Niekam ne paslaptis, kad viešieji pirkimai – itin biurokratizuota valdžios aparato dalis, apie kurios reformavimą kalbėta be galo daug. Nuo žodžių galiausiai pereita prie darbų. Seimas pagaliau ėmėsi veiksmų korupcijos piktžolei iš viešųjų pirkimų dar­žo išrauti.

Dominykas ŠUMSKIS

Vienas didžiausių pakeitimų yra net ne patys viešieji pirkimai, o viešųjų pirkimų išimtis – vidaus sandoris. Vidaus sandoris – tai galimybė perkančiajai organizacijai, pavyzdžiui, savivaldybei ar valstybės įmonei, be konkurso, naudojant supaprastintą procedūrą, iš sau priklausančios įmonės nusipirkti paslaugas.

Velnias slypi detalėse. Nors „supaprastinta pirkimo procedūra“ skamba lyg ir gerai, ta­čiau kokia to kaina? Aukojama konkurencija – nereikia taikyti esminių viešųjų pirkimų procedūrų ir skelbti konkurso.

2015 m. Lietuvoje Viešųjų pirkimų tarnyba pa­tvirtino 318 vidaus sandorių, kurių bendra ver­tė siekia kiek daugiau kaip 300 mln. eurų. Tai reiškia, kad tiek mokesčių mokėtojų pinigų išleidžiama neįsitikinant, o gal yra kitų paslaugų teikėjų, kurie paslaugas gali teikti pigiau ar efektyviau.

Vidaus sandoris savo esme turėtų būti išimtis iš Viešųjų pirkimų įstatymo. Tačiau išimtis jau tapo taisykle, vidaus sandorių tik daugėja. Viešųjų pirkimų tarnybos teigimu, šiemet vidaus sandorių greičiausiai bus daugiau kaip 400, o bendra jų suma gali kilti 66 proc., iki pusės milijardo eurų. Gali būti, kad pusė milijardo eurų prasisuka nesivarginant patikrinti, ar nėra privačių teikėjų, kurie tokias pat pa­slaugas teiktų už priimtinesnę kainą.

Ga­limybė nesilaikyti konkurencijos vidaus sandoriuose leidžia valdžiai paprasčiausiai su­­sitarti su savo įmone ir paskirti jai rinkos dalį ir valstybines lėšas. Kitaip tariant – tai pa­pras­čiausia landa korupcijai. Nors vidaus san­dorio esmė yra ta, kad paslaugos perkamos iš nuosavos įmonės, pasitaiko atvejų, kai to­kios įmonės veikia kaip tarpininkai ar su­bran­govai. Kitaip tariant, nusiperki iš savo įmo­­nės paslaugas be konkurso, o ji tada perperka paslaugas iš kitų įmonių dar užsidėdama procentėlį.

Tokios schemos tampa paprasčiausiu pasipinigavimu. Viešųjų pirkimų tarnybos tyrimų duomenimis, toks paslaugų pirkimas per tarpininkus, kurių pasitaiko net 3–4, išpučia kai­ną 25–40 proc. Tai reiškia, kad vien praėjusiais metais, vidaus sandorių būdu išleidus 300 mln. eurų, gali būti iššvaistyta bent 75 mln. eurų. Jei šių metų prognozės pasitvirtins ir per tokią populiarėjančią išimtį iš tiesų bus išleista net pusė milijardo, iššvaistyta bus bent 125 mln. eurų.

Kodėl tokios sumos? Didžiausia problema ta, kad perkančioji organizacija neprivalo skelbti konkurso. Antra, praktiškai bet kurioje srityje, kur savivaldybė, kita institucija ar didesnė valstybės įmonė, kaip „Lietuvos geležinkeliai“, yra įsteigusi antrinę įmonę, įmanomas vi­daus sandoris. Pavyzdžiui, dėl gatvių tvarkymo, apšvietimo, šilumos, graužikų naikinimo, kapinių priežiūros, apželdinimo ir kt. Tai yra pa­prasčiausias valdžios vykdomas jai prikla­usančių įmonių protegavimas.

Kaip spręsti problemą, jau prieš porą metų pasufleravo tiek Konstitucinis, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Jie išaiškino, kad pats savaime vidaus sandoris neprieštarauja nei Konstitucijai, nei kitiems įstatymams. Tačiau taikant vidaus sandorį būtina laikytis ir kitų įstatymų. Konkurencijos įstatymas numato pareigą viešojo administravimo subjektams neprivilegijuoti ir nediskriminuoti atskirų įmonių. Nesvarbu, privačių ar valdiškų. Todėl vykdant vidaus sandorį būtina paisyti ir Konkurencijos įstatymo reikalavimų. Tai reiškia, jog net ir perkant iš sau priklausančių įmonių pirmiausia būtina įsitikinti, kad užtikrinama konkurencinė procedūra.

Būtent toks reikalavimas šiuo metu ir svarstomas Seime. Tačiau jei jau bus privaloma už­tikrinti konkurenciją ir skelbti konkursus, kokia prasmė apskritai palikti vidaus sandorį? Jei valdiška įmonė turės užtikrinti konkurenciją, vadinasi, bus vykdomas konkursas ir ji taps jo laimėtoja. Tokiu atveju būtų protinga vidaus sandorį apskritai naikinti.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

T.Ramanauskas

Donaldo Trumpo pergalė JAV prezidento rinkimuose ir vis dar aktualus Didžiosios Britanijos sprendimas išstoti iš ES yra reikšmingo antiglobalistinių ir antisisteminių nuotaikų stiprėjimo Vakarų visuomenėse atspindys. Tolesnę ekonominę ir politinę Vakarų demokratijų raidą gaubia išskirtinai didelis neapibrėžtumas, tad bandymai ją prognozuoti būtų grynai spekuliatyvūs.

Tomas RAMANAUSKAS, Lietuvos banko Sisteminės rizikos modeliavimo skyriaus viršininkas

Daug svarbiau šiuo metu suvokti, kad vykstantys seisminiai socialiniai ir politiniai pokyčiai yra ne atsitiktiniai, o dėsningi procesai, kuriuos žymia dalimi lemia ekonominiai veiksniai. Jie labai glaudžiai susiję su vadinamuoju skolos superciklu, pasauline finansų krize ir ekonominės politikos atsaku į ją. Net Tarptautinis valiutos fondas, vienas aktyviausių globalizacijos procesų šalininkų, pripažįsta, kad globalizacija ne visas šalis ir ne visas visuomenės grupes paveikė vienodai teigiamai – didelė konkurencija su mažų atlyginimų šalimis neigiamai veikė užimtumą išsivysčiusių šalių gamybos sektoriuose, neproporcingai išaugo finansinis sektorius, tarptautiniai kapitalo srautai ir padidėjo finansinio užkrato rizika, tarptautinės kompanijos gebėjo pasinaudoti mokesčių sistemų spragomis ir mokėti mažiau mokesčių, nei sąžiningai priklausytų, o piliečiai jaučiasi prarandantys ekonominės ir politinės sistemos kontrolę.

Taigi daugelyje šalių, ne tik JAV, smarkiai išaugo visuomenės dalis, nepalaikanti ekonominio ir politinio status quo ir linkusi balsuoti už sisteminius pokyčius, nors ir labai neapibrėžtus ar rizikingus.

Daugelyje šalių, ne tik JAV, smarkiai išaugo visuomenės dalis, nepalaikanti ekonominio ir politinio status quo ir linkusi balsuoti už sisteminius pokyčius, nors ir labai neapibrėžtus ar rizikingus.

Kol kas sunku vertinti, ar protekcionizmu, mokestiniu vietinio verslo skatinimu ir valdžios remiamomis investicijomis į infrastruktūrą pagrįsta JAV ekonominė politika galėtų šaliai padėti pasiekti tvirtesnę ir labiau subalansuotą ūkio plėtrą. Kartu neabejotina, kad toks JAV politikos posūkis būtų didelis sukrėtimas nusistovėjusiai tarptautinių verslo santykių ir užsienio prekybos sistemai.Pirmosiomis dienomis po JAV prezidento rinkimo rezultatų JAV akcijų indeksai reagavo stebėtinai optimistiškai, obligacijų pajamingumas didėjo rinkos dalyviams prognozuojant išaugsiantį skolinimosi poreikį ir didėsiančią infliaciją, o besivystančių šalių valiutos pigo. Tai tarsi ir byloja, kad iš principo yra galimybių aktyviau skatinti JAV ekonomiką, bet iš esmės – kitų šalių sąskaita.Tarptautinis atsiskaitymų bankas savo pastarojoje metinėje ataskaitoje taikliai pabrėžia, kad skolinimasis per ilgai buvo politinis ir socialinis pajamų augimo pakaitalas. Ir išties tai yra raktas į vykstančių socialinių ir politinių procesų ekonominių priežasčių suvokimą. Išsivysčiusių šalių darbo vietų ir gyventojų pajamų netekimą, susijusį su gamybos perkėlimu į besivystančias šalis, daugelį dešimtmečių pavyko atsverti didėjančia skola. JAV atveju – tai ir didėjanti valstybės užsienio skola, ir aktyvus privataus bei viešojo sektoriaus skolinimasis vietinėje rinkoje.

Kreditavimas iš esmės yra pinigų ir perkamosios galios kūrimas, kuris sudaro galimybes didinti vartojimo ir investicijų išlaidas. Taigi globalizacijos sąlygomis prarandamas gamybos darbo vietas keitė su kredito ir nekilnojamojo turto bumu susijusios darbo vietos statybos, prekybos, finansinio tarpininkavimo, paslaugų sektoriuose. Apskritai didėjantis įsiskolinimas yra svarbus ekonomikos augimo veiksnys, dažnai ne mažiau svarbus negu investicijos ar technologinė pažanga. Žinoma, tai yra visai kito pobūdžio, netvarus augimo veiksnys. Užtenka sumažėti naujo kreditavimo srautams, ir pajuntamas didelis neigiamas poveikis ekonominiam aktyvumui bei pajamoms.Per pastarąją pasaulinę finansų krizę daugelyje šalių būtent ir vyko sinchronizuotas, su JAV nekilnojamojo turto burbulu sprogimu susijęs finansinio ciklo perėjimas į nuosmukio fazę – daugelyje išsivysčiusių šalių privatus sektorius buvo pernelyg įsiskolinęs ir nebegalėjo ar nebenorėjo toliau skolintis. Siekiant išvengti reikšmingo ūkio aktyvumo nuosmukio, daugelyje šalių skolinimosi estafetės lazdelę buvo priverstas perimti valdžios sektorius.Pagrindiniai pasaulio centriniai bankai irgi vykdė išskirtinai palankią pinigų politiką bei „serijines“ kiekybinio skatinimo programas, siekdami vėl išjudinti privataus sektoriaus kreditavimo procesus, atpiginti ir palengvinti valdžios sektoriaus skolinimąsi, pagerinti bankų balansų kokybę.

Pastaraisiais metais daugelyje išsivysčiusių šalių monetarinė politika liko „vienintelis žaidimas mieste“, t.y. kone vienintelė aktyviai taikoma ūkio plėtros skatinimo priemonė, bet akivaizdu, kad jos efektyvumas vis mažėja. Daug kur pavyko pasiekti tam tikrą, nors ir trapų, ekonominį atsigavimą. Vis dėlto neigiama ekonominės politikos atsako į krizę pasekmė yra vėl rizikingai išsipūtę skolos vertybinių popierių, akcijų, o kai kuriose valstybėse – ir nekilnojamojo turto burbulai. Akivaizdu, kad ypač žemos ar neigiamos realiosios palūkanų normos perskirsto visuomenės turtą, – tai palanku turtingiesiems visuomenės sluoksniams ir besiskolinantiems, bet nepalanku taupantiems konservatyviomis priemonėmis. Fundamentali problema ta, kad ekonomikų gyvybingumą buvo bandoma atkurti pirmiausia skatinant skolos augimą, o ne našiomis investicijomis, technologine pažanga ar sklandesnį ekonomikos funkcionavimą užtikrinančiomis struktūrinėmis reformomis. Pasaulio ekonomika vis dar yra pernelyg priklausoma nuo skolos ir finansinių ciklų, o su globalizacija susiję iššūkiai nėra sklandžiai įveikti. Nuo pat krizės pradžios didėjo rizika, kad protekcionistinės ir antiglobalistinės idėjos pateks į pagrindinę politinę darbotvarkę. Dabar ši rizika ima materializuotis, tai patvirtina JAV ir Didžiosios Britanijos balsuotojai. Kartu tai yra šaltas dušas, kuris, tikėtina, privers ekonominės politikos formuotojus atidžiai pergalvoti skolų krizės įveikimo ir tvarios plėtros strategijas, skatins visapusiškiau vertinti jų ekonominį bei socialinį poveikį ir padės įsisąmoninti, kad nesubalansuotos plėtros problemų sprendimas negali būti nuolat atidėliojamas. Šaltas dušas ne visuomet blogai…

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

BFL

3 klausimai apie Lietuvos ekonomikos prognozes „Swedbank“ vyresniajai ekonomistei Laurai Galdikienei

– Ar realu mokesčių korekcijomis kontroliuoti emigracijos srautą, jei „Swedbank“ ekonomikos apžvalgoje prognozuojama, kad gyventojų užimtumo rodiklis nebeturi potencijos didėti?

– Prognozuojame, kad užimtumo didėjimo potencialas yra išnaudotas, tačiau ne dėl darbuotojų paklausos trūkumo, o dėl nepalankių demografinių tendencijų. Šalyje kvalifikuotų darbuotojų trūkumas tampa vis aktualesne problema, tad emigracijos srautų mažinimas reikalauja neatidėliotinų sprendimų.

Viena svarbiausių gyventojų emigracijos priežasčių – pernelyg mažas darbo užmokestis. Darbo apmokestinimo mažinimas galėtų sudaryti prielaidas spartesniam darbo užmokesčio augimui, taip pat naujų darbo vietų kūrimui, tad ir emigracijos srauto mažėjimui. Šiuo metu Lietuvos dirbantiesiems tenka pernelyg didelė mokestinė našta. Pavyzdžiui, remiantis Europos Komisijos duomenimis, pernai Lietuvoje asmens be vaikų, uždirbančio 67 proc. vidutinio darbo užmokesčio, darbo sąnaudų mokestinė našta (angl. „tax wedge“) sudarė 39,2 proc. ir buvo didesnė už Europos Sąjungos vidurkį, siekiantį 37 proc.

Vis dėlto vien dėl mokesčių korekcijų šalies atlyginimų vidurkis vargu ar pasivys ES atlyginimų vidurkį. Spartesnei atlyginimų konvergencijai, o kartu ir emigracijos srautų pažabojimui būtinas spartesnis produktyvumo didėjimas. To būtų galima pasiekti sudarant palankesnes sąlygas vietos ir užsienio įmonių investicijoms, gerinant švietimo kokybę bei skatinant aukštųjų technologijų sektoriaus plėtrą.

– Kur link judės didėjančios šalies gyventojų santaupos? Kokia tikimybė, kad, valstybei nesiūlant patrauklių investavimo alternatyvių, vis didesnė jų dalis bus realizuojama užsienio rinkose?

– Kapitalas šiais laikais yra mobilus ir paprastai „keliauja“ ten, kur didžiausia grąža, tad naivu tikėtis, kad jį būtų galima sulaikyti šalyje. Vis dėlto lietuvių taupymo įpročiai yra gana konservatyvūs ir paprastai apsiriboja šalies teritorija – daugiausia taupoma bankų indėlių pavidalu, grynaisiais namuose arba investuojant į nekilnojamąjį turtą, o pažangūs finansiniai instrumentai šalyje nesulaukia didelio populiarumo. Nesikeičiant gyventojų įpročiams, tikėtis didelių pokyčių šioje srityje nereikėtų. Be to, būtina paminėti, kad patrauklių investavimo alternatyvų stoka dėl vyraujančios žemų palūkanų aplinkos jaučiama visame pasaulyje – tai nėra vien tik Lietuvos problema.

– Prognozuojama infliacija skatins dar labiau juntamą socialinę atskirtį. Kaip, jūsų nuomone, operatyviai ir nepopulistiškai „nuskausminti“ neigiamus infliacijos padarinius?

– Nors kitąmet infliacija ir padidės, prognozuojame, kad vidutinio darbo užmokesčio augimas viršys infliaciją, todėl ir toliau matysime gyventojų perkamosios galios didėjimą. Manome, kad geriausias būdas pagelbėti socialiai jautriausioms visuomenės grupėms – didinti neapmokestinamąjį pajamų dydį ir teikti tiesioginę paramą mažiausias pajamas gaunantiems piliečiams. Tokios priemonės, kaip PVM lengvatos, paprastai pernelyg daug kainuoja valstybės biudžetui, iškraipo rinką, ir ypač sunku užtikrinti, kad jų nauda atitektų vartotojui

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

D.Imbrasas

Vertinant perkamosios galios skirtumus Baltijos valstybėse gana dažnai diskutuojama dėl tų šalių vidutinio darbo užmokesčio neatitikimų.

Darius Imbrasas, vyresnysis LB ekonomistas

Kaip žinoma, vidutinis darbo užmokestis Estijoje ir Latvijoje gerokai didesnis nei Lietuvoje. Vykstant tokioms diskusijoms neretai pamirštami kiti analizės aspektai – kitos nei darbo užmokestis pajamos bei skirtingas kainų lygis – ir daromos kartais net drastiškos išvados, kad Lietuvoje kone didžioji dalis tautos skursta. Tačiau tų aspektų analizė rodo, kad tikroji padėtis nėra tokia bloga, kaip bandoma tvirtinti.
Pažvelkime į darbo našumo skirtumus Baltijos valstybėse. Naujausiais duomenimis, 2015 m. Lietuvoje darbo našumas buvo kur kas didesnis nei Latvijoje ir šiek tiek viršijo Estijos rodiklį. Atsižvelgiant į darbo našumo skirtumus tarp Baltijos valstybių būtų galima tikėtis, kad vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje turėtų būti gerokai didesnis nei Latvijoje ir panašus į Estijos rodiklį. Tačiau darbo užmokesčio statistika piešia kitokį paveikslą. Remiantis ja, Lietuva pagal vidutinio darbo užmokesčio dydį atsilieka tiek nuo Latvijos, tiek nuo Estijos. Pavyzdžiui, 2016 m. antrąjį ketvirtį Lietuvos vidutinis darbo užmokestis sudarė 1048 eurus ir buvo 17 proc. mažesnis nei Estijos (1262 eurai), keliais procentais jis atsiliko nuo Latvijos (1064 eurai) darbo užmokesčio. Pažymėtina, kad šiame komentare vidutinis darbo užmokestis apskaičiuotas naudojant nacionalinių sąskaitų
duomenis ir sąlyginį darbuotojų skaičių. Šis rodiklis skiriasi nuo dažniausiai viešojoje erdvėje cituojamo vidutinio darbo užmokesčio rodiklio, iš esmės rodančio darbo užmokestį „ant popieriaus“. Tai daroma, nes į pastarąjį darbo užmokestį neįtraukiamos su darbu susijusios arba skatinamosios piniginės perlaidos, darbuotojams teikiamos prekės ir paslaugos, atlyginimai „vokeliuose“.

Norint suprasti, kodėl atsiranda tokių neatitikimų tarp darbo našumo ir darbo užmokesčio, pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad darbo našumas apskaičiuojamas remiantis perkamosios galios paritetu, t.y. atsižvelgiama į kainų lygio valstybėse skirtumus, o vidutinis darbo užmokestis yra vertinamas to meto (nominaliosiomis) kainomis. Tai svarbu, nes nominaliojo darbo užmokesčio dydis ne viską pasako apie gyventojų pragyvenimo lygį. Daugelis sutiks, kad svarbu ne tik tai, kokio dydžio darbo užmokestis yra gaunamas, bet ir tai, ką už jį galima įsigyti. Taigi svarbu žiūrėti ne tik į nominaliojo darbo užmokesčio dydį, bet ir į prekių bei paslaugų kainų lygį.

Būtent prekių ir paslaugų kainų lygio analizė atskleidžia, kad bene visų pagrindinių prekių ir paslaugų grupių kainos Lietuvoje mažesnės nei Estijoje ir Latvijoje. Mažiausi kainų skirtumai matyti tarp prekių ir paslaugų, kurias galima importuoti ar eksportuoti, tokių kaip apranga ir avalynė, degalai, būsto apstatymo ir apyvokos prekės, maistas ir gėrimai.

Kainų lygio skirtumo ir namų ūkių pajamų struktūros analizė rodo, kad Lietuvos gyventojų perkamoji galia artima kitų Baltijos valstybių gyventojų perkamajai galiai

Jų kainų skirtumai sudaro iki 15 proc. Kur kas didesni skirtumai išryškėja tarp prekių ir paslaugų, kurių importuoti ar eksportuoti neįmanoma. Kai kurių iš jų, pavyzdžiui, sveikatos, švietimo ar susijusių su būsto eksploatacija paslaugų, kainos Lietuvoje iki 45 proc. mažesnės nei Latvijoje ar Estijoje.
Atsižvelgiant į minėtus Baltijos valstybių kainų lygio skirtumus, Lietuvos vidutinis darbo užmokestis vertintinas pozityviau. Pavyzdžiui, 2015 m. Lietuvoje nominalusis vidutinis darbo užmokestis buvo 21 proc. mažesnis nei Estijoje ir beveik 6 proc. atsiliko nuo Latvijos rodiklio. Tačiau atsižvelgiant į prekių ir paslaugų kainų skirtumus, Lietuvos gyventojų
perkamosios galios atsilikimas nuo Estijos sumažėja iki 5 proc., o Latvijos rodiklis netgi viršijamas beveik 4 proc.
Kitas svarbus, tačiau dažnai ignoruojamas aspektas yra tas, kad darbo užmokestis sudaro tik dalį namų ūkių pajamų. Gyventojai pajamų gauna ir iš ūkinės veiklos, sukaupto kapitalo, valstybės institucijų ir užsienyje gyvenančių artimųjų pervedamų lėšų. Kadangi į disponuojamąsias pajamas patenka socialinės išmokos, dividendai ir kitos su darbo santykiais
nesusijusios pajamos, pravartu vertinti disponuojamąsias pajamas ne vienam samdomajam darbuotojui, o vienam gyventojui.
Lietuvos ir Estijos nominaliosios namų ūkių disponuojamosios pajamos, tenkančios vienam gyventojui, yra gana panašios – 2014 m. vieno Lietuvos gyventojo nominaliosios disponuojamosios pajamos buvo tik 5 proc. mažesnės nei Estijos gyventojo, o atitinkamą Latvijos rodiklį viršijo daugiau nei 10 proc. Tokius nedidelius skirtumus lemia tai, kad Lietuvos gyventojai kur kas daugiau pajamų gauna iš asmeninio verslo ar sukaupto kapitalo.
Skaičiai iškalbingi: prie vidutinio 269 eurus sudarančio darbo užmokesčio vienam gyventojui tenka 380 eurų kitų pajamų, iš kurių 222 eurus gyventojai gauna iš asmeninio verslo, sukaupto kapitalo ar kitos panašios veiklos ir 158 eurus – iš perlaidų iš užsienio, socialinių išmokų bei kitų valstybės perlaidų. Lietuvoje gyventojai kitų nei darbo užmokesčio pajamų dydžiu gerokai lenkia tiek Latvijos, tiek Estijos gyventojus. Vienam Latvijos gyventojui minėtų pajamų tenka 290 eurų, Estijos gyventojui – 315 eurų.
Tiesa, tokia situacija, kai Lietuvos gyventojai didesnę nei latviai ar estai savo uždirbamų pajamų dalį gauna ne darbo užmokesčio forma, turi neigiamos įtakos valdžios sektoriaus finansams. Tokia padėtis susidaro dėl to, kad asmeninio verslo, sukaupto kapitalo ir panašios pajamos apmokestinamos kur kas mažiau nei su darbo santykiais susijusios pajamos.
Taigi, nors nominalus darbo užmokestis Lietuvoje gerokai mažesnis nei kitose Baltijos valstybėse, daryti išvados, kad Lietuvos gyventojų pragyvenimo lygis yra reikšmingai žemesnis nei Latvijos ar Estijos piliečių, nederėtų. Kitų veiksnių – kainų lygio skirtumo ir namų ūkių pajamų struktūros analizė rodo, kad Lietuvos gyventojų perkamoji galia artima kitų Baltijos valstybių gyventojų perkamajai galiai.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

BFL/T.Lukšio nuotr.

“Veido” diskusija: Ar teisėtai elgiasi specialiosios tarnybos, reikalaudamos  pateikti informaciją apie mokėjimo kortelių savininkus?

TAIP

Artūras Paulauskas

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas

Teisinis pagrindas tam yra. Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymas įpareigoja bankus ir kitas mokėjimų įmones teikti informaciją, jeigu tai yra susiję su pervedimu, viršijančiu vieną ar kitą sumą.

Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) reikalavimo pateikti duomenis sulaukusi bendrovė „EVP International“, išduodanti „Paysera Visa“ korteles, anksčiau jau kelis kartus tikrinta, rasta pažeidimų. Jai net du kartus buvo surašyti administracinės teisės pažeidimų protokolai – tos bylos dar nėra baigtos.

Esu informuotas, kad reikalavimo pateikti duomenis apie visas mokėjimo korteles nėra. Tik esant įtarimų apie vadinamąją pilkąją zoną, kuri gali būti naudojama pinigams plauti ar terorizmui finansuoti, FNTT, be abejo, turi teisę ir net pareigą reikalauti informacijos, ją gauti, analizuoti. Totalaus sekimo, visuotinės kontrolės tikrai nėra. FNTT gauna tik tiek duomenų, kiek leidžia įstatymas, kiek reikalauja viešieji interesai.

Nesu didelis bankinių operacijų specialistas, bet kai įmonė užsiima finansiniais srautais, nebūdama banko institucija vykdo elektroninę bankininkystę, gali būti surasta pilkoji zona.

Bankai į šią situaciją reagavo ramiai – paaiškino, kad nuolat gauna užklausų iš įvairių valstybės institucijų ir teikia informaciją taip, kaip numato įstatymai.

Nerimas kilo iš pačios įmonės. Galbūt ji baiminasi, kad bus uždaryta ar kad tikrinant kažkas gali paaiškėti, todėl ir kilo tam tikrų interpretacijų. Nesu didelis bankinių operacijų specialistas, bet kai įmonė užsiima finansiniais srautais, nebūdama banko institucija vykdo elektroninę bankininkystę, gali būti surasta pilkoji zona. Jeigu kilo toks įtarimas, jis turi būti arba patvirtintas, arba paneigtas.

NE

Prof. habil. dr. Algis Šileika

Ekonomistas

Bankai ir kitos mokėjimų įstaigos duomenis apie piliečių sąskaitas pagal specialiųjų tarnybų užklausą turėtų teikti tik tuo atveju, jei šios jau yra pradėjusios tyrimą. Nekyla abejonių dėl neteisėtai praturtėjusių ar pinigus plaunančių asmenų – apie tokius klientus informacija turi būti teikiama. Visais kitais atvejais ji turėtų būti niekam kitam neprieinama.

Informacijos teikimas apie visus kortelių savininkus ir jų atliekamas operacijas, taip pat šių duomenų apdorojimas būtų labai brangus. Jei bankai automatizuotų šį procesą, bijau, kad informacija pasiektų ne tik specialiąsias tarnybas. Paslapties išsaugojimo požiūriu man jos neatrodo pakankamai patikimos. Kalbėdami apie politikus prisimintume ne vieną atvejį, kai apie jų sąskaitas buvo žinoma neva vien tiktai specialiosioms tarnyboms, bet informacija iš karto nuteka per Seimą svarstant bendruose posėdžiuose, atsiduria žiniasklaidos priemonėse.

Aš pats, taip pat būdamas bankinių paslaugų vartotojas, negalėčiau būti tikras dėl savo privatumo, jei žinočiau, kad informacija apie mane teikiama specialiosioms tarnyboms. Jausčiausi nejaukiai ir nenorėčiau, kad mano asmeniniai duomenys iš banko nukeliautų kažkur kitur. Taip, jeigu kažkam kiltų įtarimas ir būtų medžiagos apie tai, kad mano pajamos gali būti uždirbtos nesąžiningai, apeinant mokesčių mokėjimą ar panašiai, tokiu atveju neturėčiau teisės prieštarauti – kai žaidi juodą žaidimą, turi būti pasiruošęs rizikai.

Kadangi pinigus uždirbu sąžiningai, man visai nesinori, kad kažkas, atstovaujantis specialiosioms tarnyboms, juos kilnotų ir žiūrėtų.

V. Skaraičio/BFL nuotr.

„Mes šiemet prognozuojame vos 1 proc. Rusijos BVP augimą – globaliame kontekste tai tikrai prastas rezultatas. Tai atsilieps ir Baltijos valstybėms“, – įspėja lenkas Grzegorzas Sielewiczius, Lietuvoje dalyvavęs „Coface“ ir „Danske bank“ organizuotoje konferencijoje apie verslo rizikos valdymą.
Taigi „Veido“ pokalbis su G.Sielewicziumi.
VEIDAS: Pradėkime nuo pasaulinės ekonomikos apžvalgos. Pasaulinė finansų krizė baigiasi, stebimi atsigavimo ženklai, tą jaučia ir Vidurio bei Rytų Europos regionas. Kaip jūs šiandien įvertintumėte makroekonominę padėtį pasaulyje?
G.S.: Globali ekonomika išties kyla: mūsų prognozėmis, 2014 m. galime tikėtis 2,5 proc., o 2015 m. – 3 proc. augimo. Tai labiausiai pastebima JAV, Vokietijos, Jungtinės Karalystės rinkose, tačiau nemažas augimas bus fiksuojamas ir kitur, pavyzdžiui, Austrijoje.
JAV ir Vokietijos rinkos nuo kitų valstybių, tarkim, esančių euro zonoje, iš esmės skiriasi tuo, kad jų ekonomika kyla ne tik dėl vartojimo, bet ir dėl investicijų. Tai reiškia, kad šiose valstybėse investuotojai jaučiasi užtikrinti ir ilguoju laikotarpiu yra nusiteikę stiprinti savo pozicijas šalyje. JAV korporacijų rentabilumas gana aukštas, jų skolos vidurkis palyginti nedidelis. Šalies gyventojų vartojimas didėja, o nedarbo lygis siekia apie 7 proc. Tad verslas pasaulinėje rinkoje jaučiasi vis laisviau, todėl galima teigti, kad investicinis klimatas tampa vis palankesnis. Pernykštės JAV vyriausybės problemos neišgąsdino didžiųjų korporacijų – jos tai suvokė kaip trumpalaikį politinį procesą, o ne tam tikrą rimtą grėsmę.
Tačiau yra ir ne tokių sėkmingų pavyzdžių, tarkim, Ispanija ar Portugalija. Jų finansinė padėtis nėra stabili, vartojimo lygis žemas, kur kas mažesnis nei iki krizės. Jas taip pat kamuoja didžiulė valstybės skola, didelis nedarbas, kuris Ispanijoje siekia 28 proc., o jaunimo – net 50 proc. Mūsų studijos rodo, kad Ispanijos ir Italijos verslas turi mokėti dvigubai didesnes palūkanas nei Vokietijos ar Prancūzijos, nepaisant to, kad visos jos priklauso vienai ekonominei erdvei. Be abejo, tai lemia šių valstybių ekonominę padėtį.
VEIDAS: Kokia yra Vidurio ir Rytų Europos regiono padėtis?
G.S.: Jei kalbėsime apskritai, jų perspektyva priklauso nuo pažengusių valstybių ekonomikos atsigavimo. Daugelio Vidurio ir Rytų Europos (VRE) valstybių pagrindinė prekybos partnerė yra Vokietija. Pavyzdžiui, Vokietijos ir Lenkijos užsienio prekyba smarkiai koreliuoja. Kitaip tariant, tiek Lenkija, tiek kitos VRE šalys iš principo aprūpina Vokietiją tam tikromis prekėmis, pavyzdžiui, detalėmis, kurios vėliau eksportuojamos į kitus regionus. Tokie gaminiai paklausūs Azijos šalyse, kur vokiškos prekės suvokiamos kaip aukštos kokybės.
Tačiau Baltijos valstybių, ypač Lietuvos ir Latvijos, padėtis šiek tiek kitokia. Pagrindinė šių šalių prekybos partnerė yra Rusija, tad tai turi šiokios tokios įtakos jų ekonomikos kilimui. Mes prognozuojame, kad Lietuvos ir Latvijos ekonomika šiemet augs tiek pat, kiek ir pernai, nors kitos VRE valstybės patirs kur kas didesnį augimą.
Rusija kelia rūpesčių ne vien dėl Ukrainos faktoriaus, nes ji susiduria ir su didelėmis vidaus problemomis: mažėjančiu vartojimu, užsienio investuotojų pasitraukimu (per praėjusius metus pasitraukė net 67 mlrd. JAV dolerių vertės kapitalo). Tiesą sakant, net vietos verslas nėra užtikrintas dėl Rusijos ekonomikos perspektyvų, tad investicijų nuolat mažėja. Todėl mes prognozuojame vos 1 proc. Rusijos BVP augimą – globaliame kontekste tai tikrai prastas rezultatas. Tai atsilieps ir Baltijos valstybėms.
Lietuvos ir Latvijos verslas turėtų siekti didinti savo prekybos dalį Vakarų bei Šiaurės Europos rinkose, kur ateinančiais metais bus fiksuojamas tikrai didelis ekonomikos kilimas. Taip pat derėtų ieškoti ir naujų, „egzotiškų“ rinkų – Kinijos, Azijos. Teko girdėti, kad Rusijai neįsileidžiant pieno produktų iš Lietuvos prekybininkai rado išeitį, kaip šias prekes realizuoti. Tad naujų rinkų paieška padėtų stiprinti ne tik verslo pozicijas, bet ir valstybės ekonomiką.
VEIDAS: Paminėjote Kiniją. Kokią prognozuojate šios didžiosios Azijos ekonomikos ateitį?
G.S.: Kinijoje pastebima perteklinių gamybos pajėgumų, todėl artimuoju laikotarpiu greičiausiai matysime, kaip mažesni šios rinkos žaidėjai iš jos pasitraukia. Kinijos vyriausybė tikisi mažinti taršos mastą, tad dalis gamyklų, kurios nepajėgia atsinaujinti, bus priverstos užsidaryti. Kinijai grėsmę kelia ir didėjanti skolinimosi našta. Palūkanų normos jau dabar didėja ir didės toliau, tad verslas susidurs su tam tikrais sunkumais.
Mūsų įstaiga atliko Kinijos bendrovių apklausą – klausėme apie pagrindinius jų iššūkius 2014 metais. Verslininkai pabrėžė, kad į globalios ekonomikos perspektyvą žiūri pozityviai, tačiau nerimą jiems kelia Kinijos ekonomikos lėtėjimas. Daugiau nei 60 proc. apklaustųjų išreiškė šį nerimą, o daugiau nei 50 proc. buvo susirūpinę ir dėl griežtėjančių skolinimosi normų. Nors šiemet Kinijai prognozuojame 7,3 proc. augimą, tačiau jis kur kas nuosaikesnis nei pastarąjį dešimtmetį: 2000–2011 m. Kinijos ekonomikos plėtros vidurkis siekė 10,6 proc. Kinijos ekonomikos lėtėjimas gali turėti įtakos ir kitų valstybių ekonomikai.
VEIDAS: Ar Kinijos ekonomikos lėtėjimas gali paveikti VRE valstybių padėtį?
G.S.: Galiu pateikti pavyzdį apie vieną Lenkijos įmonę, kuri išgauna varį bei gamina su juo susijusius produktus. Įvertinusi Kinijos ekonomikos lėtėjimą ši įmonė sumažino gamybos apimtis, ir tai lėmė jos kainos akcijų biržoje kritimą. Daugiau nei 90 proc. jos produkcijos buvo eksportuojama į Kiniją. Taigi tokios įmonės, kurios turi glaudžių ryšių su Kinija, be abejo, nukentės. Tačiau sykiu tai ir šansas šioms valstybėms, nes Europos bei VRE regiono įmonės gali padėti Kinijai modernizuoti pramonę ir mažinti oro taršą – padėti prisitaikyti prie Kinijos valdžios užmojų.
VEIDAS: Pakalbėkime apie eurą. Prisijungimas prie euro zonos buvo Baltijos valstybių tikslas nuo pat ES narystės pradžios. Tikimasi, kad Lietuva tai padarys kitais metais, o Lenkija euro įsivesti neskuba. Kaip apibūdintumėte euro perspektyvas, kokios naudos ar galimos žalos įžvelgtumėte?
G.S.: Pirmiausia reikia pasakyti, kad Lenkija neįvykdo Mastrichto kriterijų – šiemet prognozuojamas 4,4 proc. biudžeto deficitas. Be to, kad Lenkija įsivestų eurą, būtina keisti Konstituciją, o tam reikia dviejų trečdalių visų parlamento balsų – tai nėra lengva užduotis. Nepaisant šių kliūčių, Lenkija šiuo metu imasi stebėtojos vaidmens ir laukia, kokį poveikį euro įvedimas turės kaimyninėms valstybės, pavyzdžiui, Latvijai.
Vis dėlto Lenkija nespinduliuoja noru jungtis prie euro zonos, kol nėra išspręstos su euro krize susijusios problemos. 2008 m. pasaulinė finansų krizė smarkiai kirto euro zonos valstybių ekonomikai, o Lenkija krizę išgyveno gana neblogai dėl didelės vidaus paklausos. 2009 m. pradėjo didėti nedarbas, mažėti vartojimas, o Lenkija, turėdama savo valiutą, išlošė, nes kontroliuodama savo fiskalinę politiką sugebėjo subalansuoti finansus bei padidinti eksportą.
Euro įvedimas yra svarbus žingsnis stiprinant ekonominę integraciją, didinant investuotojų pasitikėjimą šalimi, pritraukiant tiesioginių užsienio investicijų. Tačiau pietinių Europos valstybių pavyzdys parodė, kad euro zona nėra rojus: valstybės nesilaikė nustatytų kriterijų, tad prasidėjus krizei turėjo įvykdyti skaudžias reformas, ir tai atsiliepė visoms euro zonos narėms. Krizės pamokos turi būti išmoktos, tačiau tikiu, jog euro zonos narės dės visas pastangas, kad euras būtų išsaugotas ir sustiprintas.
VEIDAS: Kaip vertinate Eurazijos ekonominę sąjungą: ar tai tik eilinė Maskvos iniciatyva kontroliuoti posovietinę erdvę, o gal naujos kokybės iniciatyva kurti alternatyvą ES?
G.S.: Nedrįsčiau teigti, kad šia sąjunga Rusija siekia kurti sau satelitines ekonomikas. Be abejo, posovietinės valstybės turi išplėtojusias didelę pramonę, žaliavos poreikį, tad Rusija siekia konsoliduoti šias rinkas. Juk pati Ukraina yra 45 mln. vartotojų turinti ekonomika – ji svarbi ne tik dėl savo rinkos, bet ir dėl pramonės.
Nemanau, kad Eurazijos sąjunga gali ateityje lygiai konkuruoti su ES, tačiau jungimasis į ekonomines sąjungas, regionalizacija yra šiandienos tendencija – didesnis gali daugiau.
VEIDAS: Ukraina susiduria su didžiuliais ekonominiais sunkumais. Laikinasis šalies premjeras Arsenijus Jaceniukas tvirtina, kad šalies biudžete praktiškai nebeliko pinigų. Galbūt pasinaudodama revoliucine situacija valstybėje dabartinė valdžia turėtų pritaikyti „šoko terapiją“ Ukrainos ekonominei restruktūrizacijai?
G.S.: Manau, tai būtų labai tikslinga. Ukraina nukentėjo nuo įvairių politinių grupuočių interesų kovos, didelės korupcijos. Apie 1990-uosius Lenkijos ir Ukrainos BVP vienam gyventojui buvo praktiškai lygus, tačiau 2012 m. Lenkija Ukrainą lenkė net tris kartus. Tai rodo, kad Lenkija sėkmingai įvykdė ekonomines bei politines reformas. Ir Gruzija yra teigiamas pavyzdys, nes per pastaruosius metus ji padarė didelę pažangą. Tai pastebima ir palankumo pradėti verslą indekse „Doing Business“. Tuo pačiu keliu galiausiai turi žengti ir Ukraina.
VEIDAS: Tačiau įvykiai Ukrainoje bei Kryme, Vakarų sankcijos smarkiai kirto ir Rusijos ekonomikai. Ar tai gali privesti Rusiją prie naujos ekonominės krizės?
G.S.: Be abejonės, Rusija susidurs su nemažu ekonomikos nuosmukiu, tačiau tai nebus žlugimas. Nepaisant ES ir JAV svarstomų sankcijų, reikia suvokti, kad Rusija turi milžiniškų prekybinių ryšių su Vakarais, pavyzdžiui, Vokietija. Todėl Vokietija priešinasi ekonominėms sankcijoms. Vokietijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos bankai smarkiai susiję su Rusijoje veikiančiu verslu, tad jie taip pat priešinsis bet kokioms iniciatyvoms, galinčioms pakenkti jų interesams.
VEIDAS: Galiausiai kaip vertinate JAV ir ES laisvosios prekybos sutartį, dėl kurios šiuo metu deramasi? Kas iš to laimėtų?
G.S.: Jei būtų pasirašyta ES ir JAV laisvosios prekybos sutartis, prekyba vyktų kur kas paprasčiau. Manau, kad laisvosios prekybos sutartis ne skatintų konkurenciją tarp JAV ir Europos verslo, bet kaip tik padėtų užpildyta tuščias ekonomikos nišas abiejose pusėse.

Grzegorzas Sielewiczius yra tarptautinės verslo rizikos valdymo bendrovės „Coface“ ekonomistas, analizuojantis Vidurio ir Rytų Europos regioną. Paryžiuje jis dirba „Coface“ grupės ekonominių tyrimų skyriuje. G.Sielewicziaus domėjimosi sritis – regiono makroekonominė ir mikroekonominė analitika, padedanti nustatyti bendrą įmonių riziką. Anksčiau G.Sielewiczius dirbo specialistu Lenkijos finansų ministerijoje, kur buvo atsakingas už valstybės iždo užsienio obligacijas ir tyrimų analizę, „UniCredit“ finansų maklerių įmonėje bei vokiečių banke „Deutsche Bank“.