krize1

Ataskaitoje didžiausias dėmesys skiriamas Graikijai, Airijai ir Portugalijai, kurios naudojasi ES/TVF finansine pagalba, tačiau, pasak agentūros, kai kurios Baltijos valstybių patirtys gali būti naudingos ir Ispanijai.

Pasak Fitch, Baltijos valstybės (Lietuva, Latvija ir Estija), išgyvenusios staigų ekonomikos nuosmukį 2008-2009 metais, pademonstravo, kad nors ir sudėtinga, tačiau visgi įmanoma ištaisyti didelius makroekonominius disbalansus ir grįžti prie ūkio augimo, net ir esant fiksuotam valiutos kursui euro atžvilgiu.

Tuo pačiu Fitch pažymi, kad pasinaudoti Baltijos šalių patirtimi daugiausia galimybių turi ne Graikija ar Portugalija, bet Airija, kuri turi daugiau panašumų su šiomis valstybėmis – lankstesnę darbo rinką, atvirą ekonomiką bei patrauklią verslo aplinką.

Pranešime teigiama, kad nors Baltijos valstybėse įvykusi “vidinė devalvacija” buvo skausmingas procesas, tačiau jau 2011 metais  šių valstybių ekonomikos vėl ėmė sparčiai augti, o tam įtakos turėjo stiprus eksporto atsigavimas. Valstybės atgavo konkurencingumą ir pasitikėjimą jų mokumu.

Pasak Fitch, kai kurios euro zonos valstybės gali atkurti savo konkurencingumą vidutiniu laikotarpiu tik tuo atveju, jei pasinaudos Baltijos valstybių patirtimi ir sudarys prielaidas mažėti darbo užmokesčiui ir kainų lygiui.

Fitch primena, kad staigus ekonomikos nuosmukis lėmė Baltijos valstybių viešųjų finansų deficitus. Todėl ryžtingos savalaikės taupymo priemonės, apimančios valdžios sektoriaus atlyginimų mažinimus, buvo būtinos siekiant stabilizuoti viešuosius finansus. Kai kurios Fitch minėtos Euro zonos valstybės turi imtis analogiškų fiskalinės konsolidacijos priemonių tam, kad sumažintų viešųjų finansų deficitus, esant aukštam skolos lygiui.

Fitch pažymi, kad platus politinis sutarimas ir visuomenės susitelkimas buvo Baltijos valstybių stiprioji pusė, įgyvendinant taupymo priemones. Tuo pačiu agentūra įžvelgia rizikas, kad Portugalijoje ir Graikijoje visuomenės požiūris į taupymo priemones yra kitoks, o tai gali sutrukdyti šioms šalims įgyvendinti būtinas reformas.

BFL

Premjeras Andrius Kubilius prognozuoja, kad ateityje darbo užmokestis gali augti, tiesa, šį didėjimą sieja su šalies ekonomikos augimu.

“Darbo užmokestis yra labai svarbus parametras ir jis priklauso visų pirma nuo ekonomikos, verslo galimybių. Šioje vietoje po tikrai didelio ekonomikos nuosmukio visi dar jaučiame tas pasekmes ir svajoti, galvoti apie labai spartų atlyginimų augimą būtų nevisiškai teisingai”, – ketvirtadienio rytą “Žinių radijuje” kalbėjo Premjeras.

Pasiteiravus, ar mato prielaidų atlyginimų Lietuvoje didėjimui, Ministras Pirmininkas prakalbo apie darbdavio ir darbuotojų susitarimą bei galimybes.

“Noriu pastebėti, kad Lietuvoje didžioji dalis ekonomikos yra privati ekonomika ir susitarimas tarp verslo ir dirbančiųjų visada galimas, jeigu verslas ir dirbantieji mato, kad iš tikrųjų yra galimybė didinti atlyginimus. Tai ne Vyriausybė nustato atlyginimus, Vyriausybė kartu su socialiniais partneriais gali svarstyti minimalios mėnesinės algos klausimą, bet ligšiolinės diskusijos parodė, kad skirtingose ekonomikos srityse, skirtingose verslo rūšyse yra labai skirtingai matoma problema”, – sakė A. Kubilius.

Premjero teigimu, smulkusis verslas pabrėžia, jog jei šiuo metu būtų verčiamas didinti minimalų atlyginimą, jis negalėtų išsilaikyti, mažėtų darbo vietų skaičius. A. Kubilius sutiko, jog sunku išgyventi ir už minimalų, ir už šiek tiek didesnį atlyginimą. Dabar minimalus darbo užmokestis neatskaičiavus mokesčių yra 800 litų arba 678,5 lito “į rankas”, norima jį didinti iki 1 tūkst. litų.

“Bet turėtume suvokti, kad atlyginimai tai nėra kažkas, ką galima paimti iš oro. Kokią turime ekonomiką, kiek jinai yra sugebanti atsigauti po krizės, kiek sugeba pasaulio rinkose, tokius atlyginimus jinai ir sugeba mokėti. Matome tendenciją, kad atlyginimai gali ateityje augti, bet visa tai priklauso vėlgi ne nuo Vyriausybės, Seimo narių, o nuo to, kokiu būdu ir kaip sparčiai atsigauna tas pats verslas ir ekonomika”, – dėstė Premjeras.

A. Kubilius konkrečiai neatsakė į klausimą, ar minimalaus darbo užmokesčio didinimas gali dar labiau padidinti nedarbą.

“Mes rankų nenusiplauname, bet negalime irgi primesti kokios nors savo pozicijos, nes visa patirtis ir esmė minimalių atlyginimų nustatymų ir Trišalių tarybų darbo yra dialogo tarp verslo, darbdavių ir profsąjungų pabrėžimas ir svarba. Nes jeigu nebus tokio susitarimo, jeigu viena verslo dalis galvos vienaip, kita dalis – kitaip, o bus priimami kažkokie politiniai sprendimai, tai galime labai skausmingai pakenkti ekonomikai, verslui ir, pavyzdžiui, padidinti nedarbą. Tai į tuos klausimus turi būti gauti aiškūs atsakymai ir tik tada galime priimti vienokį ar kitokį sprendimą”, – komentavo Vyriausybės vadovas.

Ekonomikos sūpuoklių skrydį gali sužadinti keturios jėgos – vartotojai, verslas, Vyriausybė ir eksportas. Didžiausia jėga – vartotojai, bet Lietuvoje ji dar silpnoka.

Pastarosiomis dienomis premjeras Andrius Kubilius aktyviai aiškino apie atsigaunančią ekonomiką, nuolat tą atsigavimą pateikdamas kaip ekonomikos augimą. Atsigavimas ir augimas – net kalbos požiūriu sąvokos toli gražu ne tapačios. Ekonomistų ausims – tuo labiau.

Atsigavimas – tai ekonomikos pagyvėjimas, kalbantis apie tai, kad ekonomika daugiau ar mažiau padidina savo apimtis. Na, sukuriama daugiau BVP. Su tuo ginčytis sunku. Tiesa, pernai sukurta BVP vertė buvo keturiais milijardais litų mažesnė nei 2007 m., tačiau trimis milijardais viršijo 2009 m. lygį. Taigi turime svyravimą, o dabar sūpuoklės kyla į viršų.

Pažiūrėkime, kokia jėga stumtelėjo mūsų ūkį. Ekonomikos sūpuoklių skrydį gali sužadinti keturios jėgos – vartotojai, verslas, Vyriausybė ir eksportas. Didžiausia ekonomiką veikianti jėga – vartotojai. Jų išlaidos paprasti gerokai perkopia per 60 proc. visų šalyje išleistų pinigų, vis dėlto pernai Lietuvoje jos sumažėjo beveik 2 mlrd. Lt. Šios išlaidos priklauso nuo namų ūkių pajamų ir jų turimo turto. Kai būstų kainos ar akcijų kursai kyla, vartotojai pasijunta turtingesni, o jų išlaidos didėja. Priešingai, kai būstų kainos ir akcijų kursai krinta, vartotojai išlaidauja mažiau, o ekonomika silpsta. Būstų kainos vis dar labai nestabilios, o akcijų rinkų atsigavimas netvarus, tad čia kažko ypatingo tikėtis nebuvo galima.

Kita vertus, pernai daugumos Lietuvos gyventojų pajamos mažėjo: kompensacija gaunantiesiems darbo užmokestį per metus sumažėjo per 2 mlrd. Lt ir “pakilo” iki 2005 m. lygio. Kitokia padėtis gaunančiųjų pelnus bei mišriąsias pajamas (šiomis džiaugiasi vadinamieji savininkai, kurie patys save įdarbina). Jų pajamos tikrai padidėjo nuo 27,6 mlrd. iki 32 mlrd. Lt ir sugrįžo gerokai arčiau – į kokius 2007-uosius.

Žinodami, kad šiuo atveju netiesiogiai vertiname turtingesnių (gyvenančių iš nuosavybės, verslo) žmonių, kurių, beje, gerokai mažiau nei pirmoje grupėje, ir įvertinę iš esmės regresinį Lietuvos pajamų apmokestinimą galime sakyti, kad šios grupės gyventojai krizę jau baigia perkopti, bet jų vartojimas vargu ar yra labai didelė parama Lietuvos ekonomikai: dalį savo pajamų jie sutaupo, o mes už tai jiems grąžiname pajamų mokesčio, dalį išleidžia kitose valstybėse – gal keliaudami, gal pirkdami anų kraštų importines prekes. Pirmosios grupės žmonių pajamos tikrai neskatino vidaus vartojimo, o jų mažėjimas ir toliau griovė smulkųjį šalies ūkį, vis sunkiau randantį pirkėjų.

Vartotojų išlaidas taip pat veikia ir toks efemeriškas dalykas, kaip pasitikėjimas. Kuo pesimistiškiau vartotojai vertina savo ateitį, tuo atsargiau leidžia pinigus. Ar Lietuvos žmonės tapo didesni optimistai? Matydami sąskaitas už šildymą ir didėjančias maisto kainas bei girdėdami valdžios ir verslo kalbas, kad šildymas dar brangs, jie turi labai mažai pretekstų optimistiškai paišlaidauti.

Verslo investicijos yra antra po vartotojų išlaidų BVP dalis. Daugybė veiksnių lemia verslo investicijas: tai ir padidėję pelnai, aukštesni akcijų kursai, mažesnės palūkanų normos, ir tikėtinas investicijų pelningumas. Vis dėlto, be jokios abejonės, pagrindinis verslo investicijų variklis – tikėtina ateities pardavimų prognozė. Jei vartotojų paklausa didėja labai sparčiai, tai reaguodamas verslas plečiasi. O jei vartotojų paklausa atsitraukia, tai galiausiai taip pat elgiasi ir verslas. Būtent investicijos yra savotiškas akceleratorius, kuris ekonomiką gali pastūmėti pirmyn arba, atvirkščiai, sustabdyti. Pernai investicijos išaugo, ir tikimasi, kad šiemet tas prieaugis bus dar didesnis. Vis dėlto labai menka vidaus rinka, tikėtina, išliks tvaraus investicijų augimo stabdžiu.

Vyriausybės išlaidos 2010 m. taip pat sumažėjo ir absoliučia suma (nuo 20,1 mlrd. iki 18,9 mlrd. Lt), ir santykinai (nuo 21,9 iki 19,9 proc. BVP). Tie prarasti 400 mln. Lt panašiai tokia pat apimtimi sumažino vidaus vartojimą, ir tai dar viena prasta žinia verslui, kuris norėtų dirbti Lietuvos rinkoje.

Na, ir pasiekėme ketvirtąjį, ir dabar jau, atrodo, tikrai atsigavimą lėmusį veiksnį – eksportą. Pernai eksporto apimtys tikrai padidėjo gana gražiais 14,5 mlrd. Lt, iki 64,5 mlrd. Lt. Bet ką išties kalba šie skaičiai? Žinoma, daugiau Lietuvos žmonių turėjo darbo ir galbūt vieną kitą ilgesnį litą. Tai gerai. Vis dėlto – ar eksporto augimas pakankamas, kad ekonomika ramiai ir be ypatingų šuolių eitų pirmyn? Kokiu laipsniu eksporto augimas priklausomas nuo pigios darbo jėgos Lietuvoje, t.y. nepabijokite pasakyti tiesiai – nuo kartais atviro darbuotojų išnaudojimo?

Kad nebūčiau apkaltinta tuščia fraze, primenu, kad “Lelija” savo darbuotojoms už 192 val. darbo per mėnesį pernai lapkritį pavėluodama mokėjo 513 Lt ir taip netgi sugebėjo savo verslo naudai nusirašyti Lietuvos socialinio draudimo lėšas, kurias skyrėme šios esą verslo bendrovės sąnaudoms darbo jėgai dengti. Taigi kas bus su Lietuvos eksportu, jei jam teks mokėti realesnę darbo kainą? O jei dar sumažės fondų upeliai iš Europos?

Ir va dabar apie augimą. Ekonominiam augimui būtina normali sveika paklausa ir atitinkama pasiūla. Lietuvos ūkio paklausa, visada buvusi labai nestabili, per krizę buvo iš esmės pažeista. Didelės problemos kamuoja ir pasiūlos erdves.

Tiesą sakant, daugybė veiksnių lemia šalies sėkmę ir tai, ar verta investuoti į jos bendroves. Infliacija ir palūkanų normos, vartotojų išlaidos ir verslo pasitikėjimas labai svarbūs trumpu laikotarpiu. Ilguoju laikotarpiu šalies turtėjimas ar stagnacija priklauso nuo tuo, ar tinkamas jos gyventojų, kapitalo ir idėjų derinys. Jei šie dalykai deramai susieti, trumpo laikotarpio svyravimai nebus itin didelė bėda. Bet ar tai Lietuvos pavyzdys?

Dėl mažo gimstamumo, visuomenės senėjimo ir tragiškos emigracijos Lietuvos darbingo amžiaus gyventojų skaičius traukiasi. Mažėjantis darbingų gyventojų skaičius riboja tai, kiek gali pagaminti ekonomika. Esminiai dalykai, kurie lemia, kiek tie darbuotojai produktyvūs, – kapitalas, idėjos, teisinė ir kultūrinė aplinka. Vien pernai netekome 2,6 proc. savo žmonių, darbo našumas sumažėjo (!), apie kažkokias naujas itin efektyvias idėjas negirdėti. Vien norint kompensuoti darbo jėgos praradimą būtinas ypatingas produktyvumo šuolis, nes liekant dabartinėms tendencijoms gresia smukti žemyn. Bet gal premjeras rašys naujas ne tik ekonomikos, bet ir matematikos knygas?