Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI), paskelbė, kad šešėlinė ekonomika šiemet, kaip ir pernai, sudarys 27 procentus bendrojo vidaus produkto (BVP), t.y. apie 26 mlrd. litų. Jo manymu, didžiausią šios sumos dalį (32 proc.) sudarys nuslėptos pajamos iš cigarečių, alkoholio, degalų ir kitų prekių kontrabandos, t.y. apie 8,5 mlrd. Lt. Kitą šešėlio dalį (17,5 mlrd. Lt) – įmonių ir fizinių asmenų nuslėptos pajamos.

Statistikos departamentas nurodo, kad šešėlinė ekonomika yra apie 13 procentų. Manau, arčiau tiesos departamento duomenys, kadangi jie apskaičiuoti remiantis tyrimais ir tarptautine metodika. LLRI skaičius (27%) neaišku kaip apskaičiuotas. Gal būt apklausus apie šimtą žmonių.

O dabar pamastykime, ar įmanoma kontrabandos būdu įvežti į Lietuvą už 8,5 mlrd. litų cigarečių, alkoholinių gėrimų ir degalų, kai šalies mažmeninėje prekyboje šių prekių parduodama už 7-7,5 mlrd. litų? Išeitų, kad Lietuvoje daugiau kaip pusė žmonių geria tik pilstuką, rūko kontrabandinės cigaretes ir važinėja iš Baltarusijos ir Kaliningrado srities slapčia įvežtais degalais.

Abejotina, kad įmonės ir ūkinę veiklą vykdantys fiziniai asmenys galėtų nuslėptų pajamų už 17,5 mlrd. litų. Juk nuslėpti pajamas įmanoma, kai dalis produkcijos (paslaugų) parduodama grynais pinigais, o gautos pajamos neparodomos apskaitoje. O taip atsiskaityti gali mažos ir vidutinio didumo įmonės. Išeitų, kad visos tokio dydžio įmonės turėtų grynais parduoti penktadalį produkcijos ir paslaugų. Ar tai realu?

Nuslėptų pajamų padidėjimą ar sumažėjimą palyginus su ankstesniais metais apytiksliai galima nustatyti lyginant produkcijos savikainą su pardavimo pajamomis. Pavyzdžiui, 2007 metais parduotų prekių ir paslaugų savikainos santykis su gautomis pajamomis buvo 77,7 proc., o 2009 m. – 79,4 procento. Esant 2007 m. santykiui, 2009 m. parduotos produkcijos suma turėtų būti 3,4 mlrd. Lt didesnė, negu parodyta oficialiai (151,6 mlrd. Lt). Taigi galima daryti išvadą, kad nuslėpta 3,4 mlrd. litų pajamų daugiau.

LLRI šešėlinės ekonomikos padidėjimą motyvuoja padidėjusiais mokesčiais ir verslo reguliavimo našta. Socialdemokratų partijos pirmininkas A. Butkevičius teigia, kad ekonomikai pasitraukti į šešėlį paskatino naktinė mokesčių reforma. Šešėlinę ekonomiką pateisina ir žiniasklaida, skelbdama, kad spaudžia nepakeliami mokesčiai, įmonės bankrutuoja, priverstos eiti į šešėlį, slėpti pajamas. Atseit, kalta valdžia nustačiusi per didelius mokesčius. Bet ar tai tiesa.

Naktinės mokesčių reformos metu padidinti tik PVM ir akcizai, kuriuos moka gyventojai, o ne verslininkai. Sumažinti gyventojų pajamų ir pelno mokesčiai. Bandymas padidinti 1 proc. įmoka „Sodrai“ neapsivainikavo sėkme. Tad ar logiška teigti, kad pelno ir gyventojų pajamų mokesčio sumažinimas paskatino verslininkus nedeklaruoti dalį pajamų, mokėti darbo užmokesčio dalį „vokeliuose“ ir nemokėti dalies įmokos Sodrai?

Profesorius P. Gylys mano, kad kai pasikeis valdžia ir valstybės valdymo vairą perims aktyvi, nebijanti atsakomybės ir turinti vaizduotę valdžia – sumažės ir šešėlinė ekonomika. Labai abejoju, kad taip įvyks. Vaizduotė mažai gali pagelbėti. Apgaudinėti valstybę, kaip ir vogti, įprantama, ypač kai dar apgavystės pateisinamos įvairiomis aplinkybėmis, jos toleruojamos ir kai kovojama tik liežuviais. Taigi jeigu nebus imtasi ryžtingų veiksmų, nesumažės šešėlis ir pasikeitus valdžiai.

Ką daryti, kad šešėlinė ekonomika sumažėtų? Atsakymas aiškus – priversti ją legalizuotis. O ji bujoja visose verslo subjektų grupėse. Stambiajame versle gal būt mažiau, nes didelėse įmonėse sunkiau paslėpti pajamas dėl griežtesnės apskaitos ir ne grynais pinigais atsiskaitymo su produkcijos ir paslaugų pirkėjais. Bet šis verslas daugiau turi galimybių apgauti valstybę kitokiais būdais, pavyzdžiui, organizuojant atsiskaitymus per ofšorines įmones

Valdžia kovą su šešėline ekonomika pradėjo nuo mažųjų, nuo vykdančių ūkinę veiklą fizinių asmenų. Nuo gegužės pirmosios mėsos produktų pardavėjai turguose privalės naudoti kasos aparatus. Mat, nemažai mėsos produktų (ir ne tik jų) parduodama jų neapmokestinus PVM. Aparatai reikalingi pajamoms apskaityti, sumažinti galimybę jas slėpti. Apgaudinėjama ne tik valstybė, bet ir pirkėjai, kurie negaudami čekių, negali pasitikrinti svorio, kainos, sumos ir netenka galimybės pareikšti pretenzijų.

Valdžia turėtų ryžtingiau kovoti su šešėliu stambesnėse įmonėse. LLRI teigia, kad dalį savo veiklos šešėlyje vykdo 38 proc. (33tūkst.) ūkio vienetų. Žiniasklaida kartas nuo karto pagarsina, kad Mokesčių inspekcija pagavo įmones, kurios darbuotojams moka atlyginimą, „vokeliuose“. Kaip minėjau, jos ne tik slepia pajamas, bet šešėlinei produkcijai pagaminti ir paslaugoms suteikti sunaudotas žaliavas, medžiagas, degalus įskaito į oficialiai pagamintos produkcijos ir paslaugų savikainą ir taip sumažina pelną ir pelno mokestį. Parduotos prekės ir suteiktos paslaugos neapmokestinamos PVM ir šis mokestis nesumokamas į biudžetą. Iš šešėlinio darbo užmokesčio neišskaitomas ir nesumokamas pajamų mokestis bei įmokos Sodrai ir sveikatos draudimo fondui. Taigi žala valstybei padaroma didelė

Atsiskaitymai grynais – tai tiesioginis šešėlinės ekonomikos vykdymo įrodymas, kuris turėtų būti griežtai vertinamas. Iki 1995 metų buvo apriboti atsiskaitymai grynais. Ir nežlugo verslas. O dabar, kai parduotuvėse pensininkės atsiskaito kortelėmis, mūsų verslininkai nesugeba taip atsiskaityti. Apie tai prabilo ir užsienio investuotojai. Valdžia paskelbė, kad apribos atsiskaitymus grynais pinigais. Eina laikas, o problema nejuda iš vietos.

Yra ir kitų būdų priversti verslininkus legalizuoti šešėlinę ekonomiką. Tereikia tik atsigręžti į praeitį – 1994-1996 metus.

.

Atsakingai vykdyta fiskalinė politika leis Lietuvos ekonomikai šiais metais augti daugiau nei 5 procentais, pirmadienį sakė prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Taip šalies vadovė patvirtino anksčiau Finansų ministerijos paskelbtas prognozes, kad bendrasis vidaus produktas (BVP) šiemet gali augti 5,8 proc.

“Jau šiais metais augsime daugiau nei 5 proc., o nedarbas mažėja”, – spaudos konferencijoje po susitikimo su Kroatijos prezidentu sakė D.Grybauskaitė.

“Paslaptis yra atsakinga, labai griežta ir nepopulistinė fiskalinė politika”, – sakė prezidentė.

Daugumos sektorių atstovų apklausos rodo, kad artimiausiu metu tikimasi kainų didėjimo. Tai nėra geros naujienos šalies ekonomikai.

Lūkesčiai ekonomikoje dažnai reiškia daugiau nei esama padėtis. Tuo galėjome įsitikinti tiek ekonomikos klestėjimo laikotarpiu, kai būsto kainų kilimo lūkesčiai paskatino nemažai šalies gyventojų įsigyti turto, dažnai neįvertinant savo galimybių už jį sumokėti. Kainų ir paklausos didėjimo lūkesčiai paskatino ir statybų bendroves bei kitas įmones investuoti į įrenginius, statyti pastatus, nevertinant šalies gyventojų poreikių ir perkamosios galios, atsižvelgiant tik į jų (neracionalius) norus.

Nuo realybės atitrūkę lūkesčiai ilgesniu laikotarpiu gali sukelti didelių problemų, ir ši taisyklė tinka ne tik teigiamiems, bet ir neigiamiems lūkesčiams – tą puikiai parodė pastarasis ekonomikos nuosmukis, kurio metu namų ūkių vartojimas susitraukė daug daugiau, nei sumažėjo jų disponuojamos pajamos. Dėl neigiamų lūkesčių dauguma namų ūkių sumažino vartojimą ir pradėjo daugiau taupyti, net jei jų pajamos nesumažėjo. Panašiai elgėsi ir įmonės – esant neapibrėžtumui dėl jų gaminamos produkcijos ir teikiamų paslaugų paklausos šalyje ir užsienyje, jos minimizavo gamybą bei investicijas.

Akivaizdu, kad visais ekonominio ciklo laikotarpiais vienas pagrindinių ekonomikos augimo variklių yra lūkesčiai, todėl jų vertinimas ir valdymas – itin svarbi užduotis.

Lietuvos ekonominių vertinimų rodiklis 2009 metų viduryje pasiekė žemiausią tašką nuo tada, kai jį 2002-aisiais pradėjo skaičiuoti Statistikos departamentas. Šis rodiklis apibendrina pagrindinių ekonomikos sektorių – pramonės, statybos, mažmeninės prekybos, paslaugų ir vartotojų lūkesčius, o jo reikšmė kinta nuo –100 iki +100. Teigiama reikšmė rodo, kad rinkoje yra daugiau optimistų nei pesimistų, o neigiama rodiklio reikšmė rodo neigiamai situaciją ir perspektyvas vertinančiųjų persvarą. Ekonomikos dalyvių lūkesčiai sparčiau gerėti pradėjo jau 2010-ųjų pradžioje, tačiau tebėra neigiamoje zonoje, jų lygis panašus kaip ir ekonominio nuosmukio pradžioje.

Blogiausiai ekonominės situacijos perspektyvos vertinamos statybų sektoriuje, tačiau šio sektoriaus, kaip ir mažmeninės prekybos, įtaka bendram ekonominių vertinimų rodikliui yra maža. Nuo žemiausio taško 2009-ųjų balandį, kai jo reikšmė buvo lygi –84 (kurią galima apibūdinti kaip “blogiau nebūna”), iki praėjusių metų vidurio statybų sektoriaus pasitikėjimas pakilo iki –24. Šiam kilimui nemažai įtakos turėjo viltys suaktyvinti veiklą prisijungiant prie daugiabučių renovacijos proceso, tačiau tam neįvykus pasitikėjimas staiga vėl sumažėjo. Šių metų pradžioje statybų sektoriaus lūkesčiai pradėjo gerėti, tačiau mažai tikėtina, kad jie dar šiemet pasieks teigiamą zoną.

Pramonės sektoriaus pasitikėjimas pamažu didėjo nuo 2010 metų pradžios – nuo tada, kai pradėjo atsigauti Lietuvos eksportas. Nepaisant įspūdingo pramonės atsigavimo praėjusiais metais (paskutinio ketvirčio rezultatai tik šiek tiek prastesni nei klestėjimo laikotarpiu pasiekti rekordai), pramonės pasitikėjimo rodiklis yra vis dar neigiamoje zonoje. Tačiau šiame sektoriuje prognozuojamas darbuotojų skaičiaus, eksporto ir gamybos apimčių didėjimas.

Mažmeninės prekybos sektoriaus lūkesčiai antroje praėjusių metų pusėje jau buvo teigiami, tačiau šių metų sausį smarkiai krito (nuo +5 iki –20) – maždaug tokiais tempais, kokius matėme krizės įkarštyje. Akivaizdu, kad rudenį pradėjus atsigauti prekybai dauguma šio sektoriaus atstovų tikėjosi ir itin geros kalėdinės prekybos, kuri vėliau nuvylė.

Dauguma apklaustųjų užsimena apie per dideles atsargas ir mažesnius užsakymus artimiausiais mėnesiais. Mažmeninė prekyba šiemet augs, tačiau jos augimo greitis neprimins pastaruoju metu stebėtų pramonės atsigavimo tempų.

Tik paslaugų sektoriaus dalyviai nesitiki kainų didėjimo arba net prognozuoja tam tikrų paslaugų kainų mažėjimą artimiausiu metu, o – pramonės, prekybos, vartotojų ir net statybos atstovų apklausos rodo, kad artimiausiu metu tikimasi kainų didėjimo. Tai nėra geros naujienos šalies ekonomikai. Nieko baisaus, kai vienkartinį kainų šuolį sukelia išoriniai, nuo mūsų nepriklausantys veiksniai, tačiau kai nuolatinę ir nevaldomą kainų bei atlyginimų kilimo spiralę įsuka infliacijos lūkesčiai, tai jau daug pavojingesnis reiškinys, galintis turėti neigiamos įtakos tvariam ekonomikos atsigavimui.

Verta atkreipti dėmesį, kad kitų Europos šalių kontekste Lietuvos vartotojų lūkesčiai yra labai maži – net ekonomikos klestėjimo laikotarpiu, kai metinis pajamų didėjimas buvo dviženklis, o nedarbas beveik neegzistavo, vartotojų pasitikėjimo rodiklis buvo tik šiek tiek didesnis už nulį. Tam įtakos turi ir sovietinė praeitis (kai neigiamos naujienos buvo tabu), ir išskirtinis žiniasklaidos dėmesys neigiamoms naujienoms, ir politinė aplinka, kuri mūsų šalyje yra nuolat persmelkta tariamos ir tikros korupcijos skandalų, grasinimų interpeliacijomis bei tuščių pažadų. Sekantiems naujienas ir besidomintiems politiniu gyvenimu sunku teigti, kad ekonominę aplinką jie vertina gerai, o perspektyvas – dar geriau.

Nepaisant to, galima prognozuoti, kad šiemet lūkesčiai ir toliau gerės, o ekonominių vertinimų rodiklis turėtų įgauti teigiamą reikšmę. Didžiausią įtaką tam turės klestėsianti pramonė, atsigaunanti mažmeninė prekyba ir šiek tiek geriau besijaučiantys vartotojai. Mažėjant valdžios sektoriaus išlaidoms, dažnai pamirštama, kad ekonomikai teigiamą postūmį gali padaryti ir teigiami kitų rinkos dalyvių lūkesčiai, kuriuos smarkiai veikia politinė aplinka.Oponuojantiems, grasinantiems, apokalipsę pranašaujantiems politikams bent kartais vertėtų nusišypsoti ir patylėti – kalbomis sotus nebūsi, bet (kitų) alkį padidinti gali.

“Mistral” pardavimas atspindi Prancūzijos politinę valią ekonominiu sandoriu pagerinti ekonominę valstybės padėtį. Šis sandoris mums reiškia 5 mln. darbo valandų darbuotojams – tai atitinka ketverius darbo metus tūkstančiui žmonių”, – interviu “Lietuvos žinioms” sakė Prancūzijos diplomatas.

Dėl minėtų laivų pardavimo nuogastavimus anksčiau yra išreiškę Lietuvos politikai.

Pasak ambasadoriaus, tokiu būdu taip pat siekiama įtraukti Rusiją į tarptautinių problemų sprendimą.

“Mes negalime reikalauti, kad Rusija dalyvautų sprendžiant tarptautines problemas, jei pasaulio scenoje nežiūrime į ją kaip į partnerę. Norime su ja bendrauti kaip su tolygia partnere”, – kalbėjo. F.Laumonieras.

“Laikas atverti akis ir pamatyti, kad šaltojo karo laikai baigėsi, kad dabar tikrai ne per anksti padaryti išvadas, net jei visos problemos nėra išspręstos, ir užmegzti artimesnius santykius su Rusija, taip pat – ginkluotės srityje. Tokie Prancūzijos veiksmai padeda įtraukti Rusiją kaip dalyvę. Stiprindami ryšį su ja, žinoma, stipriname ir Europos Sąjungos (ES) saugumą”, – tikino ambasadorius.

Jis tvirtino, kad išsakyta kritika dėl esą sandorio neskaidrumo ir nesolidarumo yra nepagrįsta.

“NATO nerado priežasčių prieštarauti šiam planui (..) 2010-ųjų vasarį Prancūzijos valstybės sekretorius ES reikalams buvo atvykęs į Lietuvą ir pristatė šį planą, todėl manome, kad mūsų veiksmams nestigo skaidrumo”, – sakė diplomatas.

Be to, ambasadorius tvirtino, kad Prancūzija, skirtingai nei kai kurios kitos NATO narės, skiria reikiamą pagal įsipareigojimus bendrojo vidaus produkto (BVP) dalį organizacijai.

“Žinome, jog ne visos NATO narės skiria nustatytą BVP dalį. Prancūzija supranta, kad ne kiekvienos valstybės galimybės tai leidžia, tačiau noriu pažymėti, kad Prancūzija prisideda prie šio bloko saugumo skirdama reikiamą BVP dalį”, – teigė F.Laumonieras.

Jis sakė nemanantis , kad laivo “Mistral” pardavimas keltų pavojų Lietuvos saugumui.

2010 metų gruodžio mėnesį žiniasklaida pranešė, kad Rusija sumokės Prancūzijai 1,37 mlrd. eurų (4,73 mlrd. litų) už du “Mistral” klasės vadovavimo ir jūrų desanto laivus, kuriuos Maskva susitarė įsigyti iš Paryžiaus.

Sutartis, pagal kurią abi šalys planuoja šiuos laivus statyti bendromis jėgomis, yra pirmasis atvejis, kai Rusijai parduodamos tokio aukšto lygio NATO karinės technologijos.

“Mistral” klasės laivas gali nešti iki 16 sraigtasparnių, keturis jūrų desanto laivus, 13 tankų, apie 100 kitų transporto priemonių ir 450 karių. Jame sudarytos visos sąlygos koordinuoti karo operacijas, taip pat įrengta 69 vietų ligoninė.

Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė sako, kad šalies ekonomika pamažu atsigauna, tačiau perspėja, kad dėl energetikos grėsmių pasaulyje dar anksti džiaugtis.

“Kalbėti apie krizės pabaigą – anksti, nes visoje Europoje, kaip ir praktiškai globalioje ekonomikoje, apie tai kalbėti yra anksti. Kalbėti, kad visiškai jokių grėsmių neliko, negalime – atvirkščiai, manau, kad ta banga, ypač energetikos srityje, dar tik ateina. Mes galime matyti tam tikrų neramumų šioje rinkoje, ypač kainų atžvilgiu”, – interviu radijo stočiai “Znad Willi” sakė D.Grybauskaitė.

“Dabar matome, kaip kinta kuro kainos. Išoriniai faktoriai rodo, kad kol kas visiškai nurimti ar džiaugtis, kad viskas gerai, dar anksti. Iš tiesų, mūsų viduje ekonomika po truputį atsigauna, bet išorinių faktorių rizika, deja, atsirado nauja”,- pridūrė ji.

Rinkos dalyviams būgštaujant, jog dėl neramumų Libijoje ir kitose šalyse sutriks naftos tiekimas, naftos kainos praėjusią savaitę buvo išaugusios iki 120 JAV dolerių už barelį.

Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP), patikslintais duomenimis, pernai padidėjo 1,3 proc., o vien ketvirtąjį ketvirtį, palyginti 2009-ųjų ketvirtuoju ketvirčiu – 4,8 procento.

Šiaurės ir Baltijos šalių finansų grupės “Nordea” analitikai prognozuoja, kad Lietuvos ekonomika prieš krizę buvusį lygį pasieks po 5-6 metų, “Finastos” banko analitikai mano, kad tai įvyks ne anksčiau kaip 2014 metų pabaigoje.

Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) paskutinį praėjusių metų ketvirtį, palyginti su 2009 metų atitinkamu ketvirčiu, paaugo vidutiniškai 3 proc., mano “Bloomberg” prognozes pateikę penkių bankų ekspertai, rašo “Verslo žinios”.

Optimistiškiausiai nusiteikęs SEB bankas, anot jo, ketvirčio BVP šuolis bus 5 proc., o pesimistiškiausiai – “Swedbank”, prognozuojantis 2 proc. ūgtelėjimą.

“Danske” banko specialistų nuomone, BVP augimas praėjusių metų ketvirtąjį ketvirtį turėtų siekti 3,2 proc. “Finasta” ir “Nordea” prognozuoja 3 proc. BVP kilimą.

Latvijoje, Lenkijoje ir kitose Europos šalyse nuo šių metų pradžios padidėjo kai kurie mokesčiai. Dėl to ėmė kilti prekių ir paslaugų kainos.

Šių metų pradžia kaimyninėms šalims pažėrė ne vien gerų naujienų. Mat nuo 2011 m. sausio pirmos dienos kai kuriose jų mokesčiai didinti, o kai kuriose – net įvesta naujų. Šios permainos neabejotinai turės įtakos tų šalių ekonomikai ir gyventojų kišenei.

PVM padidėjimas išaugins kainas

Štai Lenkijoje nuo sausio 1-osios vienu procentu didėja pridėtinės vertės mokestis (PVM), kuris dabar siekia nebe 22, o 23 proc. Manoma, kad dėl to šalyje kils prekių ir paslaugų kainos. Ne tik dėl paties mokesčio padidėjimo, bet ir dėl to, kad gamintojams tai bus patogus pretekstas didinti įkainius.

Lenkijos dienraštis “Dziennik Gazeta Prawna” skelbia prognozes, kad jau sausį buitinė technika Lenkijoje pabrangs 10 proc., o drabužiai – net 30 proc.

Panašų efektą kainoms greičiausiai turės ir didinamas PVM tarifas kitose Europos šalyse. Tarkime, nuo sausio jis 2,5 proc. didėja Didžiojoje Britanijoje, 2 proc. – Portugalijoje, 1 proc. – Slovakijoje, 0,4 proc. – Šveicarijoje.

Vis dėlto garsiausiai kalbama apie mokesčių kėlimą Latvijoje, mat čia jis bus vienas didžiausių Europoje. Be to, tai ne vienintelis šiemet Latvijoje didinamas mokestis, tad visa mokesčių puokštė atrodo išties įspūdingai.

Apskritai 2011-ieji Latvijoje žada būti didžiausio taupymo ir kartu didžiausių mokesčių metai.

Jau minėtas pridėtinės vertės mokesčio tarifas Latvijoje nuo sausio 1-osios padidėjo nuo 21 iki 22 proc., o lengvatinis PVM tarifas, kuris panaikintas elektros energijai, bet vis dar galioja vaistams, medicinos įrangai, šilumos energijai, gamtinėms dujoms, malkoms, knygoms, laikraščiams, transporto ir viešbučių paslaugoms, padidintas nuo 10 iki 12 proc.

Neabejojama, jog tai lems iš esmės visų vartojimo prekių ir paslaugų kainų šuolį, juo labiau kad šalyje atsiranda ir visai naujų mokesčių, tokių kaip stabilumo mokestis.

Nauji mokesčiai padidins stabilumą?

Mokesčiais Latvijoje šiemet bus apkrautos ir finansinės institucijos. Tarkime, nuo 2011-ųjų šalyje įvedamas vadinamasis finansinio stabilumo mokestis, kurį privalės mokėti visos šalyje registruotos kreditavimo įstaigos ir veikiantys užsienio kreditavimo įstaigų filialai.

Negana to, parlamento priimto Finansinio stabilumo mokesčio įstatymo laikinosios taisyklės įpareigoja vyriausybę iki šių metų liepos 1 dienos išanalizuoti dar ir galimybę šiuo mokesčiu apmokestinti kitus finansų bei kapitalo rinkos dalyvius ir parengti atitinkamas tai įtvirtinančias įstatymų pataisas.

Tiesa, ne visi pokyčiai, sumanyti siekiant didesnio stabilumo, Latvijoje reikš vien mokesčių didėjimą. Pavyzdžiui, gyventojų pajamų mokestis, tikintis bent kiek palengvinti fizinių asmenų dalią, šiemet mažinamas nuo 26 iki 25 proc., nors vis tiek bus didžiausias tarp Baltijos šalių.

Kita naujovė – Latvijoje 11 proc., arba iki 200 latų (beveik 1000 Lt), didinamas minimalus atlyginimas. O tai reiškia, kad Lietuvoje minimalus darbo užmokestis taps mažiausias Baltijos valstybėse.

Mums pavyko “pasiskolinti” stabilizaciją bei nusipirkti laiko rimtoms reformoms, tačiau visiškai naivu būtų manyti, kad krizė jau įveikta.

Dalis ekonomikos apžvalgininkų užtikrintai skelbia “akivaizdžią” šalies ūkio nuosmukio pabaigą. Taigi lyg ir turėtume džiaugtis, bet pasidžiaugę grįžkime į tikrovę ir mėginkime panagrinėti, kodėl šis atsigavimas toks panašus į ekonominę depresiją ir kokie šansai, kad ateinančiais metais pavyks ištrūkti iš stagnacijos gniaužtų. Trumpai tariant, šansai menki.

Pirmiausia ekonominės depresijos, t.y. gilaus ir užsitęsusio nuosmukio, grėsmė  išties didelė. Per Rusijos krizę Lietuvos realusis BVP nuo piko iki žemiausio lygio nukrito apie 2 proc. ir į prieškrizinį lygį grįžo per šešis ketvirčius, o šįkart per septynis ketvirčius nuosmukis viršijo 15 proc. ir, jei atsigavimas nepaspartės, ropštimasis į prieškrizinį lygį užtruks dar per 20 ketvirčių (tai yra penkerius metus). Žinoma, artimiausiu metu galima pagrįstai tikėtis bent vieno kito geresnio ketvirčio – eksportas atsigavo beveik iki prieškrizinio lygio, nuslopo namų ūkių vartojimo išlaidų kritimas, drastiškai smukusios investicijos šiek tiek atšoko nuo dugno ir pastarąjį ketvirtį su kaupu kompensavo kapitalo nusidėvėjimą.
Vis dėlto pats ekonominės stabilizacijos ar kuklių teigiamų pokyčių faktas savaime nesuteikia pagrindo tikėtis tvarios ūkio plėtros ateityje.

Šiuo metu šalies ūkis iš esmės yra (pirmajame) ekonominio nuosmukio dugne. Nuosmukis toks gilus, kad užsienio analitikai padėtį Baltijos šalyse neretai pavadina ekonomine depresija. Formaliai jie bus teisūs, jei tokia padėtis užsitęs dar bent kelerius metus.

Taigi esama ekonominė padėtis nėra nei patenkinama, nei tvari: nedarbo lygio ir netvarių valdžios finansų problemos turi būti sprendžiamos jau dabar, antraip tarptautinės finansų rinkos, sudorojusios ekonomiškai leisgyves euro zonos periferijos šalis, ateinančiais metais neišvengiamai atsigręš į mus, mažą baltą Baltijos katytę. Šiame kontekste valdžios ir stambiojo verslo atstovų džiūgavimai dėl šalyje neva suvaldytos ekonominės padėties verčia dar labiau nerimauti.

Lietuva – labai pažeidžiama

Juk šiuo metu išgyvename skolos defliaciją (debt deflation) ir esame skolos spąstuose. Tai reiškia, kad labai mažos infliacijos aplinkoje bandymai bristi iš skolų mažinant tiek privataus, tiek viešojo sektoriaus išlaidas lėmė didžiulį vidaus paklausos bei BVP susitraukimą, o skolos našta ir santykinis jos lygis (palyginti su BVP) tik dar labiau išaugo.

Pavyzdžiui, JAV federalinis rezervų bankas savo vykdomą ir pagal apimtį precedento neturinčią monetarinio skatinimo politiką daugiausia grindžia kone paniška skolos defliacijos baime.

Vadovaujantis šiuo požiūriu, pinigų ir kredito sistema turi nuolat plėstis, nes bankams teikiant paskolas ir tokiu būdu plečiant savo balansus sukuriami pinigai, o visuminis skolų grąžinimas ir bankų balansų susitraukimas lemia bendrą pinigų kiekio traukimąsi. Kai skolos grąžinamos sparčiau, negu išduodamos naujos paskolos, ūkyje pajuntamas pinigų badas, ir tai labai apsunkina viso ūkio galimybes aptarnauti savo skolas, o ekonomika bliūkšta greičiau, nei traukiasi skolos.

Lietuvos ūkis patyrė būtent tokią situaciją. Per bumo įkarštį bankų sistemoje buvo itin aktyviai kuriami pinigai. Deja, pinigų lietus staiga baigėsi 2008 m. pabaigoje, bankams tiek dėl objektyvių priežasčių, tiek dėl pasikeitusio rizikos suvokimo beveik nustojus kredituoti ūkį. Bankų paskolų portfelis nuo piko susitraukė jau daugiau kaip 7 mlrd. Lt (11 proc.). Maža to, šalies komercinių bankų grynieji išorės įsipareigojimai tuo pat metu susitraukė beveik per pusę, t.y. 15 mlrd. Lt, – tai iškalbingas skaičius, atskleidžiantis motininių užsienio bankų strateginį požiūrį į plėtros galimybes Lietuvoje.

Su skolos defliacija susijęs pinigų, pajamų, surenkamų mokesčių badas buvo visa apimantis, ir, be jokios abejonės, palikta savieigai šita situacija būtų virtusi į ekonomikos “mirties spiralę”, realus ūkio aktyvumas bliūkštų 30–40 proc. ir daugiau. Laimei (ar nelaimei), skolinimosi estafetę iš privataus sektoriaus perėmė valdžios sektorius, ir tai buvo labai reikšmingas veiksnys, leidęs stabilizuoti ūkio padėtį. Tačiau dėl to valdžios sektoriaus skola nuo krizės pradžios padidėjo jau daugiau kaip 17 mlrd. Lt.

Beje, vizualiai pamačius valdžios skolinimosi kaitos tendencijas, šnekos apie griežtą valdžios taupymo politiką kelia šypseną. Valdžia raminasi tuo, kad skolos lygis BVP atžvilgiu nėra aukštas, palyginti su Vakarų Europos šalimis, tačiau išliekantys didžiuliai biudžeto deficitai ir atitinkamos skolos augimo tendencijos didina grėsmę, kad stiprėjančios Europos valstybių skolų krizės fone Lietuva ateinančiais metais išliks labai pažeidžiama.

Pasiskolinome stabilizaciją

Taigi valdžia mus šiuomkart išgelbėjo, tačiau kaip atrodo šalies užsienio skolos dinamika? Privačiam sektoriui praktiškai nustojus skolintis, tačiau skolinantis Vyriausybei ir kartu krintant realiajam ekonomikos aktyvumui, krizės laikotarpiu bendroji šalies užsienio skola didėjo netgi sparčiau negu bumo metu ir išaugo nuo 71 iki 90 proc. BVP.

Akivaizdžiai esame pakliuvę į vadinamosios vidinės devalvacijos sukeltus skolų spąstus! Pavyko “pasiskolinti” stabilizaciją bei nusipirkti laiko rimtoms reformoms, tačiau visiškai naivu būtų manyti, kad krizė jau įveikta, kad galima ramiai didinti biudžeto išlaidas, stimuliuoti ekonomiką papildomai skolinantis ir pan.

Ekonomiką taip pat padėjo stabilizuoti Europos centrinio banko vykdoma rekordiškai mažų palūkanų normų politika, kuria, deja, vykdomas didelio masto turto perskirstymas, pakenkiant atsakingai taupantiesiems ir perskirstant šias lėšas įsiskolinusiems bei turbūt mažiau atsakingai besielgusiems visuomenės sluoksniams. Tačiau paliekant nuošalyje socialinio teisingumo dalykus, reikėtų klausti: o kiek laiko galima tikėtis tokių mažų ir faktinių rizikų neatitinkančių palūkanų normų Europoje?

ECB ir kiti didieji centriniai bankai jau turi pagrindo nerimauti dėl per lengvo ir neadekvačiai pigaus skolinimo komerciniams bankams “likvidumui palaikyti” – kaip žinome, tos pigiai paskolintos lėšos komercinių bankų kone tiesiu taikymu yra perskolinamos nacionalinėms vyriausybėms, ir šitaip centriniai bankai faktiškai vykdo euro zonos vyriausybių gelbėjimą “pro galines duris”. Tuo tarpu vyriausybių obligacijų kainų burbulai (vyriausybių obligacijų kainos dėl per pigaus skolinimo yra neadekvačiai didelės) pastaruoju metu sproginėja: prieš pusmetį Graikija, neseniai jau ir Airija nebesugebėjo perfinansuoti savo skolų rinkoje, eilės neišvengiamai laukia Portugalija, Ispanija ir t.t.

O dėl minėto skolų spąstų reiškinio galima beveik užtikrintai teigti, kad per kelerius metus šių šalių skolos bus restruktūrizuotos (t.y. dalis jų bus nurašyta), nepaisant tebesitęsiančio Europos politinių viršūnių savęs apgaudinėjimo ir krizės rimtumo neigimo. Tad arba bankrotai, arba infliacija vidutinės trukmės laikotarpiu palūkanų normų aplinką darys mažiau palankią.

Bankų pasirinktos strategijos ir mažesnėmis palūkanų normomis pristabdytas nekilnojamojo turto kainų kritimas taip pat buvo tam tikra ekonomikos atrama, nors poveikis nėra vienareikšmiškas. Kaip ir prognozuota, būsto kainos nuo piko nukrito apie 45 proc., o šiemet jų smukimas buvo nuosaikus. Vis dėlto būstas akivaizdžiai išlieka pernelyg sunkiai įperkamas, ir per kelerius ateinančius metus, priešingai daugelio ekonomistų viltims, tikėtinas tolesnis realių būsto kainų kritimas 20–30 proc.

Jei kalbėsime apie eksporto, kaip svarbiausio ekonomikos augimo variklio, perspektyvas, pasaulio tarptautinė prekyba iš esmės išliko priklausoma nuo vyriausybių fiskalinio skatinimo priemonių, kol kas nesprogusių ar netgi aktyviai pučiamų finansinių burbulų (Kinijos pavyzdys). Tikėtina, kad artimiausiais metais pasaulio laukia didžiuliai struktūriniai lūžiai ir finansinių burbulų sprogimai, kurie gali įžiebti protekcionizmą, prekybos karus ir ryškų gyvenimo standartų išsivysčiusiose valstybėse suprastėjimą dėl priverstinio aktyvesnio taupymo. Apskritai eksporto potencialas pasaulinio perteklinio gamybinio pajėgumo sąlygomis jokiu būdu neatrodo patikimas ūkio plėtros variklis.

Esant visoms šioms aplinkybėms nenuostabu, kad darbo rinkos būklė – kone svarbiausias ekonomikos sveikatos būklės rodiklis – išlieka labai sunki. Antai užimtumas nuo piko sumažėjo daugiau negu 12 proc., o nedarbo lygis kol kas laikosi 18 proc. aukšumose, nepaisant tam tikro pramonės ir eksporto atsigavimo. Labai gali būti, kad daugelio bedarbių ankstesnių darbo vietų tiesiog nebėra nunykus pertekliaus laikų ekonominėms veikloms. Kitaip tariant, struktūrinis nedarbas, tikėtina, yra dramatiškai išaugęs.

Ar pavyks pakankamai greitai sukurti šiems žmonės naujas darbo vietas pirmiau, nei jie pasišalins iš darbo jėgos ar netgi iš Lietuvos? Ar pavyks iš tiesų stabilizuoti šalies ūkį, kol nesibaigė nusipirktas laikas? Kuo daugiau matyti susitaikėliškumo ir savęs raminimo daigų, skaudžiai pažįstamų iš 2007–2008 m., tuo mažesni mūsų šansai.

SEB banko ekspertai nepakeitė 2010−2012 m. šalies BVP augimo prognozių − atitinkamai 1 proc., 4 proc. ir 4,5 procento. Banko analitikai taip pat nepakeitė ir 1 procento šių metų vidutinės infliacijos prognozės.

Pristatydamas naujausią SEB banko ekspertų parengtą „Lietuvos makroekonomikos apžvalgos“ ketvirtinį leidinį, SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda, pabrėžė, kad nuotaikos verslo sektoriuose rudenį ir toliau gerėjo − statybų ir nekilnojamojo turto (NT) sektorius po ilgokos pertraukos „išsikapstė“ į teigiamos metinės plėtros zoną, transporto sektorius vis dar augo ir gana sparčiais tempais, vis drąsiau į priekį žengė ir mažmeninės prekybos sektorius.

G. Nausėdos teigimu, šalies žemės ūkio sektorius buvo bene vienintelis sektorius, pristabdęs pokrizinį BVP didėjimą, kadangi žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės pridėtinė vertė sumažėjo daugiau kaip 10 procentų.

Vis tik 2010 m. trečiąjį ketvirtį pasiektas metinis BVP padidėjimas nuvylė daugelį. Anot patikslinto Statistikos departamento įverčio, trečiąjį šių metų ketvirtį, palyginti su tuo pačiu 2009 m. ketvirčiu, šalies BVP ūgtelėjo 1,1 proc., o palyginti su ankstesniu ketvirčiu − 7,3 procento.

Pasak G. Nausėdos, norint, kad išsipildytų banko pateikta 2010 m. BVP prognozė − padidėjimas 1 proc., paskutinį metų ketvirtį ekonomikos augimas turėtų sudaryti maždaug 4 procentus. „Tai būtų puikus rezultatas, nors šiandieninėmis aplinkybėmis jis atrodo gana optimistiškai“, − sakė G. Nausėda.

Kaip ir buvo galima numatyti, rudenį į Lietuvą sugrįžo vartotojų kainų infliacija. 2010 m. rugsėjo mėnesį, palyginti su ankstesniu mėnesiu, prekių ir paslaugų kainos vidutiniškai pakilo 0,6 proc., tuo tarpu spalį − 0,5 procento. Tai neabejotinai turi didelės įtakos šalies namų ūkių perkamajai galiai ir, žinoma, bendrai ekonomikos atsigavimo kreivei.

Pasak G. Nausėdos, dėl objektyvių priežasčių energetinius išteklius ir maisto produktus sunku pakeisti kitomis prekėmis arba apskritai išbraukti iš kasdienio vartojimo sąrašo, todėl ir šiaip jau menkos namų ūkių pajamos bei santaupos yra „pradeginamos“ arba pravalgomos. „Vis dėl to, manome, kad vartotojų kainų augimo procesas bus laipsniškas, be didelių šuolių. Juolab, kad kitų metų energijos kainų gyventojams naujienos nėra blogos − dujos nuo 2011 m. pradžios pigs 11–12 centų, o elektros energijos kainos buitiniams vartotojams nuo sausio nesikeis“, − teigia SEB banko ekspertas

Maždaug trečdalį iš 750 mlrd. eurų sumos turi suteikti TVF, bet fondas negali skirti lėšų iš anksto – jo nariai patvirtina konkrečias paskolas kiekvienam atvejui atskirai ir gali atsisakyti paremti kurią nors iš Europos šalių, nors tai ir mažai tikėtina. TVF parama pažadėta, nors ir nėra visiškai garantuota.

Iš likusių dviejų trečdalių (500 mlrd. eurų) 440 mlrd. eurų sudaro fondas, pavadintas Europos finansinio stabilumo fondu, iš kurio lėšų bus suteikta pagalba Airijai. Europos fondas teikia paskolas už obligacijas, kurių kredito reitingas yra AAA. Tam, kad probleminių šalių obligacijos gautų tokį reitingą, fondas paramą teikiančių šalių vardu rezervuoja 40 proc. paskolos sumos kaip užstatą. Taigi šis fondas realiai gali išduoti apie 250 mlrd. eurų.

Dar 60 mlrd. eurų periferinėms šalims paremti jau skirti iš ES biudžeto.

Taigi ES gali suteikti skubių paskolų už maždaug 310 mlrd. eurų, o ne už 500 mlrd. eurų, kaip teigė Europos pareigūnai.

Spėjama, kad pagalbos Airijai suma sieks 85 mlrd. eurų ir pusę šios sumos skirs TVF.

Padidinus Europos finansinio stabilumo fondo disponuojamą sumą du kartus, visos abejonės, ar ES turi pakankamai lėšų, kad prireikus išgelbėtų Ispaniją, būtų išsklaidytos.

Briuselis ragina padidinti fondą du kartus, bet tam nepritaria Berlynas.

Principinis vertinimas, kad kuri nors visa ūkio šaka yra rizikinga ir su ja neverta turėti verslo santykių, jau prasilenkia su tikrove (tarkime, per krizę buvo įprasta skeptiškai žvelgti į visą statybų sektorių, į visus vežėjus ir kt.). Pasirodo, Lietuvoje jau šimtai kompanijų, kurios gyvena geriau nei dauguma kitų to paties sektoriaus įmonių.

Įmonių rizikingumą vertinančios bendrovės “Creditreform Lietuva” duomenimis, didžioji dalis visų šakų ir dydžių įmonių šiuo metu yra vidutinės rizikos lygio (46 proc.); ypač rizikingomis pripažįstamos maždaug ketvirtadalis Lietuvos įmonių. Kaip paaiškėjo, mažiausiai rizikingos didžiosios įmonės (52,6 proc.), o prie rizikingiausių priskiriamos smulkiosios bendrovės.

Tačiau, “Creditreform” eksperto Romualdo Trumpos teigimu, ir tarp mažų kompanijų galime rasti kuo sėkmingiausiai veikiančių įmonėlių, o tarp didžiųjų – balansuojančių ties bankroto riba. Todėl vertinti kompanijų kredito riziką pagal sektorių esą jau netikslinga ir netgi rizikinga. Pvz., baldų pramonėje žymų rizikos sumažėjimą galima justi tik didelėse įmonėse, o štai pusė smulkiųjų įmonių vis dar didelės rizikos zonoje. Mat jos dirba tik vidaus rinkai.

Labai nevienoda situacija ir skirtingose mažmeninės prekybos įmonėse. Esą geriau nei vidutiniškai tarp mažmenos įmonių laikosi vaistinės, degalinės, taip pat gyvūnų maisto parduotuvės ar kai kurių maisto produktų (pvz., duonos) prekybos įmonės. O prekyba internetu yra aiškus pardavimo augimo lyderis, bet čia daugiau nei kur kitur yra rizikingų įmonių – tik geros ir blogos, vidutinių nėra.

“Krizei persivertus į antrą pusę, tendencijas būtų galima apibūdinti taip: gerėja “sunkiųjų” sektorių, t. y. pramonės ir transporto padėtis, o blogėja “lengvųjų” sektorių, tokių kaip paslaugos ir prekyba, kurie daugiausia orientuoti į vidaus rinką, padėtis”, – apibendrina R.Trumpa.

Dešimties buvusių komunistinių Europos Sąjungos (ES) valstybių narių ekonomika ima kilti, bet regiono atsigavimas tebepriklauso nuo didelių Vakarų valstybių, ketvirtadienį pareiškė Pasaulio bankas.

“Kilimas įsitvirtina visame regione”, – teigiama eilinėje banko ataskaitoje apie šias dešimt ES valstybių narių (ES-10). Banko prognozėmis, kitąmet augs visi šie dešimt ūkių.

2009 metais bendras šių šalių BVP smuko 3,5 proc.; šiemet prieaugis turėtų siekti 1,8 proc., o kitąmet – 3,2 proc., numato Pasaulio bankas.

Kol kas atsigavimą labiausiai palaiko Lenkija, kuri vienintelė iš 27 ES valstybių narių pernai išvengė ekonomikos nuosmukio.

Šiemet Lenkijos ūkio prieaugis tikriausiai sieks 3,5 proc., o kitąmet – 4,1 procento.

Prie augimo taip pat prisidės ir Slovakija, kurios BVP, pernai smukęs 4,7 proc., šiemet turėtų padidėti 4,1 proc., o 2011 metais – dar 4,2 procento.

Estijos ir Lietuvos prieaugis šiemet turėtų siekti maždaug 2 proc., o kitąmet turėtų viršyti 3 procentus.

Čekijoje, Bulgarijoje, Vengrijoje ir Slovėnijoje plėtra tikriausiai bus kuklesnė ir šiemet augimo rodikliai svyruos nuo 0 iki 2 proc., o kitąmet sieks maždaug 2,5 procento.

Šiemet, kaip prognozuojama, smuks tik Latvijos ir Rumunijos BVP – atitinkamai 0,4 proc. ir 1,9 procento.

Latvijos BVP pernai smuko 18 proc. ir nuosmukis buvo didžiausias Europos Sąjungoje.

Sudėjus 2008 ir 2009 metus kartu, nuosmukis Latvijoje sudarė beveik 25 proc. ir, Tarptautinio valiutos fondo (TVF) tyrimo duomenimis, buvo didžiausias pasaulyje.

2011 metais Latvijos ūkio prieaugis turėtų siekti 3,3 proc., o Rumunijos – 1,5 proc., prognozuoja bankas.

“Eksporto, kredito ir darbo vietų perspektyvos ES-10 daugiausia priklauso nuo stipraus atsigavimo ES-15″, – pareiškė bankas, turėdamas omenyje bloko Vakarų narius.

“ES-15 atsigavimas po pasaulinės finansų krizės gali būti vangus ir vis dar neatmetama krizės pasikartojimo galimybė”, – įspėja bankas.