Prezidentė Dalia Grybauskaitė nėra už komandinę ekonomiką, bet mano, kad nepagrįstos kainos turi būti kontroliuojamos, o už draudžiamus susitarimus siūlo numatyti asmeninę įmonių vadovų atsakomybę, antradienį sakė prezidentės patarėja.

Anot Solveigos Cirtautienės, maisto produktų rinkoje prezidentė mato negatyvių tendencijų, dėl kurių “būtina imtis neatidėliotinų teisinių ir administracinių priemonių”.

“Prezidentė jokiu būdu nepasisako už komandinę ekonomiką, tačiau reikėtų turėti galvoje, kad mažos ekonomikos šalyse, tokiose kaip Lietuva, ypač tais atvejais, kai piktnaudžiaujama dominuojančia padėtimi, konkurencija ir rinka pati savaime nepajėgi diktuoti tų sąžiningų kainų. Todėl kainų stebėsena ir nepagrįstų kainų kontrolė yra būtina”, – interviu Žinių radijui sakė patarėja.

S.Cirtautienė kraštutine priemone pavadino įstatymo nuostatą, kuri leidžia Vyriausybei sustabdyti arba apriboti rinkos kainų ir tarifų didėjimą ne ilgiau kaip 6 mėnesius, jeigu rinkos kainų ir tarifų dinamika sukelia arba gali sukelti ekonomikos funkcionavimo sutrikimus, kurie pažeidžia ūkio ir gyventojų interesus.

Prezidentė taip pat ketina siūlyti griežtinti atsakomybę už draudžiamus veiksmus ir susitarimus, sakė patarėja.

“Būtent šiais tikslais šiandien prezidentė ketina pateikti Seimui Konkurencijos įstatymo pataisas, kuriomis būtų nustatyta jau užsienio šalyse gana efektyviai taikoma asmeninė įmonių vadovų atsakomybė už draudžiamus susitarimus. Atsakomybė, pasireiškianti tuo, kad už draudžiamus susitarimus tokiam įmonės vadovui bus apribota teisė nuo 3 iki 5 metų eiti apskritai vadovo pareigas bet kokiose įmonėse, įstaigose”, – sakė patarėja.

Pasak S.Cirtautienės, prezidentė taip pat remia siūlymus mažinti administracinę naštą verslui ir skatinti smulkųjį verslą.

Konkurencijos taryba atlieka tyrimą dėl galimo kartelio duonos ir pieno produktų rinkose.

Prezidentė D.Grybauskaitė yra pareiškusi svarstysianti galimybę prekybininkų antkainius reguliuoti įstatymu, “jeigu prekybos centrai ir toliau didinsis pelnus būtiniausių maisto produktų kainų sąskaita”. Premjeras ir Seimo pirmininkė tokius siūlymus įvertino atsargiai.

Išaugusios valstybės skolinimosi išlaidos kelia didelį nerimą, teigia “Swedbank” vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis. Valstybės jis skolą siūlo mažinti didinant pajamas – dalį valstybės įmonių akcijų kotiruoti biržoje ir mažinti šešėlinę ekonomiką.

“Šio rodiklio (išaugusių palūkanų išlaidų – BNS) didėjimas verčia susirūpinti valstybės finansų tvarumu ilguoju laikotarpiu ir rodo, jog tolesnės biudžeto konsolidavimo priemonės yra būtinos”, – “Swedbank” antradienį išplatintame komentare teigė N.Mačiulis.

Per pirmąjį šių metų pusmetį, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu 2009-aisiais, valstybės paskolų palūkanų išlaidos išaugo 84 proc. iki 912 mln. litų.

Anot “Swedbank” analitiko, yra keli šalies ilgalaikiam konkurencingumui nekenkiantys biudžeto pajamų didinimo šaltiniai. Vienas tokių – valstybės valdomų įmonių pertvarkymas: “Deja, ši iniciatyva nepelnytai kritikuojama dar nematant konkrečios strategijos”.

Pasak ekonomisto, valstybines įmones atriboti nuo politinių interesų galima būtų jas reformuojant į akcines bendroves ir dalį jų akcijų kotiruoti biržoje.

“Tokia priemonė turėtų ir dvi “šalutines” naudas – biudžetą papildytų solidi pinigų suma, leisianti nedidinti valstybės skolos ir jos aptarnavimo kaštų, be to, tai leistų pagyvinti ir Lietuvos akcijų biržą ir pritraukti daugiau užsienio investuotojų”, – teigė N.Mačiulis.

“Swedbank” analitikas pastebėjo, jog, pavyzdžiui, mokesčių didinimas nepasiekė tikslo ir turėjo didesnę įtaką ne biudžeto pajamų, o šešėlinės ekonomikos augimui. Pastarąją sumažinus, anot ekonomisto, tai būtų dar vienas “didelis potencialus pajamų šaltinis”.

Didžiausią įtaką valdžios sektoriaus išlaidoms pirmąjį pusmetį turėjo darbo užmokesčio ir socialinio draudimo išlaidų (-13,2 proc.) bei socialinių išmokų, sudarančių didžiausią dalį valdžios sektoriaus biudžete, sumažėjimas (-5,1 proc.). N.Mačiulis pastebėjo, jog nors visų valstybės tarnautojų atlyginimų sumažinimas yra solidarus, tačiau nesprendžia pagrindinės šio sektoriaus problemos – neefektyvumo.

Visos valdžios sektoriaus išlaidos pirmąjį šių metų pusmetį, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu 2009 metais, sumažėjo 4 procentais.

"Veido" archyvas

Bankininkai klaidingai mano, kad nepagrįsti rožiniai lūkesčiai visuomenei yra naudingesni negu nemaloniai skambantys, bet tikroviški vertinimai

Pastaruoju metu matyti šalies ekonomikos stabilizavimosi ženklų. Po šešių ketvirčių pertraukos stebime kuklų metinį BVP prieaugį, bedarbių skaičius lyg ir stabilizuojasi, daugelį ekonomistų nustebino didelis eksporto apimčių šuolis antrąjį ketvirtį, suteikęs atsparą sparčiam pramonės gamybos apimčių augimui. Daugėja indėlių bankuose, o ir finansų rinkos kur kas nuosaikiau vertina šalies rizikas negu, tarkim, prieš pusmetį.

To pakako, kad kai kurie žinomi bankų atstovai ryšiams su visuomene – tie patys, kurie skelbė, jog 2008 m. jau atėjo palankus metas įsigyti būstą – vėl imtų kristi į lengvą rožinio optimizmo svaigulį. Na, nejučia pražiopsojo besipučiantį finansinį burbulą, jiems buvo sunkoka net ir post factum teisingai (ir sąžiningai) įvardyti sunkmečio Lietuvoje priežastis, mažumėlę prašovė prognozuodami krizės mastą ir, gal tautiečiai nesupyks, suklaidino kelis šimtus tūkstančių Lietuvos žmonių, skatindami priimti kvailai optimistinius finansinius sprendimus.

Tai štai tie patys finansų guru pamokslauja, esą valdžia, dramatizuodama ekonominę padėtį, pakirto gyventojų pasitikėjimą ir norą išlaidauti, o tai esą ir yra kone pagrindinė besitęsiančios stagnacijos priežastis. Šis tarp ekonomistų gajus primityvizmu kvepiantis požiūris vertas atskiro įvertinimo, nes įkūnija net keletą tipinių ekonomistų mąstymo klaidų: be rimtų argumentų pernelyg sureikšminama lūkesčių svarba, skatinamas beatodairiškas vartojimas, nesuvokiamos esminės šio sunkmečio priežastys, neadekvačiai vertinama esama krizės fazė ir tolesnės perspektyvos. Svarbiausia – iš esmės klaidinga manyti, kad nepagrįsti rožiniai lūkesčiai yra visuomenei naudingesni negu nemaloniai skambantys, bet tikroviškai vertinimai. Kuo daugiau visuomenės adekvačiai suvoks ekonominę padėtį, tuo bus mažiau asmeninių finansinių bėdų ir katastrofiškų valstybės valdymo padarinių.

Taupantieji nesigaili

Taigi analitikams tarsi kliūva, kad nuo pat krizės pradžios žmonės išsigando ir sumažino vartojimo išlaidas. Bet pirmiausia daugybė žmonių neteko darbo, tad jie neišvengiamai ėmė taupyti. Be to, staigios krizės sąlygomis, dramatiškai sustiprėjus darbo netekimo ar atlyginimų nurėžimo rizikai, taupymas yra natūraliausia refleksinė žmonių reakcija. Ir ji yra teisinga – turbūt nerasime nė vieno, kuris pasigailėjo pataupęs ir neskubėjęs pirkti daiktų, apkrautų nežmoniškais bumo laikų antkainiais.

Keista, kai ekonomistai pasitelkia taupymo juodai dienai motyvą, bet ignoruoja dramblį porceliano parduotuvėje, t.y. kažkodėl pamiršta “biudžeto apribojimų laike” motyvą. Juk tai yra raktas, leidžiantis suvokti gilumines šiandieninės krizės priežastis tiek individo, tiek šalies, tiek pasaulio mastu. Štai asmuo gali skolintis ir šiandien įsigyti stambų pirkinį, bet tai iškart sukuria prievolę aptarnauti skolą ir dėl to ateityje teks neišvengiamai atitinkamai mažinti vartojimo išlaidas. Beje, skolinimosi galimybė naudinga tuo, kad leidžia vartoti tuomet, kada žmogui reikia (pavyzdžiui, įsigyti būstą jaunystėje), tačiau, kaip ir bet kuri paslauga, paskola kainuoja – už ją reikia mokėti palūkanas, tad besiskolinančio asmens bendros vartojimo galimybės per visą gyvenimą tampa mažesnės.

Vertinant makroekonominiu mastu, maždaug 2004–2008 m. Lietuvoje vyko vartojimo ir būsto įsigijimo už paskolas bumas. Taigi bankai sudarė galimybes visuminę paklausą “perkelti laike” – į ekonomiką tarsi iš niekur įlietais pinigais sukurta galinga ir visa apimanti vartojimo prekių, paslaugų, būstų paklausa. Jau tuomet buvo bandoma įspėti, kad dėl kokių nors priežasčių sumažėjus kreditavimo galimybėms visa ekonomika pereis į spaudžiančių biudžeto apribojimų bei skolų grąžinimo stadiją. Tautiečių staigaus praturtėjimo iliuzija turėjo išnykti, nes faktiškai neliko naujo kreditavimo, kuris paklausai suteiktų finansinį pagrindą, tačiau liko visa skolų kupra, slegianti šimtus tūkstančių namų ūkių. Tokią logiką sunkmečiu absoliučiai patvirtino ypač prasta gyventojų vartojimo išlaidų statistika (minus 17 proc. 2009 m. ir besitęsiantis kritimas) ir praktiškai visos su vidaus rinka susijusios veiklos nuosmukis.
Šiame kontekste lengviau suvokti ir paties perteklinio įsiskolinimo sunkmečio esmę. Po bumo krizė praktiškai neišvengiama ir užprogramuota, jei dėl kokių nors priežasčių staiga sutrinka finansų sistemos funkcionavimas, t.y. bankai nustoja skolinti dėl suvoktos rizikos, pabrangusių finansinių resursų, sumažėjusios skolinimosi paklausos ar pan. Tokiu atveju bendras disponuojamo kapitalo lygis ir gamybiniai pajėgumai (gamyklos, prekybos centrai, namų, biurų kiekis) tampa pertekliniai, palyginti su susitraukusia, kredito bado kamuojama ir iš skolų grąžinimo fazės neišlendančia visumine paklausa.

Natūralus rezultatas – katastrofiškas gamybos veiksnių poreikio mažėjimas, dėl kurio vidutinis darbo užmokestis šalyje nuo piko susitraukė apie 11 proc., nedarbo lygio sprogimas (nuo 4 proc. žemumų iki 18 proc.), o investicijos 2009-aisiais sumažėjo net 39 proc. Kitaip tariant, faktiškai įvyko prognozuotasis “L” formos ekonomikos nuosmukis.

Valdžia be reikalo tapšnoja sau per petį

Dabartinės padėties ir nacionalinių perspektyvų vertinimas nėra toks vienareikšmiškas. Dažniausiai skamba mantra, kad mus ištrauks eksportas. Antrąjį ketvirtį nominaliojo eksporto (be naftos) metinis augimas išties siekė 29 proc. ir pranoko visų lūkesčius. Vis dėlto šis proveržis daugiau vienkartinio, laikino pobūdžio. Laikotarpio, su kuriuo lyginama, rezultatai buvo labai prasti. Eksporto rinkų atsigavimas labai priklauso nuo laikinų skatinimo programų, bet Europa renkasi fiskalinio deficito mažinimo kelią. Europos eksportuotojus ir jų ekonomikų aktyvumą skatino labai stiprus euro smukimas antrąjį ketvirtį. Galiausiai Lietuvos gamintojams sumažinus darbuotojų algas ir eksportuojamos produkcijos savikainą, natūraliai padidėjo ir eksporto apimtys. Deja, investicijų ir užimtųjų skaičiaus dinamika neteikia daug vilčių dėl eksporto potencialo tvaraus didėjimo.

Valdžiai taip pat nereikia skubėti tapšnoti sau per petį dėl neva suvaldytos krizės. Konservatorių valdžia išties paveldėjo ankstesnių vyriausybių nepavydėtinai sudirbtą ekonomiką ir beveik jokios erdvės strateginei veiklai – didesnio deficito tiesiog nebūtų pavykę finansuoti tarptautinėse finansų rinkose, mažesnis deficitas būtų reiškęs ekonomikos susitraukimą kone ketvirtadaliu. Vertinant pagal BVP dinamiką, stabilizacija pasiekta, bet ji nėra tvari – ekonomika gal ir virš vandens, bet vis dar be sąmonės. Tiesiog skolinimosi estafetę iš privataus perėmė valdžios sektorius: dėl nurašymų ir grąžinimų bendram privataus sektoriaus įsiskolinimui mažėjant, visas valdžios aparatas nuo krizės pradžios sugebėjo savo skolą padidinti 15 mlrd. Lt, o santykinis valdžios sektoriaus įsiskolinimo lygis šoktelėjo daugiau nei dvigubai – iki 36 proc. BVP.

Kaip žinoma, šios lėšos vėlgi daugiausia pasiskolintos iš užsienio. Kadangi privatus sektorius daugiau taupo, ekonomika jau nebėra tas kiauras rėtis, per kurį bumo laikais pinigai upėmis tekėjo iš šalies mainais už importuojamas prekes. Tad valdžia skolinasi, moka atlyginimus viešojo sektoriaus darbuotojams, nedarbo pašalpas, pensijas ir kitas socialines išmokas. O štai gyventojai nebesitaško pinigais prekybos centruose, tad nuosaikus indėlių pagausėjimas bankuose atrodo labai natūralus.

Beje, valdžios neūkiškai raikomo pyrago dalis tenka ir bankams – Vyriausybė brangiai skolinasi užsienyje, pinigai pasiekia namų ūkių sektorių, už niekingas palūkanas guli bankų sąskaitose, bankai laisvais pinigais nekredituoja ūkio, o siekia mažinti skolos įsipareigojimus pagrindiniams savo bankams ir kredituoja tą pačią Vyriausybę, pirkdami jos vertybinius popierius už keliskart didesnes palūkanas, nei moka indėlininkams.

Neskubėkime džiaugtis centais

Apskritai valdžios arba kitų sektorių skolinimusi beveik visada galima gauti teigiamus BVP augimo skaičius. Bėda ta, kad toks skolinimosi, o ne efektyvėjančios gamybos nulemtas augimas yra tarsi nupirktas, ir ne visada akivaizdu, kas ir kaip už tai mokės. Johno M.Keyneso teorijos šalininkai tvirtina, esą tai nesvarbu – sunkmečiu valdžia turi didinti savo išlaidas, kad pakeltų visuminę paklausą ir grąžintų ekonomikai visą gamybos veiksnių (kapitalo ir darbo) užimtumą, o ekonomikai atsigavus natūraliai sumažės ir valdžios sektoriaus įsiskolinimo našta.

Tokia strategija gal ir veikia tada, kai ekonomika turi stiprų gamybinį ir eksporto potencialą, kurį valdžia išlaisvina ir atgaivina fiskalinio skatinimo priemonėmis (tarkim, investuodama į infrastruktūrą). Ir priešingai: tokia strategija gali būti katastrofiška, jei ekonomika išgyvena struktūrinę ir balansinę krizę.

Jei ūkis buvo per daug įsiskolinęs, investicijos orientuotos į negamybinius sektorius ir spekuliacines veiklas, tokiu atveju fiskalinis skatinimas suteikia galimybę tam tikrą laiką išlaikyti status quo, duoda tam tikrą laikinos stabilizacijos iliuziją, bet užaugina skolą ir, kai kurių tyrimų duomenimis, lemia gerokai didesnį ekonominį nuosmukį ateityje. Didžioji bėda ta, kad net jei Lietuvos stabilizacija nebūtų tokio pobūdžio, daugelio Vakarų šalių ir, svarbiausia, JAV “atsigavimas” yra būtent toks. Neskubėkime džiaugtis centais, pabirusiais didžiulio buldozerio kelyje.

Premjeras Andrius Kubilius, ūkio ministras Dainius Kreivys ir finansų ministrė Ingrida Šimonytė bandė įtikinti didžiausią valdančią frakciją – konservatorius – valstybės įmones kontroliuojančio holdingo „Visuomis Holding Company“ reikalingumu, tačiau dalis parlamentarų šiai idėjai negailėjo kritikos, lygino su išformuota nacionalinio investuotojo bendrove „Leo LT“, abejojo jos nauda. Vis tik ministras pirmininkas ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos lyderis Andrius Kubilius teigia regįs normalią diskusiją, kurios pirmasis etapas visuomet būna sunkiausias. „Šiandien pradėjome diskusiją, ji tęsis toliau. Užduodama daug svarbių klausimų, sutariama, kad ieškosime visi kartu atsakymų“, – teigė A. Kubilius.

Ūkio ministras D. Kreivys po diskusijos pripažino, kad abejojančiųjų jo idėja steigti „Visuomį“ konservatorių gretose buvo, tačiau teigė, kad būtent to ir tikėjosi iš pirmosios diskusijos.

Holdingo idėja yra Valstybės valdomų įmonių veiklos efektyvumo didinimo strategijos dalis. Valdžios teigimu, ji taip siekia atskirti politikus nuo valstybės įmonių valdymo ir užtikrinti valdymo skaidrumą. Lietuvoje valstybė valdo apie 300 įmonių. Skaičiuojama, jog valstybės valdomo turto vertė siekia 18 mlrd. Lt.

Premjeras Andrius Kubilius interviu Lietuvos radijui teigia kol kas nežinantis, kaip bus pertvarkytas valstybės įmonių ir miškų ūkio valdymas.

„Aš irgi nežinau dar visų detalių, kaip reikėtų geriau, panaudojant kitų šalių patirtį, pertvarkyti tą patį miškų ūkį ar kai kurias kitas valstybes įmones. Mes diskutuojame ir toliau diskutuosime – labai atvirai ir išsamiai“, – sakė Vyriausybės vadovas.

Jis teigia matąs daug nesupratimo ir nerimo, kartais ir pasipriešinimo, „nes turime grįžti prie bazinių dalykų“.

„Lietuvoje valstybė valdo apie 18 mlrd. turto, kuris yra komerciškai naudojamas. Ir jei mes šitą turtą valdytume taip, kaip Švedijoje, galėtume į biudžetą kiekvienais metais gauti apie 1,5 mlrd. Lt. Jei to negaunam, reiškia, tos lėšos nueina kažkokiais kitais keliais.

Akivaizdu, kad priežastis, kodėl mes tų lėšų negaunam, – ir neūkiškumas, ir nesąžiningumas kai kuriose vietose. Tai aš visiškai nenustembu, kai matau, kad vienos ar kitos srities įmonių vadovai norėtų, kad viskas liktų taip, kaip iki šiol buvo“, – Lietuvos radijui sakė A. Kubilius.

Premjero teigimu, tiek miškų ar geležinkelių valdymas, tiek energetikos kompanijų valdymas turi būti paremtas vienu principu – jis turi duoti didžiausią naudą visuomenei, o ne kurioms nors atskirom grupėms.

Primename, kad Vyriausybė planuoja kurti valstybės turto valdymo holdingą „Visuomis“, kuriam vadovautų septynių profesionalių vadybininkų valdyba.

Holdingo idėja yra Valstybės valdomų įmonių veiklos efektyvumo didinimo strategijos dalis. Valdžios teigimu, ji taip siekia atskirti politikus nuo valstybės įmonių valdymo ir užtikrinti valdymo skaidrumą.

Ūkio ministrui Dainiui Kreiviui dar reikės “gerokai padirbėti” siekiant įrodyti, jog būtina kurti planuojamą valstybės turto valdymo holdingą  teigia konservatorių frakcijos Seime seniūnas Jurgis Razma.

“Neslėpsiu, kad ta idėja buvo sutikta be ypatingo entuziazmo. Matyt, ministrui dar reikės gerokai padirbėti, kad atskleistų tuos svarbius motyvus, kodėl toks sprendimas būtų prasmingas”, – trečiadienį po valdančiosios koalicijos partnerių pasitarimo žurnalistams sakė J.Razma.

Kita vertus, pasak jo, išankstinę nuomonę skelbti dar anksti, nes koalicijai idėja kurti “Visuomį” dar nėra pristatyta.

“Matyt, artimiausioje ateityje koalicijoje bus specialus pristatymas”, – svarstė konservatorių frakcijos Seime vadovas.

“Ir aš negaliu pasakyti, kokia bus mūsų frakcijos pozicija – kaip ministras sugebės įrodyti, ar to tikrai reikia”, – kalbėjo J.Razma.

Vyriausybė Ūkio ir Finansų ministerijas yra įpareigojusi parengti turto valdymo strategiją. Padėti formuluoti strategijos gaires nusamdytas švedų ekspertas Dagas Detteris, atlikęs valstybės turto valdymo reformas Švedijoje ir kitose šalyse, pasiūlė iš ministerijų ir kitų įstaigų perimti visą valstybės valdomą komercinį turtą ir atiduoti jį naujai įkurtai kontroliuojančiai bendrovei.

“Koalicijoje vyrauja skeptiškos nuotaikos dėl to, kad nors planai dar nėra pristatyti koalicijai, apie juos kalbama vos ne kaip apie įvykusį dalyką”, – sakė Liberalų sąjūdžio vadovas Eligijus Masiulis

“Idėjų, kaip gerinti valstybės turto valdymą, yra daug. Pasiūlyta bendrovės “Visuomis” holdingo idėja yra viena iš daugelio, kurios gali būti nagrinėjamos, ir ne daugiau”, – kalbėjo Liberalų ir centro sąjungos (LiCS) pirmininkas Gintautas Babravičius.

Ūkio viceministras Rimantas Žylius teigė, kad verslas politinę įtaką paprastai įgyja tuomet, kai nėra visiškai izoliuotas nuo politikos.

„Verso žinios“ rašo:

Suskaičiavus valstybės turtą miškų sektorius buvo itin pliekiamas dėl neefektyvumo. Aplinkos ministerija, nė nelaukusi dabar plačiai aptariamo valstybės įmonių prižiūrėtojo „Visuomis“ krikštynų, suskubo ir drauge su urėdais parengė planą, kaip išsaugoti urėdijų nepriklausomybę ir kaip valstybės iždą papildyti dosnesnėmis įmokomis.

Miško sektoriaus veikla kritikuojama ne pirmą kartą, bandymų ją reformuoti taip pat būta ne vienas. Tačiau šios Vyriausybės sumanyta idėja valstybės įmones jungti į kontroliuojančiąją bendrovę „Visuomis“, regis, miškininkus sukrutino ne juokais.
Dabar miškų sektorius skelbia pasirengęs dirbti taupiai, efektyviai ir skaidriai. Aplinkos ministerija (AM) tokių užmojų planą jau pateikė Vyriausybei. Kol kas, kol nėra ministrų kabineto vertinimų, planas viešai neskelbiamas, tačiau, VŽ žiniomis, miškininkai žada dirbti viešai ir skaidriai, o jų valdomo turto vertė ir jo generuojama grąža bus didinama. Atitinkamai į valstybės iždą turėtų byrėti daugiau mokesčių bei dividendų. Efektyvesnės veiklos piniginė išraiška – papildomi 20 mln. Lt į valstybės biudžetą. Generalinė urėdija VŽ informavo, kad tokiu atveju iš viso miškų sektoriaus dalis į valstybės iždą siektų apie 70 mln. Lt kasmet. Neoficialiai minėti papildomi milijonai vadinami duokle valstybei, kad ši nedrįstų iš esmės judinti urėdijų.
Valdas Vaičiūnas, AM Miškų departamento direktorius, patvirtina, jog siūloma pertvarkyti valstybinių miškų valdymą. Pirmas žingsnis – sukurti valstybinio miškų ūkio valdybą. Ji svarstytų ir tvirtintų kasmetinius ir perspektyvinius valstybinio miškų ūkio veiklos strateginius planus, rodiklius bei jų įvykdymo ataskaitas. Kai kuriose miškų urėdijose taip pat būtų įsteigtos valdybos, kurios tvirtintų metinius ūkinės-finansinės veiklos rodiklius ir kontroliuotų jų vykdymą. Pasak p. Vaičiūno, valdyboje dirbtų ne tik miškininkų ir AM atstovai,
bet ir Finansų, Ūkio, Žemės ūkio ministerijų specialistai, profesionalūs vadybininkai, ekonomistai.
„Valdyboje atsirastų žmonių, kurie į tą ūkio šaką pasižiūrėtų iš šalies. Jie kur kas objektyviau ir
nežinybiškai įvertintų visą sektoriaus ekonominę veiklą – kam, kiek ir kokių išlaidų daroma. Taip pat spręstų vadovų skyrimo ir tinkamumo eiti pareigas klausimus. Planuojama nustatyti ir urėdų darbo kadencijos trukmę“, – sako p. Vaičiūnas.
Taip pat siūloma miškų urėdijoms nustatyti 5% dydžio minimalią privalomą pelno normą ir padidinti pelno mokesčio tarifą (VŽ žiniomis, nuo 15% iki 50%). Šią pelno normą miškininkai turėtų įgyvendinti, kaip sako p. Vaičiūnas, nepaisant audrų ir socialinių bei ekologinių miško funkcijų.
„Miškų sektorius yra ūkio šaka, vykdanti ekonominę veiklą, ir turėtų būti efektyvi. Tad pelningumas turėtų būti užtikrinamas“, – pažymi p. Vaičiūnas.
Pagal minėtą planą turėtų būti stiprinama Generalinė miškų urėdija (GMU), tiksliau, žadama centralizuoti dalį miškų urėdijų funkcijų. Būtent GMU būtų sutelkta bendra IT sistema, ji vykdytų vidaus auditą ir koordinuotų bendros prekybos apvaliąja mediena elektroninės sistemos kūrimą ir prekybos organizavimą. Be to, svarstoma dalį miškų urėdijoms nereikalingo turto perduoti Valstybės turto fondui privatizuoti.
Skelbiama, kad šios priemonės padidintų valstybinių miškų sistemos veiklos operatyvumą, skaidrumą, viešumą, specialistų skaičių sumažintų 200 darbuotojų, o kasmetines veiklos išlaidas – per 10 mln. Lt.
GMU duomenimis, šiuo metu valstybiniai miškai Lietuvoje užima 1,36 mln. ha plotą, arba 63,2%  nuo visų šalies miškų. Maždaug 50% (apie 1 mln. ha) yra priskirta valstybinės reikšmės miškams, kuriuos valdo miškų urėdijos. Likusi dalis valstybinių miškų (apie 300.000 ha, arba 14%) rezervuota nuosavybės teisėms atkurti dėl vis dar tebevykstančios žemės reformos. Ponas Vaičiūnas pažymi, kad ši rezervuota dalis tampa sunkia našta urėdijoms, esą nors jos yra atsakingos už šių miškų apsaugą ir priežiūrą, tačiau jokių pajamų iš jų negauna. Ten vykdoma
tik sanitarinė-priešgaisrinė priežiūra. Skaičiuojama, kad išsprendus rezervinių miškų statuso problemas medienos rinką kasmet galėtų pasiekti papildomas iki 1 mln. kub. m medienos kiekis.
Ponas Vaičiūnas pasakoja, kad Seimas yra priėmęs Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pataisą, kuri numato už miestuose turėtą žemę kompensuoti lygiaverčiais miško žemės sklypais, esančiais rezervuotuose miškuose. Šitaip būtų paskubintas rezervinių miškų grąžinimas savininkams.
Likusią dalį būtų galima priskirti miškų urėdijoms, šiuo atveju kalbama apie sklypus, esančius prie
valstybinių miškų masyvų. O išsimėčiusius gabaliukus siūloma parduoti aukcionuose. Beje, įstatymo pataisos dėl galimybės miestuose esančios žemės savininkams ją grąžinti sklypais miškuose dar nepasirašė prezidentė Dalia Grybauskaitė.
GMU šiuos AM siūlymus vertina itin palankiai.
„Jei į šį planą būtų žiūrima dalykiškai, jis neabejotinai duotų apčiuopiamos naudos ir artimiausiu metu“, – VŽ sako Zdislovas Truskauskas, generalinio miškų urėdo pavaduotojas. Paklaustas, kodėl urėdijos anksčiau nesuskubo rūpintis miškų sektoriaus efektyvesne veikla, jis susidariusią padėtį linkęs vertinti filosofiškai.
„Klausimą, kodėl kažkas nebuvo padaryta anksčiau, galima užduoti kiekvienam. To paties galima klausti ir visos valstybės, kodėl ji vieno ar kito sprendimo nepriėmė anksčiau. Akivaizdu, kad esame pasirengę valdymo reformai, skaidresniam ir efektyvesniam darbui“, – teigia jis.
Paklausti apie „Visuomį“, tiek p. Vaičiūnas, tiek p. Truskauskas vienu balsu teigia nesiimantys vertinti politinių sprendimų, juolab kad informacijos apie naują darinį nėra pakankamai. Beje, abu pašnekovai pažymėjo, kad tokiai struktūrai (kaip „Visuomis“ – VŽ), kuri apimtų viską valstybėje, nėra analogų visoje ES.
„Mes pirmiausia turime kalbėti ne apie tai, kas ką valdys, ar kokiame „holdinge“ bus, bet reikia kalbėti apie valdymo ir ekonominės veiklos efektyvumą ir kuo didesnę naudą valstybei. Tai yra pagrindas ir visų reformų išeities taškas“, – pabrėžė p. Vaičiūnas.
Savo ruožtu p. Truskauskas tikino nuogąstaujantis dėl absoliučios miškų komercializacijos.
„Miškas nėra vien kubinis metras medienos ar litas, gaunamas už ją. Tai mūsų visų aplinka. Tarkime, priekaištaujama, kad miškai pernelyg menkai pelningi, maža jų finansinė grąža. Tačiau, norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad 30 mln. Lt investicijos į naujų miškų veisimą sulauks tik mūsų vaikai ir anūkai, kai iš mūsų sodintų miškų jie kirs apie 30.000 kub. m medienos“, – sako p. Truskauskas.
Profesorius Albertas Vasiliauskas, 1996 m. buvęs miškų ministras, pabrėžia, kad miškų valdymo reforma būtina.
Jis nurodo, kad ir be „Visuomio“ urėdijos veiktų efektyviau, jei šios sektoriaus žinybos atsisakytų
besidubliuojančių funkcijų. Algis Gaižutis, Lietuvos miškų savininkų asociacijos valdybos pirmininkas, sako kol kas nesusipažinęs su AM
siūlymais Vyriausybei, tačiau jis pabrėžia, jog didžiausia klaida būtų vykdyti bet kokią reformą realiai dirbančių miškuose girininkijų specialistų sąskaita. Anot jo, šiuo metu reikia stiprinti girininkijų ir eiguvų lygmenį, gerinti čia dirbančių miškininkų darbo sąlygas.
„Optimizuojant valstybinių miškų valdymą tuo pat metu būtina formuoti privačių girininkijų, privačių miškų priežiūros ir apsaugos organizacijų tinklą, čia irgi būtini aukštos kvalifikacijos, gerai mokami miškininkai specialistai (apie 700–800 miškininkų). Paradoksas, kad 50 m. kurta visų Lietuvos miškų valdymo ir priežiūros infrastruktūra, visi specialistai, materialinė bazė dabar siejami tiktai su valstybiniais miškais“, – svarsto p. Gaižutis.

VŽ info
Siūlomos priemonės
*Įsteigti valstybinio miškų ūkio (miškų urėdijų) valdymo organą – valdybą (tarybą).
* Nustatyti VĮ miškų urėdijoms 5% dydžio minimalią privalomą pelno normą ir padidinti pelno mokesčio tarifą.
*Parengti ir įgyvendinti miškų urėdijų veiklos apskaitos metodiką, pagal kurią miškų urėdijų išlaidos veiklai, duodančiai pajamas, ir miškų urėdijų išlaidos viešosioms paslaugoms būtų apskaitomos atskirose sąskaitose.
* Peržiūrėti miškų urėdijoms tvirtinamų miško atkūrimo, apsaugos ir tvarkymo darbų privalomųjų normų
nustatymo principus ir nuostatas siekiant sugrupuoti šias normas į privalomas, atkurti iškirstus medynus,
užtikrinti visų valstybinių miškų apsaugą ir tvarkymą, taip pat normas, kurių realizavimas galėtų būti
sprendžiamas atsižvelgiant į šalies ir valstybinių miškų sektoriaus ekonominę būklę (investicijos į kelius,
rekreacijos ar kitus miško infrastruktūros objektus, valstybinės reikšmės miškų teisinė registracija ir kt.).
*Parengti ir patvirtinti miškų urėdijų valdomo turto vertės didinimo, turto generuojamos grąžos bei pelningumo rodiklius, siekiant užtikrinti efektyvų valstybės turto valdymą ir naudojimą.
*Atsisakyti miškų urėdijų veiklai nebūtino turto (pastatų) ir perduoti jį Valstybės turto fondui privatizuoti.
*Peržiūrėti VĮ miškų urėdijų kitų veiklų ir paslaugų teikimo tikslingumą vertinant pelningumo požiūriu.
*Centralizuoti dalį miškų urėdijų funkcijų Generalinėje miškų urėdijoje, tokių kaip:
· bendros IT sistemos kūrimas ir palaikymas;
· vidaus audito vykdymas;
· bendros prekybos apvaliąja mediena elektroninės sistemos kūrimas ir prekybos organizavimas.
Šios priemonės padidintų valstybinių miškų sistemos veiklos operatyvumą, skaidrumą, viešumą, specialistų skaičių sumažintų 200, o kasmetines veiklos išlaidas – per 10 mln. Lt.

VŽ info
Numatomų įgyvendinti priemonių ekonominis rezultatas
*Valstybinių miškų sektoriaus mokesčiai į valstybės biudžetą (dividendai) padidėtų 20 mln. Lt (nuo 46 mln. Lt iki 66 mln. Lt).
Iš jų:
*dėl miško kirtimo apimties padidėjimo – 7,4 mln. Lt;
*dėl 5% minimalios privalomos pelno normos nustatymo – 0,6 mln. Lt;
dėl pelno mokesčio tarifo padidinimo iki 50% – 12 mln. Lt.
*Centralizavus dalį miškų urėdijų funkcijų Generalinėje miškų urėdijoje ir atsižvelgiant į šalies ir valstybinių miškų sektoriaus ekonominę būklę, peržiūrėjus VĮ miškų urėdijoms tvirtinamas miško atkūrimo, apsaugos ir tvarkymo darbų privalomąsias normas ir laikinai sumažinus kai kurių darbų (kelių tiesimo ir remonto, rekreacijos ar kitų miško infrastruktūros objektų įrengimo ir tvarkymo, valstybinės reikšmės miškų
teisinės registracijos ir kt.) apimtį, sumažėtų miškų urėdijų veiklos sąnaudos, atitinkamai padidėtų šių įmonių pelningumas ir miškų urėdijų sumokamas pelno mokestis.
Šaltinis: VŽ

VŽ skaičius
1,06 mln. ha
Tiek šiuo metu valstybinių miškų sistema valdo valstybinės reikšmės miškų.

VŽ skaičius
42
Tiek šiuo metu Lietuvoje yra urėdijų.

Valstybinių miškų sektoriaus veiklos rezultatai, mln. Lt
2007 m. 2008 m. 2009 m. 2010 m. * 2011 m**
Pajamos (mln. Lt) 515 477 353 400 435
Išlaidos (mln. Lt) 424 462 348 380 395
*prognozė
** prognozė, įgyvendinus siūlomas priemones
Šaltinis: Generalinė miškų urėdija

„Respublika“ komentuoja:

Skaitydamas skurdžią informaciją apie siūlomą valstybinių įmonių turtą kontroliuojančią bendrovę “Visuomis Company Holding”, neradau nė vieno motyvuoto argumento, kam tokią bendrovę reikėtų steigti. O teiginiai, kad tuo siekiama, “kad pati visuomenė iš to valdomo turto gautų kur kas daugiau naudos”, “jeigu įgyvendintume bent pradžią tų principų, apie kuriuos viešai kalbame, tikimės, kad biudžeto pajamos pasipildytų keliais šimtais milijonų litų”, man kaip vadovui kelia labai plačią šypseną.

Kas atliko skaičiavimus ar studijas, kad tai galėtų teigti?

O teiginys, kad bendrovę valdytų 7 nepriekaištingos reputacijos vadovai – profesionalai, kurie toliau liktų savo aukštuose postuose kitose kompanijose, tačiau periodiškai spręstų strateginius valstybės turto valdymo klausimus, daugiau iš fantastinės literatūros, negu iš šiuolaikinio strateginio valdymo autoritetingiausių autorių leidinių.

Jeigu turime pinigų ir laiko eksperimentuoti su dar vienu “liūtuku” – prašau. Bet iš anksto noriu perspėti, kad iš to nieko gero neišeis, nebent tuo siekiame kažkokių kitų, nuo visuomenės slepiamų tikslų. Tai prieštarauja elementariems vadybos dėsniams ir logikai.

Pirma, tai neleidžia atskirti turto valdymo nuo politikos. Jau renkant ar skiriant valdybą procesas tampa politizuotas. Antra, parodykit bent vieną profesionalą, kuris dirbtų už dyką. Trečia, toks darinys dar labiau mažina atsakomybę ir efektyvumą. Ir ketvirta, Lietuva negali lygiuotis savo demokratine patirtimi ir žmonių mentalitetu dirbti visuomenės naudai altruistiškais pagrindais su Švedija, Suomija ir kitomis išsivysčiusiomis šalimis, kur šie procesai vykdomi ir puoselėjami šimtmečius.

O švedų konsultantų “Detter&Co” parengti siūlymai gal ir tiktų Švedijai, bet ne Lietuvai. Jų palyginimai su krepšinio komandos vadyba daugiau negu nevykę. Už krepšinio komandos rezultatus atsako vyr. treneris, iš jo ir reikalaujama.

Iš ko pareikalausi atsakomybės dėl blogų valstybinės įmonės rezultatų? Iš “profesionalų” valdybos, dirbančios visuomeniniais pagrindais, ar iš įmonės administracijos? Patys suprantate, kad kaltų nebus.

Konsultantai už šiuos pasiūlymus tikriausiai susišlavė gražaus pinigėlio, o Lietuvos specialistai ir akademinė bendruomenė vėl liko neišnaudota ir nustebusi.

Kita vertus, kas šiandien trukdo valstybinių įmonių vadovus ir jų valdybas rinkti ne politizuotai, o kaip profesionalus, atsisakyti melžti valstybines įmones politiniams ir partijų išlaikymo tikslams. Optimizuoti valdomą turtą atsikratant pasyvų (poilsinių, vadinamųjų mokymo centrų, viešbučių ir sanatorijų). Šis turtas tik pravalgo uždirbtą pelną, o išlaikomos tik dėl tų pačių valdininkų ir politikų privilegijų. Optimizuoti valdymą, atsisakant dirbtinai sukurtų etatų partiniams draugeliams, giminėms ir “švogeriams” įdarbinti. Suformuoti ir pateikti konkrečias užduotis įmonių vadovams ir pareikalauti atsakomybės. Rezultatas tikrai turėtų būti geresnis.

Grįžtant prie Dago Deterio (Dag Detter) paminėtų krepšinio terminų, krepšinio klubo valdyboje visi krepšinio specialistai ir siekia geriausių rezultatų, už kuriuos atsakingas vyr. treneris. Esant tokiam diversifikuotam valstybės valdomam turtui, pradedant sveikatos apsauga, paštu, elektros energijos gamyba, paskirstymu, atomine energetika, miškais ir t.t., taip pat įmonėse, kur valstybė turi kažkiek akcijų, strateginius sprendimus turės priiminėti septyni profesionalai visuomenininkai – visų galų specialistai.

Šioje vietoje nuoširdžiai palinkėčiau siūlytojams geriau žiūrėti krepšinio rungtynes ir džiaugtis pergalėmis, nesikišant į komandų valdymą. O valstybės turto valdymo nepolitizuoti ir nekurti pseudostruktūrų, bet pareikalauti rezultatų. Vien pardavus nereikalingą valstybinėms įmonėms, Vyriausybei, ministerijoms ir departamentams priklausantį nekilnojamąjį ir kitokį turtą, kuris nekuria pridėtinės vertės, gautume didesnę naudą, nei minima, sukūrus supermonstrą “Visuomis”.

Bet gal šios bendrovės kūrimas turi visai kitų tikslų, kuriuos norima nuslėpti nuo visuomenės. Ne be reikalo neefektyvumu kaltinamos miškų urėdijos, kurios tik dividendų į valstybės biudžetą sumoka daugiau negu visas valstybės valdomas turtas. Bet miškai – kita tema su labai aiškiomis interesų grupėmis

Naujienų agentūra BNS praneša:

Daugiausia valdančiųjų koalicijoje atstovų turinti konservatorių-krikdemų frakcija atsiriboja nuo komentarų apie Vyriausybės siūlomą valstybės turto valdymo reformą ir holdingo „Visuomis“ idėją.

Taip elgtis trečiadienį vykusiame frakcijos posėdyje parlamentarų paprašė ir pats premjeras Andrius Kubilius.

Seimo nariai savo ruožtu pareikalavo detalios informacijos apie kitų šalių patirtį valstybės turto valdymo klausimu.

Po tris valandas vykusios diskusijos, kurios metu frakcijoje buvo pristatytas valstybės turto valdymo reformos projketas, premjeras neigė, kad jam ir ūkio ministrui Dainiui Kreiviui nepavyko frakcijos narių įtikinti pritarti skubiai valstybės turto valdymo reformai ir dėl to jau kitais metais sutaupyti nemažai biudžeto lėšų.

„Mes to (įtikinti – BNS) ir nesiekėm. Šiandien pradėjome diskusijas, jos tęsis toliau. Nesiekėme jokių galutinių sprendimų, neatsinešėme jokių teisės aktų projektų. Užduodama labai daug konkrečių klausimų, į kuriuos, sutarėme, visi kartu ieškosime atsakymų pratęsę diskusiją. Ir išsidiskutavę iki galo, galėsime apsispręsti, kokį modelį turime įgyvendinti, kad įmonių turtas būtų valdomas efektyviau“, – po frakcijos posėdžio žurnalistams sakė premjeras.

A.Kubilius pareiškė iš valstybės turto valdymo reformos „vaisių“ tikįs jau kitąmet – dėl geresnio valstybės turto valdymo 2011 -ųjų biudžete ketinama numatyti mažiau išlaidų.

„Ir numatysime, nematau, kodėl neturėtume nenumatyti, visi supranta, kad lieka deficito iššūkiai, riekia mažinti jį, nelabai bėra išlaidų, kurias būtų galima dar sumažinti, nelabai norisi didinti mokesčių, todėl papildomos įplaukos iš geresnio valstybės turto valdymo yra vienas iš pajamų šaltinių“, – tvirtino ministras pirmininkas.

Pasak jo, iki galutinių sprendimų dar esą nemažai laiko. „Yra įvairių nuomonių – ar reikia bendro holdingo, ar nereikia, tuos dalykus diskutuosime“.

A.Kubilius planuoja iki biudžeto pateikimo ir svarstymo Seime galutinis sprendimas dėl efektyvaus valstybės turto valdymo bus priimtas.

D.Kreivys tvirtino išgirdęs, jog „visi frakcijoje mano, kad principai (valstybės turto valdymo reformos – BNS) yra universalūs“.

„Jeigu valstybės valdomas sektorius per 20 metų nebuvo reformuotas, yra reliktas tam tikras, nėra taip lengva kažką keisti“, – sakė ministras.

Vyriausybė Ūkio ir Finansų ministerijas yra įpareigojusi parengti valstybės turto valdymo strategiją.

Padėti formuluoti strategijos gaires pasamdytas švedų ekspertas Dagas Detteris (Dagas Deteris), atlikęs valstybės turto valdymo reformas Švedijoje ir kitose šalyse, pasiūlė iš ministerijų ir kitų įstaigų perimti visą valstybės valdomą komercinį turtą ir atiduoti jį naujai įkurtai kontroliuojančiai bendrovei.

Tačiau nei Prezidentūra, nei ai kurie konservatorių partneriai valdančiojoje koalicijoje kol kas neskuba reikšti paramos planuojamam kurti valstybės turto valdymo holdingui „Visuomis“.

MP Bank atlikta taupymo ir investavimo priemonių Lietuvoje analizė atskleidė gyventojų įpročius, kurie dabartinėmis rinkos sąlygomis jiems yra neoptimalūs. Tai pirmiausia lemia sumažėjusios palūkanos už populiariausią taupymo ir investavimo priemonę – indėlius.

Per metus gyventojų indėlių likučiai bankuose išaugo 1,4 milijardu litų ir 2010 metų viduryje pasiekė 24,4 mlrd. Lt. Bendra indėlių suma bankuose (be kredito įstaigų) pasiekė rekordinę 43 milijardų litų sumą. Tačiau augančios indėlių sumos nereiškia daugiau palūkanų pajamų. Šių metų antrąjį ketvirtį indėlininkai bankuose uždirbo 244 milijonais litų mažiau palūkanų nei tą patį ketvirtį pernai, tai reiškia 31 proc. sumažėjimą.

Lėšos investiciniuose fonduose augo sparčiausiai ir per metus padidėjo 361 mln. Lt arba 84 procentais, prie to labiausiai prisidėjo rinkų kilimas. Taip pat augo investicinio gyvybės draudimo, investicijų į akcijas bei trečios pakopos pensijų fondus sumos, atitinkamai 43, 24 ir 18 procentų.

Ryškiausiai sumažėjo investicijų į susietas obligacijas vertė, kuri per metus krito 1,27 milijardu litų arba 70 procentų. Tai lėmė didelių sumų išpirkimai, kai naujos investicijos į susietas obligacijas buvo žymiai mažesnės.

“Sumažėjusios indėlių palūkanos gyventojus gali paskatinti didesnę dalį lėšų skirti aukštesnį pelningumą galinčioms pasiekti investicijoms”, – teigia Mindaugas Vaičiulis, MP Bank filialo Baltijos šalyse Turto valdymo departamento vadovas. – “Nustatant aukštesnio pelningumo investicijų dalį visame taupymo ir investavimo priemonių portfelyje reikia atsižvelgti į investavimo laikotarpį, požiūrį į riziką bei kitas asmenines aplinkybes

Tarptautinės vadybos ir konsultacijų bendrovės “Hay Group” dvyliktus metus atliekamas Lietuvos atlyginimų rinkos tyrimas parodė, kad nuo 2009 m. gegužės mėn. iki 2010 m. gegužės mėn. toje pačioje pareigybėje dirbančių žmonių atlyginimai vidutiniškai sumažėjo 2,3 procento. Kitais metais atlyginimų didinimo neplanuoja daugiau nei pusė įmonių.

“Nors pastaraisiais metais Lietuvoje atlyginimai nebuvo mažinami drastiškai, šie pasikeitimai Lietuvą išskiria iš kitų Europos šalių, kuriose, išskyrus Baltijos valstybes ir Airiją, atlyginimų rinkos pokyčiai yra teigiami”, – sakė Hay Group generalinė direktorė Baltijos šalims Neda Songinaitė.

Pasak N. Songinaitės, Lietuvos atlyginimų rinkoje atlyginimai keitėsi skirtingai: kai kuriose bendrovėse atskirų darbuotojų fiksuoti atlyginimai buvo mažinami apie 20-30 proc., o kitose pavieniams darbuotojams jie didėjo iki 10-15 procentų.

Šiais metais “Hay Group” tyrimas rodo du ekstremumus – daugiausiai mažėjo darbininkų (vidutiniškai 4 proc.) ir aukščiausio lygio vadovų (vidutiniškai 4 proc.) atlyginimai. Mažinimas rečiau palietė specialistų ir žemesnio lygio vadovų atlygimus. Mažinimą vykdė ir tarptautinės, ir lietuviško kapitalo įmonės.

“Vis dėlto lazda visuomet turi du galus: sumažinus atlyginimą, atsiranda didelė rizika, kad siūlomas užmokestis žmonėms tampa nepatrauklus. Taigi, kyla dilema – dirbti ir netekti socialinių lengvatų bei galimybės užsidirbti nelegaliai ar naudotis bedarbio statusu. Šiame kontekste nestebina ir darbdavių atsiliepimai apie sunkumus ieškant tinkamų darbuotojų, ir pranešimai apie didėjančią emigraciją. Aišku viena – ateityje įmonėms teks peržiūrėti darbininkų atlyginimus, nes darbo jėgos, ypač kvalifikuotos ims dar labiau trūkti”, – sako N. Songinaitė.

Atlyginimų rinkos tyrimas taip pat atskleidė didėjančią takoskyrą tarp tarptautinio ir lietuviško kapitalo įmonių atlyginimų. Remiantis tyrimo duomenimis, vidutinis skirtumas tarp toms pačioms pareigybėms mokamų atlyginimų lietuviško ir tarptautinio kapitalo įmonėse sudaro 24 procentus. Nuo praėjusių metų jis padidėjo 7 procentiniais punktais.

Sunkmetis išryškino atlyginimų valdymo skirtumą: vakarietiškas vadybos tradicijas iš motininių įmonių perėmusiose tarptautinio kapitalo bendrovėse atlygimai buvo valdomi nuosekliau. Toje pačioje pareigybėje dirbančių žmonių atlyginimai mažėjo vidutiniškai 1,2 procento. Mažiau vadybinės patirties spėjusiose sukaupti lietuviškose kompanijose atlyginimai sumažėjo vidutiniškai 4,2 procento.

“Tarptautinio kapitalo įmonėse atlyginimai buvo keičiami dėsningiau. Tuo tarpu lietuviškos kompanijos tai darė labiau chaotiškai. Užsienio kapitalo įmonės daugiausiai mažino atlyginimus darbininkams ir žemesnio lygio tarnautojams – apie 3 proc., o brandiems specialistams atlyginimai netgi ūgtelėjo vidutiniškai 0,5 proc. Tai atskleidžia įmonių vadybos brandumą ir suvokimą, kad būtent nuosmukio laikotarpiu organizacijoms būtina išlaikyti kvalifikuotus specialistus, kurie užtikrina ilgalaikę kuriamąją vertę”, – sako N. Songinaitė.

Lietuviško kapitalo įmonėse atlyginimai buvo mažinami visų lygių darbuotojams. Priklausomai nuo pareigybės lygio, tose pačiose pareigose išlikusiems darbuotojams fiksuoti atlyginimai mažėjo vidutiniškai nuo 2 iki 10 procentų. Ekspertai pastebi, kad tarptautinės kompanijos atlyginimų mažinimo atvejais atsižvelgė į daugiau veiksnių, kurie turi įtakos atlyginimams – darbuotojo atlyginimo lygį, darbo rezultatus, jų atlikimo kokybę, darbuotojo potencialą. Vietinio kapitalo bendrovės šiuos dalykus vertina rečiau, nes neturint tinkamų technologijų, atlyginimų valdymo įrankių bei nuoseklių atlyginimų politikų, joms daug sunkiau priimti diferencijuotus atlyginimų valdymo sprendimus.

Analitikai pastebi, kad lietuviškos ir užsieninio kapitalo įmonės skirtingai traktuoja kintamąją atlyginimų dalį. Lietuviškose bendrovėse kintamasis atlyginimas ne retai tampa baudžiamaja, o ne skatinamaja priemone – jis išmokamas, jei darbuotojai neprasižengia. “Tokiu atveju įmonės įvertina tik trumpalaikę finansinę riziką, pamiršdamos apie tai, kad tą pačią riziką galima sumažinti motyvuojant darbuotojus geram darbui, o ne baudžiant už pražangas, nekalbant jau apie tokius svarbius dalykus kaip darbuotojo lojalumas, įsitraukimas, rezultatyvumas”, – sako N. Songinaitė.

Pasak “Hay Group” ekspertų, darbdaviai kol kas atsargiai galvoja apie atlyginimų didinimą ateinančiais metais, jie atidžiai analizuoja rinkos pokyčius. “Darbo rinkos atsigavimas ir atlyginimų augimas visada užtrunka, jis neprasideda iš karto, vos pagerėjus ekonominei situacijai. Todėl šiemet dauguma darbdavių teigė planuojantys laikyti darbuotojų atlyginimus “įšaldytus” ir stebi savo bei rinkos finansinius rezultatus”, – sako N. Songinaitė. 58 proc. tyrime dalyvavusių įmonių neketina koreguoti bazinių atlyginimų per ateinančius metus, o 41 proc. planuoja juos didinti vidutiniškai 4 proc. Prognozuojama, kad fiksuoti atlyginimai mažiausiai kils darbininkams – vidutiniškai 0,3 procento. Atlyginimo augimo gali tikėtis geriausi įmonės darbuotojai – jų atlyginimai augs vidutiniškai 2 procentais.

“Hay Group” 2010 metais atliktame tyrime dalyvavo 214 Lietuvos įmonių iš įvairių veiklos sektorių ir buvo išanalizuoti daugiau nei 59 tūkst. darbuotojų atlyginimai. Tyrime buvo analizuojami atlyginimų pokyčiai, įvykę per laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. gegužės 1 d.

"Veido" archyvas

Vokietijos ekonomiką netikėtai aukštai kilstelėjo atsigavusi automobilių pramonė ir jų eksportas

Šiemet tikrovė pateikė staigmenų ir pasišaipė iš prognozuotojų: paskelbus pusmečio ir antrojo ketvirčio rezultatus paaiškėjo, kad BVP augimo lyderių ir pralaimėtojų ieškota visai ne ten.

Vokietija. Sparčiausias ekonomikos augimas nuo 1991-ųjų.

Austrija. Sparčiausias ekonomikos atsigavimas nuo ekonominės krizės pradžios.

Lietuva. Didžiausias ekonomikos augimas visoje Europos Sąjungoje.

Indonezija ir Turkija. Vienas sparčiausių ekonomikos šuolių pasaulyje.

Bet yra ir kita medalio pusė, esama ir liūdnų žinių. Štai Japonijoje ekonomikos plėtra netikėtai sulėtėjo. JAV ji kyla ne tiek, kiek tikėtasi. Vengrijoje apskritai nekyla, o Bulgarijos ir Latvijos ekonomika toliau grimzta žemyn.

Skirtingos pasaulio šalys viena per kitą skelbia netikėtus pusmečio ir antrojo ketvirčio rezultatus ir glumina galų nebesuvedančius ekonomistus bei ekspertus, kurių prognozės arba buvo viršytos, arba pasirodė per daug optimistinės.

Pavyzdžiui, mūsų Finansų ministerija prognozavo, kad metinis šalies BVP augs 1,6 proc., o Tarptautinis valiutos fondas žadėjo 2 proc. augimą. Paaiškėjo, kad kol kas apsirinka ir vieni, ir kiti: Lietuvos atsigavimas (bent jau ketvirtinis) buvo didžiausias Europos Sąjungoje. Štai ES statistikos agentūros “Eurostat” duomenimis, per antrąjį šių metų ketvirtį Lietuvos ekonomika ūgtelėjo 2,9 proc., tuo tarpu visos ES BVP padidėjo tik 1 proc., o JAV BVP per ketvirtį – tik 0,6 proc.

Europoje arčiausiai Lietuvos pagal antrojo ketvirčio BVP augimą buvo tik Vokietija ir Estija, šalys, dėl kurių analitikai taip pat gerokai apsiriko – gerąja prasme. Tarkime, analitikai prognozavo, kad Vokietijos ūkio ketvirčio prieaugis balandžio–birželio mėnesiais sieks vidutiniškai 1,4 proc. O paaiškėjo, kad, Vokietijos federalinės statistikos tarnybos duomenimis, bendrasis vidaus produktas antrąjį 2010 metų ketvirtį, palyginti su ankstesniu, padidėjo 2,2 proc. Tuo tarpu lyginant su praėjusių metų antruoju ketvirčiu, šis prieaugis, pakoreguotas atsižvelgiant į infliaciją, sudarė 4,1 proc., nors prognozuotas tik 2,6 proc. augimas.

Nelabai kas tikėjosi ir palyginti spartaus Austrijos ūkio atsigavimo.

Vis dėlto vienas didžiausių teigiamų netikėtumų visame pasaulyje – Indonezijos ir Turkijos ekonomikos stebuklai. Kad ir kokį ekonominį rodiklį paimtume, šios dvi valstybės šiemet lenkia kitas besivystančias ekonomikas ir net daugelio liaupsintas vadinamąsias BRIK šalis – Braziliją, Rusiją, Indiją ir Kiniją.

Tiesa, Kinija vis dar tebėra nenurungiama lyderė pagal BVP augimą, kuris antrąjį ketvirtį, palyginti su pirmuoju šių metų ketvirčiu, siekė 10,3 proc., tačiau ir Indonezijos ekonomika antrąjį ketvirtį kilo 6,2 proc., o jos nekilnojamojo turto indeksas per pusmetį šoktelėjo 22 proc., (Turkijos – 13 proc.,) ir birželį buvo didžiausias šalies istorijoje bei didesnis už Kinijos.

Be to, Indonezijos akcijos šiemet tapo brangiausios tarp visų besivystančių šalių, tad investuotojai, vos sulaukę pusmečio rezultatų, suskubo investuoti į šią šalį, tikėdamiesi dar didesnio augimo ir uždarbio.

Nemalonios staigmenos

Vis dėlto kai kurioms šalims pirmasis pusmetis bei antrasis ketvirtis buvo kur kas prastesni, nei tikėtasi.

Pirmiausia verta paminėti šalis, į kurias buvo dedama daugiausiai vilčių. Europoje tai Latvija ir Bulgarija, kurioms, kaip prognozuota, antrąjį ketvirtį turėjo pavykti galutinai įveikti recesiją. Deja, nieko panašaus neįvyko.

"Veido" archyvas

Niekaip iš duobės neišlipančios Latvijos gyventojai plakatuose skelbia nenorintys nieko daugiau, tik kaip nors išgyventi

Per antrąjį šių metų ketvirtį sukurtas Latvijos bendrasis vidaus produktas buvo vos 0,1 proc. didesnis nei pirmaisiais metų mėnesiais. Skaičiuojant palyginamosiomis kainomis, jis buvo net 3 proc. kuklesnis nei prieš metus, o įvertinus sezoniškumą Latvijos ūkio metinis nuosmukis šiemet balandį–birželį siekė dar daugiau – 3,9 proc.

Dar viena nelaimėlė – Bulgarija. Jos BVP antrąjį ketvirtį, palyginti su pirmuoju, pakilo 0,1 proc., o palyginti su tuo pat laikotarpiu 2009 m., smuko 1,5 proc.

Niekuo nenudžiugino ir Vengrijos ekonomika. Jos BVP antrąjį ketvirtį, palyginti su pirmuoju, kai šalis šiaip ne taip įveikė recesiją, nepakito, o tai reiškia, kad nė kiek neūgtelėjo.

Nuliūdino ekonomistus ir Ispanija, paskutinė tarp didžiųjų šalių tik pirmąjį šių metų ketvirtį įveikusi recesiją.

Paaiškėjo, kad antrąjį ketvirtį, palyginti su ankstesniu, jos BVP paūgėjo vos 0,2 proc., o jei lygintume su tuo pačiu laikotarpiu pernai, netgi sumenko 0,2 proc. Tad dabar ekonomistai jau ėmė Ispanijai prognozuoti smukimą, metų gale galintį siekti net 0,6 proc.

Na, o žvelgiant į kitus žemynus akis nori nenori kliūva už Japonijos. Turint omenyje, kad pirmąjį šių metų ketvirtį šalis buvo gerokai viršijusi ekonomistų prognozes, žadėjusias 2,3 proc. BVP augimą, o šis siekė 4,4 proc., dabar Japonijai sekasi palyginti prastai. Balandžio–birželio mėnesiais jos ekonomika augo lėčiausiai per tris ketvirčius ir šis augimas tesiekė vos 0,4 proc.

Varomoji jėga – eksportas, gamyba ir vartojimas

Ekonomistai iš esmės sutaria, kad tiek itin gerus, tiek prastus rezultatus lėmė tai, kaip valstybėms pavyko atgaivinti eksportą, vartojimą ir gamybą.

Kad tuo įsitikintume, pakanka pažvelgti į Kazachstano pavyzdį. Šios šalies eksportas pirmąjį pusmetį, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, padidėjo net 72,2 proc., iki 29,6 mlrd. JAV dolerių. Vien naftos Kazachstanas per pirmus šešis mėnesius eksportavo 51,5 proc. daugiau nei prieš metus, dujų – 11,2 proc. daugiau. Visa tai lėmė, kad šios šalies ūkis per pusmetį augo apie 6,5 proc.

Rusijai 5,2 proc. solidesnę nei prieš metus ketvirčio ūkio plėtrą taip pat daugiausia lėmė atsigaunantis dujų eksportas, kuris balandžio–birželio mėnesiais buvo 15,8 proc. didesnis nei prieš metus. O Ukraina po recesijos sėkmingai atsigauna dėl didėjančio akmens anglių ir ypač elektros energijos eksporto, kuris sausio–liepos mėnesiais buvo 28 proc. didesnis nei prieš metus.

Tos pačios priemonės už plaukų ištempė ir kitas valstybes. Pasak Vokietijos statistikos tarnybos “Destatis”, netikėtai didelį augimą skatino būtent eksportas. Ir Lietuvos ekonomikos augimą, Tarptautinio valiutos fondo atstovų vertinimu, lėmė atsigaunantis šalies eksportas.

Tuo tarpu prastų rezultatų sulaukusioms valstybėms koją labiausiai pakišo arba nedidėjantis vartojimas, arba šlubuojanti gamyba. Štai Bulgarijos nacionalinio statistikos instituto duomenimis, šalies ūkio smukimą lėmė ne kas kita, kaip 1,7 proc. sumažėjęs aktyvumas paslaugų sektoriuje ir 0,3 proc. smukusi apdirbamosios pramonės gamyba.

Prancūzijoje augimą, siekusį 0,6 proc., stabdė smukusi automobilių pramonės bei elektros ir dujų gamyba. Graikijos problema – kad pramonės gamyba per pirmąjį pusmetį, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, smuko 5,8 proc.

Kinijoje stiprėja nerimas dėl to, kad pramonės gamyba liepą augo lėčiausiai per 11 mėnesių. Be to, sulėtėjo mažmeninės prekybos apyvartos didėjimas, o kreditavimo apimtys nepateisino lūkesčių ir buvo dar mažesnės, nei prognozavo didžiausi pesimistai.

Toliau klimpsta į skolas

Praėjusią savaitę, be BVP augimo (ar smukimo) rodiklių, buvo paskelbti ir dar vieni rezultatai. Tai skolininkų sąrašai. O jie, bent jau reitingų agentūrų vertinimu, ne ką mažiau iškalbingi už “Eurostat” statistiką.

Taigi iš TVF, Pasaulio banko ir Europos centrinio banko ataskaitų matyti, kad valstybės, tiek atsigaunančios, tiek stypčiojančios vietoje, vis giliau klimpsta į skolas. Tarkim, Rumunija pastarąjį pusmetį buvo didžiausia TVF skolininkė. Jai įkandin nedaug atsilikdamos eina Ukraina ir Vengrija.

Pasaulio bankui daugiausiai skolingos Kinija (12,9 mlrd. JAV dol.), Brazilija (11,3 mlrd.) ir Indija (10,8 mlrd.).

Skolininkų gretas gausina ir Europos centrinis bankas (ECB), skolinantis kitų šalių finansinėms institucijoms.

Paaiškėjo, kad daugiausiai ECB prasiskolinę Graikijos bankai – jie šiai institucijai pirmąjį pusmetį buvo skolingi iš viso 78,1 mlrd. eurų. Antroje vietoje Airija, kurios bankai skolingi 54,3 mlrd. eurų. Toliau rikiuojasi Portugalija ir Ispanija, nors sprendžiant iš liepos mėnesio galima numanyti, kad pastaroji išsiverš į pirmąsias gretas, o tai labai rimtas signalas tiek investuotojams, tiek ekonomistams.

Juk Ispanijos bankai iš ECB liepą pasiskolino rekordinę 130,2 mlrd. eurų sumą, kuri sudaro beveik 30 proc. visų ECB suteiktų paskolų, siekiančių 447,5 mlrd. eurų.

Lietuvos statistikos departamentas skelbia, kad 2010 m. antrąjį ketvirtį, palyginti su 2009 m. antruoju ketvirčiu, bendrasis vidaus produktas padidėjo 1,1 procento.

Bendrasis vidaus produktas 2010 m. antrąjį ketvirtį siekė 24286,4 mln. litų to meto kainomis ir, palyginti su 2009 m. antruoju ketvirčiu, padidėjo 1,1 procento (1 pav.), o palyginti su pirmuoju 2010 m. ketvirčiu – 6,6 procento (pokyčiai įvertinti naudojant grandininę pridėtinės vertės apimtį).

2010 m. antrąjį ketvirtį teigiami pramonės ir paslaugų įmonėse sukurtos pridėtinės vertės pokyčiai padengė bendrosios pridėtinės vertės mažėjimą statybų sektoriuje. Transporto, pramonės ir didmeninės prekybos įmonėse sukurtos pridėtinės vertės padidėjimas lėmė teigiamą bendrojo vidaus produkto pokytį.

Per pirmąjį šių metų pusmetį sukurta 44814,3 mln. litų bendrojo vidaus produkto, 0,9 procento mažiau nei per 2009 m. pirmąjį pusmetį (pokyčiai įvertinti naudojant grandininę pridėtinės vertės apimtį).

Statistikos departamento duomenys

„Džiaugiuosi ekonomikos atsigavimo rezultatais. Tai patvirtina, kad einame teisinga kryptimi, Lietuvos ūkis kopia iš krizės, ekonomikos skatinimo planas veikia. Dar reikia tolesnių mūsų pastangų ir laiko, kad įveiktume nedarbą bei biudžeto deficito iššūkius. Tada sausus statistikos augimo skaičius daug labiau pajus ir visi Lietuvos žmonės.“, – teigė A. Kubilius.

Pasak Premjero, nedarbo lygis Lietuvoje, nors ir yra mažiausias Baltijos šalyse, išlieka itin aukštas, tad Vyriausybė ir toliau aktyviai skatins naujų darbo vietų kūrimą, užsienio investicijų pritraukimą bei biurokratinių suvaržymų verslui mažinimą.

Premjero patarėjas Mykolas Majauskas, vertindamas paskelbtus statistinius duomenis, pabrėžė, kad nepaisant ekonomikos atsigavimo biudžeto deficitas vis dar išlieka itin aukštas ir vienas didžiausių ES, todėl ir kitais metais turėsime konsoliduoti valstybės finansus reformuojant valstybės turto valdymą, kur atskleistas didelis neūkiškumas, kovojant su kontrabanda ir aktyviai skatinant smulkųjį bei vidutinį verslą.

Pasaulyje kaktomuša susidūrė dvi ekonominės vizijos. Viena, propaguojama JAV, tvirtina, kad norint atgaivinti ekonomiką viešajam sektoriui reikia kiek galima daugiau išlaidauti. Žinoma, šią poziciją besąlygiškai palaiko bankininkai ir finansiniai spekuliantai. Jie noriai skolina pinigus išlaidavimui ir pakankamai gerai uždirba iš viešojo sektoriaus, kai stagnuoja privatus verslas.

Kita sunkmečio pergyvenimo koncepcija vokiška, pagal kurią reikia taupyti, kiek galima labiau sumažinti biudžeto deficitą ir sparčiai mažinti valstybės skolą, apriboti bankų ir spekuliantų galimybes veikti ekonomiką. Nobelio premijos laureatas Paulas Krugmanas kaltina Vokietiją, kad jos taupumas gali sunaikinti švelnius ekonomikos atsigavimo daigus visame pasaulyje. Tuo tarpu Vokietijos centrinio banko vadovas (kuris 2011 m. gali perimti Europos centrinio banko vadovo postą) Axelis Weberis nėra tikras tuo, ką tvirtina P.Krugmanas.

Jis primena, kad legendinis Vokietijos kancleris Helmutas Schmidtas dar 1980 m. buvo patvirtinęs griežtą ilgalaikę taupymo programą. Vadinamieji nepriklausomi finansų ekspertai tada suskaičiavo, kad tai Vokietijos ekonomikos augimui kainuos 0,5 proc. BVP. Jie apsiriko. Nuo 1980 m. prasidėjo ryškus Vokietijos ekonomikos atsigavimas. Vokiečiai pastebėjo dėsningumą. Kuo piliečiai labiau pasitiki ekonomikos stabilumu ir sėkminga ateitimi, tuo jie pasiruošę daugiau išleisti. Ir priešingai – miglota valstybės finansų perspektyva, didelės valstybės skolos aptarnavimo išlaidos kuria nepasitikėjimo ekonomikos ateitimi perspektyvą.

Kuriuo požiūriu vadovautis Lietuvai? Kol kas premjeras Andrius Kubilius nepateikė realaus Lietuvos biudžeto konsolidavimo plano (valdininkų atlyginimų, įmokų į privačius fondus įšaldymas nėra naujos priemonės, nes jos galioja ir 2010 m., o pensinio mažiaus ilginimas iki 65-erių metų duos rezultatų “Sodros” biudžetui tik po kelerių metų).

Statistikos departamento duomenimis, 2009 m. atlyginimų mažėjimo išvengė dirbantieji monopolininkų, informacinių technologijų, ryšių bei švietimo srityse. Visur kitur atlyginimai mažėjo 2–21 proc. Ar monopolinių bendrovių darbuotojai sunkmečiu turėtų solidarizuotis su viešojo ar privataus sektoriaus darbuotojais ir susimažinti savo atlyginimus? Ar tikrai Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija turėtų monopolinėms įmonėms nustatyti tik abstraktų darbo užmokesčio fondą, ar ši komisija turėtų reguliuoti ir monopolinių įmonių vidutinius atlyginimų dydžius pagal šalies vidutinio darbo užmokesčio dydį ir taip mums leisti sumažinti elektros, dujų, komunalinių paslaugų, ryšių išlaidas?

Nei premjeras A.Kubilius, nei finansų ministrė Ingrida Šimonytė nebešneka apie būtinybę toliau mažinti valdininkų skaičių, atjunkyti nuo mokesčių mokėtojų pinigų ministerijas ir savivaldybes aplipusias viešąsias įstaigas. Lietuva turi daug rezervų tiek taupyti, tiek socialiai teisingesniems viešiesiems finansams subalansuoti, tik premjeras A.Kubilius kažkodėl nebenori jų matyti. Premjero žvilgsnis vėl krypsta į Lietuvos politinę mažumą – verslą ir privačiame sektoriuje dirbančių žmonių kišenę.

Vidurio ir Rytų Europos (VRE) šalys iki šiol gana gerai išgyveno finansinę krizę ir įrodė, kad plačiai paplitęs nerimas ir skepticizmas, vyravęs prieš metus, buvo perdėti. Atsigavimas jau įsibėgėja, todėl “UniCredit” ekonomistai didina prognozę dėl regiono BVP augimo 2010 m. nuo 2,8% iki 3,1%.

Turkijos (5,6%), Rusijos (3,4%) ir Slovakijos (3,5%) padėtis yra stabili, o kai kurioms kitoms šalims, pavyzdžiui, Kroatijai (-1,5%) ar Bulgarijai (-1,0%), išbristi iš recesijos bus sunkiau. Kitaip tariant, regione atsigavimas vyksta dviem pagreičiais. Pagrindinį pavojų kelia euro zona, kurios finansinė rinka vėl patiria įtampą, kurią sukėlė nerimas dėl valstybių skolų.

Nors panašu, kad ateinančiais mėnesiais šalių rezultatai ir toliau bus skirtingi, keli plėtros rodikliai, susiję su pramonine gamyba ir eksportu, patvirtina, kad atsigavimo tendencijos išlieka. Atsigavimas per pastaruosius tris mėnesius ypač paspartėjo Rusijoje ir Estijoje, įrodydamas didelį šių šalių potencialą. Kadangi paklausa Azijoje ir Vakarų Europoje vis dar didėja, eksportas tampa pagrindiniu plėtros regione šaltiniu. Iš to ypač daug naudos gaus šalys, kurios yra atviriausios pasauliniam prekybos ciklui. Iš kitos pusės, skirtumas tarp pasitikėjimo rodiklių ir tikrų produkcijos skaičių šiek tiek pagilėjo.

Verslo sektorius lenkia privatųjį sektorių

Dėl griežtų priemonių, įgyvendintų sprendžiant fiskalines problemas, ir vis dar didelio nedarbo lygio, privatus vartojimas išlieka nedidelis, todėl nesitikima, kad ateinantį ketvirtį ši situacija keisis. Priešingai, – skolinimo dinamika labai nežymi, o atlyginimų augimas dabar yra lėtesnis negu prieškriziniu laikotarpiu ir tai prisideda prie prastų mažmeninės prekybos sektoriaus rezultatų. Dėl šių priežasčių, vidaus vartojimas ir toliau turėtų lėtėti, o pagrindiniu ekonomikos atsigavimo ir greitėjančios pramoninės gamybos varikliu liks eksportas.

Namų ūkių sektorius vis dar silpnas

Vidaus rinkos atžvilgiu gera naujiena yra ta, kad kelios šalys imasi plačių infrastruktūrinių plėtros programų. Keli pavyzdžiai: Lenkija ir Ukraina ruošiasi 2012 m. organizuoti Europos futbolo čempionatą, Kazachstanas siekia modernizuoti savo infrastruktūrą, Rusija ruošiasi 2014 m. Sočyje vyksiančioms Olimpinėms žaidynėms, o Serbija taip pat vykdo kelis projektus. Dėl šių programų daugėja statybų, o jos palengvina “pagirias”, sukeltas ankstesnio statybų bumo. Apskritai kalbant, VRE regionas išlieka svarbiu ekonomikos plėtros varikliu, nes turi didelį potencialą ir lėtai, bet stabiliai atgauna pasitikėjimą po krizės padarinių.

Lietuvoje didėja ne tik mokesčiai ir nedarbas. Dar vienas reiškinys, tapęs karčia nūdienos tikrove, – ištįsusi šešėlinė ekonomika. Ir liūdniausia, kad kol kas nematyti jokių jos mažėjimo ženklų.

Gegužės mėnesį Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) užsakymu tyrimų bendrovės “Spinter tyrimai” atliktos reprezentatyvios apklausos duomenimis, beveik 40 proc. šalies gyventojų praėjusiais metais gavo šešėlinių pajamų (pinigų vokelyje, nesumokėjus ar nuslėpus dalį mokesčių, pvz., neįsigijus verslo liudijimo, neturint individualios veiklos pažymėjimo, nelegaliai pardavus cigaretes, degalus ar alkoholį).

Duomenys apie Lietuvos gyventojų gaunamas šešėlines pajamas papildo LLRI Lietuvos ekonomikos tyrimo metų pradžios duomenis, kad 2009-aisiais 37 proc. ūkio vienetų bent dalį savo veiklos vykdė pasitraukę į šešėlį. Manoma, kad 2010 m. ši dalis padidės iki 42 proc. To paties tyrimo duomenimis, 2009 m. šešėlinė ekonomika sudarė apie 24 proc. BVP, 2010-aisiais padidės iki 27 proc.

O kokie šešėlinės ekonomikos mastai kitose šalyse? Labiausiai ji išplitusi Pietų Europos šalyse: visų pirma Graikijoje (25 proc.), Italijoje (22 proc.), Ispanijoje ir Portugalijoje (19 proc.). Po jų eina Skandinavijos šalys, kuriose šešėlis sudaro apie 15 proc. BVP. Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje jis siekia apie 11 proc. BVP, o tarp skaidriausių šalių minima JAV (7 proc.), Šveicarija (8 proc.) ir Japonija (9 proc.).

Šešėlinės ekonomikos tyrinėtojai Larsas P.Feldas ir Friedrichas Schneideris ištyrė šešėlinę ekonomiką 30-yje šalių, priklausančių Tarptautinei ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai, ir padarė keletą išvadų. Jų vertinimu, didžiausios įtakos turi mokesčių dydis – kuo didesnis skirtumas tarp legalios darbo vietos kainos ir pajamų į rankas, tuo didesnė paskata įsidarbinti nelegaliai.

Tačiau dažnai net ir reikšmingas tiesioginės mokesčių naštos sumažinimas nepriverčia susitraukti šešėlio, nes mažinant mokesčius labai svarbu atsižvelgti į kitus veiksnius, tokius kaip reguliavimas, mokesčių sistemos sudėtingumas. Mokesčių ir reguliavimų mažinimas – daug veiksmingesnis būdas siekiant kovoti su šešėliu nei bet kokios baudžiamosios ir atgrasomosios priemonės. Autorių teigimu, mokesčių pakėlimas paaiškina apie pusę šešėlinės ekonomikos dinamikos, o mažiau šešėlio esama valstybėse, kuriose surenkama daugiau mokesčių taikant mažesnius jų tarifus.

Taip pat pabrėžiamas ir reguliavimo (ypač darbo rinkos) vaidmuo šešėlinei ekonomikai. Reguliavimas padidina darbo vietos kainą, ir nors ši kaina lyg karšta bulvė gali būti permesta darbuotojui, ji sukuria papildomą paskatą dirbti šešėlyje. Šalys, turinčios griežtesnį darbo santykių reguliavimą, turi ir didesnę šešėlinės ekonomikos dalį.

Beje, šešėlinės ekonomikos dydis maždaug penktadaliu priklauso nuo tradicijos mokėti mokesčius. Juk mokesčių mokėjimas – savotiška sutartis, kuri sukuria teises ir pareigas ne tik mokesčių mokėtojui, bet ir mokesčių rinkėjui. Todėl mokesčių mokėjimo tradicija glaudžiai susijusi su tuo, kaip mokesčių mokėtojai suvokia valstybės paslaugų, teikiamų už jų mokamus mokesčius, kokybę. Mokesčius labiau linkstama mokėti tuomet, kai manoma, kad priimami teisingi politiniai sprendimai. Šis aspektas ypač aktualus Lietuvai. Akivaizdu, kad tai, kaip daro valdžia, dažniausiai skiriasi nuo to, kaip norėtų tvarkytis Lietuvos žmonės. Taigi prie polinkio nemokėti mokesčių nemažai prisideda pati valdžia ir netinkami jos sprendimai.

Daugumoje šalių pasirinktas kovos su šešėliu būdas buvo atgrasymas, t.y. bausmių didinimas ir galimybės jų išvengti mažinimas. Nors atgrasymas, kaip kovos su šešėline ekonomika būdas, pabrėžiamas tiek teorijoje, tiek plačiai taikomas praktikoje, pasak F.Schneiderio ir L.P.Feldo, nėra beveik jokių empirinių įrodymų, kad jis iš tiesių duoda rezultatų.

Šis tyrimas parodo daugybę tendencijų, bet kyla retorinis klausimas, ar visada reikia empirinių įrodymų ir kitų šalių klaidų apžvalgos tam, kad suprastume logiškus ir iš anksto aiškius valdžios sprendimų padarinius?

Lietuvai tinkamiausias minėto tyrimo teiginys yra toks: buvusios Sovietų Sąjungos šalys turi itin nuodingą didelių mokesčių ir reguliavimų naštos, mažos įstatymų įgyvendinimo viršenybės, didelio korupcijos masto ir iš to kylančio didelio šešėlio kokteilį. Belieka imtis tinkamų sprendimų.

Pastarųjų metų ekonominė politika primena Brauno dalelių judėjimą. Milžiniškas chaosas, neatpažįstamos vertybės ir didelis intensyvumas.

Konkrečių žmonių gyvenimuose būna daug sprendimų, kuriuos iš šalies stebint sunku suprasti. Juk žmogus – proto ir jausmo būtybė, turinti tik jam vienam žinomus prioritetus. Neverta net gaišti laiko, mėginant juos suprasti.

Kitaip su valdžios sprendimais. Negali į juos nekreipti dėmesio, nes valdžios sprendimai skirti mums visiems. Valdžią rinkome pagal vertybes, programas ir gebėjimą jas įgyvendinti. Jos tikslai buvo deklaruoti, įvardyti net kai kurie sprendimai. Taigi žmonės nori suprasti jų logiką ir turėti prognozuojamą ateitį. Jiems pakaktų valdžios sprendimuose rasti racionalaus grūdo, vertybių, identiteto, kalbų ir darbų atitikimo. Tada liberalai galėtų paaiškinti socialdemokratų sprendimus, socialdemokratai liberalų, žmonės – valdžios.

Iki šiol panašiai ir būdavo. Kartais kildavo abejonių dėl kairės ar dešinės ideologinio identiteto, bet kadangi būdavo nemažai racionalaus grūdo, padėtis buvo labiau prognozuojama. Šios kadencijos Seimo ir Vyriausybės priimamus ekonominius sprendimus, jų visumą sunku pavadinti prognozuojamais. Yra toks fizikinis reiškinys – Brauno judėjimas. Brauno dalelės visą laiką netvarkingai juda. Pakaitinus kūną, judėjimas suintensyvėja. Nuostabiausia tai, kad šis judėjimas niekada nenutrūksta ir jis yra itin chaotiškas.

Pastaraisiais metais vykdyta ekonominė politika primena Brauno dalelių judėjimą. Milžiniškas chaosas, neatpažįstamos vertybės, didelis intensyvumas. Neveiklumu Seimo ir Vyriausybės tikrai neapkaltinsi – sprendimų daug, kai kurie jų juda itin dideliu greičiu. Tačiau neaiški šių gausių judesių kryptis, ji neaiškėja net praėjus veiklos metams. Net jei amžiną politikų populizmą laikytum racionaliu elgesiu, racionalumo ir nuoseklumo ekonominėje politikoje vis viena nėra. Interesų buvimą dešiniųjų valdžia neigia, tuo labai norėtųsi ir patikėti.

Netvarkingoje ir neorganizuotoje Brauno ekonomikos politikoje pasitaiko dešiniųjų ideologiją ir vertybes atitinkančių racionalių sprendimų. Išsaugotas lito stabilumas, įvykdyta aukštojo mokslo reforma, pirmyn juda apskričių reforma. Jei ant šio aukuro reikėtų padėti auką, kurią valdžia įvardytų, pasistengtume suprasti jos prioritetus.

Bet tam, kad įvyktų aukštojo mokslo reforma, nereikėjo pradėti reguliuoti vaistų kainų. Kad būtų išsaugotas litas, nereikėjo sujaukti mokesčių sistemos, nes tai nedavė pajamų biudžetui. “Sodros” neišgelbėjo apkarpytos įmokos į kaupiamąsias pensijų sąskaitas ir “įsodrinti” autoriai. Ekonominio nuosmukio nesumažino energetikos nacionalizavimas, dominuojančios padėties rinkoje apibrėžimo pakeitimas, atsiskaitymų per trisdešimtį dienų reikalavimas, naktinės prekybos alkoholiu draudimas. Šie sprendimai nuosmukį pagilino, nors valdžia iki šiol tik su krize ir tekovoja. Jei šie dešiniųjų vertybėms prieštaraujantys, racionalumo stokojantys sprendimai priimti ne mainais, kaip dažnai nutinka kompromisų pasaulyje, jų paaiškinimo kaip ir nėra.

Kiekvieną netinkamo sprendimo pavyzdį galima nagrinėti atskirai. Pavyzdžiui, ko galėjo siekti liberalų ministras, siūlydamas reguliuoti vaistų kainas? Oficialiai aiškino, kad mažesnių kainų. Neklausė nei Konkurencijos tarybos, nei ekspertų perspėjimų, kad kainų reguliavimas nėra nei adekvati, nei efektyvi priemonė. Dabar, kai akivaizdu, kad tikslas nepasiektas, kitas liberalų ministras ketina… apskritai uždrausti pardavinėti dalį vaistų. Principų kova vyksta, o kas pagalvojo apie pacientą, kuris vieną dieną gali vaistinėje neberasti reikalingų vaistų? O juk turėtų būti paisoma vertybinių principų, neigiami kainų reguliavimo padariniai liberalui turėtų būti žinomi iš anksto.

Niekaip neįmanoma suprasti valdžios pozicijos žmogaus atžvilgiu. Pavyzdžiui, dirbančio žmogaus. Kol kas pataikaujama tik profsąjungoms, kurios vienija mažą dalį dirbančiųjų, ir nematoma, kad norintys ne politikuoti, o dirbti darbdaviai ir dirbantys žmonės gelžbetoninį Darbo kodeksą sutartinai ignoruoja. Rūpinamasi nedarbu, o bedarbių, norinčių patekti į darbo rinką, interesai apskritai likę užribyje – būtent šiems žmonėms labiausiai praverstų laisvesnis Darbo kodeksas. Susidaro įspūdis, kad geriausia Vyriausybės draugė – profsąjungų nomenklatūra, bet ne žmogus.

Tai, kad valstybinį socialinį draudimą valdžia laiko savaimine vertybe, rodo siūlymas didinti pensinį amžių. Žmogui blogai, bet ne sistemą keisime, o žmogų aukosime. Kokia valdžios pozicija verslininko atžvilgiu? Ji šneka apie verslo skatinimą, bet būtent verslą labiausiai apdėjo mokesčiais ir reguliavimais. Ypač smulkųjį – iš Lietuvos verslo žemėlapio šios valdžios pastangomis išbraukta individuali įmonė. Vilties suteikė klaidų atitaisymas, bet ne visos jos ištaisytos.

Galima būtų suprasti, kad rinkimų pergalė ir ekonomikos krizė gali trumpam sujaukti protus, bet judėjimas Brauno dalelių principu tampa šios Vyriausybės ir Seimo firminiu stiliumi. Praėjo metai, o ant ministrų stalų gula vis nauji Brauno ekonomikos projektai, kurie prasilenkia su vertybėmis, racionalumu, tikslais, net su populizmu. Pavyzdžiui, numatoma įteisinti fizinių asmenų bankrotą. Kam kalamas šis įstatymas, kuris dar būtų taikomas ir atgaline tvarka? Ar tik ne prasiskolinusiems magnatams, kurių skolos būtų nurašytos rizikuojant bankų indėlininkų saugumu? Būtų galima paaiškinti tokią poziciją, jei kas antrą dieną negirdėtume naujų Vyriausybės “kovų su oligarchija”. Ant stalo guli ir nauji mokesčiai – vėl progresiniai ir nekilnojamojo turto. Šiemet nuo naujų mokesčių saugo nacionalinis susitarimas, bet kitąmet jie gali būti įvesti. Galima manyti, kad nuo klaidų saugo susitarimai, jei tie patys susitarimai… nesaugotų nuo pribrendusio sprendimo palengvinti Darbo kodeksą.

Brauno ekonomikoje gyventi, žinoma, irgi galima. Prie nestabilumo žmonės prisitaiko: verslui registruoti pasirenka kitą šalį, santaupas laiko užsienio valiuta ir ne banke, pasistengia įgyti kitą pilietybę, emigruoja. Valdžia prikaišiojo pagalių į ratus visiems be išimties, daug kur – visai be reikalo. O juk ekonominė politika – ne fizika, čia ne Brauno dėsniai turėtų būti taikomi.