Naujosios Vyriausybės veiksmai, nukreipti į Lietuvos ekonomikos skatinimą, 2014-aisiais planuotą euro įvedimą gali pavėlinti mažiausiai metais. Prognozuojama, kad Lietuva prisijungimo prie euro zonos kriterijus anksčiausiai atitiks 2015 m., o svarbiausias iššūkis išliks infliacijos suvaldymas, teigiama audito ir verslo konsultacijų bendrovės „Ernst & Young“ kartu su „Oxford Economics“ atliktoje ketvirtinėje 2012 m. euro zonos ir jai nepriklausančių ES narių augimo prognozėje.

Prognozuojama, kad vidutinis infliacijos lygis Lietuvoje pasitinkant 2013-uosius viršys Mastrichto infliacijos kriterijų ir bus 3,2 procento. Deja, spartnesniam šio rodiklio mažėjimui ateityje trukdys kylančios energetinių išteklių kainos ir padidintas minimalus darbo užmokestis. Infliacija mažės vangiai ir nepaisant naujos valdžios pažadų mažinti PVM būtiniausiems maisto produktams, šildymui, keleivių vežimui, viešbučių paslaugoms. Pasak ekspertų, 2013 m. infliacijos lygis Lietuvoje sieks 2,8 procento.

„Ernst & Young“ ir „Oxford Economics“ ketvirtinėje prognozėje nurodo, kad Lietuvos ekonomika 2013 m. augs 3,3 proc., o šiemet – 3 procentais. BVP prieaugį kaip ir anksčiau lems pamažu stiprėjanti vidaus paklausa, taip pat iš lėto atsigaunantis eksportas ir investicijos. Pastebimesnis ekonomikos augimas numatomas 2014-2015 m. iki 5,5-6 procentų. Nepaisant to, didėjančios energijos sąnaudos išlieka dideliu rizikos faktoriumi vidutinės trukmės augimui, taip pat infliacijos, užsienio prekybos, o kartu ir mokėjimų balanso rodikliams, teigia ekspertai.

Prognozuojama, kad šalies mokėjimų balanso deficitas kasmet didės, o 2015 m. pasiek savo aukštumas ir bus 4 proc. nuo BVP. Šio deficito didėjimą Lietuvai pavyktų „amortizuoti“ aktyvesniu eksportu, jei nuo 2013 m. sparčiau atsigaus Europos eksporto rinkos ir valstybė daugiau dėmesio skirs tradicinių pramonės sektorių plėtros skatinimui.

Pasak Jono Akelio, „Ernst & Young“ vadovaujančio partnerio Baltijos šalyse, strateginė Lietuvos ekonomikos plėtros orientacija į vidutinės ir aukštos pridėtinės vertės paslaugų sektorius lėmė mažesnį valstybės dėmesį tradicinių pramonės sektorių, kaip chemijos, tekstilės, elektros įrangos, maisto ir kitų, skatinimui. „Aukštos pridėtinės vertės paslaugų ir aukštųjų technologijų sektoriai bendroje Lietuvos eksporto struktūroje kol kas sudaro tik 3 proc. viso eksporto vertės. Likusi dalis priklauso tradicinės pramonės produkcijai. Dėl ženkliai didesnio „svorio“ bendroje ekonomikos struktūroje nedideli teigiami pokyčiai tradicinės pramonės veiklose – inovatyvumo, efektyvumo, vadybinių gebėjimų, pardavimų skatinime – vidutinės trukmės perspektyvoje gali turėti didelį teigiamą poveikį šalies ekonomikai“, ­– teigė jis.

Prognozės Lietuvai (metiniai pokyčiai procentais, jei nepažymėta kitaip)
	2010	2011	2012	2013	2014	2015
BVP	1.4	5.9	3.0	3.3	5.5	6.0
Infliacijos lygis	1.3	4.1	3.2	2.8	2.3	2.1
Mokėjimų balansas (% nuo BVP)	1.5	-1.6	-2.8	-3.4	-3.7	-4.0
Valstybės biudžetas (% nuo BVP)	-7.3	-5.5	-3.9	-2.8	-2.1	-1.6
Trumpalaikių palūkanų norma (%)	0.2	0.8	0.7	0.5	0.6	0.4
Valiutos keitimo norma (vietos valiutos ir JAV dolerio santykis)	2.61	2.48	2.69	2.73	2.85	2.95

2008–2011 m. daug kas vertina kaip košmarišką laikotarpį, nes tada įsisiautėjo krizė, tačiau daliai žmonių bei įmonių jis buvo sėkmingas ir pelningas. Taigi kam?

„McDonalds“, Holivudas, kapitalizmas, klimato kaitos neigėjai, ekstremistai, JAV nuosmukio pranašai, milijardieriai – paklausite, kas sieja šį iš pažiūros labai margą sąrašą? Pasirodo, visi jie – pasaulinės ekonominės krizės laimėtojai, kurie įveikė nuosmukį ne tik nesusilpnėję, tačiau netgi padidinę savo pelną ar įtaką.
Prie laimėtojų žurnalas “Foreign Policy” priskiria ir septynias valstybes, tarp jų mūsų kaimynę Lenkiją. Žodis “laimėtoja” jai gal ir nelabai tinka, tačiau su užklupusiomis ekonominėmis problemomis Lenkija susitvarkė iš tiesų puikiai. Priminsime, kad ilgą laiką Lenkija buvo laikoma viena mažiausiai žadančių buvusio komunistinio bloko šalių, kur kas geriau vertintos tokios valstybės, kaip Čekija ar Slovėnija. Tačiau nuo 2008 iki 2011 m., kai bendra ES ekonomika susitraukė 0,5 proc., būtent Lenkija mėgavosi didžiausiu augimu, siekusiu 15,8 proc. O 2009-aisiais, ES pačiais sunkiausiais metais, Lenkija buvo vienintelė visos Sąjungos valstybė, išvengusi ekonomikos smukimo.
Ekspertai teigia, kad lenkai laimėjo dėl sumanios monetarinės ir fiskalinės politikos bei mažų įsiskolinimų. Be to, Lenkijai labai padėjo gana didelė vidaus vartojimo rinka, lemianti tai, kad šalis yra mažiau priklausoma nuo eksporto. Galiausiai minimas ir didelis lenkų darbštumas: nors vidutinė lenko alga siekia vos penktadalį vidutinio vokiečio algos, statistinis lenkas per metus dirba maždaug 500 valandų daugiau nei jo kolega vokietis.
Be Lenkijos, į ekonominės krizės nugalėtojų sąrašą „Foreign Policy“ analitikas Joshua E.Keatingas įtraukė ir Pietų Korėją, Kanadą, Švediją, Indoneziją, Turkiją bei Meksiką. „Aš esu tikras, kad krizė gali paspartinti mūsų svajonę tapti pažangia pirmos klasės valstybe“, – dar 2009 m. pareiškė Pietų Korėjos prezidentas Lee Myung-bakas.
Jis ne tik kalbėjo, bet ir ėmėsi veiksmų, nuo 3,4 iki 5 proc. padidindamas vyriausybės išlaidas, skiriamas tyrimams ir technologijų plėtrai. Šios gausios investicijos kartu su palaikomu žemu nacionalinės valiutos kursu, leidžiančiu skatinti eksportą, smarkiai prisidėjo prie to, kad tokios kompanijos, kaip „Samsung“, „Kia Motors“ ar „Hyundai“, galingai įsitvirtintų pasaulinėje rinkoje. 2009 m. Pietų Korėja pirmoji iš turtingųjų valstybių sugebėjo įveikti recesiją, o namų ūkių pajamos šalyje didėja jau vienuolika ketvirčių iš eilės.
O štai Kanada gali didžiuotis tuo, kad nuo šių metų, kaip skelbia oficialioji statistika, vidutinis kanadietis pirmą kartą yra turtingesnis už vidutinį amerikietį. Dešimtajame dešimtmetyje Kanados vyriausybė smarkiai sumažino išlaidas ir apkarpė biudžeto deficitą, todėl 2008 m., užklupus nuosmukiui, galėjo griebtis ekonomikos skatinimo ir suteikti mokesčių lengvatų. Be to, šalis sugebėjo atsispirti raginimams dereguliuoti finansų sektorių, o tai leido išvengti problemų dėl bankų. Per pastarąjį dešimtmetį kanadiečių disponuojamos pajamos išaugo 15 proc., be to, šalyje yra net trys miestai, patenkantys į miestų, kuriuose geriausia gyventi, sąrašą.
Švedai savo ruožtu pagyrimo nusipelnė už tai, kad puikiai išmoko 1992 m. juos užklupusios finansų krizės, kurią sukėlė sprogęs nekilnojamojo turto burbulas, pamokas. Sumažinusi itin didelius mokesčius korporacijoms ir fiziniams asmenims, be to, sugebėdama išlaikyti mažą valstybės skolą, pernai Švedija buvo antra labiausiai išaugusi Europos ekonomika po Estijos.
Turkija per pastarąjį dešimtmetį sugebėjo kone patrigubinti savo BVP ir vienam asmeniui vidutiniškai tenkančias pajamas. Beje, dabar Turkija yra dar ir didžiausia Europos automobilių gamintoja. Dėl šalies laimėjimų, pasak „Foreign Policy“, daugiausiai ovacijų yra vertas 2003 m. į valdžią atėjęs premjeras Recepas Tayyipas Erdoganas, liberalizavęs investicijas reglamentuojančius įstatymus ir ėmęsis griežtos kovos su korupcija.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-50-2 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Po kiek daugiau nei savaitę trukusio ir apie 200 gyvybių nusinešusio karinio konflikto Izraelis ir Gazą kontroliuojanti organizacija “Hamas” paskelbė paliaubas. Dar vienas ir, žinoma, laikinas, nes šis konfliktas – tik nedidelė sunkiai išsprendžiamo Vakarų ir arabų pasaulių konflikto dalis.

Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu, aiškindamas, kad puikiai supranta žydų nepasitenkinimą dėl sprendimo nutraukti karinius veiksmus, “guodė” juos žadėdamas, kad “Hamas” dar paminės Izraelį.
Juk apklausa, kurią atliko Izraelio antrasis naujienų kanalas, parodė, jog paliauboms su Gazos ruožu nepritaria 70 proc. Izraelio gyventojų, neabejojančių, kad jokio taikaus šio ilgamečio konflikto sprendimo nėra ir negali būti.
Egipte tuo metu viešėjęs “Hamas” lyderis Khaledas Meshaalas paliaubas pavadino Gazos pergale – taip jis irgi savotiškai guodė palestiniečius, tik dėl kitos priežasties: šie jau seniai netiki, kad Izraelis kada nors nustos juos atakuoti raketomis.
„Dauguma ekspertų sutaria, kad iš tiesų situacija liks nepasikeitusi”, – butaforinę taiką apibendrina Didžiosios Britanijos laikraščio “The Telegraph” analitikas Rafas Sanchezas.

Koziriai – Izraelio rankose

Kad konfliktas pasibaigtų, regis, reikia tiek nedaug: palestiniečiams užtektų nebeatakuoti Izraelio. Izraeliui tereikėtų atidaryti Gazos sieną ir leisti laisvai judėti žmonėms bei prekėms.
Ir vienas, ir kitas žingsnis itin pagerintų civilių gyvenimą abipus sienos bei priartintų prie utopijos, kad palestiniečių ir Izraelio konfliktas yra išsprendžiamas.
Tačiau Izraelis jau nesuskaičiuojamą daugybę kartų yra pakartojęs, esą blokada yra neišvengiama priemonė užtikrinti saugumui – ne tik Izraelio, bet ir Gazos ruožo. Atseit netgi tuo atveju, jei “Hamas” sustabdytų savo kovotojų veiksmus prieš Izraelį, tai dar nereikštų, kad ši organizacija nenorėtų kontroliuoti kitų mažesnių ginkluotų kovotojų grupuočių Gazos ruože.
“Hamas” savo ruožtu nesiryžtų visiškai nutraukti karinio pasipriešinimo, nes organizacijos lyderiai ir taip sulaukia kaltinimų, kad nepakankamai efektyviai priešinasi Izraeliui: kol jiems rūpės politinė valdžia Gazoje, tol jie šaudys raketas į Izraelio pusę ir reikalaus Jeruzalės kontrolės.
Be to, pasak JAV analitiko Davido E.Sangerio, nors “Hamas” žino, kad žala, kurią savo atakomis organizacija daro Izraeliui, neturi jokios strateginės vertės, tačiau tikisi, jog raketos Izraelyje bent jau nuolat kelia paniką ir siunčia pasauliui žinią, kad Gazos ignoruoti negalima.
Vis dėlto pagrindiniai šio konflikto koziriai yra Izraelio rankose. Ir ne tik dėl to, kad šis turi priešraketinį skydą, o palestiniečiai – ne. Svarbiausia tai, kad Izraelį daugelį metų remia Vakarų šalys, ypač JAV.
“Prezidentaujant George’ui W.Bushui ir Barackui Obamai nuolat buvo remiama Gazos blokada ir apsimetama, kad Izraelio ir Palestinos konfliktas gali būti išsprendžiamas taip, tarsi “Hamas” nė neegzistuotų, o Gaza niekam nerūpėtų”, – teigia George’o Washingtono universiteto profesorius Nathanas J.Brownas.
Jis atkreipia dėmesį, kad vienintelė nežymi permaina – tai vos mažiau provakarietiška Egipto pozicija. Ši šalis, kaip ir anksčiau, tarpininkauja Izraelio ir palestiniečių derybose. Skirtumas tas, kad anksčiau šaliai, kurios gyventojai simpatizuoja palestiniečiams, vadovavo aiškiai provakarietiškų nuostatų Hosni Mubarakas. Dabar vadžias į savo rankas yra perėmęs su Musulmonų brolija susijęs prezidentas Muhammadas Morsi.
Tačiau net ir su juo palestiniečiai nesieja daug vilčių, nes dabartiniam Egipto prezidentui Vakarai reikalingi ne ką mažiau nei jo pirmtakui: jis vis dar jaučiasi nepaprastai dėkingas ir Tarptautiniam valiutos fondui, padėjusiam stabilizuoti po Arabų pavasario visiškai pakrikusią Egipto ekonomiką, ir Baltiesiems rūmams, suteikusiems jam tarptautinį valdžios pripažinimą.
“Akivaizdu, jog visos šios aplinkybės reiškia, kad konfliktas nei šiemet, nei kitąmet nebus išspręstas. Belieka tikėtis, jog B.Obamai pradėjus eiti prezidento pareigas antrą kadenciją į Izraelio ir Palestinos konfliktą bus žvelgiama rimčiau, neapsimetinėjant, kad tai tik „taikos procesas”, reikalaujantis taikių ir ilgų pokalbių prie stalo”, – sako N.J.Brownas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-49-2012-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Būsimam premjerui, o ypač kultūros ministrui, anot kultūros eksperto, pirmojo Lietuvoje privataus “Vaivorykštės” teatro įkūrėjo ir vadovo Petro Mendeikos, derėtų prisiminti kad “bitlas” Paulas Mccakartney’s lordo titulą iš karalienės gavo ne už išskirtinius nuopelnus pasaulio muzikos menui, o už nuopelnus Didžiosios Britanijos iždui.

Taigi, tik kai tokį mąstymo ir pagarbos kultūrai lygį pasieks ir Lietuvos politikai, tada gal ir išsiropšime iš provincialaus, dar sovietinio meno reikšmės suvokimo ir vertinimo. Tuomet gal nesakysime, kad menas – tai šokiai ir dainos, o teigsime, kad tai – inovatyvi ir reikšminga ne tik tautos gyvenimo, jos konsolidavimo, bet ir ekonomikos sritis. Gal tuomet nelaikysime kultūros tik švietimo tarnaite, nes yra greičiau atvirkščiai, ir taip nežeminsime menininkų ir visos meną kuriančios tautos. Taigi, kokios būtų P.Mendeikos įžvalgos ir pasiūlymai premjerui.

Sudėtingiausia: rasti kultūros ekonomiką išmanantį ministrą
Per atkurtos nepriklausomybės metus matėme visokių premjerų: stipresnių, silpnesnių.., bet vis dėlto tai buvo ir bus vienas ryškiausių ir daugiausia lemiančių politinių postų realiame mūsų šalies gyvenime ir iš buvusiųjų premjerų būtina pasimokyti. Tačiau stipriąja premjero korta galėtų tapti komanda, kurią jis suformuos iš ministrų, taip pat – ministrų kompetencija bei jų komandų patirtis.
Bet čia, manau, ir slypi svarbiausias visai tautai klausimas, keliantis daugiausia nerimo. Ypač po to, kai paaiškėjo, kad galima būsimoji premjero aplinka dalijasi ministerijas ne pagal kompetenciją, atsispindinčią programinėse nuostatose ir išreiškiamą partijų turimomis asmenybėmis norimoje valdyti srityje, o pagal pinigų srautus ir ypač – europinių pinigų srautus.
Tai tampa dar akivaizdžiau, pažvelgus į partijų rinkiminių programų kultūros dalį, jei tik partijos tokią turi, nes štai, Tvarka ir teisingumas iš viso neturi. O juk kultūroje aiškiausiai atsiskleidžia žmogus, jo asmenybė, išsilavinimas, kompetencija, čia nepasislėpsi už populistinių frazių “remsim ir skatinsim“ ir skardinių būgnelių tratėjimo apie „naktinę reformą“ ar partinių interesų, dangstomų „rinkėjų išreikštu pasitikėjimu“, kurį nemažai įtakojo gausus nusikaltėlių būrys (balsų pirkimo kalėjimuose skandalas).
Nesame tokia didelė tauta, o ir partijos – ne tokios skaitlingos, kad galėtų pasigirti savo gretose turinčios geriausius konkrečių sričių atstovus ir kad galėtų, kaip Viktoras Uspaskichas, pareikšti, jog savo partijoje turi visų sričių specialistus, galinčius tapti kompetentingais ministrais. Vos pažvelgus į Darbo partijos kultūros programą – visa „kompetencija“ kaip ant delno, nereikia nieko aiškinti (gurmanams dar rekomenduočiau žvilgtelti į šios partijos įstatų kultūrai skirtą dalį, ji itin pikantiška ir sukurta, matyt, skambant kanklėms ir balalaikoms). Su darbiečių kultūrine programa tegalėtų konkuruoti ir net laimėti „kompetencijos“ lygmenyje tik LLRA programa, žinoma, neskaitant TT, kuri iš viso nesugebėjo net suformuluoti savo kultūrinių nuostatų ir yra visiškoje kultūros paraštėje.
Rinkiminių debatų metu ši kompetencija labai ryškiai atsiskleidė, kai viršų ėmė emocijos, o ne išmanymas, ne komandinis mąstymas, tautos interesai, darbų tęstinumas, o vadų ir vadukų savireklama, kuri dažnai pasirodydavo žemiau kritikos. Diskusijose – jei tik jas galima taip pavadinti, kai nesiklausoma prelegentų ir net nebandoma diskutuoti, o rėkiama ir svaidomasi reklaminiais lozungais – dominavo ne mus vienijančios temos paieškos, o skaldančios temos eskalavimas. Ta absoliučiai visuose debatuose dominuojančia tema tapo – kas geriau pagarbins ekonominį Aukso veršį, kuris turėtų išspręsti visas mūsų problemas ir padaryti mus laimingais, norim mes to ar ne. Anot politikų, ekonomika turėtų apipilti mus gėrybėmis ir sugrąžinti emigrantus namo, bet su sąlyga, kad tik jeigu jie ar jis bus išrinkti ir valdys.
Tačiau ne ekonomika mus kaip tautą vienija – mes dirbame skirtingų šalių ekonomikoms, net gyvendami Lietuvoje. Visada buvo ir bus šalių, kur žmonės gyveno ir gyvens materialiai geriau nei Lietuvoje, ir mes nesame lengvatikiai, kad patikėtume lozungais, jog čia, gimtinėje, greit ar labai greit bus sukurtas komunizmas ir visi emigrantai, viską metę, puls namo, į pažadėtąjį rojų, nes komunizmas ir yra ne kas kita, kaip materialusis rojus.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-47-3 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuvos ūkio plėtra kitąmet bus šiek tiek lėtesnė, infliacija sumažės, o  struktūrinis nedarbas vers kelti atlyginimus kvalifikuotiems darbuotojams, – teigia didžiausiai Norvegijos finansinių paslaugų grupei priklausančio DNB banko analitikai.

Jie prognozuoja, kad 2013 m. Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) augs 2,0 proc., Latvijos – 2,8 proc., o Estijos – 2,5 proc. Lietuvos ir kitų mūsų Baltijos kaimynių ūkių plėtra  sulėtės dėl  mažėjančio eksporto augimo  , kurio neatsvers vidaus vartojimas. Prognozuojama, kad realiai Lietuvos eksportas augs apie 4 proc. ( 2012 metais – 7 proc.).

Jei kitąmet pavyktų  panaudoti esamus maždaug 400 milijonų litų gyvenamųjų namų renovacijai,  tai prognozuojamas Lietuvos BVP padidėtų dar maždaug 0,3 proc. Tai  padėtų ir laikinai sumažinti dviženklį bedarbystės lygį, kuris kitąmet turėtų kiek  nusmukti maždaug nuo 12 proc. šių metų pabaigoje iki 11 proc. 2013 m. gale. Nedarbo rodikliams didžiausią įtaką darys naujai sukurtos darbo vietos ir neturinčiųjų darbo emigracija.

„Akivaizdu, kad Lietuvos ir Latvijos darbo rinkoje didžiausia įtampa kyla dėl struktūrinio nedarbo.  Daugelis ieškančiųjų darbo neturi specifinių žinių, kurių reikia naujas darbo vietas kuriantiems darbdaviams, o dabartiniai  profesinę kvalifikaciją turinčių darbuotojų atlyginimai neskatina šių žinių įgyti.  Tad po kelių metų Lietuvoje susidursime su situacija, kai nedarbo lygis nustos mažėti ties 10 proc. riba, “ – sakė DNB banko vyresnysis analitikas Rokas Bancevičius, pristatydamas ekonominių tyrimų grupės parengtą naujausią leidinį, kuriame apžvelgiamos Lietuvos, Latvijos ir Estijos ekonomikos raidos perspektyvos.

DNB banko analitikai pastebi, kad darbo našumo augimas Lietuvoje per pastaruosius trejus metus aplenkė nominalių atlyginimų augimą 20 proc. Tai reiškia, kad 2009 m. pasirinkus vidinės devalvacijos kelią, realus lietuviškų prekių ir paslaugų kainų konkurencingumas padidėjo penktadaliu. Palyginti nedideli atlyginimai tiek Lietuvoje, tiek ir Latvijoje tapo itin svariu konkurenciniu argumentu eksporto rinkose, o  kartu ir vienu iš pagrindinių ūkio plėtros veiksnių.

„Estijoje spartus atlyginimų augimas fiksuojamas jau nuo 2011 m. pradžios. Rugsėjį pirmą kartą po daugiau nei trejų metų pertraukos reali vidutinė alga (įvertinus infliacijos poveikį) padidėjo ir Latvijoje. Lietuva taip pat  neišvengs spaudimo didinti atlyginimus. Todėl verslui ilgainiui teks konkuruoti  užsienio rinkose ne tik kainomis, bet ir kuriama didesne pridėtine verte. Tam prireiks didesnių investicijų,“ – teigė R. Bancevičius.

Laukiama, kad Infliacija kitais metais ir toliau mažės visose trijose Baltijos valstybėse. Lietuvoje infliacija sumažės nuo 3,2 proc. šių metų gruodį iki 2,7 proc. 2013 m. pabaigoje. Labiausiai  dėl pigesnės naftos ir kitų energetinių resursų kainos. Latvijoje tikimasi dar mažesnio – 2,5 proc. – vartojimo prekių ir paslaugų kainų augimo, kurį lems aktyvus kaimyninės šalies vyriausybės vaidmuo, siekiant  atitikti Mastrichto kriterijus prieš įsivedant eurą.

„Manome, kad Latvija 2012 m. pabaigoje – 2013 m. pirmoje pusėje  vykdys Mastrichto infliacijos kriterijų. Jei tai pavyks, Latvija Euro zonos nare gali tapti jau nuo 2014 metų pradžios,“ – sakė R. Bancevičius.

Ekonomikos analitikė, Vilniaus universiteto docentė, verslininkė Guoda Azguridienė naujosios koalicijos pažaduose mato ne konkrečius vaistus, kaip išjudinti ekonomiką ir palengvinti žmonių gyvenimą, bet populistinius siūlymus, kurie galėtų pabloginti ne tik ekonominę padėtį, bet ir susilpninti pilietinę visuomenę. Apie tai, kur gali nuvesti naujosios valdžios pažadai „Veido“ pokalbis su G.Azguridiene.
VEIDAS: Į premjero postą pretenduojantis socialdemokratas Algirdas Butkevičius tarp svarbiausių pirmųjų darbų įvardijo gyvenamųjų namų renovaciją ir šilumos ūkio pertvarką, kuri leistų šildymui daugiau naudoti biokuro ir mažiau dujų. Jūsų nuomone, ar šie prioritetai sudėlioti teisingai?
G.A.: Bendrąja prasme galima sakyti teisingai, nes būsto šildymo klausimas šiandien turbūt aktualiausias kiekvienam žmogui. Tačiau, kaip tai padaryti, yra labai didelis klausimas. Jei jie žino, kaip tai padaryti normaliomis priemonėmis, nepermetant naštos iš vienos kišenės į kitą, tai puiku. Kita vertus, biokuras tikrai nepasiteisina šimtu procentu, jo sėkmė ribota. Biokuras yra tik viena iš galimų kuro rūšių, bet jis brangina maisto produktus – žemės plotai užimami ne maisto produktams auginti, todėl tai gali kirsti maisto produktų kainoms. Sprendimas atpiginti šildymą tiesiog perėjus prie biokuro yra problemos supaprastinamas, kuris neduos norimo rezultato.
VEIDAS: Lietuvos banko atlikta apklausa parodė, kad finansų institucijos nerimauja dėl besikeičiančios politinės valdžios ir galimų populistinių sprendimų. Kokie naujos valdžios sprendimai verslui ir šalies finansiniam stabilumui keltų grėsmę?
G.A.: Mąsčiau, ar naujai formuojamą koaliciją galima vadinti kairiąja. Manyčiau, tai labiau populistinė nei kairioji, nes pagal labai protingą viešųjų ryšių schemą, jie kalba tai, ką nori girdėti žmonės, ypač kurie nesigilina, bet balsuoja. O tokių dauguma. Sociologai ne kartą yra pabrėžę, kad rinkėjai pažadus pamiršta per dvejus trejus metus. Tad populistai niekuo nerizikuoja. Bus kiti rinkimai ir žmonės vėl norės girdėti pažadus. O kodėl baiminasi tie, kurie dirba – t.y. verslas? Nes ant jų kailio visa tai bus padaryta. Populistai išsiskiria tuo, kad jiems svarbu formaliai mojuoti vėliava, kad vykdo pažadus ir nesvarbu, kokia kaina tai bus pasiekta – didesnės emigracijos, protų nutekėjimo, bankrotų, ar korupcijos.
Aišku, pirmas dalykas, kuris kelia sarkastišką šypseną bet kam, kuris bent kiek supranta ekonomiką, tai minimalios algos priverstinis kėlimas. Štai iš ko kyla tokio teiginio populizmas – minimali alga versle turi būti uždirbta. Tas žmogus, kuris dirba, turi sukurti vertę, kuri parduodama rinkoje, kažkas savanoriškai už tai sumoka. Dalis koalicijos narių apie tai tikrai neturi supratimo, nes visą gyvenimą algą gauna ne iš savo darbo, parduoto rinkoje, o iš mokesčių mokėtojų pinigų. Kita dalis turi labai gerą supratimą, bet jiems nerūpi pasekmės. Nekreipiama dėmesio į tai, kad didės nedarbas, dalis įmonių bankrutuos, kad labiausiai bus nuskriausti geriausiai dirbantys žmonės. Verslas moka atlyginimus pagal tai, kiek žmogus uždirba, o dabar bus liepta pakelti atlyginimą nepriklausomai nuo to, ar žmogus jį užsidirba, ar ne. Ką reiškia, kad bus pakeltas atlyginimas visiems? Tai reiškia – ir tiems, kurie blogai dirba, ir tiems, kurie nemoka dirbti, ir tiems, kurie darbo metu sėdi internete ir nieko neveikia. Kaip turės šalia jaustis tie, kurie dirba gerai? Gal žmonės tikisi, kad darbdaviai proporcingai pakels visus atlyginimus? Iš ko jie tai padarys? Jei bus smarkiai keliamas minimalus atlyginimas, tai bus didžiulis smūgis, visų pirma, provincijai, smulkiam verslui ir pradedančiam verslui – kaip tik tiems žmonėms, kuriuos ginti turėtų kairieji.
VEIDAS: Kodėl, Jūsų nuomone, verslas sunkiai pakeltų minimalaus atlyginimo padidinimą iki 1000 Lt?
G.A.: Gal valdžia mano, kad išėjo iš krizės, bet verslas neišėjo, nes žmonių pajamos nepadidėjo, situacija rinkoje realiai yra tokia pat, kaip buvo prieš metus. Verslas vos suduria galą su galu, o dabar jam liepia pakelti atlyginimus. O, ar naujoji koalicija lieps darbuotojams geriau dirbti už tuos 150 Lt? Nelieps.
Yra ir kitų niuansų – apie progresinius mokesčius nekalbėsiu, nes kaip dar labiau atbaidyti iš Lietuvos žmones, kurie gali dirbti, turi išsilavinimą, jau nesugalvosi. Kitas dalykas, Darbo partija pagal savo nuostatas linkusi daryti intervencijas ir išimtis. Ekonomikai tai itin nesveika. Ne bendrai gerinamos sąlygos, pavyzdžiui, mažinant mokesčių tarifą visiems, o gerinamos sąlygos tam tikram verslui – per PVM lengvatas, remiant tam tikras šakas, o kitų neremiant. Tai labai nesveika ne tik ekonomikai, bet ir pilietinei visuomenei, nes suaktyvėja lobizmas, favoritimas, daugėja biurokratijos (kiekvienos PVM lengvatos administravimas kainuoja). Tai ne tas kelias, kuriuo einama į sveiką visuomenę ar stiprią ekonomiką. Konkrečių vaistų, kaip išjudinti ekonomiką ir palengvinti žmonių gyvenimą, koalicijos narių programose nematau – matau daugybę populizmo.
VEIDAS: A.Butkevičius kalba apie vartojimo skatinimą. Kokių būdų matytumėte tai padaryti?
A.G.: Vartojimas niekaip neturi būti skatinamas. Žmonės vartoja tai ir tiek, kiek jie mano esant reikalinga. Vartojimas labai priklauso nuo žmonių lūkesčių. Jei žmonės pamatys, kad naujoji valdžia elgiasi tvarkingai, nedaro netikėtų ir žmonėms nenaudingų sprendimų, nesukelia sąmyšio, jie patys vartos daugiau. Bet neturime galimybių to tikėtis, nes jau kalbama apie progresinius mokesčius, minimalios algos kėlimą. Tie žmonės, kurie supranta, kad atlyginimas turi būti realiai uždirbamas, supranta, kuo šie pažadai gresia – nedarbu.
Vartojimas gali padidėti tada, kai žmonės patikės, kad bus geriau. O jie gali pradėti tikėti, kai pasimatys realūs gerėjimo ženklai, pavyzdžiui, sumažėję mokesčiai, padidėjusios algos – bet normaliai, o ne prievarta. Nereikia žmonių laikyti kvailiais ir galvoti, kad numečiau tris saldainius ir žmonės patikės, kad viskas bus gerai, ims leisti pinigus. Tokių naivuolių mažai. Žmonės jau pasimokę, gyvenę prieškrizinėje, krizinėjė, pokrizinėje Lietuvoje. Taip kad jokiu būdu neturi būti jokio dirbtinio vartojimo skatinimo. Galų gale aš žmonių vietoje įsižeisčiau – ką, nežinau, kada man vartoti? Politikai žmones laiko tokiais sraigteliais, kad net už juos sprendžia, kiek jie turi vartoti ir ką jie turi vartoti. Pavyzdžiui, politikai sugalvoja – tegu vartoja lietuviškas daržoves ir pritaiko joms PVM lengvatą. Jie kišasi net į žmonių asmeninį sprendimą, ką vartoti.
VEIDAS: Ar turint omenyje pažadus pakelti minimalų darbo užmokestį, skatinti vartojimą, realu išlaikyti ne didesnis kaip 2,5 proc. BVP viešųjų finansų deficitą, kuris numatytas dabartinės Vyriausybės parengtame biudžeto projekte?
A.G.: Manau, kad sudėtinga. Dėl to labai pergyvena finansų rinka. Jei vis dėlto bus toliau socialdemokratų stiliumi išlaidaujama, tai ir makroekonominiai rodikliai bus blogi, o mes už tai sumokėsime – infliacija, padidėjusiomis skolos aptarnavimo išlaidomis, pabrangusiu skolinimusi.
VEIDAS: Dabartinei Vyriausybei neblogai sekėsi medžioti ir pritraukti užsienio investicijas. Kaip, jūsų nuomone, tai seksis daryti naujai valdžiai?
A.G.: Priklauso, kokie bus jų prioritetai. Pagrindinis dalykas yra verslo sąlygos šalyje. Minimali alga nedaro įtakos užsienio investuotojų apsisprendimui, bet daro kiti dalykai. Pavyzdžiui, dabartinė valdžia buvo rimtai užsimojusi sumažinti biurokratinį reguliavimą. Priklauso, kaip nauja valdžia į tai žiūrės – ar taps lengviau įsigyti žemę, suderinti detaliuosius planus, kokie bus darbo santykiai, ar bus darbo jėgos, ar neišsigąs progresinių mokesčių, ar norės lietuviai dirbti? Visus šiuos faktorius vertina užsienio investuotojai.
VEIDAS: Kaip verslininkė, kokias įvardintumėte pagrindines darbą baigiančios Vyriausybės klaidas ir pasiekimus?
A.G.: Klaida – naktinė mokesčių reforma ir tai, kaip ji po to buvo komentuojama. Net pripažinus, kad tai klaida, nebuvo atsiprašyta, bet ir toliau buvo ginami tie sprendimai – nors ir labai žalingi. Antra klaida, privačios pensijų reformos sužlugdymas. O iš gerų darbų pats svarbiausias būtų verslui draugiško klimato kūrimas per kontrolės institucijas. Tai svarbiausias ir sunkiausias darbas, nes kalba eina apie vertybes, mentalitetą, perėjimą iš to policinio požiūrio į vakarietišką, kai institucijos turi padėti verslui. Kitas dalykas, aišku, fiskalinis konsolidavimas. Nepritariu metodams, kuriais tai buvo padaryta, bet ta užsispyrusi pozicija, kad negalima išleisti daugiau negu turi, padarė savo darbą ne tik biudžete, bet daugelio žmonių mąstyme.
VEIDAS: O kokius svarbiausius uždavinius matytumėte naujajai Vyriausybei?
A.G.: Ironiškai kalbant, būtų gerai, kad jie nieko nedarytų, nes jų siūlymuose nieko gero nematau. Tačiau būtų gražu, kad naujoji Vyriausybė nepultų atmetinėti to, kas iki dabar buvo padaryta vien dėl to, kad tai darė kita partija – nei žmonių, nei darbų prasme. Daugybė darbų valstybėje yra ilgalaikiai, tęsiasi per kelias kadencijas – įskaitant derybas su investuotojais, reformas, pažadus, pradėtus darbus, kad ir labai techninius. Tas tarpuvaldis labai gąsdina verslą, nes pralenda keisti projektai, viskas pakibę ore, nepriimami sprendimai.
Antras uždavinys – fiskalinės drausmės tęstinumas, kurį pasiekti buvo sunku – ne valdžiai, o žmonėms, nes mes sumokėjome tuos mokesčius, todėl vienu brūkštelėjimu iššvaistyti visa tai pakeliant kokias nors išmokas, būtų nusikaltimas.
Trečias uždavinys, kad tikrai būtų pasverti sprendimai mokesčių, energetikos srityje. Sutikčiau, su A.Butkevičiumi, kad turi būti daromi visų lygių žingsniai dėl energetikos, ypač lokalios – šildymo. Tie skandalai, kurie neseniai kilo dėl Vilniaus šildymo įmonių pelnų ir augančių tarifų, neturėtų būti numarinti su naujos valdžios atėjimu.

„Politikai žmones laiko tokiais sraigteliais, kad net už juos sprendžia, kiek jie turi vartoti ir ką jie turi vartoti.“

Trečiąjį šių metų ketvirtį, palyginti su tuo pačiu 2011 m. ketvirčiu, Lietuvos BVP ūgtelėjo 4,4 proc., tuo mūsų pernelyg nenustebindamas (išankstinė SEB banko analitikų prognozė Reuters ir Bloomberg agentūroms buvo 4 proc.). Pastaraisiais mėnesiais pagrindinių šalies ūkio sektorių rodikliai buvo neblogi, o apdirbamosios pramonės – net geresni nei buvo galima tikėtis tokiomis sudėtingomis tarptautinėmis sąlygomis.

Truputį nuliūdino rugsėjo mėnesio mažmeninės prekybos apyvartos rodiklis. Palyginti su tuo pačiu praėjusių metų mėnesiu, mažmeninė prekyba, išskyrus variklinių transporto priemonių ir motociklų prekybą, padidėjo tik 0,9 proc. – daug menkiau nei vidutiniškai 2012 m. sausio-rugsėjo mėnesiais (5,0 proc.). Tai reikia vertinti kaip įžangą į šaltąjį metų sezoną, kuomet prekybos sektorių kaitina nebent Šv. Kalėdų šventės lūkesčiai, o žmonės kaip niekada daug galvoja apie energetiką.

Žiemos sezono pradžią „papuošiančios“ rekordiškai didelės šildymo sąskaitos vers namų ūkius naudoti santaupas ir riboti antrojo arba trečiojo būtinumo prekių vartojimą. Atitinkamai patirs smūgį jomis prekiaujantys mažmeninės prekybos sektoriai, kurie vasaros pabaigoje sparčiai stojosi ant kojų ir įspūdingai augo, pvz., prekyba drabužiais ir avalyne. Be to, šildymas ir kiti energetiniai ištekliai yra sudėtinė verslo įmonių sąnaudų dalis, todėl su šildymu susijusių išlaidų poveikis ekonomikai paskutinį šių metų ketvirtį – vienareikšmiškai neigiamas.

Nors pastaruoju metu eksportuojančios įmonės apsiprato su darbščiojo Lietuvos ekonomikos „arkliuko“ vaidmeniu, toliau stiprinti savo pozicijas užsienio rinkose joms bus gana sunku. Smarkiai susiaurės ribos tos sąnaudų ir kainų minimizavimo politikos, kurią mūsų bendrovės vykdė iki šiol ir kuri atnešė tikrai puikių rezultatų. Viena vertus, gamybos sąnaudų struktūrą slėgs brangstantys energetiniai ištekliai, kita vertus, mažėjant nedarbo lygiui ir išliekant didelei infliacijai, darbuotojai nebetoleruos atlyginimų įšaldymo. Rimtą paspirtį suteiktų techninis ir technologinis atsinaujinimas, tačiau šių metų viduryje investicijų procesą ištiko sąstingis. Stokojant „šviežių“ statistinių duomenų, kol kas neįmanoma atsakyti, ar investicijos pagyvėjo trečiąjį ketvirtį, tačiau viena aišku – be jų tikėtis nuolatinio gamybos efektyvumo kilimo būtų tiesiog naivu.

Dar vienas nežinomasis – globalinės ekonomikos ir pagrindinių Lietuvos užsienio prekybos partnerių ekonomikos plėtra. Praėjusią savaitę mūsų šalį aplankė vienas iš šiuolaikinių pasaulio makroekonomikos šviesulių – Japonijos konsultacijų įmonės Nomura Research Institute vyriausiasis ekonomistas Richardas C. Koo. Nepabijosiu pasakyti, kad susirinkę Baltijos regiono šalių Investuotojų forumo dalyviai, ko gero, išgirdo įtaigiausią per pastaruosius porą dešimtmečių šalyje girdėtą globalinės ekonomikos analizę.

Jos leitmotyvas – centrinių bankų vykdoma pigių pinigų politika „atšipo“, kadangi įmonės elgiasi visiškai kitaip nei nurodyta vadovėliuose – siekia ne maksimizuoti pelną, o grąžinti skolas ir minimizuoti kitus finansinius įsipareigojimus. Susiklosto paradoksali situacija, kuomet Europos centrinio banko ir Federalinio atsargų banko balansai pučiasi ne procentais, o kartais, pinigų kiekis auga kur kas lėčiau, o paskolų portfelis realiam ekonomikos sektoriui visiškai neauga ar net mažėja. Pasak R. C. Koo, tokiomis sąlygomis iniciatyvą turėtų perimti fiskalinė politika, kuri privalo ne dar labiau suveržti diržus, o kryptingu viešųjų išlaidų ir investicijų didinimu kompensuoti įmonių ir namų ūkių skolinimosi „apetito“ praradimą.

Tenka nuogąstauti, kad tokios rekomendacijos mūsų šalyje gali būti suvoktos pernelyg tiesmukai ir tapti praktinės politikos vadovu artimiausioje ateityje Būkime realistais – pasaulio ekonomikos nuosmukį lėmė ne Lietuva, taigi ne ji ir privalo imtis atsakomybės už jos gaivinimą. Tai pirmiausia yra didelių ir stabilesnius viešuosius finansus turinčių valstybių (JAV, Vokietijos, Kinijos ir pan.) priedermė.

— Gitanas Nausėda

Pirmąjį pusmetį Lietuvos BVP padidėjus 3 proc., audito ir verslo konsultacijų bendrovė „Ernst & Young“ kartu su „Oxford Economics“ atliktoje ketvirtinėje 2012 m. rudens euro zonos ir jai nepriklausančių ES narių prognozėje nežymiai pagerino šalies metinio BVP augimo prognozes – nuo 2 iki 2,4 procento. Tačiau šįkart skeptiškiau įvertino Lietuvos ekonomikos augimo perspektyvas 2013 metams – 3,4 proc., kai ankščiau buvo planuojami 5 procentai.

Užsitęsę pertvarkymai euro zonoje ir slūgstanti eksporto paklausa yra ne tik pagrindinės priežastys, sulėtinusios Lietuvos ekonomikos augimą šiemet, bet ir keliančios grėsmę spartesniam šalies ūkio stiebimuisi 2013 metais, teigiama ketvirtinėje prognozėje.

Pasak ją atlikusių ekonomikos ekspertų, šių metų antrąjį pusmetį BVP prieaugį iš esmės sąlygos pamažu stiprėjanti vidaus paklausa, kai ateinančiais metais jai į talką turėtų ateiti vėl iš lėto atsigaunantis eksportas ir aktyvėjančios investicijos, tačiau mažesne dalimi nei buvo prognozuota anksčiau.

Prognozėje nurodoma, kad užsibrėžtas fiskalinio deficito sumažinimas iki 3 proc. šiemet atrodo sunkiai įgyvendinamas dėl lėtesnio nei pernai ekonomikos augimo. Prognozuojama, kad metų pabaigoje jis sieks 4 proc., tačiau deficitas tirpsta greitai ir nuosekliai. Nepaisant to, tikimybė įsivesti eurą 2014 metais mažėja dėl vis sunkiau pažabojamos infliacijos didėjant sezoninėms energijos ir kai kurioms kitoms sąnaudoms. Prognozuojama, kad bendras šių metų infliacijos lygis turėtų siekti apie 3 procentus.

„Lietuvos verslas galėtų suteikti rimtesnį postūmį šalies ekonomikos ilgalaikiam augimui, tačiau jis turėtų keisti tradicinį požiūrį į verslo augimo skatinimo priemones ir didesnį dėmesį skirti ne kiekybei, o kokybei”, – teigė Jonas Akelis, „Ernst & Young“ vadovaujantis partneris Baltijos šalyse.

Nors pagal pelningumo normas Lietuvos verslas prilygsta užsienio konkurentams, o kartais net ir juos lenkia, tačiau toks rezultatas pasiekiamas pakankamai drastiškai mažinant veiklos sąnaudas. „Darbo užmokestis Lietuvos įmonėse 3-4 kartus mažesnis, bet atsilieka ir darbo produktyvumas – jis mažesnis 2,4 karto. Lietuvos įmonėse 1,8 karto didesnė darbuotojų kaita ir net keturiskart mažesnė pardavimo apimtis, tenkanti vienam darbuotojui, palyginti su Vakarų Europos įmonėmis“, – komentavo J. Akelis VšĮ „Verlsi Lietuva“ ir „Ernst & Young Baltic“ kartu įgyvendinamo projekto „Konkurencingumo centras“ įžvalgas.

Lietuvos bendrovės gerokai atsilieka nuo užsienio konkurentų pagal sukuriamą pridėtinę vertę – kai kuriose pramonės šakose skirtumas siekia net kartus. Todėl, pasak J. Akelio, paprasčiausias veiklos sąnaudų mažinimas nebepadės pasivyti pirmaujančių Vakarų Europos įmonių – vienas svarbiausių sprendimų verslui turėtų būti sukuriamos pridėtinės vertės, tai yra kokybės, didinimas ir rinkodaros stiprinimas.

„Lietuvoje įprasta manyti, kad plėtros siekiančios įmonės turėtų stengtis pagaminti tiek pat su mažesniais ištekliais. Tačiau siekiant didinti konkurencingumą, reikėtų pereiti prie kitokio požiūrio ir su tais pačiais ištekliais pagaminti daugiau bei kokybiškiau. Konkurencingumas – tai ne tik kaina, bet ir kokybė: svarbu, kokia prekė ir paslauga yra siūloma“, – sakė J. Akelis. Jo teigimu, dėl padidėjusio rinkų jautrumo ir sulėtėjusio pasaulinės ekonomikos vystymosi ateinančiais metais verslo augimo galimybės bus gerokai suvaržytos, todėl įmonės turės dar labiau susitelkti, kad rastų kelių plėtrai.

Prognozės Lietuvai  (metiniai pokyčiai procentais, jei nepažymėta kitaip)
	2010	2011	2012	2013	2014	2015
BVP	1.4	5.9	2.4	3.4	6.1	6.2
Infliacijos lygis	1.3	4.1	3.0	2.5	2.2	2.1
Mokėjimų balansas (% nuo BVP)	1.5	-1.6	-2.6	-2.4	-2.6	-3.3
Valstybės biudžetas (% nuo BVP)	-7.3	-5.5	-4.0	-2.9	-2.0	-1.5
Trumpalaikių palūkanų norma (%)	0.2	0.8	0.9	1.0	1.1	0.9
Valiutos keitimo norma (vietos valiutos ir JAV dolerio santykis)	2.61	2.48	2.71	2.80	2.95	3.08

Vienas žymiausių šių laikų ekonomistų, 2008 m. Nobelio ekonomikos premijos laureatas Paulas Krugmanas parašė populiarią ir labai svarbią knygą apie šiuolaikinę ekonomiką, pasaulinę recesiją, finansų, skolų bei euro krizę, lėtą atsigavimą ir pavojus, slypinčius netikusiuose valdžios ir bankininkų sprendimuose.
Knyga „Įveikime ekonominę depresiją!“ tapo bestseleriu Amerikoje ir daugelyje Europos šalių, tačiau ji skandalingai prieštarauja Lietuvoje bei kai kuriose kitose Europos šalyse įsišaknijusioms pažiūroms ir vykdomai politikai. Jos autorius atkakliai kovoja su išplitusiomis „taupymo” priemonėmis, kurias įvairių šalių vyriausybės pasitelkia beveik visą pasaulį apėmusios kapitalizmo krizės akivaizdoje. Toks „taupymas”, autoriaus nuomone, tik gilina šią krizę.
Ši knyga – tai bandymas sulaužyti įsigalėjusias pražūtingas nuostatas ir paremti ekonomiką skatinančią politiką, orientuotą į naujų darbo vietų kūrimą. Prof. P. Krugmanas, pateikdamas daugybę faktų bei argumentų, „kopia” per galvas tų ekonomistų, kurie pastūmėjo klaidingu, ekonomikai ir visuomenei labai daug sunkumų atnešusiu keliu, ir siekia suformuoti visuomenės nuomonę, skatinančią imtis teisingų žingsnių. Autorius tikisi, kad knygoje pateikti gausūs skaičiai neatbaidys protingų skaitytojų, kurie menkiau domisi ekonomika, tačiau nori išsiaiškinti, kur veda nelemtoji „diržų veržimo” politika.
Knyga radikaliai prieštarauja ir Lietuvos valdžios bei užsienio bankų išpopuliarintoms nuostatoms, praktiškai įgyvendintoms 2008–2009 m., kai Lietuvos ekonomika patyrė didžiulį nuosmukį, kurio ekonominės ir demografinės pasekmės bus dar ilgai jaučiamos.
Lietuvoje ši knyga atlieka ir švietėjišką misiją, nes krizės laikais ekonominis neraštingumas kelia didelį pavojų tiek piliečių, šeimų, namų ūkių gerovei, tiek ir visai visuomenei, valstybei. Puikiai žinome, kiek žmonių per krizę nukentėjo dėl to, kad nesuvokė, kaip veikia finansai  – įsigijo nekilnojamojo turto, už kurį nebegali susimokėti pasikeitus ekonominėms sąlygoms, arba vietoj apdrausto indėlio „Snoro“ banke įsigijo indėlio sertifikatą ir tapo banko dalininkais, perėmę visą su tuo susijusią riziką.
P. Krugmanas (g. 1953) – žydų emigrantų, kilusių iš Brest Litovsko, sūnus, Prinstono universiteto, W. Wilsono Tarptautinių ir viešųjų reikalų mokyklos ir Londono Ekonomikos mokyklos profesorius. Nobelio premija 2008 m. jam įteikta už darbus kuriant „Naująją prekybos teoriją“ ir „Naująją ekonominę geografiją“, kurios pakeitė ligtolines pasaulio prekybą ir ekonominę geografiją aiškinusias teorijas. Jis ištyrė masto ekonomiją ir vartotojų preferencijas renkantis paslaugų bei prekių įvairovę ir taip paaiškino tarptautinės prekybos modelius, geografinę turto ir gerovės koncentraciją. Jis taip pat sukūrė „likvidumo spąstų“ teoriją, paaiškinusią 10-ojo dešimtmečio Japonijos ekonominio sąstingio dinamiką. P. Krugmanas yra daugiau nei 20 knygų ir daugiau nei 200 mokslinių straipsnių autorius. Jis šiuo metu yra vienas labiausiai cituojamų ekonomistų ir vienas įtakingiausių JAV intelektualų.
P. Krugmano  knyga „Įveikime ekonominę depresiją!“ bus pristatyta 2012 m. rugsėjo 15 d. 18 val. Vilniaus knygų festivalyje. Knygos pristatymui skirtoje aštrioje diskusijoje dalyvaus knygos vertėja ekonomistė Aušra Maldeikienė, Lietuvos banko ekonomistas Raimundas Kuodis, „Swedbank” ekonomistas Nerijus Mačiulis ir kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa” analitikas Stasys Jakeliūnas. Diskusiją moderuos „Kitų knygų” leidėjas Gediminas Baranauskas.

Pastaraisiais mėnesiais pasaulio ekonomikos perspektyvos apniuko, teigia SEB grupės analitikai šiandien Stokholme paskelbtoje pasaulio ekonomikos apžvalgoje „Nordic Outlook“. Lėtėja beveik visų svarbiausių pasaulio ūkių plėtra, įskaitant kylančias rinkas.

Vis dėlto vykdoma skatinančioji pinigų politika mažina visuotinės recesijos riziką ir teikia vilties, jog pasaulio ekonomika artimiausiais metais, nors ir lėtai, bet augs.

Pasak SEB grupės analitikų, pasaulio ekonomikos augimas nebeturi vidinės jėgos ir yra smarkiai priklausomas nuo centrinių bankų skatinimo. Artimiausiu metu reikšmingos neigiamos įtakos pasaulio ūkio plėtrai turės netikrumas dėl euro zonos padėties ir JAV fiskalinės politikos po prezidento rinkimų.

SEB grupės analitikų vertinimais, euro zonos ekonomika antrąjį 2012 m. pusmetį patirs nuosmukį, 2013 m. realus BVP ūgtelės vos 0,2 proc., o 2014 m. euro zonos plėtra paspartės iki 0,9 proc., nes sumažės neigiama taupymo programų Pietų Europoje įtaka augimui. Vokietijos ekonomikos plėtra neliko Pietų Europos negandų nuošalyje ir taip pat ėmė silpti, tačiau daug eksportuojančiam Vokietijos ūkiui pagelbės pingantis euras. Euro zonos nedarbo lygis 2013 m. didės, dėl to neatmestina politinių ir socialinių neramumų galimybė. Be to, per artimiausią pusmetį politikai turėtų apsispręsti dėl euro bloko pertvarkų. SEB grupės ekonomistai pastebi egzistuojančią riziką, jog susitarimo pasiekti nepavyks, kadangi derybas apsunkins ūkio padėtis ir reikalingi ES ir nacionalinių konstitucijų pakeitimai.

JAV ekonomikos plėtrą 2013 m. stabdys aukštas nedarbas, taupymo programos ir stipresnis doleris, teigia SEB grupės ekonomistai. 2014 m. JAV ūkio atsigavimas sustiprės dėl pasiektos tvirtesnės būsto rinkos padėties ir sumažėjusios namų ūkių įsiskolinimo naštos. SEB grupės analitikai prognozuoja, jog Kinijos ekonomika nepatirs kietojo nusileidimo, kadangi bus pasitelktos ir pinigų, ir fiskalinės politikos skatinimo priemonės.

Anot SEB grupės ekonomistų, Baltijos šalių ekonomikos kilimo spartą 2013 m. palaikys vidaus paklausa, tačiau potencialųjį BVP augimo tempą Lietuva, Latvija ir Estija pasieks tik 2014 m., todėl nedarbo lygis mažės vangiai. Infliacija Latvijoje ir Lietuvoje išliks santykinai maža, o Estijoje – didžiausia, tačiau pastarojoje šalyje sparčiausiai didės ir darbo užmokestis. SEB grupės analitikų prognozėmis, Latvija laiku atitiks Mastrichto kriterijus, kad galėtų įvesti eurą 2014 m.

„Nepaisant atšiaurių euro zonos vėjų, Lietuvos eksporto ir vidaus vartojimo pozicijos išlieka gana tvirtos. Stiprybės Lietuvos ekonomikai teikia diversifikuotos eksporto rinkos ir krizės metu įvykdytas veiklos optimizavimas bendrovių lygiu. Kita vertus, dėl ateities neužtikrintumo verslo investicijų apimtis išlieka kukli ir kelia grėsmę, jog ūkio plėtra praras pagreitį. Darant prielaidą, jog didžiųjų pasaulio ūkių neištiks ekstremalūs sukrėtimai, tikimės subalansuoto, stabilaus, nors ir ne pernelyg spartaus Lietuvos ekonomikos augimo artimiausiais metais“, – sakė SEB banko Lietuvoje vyriausioji analitikė Vilija Tauraitė.

Dešimtmetį sparčiai augusi Indijos ekonomika netikėtai ėmė buksuoti ir tapo ne tokia patraukli tiek užsienio investuotojams, tiek reitingų agentūroms.

Europiečiams vis rečiau įsigyjamų importinių prekių etiketėje tenka išvysti užrašą “Made in India”, nes Indijos prekių ir paslaugų eksportas į Europą per pastaruosius metus smarkiai sumažėjo, nors nuo 2003 iki 2010 m. prekybos apimtys tarp Europos ir Indijos buvo išaugusios kone dvigubai.
2011-ieji Indijai buvo vieni sudėtingiausių per pastaruosius keletą dešimtmečių, ir ne vien dėl prekybinių santykių su saiko jausmą pirkinių atžvilgiu pamažu atrandančia Europa.
Indija visuomet buvo didelių skaičių šalis. Čia gyvena daugiau nei milijardas gyventojų, egzistuoja milijonas skirtingų etninių grupių ir kalbama daugiau nei tūkstančiu skirtingų kalbų bei tarmių. Nuo 2000-ųjų Indija buvo dar ir fantastiško ekonomikos augimo pavyzdys: iki dešimtojo dešimtmečio vidurio šalis tapo viena sparčiausiai augančių ir besivystančių valstybių visame pasaulyje, kuriai netgi žadėta, kad būtent ji taps visos Azijos ekonomikos varikliu, ir net Baltuosiuose rūmuose Indija imta vadinti pasaulio supergalybe.
Didėjanti gerovė lėmė ir pačių gyventojų gerovės didėjimą ir netgi fizinį augimą. Nacionalinis Indijos medicinos žurnalas skelbia, kad dabar aštuoniolikmečiai vaikinai yra 4,5 cm aukštesni nei 1992-aisiais. Akivaizdu, kad tai lėmė geresnė mityba ir mažesnis sergamumas, kuriam savo ruožtu įtakos turi ir sparčiai progresuojantis Indijos medicinos mokslas.

Krizė – per vienus metus

Vis dėlto pernai šis įsisukęs augimo ir gerovės mechanizmas ėmė sparčiai lėtėti. Kaip teigia “The Economist” analitikai, nėra abejonių, kad Indijos ekonomika ir toliau augs, tačiau jau nepalyginti mažesniu tempu, nei buvo įprasta pastaruosius dešimt metų, kai šalies ūkis plėtėsi mažiausiai po 10 proc. per metus.
Jau pirmąjį 2011 m. ketvirtį šalies ekonomikos augimas sulėtėjo iki 6,1 proc., o antrąjį nebesiekė ir 6 proc. Ir nors Indijos politikai žada, kad šalies pramonė ir prekyba vėl ims kilti, tačiau jau niekas nebežada, jog ši plėtra bus didesnė nei 6 proc. per metus. Bet net ir tokia plėtra – nieko gero. Ekonomistų skaičiavimu, 6 proc. metinis augimas tik vos ne vos gali užtikrinti šalies finansinį stabilumą, tad jis turėtų būti bent dar keliais procentais didesnis, kad būtų galima vėl prabilti apie galimą Indijos suklestėjimą.
Kad Indijai ėmė išties nekaip sektis, iliustruoja trys neseni valdžios blaškymosi ir desperacijos pavyzdžiai. Pirmiausia Indijos vyriausybė metų pradžioje užsienio kompanijoms atvėrė savo neefektyviai veikiančią mažmeninės prekybos rinką. Kovo pradžioje toks sumanymas buvo atšauktas. Kovo viduryje vien tam, kad apgintų vietos pramonę, valdžia uždraudė medvilnės eksportą, tuo labai nuliūdindama Indijos ūkininkus ir verslo partnerius. Praėjus vos kelioms dienoms ta pati valdžia atsiribojo nuo šio sprendimo. Vėliau vyriausybė, lyg to būtų maža, nusprendė pakeisti dar ir mokesčių sistemą, kad būtų galima atgaline tvarka apmokestinti Indijoje verslą pradėjusias užsienio kompanijas.
Visi šie keisti žingsniai – vis prastėjančios ekonominės padėties padariniai, tačiau jie tik dar labiau mažina investuotojų entuziazmą, juolab kad pastaruoju metu netgi prabilta apie bankų sektoriaus nelikvidumo grėsmę. To pasekmė – didėjantis Indijos skolinimasis, o pastaraisiais metais valstybės skola jau priartėjo prie 10 proc. BVP. Tokios skolos neturi nė viena sparčiai besivystanti Azijos valstybė.
Dėl visų šių Indiją pastaruoju metu kamuojančių negandų verslininkai, ypač užsienio, linkę kaltinti šalies valdžią – vis dar nelanksčią, korumpuotą ir nepriimančią naujovių. Šalis pastaruoju metu prarado visus įmanomus pranašumus – dėl itin sparčiai didėjančios infliacijos didžiųjų ir labiausiai išsivysčiusių šalies miestų nebepavadinsi pigios darbo jėgos rojumi. Periferijoje, kur milijonai indų vis dar gyvena iš kelių JAV dolerių per mėnesį, verslui irgi nėra ko veikti: neretai čia ne tik neišplėtota infrastruktūra, bet nėra netgi elektros.
Be to, ne taip seniai Indiją liaupsinusios telekomunikacijų kompanijos, kurioms šalies vyriausybė buvo suteikusi beveik neliečiamųjų statusą ir netaikė jokių didesnių biurokratinių apribojimų, jau irgi pajunta lipnius vyriausybės pirštus.
Visų šių netikėtai pastaraisiais metais Indiją ištikusių nesėkmių rezultatas – investuotojų atsitraukimas, verslo partnerių JAV bei Europoje atsargumas ir atidus reitingų agentūrų žvilgsnis į šios dar prieš kelerius metus stebuklingai augusios šalies perspektyvas.

Kinijos ekonomikos rodikliai prastėja, o jos imunitetas krizėms liaupsinamas jau tik iš inercijos. Tad jei artimiausiu metu šioje šalyje nepagausės ir nesutvirtės vidurinioji klasė, galinti padidinti vidaus vartojimą, vadinamasis Kinijos ekonomikos stebuklas žlugs.

Dar prieš kelis dešimtmečius geriausiu ekonomikos pavyzdžiu laikyta Japonija šiandien toli gražu nėra pasaulio pažiba. Nors ne taip seniai žavėtasi japoniškuoju modeliu ir mėginta vadovautis jos pavyzdžiu, dabar taip apie Japoniją kalbėti mažai kam ateitų į galvą.
O štai Kinija, sugebėjusi augti net pasaulinės krizės akivaizdoje bei lyg neišsemiamas gausybės ragas dosniai finansavusi kitas į bėdą patekusias valstybes, tikrai verta dėmesio.
Tačiau ekonomistai pabrėžia, kad jei tik kuri valstybė pradedama vadinti ekonomikos stebuklu, netrukus galima laukti liūdnų jos rodiklių. Pamenate, kažkada ir Lietuva buvo vadinama Baltijos tigre, o šiandien jos taip niekas nebevadina.

Kinija – jau ne stebuklų šalis?

Nors daug kas Kiniją vis dar tituluoja sparčiausiai pasaulyje augančia valstybe, net supergalybe, dauguma šių liaupsių išsakoma jau tik iš inercijos, nepasidomėjus, kokie gi tikrieji Kinijos ekonomikos skaičiai ir faktai. O jie pastaruoju metu gana liūdni.
Daugiausiai ekonominių sunkumų Kinijoje šiuo metu kyla dėl didžiausios jos prekybos partnerės – Europos: ji kalta tiek dėl Kinijos eksporto mažėjimo, tiek dėl sumenkusių užsienio investicijų.
Štai kodėl Pasaulio Bankas sumažino šių metų Kinijos ekonomikos augimo prognozę iki 8,2 proc. (pernai buvo 9,2 proc.), o kitais metais tikimasi ne daugiau nei 8,6 proc.
Investicinis bankas “Credit Suisse” prognozuojamą rodiklį “nukirpo” dar labiau – iki 7,7 proc. šiais metais ir 8,2 proc. ateinančiais.
Žinoma, sunkumų krečiamos šalys padarytų viską, kad pačios galėtų pasigirti tokiais rezultatais. Tačiau šaliai, per kelis dešimtmečius pripratusiai prie dviženklio metinio ekonomikos augimo rodiklio, dabartinė padėtis atrodo kaip gilausia krizė.
Štai pramonės gamybos, sudarančios maždaug pusę viso Kinijos BVP, šių metų balandžio ir gegužės mėnesių duomenys tėra atitinkamai 9,3 ir 9,6 proc. – daug mažiau, nei įprasta. O juk pernai buvo daugiau nei 30 proc.
Dar vienas itin iškalbingas rodiklis – elektros suvartojimas, kuris parodo ekonominės veiklos aktyvumą, irgi smunka. Pavyzdžiui, balandį elektros Kinijoje buvo suvartota gerokai mažiau nei įprastai, birželį taip pat.
Na o Kinijos gamyklų veiklos, kuri vertinama remiantis oficialiai skelbiamu indeksu, duomenys didėjo lėčiausiu tempu nuo pat praėjusių metų lapkričio.
Dar vienas svarbus rodiklis – Kinijos užsienio prekyba, kuri yra vienas dviejų  šalies ekonomikos augimo variklių (kitas – ilgalaikės investicijos), irgi neberodo jokių stulbinamų rezultatų. Pavyzdžiui, balandį eksportas didėjo vos 4 proc., o importas nejudėjo iš vietos.
Tačiau didžiausias Kinijos rūpestis – itin menkas vidaus vartojimas. Mat jis, kad ir kaip plėstųsi mažmeninės prekybos apimtys, niekaip nesudaro daugiau nei 40 proc. Kinijos BVP ir jau nuo 2004 m. yra mažiausias tarp visų didžiųjų valstybių (pavyzdžiui, JAV vidaus vartojimas sudaro net 70 proc. BVP).

Mikroskopinė vidurinioji klasė

Ar tai reiškia, kad ankstesnis vadinamasis Kinijos ekonomikos stebuklas niekaip neveikia gyventojų gerovės ir jie vis dar negali sau leisti gyventi ne tik pagal vakarietiškus standartus, bet netgi apsirūpinti elementariausiomis prekėmis ir produktais?
Ekonomistų vertinimu, tokios menkos vidaus vartojimo sukuriamos BVP dalies paaiškinimai yra du. Vienas iš tiesų susijęs su menka kinų perkamąja galia. Juk metinio BVP dalis vienam gyventojui – vos 5 tūkst. dolerių, ir nors pastaraisiais metais kalbama apie sparčiai gausėjančią viduriniąją klasę, nereikia pamiršti, kad skurde gyvena vis dar daugiau nei pusė visų šios milžiniškos valstybės piliečių.
Be to, viduriniąja klase laikomi gyventojai iš tikrųjų neprilygsta viduriniaisiais laikomiems europiečiams ar amerikiečiams, nes jų ekonominės galimybės vis dar labai menkos. Tiesa, dabar populiaru sakyti, kad Kinijos viduriniokai pagaliau nulipo nuo dviračių ir persėdo į automobilius. Žvelgiant formaliai, tai tiesa, nes toje šalyje nuperkama daugiausia automobilių visame pasaulyje.
Pavyzdžiui, kai 2009-aisiais visame pasaulyje automobilių pardavimo rodikliai mažėjo, kinai jų sugebėjo nusipirkti net 13,6 mln. – 53 proc. daugiau nei 2008 metais. Tiesa, padalijus tuos atomobilius 1,2 mlrd. gyventojų paaiškėja, kad tai juokingi skaičiai. Juk ir šiandien automobilį Kinijoje teturi vos 3 proc. gyventojų, o išmanųjį telefoną – apie 7 proc. Tad kalbėti apie stiprią viduriniąją klasę būtų tiesiog nepadoru.
Juolab kad šalyje, kurioje kainos dažnai prilygsta vakarietiškoms, vidutinis mėnesio atlyginimas siekia tik apie 300 dolerių, tad ekonomistai šaiposi iš teiginių, esą Kinijoje susiformavo “Starbucks” kavą gurkšnojanti klasė.

Pridarė daug klaidų

Kyla klausimas, kodėl šioje taip ilgai augimo rodikliais pasaulį stebinusioje valstybėje nesugebėjo susiformuoti bent kiek ryškesnė vidurinioji klasė? Ekonomistų vertinimu, tai ilgamečių valdžios klaidų padarinys.
Visų pirma planinė ekonomika orientavosi tik į investicijas, o vidaus vartojimas buvo visai pamirštas. Pavyzdžiui, investicijos 40 proc. BVP ribą nuolat viršijo jau nuo 2004-ųjų, o vidaus vartojimo rodikliai niekada nėra buvę didesni nei 35 proc. BVP. Be to, netolygumų radosi ir kalbant apie užsienio prekybą.
Daugeliui analitikų, daug metų stebėjusių Kinijos ekonomiką, dabartinė situacija seniai atrodė neišvengiama. Pastarąjį dešimtmetį tiek liberalių pažiūrų ekonomistai, tiek tokios finansų institucijos kaip Pasaulio Bankas ar Tarptautinis valiutos fondas, taip pat ir svarbiausios Kinijos prekybos partnerės ragino ją keisti tokį ekonomikos modelį, kurio varomoji jėga buvo jau minėtų ilgalaikių investicijų į turtą bei eksporto didėjimas, bet ne vidaus vartojimo skatinimas.
Kinija buvo ne kartą perspėta, kad pirmenybė valstybės remiamiems projektams nustekens privatų sektorių ir iššvaistys brangų kapitalą, tuo tarpu namų ūkiai, kurių pajamos yra tiesiog apverktinos, nesugebės palaikyti vidaus vartojimo. Deja, Kinija ilgai šių perspėjimų negirdėjo ir toliau liaupsino savo nepakartojamą kiniškąjį modelį, taigi nepajudino nė piršto, kad būtų imtasi reformų siekiant stabilesnio ir labiau subalansuoto augimo.
Tačiau JAV ekonomisto Lawrence’o Summerso nuomone, rimčiausias Kinijos ekonomikos augimo trukdis tapo sprendimas ją gaivinti 2009-2010 m. Tuomet, reaguodama į pasaulinę ekonomikos krizę, Kinija ryžosi 600 mlrd. dolerių finansinei injekcijai į šalies ekonomiką, o dar 1,9 trilijonų dolerių skyrė bankams, kad paskatintų skolinimąsi.
Šis ekonomikos skatinimo paketas prilygo 35 proc. viso Kinijos BVP ir tuo metu sulaukė liaupsių visame finansinio šiurpo krečiamame pasaulyje. Tačiau didžioji dalis pinigų buvo investuota, kaip įprasta, į nekilnojamąjį turtą, ir jo rodiklių burbulas išsipūtė iki rekordinių apimčių. Tuo pat metu išsipūtė ir blogųjų paskolų porfeliai. O štai Kinijos gyventojams iš viso to nebuvo jokios naudos: vartojimas ne tik kad nedidėjo, bet netgi toliau mažėjo.
Dabar Kinija ir vėl ties kryžkele, jos ir vėl laukia rimtas apsisprendimas: ar kartoti tą pačią klaidą ir dar kartą imtis ekonomikos skatinimo. Tačiau tam labai daug galimybių šalis net ir neturi. Mat šiuo metu valstybės skola svyruoja apie 70–80 proc. BVP, ir tai yra paskutinė leistina riba, tad skolos didinti nėra galimybių.
Ekonomistų tvirtinimu, protingiausia Kinijai dabar būtų pagaliau prisiminti savo šalies gyventojus, o kartu padidinti ir vidaus vartojimą. “Tam įgyvendinti yra keletas priemonių, pavyzdžiui, skurdžiausiai gyvenantiems skirti talonus maistui ar buities prekėms įsigyti arba mažinti mokesčius, kad didėtų realios šeimų pajamos. Juk kuo stipresnė vidurinioji klasė, tuo tvirtesnė ji visos šalies ekonomikos ramstis”, – apibendrina analitikas Minxin Pei.

Skaičiais apie Kiniją

Nuo 1980-ųjų, kai prasidėjo Kinijos ekonomikos reformos, šalies BVP padidėjo dešimt kartų, tačiau prgnozuojama, kad šis burbulas netrukus sprogs.
Kinija pagal BVP dydį, kuris siekia apie 8,8 trilijonus dolerių, yra trečia valstybė visame pasaulyje.
Tačiau BVP vienam Kinijos gyventojui svyruoja apie 5 tūks. dolerių per metus ir pagal tai šalis priskiriama prie mažas pajamas gaunančių pasaulio valstybių.
Pramonė sudaro apie pusę Kinijos BVP, paslaugų sektorius – apie 40 proc., o žemės ūkis – maždaug 10 proc. BVP.
Tačiau darbo jėga pasiskirsto kitaip: nedaug pajamų gaunančiame žemės ūkyje dirba apie 40 proc. visų kinų, pramonėje – apie 27 proc., paslaugų sektoriuje –  33 proc.
Daugiau nei pusė visų Kinijos gyventojų gyvena skurde.
Vidutinis atlyginimas Kinijoje siekia apie 300 dolerių per mėnesį.