Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) savo 30-ame Lietuvos ekonomikos tyrime prognozuoja, kad šiemet Lietuvos ekonomika augs lėčiau nei pernai – 2,9 proc., o 2013 m. BVP išaugs 3 proc.
Lėtas atsigavimas rodo, kad ekonomikos nuosmukis nesibaigė, vadinasi, niekur nedingo ir poreikis taupyti, reformuoti valdžios sektorių mažinant jo išlaidas, paprastinti mokesčių sistemą ir juos mažinti, gerinti verslo sąlygas. “Nuo valios vykdyti šiuos būtinus sprendimus priklausys, ar greitai Lietuvos ekonomika sugebės išsivaduoti iš lėto augimo ir didelio nedarbo”, – pabrėžia LLRI vyresnysis ekspertas Vytautas Žukauskas.
Lietuvai labai didelę įtaką turi bendra ES šalių ekonominė padėtis, kuri, deja, išlieka prasta. V.Žukauskas mano, kad iš dalies ją galima įvardyti kaip neišsipildžiusį “keynesinį” ekonomikos stimuliavimą. Jis buvo paremtas itin laisva pinigų (per jų pumpavimą į ekonomiką ir dirbtinį palūkanų sumažinimą) ir fiskaline (per valdžios sektoriaus išlaidų didinimą keliant mokesčius arba didinant skolą) politika.
Iš tikrųjų tai tebuvo laikinas labai reikalingų ir esminių pertvarkų atidėjimas, paslėpęs tikrąsias ekonominių bėdų priežastis – valdžios sektoriaus išsiplėtimą, aukštą mokesčių lygį, nekonkurencingas ekonominės veiklos sąlygas ir ūkinės veiklos reguliavimą, centrinių bankų veiklą, sukeliančią dirbtinius ekonomikos pakilimus ir nuosmukius.
Šiemet LLRI apklausti rinkos dalyviai teigiamus pokyčius prognozuoja ne taip drąsiai kaip prieš metus. Kitąmet neprognozuojama nei įmonių, nei namų ūkių finansinės padėties akivaizdaus pagerėjimo. 2012 m. pabaigoje nedarbo lygis Lietuvoje bus apie 14 proc., o 2013 m. vos 1 proc. mažesnis.
Tokiu tempu mažėjantis nedarbas prieš krizę buvusį lygį pasiektų tik 2020 m. Tam, LLRI ekspertų manymu, didžiausią įtaką turi lėtai auganti ekonomika ir griežtai reguliuojami darbo santykiai. Lietuva pagal jų reguliavimo lankstumą pasaulyje tik 127-a iš 183 valstybių, ES – šešta nuo galo.
Lėtai Lietuvoje traukiasi ir šešėlinė ekonomika: 2010 m. sudariusi 28 proc. BVP, 2011 m. sumažėjo iki 27 proc. Prognozuojama, kad 2012-aisiais ir 2013 m. jos sumažės dar po 1 proc.

Lietuvos knygynuose pasirodė mąslesnio skaitytojo dėmesio vertas tyrimas “Ekonomikos gangsteriai”.

Naujoji “Baltų lankų” išleista Raimondo Fismano ir Edwardo Miguelio knyga “Ekonomikos gangsteriai” jau vien dėl pavadinimo gali paskęsti knygynų lentynas nugulusiuose detektyvų kalnuose. Ir jei taip įvyktų, būtų didelė netektis, mat tai tikrai retokas paukštis mūsų padangėje, nes kalbame apie nors ir lengvai skaitomą, bet labai kokybišką ekonomikos knygą.
Šis profesionalus ir pigaus ideologinio šydo neaptemdytas tyrimas vertas dėmesio mažiausia dėl dviejų priežasčių. Mąslesniam skaitytojui jis tikrai padės suvokti ekonomistų tyrimo metodus, kita vertus, nagrinėjama tema – kodėl užsienio valstybių parama mažiau išsivysčiusioms šalims dažnai nepasiteisina – aktuali ir Lietuvai. Nors ir nemėgstame prisiminti, kad kai kada net ketvirtis šalies viešųjų finansų mums buvo paprasčiausiai dovanotas turtingesnių ES kaimynų, tačiau tai realybė, kurią būtina įvertinti, o įvertinus pagalvoti, ar tikrai šios dovanos, tegul ir pavadintos ne tokiu tiesmuku paramos vardu, visada pasiekia tuos tikslus, kurių siekta.
Kalbėdami apie ekonomikos knygų leidimus ir vertimus matome prieštaringą vaizdą. Knygų, kurios priskirtos ekonomikos leidinių kategorijai, iš pirmo žvilgsnio gausu. Tačiau dėl menko visuomenės išprusimo ir ideologinio mąstymo labai dažnai čia atsiduria pigūs savo turiniu (tiesa, brangūs kaina) darbeliai apie tai, kaip praturtėti per naktį ar išplėtoti verslą neliejant prakaito.
Blogiausia ne tai, kad jie modernus meilės romanų tarnaitėms pakaitalas, šiuo atveju skirtas prakusti norintiems menko protelio vyrukams, kurių paprastai laukia panašus rezultatas – nei turtingo princo, nei didelių pinigų. Blogiausia tai, kad panašūs “veikalai” kuria technologiškai homogeniško pasaulio vaizdą bei gimdo iliuziją, jog tereikia žinoti slaptažodžius ir visos lobių olos kaipmat atveria paslėptas brangenybes. Kita vertus, panašūs opusai naikina ir visą ekonomikos mokslo (tam tikro teiginių analizavimo ir jų neigimo) turinį, ekonomikai teprimesdami ideologijos tarnaitės vaidmenį.
Aptariama knyga dėl itin aukšto autorių profesionalumo visiškai išvengia paprastinimo spąstų. Korupcijos, smurto ir valstybių skurdo, kurių atsiradimo priežastys dažnai yra ekonominės bei institucinės ir kurių vien papildomomis išorės dotacijomis išvengti beveik neįmanoma, temos čia nagrinėjamos nuosekliai apibrėžiant klausimus ir analizuojant realius įvairių pasaulio valstybių tiek teigiamus, tiek neigiamus praktinius sprendimus. Būtent tai, kad neieškoma lengvų atsakymų, o bandoma demonstruoti visus prieštaravimus, ir rodo, jog šį sykį susidūrėme su solidžiu darbu. Taigi knyga tikrai naudinga visiems, kurie nori suvokti ir ekonomikos tyrimo lauką, ir jos metodus, ir tai, ką šitas mokslas gali, ir – dar svarbiau – ko negali.
Tiesiogiai knygoje keliamas klausimas, kodėl užsienio valstybių parama besivystančioms šalims, daugelio nuomone, dažnai nepasiteisina ir ką vertėtų daryti, kad rezultatai būtų aiškesni. Pasaulio ekonomikos analitikai ir mokslininkai pastaraisiais metais pasidalijo į dvi stovyklas: vieni mano, kad atsilikusių šalių plėtra gali būti paspartinta tik keletą kartų padidinus paramą, kiti, priešingai, įsitikinę, kad užsienio parama yra labiau blogis nei gėris. Kas lemia tokias skirtingas pozicijas? Atsakymas į šį klausimą pirmiausia susijęs su požiūriu į korupcijos ir smurto įtaką valstybių skurdinimui, juolab kad labai dažnai šie reiškiniai ekonomistų suvokiami kaip skurdo simptomai.
Tad vieni aiškina, kad jei turtingos valstybės skirtų pakankamai pinigų kokios nors atsiliekančios šalies ekonomikos augimui išjudinti, tai jos piliečiams nebetektų tarpusavyje kautis dėl labai ribotų išteklių ir bendras šalies gyvenimo lygis pakiltų. Šiuo atveju užsienio parama yra suvokiama kaip būtinas ūkio krestelėjimas, kai statant ligonines, gerinant mokyklų būklę ar kelių infrastruktūrą išjudinamas ir užsukamas visas ekonomikos ratas.
Kiti tuo tarpu primena, kad didžioji dalis užsienio paramos nusėda korumpuotų pareigūnų ir su jais susijusio verslo kišenėse, tad netinkamais būdais ar netinkamose vietose išleista (nauju terminu – “įsisavinta”) papildoma parama tik labiau praturtintų korumpuotą šalies elitą, menkai pakeisdama eilinių piliečių gyvenimą. Ir kaip pabrėžia panašiai mąstantys, matyt, neatsitiktinai didžiausi pasaulyje ekonomikos plėtros stebuklai įvyko būtent tose šalyse, kurios dažniausiai atmesdavo stambių užsienio paramos institucijų siūlomą pagalbą (įskaitant Kiniją ir Indiją).
Kur slypi esminė šių pozicijų takoskyra? Pirmu atveju manoma, kad pirmiausia reikia žmones ištraukti iš skurdo, o visa kita – gera vyriausybė, kokybiška žiniasklaida, bendruomenė – rasis savaime. Taigi pirma duona ant stalo, o tik vėliau bendras gėris. Kiti įsitikinę, kad taip elgiantis pradedama ne nuo to galo, nes “paramos lėšas gaunančios šalys visų pirma turi būti tinkamai valdomos, jose turi būti įkurtos institucijos, prižiūrinčios, kad pinigai tikrai būtų išleisti “eiliniam žmogui”, o ne “Žmogui” prezidento rezidencijoje”.
Knygos autoriai, abu profesionalūs ekonomistai ne vienus metus analizavę daugelio pasaulio valstybių konkrečią patirtį, kuri tikrai labai įdomiai aprašyta knygoje, ir bando atsakyti į minėto ginčo klausimus. Ar pažabojus korupciją ekonomikos augimas savaime paspartėja? O gal iš pradžių reikia ištraukti šalis iš skurdo, tikintis, kad jau tada jos pačios susitvarkys su smurtu ir korupcija? Ir galiausiai – ar korupcija visų pirma sąžinės reikalas, o gal kultūros arba baimės būti nubaustam? Labiausiai knygos sėkmę lemia tai, kad jos autoriai rodo, jog politikos (įskaitant ir ekonominę) sprendimai turi būti grįsti racionalia analize, o ne ideologija, kuri visada remiasi gatavais atsakymais.
Dar kartą galite paklausti, o kodėl panaši knyga turėtų dominti pakankamai turtingos ir santykinai sėkmingos Lietuvos skaitytojus? Didžioji mūsų visuomenės dalis iki šiol nesuvokia, kad išties valstybė nėra vien išorinių atributų, vėliavų ant namų ar šventinio kolektyvinio himno giedojimo darinys. Valstybė apima ir daugybę savo žmonių ryšių, kurių didelė dalis nematoma ir tegali būti nujaučiama. Būtent šie iš pirmo žvilgsnio efemeriškai, neryškūs santykiai ir yra tai, kas galiausiai suriša statinio pamatų blokus.
“Ekonomikos gangsteriai” (taip vaizdžiai knygos autoriai vadina tuos, kurie įsiterpdami į procesus, silpnina rišamąsias jungtis), turi būti demaskuojami. O knygos, panašios į mano siūlomą jums šiandien, padeda suprasti pradines tokių vaiduoklių gaudymo taisykles.

Matyt, neatsitiktinai didžiausi pasaulyje ekonomikos plėtros stebuklai įvyko būtent tose šalyse, kurios dažniausiai atmesdavo stambių užsienio paramos institucijų siūlomą pagalbą.

„Ekonomika tinka kiekvienam gyvenimo atvejui“, – teigia ekonomistai ir, atidėję į šalį sausokas lenteles ir grafikus, panyra į kur kas pikantiškesnius tyrinėjimus bei diskusijas.

Tamsiausios ir paslaptingiausios žmogaus prigimties bei geismų gelmės nuo seno yra psichologijos ir psichiatrijos tyrinėjimų sritis. Tačiau ji vis labiau rūpi ir ekonomistams: pasiremdami ekonomikos teorijomis, jie analizuoja intymias gyvenimo sritis, kurių slėpiniai buvo žinomi tik psichoanalitikams ar seksologams.
„Dėl savo analitinio tikslumo ekonomika yra vienas aiškiausių ir palankiausių būdų žmogaus prigimties aspektams suprasti“, – teigia žymi Didžiosios Britanijos ekonomistė Diane Coyle ir priduria, kad ekonomika nėra vien žinių apie konkrečius finansinius dalykus rinkinys. Tiksliau, tai yra mąstymo būdas apie bet ką, todėl gali būti bet kurio dalyko – vedybų, nusikaltimų, švietimo, filmų ar sekso ekonomika.
D.Coyle knyga „Seksas, narkotikai ir ekonomika“, Didžiojoje Britanijoje karaliavusi labiausiai perkamų knygų sąrašuose, yra išleista ir lietuviškai, tiesa, išversta labai prastai.

Kelios keistos idėjos prostitucijai mažinti

Knygoje D.Coyle patį pirmą skyrių skiria sekso industrijai – pornografijos ir prostitucijos pasaulis aprašomas ekonominiais pasiūlos ir paklausos dėsniais. Bene geriausiai šiuos dėsnius iliustruoja pornografijos rinka, kuri iki internetinio piratavimo atsiradimo klestėte klestėjo, o šiam prasidėjus smarkiai susitraukė. Vis dėlto tokia tema pirmam skyriui parinkta dėl savo pikantiškumo, kad užvaldytų skaitytojo dėmesį, nes gilesnių ir originalesnių įžvalgų, išsamių tyrimų apžvalgų bei siūlymų, kaip mažinti moterų, priverstinai teikiančių sekso paslaugas, nėra.
Prostitucijos temos neaplenkė ir Čikagos universiteto ekonomistas Stevenas Levittas bei žurnalistas Stephenas J.Dubneris. Autoriai savo antrojoje knygoje „SuperFreakonomics: Global Cooling, Patriotic Prostitutes, and Why Suicide Bombers Should Buy Life Insurance“ lygina prostitucijos kriminalizavimą ir kovą su narkotikų prekyba. Pasak jų, panašiai kaip narkotikų draudimas didina jų kainą ir į narkotikų verslą pritraukia daugiau tiekėjų, taip ir prostitucijos kriminalizavimas didina pajamas iš prostitucijos bei suinteresuotumą teikti tokias paslaugas.
S.Levittas ir S.J.Dubneris pabrėžia, kad didžiausios prostitučių konkurentės yra moterys, kurios mylisi, už tai neprašydamos pinigų. Autoriai sulaukė nemažai kritikos už tokias prieštaringas ir gan lengvabūdiškas mintis. Štai tinklaraštininkė Christine Garvin kritikuoja S.Levitto ir S.J.Dubnerio požiūrį į prostituciją, kad esant tokiam teigiamam požiūriui gali kilti klausimas, kodėl visos moterys nedirba prostitutėmis. Vis dėlto daugiausiai kritikos ekonomisto ir žurnalisto tandemui turėtų kliūti už tai, kad jie, vardydami prostitucijos pliusus ir minusus, gana abstrakčiai nuslysta tema, taip ir nepateikdami galutinės išvados.
Na, o S.Levitto ir S.J.Dubnerio pastaba apie prostitučių konkurentes nėra labai nauja ar originali – apie tai yra rašę ir kiti autoriai. Pavyzdžiui, JAV Ročesterio universiteto ekonomikos profesorius Stevenas E.Landsburgas anksčiau nei minėti autoriai parašė gana provokuojančią knygą „More sex is safer sex: The Unconventional Wisdom of Economics“, kurioje nagrinėja, kaip racionalus kiekvieno žmogaus elgesys minioje tampa neracionalus.
Savo teiginį – kuo daugiau sekso, tuo jis saugesnis – profesorius aiškina hipotetinės visuomenės pavyzdžiais. Jo teigimu, šalyse, kuriose moterys yra monogamiškos, greičiau plinta AIDS. Tai esą įvyksta dėl tos paprastos priežasties, kad kelios prostitutės turi aptarnauti daugybę vyrų. Atėję pas infekuotą prostitutę, vyrai užsikrečia patys ir užkrečia savo ištikimas sutuoktines. Tačiau jei moterys sutiktų turėti daugiau lytinių santykių partnerių, sąlygos plisti AIDS būtų mažiau palankios. Dėl tos pačios priežasties mažėtų ir prostitučių poreikis.
Panašias išvadas daro ir epidemiologė Elizbetha Pisani, remdamasi apie dešimtmetį Tailande trukusiu tyrimu. Apklausos duomenimis, 1990 m. pradžioje beveik 60 proc. Šiaurės Tailando vyrų lankydavosi pas prostitutes, iš kurių tuo metu net daugiau nei pusė sirgo AIDS. Suklestėjus Tailando ekonomikai, kurios augimo pikas laikėsi iki pat 1997 m. vasaros, ir pagerėjus švietimui tailandietės pradėjo vėliau tuoktis, tačiau neatsisakydavo lytinių santykių iki vestuvių. Ir štai dešimtojo dešimtmečio pabaigoje Šiaurės Tailande net 45 proc. merginų ir mergaičių nuo 15 iki 21 metų amžiaus prisipažino turėjusios lytinių santykių iki santuokos, o 1993 m. tokių merginų buvo tik dešimtadalis. Rezultatas – dešimtojo dešimtmečio pabaigoje tik 7 proc. jaunų vyrų prisipažino mokėję už lytinius santykius. Taigi kuo daugiau moterų iki vedybų sutinka turėti lytinių santykių, tuo labiau mažėja AIDS mastas bei prostitucija.
Prostitucija bei per lytinius santykius plintančios ligos yra ne tik Tailando, bet ir tokių šalių, kaip Indija, Brazilija, Bangladešas, Kuba, Ukraina ir kt., problema. Ir kažin ar tik ekonomikos augimo bei seksualinės revoliucijos užtektų joms išspręsti, nes šias šalis itin pamėgę sekso turistai, ieškantys galimybių pigiai patenkinti savo juodžiausias fantazijas. Įvairių šaltinių teigimu, kasmet kūniškų malonumų už pinigus į svečias šalis išskuba ieškoti 2–3 mln. žmonių. Tad jei bus paklausa, kriminalinis pasaulis tikrai turės ką pasiūlyti klientams.
Tokiame kontekste visai nejuokingai atrodo futurologo Iano Yeomano ir Velingtono universiteto seksologės Michelle Mars moderni idėja sekso turizmo problemą spręsti pasitelkus robotes prostitutes. Šypseną kelia autorių svarstymas, ar vedusių žmonių mylėjimasis su robotu būtų laikomas neištikimybe, ar tik viena iš masturbacijos formų.

Seksas skatina vartojimą

Vieni vyrai savo seksualinius poreikius patenkina lankydamiesi pas laisvo elgesio moteris, kiti – turėdami draugę, žmoną ar abi kartu. Atrodytų, laimingiausi yra vyrai, gyvenantys visuomenėse, kuriose įteisinta poligamija, mat jie gali legaliai mėgautis iš karto kelių moterų draugija. Tačiau amerikiečių ekonomistas Alexas Tabarrokas teigia, kad poligamija itin netinkama neturtingiems vyrams, kurie pralaimi konkurencinę kovą dėl moterų su turtingais vyrais.
Paradoksalu, tačiau panaši padėtis ir vakarietiškose šalyse. Pasak ekonomisto, šiose šalyse egzistuoja serijinė poligamija: seni vyrai išsiskiria su senomis žmonomis ir veda jaunesnes. Susidaro keista situacija, kai dalis jaunų vyrų negali susirasti sau pagal amžių tinkamos žmonos.
O štai kitas amerikiečių ekonomistas ir rašytojas Tyleris Cowenas poligamiją kritikuoja ne tiek dėl vyrų ar moterų padėties, kiek dėl mažesnės galimybės kaupti žmogiškąjį kapitalą. Pavyzdžiui, genetiškai talentingas tėvas, turintis daug žmonų, greičiausiai turės daug vaikų, tačiau negalės į juos investuoti.
Kalbant apie seksą ir ekonomiką verta paminėti ir tokį dalyką, kad seksas ne tik yra tam tikros rūšies vartojimas, bet ir savotišku būdu skatina vartojimą, tai yra siūlo įsigyti su kūniškomis aistromis nesusijusių daiktų. Erotinio atspalvio reklama į dienos šviesą išvilko tai, kas buvo slepiama už uždarų miegamojo durų ar ieškoma pornografijos žurnaluose.
Pirmoji tokia reklama pasirodė apie 1871 metus – apsinuoginusi mergina reklamavo „Pearl“ rūšies tabaką. Na, o po šimto metų rinkoje pasirodę „Jovan Musk Oil“ kvepalai yra vienas įspūdingiausių erotizuotos reklamos pavyzdžių. Reklamos esmė – įtaigiai aprašytos kvepalų seksualinės traukos savybės. Poveikis buvo neįtikėtinas: kompanijos pajamos per septynerius metus išaugo nuo 1,5 mln. iki 77 mln. JAV dolerių. Ilgainiui tarp rinkodarininkų paplito frazė „sex sells“ – esą viską galima užtraukti ant vieno kurpaliaus ir prakišti susijaudinusiam vartotojui.
Lietuvoje pilna pigiu skoniu dvelkiančių reklamų, kuriose gašlios merginos, prigludusios prie plytų, automobilių ratų, grąžtų ir kitų daiktų, siūlo kuo greičiau įsigyti šiuos daiktus. Vis dėlto tokia reklama menkai veikia vartotojo sąmonę. Apie tai rašė Minesotos universiteto profesorė Kathleen D.Vohs, ženklodaros ekspertas Martinas Lindstromas ir kiti autoriai, tyrinėjantys reklamos poveikį. Pasak jų, kad vartotoją veiktų erotizuota reklama, jam reikia susitapatinti su reklamos personažu, tai yra žmogus turi patikėti, kad įsigijęs reklamuojamą produktą taps seksualesnis ar gražesnis. Pavyzdžiui, kad kvepalai padės išsirinkti norimą antrąją pusę iš daugybės kandidatų, o automobilis signalizuos apie vyriškio nepaprastas seksualines galias, ir visos moterys bėgios iš paskos.

Keičiantis klimatui, nuodingų medūzų spiečiai, planktonas ir kitos pavojingos rūšys migruoja į Europos vandenis, atskleidžia naujas tyrimas. Vandenynų šilimas lėmė didžiausią jūros gyvių migraciją Žemėje per pastaruosius du milijonus metų, teigia mokslininkai.

Arktyje tirpstantys ledai pastarosiomis vasaromis atvėrė pralaidą tarp Ramiojo vandenyno bei Šiaurės Atlanto ir ja pajudėjo planktonas, žuvys, net banginiai. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos pakrantėse pasirodžiusi šiltesniems vandenims būdinga nuodingų medūzų rūšis tampa vis dažnesnė ir priverčia uždaryti paplūdimius, rašo britų „The Daily Telegraph“. Kita žmonėms pavojinga medūza – portugališkasis laivelis – buvusi būdinga subtropikams, dabar reguliariai sutinkama ir šiauriniuose Atlanto vandenyse.

Dumbliai dinoflagellates taip pat rasti judantys į Rytus link Skandinavijos ir Šiaurės jūros. Žydėdama planktono masė gali sunaudoti daug vandenyje esančio deguonies, išskirti nuodingus junginius ir apnuodyti vėžiagyvių mėsą. Per pastaruosius 70 metų surinkti pavyzdžiai parodė, kad ir kitos planktono rūšys, gyvenusios Ramiajame vandenyne, dabar tapo įprastos Atlante.

Mokslininkai, kartu dirbantys Klimato kaitos ir Europos jūrų ekosistemų tyrimų projekte, aptiko, kad planktono rūšis Neodenticula seminae, į Atlantą pateko per perėją Arktyje, kuri per paskutinį dešimtmetį buvo atsivėrusi keletą kartų. Per tą pačią perėją kelią rado ir tokios didžiulės rūšys kaip pilkieji banginiai.

„Pirmą kartą per tūkstančius metų tarp Aliaskos ir Grenlandijos atsivėrė didžiulis vandens plotas. Vėjas į šią perėją įstūmė šiltesnio vandens ir jis tapo palankus rūšims judėti“, – teigė Chrisas Reidas, profesorius iš Sero Alistero Hardžio fondo Jūriniams mokslams Plimuto Jūrų laboratorijoje. „1999 metais mes šiaurvakariniame Atlante radome anksčiau ten nematytas rūšis, kurios dažnos šiaurinėje Ramiojo vandenyno dalyje. Atlante šios rūšys buvo išnykusios prieš 800 tūkst. metų dėl atšalimo ir sąlygų pokyčių“, – pasakojo jis.

„Kylančios išvados turi milžinišką reikšmę. Paskutinis kartas, kai iš Ramiojo vandenyno į Atlantą pajudėjo rūšys, buvo prieš du ar tris milijonus metų. Daugybės rūšių atkeliavimas iš Ramiojo vandenyno lėmė Atlanto vandenyne gyvavusių rūšių išnykimą. Poveikis lašišų bei kitų žuvų ištekliams gali būti dramatiškas. Duomenys rodo, kad ledai vasaromis ir toliau tirpsta ir visiškai ištirpti galėtų per du ar tris dešimtmečius, o dėl to imtų migruoti daugybė skirtingų gyvūnų“, – kalbėjo Ch. Reidas.

Anot mokslininkų, rūšių invazija rimtai pakeistų maisto grandines, potencialiai nuskurdindama Atlanto žuvų ir banginių racioną. „Mes turime sužinoti daugiau apie tai, kas vyksta Europos jūrose. Iš šio tyrimo išvadų matome, kad dėl klimato kaitos bus daug daugiau bėdų nei naudos“, – teigė Carlo’as Heipas, vadovaujantis Karališkajam Nyderlandų jūrų tyrimų institutui.

Rasa Valentinavičienė

Remiantis Lietuvos statistikos departamento ir Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, šešėlinės ekonomikos mastas Lietuvoje 2011-aisiais buvo šiek tiek mažesnis nei prieš metus.

Tai liudija didėjantis PVM apmokestinamų prekių ir paslaugų pardavimo santykis su galutinio vartojimo išlaidomis, kitaip tariant, kiek prekių ir paslaugų, skirtų Lietuvos rinkai, oficialiai deklaruojama PVM deklaracijose ir kokios yra galutinio vartojimo išlaidos. Tad jei šių dviejų rodiklių santykis mažėja, vadinasi, įmonės slepia didesnę dalį pardavimo sandorių, o jei santykis, kaip šiuo atveju, didėja, šešėlinė ekonomika traukiasi. Palyginimui, 2010-aisiais minėtas santykis buvo 1,59, o 2011-aisiais jau 1,79.
Nežymų šešėlinės ekonomikos sumažėjimą liudija ir Lietuvos ekonomikos tyrimo duomenys. Rinkos dalyvių apklausa atskleidė, kad šešėlinė ekonomika 2011 m. sudarė 27 proc. BVP ir, palyginti su 2010 m., sumažėjo 1 proc. Lietuvos laisvosios rinkos instituto apklausti rinkos dalyviai taip pat nurodė, kad bent dalį savo veiklos šešėlyje 2011 m. vykdė 37 proc. ūkio vienetų.
Beje, būdų įvertinti, kokio dydžio yra šalies šešėlinė ekonomika, egzistuoja ne vienas. Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas Vytautas Žukauskas vardija, kad šešėlinės ekonomikos mastą gali įvertinti įvairūs ekspertai (pavyzdžiui, verslininkai, mokesčių administratoriai, žmonės, dirbantys su nusikalstamos veiklos prevencija, ir pan.). Šešėlinės veiklos kitimą gali parodyti ir valstybinių institucijų duomenys apie išaiškintus pažeidimus, sulaikytų nelegalių prekių kiekius. Kartais naudojami metodai, kai šešėlinė ekonomika vertinama apskaičiuojant skirtumus tarp legaliai uždirbtų žmonių pajamų bei išlaidų arba grynųjų pinigų pokyčius rinkoje, nes šešėlis paprastai siejamas su grynųjų pinigų poreikiu.

Balandžio mėnesį Tarptautinis valiutos fondas padidino tiek šių, tiek ir kitų metų Lenkijos ekonomikos augimo prognozę.

Tikimasi, kad šiais metais Lenkijos BVP augs 2,6 proc., o kitais – 3,2 proc. O tarkime visai euro zonai 2012 m. prognozuojamas 2,1 proc. augimas. “Taigi, Lenkija žaidžia visai kitoje ekonomikos lygoje”, – apibendrina Lenkijos nacionalinio banko prezidentas Marekas Belka.
Ir šioje lygoje Lenkija – jau ne vienerius metus. Priešingai nei kitos euro zonos ar ES šalys, Lenkija išvengė recesijos 2009-aisias, 2010-aisiais sugebėjo pasiekti 3,9 proc. ekonomikos augimą, o 2011 m. šios kaimyninės šalies ekonomika augo net 4,3 proc. – įspūdingai, palyginus su 1,5 proc. euro zonos šalių ekonomikos augimo rodikliu ir aplenkė net Vokietiją, kurios ekonomika pernai pasistiebė 3,1 proc.
Kas gi lemia tokią Lenkijos ekonominę padėtį Europoje ir kur slypi vadinamojo Lenkijos stebuklo paslaptis?

Orientuojasi į investicijas

Nebūdama euro zonos valstybe, Lenkija laimi reguliuodama nacionalinės valiutos zloto vertę. Zloto kurso svyravimas leidžia Lenkijai padidinti savo konkurencingumą ir kilstelėti lenkiškų prekių paklausą užsienyje. Taigi, eksportas didėja, o kartu auga ir investicijų apimtis.
Turėdama 38 mln. gyventojų, Lenkija mėgaujasi ir didžiule vidaus paklausa, be to, gauna didžiules išmokas iš ES fondų – jokia jos kaimynė tokiomis sumomis pasigirti negalėtų. Pavyzdžiui, 2007-2013 m. laikotarpiu ES fondų parama Lenkijai sudarė ir dar sudarys 67,3 mlrd. eurų ir buvo didžiausia visoje Europoje.
Tačiau bene svarbiausia priežastis, kodėl Lenkijai sekasi nepalyginamai geriau nei kitoms ES valstybėms, yra šalies fiskalinės politikos strategija.
Nuo kaimyninių šalių Lenkiją skiriasi tuo, kad sunkmečiu apsisprendė nemažinti biudžeto deficito ir orientavosi išimtinai į investicijų pritraukimą. Pavyzdžiui, nors pagal Mastrichto sutartį ES šalių biudžeto deficitas neturi viršyti 3 proc. (kitais metais – jau 1 proc.) BVP, Lenkijoje 2009-aisiais šis deficitas siekė 7,1 proc., 2010-aisiais priartėjo prie 8 proc., ir tik įsitikinus šalies augimo perspektyvomis, imta galvoti, kaip šį biudžeto deficitą sumažinti iki “padorių” skaičių. Bet ir šiuo atveju laikomasi nuostatos, kad deficitą mažinti reikia taip, kad investuotojai ne tik neišsilakstytų, bet ir būtų nusigriebti visi tie, kurie, nerimaudami dėl euro krizės, dairosi kitų rinkų.
Žinoma, šiemet Lenkijai labai pasitarnaus ir UEFA futbolo čempionatas, kuris padėjo sukurti nemažai darbo vietų ir padidinti vidaus paklausą.

Maža skola, stiprūs bankai

Dar vienas Lenkijos privalumas – nedidelė šalies užsienio skola ir dėl to šaliai už labai nedideles palūkanas skolinami pinigai. Tad kol kitos ES šalys vargsta mokėdamos didžiules palūkanas, Lenkija džiaugiasi, jog “Moody’s” neseniai šaliai suteikė aukščiausią trumpojo laikotarpio skolinimosi reitingą “Prime-1”. Dabar penkerių metų trukmės Lenkijos obligacijos perkamos palankesnėmis sąlygomis nei tokių šalių kaip Prancūzija, Ispanija, Italija ar Belgija.
Su tuo susijęs ir Lenkijos bankinio sektoriaus stabilumas, mat Lenkijos bankai, priešingai nei kitų ES šalių bankai, nestokoja apyvartinių lėšų, o paskolos čia dalijamos vis dar taip pat noriai, kaip ir ES ekonominio pakilimo laikotarpiu. Be to, bankų stabilumas ir toliau didinamas. Pavyzdžiui, vasario mėnesį susijungė du bankai – “Bank Zachodni WBK” ir mažesnis “Kredyt Bank”, suformavę vieną didžiausių bankų šalyje ir net užsitikrinę Europos plėtros ir rekonstrukcijos banko paramą, mat šis įsigijo 104 mln. JAV dol. vertės naujojo banko akcijų.
“Jūs net neįsivaizduojate, koks esu optimistas dėl Lenkijos ekonomikos ateities”, – kalba Lenkijos finansų ministras Jacekas Rostowskis, pabrėždamas, kad stabilus bankinis sektorius ir nuolat augantis Lenkijos BVP garantuoja, kad šalis ir toliau gali tikėtis išlikti Europos ekonomikos pirmūne.
Tiesa, nors Lenkijos politikai ir labai džiūgauja bei giriasi, šios šalies gyventojai tokia laime netrykšta: juos erzina, kad valdžia nusileidžia ES reikalavimams įgyvendinti nemalonias reformas, be to, būgštauja, kad jau artimiausiu metu šaliai gresia ekonomikos sulėtėjimas.

Grėsmė iš euro zonos

Naujausiose savo išvadose Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) analitikai perspėja, kad silpna euro zonos rinka Lenkijai yra nemenka grėsmė, nes viena vertus šios šalys sumažino lenkiškų prekių importą, kita vertus, dėl silpstančio euro stiprėja Lenkijos zlotas, ir labai dideliais tempais auga infliacija. EBPO generalinis sekretorius Angelas Guria perspėja, kad būtent dėl to Lenkijai derėtų nedelsiant imtis biudžeto deficito mažinimo priemonių, o tai geriausia padaryti įgyvendinant įvairaus lygio sistemines reformas.
“Pastarųjų metų Lenkijos ekonomikos augimo tempas įrodė, kad tinkama makroekominė politika ir išmintingas reguliavimas atsiperka”, – teigia A.Guria siūlydamas Lenkijai šią “išmintingą liniją” tęsti ir toliau reformuoti šalies ūkį, kad euro zonos problemos Lenkijai atsilieptų kuo mažiau.
Tad kas gi siūloma Lenkijai? Pirmiausia – tai su ekonominiu augimu suderinama fiskalinė konsolidacija, biudžeto deficito mažinimas, pastangos, kad užsienio skola neviršytų leistinų limitų. Tiesa, Lenkija gali džiaugtis, kad šiemet ir taip  turėtų įtilpti į numatytus biudžeto deficito rėmus – 2,9 proc., bet 2013-aisiais reikės gerokai labiau pasistengti, nes biudžeto deficitas šioje šalyje jau negalės viršyti 2 proc. BVP, o 2015-aisiais turės prilygti naujoje fiskalinės drausmės sutartyje numatytam 1 proc. BVP.
Tarp konkrečių Lenkijai siūlomų žingsnių minimos ir mažesnės išlaidos įvairioms išmokoms, ūkininkų socialinės apsaugos sistemos reforma, viešojo sektoriaus efektyvumo didinimas. Be to, vyriausybė planuoja įgyvendinti profesinio rengimo reformą, mažinti biurokratines kliūtis verslui ir toliau įgyvendinti valstybinio turto privatizavimo programą.
Kartu Lenkijoje taip pat ketinama reformuoti ir sveikatos apsaugos sistemą, į kurią bus inkorporuotas ir privačių gydymo įstaigų sektorius.
Visos šios reformos Lenkijoje sutinkamos palankiai, išskyrus vieną – ypatingo gyventojų nepasitenkinimo sulaukė pensijų reforma.
Priminsime, kad visai neseniai, kovo pabaigoje, Lenkijoje vyko gyventojų protestai dėl to, kad parlamentas pritarė Donaldo Tusko centro – dešiniosios vyriausybės planams didinti pensinį amžių. Planuojama, kad 2040-aisiais tiek vyrai, tiek moterys į pensiją galės išeiti būdami 67 metų, nors dabar moterys į pensiją išeina 60 metų, vyrai – 65 metų. Sociologinės apklausos netgi liudija, kad pensinio amžiaus ilginimui pritaria vos 10 proc. šalies gyventojų, o likusieji nusiteikę itin priešiškai. Ir nors vyriausybė bando argumentuoti tuo, jog ir Vokietijoje tiek vyrai, tiek moterys į pensiją išeina 67 metų, lenkai atkerta, jog lenkai gyvena vidutiniškai 5 metais trumpiau nei vokiečiai, be to, dirba daugiau valandų per savaitę ir gauna mažesnius atlyginimus.

Ekologijos kaina bus didelė

Na, o dėl ko Lenkija sulaukia daugiausiai kritikos iš tarptautinės bendruomenės? Pasirodo, dėl ekologinių problemų ir dėl per didelės priklausomybės nuo  aplinką stipriai teršiančios askmens anglies.
Priminsime, kad Lenkijos anglies pramonės sektoriuje dirba per 100 tūkst. žmonių, nuo anglies tiesiogiai priklausomas kone visas šalies pramonė. Be to, anglis generuoja 93 proc. visos Lenkijoje pagaminamos elektros energijos, o net pusę jos pagamina centrinėje šalies dalyje esanti gamykla – “Elektrownia Belchatow”. Tai didžiausia elektros gamykla visoje Europoje. Bet kartu tai ir didžiausia Europos teršėja, kuri į aplinką pernai išmetė 39 mln. tonų anglies dvideginio – 31 proc. daugiau nei 2010-aisiais.
“Perėjimas prie didesnio atsinaujinančių energijos šaltinių vartojimo ir taršos mažinimas trumpuoju laikotarpiu gal ir nebus palankus Lenkijos ekonomikai, tačiau šia kryptimi eina visa Europa, ir Lenkijai negali būti daromos kokios nors išimtys. Šalis turės rasti kitų būdų, kaip kompensuoti didesnes išlaidas šioje srityje ir išlaikyti pavyzdingą ekonomikos augimą”, – apibendrina A.Guria.

Metinis BVP pokytis (proc.)
2008 m.    2009 m.    2010 m.    2011 m.    2012 m.*
Lenkija    5    2    3,9    4,3    3,2
Latvija    -4,6    -18    -4    5,5    1,3
Lietuva    2,8    -15    1,4    5,9    2,7
Estija    -3,8    -13,7    -0,1    7,6    3
Šaltinis: Europos Komisija
*Prognozė

Praėjusiais metais skirtingų šalių BVP pokyčiai svyravo nuo 6,9 proc. nuosmukio iki 7,6 proc. pliuso, atitinkamai su Graikija ir Estija skirtinguose šios skalės galuose.
Neabejotinos lyderės buvo Baltijos šalys, kurių ekonomika 2011 m. augo ne mažiau nei 5,5 proc. Europos Sąjungoje joms prilygo nebent Lenkijos ekonomika, augusi 4,3 proc. Šių metų prognozės taip pat šviesesnės: nors Europos šalių ekonomikos plėtra lėtės, Lietuva vis dar priskirtina prie ES augimo lyderių su prognozuojama 2 proc. plėtra.
Tačiau ar Baltijos šalys tikrai iš naujo tampa plėtros flagmanėmis Vidurio Rytų Europos (VRE) regione? Žinoma, tarp regiono šalių esama nemažai panašumų. Visų jų BVP augimas šiemet lėtės slegiamas euro zonos ekonominės būklės, o infliacija mažėja nepakankamai dėl pasaulinių degalų ir maisto produktų kainų lygio.
Esama ir pranašumų: daugelio VRE vyriausybių skolos kelia gerokai mažiau problemų nei euro zonos narių. Visais atvejais, išskyrus Vengriją, jos atitinka 60 proc. BVP Mastrichto kriterijų. Tačiau skirstydami pagal tai, kur šiuo metu yra VRE šalių ekonomika, palyginti su prieškriziniu piku, pamatysime kiek kitokį vaizdą, nei lygindami pagal pastarųjų metų BVP augimo spartą.
Jei lyginsime šiandienos BVP su piku prieš recesiją, Baltijos šalys tampa vienareikšmėmis VRE regiono antilyderėmis. Nepaisant įspūdingos pastarojo meto plėtros, jos šiuo metu funkcionuoja tik ties 85–90 proc. prieškrizinio BVP lygio. Ir atrodo, kad prireiks dar kelerių metų, kol jis bus pasivytas. Taigi, vien augimo tempas nėra pakankamas kriterijus pokrizinei būklei palyginti: augti nuo mažesnio lygmens visada paprasčiau.
Šiame kontekste norėtųsi išskirti kitas ES ekonomikos lyderes – Slovakiją ir Lenkiją. Ypač Lenkiją, kurios ekonomika 2009-aisiais vienintelė nesusitraukė, o 2011-aisiais buvo net 10 proc. aukščiau 2008-ųjų BVP lygmens. Ir, be visa ko, šiemet toliau augs sparčiausiai ES – apie 2,5 proc. Nuo 2009 m. ji ir vėl pralenkė Lietuvą pagal BVP vienam gyventojui. Lenkijoje nedarbo lygis siekia 9,7 proc., o Lietuvoje darbo neturi 15,4 proc. darbingų gyventojų. Žinoma, Lenkijai taip pat nepavyks atsiriboti nuo bendrų lėtėjimo tendencijų regione, tačiau imunitetas, atrodo, bus stipriausias. Lenkijos ekonomika yra viena uždaresnių VRE, tad bus mažiau pažeidžiama šiemet besilpstančio ūkio klimato euro zonoje.
Be to, laisvai plaukiojanti Lenkijos valiuta, kuri tebėra gerokai silpnesnė (apie 20 proc.) nei 2008 m., Lenkijai suteikė nemažai pranašumų ir padidino konkurencingumą. Santykinai nebloga ir Lenkijos vidaus paklausos būklė: privatus vartojimas veikia kaip atrama, o investicijas ir šiemet turėtų skatinti išlaidos infrastruktūrai.
Būdama atviresnė, Lietuvos ekonomika ilgainiui gali vėl pasivyti kaimynę, bet kol kas tai – tik perspektyva ir kliovimasis užsienio rinkų atsigavimu. Lenkija – ketvirta pagal dydį Lietuvos eksporto rinka, nusileidžianti Rusijai, Vokietijai ir Latvijai. Atrodo, kad Lenkija ir toliau išlaikys savo ekonominį pranašumą Lietuvos atžvilgiu, kurį būtų pravartu labiau išnaudoti mūsų šalies verslui.

Ekonomikai augant, Estijoje ir Latvijoje padidėjo užimtumas ir realusis darbo užmokestis, teigiama naujausioje SEB Baltijos šalių namų ūkių finansų apžvalgoje („SEB Baltic Household Outlook“).

Pasak SEB Baltijos šalių namų ūkių ekspertų, uždarbiavimas užsienyje ir išvykusiųjų svetur pervedamos lėšos gerokai padidino namų ūkių pajamas visose trijose šalyse. Vis dėlto nepaisant pagerėjusios bendros situacijos, sumenkęs vartotojų pasitikėjimas Estijoje lėmė iki tol buvusio didelio pasitikėjimo rodiklių atotrūkio tarp Estijos ir kitų Baltijos šalių sumažėjimą. Namų ūkių balansai gerėjo — tą rodo namų ūkių santaupos, kurios yra didžiausios Estijoje, tuo tarpu Latvijoje ir Lietuvoje jos sumažėjo. Dėl demografinės situacijos, t. y. mažo gimstamumo, didėjančio senyvo amžiaus gyventojų skaičiaus ir emigracijos ateityje visose Baltijos šalyse gali kilti problemų finansuojant pensijų ir socialinę sistemą. Tokiomis aplinkybėmis svarbesnis vaidmuo tenka privalomai ir savanoriškai pensijų kaupimo sistemoms, kurios gali užtikrinti didesnį finansinį saugumą senatvėje.

Užimtumas
Užimtumo lygis Estijoje padidėjo 11 proc., Latvijoje — 7,7 proc., Lietuvoje — 5,9 proc., palyginti su užimtumo lygiu 2010 metų laikotarpiu, kai nedarbas Baltijos šalių darbo rinkoje buvo pasiekęs aukščiausią lygį. Nors užimtumo lygis padidėjo, tačiau buvo kur kas mažesnis, palyginti su laikotarpiu iki krizės — dabartinis užimtumo lygis Latvijoje ir Lietuvoje  atitinka 2002–2003 metų lygį.
SEB banko Latvijoje šeimos finansų analitikas Edmundas Rudzytis: „2011-ieji Baltijos šalims buvo labai sėkmingo ekonomikos augimo metai, todėl Europos Sąjungoje jų ūkio augimas buvo sparčiausias. Sparčiai auganti ekonomika, paklausa užsienio šalyse ir vidaus vartojimas skatino investicijas ir turėjo teigiamos įtakos darbo rinkai. 2011 metais užimtumo lygis visose trijose Baltijos šalyse padidėjo — Estijoje užimtumo lygis padidėjo 6,7, Lietuvoje 3,1, Latvijoje 2 procentais. Visose trijose Baltijos šalyse sumažėjęs nedarbo lygis šiemet toliau mažės ir stabilizuosis pasiekęs 14 procentų ribą Latvijoje ir Lietuvoje, o Estijoje darbo rinkos pokyčiai bus mažiau pozityvūs.“

Realusis darbo užmokestis
Po 2008-2010 metų nuosmukio realusis darbo užmokestis didėjo Latvijoje ir Estijoje, o Lietuvoje  realusis darbo užmokestis mažėjo. Palyginti su 2010 metais, Latvijoje realusis darbo užmokestis per metus padidėjo 0,1 proc., paskutinį 2011 metų ketvirtį jis padidėjo 0,6 proc., tuo tarpu Estijoje paskutinį praėjusių metų ketvirtį realusis darbo užmokestis padidėjo 2,1 proc., t. y. didėjo antrą ketvirtį iš eilės. Taigi 11 ketvirčių trukęs realiojo darbo užmokesčio mažėjimas Estijoje liovėsi. Tuo tarpu Lietuvos dirbančiųjų realusis darbo užmokestis mažėjo jau dvyliktą ketvirtį iš eilės — palyginus paskutinį 2011 metų ketvirtį su tuo pačiu ankstesnių metų laikotarpiu, realusis darbo užmokestis sumažėjo 1,5 procento. Tačiau dėl didesnės mokesčių naštos Latvijoje darbo užmokestis atskaičius mokesčius vis dar išlieka mažiausias iš visų Baltijos šalių.

Vartotojų pasitikėjimas
Nors Estijos namų ūkių pasitikėjimo rodiklis pranoksta Europos Sąjungos vidurkį, buvęs didelis Estijos ir kitų Baltijos šalių vartotojų pasitikėjimo rodiklių atotrūkis 2011 metais išnyko. Latvijos ir Lietuvos namų ūkių pasitikėjimas atitiko ES vidurkį: šių metų kovą Latvijoje jis buvo -18,1, o Lietuvoje buvo -21,3.
SEB banko Estijoje šeimos finansų ekspertė Triin Messimas: „Nors namų ūkių pajamos ir užimtumo lygis didėja, tačiau menką jų kaip vartotojų pasitikėjimą galima paaiškinti tuo, kad dėl paskolų krizės Europoje žmonės Baltijos šalyse ekonomikos perspektyvas vis dėlto vertina neigiamai.“

Namų ūkių balansai
Esant menkam vartotojų pasitikėjimui Estijoje, gerėja namų ūkių balansai — namų ūkiai Estijoje sukaupė daugiausia santaupų, jiems tenka daugiausia paskolų vienam gyventojui, tuo tarpu Lietuvoje buvo nustatytas mažiausias paskolų ir indėlių santykis — indėlių vienam gyventojui tenka daugiau negu paskolų. Latvijoje vienam gyventojui tenkanti indėlių finansų institucijose suma yra mažiausia, ko negalima pasakyti apie paskolas.
SEB banko šeimos finansų ekspertė Julita Varanauskienė: „Matome, kad antrąjį pusmetį Estijos namų ūkių indėlių finansų institucijose padaugėjo 4,6 proc., tuo tarpu sumažėjo Latvijoje 0,5 proc. ir Lietuvoje 2,2 procento. Tačiau akivaizdu, kad ne kiekvienas žmogus sukaupia santaupų. Jei indėlių sumą padalintume tik santaupas turintiems žmonėms, gautume, kad santaupų turinčių žmonių Latvijoje yra santykinai mažiau negu Lietuvoje ar Estijoje, tačiau tie indėlininkai yra sukaupę kur kas didesnes sumas.“
Gyventojų skaičiaus mažėjimas ir didėjantis pensinio amžiaus žmonių skaičius
Tai, kad gyventojų skaičius mažėja ir didėja pensinio amžiaus žmonių skaičius, turės neigiamos įtakos pensijų sistemų ir darbo rinkų tvariai plėtrai. Per ateinančius dešimt metų darbingo amžiaus žmonių skaičius gali sumažėti apie 10 proc. Latvijoje ir apie 8 proc. Estijoje ir Lietuvoje.
Dėl ekonomikos krizės ir didesnio socialinio biudžeto deficito antros pakopos pensijų fondų turtas auga lėčiau. Antrąjį 2011 metų pusmetį Estijoje antros pakopos pensijų fondų vertė buvo 1 600 eurų vienam klientui, tuo tarpu Lietuvoje ir Latvijoje vertė, tenkanti vienam klientui, buvo apie 30 proc. mažesnė: 1 110 eurų Lietuvoje ir 1 080 eurų Latvijoje.
Pasak SEB banko Latvijoje šeimos finansų analitiko Edmundo Rudzyčio, jei įmokos į antros ir trečios pakopos pensijų fondus išliks tokios mažos kaip dabar, būsimų pensininkų pragyvenimo lygis sulaukus pensijos gali smarkiai smukti, todėl svarbu skatinti ilgalaikį lėšų kaupimą įgyvendinant mokesčių politiką ir didinti įmokas į antros pakopos pensijų fondus.

Po spartaus augimo pernai, Lietuvos ekonomika šiemet plėsis nuosaikiai – BVP didės apie 2 proc., prognozuoja audito ir verslo konsultacijų bendrovė „Ernst & Young”, atlikusi Lietuvos ekonomikos apžvalgą kartu su „Oxford Economics“.

Pasak ekspertų, sulėtėjusį augimą daugiausiai lems silpnėjančios eksporto galimybės dėl recesijos euro zonoje, taip pat „pristabdytos“ verslo investicijos, kol paaiškės spalio mėnesį vyksiančių Seimo rinkimų rezultatai. Ekonomikos augimo perspektyvas miglotomis daro ir smarkiai išaugusios energijos bei kitų išteklių kainos, kurios jau „suvalgė“ vidaus taupymo sukurtą naudą.

Apžvalgoje prognozuojama, kad fiskalinis deficitas šiemet mažės 1,5 p.p. iki 3,5 proc., o 2013-aisiais, situaciją vertinant optimistiškai, pasieks reikiamą euro įvedimui lygį – 3 procentus. Tačiau, apžvalgos autorių teigimu, išlieka nemaža grėsmė, kad didesnis nei 3 proc. šalies fiskalinis deficitas išsilaikys ilgesnį laiką. Tai gali lemti silpna politinė valia toliau taikyti monetarinius ir fiskalinius apribojimus, bei blėstantis visuomenės entuziazmas įsivesti eurą. Šios tendencijos euro įvedimo datą gali nustumti į 2015 m., tačiau ir ji priklausys nuo to, kaip toliau vystysis euro zonos valstybių skolų krizė.

Prognozės Lietuvai (metiniai pokyčiai procentais, jei nepažymėta kitaip)
	2010	2011	2012	2013	2014	2015
BVP	1.4	5.8	2.0	5.0	6.3	6.2
Vartojimo kainos	1.3	4.1	2.7	2.4	2.2	2.1
Mokėjimų balansas (% nuo BVP)	1.5	-1.7	-2.5	-2.2	-2.1	-2.3
Vyriausybės biudžetas (% nuo BVP)	-7.1	-4.9	-3.5	-2.4	-1.8	-1.4
Trumpalaikių palūkanų norma (%)	0.2	0.8	0.8	0.9	1.5	2.7
Valiutos keitimo norma (vietos valiutos ir JAV dolerio santykis)	2.61	2.48	2.73	2.65	2.73	2.79

Kovą su šešėline ekonomika paskelbusi Vyriausybė po truputį imasi konkrečių darbų ir bando iš „šešėlio“ traukti turgaus prekeivius, taip pat taksistus. O kur slypi kiti „šešėlio“ židiniai?

Nuo kalbų apie milijardo ištraukimą iš „šešėlio“ Vyriausybė pagaliau perėjo prie konkrečių darbų ir ėmėsi naikinti vieša paslaptimi tapusius „šešėlio“ židinius, kuriems, atrodė, daugelį metų įstatymai neegzistavo, o pajamų slėpimas buvo tapęs norma – turgų ir taksi bendroves. Pernai įvesti kasos aparatai mėsos prekeiviams nuo šių metų gegužės bus privalomi ir visiems kitiems, nes, Finansų ministerijos skaičiavimais, su kasos aparatu prekiaujantys žmonės valstybei sumoka keturis kartus daugiau mokesčių.
Nepaisant rastų nuslėptų mokesčių turguose ar taksi įmonėse, visuomenė šią žinią sutiko prieštaringai. Dalis ekonomistų tvirtina, kad iš šešėlio ištraukti smulkūs verslininkai dėl didelių mokesčių paprasčiausiai nesugebėtų veikti legaliai. „Neabejotina, kad bedarbių eilė biržoje išaugs, o kartu padaugės ir emigrantų. Sumažės darbingų gyventojų lyginamasis svoris ir jų sukuriamas BVP. Kartu mažės gyventojų perkamoji galia ir pagrindinis biudžeto šaltinis – PVM“, – komentuoja Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokyklos profesorius Arvydas Paškevičius.
Taip, Lietuvoje mokesčiai dideli ir ypač sunkiai pakeliami smulkiam verslui, o darbo jėgos apmokestinimas vienas didžiausių Europoje ir šią problemą politikai turėtų spręsti. Kita vertus, gal būtent dėl “šešėlyje” dirbančių kolegų sąžiningi verslininkai ir negali išgyventi?
Neatlaiko kritikos ir argumentas, kad taksistai ar turgaus prekeiviai mokesčius slepia ir kitose šalyse. Lietuvoje, kur vos 981 tūkst. privačiame versle dirbančių gyventojų išlaiko likusius du milijonus – pensininkus, vaikus, bedarbius, neįgaliuosius, studentus, valstybinį sektorių, paprasčiausiai negalime sau leisti prabangos nė į vieną „šešėlinę“ veiklą numoti ranka. Juo labiau, kad Lietuvos laisvosios rinkos instituto duomenimis, šiemet šešėlis sudarys 27 proc. BVP. Tad kokias dar sritis be turgaus ir taksi įmonių reikėtų traukti iš „šešėlio“?

Per penkerius metus iš “šešėlio” ištraukta 1,5 mlrd. Lt

Banko „Nordea“ ekonomistas Žygimantas Mauricas tvirtina, kad „šešėlinė“ veikla – beveik viso smulkaus ir vidutinio verslo sektoriaus problema, o ypač vengiama mokėti mokesčius paslaugų sektoriuje. „Tų paslaugų rūšių labai daug – ir automobilių taisymas, ir kirpyklos, ir smulkios remonto paslaugos, kur atsiskaitoma grynais pinigais ir veikiama vietinėje rinkoje“, – mano ekonomistas.
Mokesčių vengiančių mokėti paslaugų teikėjų santalka – interneto skelbimų portalai. Paskambinus skelbimuose nurodytais telefonų numeriais vargiai surasi verslo liudijimus turinčią auklę, statybininką, plytelių klojėją, korepetitorių, renginių vedėją ar manikiūrininkę. Vieša paslaptis ir ta, kad retas nekilnojamojo turto nuomotojas už gautas pajamas sumoka mokesčius. Tiesa, sunkmečiu mokesčių slėpimu suinteresuoti ir vartotojai, ieškantys pigesnių prekių. Pilnas internetas mirga skelbimų tiek siūlymų pirkti baltarusišką arba rusišką benziną, tiek užklausimų, kur jo galima įsigyti.
Vis dėlto smulkūs paslaugų teikėjai – tik nedidelė „šešėlinio“ verslo dalis, o didžiąją šios rinkos dalį atsigriebusios mokesčius slepiančios didelės įmonės. Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) viršininko pavaduotojas Artūras Klerauskas skaičiuoja, kad per pastaruosius penkerius metus VMI vykdytų patikrinimų rezultatas – 1,5 mlrd. Lt nesumokėtų mokesčių, įskaitant delspinigius.
Tiesa, ši statistika rodo, kad iki premjero Andriaus Kubiliaus svajonių milijardą litų atsikovoti iš “šešėlio” per metus, dar toloka.

Šešėlis apraizgęs transportą ir statybas

Tarp didžiųjų verslo sektorių pajamos dažniau nuslepiamos ten, kur cirkuliuoja daugiau grynų pinigų. Pasak Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir tarptautinės prekybos katedros vedėjo prof. Vytauto Snieškos, nuo seno “šešėlinis” verslas gana paplitęs statybos sektoriuje. Iš tiesų, šiame sektoriuje besislepiantį „šešėlį“ patvirtina ir tyrimai. Prieš keletą metų Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos atlikta apklausa parodė, kad net pusė statybos įmonių vadovų, 47 proc. prekybos ir 45 proc. apdirbamosios pramonės atstovų teigė, kad jų verslo šakoje egzistuoja nelegali prekyba, neregistruota gamyba, kontrabanda, nelegalus darbas.
Ž.Mauricas mano, kad  pagal „šešėlio“ dalį  vienas lyderiaujančių sektorių išlieka transportas. Per šį sektorių į Lietuvą atkeliauja nemaža dalis kontrabandinių cigarečių ir alkoholio, įvežama pigesnio kuro iš kaimyninių šalių, kuris nelegaliai parduodamas šalyje.
“Darome prielaidą, kad kiekvienas lengvasis automobilis kirsdamas Lietuvos sieną bake atsiveža penkiasdešimt litrų benzino, o sunkusis – 600 litrų dyzelino“, – pabrėžia Lietuvos naftos produktų prekybos įmonių asociacijos prezidentas Lukas Vosylius, tvirtinantis, kad “šešėlis” nemažėja, nes oficiali benzino pardavimo rinka toliau traukiasi.
Nors VMI ir iškrėtė taksi firmas, keleivių vežimo bendrovės „Kautra“ generalinis direktorius Linas Skardžiukas tvirtina, kad „šešėlio“ transporto sektoriuje dar daug, todėl dirbant pagal įstatymus gana sudėtinga konkuruoti. Šalia labiausiai išbujojusių nelegalių verslų tokių, kaip niekaip neišnaikinami prie autobuso stočių besisukinėjantys įžūlūs nelegalai, kuriasi ir nauji – tarptautiniai keleivių ir siuntų pervežimai. Skelbimų svetainėse gausu skelbimų apie vežimą mikroautobusais į įvairiausias Europos šalis už gerokai mažesnę kainą nei oficialių vežėjų – štai bendrovė „Kautra“ į Londoną siūlo vykti už 330-400 Lt, o internete ir laikraščiuose besiskelbiantys vežėjai – nuo 150 iki 300 Lt.
Iš tiesų, “šešėlinės” veiklos galima rasti visur, kur besi pirštu. A.Klerauskas tvirtina, kad viena iš išskirtinių sričių mokesčių vengimo požiūriu – vaisių ir daržovių prekyba, tiek gatvėje vasaros sezono metu, tiek kioskeliuose. Kitos sritys, kur didelė pajamų dalis neapskaitoma – didmeninė ir mažmeninė prekyba gėlėmis, naudotų automobilių prekyba. O FNTT pernai atliko kratas grybų supirkimo įmonėse ir nustatė dvi grupuotes, kurios preliminariais duomenimis, nuslėpė iš viso apie 800 tūkst. Lt mokesčių.
Banko „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis atkreipia dėmesį į „šešėlinę“ veiklą maitinimo sektoriuje ir mano, kad kovojant su šia problema reikėtų panaikinti išankstinius (nefiskalinius) kasos kvitus kavinėse ir restoranuose. „Labai dažnai klientai gavę tokią sąskaitą ir ją apmokėję, fiskalinio kvito niekada negauna. Ši idėja jau buvo svarstyta, tačiau, kaip ir visos priemonės nukreiptos prieš šešėlinę ekonomiką, susilaukė suinteresuotų grupuočių pasipriešinimo“, – primena N.Mačiulis.
Tarp ryškesnių “šešėlinio” verslo pavyzdžių N.Mačiulis mini ir neskaidriai bei netiksliai apskaitomą ir privataus, ir valstybinio miško naudojimą. Pasak jo, kai kurie medžio apdirbimo pramonės atstovai užsimena, kad iki trečdalio šalyje parduodamos medienos žaliavos gali būti parduodama be dokumentų ir nemokant jokių mokesčių.

Kovoti baudomis ydinga

Vis dėlto ekonomistai mano, kad kovoti su “šešėliniu” verslu – ypač smulkiajame ir vidutiniame verslo segmente, reikia ne baudomis ir reidais. „Prieš tai siūlyčiau keisti mokesčių sistemą, formuoti gyventojų paskatas nedalyvauti šešėlinėje veikloje, pavyzdžiui, taikant Gyventojų pajamų mokesčio lengvatas nuomojantiems būstą, ir supriešinti darbdavį su darbuotoju, kad nebūtų abiems naudinga slėpti mokesčius. Jei ir tuomet šešėlis nesumažėtų, imtis baudžiamųjų veiksmų“, – siūlo Ž.Mauricas.
Tokios pat nuomonės laikosi ir A.Paškevičius, tvirtindamas, kad teisingiausią kovos su šešėliu metodą nurodęs Austrijos ekonomistas Friedrichis Schneideris: “Mokesčių naštos sumažinimas, supaprastinant fiskalinę politiką bei verslo reguliavimą yra geriausia politinė priemonė mažinant šešėlinę ekonomiką.“

Pasaulio ekonomikos padėtis pastaraisiais mėnesiais tapo stabilesnė nei 2011 m. rudenį, nors grėsmės išlieka didelės, teigia SEB grupės analitikai šiandien Stokholme paskelbtoje pasaulio ekonomikos apžvalgoje „Nordic Outlook“.

Sparčios pasaulio ūkio plėtros nesitikima dėl euro zonos skolų krizės, tačiau vilčių teikia geresnės JAV ir Kinijos ekonomikos perspektyvos. Baltijos šalys atsispirs neigiamoms tendencijoms – joms pagelbės pagerėjęs konkurencingumas.
Pasak SEB grupės analitikų, pastaraisiais mėnesiais rekordiškai aktyvi skatinančioji centrinių bankų pinigų politika leido lengviau atsikvėpti finansų rinkoms, ypač euro zonoje. ECB pritaikytos priemonės užkirto kelią kredito trūkumo užuomazgoms, tačiau būtent euro zonos ekonomikos šiemet laukia didžiausi iššūkiai. Euro regionas neišvengs ekonomikos susitraukimo 2012 m., todėl jame didės nedarbas ir prastės darbo užmokesčio perspektyvos. Labiausiai nukentės Pietų Europos valstybės, tuo tarpu Vokietijos ekonomika santūriai ūgtelės. SEB grupės analitikų nuomone, euro zona toliau išliks dabartinės sudėties, nors netikrumas dėl Graikijos ir Portugalijos ateities valiutos sąjungoje yra itin didelis.
Atsvarą euro zonos nuosmukiui suteiks JAV ir Kinijos ekonomika, teigia SEB grupės analitikai. „Greitesnis nei tikėtasi JAV ekonomikos atsitiesimas, nepaisant silpnos būsto ir darbo rinkos, gerina vartotojų, verslininkų ir akcijų biržos nuotaikas ir turėtų persiduoti kitoms šalims“, – pastebi SEB grupės ekspertai. Tuo tarpu Kinijos ūkio plėtra išliks sparti, o šios valstybės vadovai veikiausiai prisiims daugiau atsakomybės stabilizuojant pasaulio ūkį.
SEB grupės analitikų prognozėmis, infliacija artimiausiais metais bus nedidelė, nes gamybos pajėgumų panaudojimo lygis yra santykinai žemas. Spartesnį kainų kilimą gali kelti nebent žaliavų pabrangimas (pavyzdžiui, dėl neramumų Viduriniuosiuose Rytuose). Mažos infliacijos sąlygomis Europos centrinis bankas nedidins palūkanų normų nei šiemet, nei kitąmet, prognozuojama apžvalgoje.
Rytų Europos regione SEB grupės analitikai tikisi pastebimo ekonomikos plėtros sulėtėjimo, visų pirma, dėl nepalankių eksporto rinkų perspektyvų. Geriausiai ekonomikos skersvėjus atlaikys Rusija ir Lenkija, tuo tarpu Baltijos šalių BVP augimo tempas pastebimai sumenks. SEB grupės analitikų teigimu, Baltijos šalių ūkio atsigavimui 2011 m. didelės įtakos turėjo dinamiškas ir konkurencingas šalies eksportas bei valstybių taikytos finansų taupymo priemonės. SEB grupės ekspertai pažymi, kad dabar Lietuva, Latvija ir Estija yra žymiai geriau pasirengusios atlaikyti išorės paklausos šoką nei pastarosios krizės metu.
„Lietuvos ekonomikai šiemet didžiausią grėsmę tebekelia paklausos smukimas eksporto rinkose bei neramumai tarptautinėje finansų rinkoje, galintys atsiristi iki mūsų šalies. Kita vertus, Lietuvos stiprybė yra tai, jog didžiausi mūsų šalies eksporto srautai keliauja į mažiau skolų krizės pažeistas valstybes. Be to, po santūraus atsigavimo praėjusiais metais stabilizuosis vidaus vartojimas ir todėl Lietuvos ūkis 2012 m. turėtų augti kukliai, bet subalansuotai“, – teigė SEB banko Lietuvoje vyriausioji analitikė Vilija Tauraitė.

Naujienų agentūros BNS pranešimu, finansų ministrė, vertindama Vyriausybės veiklą, kovojant su nelegalia prekyba, sako, kad „yra kuo pasidžiaugti“. Ingridos Šimonytės vertinimu, norint pasiekti geresnių rezultatų kovoje su „šešėliu“, reikia ir visuomenės paramos.

„Tam reikia ne tik nuoseklaus darbo, ne tik sutelkto institucijų darbo, bet tam reikia ir visuomenės palaikymo, be jo, manau, kad prasmės tokį darbą dirbti vistiek yra, bet jis yra labai sunkus“, – antradienį LTV televizijos laidoje „Dienos tema“ kalbėjo I.Šimonytė.

„Aš manau, kad tikrai yra kuo pasidžiaugti“, – pridūrė finansų ministrė.

Ji priminė, kad svarstant 2011 metų biudžetą ir suplanavus 1 mlrd. litų papildomų biudžeto pajamų, kurių tikėtasi gauti iš geresnio mokesčių administravimo, buvo labai daug skeptikų, kurie „labai įvairių epitetų ir man asmeniškai yra skyrę, ir tai idėjai“.

„Turint minty, kad tai pavyko įgyvendinti bent iš dalies – ir gyventojų pajamų mokesčio surinkimas buvo geresnis negu planuota ir negu kad rodytų darbo užmokesčio augimas ir pridėtinės vertės mokesčio, sakyčiau, kad tie rezultatai matosi“, – kalbėjo I.Šimonytė.

Ji minėjo, kad pernai visuomenė išreiškė paramą, paskelbus apie kasos aparatų įvedimą maisto produktais prekiaujančiose dengtose prekyvietėse.

„Labai džiaugiuosi, kad, tarkim, kasos aparatų klausimu, kuomet buvo labai tikrai didelis pasipriešinimas tai idėjai, kad visa prekyba turėtų būti apskaityta kaip įmanoma labiau techninėmis priemonėmis, tikrai visuomenės palaikymas buvo labai didelis, ir, manau, kad tai davė savo rezultatą jau 2011 metais“, – teigė I.Šimonytė.

Įvesti kasos aparatus apsispręsta, siekiant sumažinti „šešėlinę“ prekybą. Finansų ministerijos skaičiavimu, su kasos aparatu prekiaujantys žmonės valstybei sumoka vidutiniškai keturis kartus daugiau mokesčių.

Nuo šių metų gegužės 1-osios kasos aparatus privalės naudoti visi prekiaujantieji dengtose patalpose turguose.

Pernai valstybė surinko daugiau nei planuota pridėtinės vertės ir gyventojų pajamų mokesčių, tačiau mažiau akcizų ir pelno mokesčio. Iš pridėtinės vertės mokesčio (PVM) gauta 8,503 mlrd. litų – 244 mln. litų (2,9 proc.) daugiau negu planas, iš gyventojų pajamų mokesčio – 3,773 mlrd. litų – 301,7 mln. litų, arba 8,7 proc. daugiau nei 2010 metais.

Iš akcizų 2001 metais gauta 3,178 mlrd. litų – 298 mln. litų (8,6 proc.) mažiau nei planuota, pelno mokesčio – 873,1 mln. litų – 306 mln. litų (25,9 proc.) mažiau.

Vyriausybė 2010 metų pabaigoje planavo, kad 2011 metais iš „šešėlio“ gaus apie 1 mlrd. litų, o vien iš turgaus prekeivių – iki 100 mln. litų.