedarbo lygis toliau didės ir pasieks rekordinius 12,4 proc. 2014 metais.

SEB grupės analitikų prognozėmis, Europos centrinis bankas gali dar sykį sumažinti bazinę palūkanų normą iki 0,25 proc., taigi euro zonos pinigų politika išliks agresyviai skatinančioji iki 2014 m. pabaigos. Vis dėlto nesitikima neigiamų indėlių palūkanų, kurios keltų grėsmę sklandžiam tarpbankinės rinkos veikimui ir techninių trikdžių galimybę.

Pasak SEB grupės analitikų, JAV ekonomikos plėtrą šiemet lėtins valstybės išlaidų apkarpymas, tačiau akcijų ir būsto rinkų bei vartojimo atsigavimas turės teigiamos įtakos. Prognozuojama, jog JAV ūkis išaugs 2,0 proc. 2013 m. ir 3,2 proc. 2014 metais. Kinijos ūkio augimas pamažu lėtėja, kaip ir tikėtasi, žengdamas „minkštojo nusileidimo“ keliu.

Baltijos šalių ekonomika vėl tapo sparčiausiai augančia Europos Sąjungoje, o artimiausiais metais pagreitį sulėtins tik nežymiai, pastebi SEB grupės analitikai. Ūkio augimą lemia vartojimo atsigavimo, ypač Latvijoje ir Estijoje, ir stipraus eksporto konkurencingumo derinys. SEB grupės analitikai atkreipia dėmesį, jog spartus darbo užmokesčio augimas Estijoje pradeda kelti šios šalies produkcijos brangimo riziką. Kliūčių Latvijai tapti euro zonos nare 2014 m. veikiausiai nebus, teigia SEB grupės analitikai.

„Daugiau pragiedrulių pasaulio ekonomikos padangėje yra gera žinia Lietuvos eksportuotojams, nors euro zoną vis dar gaubia neapibrėžtumas ir pagyvėjimo euro regione tikimasi tik kitąmet. Vis dėlto optimistiškesnės nuotaikos pamažu persiduos ir Lietuvos vartotojams bei verslo įmonėms, tad iki šiol ūkio augimą lėmusį eksportą papildys vartojimo ir investicijų plėtra. Be to, pasaulinės tendencijos leidžia tikėtis žemos infliacijos bei mažų palūkanų normų ir mūsų šalyje“, – sakė SEB banko Lietuvoje vyriausioji analitikė Vilija Tauraitė.

Lietuvos ekonomikos augimas šiemet išliks panašus kaip ir pernai, rodo Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) atliekamas Lietuvos ekonomikos tyrimas. Apklaustų rinkos dalyvių vertinimu, 2013 m. Lietuvos BVP turėtų augti panašiu tempu (3,4 proc.), nedarbo lygis mažės pakankamai lėtai, o kainos padidės apie 3-4 proc.

Ekspertai atkreipia dėmesį, kad nedarbo lygio prognozes gali pakoreguoti neigiamos minimalios mėnesinės algos (MMA) kėlimo pasekmės, kurių viso poveikio šiandien dar nematyti.

Prognozuoja darbo užmokesčio augimą

Tyrimo duomenimis, 2013 m. vidutinio darbo užmokesčio augimas Lietuvoje spartės. Šalies gyventojų vidutinis neto darbo užmokestis 2012 m. palyginti su 2011 m. augo apie 4 proc. Prognozuojama, kad 2013 m. darbo užmokestis turėtų augti dvigubai sparčiau, t.y. 8 proc. Jei rinkos dalyvių prognozės pasitvirtins, nominalus (neįvertinus kainų augimo) vidutinis darbo užmokestis 2013 m.  turėtų augti iki 1797 Lt ir pasiekti prieš krizę buvusį aukščiausią lygį 2008-aisiais metais.

„Dalies gyventojų darbo užmokestis didės, tai lems pagerėjusi šalies ekonominė padėtis, padidėjusi darbo paklausa. Situacija kiek paradoksali – darbo užmokestis didėja, o nedarbo lygis išlieka aukštas. Tai rodo problemas darbo rinkoje. Nekvalifikuotiems žmonėms sunku įeiti į darbo rinką dėl MMA barjero bei griežtų darbo santykių, apsunkinančių samdymą. Rinkoje taip pat jaučiamas reikiamų sugebėjimų žmonių trūkumas: neturinčių darbo yra, tačiau turinčių reikiamų sugebėjimų – ne. Trečia – socialinė paramos sistema bei įvairios kitos, dažnai nelegalios pajamos skatina žmones likti oficialiais bedarbiais“, – teigia V. Žukauskas, tyrimo vadovas.

Didesnė MMA, daugiau bedarbių

Nors per 2013 m. nedarbo lygis sumažės, MMA padidėjimas lems lėtesnį mažėjimą. Ekspertai prognozuoja, kad per 2013 m. pirmąjį pusmetį dėl MMA pakėlimo darbo netekti gali apie 7 proc. tų, kurie 2012 m. gavo iki 1000 Lt mėnesinį darbo užmokestį, o tai reiškia apie 14 tūkst. bedarbių arba 1 proc. punkto nedarbo lygio padidėjimą, lyginant su situacija, jei MMA nebūtų didinama.

„Rinkoje jaučiamas nerimas dėl padidėjusios MMA. Spartus minimalios mėnesinės algos didinimas verčia įmones, neturinčias išteklių didinti atlyginimus savo darbuotojams, ieškoti galimų sprendimų. Dalis iš šių sprendimų yra tiesiogiai susiję su nedarbo lygio didėjimu: t.y. bankrotas arba dalies darbuotojų atleidimas. Darbo biržos duomenys jau dabar rodo, kad sausio mėnesį užregistruotas didžiausias naujų bedarbių skaičius nuo 2010 m. pradžios. Be to, visos MMA didinimo pasekmės pasimato ne iš karto“, – komentuoja rezultatus Vytautas Žukauskas, LLRI vyr. ekspertas.

Taip pat tyrimas parodė, kad didžiausiais Lietuvos verslo neapibrėžtumo/rizikos šaltiniais 2013 m. rinkos dalyviai laiko verslo ir investicinei aplinkai nepalankius valdžios sprendimus bei šalies vidaus ekonomines problemas. Užsienio prekybos augimas Lietuvoje išliks pakankamai spartus – prognozuojama, kad Lietuvos eksporto ir importo augimas sieks atitinkamai apie 11 ir 10 proc. Šešėlinės ekonomikos dalis BVP palaipsniui mažėja, tačiau labai lėtai, 2013 m. šešėlinė ekonomika sudarys apie 26 proc. BVP.

Infliacija – pinigų politikos pasekmė

31-ajame Lietuvos ekonomikos tyrime, atskirame skyriuje nagrinėjama Europos ekonomika, Europos centrinio banko (ECB) veikla ir pinigų politika.

Europoje prasidėjus ekonomikos nuosmukiui 2008-2009 m. buvo imtasi įvairių priemonių siekiant skatinti Europos ekonomiką. Viena iš šių priemonių – Europos centrinio banko vykdoma pinigų politika. Tyrime teigiama, kad viena iš svarbių neigiamų pinigų politikos pasekmių yra kainų augimas, kurį sukelia nuolatos didėjantis pinigų kiekis.

„Ieškodami augančių kainų priežasčių dažnai ieškome kaltų, o jais tampa verslininkai, įmonės, prekiautojai ir paslaugų teikėjai. Iš tiesų gyvename tokioje pinigų sistemoje, kurioje pinigų kiekis nuolat didėja ir tai yra viena iš pagrindinių kainų augimo priežasčių. Pinigų kiekio augimas euro zonos šalyse yra spartesnis už ekonomikos našumo ir realaus BVP didėjimą, o tai neišvengiamai reiškia kainų infliaciją“, – sako ekspertas V. Žukauskas.

Tyrime taip pat nagrinėjamos pinigų politikos ir verslo ciklų Europoje sąsajos. Teigiama, kad centriniai bankai manipuliuodami palūkanų normomis ir su komerciniais bankais per dalinę rezervų bankininkystę didindami pinigų kiekį rinkoje sukelia dirbtinius ūkio pakilimus, po kurių ateina neišvengiamas nuosmukis.

Lietuvos ekonomikos tyrimas pradėtas 1997 metais, jame prognozes teikia savo sričių ekspertai – verslų savininkai, vadovai, ekonomikos, finansų analitikai, t.y. tie, kurie aktyviai veikia rinkoje ir turi naujausią informaciją. Tyrimą peržiūrėti galite čia: http://files.lrinka.lt/LET2013_12_2/LET2012-13-2.pdf

Latvija ne tik labiausiai Europoje nukentėjo per krizę, bet ir sugebėjo sparčiausiai pasivyti, o kai kuriose srityse ir pranokti prieškrizinį laikotarpį. Bent jau to, kaip suvaldyti viešuosius finansus ir tapti eksporto lydere, iš savo kaimynės galėtų pasimokyti ir Lietuva.

Latvijos ekonomika auga stabiliai ir su didžiausiu pagreičiu visoje Europoje, o eksportas jau dabar yra didžiausias Latvijos istorijoje. Nedarbas šioje šalyje nuolat mažėja, o štai atlyginimai ir vartojimas nepaliaujamai auga.
Latvijos finansų ministerija drąsiai prognozuoja, kad 2013 m. užimtumas šalyje išaugs 2,4 proc., nedarbo lygis savo ruožtu nebesieks 11 proc., o šalies BVP ir toliau augs maždaug po 4 proc. per metus. Palyginimui, Lietuvos ir net Estijos BVP šiemet neturėtų augti daugiau nei 3–3,1 proc.
Visgi didžiausią nuostabą kelia tai, kad Latvija be viso to dar sugebėjo ir gerokai anksčiau nei būtina grąžinti skolą Tarptautiniam valiutos fondui, paskolinusiam mūsų kaimynei 7,5 mlrd. eurų gelbstint antrą didžiausią šios šalies banką “Parex”.
Beje, “Bloomberg” analitiko Otto Ummelo skaičiavimu, Latvija, kuri visos jai suteiktos paskolos nė nepanaudojo, anksčiau laiko grąžinusi panaudotąją 4,4 mlrd. eurų dalį, sutaupė per 300 mln. latų palūkanoms.
Latvija kitoms valstybėms nosį šluosto ir prekybos vertybiniais popieriais rinkoje. Pavyzdžiui, gruodžio mėnesį Latvija užsienio rinkose skolinosi už rekordiškai mažą 1,7 proc. palūkanų normą, kuri 2009 m. šiai valstybei buvo išaugusi net iki 12 proc.
O Latvijos vertybinių popierių pelningumas dabar yra 108,5 baziniais punktais didesnis, nei, pavyzdžiui, Vokietijos.
Atsižvelgdamos į tokius rezultatus, tarptautinės reitingų agentūros “Standard & Poor’s” bei “Fitch” praėjusių metų pabaigoje padidino iki tol žemiausią įmanomą Latvijos ilgalaikio skolinimosi reitingą. Peržiūrėti Latvijos reitingą ketina ir trečioji kompanija – “Moody’s”, kurios analitikai neslepia, jog Latvijos sprendimas trejais metais anksčiau grąžinti TVF paskolą yra “rimtas signalas”.
Beje, šis žingsnis Latvijai visiškai atrišo rankas ir siekiant įsivesti eurą: manoma, kad jau artimiausiomis dienomis šalis paskelbs, kad siekia įsivesti eurą nuo ateinančių naujųjų metų.
Tiesa, žingsnis gali pasirodyti skubotas, ypač turint omenyje keblią euro zonos valstybių situaciją, tačiau vien tai, kad Latvija iš esmės atitinka visus euro įvedimui keliamus reikalavimus, byloja apie per stulbinamai trumpą laiką visiškai pasitaisiusią šalies fiskalinę sveikatą.
Pavyzdžiui, Latvijos biudžeto deficitas dabar siekia 1,5 proc., o vyriausybės skola šių metų viduryje svyruos apie 45 proc. BVP. Pirmasis rodiklis yra dvigubai mažesnis už pagal Mastrichto sutartį reikalaujamą kriterijų, antrojo atveju Latvija turi erdvės savo skolą, esant būtinybei, dar didinti iki 60 proc. BVP.
Tokių pavyzdingų rodiklių galėtų pavydėti dauguma ES valstybių, dar visai neseniai maniusių, kad Latvija iš krizės kapanosis labai ilgai ir nuobodžiai. Dar 2009 m. skaičiai buvo iš tiesų liūdni: metinis BVP nuosmūkis, priklausomai nuo mėnesio, svyravo tarp 14-17 proc., nedarbas buvo priartėjęs prie 20 proc., o biudžeto deficitas 2009 m. pabaigoje buvo 9,8 proc.
Latvijai buvo žadamas Islandijos (kuri, beje, iš balos išlipo beveik sausa) likimas ir net visiškas valstybės bankrotas.
Juk ir Lietuvoje daug prikalbėta (neretai su pašaipa) apie tai, kaip mūsų kaimynė beviltiškai įklimpo į skolas, kaip užsinėrė ne tik TVF palūkanų kilpą, bet ir pelnė skolininkės nešlovę, kitaip nei Lietuva, nusprendusi prašyti gal ir neprestižinės, bet “pigesnės” pagalbos. Lietuva tada skelbė, kad liks aukštai iškelusi galvą, tačiau ant kaklo pakabintas brangių paskolų akmuo ilgainiui tą galvą stipriai nuleido.
Tiesą sakant, mes pamiršome patarlę, kad viščiukai skaičiuojami rudenį (šiuo atveju – pavasarį). Tad galbūt iš to, ką dar neseniai vadinome nesibaigiančia Latvijos klaidų virtine, o dabar pripažįstame buvus puikia strategija suvaldant krizę, galėtume pasimokyti ir patys.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-10-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Iš Lenkijos pasigirdo gąsdinančių ženklų – šalies ekonomikos augimas ėmė sparčiai mažėti, o centrinis šalies bankas tik ir suka galvą, kada vėl mažinti bazines palūkanų normas. Ar pavyks Lenkijai išsikapanoti iš gresiančios recesijos ir kaip šios pastangos paveiks Lietuvą?

Lenkijos, vadintos visos Europos ekonomikos žvaigžde, sugebėjusia iš krizės išeiti iškelta galva, finansai, regis, pervargo.
Pernai šios šalies BVP per metus paaugo vos 2 proc. – lėčiausiai per pastaruosius trejus metus, o Tarptautinis valiutos fondas sumažino ir šių metų Lenkijos ekonomikos prognozes. Analitikų nuomone, šiemet Lenkijos ekonomika augs maždaug 2,1 proc. Tiesa, daugeliui ES šalių net ir toks augimas – nepasiekiamas, tačiau Lenkijos verslas dėl tokių prognozių gerokai nerimauja.
Iš dalies taip yra todėl, kad Lenkijos ekonomika silpsta dėl mažėjančio vidaus vartojimo – pagrindinio šalies ekonomikos variklio. Statistika byloja, kad būtent kasdienės lenkų išlaidos sudaro apie du trečdalius šalies BVP, o pastaruoju metu vidaus vartojimas kas mėnesį mąžta apie 0,5 – 0,7 proc.
Bet kodėl lenkai, nė kiek nesukę galvos tuo metu, kai visa likusi Europa vadavosi iš krizės, nustojo pirkti būtent dabar?
Banko “DnB” analitikai aiškina, kad priežasčių – ne viena. Visų pirma, Lenkijos gyventojų santaupų rodiklis pastaruoju metu sumenko iki rekordinio lygio, atlyginimai mažėjo, bankų skolinimas stipriai sugriežtėjo.
Be to, didžioji dalis Lenkijos eksporto tenka euro zonai, vis dar besikapanojančiai skolų krizės liūne.
“Iš naujų grėsmių ši – pati didžiausia. Jei sąsajos su euro zone nemažės, o monetarinei sąjungai priklausančių šalių situacija prastės, Lenkijos laukia dideli iššūkiai”, – neabejoja ir Lenkijos Finansų ministerijos analitikas Ludwikas Kotecki.
“Visos šios priežastys ir lėmė vidaus vartojimo mažėjimą, o kadangi ekonomika yra stipriai nuo jo priklausoma, tai atsiliepė visiems svarbiausiems šalies makroekonomikos rodikliams”, – teigia DNB banko Ekonominių tyrimų padalinio analitikas Mindaugas Jurgelis, pridurdamas, kad dar labiau Lenkijos popieriai gali suprastėti, kai sumažės iš ES fondų gaunama parama ūkio plėtrai.

Investuotojai gąsdinimų dar nesibaimina

Vis dėlto investuotojai Lenkijos kol kas lanku dar neapeina. Priešingai, Lenkija itin įdomi Kinijai, kuri vien pernai šioje šalyje atidarė keletą gamyklų, o Kinijos bankai – net du padalinius Varšuvoje. “Jei Kinija nusprendžia investuoti Europoje, pirmiausia pagalvoja apie Lenkiją”, – neabejoja šalies centrinio banko vadovas Marekas Belka. Jis pabrėžia, kad tai, jog Kinija šį sykį pasirinko bankų sektorių, taip pat nestebina, nes Lenkijoje bankininkystė yra kur kas “sveikesnė” nei daugelyje kitų ES šalių, o tokie nemalonumai, kokie Lietuvoje nutiko “Snorui” ar “Ūkio bankui”, čia vargu ar gresia. “Vienas pagrindinių aspektų, užtikrinusių sėkmingą Lenkijos ekonomikos augimą ir stabilumą krizės laikotarpiu ir dabar, yra bankų sistema. Skirtingai nei Europoje, Lenkijos bankai yra pelningi, atitinka visus kapitalo reikalavimus, ir, svarbiausia, yra visiškai likvidūs. Tai vilioja ir investuoti pasiryžusius verslininkus”, – dėsto Lenkijos finansų ministerijos analitikai.
Tačiau investuotojus į lėtėjančios ekonomikos šalį vis dar vilioja ne vien tai. Viena svarbiausių priežasčių – lankstus zloto kursas, juolab kad šalies centrinis bankas nepraleidžia progos mažinti bazines palūkanų normas ir taip didinti Lenkijoje gaminamų prekių konkurencingumą.
Pavyzdžiui, pernai Lenkijos centrinis bankas buvo vienintelis visoje ES, mažinęs palūkanų normą. Tokį titulą jis gali išlaikyti ir šiemet.
Dėl to Lenkija, nors ir kenčia dėl mažėjančio vidaus vartojimo, gali džiaugtis bent jau nemažėjančiomis eksporto apimtimis: pigios jos prekės vis dar domina tiek kaimynines šalis, tiek ir visą Centrinę Europą.
Be to, Lenkija į privatų sektorių yra sutelkusi visą savo energiją. “Privatus sektorius vaidina lemiamą vaidmenį šalies ekonomikoje. Reikia suvokti, kad dabar jis sudaro net 76 proc. BVP, be to, privačiame sektoriuje darbuojasi apie 74 proc. visos šalies darbo jėgos”, – aiškina Socialinių ir ekonominių tyrimų centro Varšuvoje vadovė Ewa Balcerowicz.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-8-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

2012-uosius Lietuvos ekonomika kiek netikėtai užbaigė defliacijos serija, kuri įprastai būdinga tik vasaros sezonui. Statistikos departamento duomenimis, gruodį defliacija užfiksuota jau trečią mėnesį iš eilės. Palyginti su lapkričiu, kainų lygis sumažėjo 0,1 proc., su 2011 m. gruodžiu – padidėjo 2,8 proc., o vidutinė metinė infliacija sudarė 3,1 proc.

Infliacijos atoslūgį metų pabaigoje pirmiausiai lėmė nuo rugsėjo mažėjusios benzino ir dyzelinių degalų kainos. Teigiamos įtakos turėjo sezoninis maisto produktų bei drabužių ir avalynės atpigimas. Šildymo sezonas išlieka istoriškai brangiausias, tačiau „kandžiojasi“ vis mažiau. Vidutinės šilumos kainos Lietuvoje smuko taip pat tris mėnesius iš eilės, ir palyginti su rugsėju, gruodį buvo jau 4,7 proc. mažesnės. Tam įtakos turi gamtinių dujų ir biokuro pigimas, taip pat vis platesnis biokuro naudojimas.

Vis dėlto lengvai pasiduoti infliacija šiemet nežada. 2013 m. pradžioje įdiegti mokesčių ir reguliuojamų kainų pokyčiai infliacijai pridės maždaug 0,5 proc. punkto. Nuo sausio 1 d. padidintas akcizas dyzeliniams degalams litrą šio kuro gali pabranginti maždaug 12 centų, kilstelėtas akcizas tabakui pakelį cigarečių – maždaug 30 centų. Tuo tarpu įvestas lengvatinis PVM tarifas keleivių pervežimo paslaugoms, laikraščiams ir žurnalams vargu ar turės esminės įtakos galutinėms šių prekių kainoms. Pavyzdžiui, keleivių vežimo kompanijų reakcija yra nevienoda – vienos mažina paslaugų kainas, kitos jų nekeičia, o trečios netgi didina.

Nuo sausio 1 d. elektros kaina buitiniams vartotojams padidėjo 9-10 proc. Tai didžiausias šuolis po Ignalinos atominės elektrinės uždarymo, kurį daugiausiai lemia Viešąjį interesą atitinkančių paslaugų biudžeto papildymas. Vis dėlto šį sykį dėl elektros rinkos liberalizavimo reguliuojamos kainos nebetaikomos įmonėms, tad, rinkos ekspertų vertinimu, elektra gali atpigti bent daliai nepriklausomai ją perkančių įmonių. Todėl tikėtinas menkesnis negu 2010 m. pradžioje antrinis infliacijos efektas (prekių ir paslaugų, kurioms gaminti ar teikti naudojama elektra, brangimas). Dar viena linksmesnė žinia gyventojams – gamtinės dujos šiemet atpigo 3–4 proc.

MMA padidinimo nuo 850 Lt iki 1000 Lt poveikis infliacijai priklausys nuo to kiek realiai padidės darbdavių sąnaudos. Vis dėlto aišku, kad tai labiau infliaciją didinantis nei neutralus veiksnys.

Latvija vis ryžtingiau žygiuoja euro įvedimo link ir kryptingai suvaldžiusi kainų kilimą, nuo 2012 m. spalio atitinka Mastrichto infliacijos kriterijų. Antai lapkritį kriterijaus kartelė buvo 2,8 proc., o kaimyninės šalies vidutinė metinė SVKI infliacija sudarė 2,5 proc.

Lietuvos galimybės įtilpti į Mastrichto rėmus infliacijos srityje tebėra ribotos. Tikėtina, jog kriterijaus reikšmė mažės toliau, užsitęsus euro zonos nuosmukiui 2013 m. ir dėl to įsivyravus defliaciniam klimatui. Tam, kad Lietuva šiemet atitiktų Mastrichto infliacijos kriterijų, reikėtų maždaug dvigubai menkesnės mėnesinės infliacijos negu praėjusiais metais. Tai būtų įmanoma tik palankiai susiklosčius tarptautinių naftos kainų tendencijoms ir sulaukus gero derliaus, kuris nebrangintų maisto produktų. Tad be palankaus atsitiktinumo ar kryptingų valdžios pastangų Lietuva Mastrichto kriterijaus neatitiks ir 2013 m., o euro įvedimo perspektyva nutols už 2015 m. horizonto.