Sausio viduryje Vilniaus rotušėje surengta diskusija “Nepriklausoma energetika – stipri šalies ekonomika”. Joje savo vertinimus išdėstė Vilniaus meras Artūras Zuokas, vicemeras Romas Adomavičius, LR trišalės tarybos Energetikos komiteto pirmininkas Algirdas Jaruševičius, Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas Vytautas Stasiūnas, Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos prezidentas Valdas Lukoševičius, Visuomeninės iniciatyvos “Ateities miestas” vadovė Rita Glazer, Pasaulio energetikos tarybos Lietuvos komiteto pirmininkas Rymantas Juozaitis. Diskusiją vedė žurnalistas Audrys Antanaitis.

A.Antanaitis: Kiekvieną žiemą šildymo kainos Lietuvos gyventojams tampa vis didesniu galvos skausmu. Kodėl šildymas pas mus toks brangus? Kodėl Lietuvoje niekaip nesiseka sumažinti šildymo kainų?
V.Stasiūnas: Pagrindinės priežastys aiškios ir nesikeičia – didžioji dalis šilumos pagaminama senais, dar sovietmečiu pastatytais įrenginiais. Pagrindinis kuras – gamtinės dujos. Jų kaina labai didelė. Išsivysčiusios ES valstybės jau kelis dešimtmečius naudoja modernesnius įrenginius, kurie leidžia naudoti kitokias žaliavas – biomasę, komunalines atliekas, šiaudus ir t.t. Šių žaliavų kaina maždaug dvigubai mažesnė nei gamtinių dujų.
Šiandien gaminame apie 20 proc. alternatyvios šilumos, kuriai gaminti naudojamas vietinės gamybos biokuras. Jo kilovatvalandės kaina – apie 20 ct. O tų šilumos tiekėjų, kurie šilumą gamina iš gamtinių dujų, šilumos kilovatvalandė kainuoja apie 30 ct. Tai didelis skirtumas.
Kita problema yra ta, kad šiluma tiekiama į senus sovietmečio laikų nerenovuotus daugiabučius, kurių šilumos poreikiai du tris kartus didesni nei naujos statybos ar renovuotų daugiabučių.
A.A.: Premjeras tvirtina, kad gamtinių dujų kaina šiuo atveju nieko nereiškia. Esą reikia mokėti tvarkytis.
V.S.: Mokėjimo dydį lemia du parametrai – šilumos kilovatvalandės kaina, kurią nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, ir kiek tos šilumos yra suvartojama. Dauginant šilumos kilovatvalandės kainą iš suvartojimo išeina šilumos kaina šildymui daugiabučiuose ir gyvenamuosiuose namuose. Ar iš nežinojimo, ar kitais tikslais šios sąvokos kartais painiojamos, įvedama trečia sąvoka, kaip šildymo kaina, kurios iš viso nėra.
A.A.: Pone A.Zuokai, prieš rinkimus daug kalbėjote apie galimybę sumažinti šildymo kainas…
A.Zuokas: Ką daryti, kad galėtume pereiti prie pigesnio kuro ir paskatinti renovaciją? Įsipareigojimai Vyriausybės programoje – nuo 2008 iki 2012 m. sumažinti dujų vartojimą nuo 80 iki 40 proc. Bet šiandien matome, kad dujų suvartojimą Vyriausybė sumažino nuo 80 iki 79,5 proc. 2008 m. 150 mln. Lt buvo skirti biokuro gamybos programai. Bet jau kitais metais ši programa buvo uždaryta, pinigai perkelti susisiekimo ir kelių poreikiams finansuoti. Dar svarbu, jog toje pačioje Vyriausybės programoje yra punktas 3.3.6, kad Vyriausybė kasmet įsipareigoja atnaujinti po du tūkstančius daugiabučių. Realybėje nieko panašaus nėra, priešingai, daugiabučių modernizavimo idėja apskritai sukompromituota.
A.A.: Sakoma, kad pačios savivaldybės gali spręsti šilumos reikalus. Kokios iš tiesų tos galimybės?
R.Adomavičius: Centrinė valdžia, jei ko nesugeba padaryti pati, problemas visada permeta savivaldybėms. Šilumos ūkio įstatyme parašyta, kad mes organizuojame šilumos gamybą ir tiekimą iki namo šiluminio skaitiklio. Beje, šilumos ūkis savivaldybėms buvo perduota apverktinos būklės. Svarbus parametras yra nuostoliai trasose. 2000 m. jie buvo 28 proc., šiandien – 14 proc. Skandinavijos šalyse šilumos nuostoliai trasose sudaro 12 proc., tad dėl to mums niekas negali priekaištauti. Dėl šilumos tiekimo nepertraukiamumo – irgi. Šilumos temperatūra irgi gera. Toliau jau prasideda kitų institucijų atsakomybė.
A.A.: 507 daugiabučiuose šilumos suvartojimo padidėjimo priežastys lapkritį nėra aiškios. Kas tai – mistika?
R.A.: Ne mistika. Priežastis minėjome: tai dienų skirtumas, temperatūrų skirtumas, vandens deklaravimas. Valstybinei energetikos inspekcijai mes išsiuntėme raštą, prašydami paaiškinti, kodėl taip yra dėl visų 507 namų.
V.Lukoševičius: Priežastys aiškios, jos trys. Centralizuotas šilumos tiekimas (CŠT) Europos valstybėse remiasi pigiu, gamtinėms dujoms alternatyviu kuru. Gamtinės dujos yra virtuvinis kuras. Savo nelaimei, tik posovietinės šalys paveldėjo CŠT brangiomis gamtinėmis dujomis. Be to, pinigus švaistome ir todėl, kad dauguma mūsų daugiabučių – kiauri. Ekonominis pajėgumas mažas, nėra galimybės reguliuoti šilumos suvartojimo. Tai žmones varo į neviltį.
Skandinavai seniai perėjo prie biokuro, komunalinių atliekų deginimo. Iki 2030 m. jie planuoja visiškai pereiti prie alternatyvių šilumos šaltinių. Lenkai turi anglių, estai degina skalūnus. O mes? Pagal santykines šildymo išlaidas Lietuva Europoje atrodo prasčiausiai. Nėra pinigų nei namams renovuoti, nei šildymo reguliavimui įrengti, nei už šildymą mokėti.
A.Z: Aš galiu netgi pacituoti energetikos viceministrą Kęstutį Žilėną, kuris spalio 5 d. konferencijoje “Kodėl nepinga šildymas Lietuvoje” informavo, kad ES struktūrinių lėšų jau buvo paskirta ir biokurui, deja, tam nebuvo skirta dėmesio. Dabar Energetikos ministerija turi galimybę tik naujoje finansinėje perspektyvoje nuo 2014 m. numatyti spartesnę biokuro programos plėtrą visose savivaldybėse. Mūsų valstybėje yra taip: Vyriausybė pateikė darbų programą, įrašė, kad per ketverius metus smarkiai sumažins dujų vartojimą. Seimas patvirtino, o čia viceministras praneša, kad viskas taip bus, kai pasikeis valdžia, po 2014 m. Kodėl taip vyksta, sunku paaiškinti. Kaip ministerija gali vienašališkai pakeisti Vyriausybės programą? Politinių partijų rėmėjų sąraše – daug statybininkų ir kelininkų bendrovių. Gal tai ir yra atsakymas…
Latvijoje ir Estijoje yra kitaip. Maždaug ketvirtadalis šilumos energijos pagaminama naudojant biokurą. Pas mus – tik apie 4,5 proc.
A.Jaruševičius: Per pastaruosius dvidešimt metų turėjome daug energetikos strategijų. Jos politizuotos, parengtos menkos kvalifikacijos specialistų. Nė viena strategija nebuvo įvykdyta. Tad dujos dar ilgokai liks svarbus strateginis kuras. O kodėl per 20 metų nebuvo pastatytas suskystintų dujų terminalas ir saugyklos? Juk tuomet šildymas būtų daug pigesnis. Tiek anksčiau, tiek dabar dirbama lėtai, tad vargu ar 2014 m. tas terminalas ir tos saugyklos veiks.
A.Z.: Per metus turėtų būti renovuojama po 2 tūkst. daugiabučių, o juk renovuojama vienetai. Kodėl renovacija neįsibėgėja? Dar man būnant Seime pasiūlyta, kad Energetikos ministerija būtų atsakinga už renovavimo programą. Bet renovavimo programa liko padalyta tarp Aplinkos, Ūkio ir Finansų ministerijų. Taigi, daug auklių – vaikas be galvos. Nepriversime gyventojų pačių lįsti į dideles skolas, renovuoti savo pastatus, kad grąžos sulauktų per penkiolika metų. Priminsiu, kad ir dabar 800 mln. Lt ES paramos guli Šveicarijos bankuose, mes mokame už jų aptarnavimą, o atnaujinti tik keli daugiabučiai.
Sostinėje mes turime parengę ištisų kvartalų modernizavimo projektus. Tereikia sutvarkyti finansavimo klausimus, ir masinė renovacija įsibėgės.
A.A.: Ar tikite, kad su dabartine centrine valdžia pavyks susitarti?
A.Z.: Nelabai tikiu. Dabar valdžia galvoja tik apie rinkimus.
A.A.: Vyriausybės aiškina, kad už daugiabučių renovavimą atsakingi patys gyventojai. Nenorite – nerenovuokite.
R.A.: Pažvelkime, kas gyvena daugiabučiuose. Pusė gyventojų nieko nenori, tik sulaukti savo galo. Niekas nenori imti paskolos, įkeisti buto bankui. Taigi, valdžia priima sprendimus, negalvodama, kokioje aplinkoje jie bus realizuoti. Norint, kad kažkas judėtų, reikia paskelbti valstybės svarbos programą, priimti specialų įstatymą ir suteikti įrankių. Nuo 1995 m. Vilniuje mes sugebėjome renovuoti 99 namus. Iš vargano savo biudžeto tam skyrėme apie 26 mln. Lt, ir tai daugiausia tam, kad už gyventojus padengtume techninius projektus. Bet daugiau negalime. Iš tiesų kalbančių apie šildymą ir renovaciją – minios, o suvokiančių, ką daryti, – vienetai.
V.S.: Mūsų duomenimis, Lenkijoje šiuo metu renovuota apie 52 proc. gyvenamųjų namų. Lietuvoje – iki 1,5 proc. Negi negalime tiesiog nusikopijuoti lenkiškos programos – kam leisti milijonus naujai programai?
A.A: Lietuvoje pusė žmonių visai nenori renovuoti namų, nes gauna kompensacijas už šildymą.
R.A.: Iš tiesų ir šiandien daugybė žmonių mano, kad viskuo turi pasirūpinti valdžia. Vadinasi, be švelnios prievartos neišsiversime.
V.S.: ES valstybėse senbuvėse, jei daugiabutis namas šilumos suvartojimo normas viršija šešis kartus, iš karto automatiškai daromas renovavimo projektas. O pas mus tai neįmanoma: geriau nieko nedarysime ir šauksime, kad visur vagys, visur korupcija.
V.L.: Reikia prisitaikyti prie realybės ir ieškoti kitų mechanizmų, kurie duotų naudos. Centrinė ir vietinė valdžia turėtų susitarti, jei dabartinis modelis netinka – sukurti naują arba lygia greta taikyti kelis modelius.
A.Z.: Valstybinė energetikos inspekcija atliko tyrimą dėl Vilniuje padidėjusio šilumos suvartojimo, lygindama 2010 ir 2011 m. lapkričius. Didelių skirtumų nerasta. Priežastys – lapkričio sąskaitoje buvo apskaičiuota ir šilumos, kuri buvo tiekiama tris spalio dienas, kaina. Antra, 2010 m. lapkritis buvo beveik laipsniu šiltesnis nei pastarasis lapkritis. Trečia, Vilnius vienintelis miestas Lietuvoje, kuriame dar vyksta naujų statybų. Taip atsirado 24 tūkst. kv. m papildomo ploto, kurį reikia šildyti. Ketvirta, pernai lapkritį buvo taikomas ekonominis režimas, kai šilumos tiekėjas leisdavo gyventojams pasirinkti šildymo parametrus, laikant 18–20 laipsnių temperatūrą. Vėliau šis režimas buvo uždraustas.
Jei grįšime prie spekuliacijų skaičiais, šiandien gavome gruodžio mėnesio duomenis. Lyginant Vilnių ir Kauną lapkritį ir gruodį, Vilniuje šilumos suvartojimas padidėjo 15 proc., Kaune – beveik 25 proc.
R.Glazer: O jei šilumos ūkis būtų nacionalizuotas?
A.Z.: Žvelgiant į Energetikos įstatymą, aišku viena, kad savivaldybės šiuo metu tam nepajėgios. Tarkime, iki 2016 m. reikia modernizuoti Vilniaus šilumos įmonę, kad ši atitiktų ES direktyvas. Tam reikia milijardo litų. Lygia greta dujas reikia pakeisti į biokurą. Visi sprendimai dabar sutelkti Vyriausybės rankose. Bet ministras pirmininkas sako ne, nereikia.
R.J.: Čia kyla klausimas, kokia galėtų būti energetikos ateitis. Iš tiesų dabar vyksta trečioji pasaulinė energetikos revoliucija. Pirmoji buvo susijusi su anglimis, antroji – su nafta, trečioji – su atsinaujinančiais energijos šaltiniais. Taigi dabar visos valstybės kreipia dėmesį į efektyvų energijos vartojimą ir atsinaujinančius šaltinius. Akcentuojama, kad kiekviena šalis, kuri gerai sudėlios prioritetus, šioje revoliucijoje laimės daugiausiai.
A.J.: Lietuvoje padaryta didžiulė klaida, kai Elektrėnuose buvo pastatyta nekogeneracinė elektrinė. Žinoma, klaidas galima ištaisyti – investavus 200 mln. Lt tą 9-ąjį bloką galima perdaryti ir pritaikyti biokuro naudojimui. Seniai galvojama ir apie magistralinį vamzdyną iš Elektrėnų į Vilnių. Visam šiam projektui reikėtų apie 420 mln. Lt, bet juk dabar kasmet mažiausiai po 200 mln. Lt išmetame į Elektrėnų ežerą. Tai reiškia, kad per porą metų tas projektas atsipirktų. Dar svarbu žinoti, kad biokurą savivaldybėse apsimoka naudoti tik tuo atveju, jei biokatilams statyti minimum 50 proc. lėšų gaunama iš šalies.
R.J.: Norite pasakyti, kad iš Elektrėnų nutiesę trasas, apšildytume Vilnių ir Kauną? Bet juk ten niekada nebuvo planuojama, kad elektrinė iš dujų gamins didelį šilumos kiekį. Ten reikia mažo biokuro blokelio, kuris apšildytų Elektrėnus. Juk aplinkui bus trys atominės elektrinės, joms reikės rezervo. Elektros kainos nebus didelės. Konkuruoti bus sunku. Dujoms neliks vietos, jos bus saugyklose. Elektrėnai dujas naudos tik tam tikrais momentais, kai bus sutrikimų. Taigi į viską reikia žiūrėti kompleksiškai.
A.J.: Viskas būtų teisinga, jei pusantro milijardo litų nebūtų sukišta į 9-ąjį bloką…
R.G.: Ateities miesto vizija – ESA su klasterio navigatoriumi iškėlė įdėją pastatyti ateities miestą, kuiame gyventojai naudotų išskirtinai atsinaujinančios energijos šaltinius (šilumos siurblius ir saulės energiją), mažaaukštės statybos namų pietiniai stogai būtų padengti saulės moduliais, kurie gamintų elektros energiją. Visa sistema būtų įjungta į bendrą elektros tinklą. Taip gautume aktyvius namus, kurių gyventojai nepatirtų jokių išlaidų, susijusiu su šildymu ir karšto vandens ruošimu. Namai būtų statomi iš medžiagų, kurios gaminamos iš atsinaujinančių žaliavų (medienos ir kt.).
Ateitis, kuri mūsų laukia nuo 2020 m., jau ne už kalnų, todėl manome, kad jau pats laikas pradėti statyti pasyvius namus su aktyvaus namo elementais, tausoti gamtą ir mažinti CO² emisiją.
R.A.: Aš irgi norėčiau būti svajotojas, bet kai kalbame apie tokius parodomuosius namukus, svarbu žinoti, kad jie sulaukia mažai pirkėjų, nes yra labai brangūs. Taip, tai ateitis. Žinoma, reikia siekti tokių būstų, kuriems šildyti užtektų tik žmogaus ar kompiuterio skleidžiamos šilumos, žvakės ir pan. Bet ką daryti su tais daugiabučiais, kuriuos turime dabar? O tiesti vamzdį iš Elektrėnų į Vilnių – beprasmiška, jis visąlaik bus tuščias.
Rugpjūčio pradžioje mes pasiūlėme būdą, kaip atpiginti šilumą: duokite gaminti elektrą ir leiskite uždarbiu dengti šilumos gamybos sąnaudas. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija pasakė, kad sprendimą turi priimti Vyriausybė. Kreipėmės į ją, krūvą raštų prirašėme. Jokio atsakymo. Taigi šiandien neturime jokio pasirinkimo.

Tikrų ir ryškių ekonomikos srities mokslininkų Lietuvoje šiandien pasigenda net patys mokslininkai.

Ne vienas Lietuvos ekonomistas, paklaustas apie iškiliausią pastarojo dešimtmečio mokslininką šioje srityje ar didžiausius laimėjimus, giliai susimąstydavo, o kiek pagalvojęs liūdnai konstatuodavo – deja, tokių nėra. Nors ekonomistus Lietuvoje rengia ne vienas universitetas, ekonomikos mokslas išgyvena nuopuolį, o iškilių mokslininkų, aktyviai rašančių mokslinius straipsnius į prestižinius užsienio žurnalus ar atliekančių unikalius tyrinėjimus, šioje srityje kaip niekad mažai.
„Jei išrinksite iškiliausią chemiką, fiziką, kitos mokslo šakos atstovą ir ekonomistą, tai bus tas pats, kas į vieną gretą sustatyti olimpiados ir parolimpiados nugalėtojus“, – ironizavo vienas akademinės visuomenės narys, dalyvavęs apklausoje. Kitas pridūrė, kad ekonomikos srityje didžiuotis mūsų mokslininkais nereikėtų, ir vargu ar turėtume kalbėti apie aukšto lygio ekonominius tyrimus – tam neturime nei prielaidų, nei poreikio.
„Veido“ žurnalistai iš viso apklausė 30 ekonomistų, o mūsų surengtos apklausos tikslas buvo pristatyti šiuo metu aktyviai veikiančius mokslininkus. Tiesa, jei būtume rinkę ryškiausią pastarojo dešimtmečio mokslininką, juo būtų tapęs 2008 m. miręs akademikas Eduardas Vilkas, minėtas už tikslų Lietuvos ekonominių procesų vertinimą ir ekonomikos strategijos numatymą. „Jis skleidė liberalios rinkos teoriją, laikėsi monetaristinių pozicijų. Pats būdamas matematikas, aiškindamas ekonomikos reiškinius pirmenybę teikė formaliai logikai, o ji būtina norint suprasti rinkos ūkį“, – tvirtino ekonomistas prof. Jonas Čičinskas.

Ant nugalėtojų pakylos – keturi mokslininkai

Apklausos dalyviai pripažino, kad rinktis nelabai yra iš ko, tad ryškiausi ekonomistai mokslininkai išryškėjo labai greitai. Pirmą vietą užėmęs Vilniaus universiteto (VU) Ekonomikos fakulteto Teorinės ekonomikos katedros vedėjas ir Lietuvos ekonomistų asociacijos prezidentas Povilas Gylys buvo išskirtas kaip vienas iš nedaugelio, kurie rašo mokslinius straipsnius, išleido monografiją, komentuoja ekonomikos klausimais.
Antrą vietą geriausių ekonomistų mokslininkų sąraše kolegų balsai lėmė Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesoriui Jonui Čičinskui. Apklausos dalyviai šį ekonomistą išskyrė už detalias ir labai nuoseklias analizes, vertimus, mokslinius darbus ir ekonominės politikos aktualijų sekimą Lietuvoje bei pasaulyje. „J.Čičinską išskiriu už detalų, atsakingą, nuoseklų, pagrįstą šiuolaikinių ekonominių integracinių procesų vertinimą“, – argumentavo viena apklausos dalyvių.
Po vienodą balsų skaičių surinko ir trečią vietą pasidalijo penkių „Bankininkystės ir verslo žinyno“ tomų autorius akademikas Antanas Buračas ir vienu įdomiausių ekonomikos mokslininkų vadinamas Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto Kiekybinių metodų ir modeliavimo katedros vedėjas Linas Čekanavičius. Šis studentų mėgstamas dėstytojas ypač stipriai plėtoja kiekybinės analizės tyrimus, skelbia mokslines publikacijas. „Jis labai modernios ekonomikos, užsiimančios gamtosaugos problematika, tyrinėtojas, o jo pasiekti rezultatai solidūs. L.Čekanavičius išsiskiria kaip mokslininkas – jis ne užsiima populiarių dalykų aiškinimu, bet yra išspausdinęs straipsnių solidžiuose užsienio žurnaluose“, – taip L.Čekanavičių charakterizavo kolegos.

Svarbiausi ekonomikos įvykiai

Svarstydami apie svarbiausius pastarojo dešimtmečio įvykius, ekonomistai daugiausia minėjo šalies ekonominius pokyčius – pasikeitusią eksporto kryptį iš Rytų į Vakarus, iš esmės baigtą valstybinio turto privatizavimą ar pradėtas plėtoti aukštąsias technologijas.
Tiesa, L.Čekanavičius prisiminė ir mokslinių laimėjimų. Pirmiausia Lietuvos ūkio plėtros strategijos (iki 2015 m., vėliau pratęsta iki 2020 m.) parengimą, įvertinant tai, kur esame, kur einame ir kaip ten geriau nueiti. Antrasis paminėjimo vertas dalykas – matematinių šalies ūkio raidos prognozavimo ir planavimo modelių sistemos parengimas, kuriame dalyvavo VU Matematikos ir informatikos, VU Ekonomikos fakultetų mokslininkai ir tyrėjai iš kitų institucijų.
„Ši kol kas nelabai plačiai žinoma, nuolat plečiama ir tobulinama modelių sistema pratęsia šviesaus atminimo akademikų Raimundo Rajecko ir E.Vilko, inicijavusių ir vadovavusių panašaus pobūdžio ekonomikos modelių kūrimo darbams 1970–1990 m., mokslinių mokyklų tradicijas“, – pabrėžė L.Čekanavičius.

Iškiliausi pastarojo dešimtmečio mokslininkai ekonomikos srityje

1. Prof. habil. dr. Povilas Gylys, VU Ekonomikos fakulteto Teorinės ekonomikos katedros vedėjas ir Lietuvos ekonomistų asociacijos prezidentas
2. Habil. dr. Jonas Čičinskas, TSPMI profesorius
3. Prof. habil. dr. Antanas Buračas
3. Prof. dr. Linas Čekanavičius, VU Ekonomikos fakulteto Kiekybinių metodų ir modeliavimo katedros vedėjas

Šaltinis: „Veido“ apklausa

Ministras pirmininkas Andrius Kubilius teigia neįžvelgiantis pagerėjimo euro zonos ekonomikose požymių. Premjero teigimu, šiuo metu priimami sprendimai kol kas neleidžia teigti, kad padėtis euro zonoje, o kartu ir nuo eksporto priklausančioje Lietuvos ekonomikoje, pagerės.

“Tos žinios, kurios ateina iš euro zonos, nesuteikia pagrindo labiau optimistiškai žiūrėti į 2012 metus”, – kalbėjo A. Kubilius.

Tokią prognozę Vyriausybės vadovas išsakė, komentuodamas tarptautinių agentūrų sprendimą devynioms euro zonos valstybėms sumažinti skolinimosi reitingus.

“Tai (reitingų sumažinimas.- ELTA) rodo, kad tarptautinės rinkos dar nėra įtikintos euro zonos ir Europos Sąjungos (ES) priimtais sprendimais, kad tie sprendimai išspręs visas euro zonos problemas. Problemos yra nemenkos, užsitęsusios, jau galima skaičiuoti antrus metus, kai kalbame apie tas pačias problemas. Akivaizdus dalykas, kad toks reitingų agentūrų įvertinimas reiškia, kad toms šalims skolintis teks brangiau skolintis. Tai gali paveikti tų šalių ekonomikos vystymąsi. Mes, būdami atvira ir labai į eksporto rinkas orientuota ekonomika, be abejo, dėl tų šalių galimai patiriamų ekonominių problemų taip pat galime patirti papildomų išbandymų ir sunkumų”, – po Vyriausybės pasitarimo sakė A. Kubilius.

Šiemet Lietuvos ekonomika – tarp sparčiausiai augančių Europoje. Per pirmąją šių metų pusę ji augo 6,6 proc. palyginti su praėjusiais metais. Tokiam greitam augimui įtakos turėjo eksporto padidėjimas mažiausiai 38 proc.

Tai – neįtikėtinas pasiekimas po smarkiai smogusios finansų krizės. Prisiminkime, kad Lietuvos BVP 2009 m. smuko 14,7 proc. Tai paaiškintina griežta Vyriausybės politika. Lietuvos pasiekimai dažnai ignoruojami arba menkinami, nes kaimyninės Estija ir Latvija pasiekė panašių stebuklų, tačiau visos šios valstybės – tikros didvyrės, o Lietuvos priemonės atrodo nepaprastos dar ir dėl įtemptos konkurencijos.

Po to, kai dėl 2008 m. rugsėjį bankrutavusio Amerikos investicijų banko „Lehman Brothers“ buvo pusmečiui įšaldytas pasaulinis likvidumas, labiausiai nukentėjo mažos, atviros ekonomikos valstybės, neturėjusios garantuotos prieigos keistis kreditais su pagrindiniais centriniais bankais. Kitaip tariant, Baltijos valstybės.

Lietuvoje grynosios santaupos iš užsienio, tai yra grynieji kapitalo srautai į šalį, sumažėjo nuo 11,9 proc. BVP 2008 m. iki 3,8 proc. BVP, o tai reiškia, kad bendroji paklausa sumažėjo 15,7 proc. BVP.

Kadangi BVP sumažėjo, valstybinės pajamos dar labiau smuko. Lietuvai pasisekė, kad šalyje rinkimai į Seimą vyko pačiame krizės viduryje, 2008 m. spalį. Šiuose rinkimuose daugiausia balsų gavo Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai. Lapkričio 28 d. jos lyderis Andrius Kubilius tapo Ministru Pirmininku, o per ateinančią savaitę naujoji Vyriausybė patvirtino išsamią programą ir 2009 m. biudžetą.

Jos metodai buvo gana radikalūs, kaip to ir reikalavo krizė. Tačiau tebesitęsiant ekonomikos nuosmukiui, 2009 m. gegužę buvo imtasi dar radikalesnių priemonių. Jei ne Vyriausybės skubus reagavimas, Lietuva būtų galėjusi bankrutuoti.

Keturis penktadalius fiskalinių korekcijų sudarė išlaidų mažinimas. Todėl pirmajame 2009 m. ketvirtyje dauguma veiklos indeksų stabilizavosi. Nedarbas, paprastai paskutinis aukščiausią tašką pasiekiantis kintamasis krizių laikotarpiais, savo viršutinę ribą pasiekė 2010 m. pradžioje, sudarydamas 17.8 proc.

Lietuvos Vyriausybei pavyko įgyvendinti fiskalines korekcijas neprašant pagalbos iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF), kuris suvaidino esminį vaidmenį Latvijoje. Vyriausybė nerimavo, kad TVF spaus imtis devalvacijos. Daugelio nuostabai, Lietuvai pavyko išlaikyti tarptautinės kreditų rinkos pasitikėjimą.

Energingų fiskalinių korekcijų dėka Lietuva išvengė devalvacijos ir išliko konkurencinga, o jos eksportas didėjo taip sparčiai, kaip tik įmanoma. TVF tikėjosi „stiprios defliacijos“, tačiau taip neįvyko. Prognozuota ilga recesija truko tik vienerius metus.

Lietuvos Vyriausybė pasirinko vidinę devalvaciją. Ji pasinaudojo krize, kad padidintų veiksmingumą ir konkurencingumą. Didžiausi valstybės tarnautojų atlyginimai buvo sumažinti daugiau nei 20 proc., tačiau mažesne dalimi mažiau uždirbusiems. Bendrieji vidutiniai atlyginimai sumažėjo 12,4 proc. lyginant didžiausio padidėjimo iki krizės ir didžiausio nuosmukio vidurkį.

Nors bendra mokesčių našta padidėjo nežymiai, mokesčio sistemos struktūra gerokai pasikeitė. Apskritai, mokesčiai labiau pasislinko nuo darbo jėgos prie vartojimo. Dabartinė vyriausybė ir toliau mažina vienodą gyventojų pajamų mokesčio tarifą: dabar jis sudaro 15 procentų, o 2006 m – 33 proc. Pelno mokesčio tarifas buvo laikinai padidintas 2009 m iki 20 procentų, o dabar vėl sumažintas iki 15 proc. Tokia mokesčių struktūra žmones ir verslą labiau skatina dirbti.

2006-2008 m. labai padidėjo socialinių išmokų poreikis, t. y. 44 proc. Todėl Vyriausybė neturėjo kito pasirinkimo tik jas apkarpyti, dažnai taikydama progresyvųjį būdą, kad apsaugotų labiausiai pažeidžiamus visuomenės narius. Buvo sugriežtinti atitikimo reikalavimai. Vyriausybė taip pat paspartino ir pensijų reformą. 2011 m. birželio mėn. Seimas pritarė, kad iki 2026 m pensinis amžius būtų palaipsniui didinamas iki 65 metų tiek vyrams, tiek moterims, siekiant finansinio valstybinių pensijų sistemos tvarumo.

Vyriausybė panaikino apribojimus dėl lanksčių darbo susitarimų ir su ES fondais parengė didelę užimtumo paramos programą, siekdama sumažinti nedarbo lygį.

Lietuva ilgą laiką pasižymėjo gera aplinka verslui, Pasaulio banko reitingų lentelėje 2011 m. buvo užkopusi net į 27-ą vietą pagal palankių verslui sąlygų sukūrimą, o tai yra du kartus aukščiau nei Lietuvos užimama vieta pagal BVP vienam gyventojui pasaulyje (51 vieta). Per krizę Vyriausybė palengvino ir supaprastino turto įregistravimo procedūras, nemokumo problemų sprendimą, mokesčių mokėjimą, verslo įregistravimo procedūras ir sutarčių vykdymą. Ji taip pat pagerino investuotojų apsaugą.

Vyriausybė pradėjo didelę aukštojo mokslo reformą, valstybės finansavimą susiedama su studentais, kad aukštojo mokslo institucijos konkuruotų viena su kita, siekdamos pritraukti geriausius studentus, taip pat siekdamos tiek sutaupyti, tiek ir pagerinti kokybę.

Lietuvos Vyriausybė pagerino ES lėšų panaudojimą nuo 1,2 mlrd. eurų 2008 m. iki 1,75 mlrd. eurų 2009 m., tai yra nuo 3,7 proc. BVP iki 6,6 procentų BVP.

Kadangi Lietuvai puikiai sekėsi pažaboti finansų krizę, ji yra pasiruošusi jau 2014 metais įsivesti eurą. Būdama euro zonos nare, Lietuva galės naudotis didžiuliais ECB kreditais ir tokiu būdu užtikrinti, kad likvidumo problema daugiau niekada nepasikartotų.

Tai, kaip dabartinė Lietuvos Vyriausybė sugebėjo sunkmečiu tvarkyti šalies ekonomiką, yra viena iš didžiausių paslapčių Europoje. Iš tikrųjų, šalies tarptautiniam konkurencingumui niekada nebuvo iškilusi rimta grėsmė, bet dabar šalies padėtis šiuo atžvilgiu ypač pagerėjo. Lietuvos Vyriausybė įrodė, kad vidaus devalvacija yra ir įmanoma, ir naudinga.

Anders Åslund

Straipsnio autorius yra Petersono tarptautinės ekonomikos studijų instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis. Kartu su Valdžiu Dombrovskiu yra parašęs knygą „How Latvia Came out of the Financial Crisis” („Kaip Latvija išgyveno finansų krizę“).

Statistikos departamento išankstinio įverčio duomenimis, trečiąjį šių metų ketvirtį šalies BVP buvo 6,6 proc. didesnis nei tuo pačiu 2010 m. laikotarpiu.

Šis puikus rodiklis pranoko visų šalies ekonomikos raidą prognozuojančių institucijų prognozes. Kita vertus, dėl sparčiai blogėjančios tarptautinės ekonomikos situacijos, kitąmet šį rodiklį veikiausiai prisiminsime nostalgiškai dūsaudami ir laikysime jį vienu iš paskutinių Lietuvos makroekonominės vasaros pasireiškimų.
Ekonomikos lėtėjimo tendencijas apžvelgiamąjį ketvirtį buvo galima išskaityti iš anksčiau skelbtos pagrindinių šalies verslo sektorių veiklos statistikos. Antai 2011 m. sausio-birželio mėn., palyginti su analogišku 2010 m. laikotarpiu, visa pramonės produkcija palyginamosiomis kainomis išaugo 12,5 proc. (pašalinus darbo dienų įtaką – 12,4 proc.), tuo tarpu sausio-rugsėjo mėn. augimo tempas sumenko iki 10,6 proc. (pašalinus darbo dienų įtaką – 10,7 proc.). Stabilizavosi transporto sektoriaus įmonių rodikliai: sausio-birželio mėn. AB Lietuvos geležinkeliai pervežė 13,9 proc. daugiau krovinių nei prieš metus, tuo tarpu sausio-rugsėjo mėn. – 14,1 proc.; Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste ir Būtingės terminale 2011 m. sausio-birželio mėn. krovinių perkrovimas per metus padidėjo 19,6 proc., o sausio-rugsėjo mėn. – 17,6 proc.
Net tam tikrą laiką tamsiuoju Lietuvos ekonomikos arkliuku vadintas mažmeninės prekybos sektorius nebeišspaudžia didesnio greičio. 2011 m. sausio-birželio mėn. mažmeninė prekyba palyginamosiomis kainomis buvo 22,1 proc. didesnė nei prieš metus, tuo tarpu sausio-rugsėjo mėn. – 21,3 proc., mažmeninė prekyba neįskaitant variklinių transporto priemonių ir motociklų prekybos padidėjo atitinkamai 6,3 proc. ir 7,4 proc.
Ką gi, belieka dar kartą patvirtinti senokai žinomą tiesą, kad šalies ūkis kyla ir klumpa įkandin pagrindinių eksporto partnerių. Skirtingai nei JAV ar Kinijos, Lietuvos vidaus rinka yra pernelyg sekli, jog galėtų ilgesnį laiką sušildyti nuo globalinių skersvėjų sužvarbusį verslą. Reaguodamos į prastas išorės naujienas ir mažėjantį užsakymų portfelį, įmonės vėl priveria investicinių projektų stalčius. Vietoje gamybos plėtros prioritetas teikiamas didesniam efektyvumui ir konkurencingumui, stengiamasi mažinti finansinio sverto rodiklius, t.y. kontroliuoti įsiskolinimo lygį.
Tokie tikslų hierarchijos pokyčiai jau atsiliepia arba netrukus atsilieps darbo vietų kūrimo procesui. Nebūdami įsitikinę savojo verslo perspektyva, darbdaviai nenoriai priims naujus darbuotojus pagal neterminuoto darbo sutartis. Tokiomis aplinkybėmis, būtų racionaliau siūlyti  konkretiems projektams įgyvendinti būtiną arba griežtai apibrėžtos trukmės darbą. Tai savo ruožtu lems ir darbo užmokesčio politikos slinktį, apsiribojant vienetiniais atlyginimų kėlimo atvejais ir pamirštant ankstesnius planus didinti algas urmu. Tai nereiškia, kad nedarbo lygis nustos mažėti, o vidutinį darbo užmokestį sukaustys įšalas, tačiau nevertėtų puoselėti ir staigaus šių rodiklių gerėjimo vilčių.
Lietuva pasižymi tradiciškai itin aukštai užkelta valstybės vaidmens lūkesčių kartele. Ir dabar yra nemažai politikų bei plačiosios visuomenės atstovų, kurie ragina „kažką daryti“ ir imtis aktyvios ekonomikos skatinimo politikos. Jei toks skatinimas lemtų didesnį vartojimą, paspartėtų importo augimo tempai ir išaugtų užsienio prekybos deficitas, o ūkio gebėjimas atsispirti išorės šokui nepadidėtų. Kas kita – investicijų puoselėjimas ir realus būsto renovavimas, kuris suteiktų postūmį vėl į duobę smunkančiam statybų sektoriui.

Modernūs laikai save pažįsta apklausomis: jei tik nori ką naujesnio sužinoti, paklausia kokio tūkstančio išrinktųjų, ir voila – viskas atsiveria kaip anoji tūkstančio naktų ola, pilna gėrybių. Tik imk ir naudokis.

Šiomis savaitėmis sužinojome, kad lietuviai nemėgsta verslo ir vos per dešimt procentų jų norėtų jo imtis patys. Tiesa, po kelių dienų patyrėme, kad jauni žmonės to verslo dar ir kaip trokšta, tad paklausus kitaip, jau apie 90 proc. sakosi ketinantys mokslus baigę tapti verslininkais, ir ne bet kokiais – jie dirbs grožio industrijoje, moderniuose IT laukuose, komunikuos ir gražins pasaulį. Na, matyt, bus visai kaip tos verslininkės, nežinia kodėl dažniau jaunos ir labai gražios merginos, mėgstančios įvairius šokių projektus, ar tie kostiumuoti berniukai, besiblaškantys brangiomis mašinomis.
Tokios išties nieko nesakančios apklausos, kai klausiama nežinia kaip suformuluotų klausimų, o svarbiausia iš konteksto ištraukiama žinia yra ta, kurią norisi girdėti, nors ir yra mokslinis nonsensas, vis dėlto taip kuria tariamo žinojimo erdvę, kurią labai nesunku transformuoti į a priori žinomas išvadas. Tad jei jau 90 proc. Lietuvos žmonių nenori būti verslininkais, tai, žinoma, jie yra išlaikytiniai, taip ir žiūrintys, kur kokią pašalpėlę susižvejojus.
Tiesa, gerokai įdomesnis klausimas būtų, o kiek normalioje, modernioje, ir dar deklaruojančioje aukštųjų technologijų siekį valstybėje tų verslininkų turėtų būti? Arba kiek, pavyzdžiui, lietuvių galėtų imtis kepyklų verslo miesteliuose, kurių centrinėje aikštėje šonais stumdosi “Maxima” su “Norfa”? Koks tikėtinas tokio verslo pelningumas? Ar bus įmanoma iš jo išgyventi? Ar panašiu atveju turėtų būti orientuojamasi į šeimos verslą, o gal, kaip mato jaunimas, išties tegul bandeles kepa motina “Maxima”, kuri visada šalia, o jau būsimi verslininkai orientuosis į grožio industriją.
Klausti ar net ironizuoti būtu galima be galo, tačiau gal pažiūrėkime, ką apie Lietuvos verslą kalba įtakingos tarptautinės apklausos, pavyzdžiui, ta, kuri nustato šalių konkurencingumo reitingą. Priešingai nei įprasta visa žinančioje, nors menkai išsilavinusioje Lietuvos informacinėje erdvėje, čia šalies konkurencingumo plėtra nesuvokiama kaip išimtinė verslo dovana. Konkurencingumas, pasak Pasaulinio konkurencingumo tyrimo, tai institucijų, ekonominės politikos ir kitų veiksnių, nustatančių šalies produktyvumo lygį, visuma. Tad nors verslas ir svarbi šalies gyvenimo grandis, jo vaidmuo kuriant šalies gerovę nepranoksta daugybės kitų gyvenimo sričių – švietimo, sveikatos apsaugos, teisinės sistemos, darbo rinkos kokybės, vartotojų sumanumo ar šalies transporto kokybės svarbos. Konkurencinga ekonomika, o tai reiškia ekonomika, kuri turi bent jau teorinę galimybę užtikrinti savo piliečių gerovę, yra tokia ekonomika, kai vienodai vertinamos visos veiklos sritys, aiškiai suvokiant, kad tik jų dermė suteikia ūkiui galimybę augti stabiliai ir užtikrinti adekvatų piliečių gyvenimą.
Pati pirmoji konkurencingumo atrama (beje, turinti ir didžiausią rodiklių skaičių) – tai institucinės valstybės sąrangos kokybė. Šioje srityje Lietuva gali pasigirti keturiais konkurenciniais pranašumais: labai menkomis verslo sąnaudomis, kurios atsiranda dėl terorizmo grėsmės, menkomis verslo sąnaudomis, kurias sukelia nusikalstamumas ar organizuotas nusikalstamumas, taip pat savo bendrovių valdymo kokybe. Išskyrus pastarąją, kitas vargu ar priskirtume prie verslo nuopelnų, tai jau greičiau taip visų nemėgstamo viešojo sektoriaus nuopelnas.
O va vertinant paties verslo institucinius bruožus padėtis prastesnė: gerokai žemesnis nei šalies konkurencingumo lygis (2011 m. Lietuva iš 142 šalių užima 44 vietą) yra rodiklis, nurodantis verslo etikos lygį (66 vieta), mažųjų akcininkų teisių apsaugos lygį (89 vieta) ar audito kokybę (47 vieta). Santykinai žemas rodiklis, kuris apibrėžia kyšių davimo dažnumą (53 vieta), irgi nurodo ne vien valstybinio sektoriaus, bet ir verslo etinę kokybę. Nors galima aiškinti, kad toks tokį pažino ir draugu pavadino, arba visi esame iš tos pačios sovietinės balos, vis dėlto matyti visuomenę kaip verslo išlaikytinių sankaupą ir yra tas realusis veikiantis sovietizmas, kai tik viena klasė visą gėrį kūrė.
Masinis nepasitikėjimas politikais (viena silpniausių Lietuvos konkurencingumo grandžių ir vos 110 vieta) irgi nemenka dalimi inspiruotas tam tikros verslo dalies organizuojamo politikų ir įstatymų pirkimo.
Priešingai, nei įprasta pateikti Lietuvos viešojoje erdvėje, vertinant iš tarptautinės varpinės, darbo rinkos efektyvumas Lietuvoje nėra toks jau prastas, na, o darbo užmokesčio nustatymo lankstumu (8 vieta) gerokai pranokstame daugelį pirmo dešimtuko valstybių.
Dvigubai aukštesnė nei bendras šalies reitingas yra ir 22 vieta už darbo užmokesčio ir darbo našumo santykį. Tiesa, labai atsiliekame (117 vieta) protų nutekėjimu bei įdarbinimo ir atleidimo iš darbo procedūromis (irgi 117 vieta). Apie protų nutekėjimo grėsmę valdžia nekalba, tarsi tai būtų tik oponentų sapalionės, o jei anuos protus ir prisimena, tai tik kaip užsienio investicijų vilionės elementą. Supaprastintos įdarbinimo procedūros, siekiant įvykdyti visas verslo svajones, skelbiamos pagrindiniu Andriaus Kubiliaus kabineto darbo tikslu ir vėl kurpiant naujus nacionalinius susitarimus, ir jei Lietuvos žmonės nuolankiai sutiks su visomis darbo rinkos liberalizavimo naujovėmis, tai greitai protų ir rankų nutekėjimas iš šalies bus dar aktyvesnis.
Pažymėtinai kuklus ir darbuotojų bei darbdavių bendradarbiavimo lygis (taip, taip, toks rodiklis taip pat skaičiuojamas nustatant bendrą šalies konkurencingumo lygį). Beje, ir paties Lietuvos verslo sumanumas konkurencingumo tyrime vertinamas prasčiau nei bendras Lietuvos konkurencingumo lygis, o bent kol kas didžiausi šalies konkurencingumo ramsčiai išlieka santykinai gera kelių būklė, technologinis gyventojų raštingumas bei švietimo, ypač aukštojo mokslo (26 vieta), ir sveikatos apsaugos lygis. Taigi bent kol kas į priekį judame gerokai labiau tais pranašumais, kuriuos teikia viešasis sektorius.
Tad pažiūrėjus iš kitos perspektyvos, pradžioje minėtose apklausose pats save prastai vertinantis verslas, pasirodo, demonstruoja sveiką protą, tad ir suvokimą, kad gal verta keistis. Tai būtų teigiama žinia. Kita vertus, skeptiškas Lietuvos žmonių požiūris į verslą tikrai nereiškia vien pavydo darbštesniam. Jis gali pasakoti apie gerokai rimtesnę panieką vadinamajam apsukrumui, kai pelną priglaudi sau, sąnaudas permeti aplinkai (minimalus atlygis ir pan.) ir nuolat moralizuoji, nors tai, tiesą sakant, su tikru verslu turi ne tokį jau ir didelį ryšį.

Rytų Europos ekonomikos plėtra lėtės, tačiau ne taip smarkiai, kaip kai kuriose Vakarų Europos valstybėse, teigia SEB grupės analitikai šiandien Stokholme paskelbtoje Rytų Europos šalių ekonomikos apžvalgoje „Eastern European Outlook“.

Rytų Europos šalims papildomos stiprybės suteiks mažesnės nei išsivysčiusiose šalyse valstybės skolos.

Pasak SEB grupės analitikų, Rytų Europos šalių ekonomika po 2008-2009 m. finansų krizės jau pastebimai sustiprėjo ir atsigauna po gilaus nuosmukio. Vis dėlto 2012 m. apžvelgiamų šalių ekonomikos kilimą stabdys prastesnės pagrindinių eksporto rinkų perspektyvos. Tuo tarpu vidaus paklausa išliks santykinai stabili. Regiono valstybės skolos yra nedidelės, todėl poreikis taupyti ne toks stiprus kaip Vakarų Europoje. SEB grupės analitikų prognozėmis, Lenkijos, Latvijos ir Ukrainos fiskalinė politika išliks taupymo režime ir kitąmet. Tuo tarpu Rusijos, Estijos ir Lietuvos valstybės finansų politika gali tapti kiek laisvesnė ir palaikanti vidaus vartojimą ir investicijas.

SEB grupės ekonomistai prognozuoja infliacijos mažėjimą apžvelgiamose šalyse, silpstant energijos išteklių ir maisto produktų brangimui. Santūresnė infliacija gerins vartotojų padėtį, nors darbo rinkos situacija smarkiai nepasitaisys. „Didžiausią grėsmę Rytų Europos regiono plėtrai kelia būsimas eksporto atoslūgis, kuriam daugiausiai galimybių atsispirti turi Rusija, o mažiausiai – Estija,“ – pažymi SEB grupės analitikai.

„Lietuvos, Latvijos ir Estijos ekonomikos plėtra sėkmingai persikėlė iš eksporto į vidaus rinką. Palyginti su prieškriziniu laikotarpiu, eksporto konkurencingumas yra sustiprėjęs, o privataus sektoriaus įsiskolinimai sumažėję. Dėl šių priežasčių tikimės vidutiniškai spartaus ūkio augimo 2012-2013 metais,“ – teigė SEB banko Lietuvoje vyriausioji analitikė Vilija Tauraitė.

Rytų Europos šalių ekonomikos plėtros ir infliacijos prognozės

	Realaus BVP metinis pokytis (proc.)			Vidutinė metinė SVKI* infliacija (proc.)
	2011 m.	2012 m.	2013 m.	2011 m.	2012 m.	2013 m.
Lietuva	6,5	4,0	4,5	4,0	3,5	3,5
Latvija	4,4	3,5	4,5	4,4	2,8	2,5
Estija	6,5	3,0	4,0	5,3	5,0	6,0
Lenkija	4,0	3,4	4,0	4,0	2,8	2,6
Rusija	4,3	4,2	4,2	8,6	7,3	6,8
Ukraina	4,3	4,0	4,5	10,0	9,0	8,5

 

*SVKI – suderintas vartotojų kainų indeksas

 

Šiandien reitingų agentūra Fitch paskelbė ataskaitą, kurioje analizuoja sąsajas tarp Baltijos valstybių patirties įveikiant ekonomikos nuosmukį bei dabartinės situacijos kai kuriose Euro zonos valstybėse.

Ataskaitoje didžiausias dėmesys skiriamas Graikijai, Airijai ir Portugalijai, kurios naudojasi ES/TVF finansine pagalba, tačiau, pasak agentūros, kai kurios Baltijos valstybių patirtys gali būti naudingos ir Ispanijai.

Pasak Fitch, Baltijos valstybės (Lietuva, Latvija ir Estija), išgyvenusios staigų ekonomikos nuosmukį 2008-2009 metais, pademonstravo, kad nors ir sudėtinga, tačiau visgi įmanoma ištaisyti didelius makroekonominius disbalansus ir grįžti prie ūkio augimo, net ir esant fiksuotam valiutos kursui euro atžvilgiu.

Tuo pačiu Fitch pažymi, kad pasinaudoti Baltijos šalių patirtimi daugiausia galimybių turi ne Graikija ar Portugalija, bet Airija, kuri turi daugiau panašumų su šiomis valstybėmis – lankstesnę darbo rinką, atvirą ekonomiką bei patrauklią verslo aplinką.

Pranešime teigiama, kad nors Baltijos valstybėse įvykusi “vidinė devalvacija” buvo skausmingas procesas, tačiau jau 2011 metais  šių valstybių ekonomikos vėl ėmė sparčiai augti, o tam įtakos turėjo stiprus eksporto atsigavimas. Valstybės atgavo konkurencingumą ir pasitikėjimą jų mokumu.

Pasak Fitch, kai kurios euro zonos valstybės gali atkurti savo konkurencingumą vidutiniu laikotarpiu tik tuo atveju, jei pasinaudos Baltijos valstybių patirtimi ir sudarys prielaidas mažėti darbo užmokesčiui ir kainų lygiui.

Fitch primena, kad staigus ekonomikos nuosmukis lėmė Baltijos valstybių viešųjų finansų deficitus. Todėl ryžtingos savalaikės taupymo priemonės, apimančios valdžios sektoriaus atlyginimų mažinimus, buvo būtinos siekiant stabilizuoti viešuosius finansus. Kai kurios Fitch minėtos Euro zonos valstybės turi imtis analogiškų fiskalinės konsolidacijos priemonių tam, kad sumažintų viešųjų finansų deficitus, esant aukštam skolos lygiui.

Fitch pažymi, kad platus politinis sutarimas ir visuomenės susitelkimas buvo Baltijos valstybių stiprioji pusė, įgyvendinant taupymo priemones. Tuo pačiu agentūra įžvelgia rizikas, kad Portugalijoje ir Graikijoje visuomenės požiūris į taupymo priemones yra kitoks, o tai gali sutrukdyti šioms šalims įgyvendinti būtinas reformas.

Pastarieji įvykiai Norvegijoje, vis agresyvesni ginčai JAV Kongrese ar teisminės profsąjungos ir aludario peripetijos Lietuvoje turi vieną bendrą detalę – bandymą klausimą išspręsti remiantis jėgos galia.

Panašiai mąstant tėvai visada svarbesni už vaikus, darbdavys už samdomą darbuotoją, valstybė už visuomenę ar vadovaujanti partija už tą, kurį šiandien sėdi opozicijos suoluose.
Kartais panašūs mąstymo klonai stulbinamai tiesmuki. Štai dabartinis ūkio viceministras, o tada LLRI viceprezidentas Giedrius Kadziauskas tvirtina: “Šiuo metu profesinės sąjungos Lietuvoje turi per daug galios, lyginant su jų kiekiu.” Sukrečiantis esą liberalia forma apvilktas mąstymo turinys, kurį, beje, generuoja teisininko išsilavinimą turintis politikas. Pasak jo, galių gali turėti tik tas, kuris yra didelis ir stiprus, tad nors susiduriame su santykinai jaunu žmogumi, akivaizdžiai totalitarinis galios modelis jau tvirtai implantuotas į jo mąstymą.
Savotiškai skamba ir pastarosiomis dienomis pasigirdę policininkų perspėjimai, kad įsigaliojus įstatymui, kuris smurto šeimoje atveju aiškiai remia auką, policijos komisariatuose kovai su smurtautojais šeimoje neužteks vietų. Tad galų gale viešai pripažįstant tokių veiksmų masiškumą, akcentuojamas ne naikinantis proceso poveikis asmenybei ir visuomenei, o techninės detalės. Šiuos neblogai žinomus dalykus primenu tik todėl, kad slopinant šias visų pirma dvasines bėdas labai tinkamas instrumentas gali būti ir adekvatus ekonomikos mokymas mokykloje.
Lietuvoje mokymui mokyklose linkstama suteikti technokratinį žinojimo kaupimo pavidalą. Ekonomika – ne išimtis, ir tai netiesiogiai patvirtinama, kai reikalaujama ne mažiau kaip trečdalį kurso medžiagos paskutinėse klasėse skirti verslumo ugdymui, jį kažkodėl nužeminant iki techninių įmonės steigimo, verslo planavimo ar (jau visai sunkiai suvokiama) deramo CV rašymo pagrindų. Verslumo, kaip tam tikro pasaulio transformavimo ir atnaujinimo, turinys tikrai pranoksta primityvokus technologinius šūkius, juolab gatavus sprendimo modelius, tačiau kad tai mokinių būtu suvokta, jie bent jau turi aiškiai suprasti ekonomikos mokslo objektą. Ką gali ekonomika? Kokia jos vieta socialinių mąstymo formų erdvėje? Kaip patirti ekonomiką kasdienybėje?
Ir čia prasideda keisčiausias dalykas. Skaitydama makroekonomikos paskaitas auditorijoje susitinku su studentais, kurie jau keletą metų mokykloje, o vėliau universitete mokėsi ekonomikos. Pirmas ir, atrodytų, paprasčiausias klausimas – o apie ką kalba ekonomikos studijos? – masiškai neįveikiamas. Jei kalbėtume apie platesnį kontekstą, pavyzdžiui, komentarus po ekonomikos apžvalgomis pagrindinėse interneto svetainėse, irgi matytume, kad dauguma jų paremta sunkiai suformuluojamomis pradinėmis prielaidomis. Guviausi linkę ekonomiką susiaurinti iki rinkos fenomeno analizės arba painioja su viena labai svarbia, bet tikrai viso turinio neišsemiančia finansų valdymo problema.
Maža to – šiemet vasario pabaigoje patvirtinta vidurinio ugdymo bendroji programa, kalbėdama apie socialinį ugdymą, mano galva, labai teisingai akcentuoja jos prievolę “puoselėti jauno žmogaus socialinę kultūrą”, tačiau ekonomikos programos turinyje irgi pamiršta mokslo objektą, tad esminio šios srities gebėjimo reikalavimas logiškai samprotauti apie pagrindines ekonomikos problemas, veikiančias vartotojus ir gamintojus, pakimba nesvarioje erdvėje.
Vis dėlto jau daugiau kaip šimtmetis ekonomika turi aiškiai suvoktą ir tiksliai formuluojamą tyrimų objektą. Ekonomika – tai problemų sprendimo mokslas, kuris analizuoja pasirinkimų esant ribotiems ištekliams situacijas. Prisimenant, kad ribotumas – tai faktas, kad mūsų neriboti norai viršija mūsų ribotus išteklius, tenka sutikti, kad visada kažką gaudamas neišvengiamai prarandi. Vartotojai, atsižvelgdami į savo ribotas pajamas, privalo rinktis, ką pirkti, kiek taupyti, kiek investuoti. Darbininkai turi nuspręsti, kokį darbą norėtų dirbti, kada pradėti savo darbo kelią, kur ir kiek valandų jie norėtų dirbti. Įmonės sprendžia, kokią produkciją gaminti, kokia turi būti gamybos apimtis ir kaip tuos gaminius pagaminti mažiausiomis įmanomomis sąnaudomis. Vietos savivalda gali būti priversta rinktis, ar įveisti parką, ar statyti mokyklą. Tad visi – ir vartotojai, ir darbuotojai, ir įmonės, ir valdžios institucijos – dėl ribotų išteklių susiduria su prievole rinktis.
Beje, jei nereikėtų rinktis, tai laikas, skirtas ekonomikos studijoms, būtų beprasmis laiko švaistymas. Tačiau būtinybė suderinti galimybes ir norus moko suvokti vieną esminį labai liūdną paradoksą, kad pasirinkti reiškia prarasti.
Jei pasirinkta taupyti, nebegali išlaidauti. Jei pasirinkta taupyti viešąsias paslaugas, teks arba gerokai mažiau jomis naudotis, arba už jas daugiau mokėti, nors pajamos gal sumažės. Jei pasirinkta tokia miela daugumai Lietuvos amžinoji pensininkų gelbėjimo strategija, nereikia stebėtis masine jaunų žmonių emigracija, ir jau kaip pasekme – pensinio amžiaus vėlinimo neišvengiamybe. Jei pritarta radikalaus dešinumo ideologinei klišei, kad verslas visada ir visur teisus, nereikia stebėtis gana plačiai paplitusia panieka verslininkui ar naiviu jo tikėjimu, kad jis galįs net onkologine liga sergančiam žmogui neleisti vykti pasitikrinti sveikatos (pastarųjų dienų “Lelijos” kovos su savo darbuotojomis pavyzdys), nors išties tas verslas pasirinkto stabiliai mažėjantį produktyvumą su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis.
Jei pasirinktas nerealus, darbo išteklių gaminimo sąnaudų nepadengiantis atlygis už darbą, tai išties pasirinkta jau minėta emigracija, nepagarba darbui, ateityje labai smarkiai išaugsiančios išlaidos darbo jėgai pirkti, tikėtina imigracija su daugybe socialinių problemų bei viena ar kita forma atsirasiantys neišvengiami socialiniai neramumai. Jei visoms problemoms spręsti pasirinkta galios ir jėgos strategija, tai kartu pasirinktas ir paniekos valdžiai ar politikai kelias.
Ekonomika jau mokykloje vaikus gali išmokyti gerokai daugiau, nei tiesiog ekonomikos. Ji gali išmokyti buvimo kartu strategijos, tiesa, tada ji turi pabrėžti ne žinojimą ir juolab ne primityvų vieno iš keturių (jie visi riboti!) išteklių akcentavimą, bet mokėjimą derinti ir aktyviai skaičiuoti ne tai, ką gauni, o visų pirma tai, ką parandi. Nes tai, ką gauni, matuoji tuo, ko netenki. Ir tada žinai, kad gaudamas daug išties gali likti be nieko. Norite konkretaus pavyzdžio? Tarkime, uždirbai milijoną, bet praradai savo vaiko sielą. Beliko tai padėti ant laiko ir gyvenimo svarstyklių…

Įkirta:
Jei pasirinkta tokia miela daugumai Lietuvos amžinoji pensininkų gelbėjimo strategija, nereikia stebėtis masine jaunų žmonių emigracija.

Lėtėjanti pasaulio ekonomika yra ženklas, kad Lietuvos, o kartu ir visos Rytų Europos augimas taip pat lėtės. Lietuvos BVP rezultatai šių metų antrąjį ketvirtį buvo šiek tiek prastesni nei prognozuota, tačiau spartūs mažmeninės prekybos bei eksporto augimo tempai leidžia tikėtis pakankamai gerų rezultatų.

Vis dėlto rizika, kad besiplečianti valstybių skolų krizė ir mažėjanti išorinė paklausa privers visas Rytų Europos ekonomikas įjungti žemesnę greičio pavarą, šiuo metu yra padidėjusi, teigia “Danske” banko vyresnioji analitikė Baltijos šalims Violeta Klyvienė.

Pasak analitikės, pastarojo mėnesio svyravimai pasaulio finansų rinkose, JAV skolos rizika ir kiti nuviliantys makroekonomikos rezultatai kelia vis didesnes abejones pasaulio ekonomikos atsigavimu. Akivaizdu, kad šios lėtėjimo tendencijos nutemps žemyn ir Rytų Europą, tačiau taip pat mažės ir infliacijos spaudimas.

“Žvelgiant į mažiau optimistines ekonomikų atsigavimo prognozes tikėtina, kad centriniai bankai bus linkę mažiau griežtinti pinigų politiką. Tai ypač aktualu Centrinės ir Rytų Europos ekonomikoms, kuriose atsigavimas vis dar yra pakankamai trapus. Artimiausiu metu skolinimo brangimą planuoja sustabdyti Lenkija, kur jau jaučiasi pasaulio ekonomikos sulėtėjimo pasekmės. Šiuo metu stebimas eksporto apimčių mažėjimas, kuris per artimiausius ketvirčius turėtų tapti dar ryškesnis. Tai stabdys pramonę, investicijas, lėtins privatų vartojimą, tad šios tendencijos verčia sumažinti Lenkijos augimo prognozes”, – sako V. Klyvienė.

Anot “Danske” banko vyresniosios analitikės, Rytų Europos regiono lydere galime drąsiai vadinti Estiją, kurios augimo tempai išlieka sparčiausi, tačiau vidutiniu laikotarpiu augimas lėtės visose Baltijos šalių valstybėse. Lietuvos ekonomikos atsigavimas, palyginti su Latvija, daug tvirtesnis, tačiau augimo prognozių – 5,8 proc. -”Danske” bankas kol kas nekeičia. Praėjusiais metais ekonomikos augimo pagrindas buvo eksportas, tuo tarpu dabar visose trijose Baltijos ekonomikose stebimos labiau subalansuotos augimo tendencijos. Vis dėlto eksporto įtaka išliks svari visoms trims Baltijos ekonomikoms, todėl dėl išorinės paklausos lėtėsiantis eksportas kelia didžiausią riziką ekonomikų augimui.

“Atspariausios globaliam ekonomikos lėtėjimui – Azija ir Lotynų Amerikos šalys. Didžiausiai Azijoje Kinijos bei didžiausiai Lotynų Amerikoje Brazilijos ekonomikoms prognozuojamas švelnus nusileidimo scenarijus, o tai šiandieniniame nestabiliame ekonomikos kontekste yra pozityvus dalykas, leidžiantis išbraukti antro gilaus nuosmukio scenarijų”, – teigia “Danske” banko vyresnioji analitikė Baltijos šalims Violeta Klyvienė.

Šiaurės Amerikos ir Europos rinkose tvyro naujos krizės nuojauta. Ją kursto sukrečianti JAV valstybės skola, su kuria niekaip nebesusitvarko tarpusavyje visiškai nebesusikalbantys JAV Senatas ir Kongresų rūmai.

Praėjusią savaitę kone paskutinę akimirką ir tik “per plauką” pritarta JAV valstybės skolos “lubų” didinimui ir išlaidų mažinimui.
Pirmadienį tam pritarė Atstovų Rūmai, o antradienį – Senatas. “Už” balsavo 74 senatoriai (būtinas balsų skaičius buvo 60), prieš – 26. Kiek vėliau šį dokumentą pasirašė ir JAV prezidentas Barackas Obama.
Priimtas įstatymas numato, kad 14,3 trln. JAV dolerių siekusios skolos “lubos” didinamos dar 2,4 trln. JAV dolerių. Dabar JAV lėšų turėtų užtekti iki 2013 metų. Taip pat sutarta per ateinančius 10 metų biudžeto išlaidas dviem etapais sumažinti 2,1 trln. JAV dolerių.
Jei šio sprendimo nebūtų, galima lažintis, kad pasaulį būtų sukrėtusi nauja ekonomikos krizė. Kol kas galima ramiau atsikvėpti, nes naujasis bilis bent laikinai tam užkirto kelią ir neleido Amerikai tapti nemokia.

Nepatenkinta nė viena pusė
Tačiau susitarti dėl bilio nebuvo lengva. Kompromisinis susitarimas buvo pasiektas itin sunkiai ir atskleidė nemenką prarają tarp demokratų ir respublikonų, kurie anksčiau vienaip ar kitaip susitardavo ir rasdavo visiems tinkamą sprendimą. Šį kartą ginčai užsitęsė ištisas savaites ir atrodė, kad rezultatas nebus pasiektas net iki vėliausio įmanomo termino – rugpjūčio 2-osios.
Situacija buvo įtempta todėl, kad respublikonų dominuojami Atstovų Rūmai, o ypač ten nemenkas pozicijas turintis konservatyvus Arbatėlės judėjimas, pasisakė už drastišką išlaidų mažinimą, tuo tarpu demokratų dominuojamas Senatas reikalavo ne mažinti išlaidas, o didinti valstybės skolą. Pastarųjų argumentas – grėsmė Vašingtono socialinėms programoms.
Dabartinis kompromisas yra neabejotinas Arbatėlės judėjimo triumfas, mat Kongresas išsireikalavo drastiškai mažinti valstybės išlaidas. Tiesa, patys kongresmenai pergalės neįžvelgia ir aiškina, jog kompromisas yra varganas dėl to, kad teko nusileisti Senato norui nedidinti mokesčių.
Nesidžiaugia kompromisu nė senatoriai. “Suprantu, kad šis traukinys išvyksta iš stoties, tačiau jis važiuoja klaidinga kryptimi”, – pareiškė demokratas iš Virdžinijos Jimas Moranas.
Paradoksas, tačiau Kongreso ir Senato kompromisas nė kiek nedžiugina ir paprastų amerikiečių. Kas, kad valstybė nebus nemoki – paprastiems amerikiečiams vis auganti valstybės skola ir mažinamos išlaidos nieko gero nežada. Juk nedarbas šiemet tebesilaiko virš 9 proc. ribos, o ekonomika atsigauna labai vangiai, tad bet koks išlaidų karpymas šiuos procesus dar labiau apsunkins. Juolab kad naujajame bilyje nėra jokių socialinių garantijų saugiklių – pavyzdžiui, nėra aiškiai apibrėžta, kieno sąskaita bus mažinamos valstybės išlaidos.
Iš bilyje įvardijamų taupymo priemonių aišku tik tai, kad tūkstančiai valstybės vykdomų programų praras ženklią finansavimo dalį, o lėšos joms pasieks tokį žemą lygį, koks yra buvęs prieš kelioliką metų.
Išimtimis galima laikyti tik socialinės pensijos ir sveikatos apsaugos programas, kurioms finansavimas, bent jau kol kas, nebus mažinamas.
Be to, kai ateis laikas spręsti, kaip toliau mažinti išlaidas, labai tikėtina, jog vėl bus prisimintas mokesčių didinimas, tad amerikiečiai lapkričio laukia su dideliu nerimu.
Bet juos gąsdina ne vien finansiniai aspektai. Amerikiečius ne ką mažiau siutina ir pats faktas, jog dvi svarbiausios politinės jėgos lemiamą akimirką niekaip nesusitaria svarbiausiais klausimais – to Amerikos istorijoje iš esmės nėra buvę, o kompromisai anksčiau buvo pasiekiami kur kas paprasčiau.
Didžiausias pagalys šiuose politikos ratuose – minėtasis Arbatėlės judėjimas, kurį amerikiečiai taip liaupsino prieš ir po praėjusių rinkimų. Susižavėję jų populistiniais ir radikaliais lozungais, amerikiečiai tikėjosi griežtos rankos ir konservatyvių sprendimų, tačiau nemanė, kad “arbatininkai” ims kelti tokią sumaištį.
Kaip pažymi JAV dienraščio “The New York Times” apžvalgininkas Davidas Brooksas, respublikonų partija “užsikrėtė” iš vidaus, nes į respublikonų gretas įsiliejęs Arbatėlės judėjimas ima elgtis ne praktiškai, o tik emocionaliai, nepaisydamas jokių logikos dėsnių. “Nuotaikos partijos viduje primena nesibaigiantį protestą, o ne sklandų darbą”, – rašo apžvalgininkas.
Juo labiau, kad artimiausiu laiku įstatymų leidėjai tikriausiai ir vėl pradės triukšmingų ginčų raundą dėl ideologinį atspalvį turinčios mokesčių ir išlaidų politikos.
Galima numanyti, kad artėjant 2012 m. lapkritį vyksiantiems prezidento ir Kongreso rinkimams, įsisiūbuos ginčai dėl ankstesnio prezidento George W.Busho priimtų mokesčių lengvatų galiojimo pabaigos.

Nerimas finansų rinkose nesumažėjo
Nors laikinas sprendimas surastas, JAV prestižas bent trumpam išgelbėtas, o pasauliui pavyko išvengti naujos krizės, vis dėlto JAV gyventojų, o ir investuotojų nerimas tikrai nesumažėjo.
Tarkime, didžiosios reitingų agentūros įspėjo, jog naujojo bilio nepakanka ir būtinos papildomos deficito sumažinimo priemonės. “Moody’s” analitikų teigimu, jei sulėtėtų ekonomikos augimas ar išaugtų išlaidos, šalies skolinimosi reitingas gali būti peržiūrėtas ir sumažintas per artimiausius 12–18 mėnesių. O agentūra “Fitch” detalesnį vertinimą ketina pateikti mėnesio pabaigoje.
Laukiama ir trečiosios reitingų agentūros – “Standard & Poor’s” pranešimo. Ši agentūra turėtų griežčiau įvertinti JAV situaciją, juolab, kad anksčiau ji grasino JAV skolinimosi reitingą sumažinti iki spalio vidurio.
Priminsime, kad didžiosios finansinio reitingavimo agentūros prieš naująjį bilį buvo nurodžiusios, jog palankiausią AAA kreditavimo reitingą Amerikai pavyktų išsaugoti, jeigu biudžeto deficitas būtų sumažintas 4 trln. dolerių, o ne padidintas, kaip nutiko dabar.
Blogiausia, kad jei JAV reitingai bus sumažinti, šalis bus priversta skolintis už didesnes palūkanas, todėl ekonomikos atsigavimas dar labiau sulėtės. Ir kadangi ši perspektyva labai reali, investuotojai naująjį bilį vertina labai skeptiškai.
“Užuot sumažėjęs, investuotojų nerimas tik padidėjo. Stiprėja nerimas, kad dėl priverstinio išlaidų karpymo JAV ūkį vėl ištiks recesija”, – praėjusį trečiadienį paskelbtoje rinkos naujienų apžvalgoje teigia SEB banko analitikai.
Anot jų, investuotojus išgąsdino Harvardo universiteto profesoriaus Martino Feldsteino pareiškimas, kad atsinaujinsiančios recesijos Amerikoje tikimybė yra 50 procentų. Nerimas dėl ūkio augimo tvarumo esą didėja ir dėl pastaruoju metu itin prastų ūkio rodiklių.
“Birželį JAV vartotojų išlaidos, palyginus su geguže, sumažėjo 0,2 proc. Amerikiečių išlaidos sumažėjo pirmąkart nuo 2009 metų rugsėjo. Vartotojai neskuba pirkti dėl menkų galimybių rasti darbą ir dėl mažėjančių realių pajamų. Dėl politikų sutarime numatyto viešųjų išlaidų karpymo, tikėtina, vartojimas sumenks dar labiau”, – pažymi analitikai.
“Sprendimas dėl skolinimosi lubų išties išsklaido vieną netikrumo debesį, tačiau nekeičia ekonomikos tikrovės. Prireiks daugelio metų, kol iš to išbrisime. Sėdime terminale, laukdami ekonomikos skrydžio, tačiau šis tiesiog atidėliojamas mėnuo po mėnesio”, – teigia finansų tinklalapio Bankrate.com analitikas Gregas McBride’as.
Guodžia nebent tai, kad finansų rinkos dėl JAV bilio šiek tiek atsigavo. Iš karto po B.Obamos parašo ir pasiekto kompromiso Japonijos akcijų indeksas išaugo 1,8 proc., o JAV doleris šiek tiek sustiprėjo kitų valiutų atžvilgiu. Be to, aukso kainos sumažėjo daugiau nei vienu procentu, o tai liudija, kad investuotojai pamažu atsiima į auksą investuotus JAV dolerius.
Netikrumas dėl JAV ateities kankina ir Europos valstybes, ypač Ispaniją ir Italiją. Šių šalių premjerai pripažįsta, kad JAV sprendimas mažinti išlaidas neigiamai paveiks ir abi Europos valstybes, kurios jau dabar vos kapstosi iš savo pačių skolų. Tuo tarpu Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Cameronas su nerimu laukia reitingų agentūrų verdiktų, mat Jungtinės Karalystės ekonomika glaudžiai susijusi su JAV rinka, dramatiškai nukentėtų, jei JAV reitingai būtų sumažinti.

JAV išlaidos per 10 metų turėtų sumažėti 2,1 trl. JAV dolerių.

JAV ekonomika

Nedarbo lygis    9,2 proc.
Valstybės skola    11,9 trln. JAV dol.
Š.m. III ketvirčio BVP    +1,8 proc.

 

Lietuvos kol kas nepasiekė išsivysčiusias Vakarų valstybes jau sukausčiusios ekonominės stagnacijos nuotaikos. Ir valdžia, ir žiniasklaida, ir vartotojai linkę pastebėti tik teigiamus, ekonomikos atsigavimą liudijančius ženklus, nors tvaraus ekonomikos augimo pagrindo Lietuvoje nėra, o mūsų makroekonominius rodiklius taip šauniai gerinantis eksportas jau vėl grįžta į pagrindinėse eksporto rinkose plintančią nerimo zoną.

Ar ne laikas atidžiau pažvelgti į nuogą ir nepatrauklią tiesą rodantį veidrodį? Tiek atsigavimo stebuklo laukiantiems vartotojams, tiek kitų metų biudžeto planus tuoj po vasaros pulsiančioms galutinai derinti valstybės valdymo įstaigoms. Visiems laikas suvokti, kad po šios krizės greito ir užtikrinto atsigavimo nebus, net jei Europos ir pasaulio ekonomikos nebeištiks nauja krizė, nuosaikiai augantis Lietuvos BVP dar ne vienus metus tikrai nereikš galimybių plačiau atverti pinigines per krizę į skolas įklimpusiai Lietuvai ir lietuviams.
Bet ir tokį konservatyvų ir atsargų scenarijų dabar jau galima laikyti pačiu optimistiškiausiu. Praėjusios savaitės pasaulio įvykiai jau leidžia svarstyti ir kur kas niūresnės ateities scenarijus. Finansų rinkos nebeatlaikė valstybių vadovų bejėgiškumo sprendžiant milžiniškų susikaupusių skolų problemas ir pradėjo smukti visų akcijų indeksai – pigo netgi nepajudinama ir vis brangstančia vertybe visą krizės laikotarpį išlikęs auksas. Jau ir iki tol labai jautrių rinkų neįtikino Baracko Obamos tvirtinimai, kad JAV skolinimosi limito padidinimas padės spręsti ekonomines problemas. Jos taip pat parodė, kad nebetiki ES vadovų sugebėjimais išspręsti Pietų regiono problemas.
Naivu ir pavojinga būtų tikėtis, kad šios pasaulyje vėl plintančios problemos sustos prie Lietuvos sienos. Visiškai priešingai – labiausiai dėl eksporto auganti mūsų ekonomika gali taip pat netrukus pradėti stagnuoti.
Belieka tikėtis, kad pasaulio įvykius atidžiai stebi, analizuoja ir dabar atostogaujanti Lietuvos valdžia, kuriai rudenį teks nelengvas išbandymas sudarant priešrinkiminį kitų metų biudžetą: arba aukoti savo reitingus toliau laikantis griežto taupymo režimo, arba įstumti Lietuvą į dar gilesnę duobę apsimetus, kad krizė baigėsi ir jau galima šiek tiek paišlaidauti.

Lubos vietoj dangaus

Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas mano, kad tiek Lietuvos politikai, tiek dauguma analitikų vis dar piešia pernelyg šviesią artimiausio laikotarpio Lietuvos ekonomikos perspektyvą. “Ten, kur dauguma įžvelgia šviesią padangę, mes, savo kailiu Europos ekonomikos svyravimus jaučiantys pramonininkai, jau matome lubas”, – vaizdžiai palygina jis ir prognozuoja, kad jau antrąjį šių metų pusmetį Lietuvos BVP augimas bus lėtesnis nei pirmąjį, o kitų metų rudenį jau įžengsime į ekonomikos stagnavimo etapą. “Kad ir kaip skaičiuotume, jokio pagrindo valstybės išlaidų didinimui nėra”, – įsitikinęs jis.
Tačiau banko “Finasta” makroekonomistė Rūta Medaiskytė pastebi, kad kol kas visos Lietuvos politikų kalbos – lyg apsvaigimo būsenos. “Jie remiasi labai gera šių metų pradžia ir net didesniais, nei prognozuota, ekonomikos augimo tempais, todėl artimiausią ateitį vertina nepakankamai konservatyviai”, – pabrėžia analitikė.
SEB banko vyriausioji analitikė Vilija Tauraitė baiminasi, kad nepaisant nieko gero nežadančių pagrindinių Lietuvos eksporto rinkų – ES ir Rusijos – perspektyvų ir galimo Lietuvos ekonomikos atsigavimo tempų sulėtėjimo, naujus politikų sprendimus gali labiausiai lemti ne blaivus protas, o artėjantys rinkimai. “Juk jau girdėjome prisipažinimų, kad iki rinkimų nežadama įvesti jokių naujų mokesčių, kažkaip nutilo ir kalbos apie būtinybę taupyti”, – nerimauja ji.
“Swedbank” vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis lygina, kad pernelyg optimistinių nuotaikų yra apimta ne tik Lietuvos valdžia, bet ir pramonė. Liepą Lietuvos pramonės pasitikėjimo rodiklis (jis rodo, kaip įmonės vertina ekonomikos perspektyvas) išaugo 2 proc., nors pasaulio pramonės aktyvumo indeksas šią vasarą sumažėjo, pasiekdamas žemiausią lygį nuo pat giliausios krizės laikotarpio – 2009 m. birželio ir jau yra artėjama prie ribos, rodančios pramonės susitraukimo tendenciją.
Paskutinės savaitės įvykiai pasaulyje nesuteikia vilties, kad mūsų nuo eksporto priklausoma ekonomika galėtų ir toliau sparčiai augti – ir tai turėtų būti svarbiausia žinia politikams, sudarysiantiems 2012 m. Lietuvos biudžetą. Tačiau, kaip “Veidui” yra sakiusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė, rimtų išlaidų konsolidavimo priemonių Lietuva ėmėsi tik sudarinėdama 2009 m. ir 2010 m. biudžetus, o štai sudarant 2011 m. biudžetą jau buvo kliaujamasi ekonomikos augimu. Anot ministrės, Lietuvoje tvyro nepagrįstas lūkestis, kad tuoj iš kažkur vėl atsiras kokių nors laisvų pinigų ir toliau bus galima gyventi geriau. Tačiau Finansų ministerija primena: net ir išlaidas išlaikant šių metų lygyje ir įvertinus BVP augimą, viešųjų finansų deficitas kitąmet sudarys apie 3 proc. BVP – o tai yra papildoma daugiau nei 3 mlrd. Lt skola. Todėl bet koks išlaidų didinimas reikštų tik didesnį deficitą ir didesnę skolą, kartu didesnes palūkanoms skiriamas biudžeto lėšas.
N.Mačiulis taip pat pabrėžia, kad valstybės išlaidų didinimas dabar būtų gerokai per ankstyvas. “Apie išlaidų didinimą reikėtų kalbėti tik tada, kai biudžetas bus subalansuotas arba bus jo perteklius. Deja, Lietuvoje, kaip visada, Seimo rinkimai vyksta labai netinkamu metu”, – mano ekonomistas.

Visuotinis ekonomikos lėtėjimas

“Danske banko” vyresnioji analitikė Violeta Klyvienė sako, kad visi pagrindiniai pasaulio ekonomikos rodikliai silpnėja, signalizuodami apie visuotinį ekonomikos lėtėjimą. Tai liudija mažėjantis ne tik pasaulio, bet ir eurozonos pramonės aktyvumo indeksas, o naujų užsakymų kiekis pramonei nukrito iki 2009 m. liepos ribos. “Didžiausia eurozonos problema išlieka Graikija ir kitos Pietų regiono valstybės dėl savo skolų. Šios šalys privalės įgyvendinti ribojančią fiskalinę politiką, tačiau tai neigiamai veiks jų ir visos eurozonos BVP augimo tendencijas”, – komentuoja banko atstovė.
Ji prognozuoja, kad pokyčiai visuotinėje aplinkoje paveiks ir Baltijos šalių ekonomiką – dėl augsiančių palūkanų, poreikio tęsti ribojančią fiskalinę politiką ir išorinės paklausos lėtėjimo mūsų regione sulėtės ekonomikos augimas.
S.Besagirsas pabrėžia, kad viso pasaulio ekonomika tarpusavyje glaudžiai susijusi, todėl bet kurio vieno regiono problemos neišvengiamai paliečia ir kitus žemynus: “Tačiau dabar yra dar blogiau – sudėtingos problemos kamuoja kone viso pasaulio ekonomikas.” Pradedant JAV – ši šalis savo problemas dėl nuolat augančios skolos eksportuoja kartu su savo doleriu ir nuolat krintantis jo kursas jau yra didelis galvos skausmas labai daug į JAV obligacijas investavusiai Kinijai, kuri, be to, dar ir kovoja su labai smarkiai augančia infliacija. Dėl JAV dolerio, euro nepatikimumo investuotojai karštligiškai renkasi žaliavas, kurių kainų augimas jau seniai lenkia bet kokias racionalumo ribas, todėl jau galima kalbėti apie priartėjusią žaliavų kainų burbulo sprogimo tikimybę. “Sprogs žaliavų kainų burbulas, sprogs ir nuo naftos kainų svyravimo priklausoma Rusija. O ką jos ekonominės negandos reiškia Lietuvai, dar visi prisimename”, – dėsto pramonininkų atstovas.
Anot jo, Lietuva neturi kito esminio ekonomikos augimo potencialo – tik eksportą, kurio didėjimo perspektyvos tampa vis miglotesnės.
Vidaus vartojimas vis dar balansuoja ant vos vos auga – iš viso neauga ribos, o kalbėti apie investicijų bumą nėra jokio pagrindo. “Daugiau negu 50 naujų darbo vietų sukuriančios investicijos Lietuvoje yra pavieniai reiškiniai, o ne tendencija”, – tvirtina S.Besagirskas.
V.Tauraitė prideda, kad reikšmingesnio vidaus vartojimo augimo neleidžia tikėtis ir emigracijos mąstai. “Emigracija yra antra didžiausia grėsmė Lietuvos ekonomikai po blogėjančių išorės veiksnių”, – įsitikinusi ekonomistė.

Europos ekonomika vėsta
Patyrusi trumpą oficialiai įvardijamo ekonomikos augimo laikotarpį, dabar ES vėl priversta pripažinti išgyvenanti jei dar ne recesiją, tai tikrai ekonomikos stagnaciją. Ryškiausias to ženklas – praėjusią savaitę ties 1,5 proc. riba paliktos galioti Europos centrinio banko (ECB) kas mėnesį nustatomos bazinės euro palūkanų normos. Pirmą kartą po krizės nuo 1 proc. iki 1,25 proc. jos pakilo šių metų balandį, liepą buvo dar padidintos iki 1,5 proc., o dabar ECB prezidentui Jeanui Claude’ui Trichetui teko vėl pripažinti, kad Europos ekonomika stoja ir infliacijos nebereikia stabdyti didinant euro palūkanų normą. “Nuosaikaus ekonomikos augimo tikimės ir ateityje. Tačiau išlieka ir aukštas netikrumo lygis”, – tvirtina jis.
ECB nustatomos palūkanos yra tikslus Europos ekonomikos atspindys, tiesa, kartais išryškinamas atsiliekant nuo realios ekonomikos situacijos. Pavyzdžiui, taip buvo nutikę 2008 m. spalį, kai visi pasaulio ir Europos ekonomistai jau kalbėjo apie akivaizdžią finansų ir ekonomikos krizę, bet spalio 2 d. tradiciniame kasmėnesiniame valdybos posėdyje buvo nuspręsta palikti aukštas 4,25 proc. bendros ES valiutos palūkanų normas. Šį sprendimą teko koreguoti netrukus – jau po šešių dienų neeiliniame ECB vadovų posėdyje euro skolinimosi normos buvo sumažintos iki 3,75 proc., vėliau kas mėnesį nuolat mažėjo, kol pasiekė visą krizės laikotarpį išsilaikiusią vieno procento ribą.