"Dreamstime" nuotr.

Arūnas MILAŠIUS

Politikai ir valdininkai mėgina verslui brėžti patraukliausių eksporto krypčių maršrutus. Tomis kryptimis traukia lėktuvai, pilni ministerijų atstovų. Tačiau verslo atstovai tikina, kad dalis valstybių, kuriose investuojamas mūsų vadovų darbas ir mokesčių mokėtojų pinigai, patrauklios tik teoriškai.

Nepaisant pastangų, lietuviškos kilmės prekių eksportas, Statistikos departamento duomenimis, krinta. Lietuvos maisto eksportuotojų asociacijos duomenimis, po Rusijos embargo, kuris stipriausiai palietė mūsų ūkininkus ir maisto pramonę, nes atėmė didžiausią rinką, užsienio prekyba auga ne tolimų egzotiškų valstybių, o ES sąskaita.

Kita spėriai kylanti kryptis – ne išsvajota Kinija, apie kurią kaip perspektyvią kalbama jau seniai, bet leidimų vežti vis dar nėra, ar kitos Azijos valstybės, o JAV. Dar viena aiški tendencija – už Europos ribų mūsiškiai kuriasi ir stiprėja mažose šalyse, kuriose gyvena tik keli milijonai žmonių. Sėkminga plėtra Armėnijoje, Omane. Be to, tenykščiai didmenininkai kur kas sukalbamesni, nes jų užsakomi kiekiai ne visada domina didžiuosius Europos ir pasaulio tiekėjus, ir čia mes galime įsiterpti.

„Valdžia stengiasi, nereikia nubraukti visko, ką ji daro. Tačiau girtis, kad politikų pastangomis buvo atvertos naujos rinkos ir po embargo jomis pakeista Rusija, negalime“, – nukerta „Limstar Group“, didmena prekiaujančios mėsa, generalinis direktorius Justas Venckus.

Svarbu Europa

Apie tai, kad plėtra sėkmingiausia Senajame žemyne, o ne tolimuose kraštuose, kalba ir kitos įmonės. „Prasidėjus Rusijos embargui mes, kaip ir kitos kompanijos, persiorientavome bei stipriname eksportą Vakarų Europos ir Skandinavijos šalyse“, – pasakoja „KG Group“ vadovas Tautvydas Barštys.

Grupė įvardija ir kur mato potencialą – Afrikos bei Artimųjų Rytų šalyse, kuriose jau pradedama dirbti: dalyvaujama ten vykstančiose parodose, užmezgami verslo kontaktai.

Tačiau realiai „Kauno grūdų“ ir Vilniaus bei Kaišiadorių paukštynų, kurie priklauso grupei, eksporto kryptys pastaraisiais metais nepasikeitė – daugiausia išvežama į Vakarų Europos ir Skandinavijos šalis. Ten pastaruosius dvejus metus didinamas šviežios nešaldytos vištienos eksportas. Taip pat suintensyvėjo vištienos pardavimas Muitų sąjungos šalyse – Kazachstane ir Armėnijoje. Tačiau kiekiai, palyginti su visa gamyba, maži. Be to, pastaraisiais metais išaugo eksportas į kaimynines Baltijos valstybes.

Pasak Lietuvos maisto eksportuotojų asociacijos direktoriaus Giedriaus Bagušinsko, pardavimo didėjimą kaimyninėse valstybėse paprastai reikia sieti su „Maxima LT“ tinklo plėtra tose valstybėse. Netgi užsienyje gan didelę mūsų prekybininkų asortimento dalį formuoja lietuviai perdirbėjai.

Sutartis – dar ne prekyba

J.Venckus pabrėžia ir dar vieną aspektą, kuris dažnai pamirštamas: politiniai džiaugsmo šūksniai, pasirašius vieną ar kitą tarpvalstybinę sutartį, dar nereiškia, kad į ten pajudės prekės. Po šių sutarčių gali praeiti keletas metų, kol veterinarijos tarnybos suderins reikalavimus ir išduos leidimus vežti produktus.

Taip veikia neformali savo rinkos apsauga, kuri gali būti naudojama ir kaip politinio spaudimo įrankis. Pavyzdžiui, su Kinija įvairių protokolų pasirašyta gana daug ir jau beveik metai žadama, kad vos ne „nuo ateinančio mėnesio“ bus galima vežti pieno ir mėsos gaminius.

Tokius produktus į ten gabenti gali praktiškai visos aplinkinės valstybės, išskyrus mus. Po Prezidentės Dalios Grybauskaitės susitikimo su Dalai Lama 2013 m. kinai į gilų stalčių sudėjo visus susitarimus ir pokalbiai apie prekybinius santykius atnaujinti tik pernai. Nors dabar aukšti mūsų ir jų valdininkai skraido vieni pas kitus į svečius, lietuviškų prekių pilni konteineriai į šią valstybę nejuda.

„Su Kinija valdžios institucijos dirba gana daug, tačiau rezultatai kol kas neatperka įdėtų pastangų. Įmonės nusisuka nuo šios šalies. Kur kas patrauklesnės nei didžiosios Azijos ir NVS šalys kai kurios palyginti mažos arabų valstybės“, – apie tai, kad norai ir rezultatai dažnai skiriasi, aiškina G.Bagušinskas.

Pasak verslininko, reikia suprasti, jog kinų kultūra tokia, kad jie niekada nesako „ne“. Tačiau niekas nežino, ar pasakys „taip“.

Dideliems per maži

G.Bagušinskas sako, kad didžiosiose Azijos valstybėse beveik visą importą paprastai kon­troliuoja keli žmonės, glaudžiai susiję su valdžia. Su jais dirba didieji pasauliniai koncernai, kurie taip pat palaikomi savo vyriausybių. Mes su savo gamybos pajėgumais jiems esame tiesiog per smulkūs.

Didieji importuotojai paprastai dirba tik su pačiais populiariausiais  gamintojais, rinkos lyderiais. Jie gauna daugybę didžiausių tarptautinių gamintojų pasiūlymų.

„Su tokiomis šalimis, kaip Kinija ar Iranas, mums paprasčiau tapti žaliavų, bet ne galutinių produktų tiekėjais, bet ir čia tenka konkuruoti su Naujosios Zelandijos ir netgi Lenkijos perdirbėjais“, – tarptautinės prekybos vingius aiškina G.Bagušinskas.

Eksportuotojų asociacijos vadovas įvardija ir kitą valstybę, netapusią išsvajotu pardavimo rojumi, – tai Iranas, kuriam neseniai buvo panaikintos tarptautinės sankcijos.

Šalis didelė, naftos, nors ir pigios, daug ir ją bus galima parduoti tarptautinėse rinkose. Tačiau mus iš ten stumia rusai, kurie pasiūlė pigesnių grūdų, o buvo metų, kai į Iraną veždavome 45 proc. visų eksportuojamų javų. „Politinis atšilimas santykiuose su Iranu matomas, tačiau realūs įvairių tarnybų barjerai išnyks tik po kelerių metų. Galbūt tada ir susiklostys mums palankios aplinkybės ir galėsime pradėti ne tik žaliavų, bet ir produktų eksportą“, – svarsto G.Bagušinskas.

Dėl atstumo ir kitų barjerų sparčiau nepajuda ir prekyba su Pietų Afrikos Respublika. Į šią šalį, kaip ir daugelį kitų egzotiškų šalių, mes paprastai patenkame ne tiesiogiai, o per prancūzus ar olandus didmenininkus. Iš kitos pusės, tokių barjerų, ribojančių importą, turi ir ES. Tai mus apsaugo nuo pigių rusų ir ukrainiečių prekių.

Politika šalia ekonomikos

Dar viena šalis, nepateisinusi vilčių, yra Baltarusija. Neseniai ji buvo įvardijama kaip valstybė, kuri padės apeiti Rusijos paskelbtą europietiškų, taip pat ir lietuviškų, prekių embargą. Vasario 15-ąją ES panaikino sankcijas 170 Baltarusijos valdininkų ir verslininkų bei dešimčiai įmonių.

„ES šaunuoliai, jie suprato, kad laikas keisti mąstymą ir nebespausti Baltarusijos. Sankcijų panaikinimas – teisingas sprendimas“, – šalies prezidentą Aliaksandrą Lukašenką cituoja portalas „Tut.by“.

Tačiau politiniai pokyčiai nepakeitė fakto, kad Baltarusija, Muitų sąjungos narė, laikosi tų pačių importo draudimų, kuriuos įvedė Maskva. Kitas veiksnys, sumažinęs visų NVS valstybių patrauklumą, – po naftos kainų kritimo čia prasidėjo rimta ekonominė krizė. NVS erdvėje ekonomiškai saugių šalių neliko.

„Baltarusijoje milžiniška krizė. Tūkstan­čiuose įmonių vėluoja atlyginimai. Vartotojų perkamoji galia kritusi, nes pinigai nuvertėjo“, – gero kaimynų gyvenimo nemato J.Venckus.

Verslo pasitraukimas

„Nors Lietuvos valstybės institucijos reklamavo, kad galime plėsti veiklą tokiose valstybėse, kaip Baltarusija, Kazachstanas, Azer­baidžanas, dabar mūsų verslas iš ten traukiasi“, – aiškina G.Bagušinskas.

Kritus naftos kainoms, NVS valstybėse nuvertėjo valiuta. Mūsų prekės jiems tiesiog per brangios. Be to, matydami kritusį pardavimą, vietiniai vis dažniau prašo prekes tiekti su atidėjimu. Tačiau taip būtų ypač rizikinga.

„Buvusiose sovietinės valstybėse saugių salų, kuriose galima saugiai prekiauti, praktiškai neliko“, – konstatuoja G.Bagušinskas.

Įmonės, kurių eksportas į ten būdavo iki 25–30 proc. bendros apyvartos, šiandien Rytuose parduoda kelis procentus visos produkcijos. Net jei Rusija staiga panaikintų embargą, į ten sugrįžti būtų sudėtinga, nes rinka nuskurdo. Mūsų maisto produktai atsidurtų brangiausiame segmente, kurio prekyba gana maža, o konkuruoti tenka su vokiečiais, prancūzais, italais, lenkais, dėl didžiulių gamyklų pajėgumų sugebančiais gaminti pigiau nei mes.

„Kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui, Kazachstane, kilus ekonominei krizei valdžia pradėjo vis daugiau apmokestinti užsieniečių įmones, netgi bandoma perimti verslus“, – tvirtina J.Venckus.

G.Bagušinskas apibūdina ir įmonių nuotaikas: palaikomi ryšiai su senais partneriais ir laukiama, kada pagerės laikai. Tik vienas kitas lietuvis ryžtasi investuoti, kol kainos nukritusios.

Auganti Amerika

Valiutų svyravimai, kurie mus stumia iš NVS, duoda naudos kituose žemynuose. Pavyzdžiui, prieš keliolika metų, kai atpigo JAV doleris, mes turėjome pasitraukti iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Šiandien, kai doleris sustiprėjo, eksportas į ten sparčiai auga. G.Bagušinskas sako, kad būtent ši kryptis tapo bent jau pieno perdirbėjų išsvajota rinka – vežame palyginti daug sūrių.

„Nors valdininkai dažnai kalba apie Kiniją, Indoneziją ir kitas dideles Azijos ar Rytų valstybes, tačiau dėl atstumo ir mentaliteto mums artimesnės JAV ir Europa. Tik kartais pasitaiko tokių išimčių, kaip Pietų Korėja, kurioje europinę kultūrą išpopuliarino prancūzai ir mes pataikėme į šią nišą“, – apie tarpkultūrinę prekybą dėsto G.Bagušinskas.

Kitas, gan netikėtas posūkis buvo arabų šalys, kurios importuoja iki 95 proc. maisto ir jų pagrindinė prekybinė valiuta – JAV doleris. Daliai mūsų eksportuojančių maisto perdirbimo įmonių šios kryptys tapo pelningomis nišomis. Nors kol kas pardavimai nėra itin dideli, tačiau jie stabiliai didėja. Dirbti tokiose valstybėse, jei pavyksta susitarti su stambiu didmenininku, gana saugu.

„Dabar mūsų įmonių tikslas – ne kuo spartesnė plėtra ir naujų šalių bei rinkų paieška, o bandymas įsitvirtinti jau esamose rinkose ir didinti pardavimus ten“, – dėsto G.Bagušinskas.

Pasaulinė konkurencija

J.Venckus sako, kad kai kurias valstybes, į kurias siūloma eksportuoti, mūsų valdininkai pasirinko ne pagal realų pardavimo potencialą, bet pagal tai, kiek jose gyventojų. Niekam neįdomu, kad, tarkime, Indonezijoje ar Irane, kurios šiandien reklamuojamos kaip ypač patrauklios rinkos, mes savo kainomis ir kiekiais negalime konkuruoti su Indija, Rusija ar Brazilija.

Pastarosios šalys, gamindamos maisto produktus ir žaliavas, nesilaiko dalies ES būtinų sanitarinių reikalavimų ir pieno bei mėsos produktus gali parduoti kartais pigiau nei mes. „Už ES ribų mes varžomės su tokiomis valstybėmis, kaip Naujoji Zelandija – didžiausia pieno gamintoja, taip pat Portugalija, Argentina, Brazilija, Indija, kurios yra didelės mėsos tiekėjos“, – į platų pasaulį žvelgia J.Venckus.

„Limstar group“ vadovas sako, kad net jei tokios šalys, kaip Iranas ar Kinija, leis įvežti mūsų produktus, dar reikės rasti nišą, kurioje galime parduoti gaminius. Greičiausiai tai bus tik nišiniai produktai. Kaip ir pagal religinius reikalavimus pagaminta „halal“ ir košerinė produkcija. Tai, kad Lietuva leido ritualinį skerdimą, mums atveria reikšmingas nišas, tačiau tai ne išsigelbėjimas visai mėsos perdirbimo pramonei.

Pavyzdžiui, „KG Group“ pagal „halal“ reikalavimus gaminamą produkciją eksportuoja į Europos šalis, kuriose gausu žmonių iš musulmoniškų šalių, ir prognozuoja, kad į Europą plūstant pabėgėliams šių produktų rinka gali augti. „Halal“ produktų eksportas į arabų šalis kol kas fragmentiškas.

„Nuo šių metų pradžios, ypač jei kalbėsime apie mėsą, Europoje gili krizė. Į trečiąsias šalis dėl kainų skirtumo beveik nieko negalime parduoti nei mes, nei kiti europiečiai“, – dėsto J.Venckus.

Be to, Rusija didina gamybą. Netgi prie Kinijos sienos statomi milžiniški kompleksai, kurie bus skirti ne pačios Rusijos, o Azijos rinkai. Šiuolaikinėmis technologijomis, jei valdžia duoda pinigų ir skatina statybas, naujas fermas galima pastatyti per keletą mėnesių. Perkirpus statybų juostelę kiaulieną iš tokių objektų galima pardavinėti po pusmečio, vištieną – po 40 dienų.

J.Venckus pateikia ir paprastą pavyzdį: 2014 m., Rusijai paskelbus embargą, Brazilijoje, kuri tapo pagrindine tiekėja, kainos drastiškai šoktelėjo. Per 2015 m. jos krito 2–3 kartus.

Randame nišų

Ne viskas taip juoda. Pavyzdžiui, kelios įmonės Armėnijoje bendrai sukūrė didmeninę bazę ir pradeda plėsti veiklą šioje valstybėje. G.Bagušinskas aiškina ir kam to reikėjo: šalis maža, vietos prekybininkai negalėjo prekių pirkti vilkikais, vežti mažesnius kiekius atskiriems tiekėjams neapsimokėjo. Reikėjo suvežti didelius kiekius ir juos išskaidyti. Kitaip įsitvirtinti svetimoje valstybėje negalime.

„Kol kas realiausia išeitis norint didinti eksportą – prekiauti su ES valstybėmis, kuriose kritus kainoms didėja vartojimas. Pavyzdžiui, pieno miltai pas mus per intervencinius pirkimus, kai mėginama palaikyti rinką, perkami didesne kaina, nei Naujojoje Zelandijoje parduodami biržoje. Kai toks skirtumas, Azijoje ar Afrikoje konkuruoti su zelandais sunku“, – paprastą receptą siūlo J.Venckus.

Mums lieka tik nišos. Pavyzdžiui, europiečiai Kinijoje sėkmingai parduoda subproduktus. J.Venckus pateikia ir paprastą pavyzdį: kinai perka jaučio gyslas, kurios Europoje nevartojamos. Tačiau ir čia koją kiša mūsų gamybos mastai, nusileidžiantys europietiškiems. Visos didžiausios lietuviškos skerdyklos vieną šios produkcijos konteinerį renka pusę metų. Didžiausiai Italijos skerdyklai tokiam pat kiekiui užtenka mėnesio.

„Kai japonų paprašėme leidimo eksportuoti jautieną ir jie sužinojo, kad per metus skerdžiame 150 tūkst. galvijų, nustebo, kodėl mes norime prekiauti, juk tokio kiekio pritrūks mums patiems“, – sako Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius Jonas Milius.

Valdininkas sako, kad šiandien mes užsiauginame tik pusę kiaulienos, kurią suvartojame, ir tai dalį mėsos išvežame į Lenkiją. Vietoj jos perdirbėjai įsiveža belgišką mėsą. Kokybiškos jautienos taip pat turime mažai. Tik plečiantis paukštininkystės kompleksams pagaliau užauginame tiek mėsos, kiek suvalgome.

„Pasaulis keičiasi ir mūsų ūkininkai turi prie to prisitaikyti. Pavyzdžiui, pieno kainos kritusios, tačiau kokybiškos jautienos, kurios turime gana mažai, nereikia net vežti į tolimus kraštus. Ją superka europiečiai. Pieninių galvijų, kurių mėsa buvo pagrindinė prekė Rusijoje, Vakarų Europai nereikia“, – aiškina J.Milius.

Veterinarijos tarnybos vadovas sako, kad dabar, kai pieno kainos pasiekusios rekordines žemumas, ūkininkams, ne tik perdirbėjams, laikas persitvarkyti ir rasti kitų veiklų, kurios būtų pelningos.

Patrauklios rinkos

Justas Jurevičius, VšĮ „Versli Lietuva“ vyr. analitikas

Svarbiausi rinkų patrauklumo aspektai yra šalies artumas, dydis, perkamoji galia bei plėtros perspektyvos. Pagal minėtus aspektus Lietuvos įmonėms įdomiausios Baltijos šalys, Lenkija, Skandinavijos regionas, Vokietija, kitos stambios ES valstybės. Svarbiausi pasirinkimo kriterijai šiame regione – bendra ekonominė erdvė (prekybos barjerų nebuvimas), artumas, didelė perkamoji galia (ypač Skandinavijoje ir Vakarų Europoje) ir geros ilgalaikio bendradarbiavimo perspektyvos.

Dėl didelės perkamosios galios nemažai bendrovių žvalgosi į JAV. Šalies dydis lemia jos patrauklią poziciją pasaulio prekybos sistemoje.

Dėl eksporto plėtros perspektyvų įmonės domisi sparčiai besivystančiomis Azijos rinkomis (dabar jaučiamas padidėjęs susidomėjimas Japonija, Kinija) ir netgi Afrikos šalimis.

Istoriniai, ekonominiai ryšiai lemia, kad nemažai įmonių galimybių randa ir kaimynėse Rytuose. Tikėtina, prekyba su šiomis rinkomis išliks reikšminga, nepaisant esamų geopolitinių ir ekonominės raidos problemų. Tačiau dėl pradžioje minėtų patrauklumo kriterijų galima tvirtinti, kad ilguoju laikotarpiu didžioji dalis Lietuvos verslo daugiausia potencialo matys greitai augančiose kaimyninėse ES šalyse ir turtingose Vakarų ES rinkose.

Sportinis charakteris leido G.Staniuliui pasiekti gerų rezultatų ir lažybų versle, todėl šiandien jo bendrovė klesti. Krepšinio aikštelėje užgrūdintas vyras surado nišą, kuri leido atsiskleisti geriausioms jo savybėms.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Gintaras Staniulis – žmogus, kuris negali, nemoka ir nenori pralaimėti. Jei ir pavyko prieš jį kurioje nors srityje nugalėti, būk ramus, namo neišeis, kol neatsirevanšuos. Taip 46-erių buvusį Kauno „Žalgirio“ gynėją, o dabar Lietuvos lažybų bendrovės „Topsport“ savininką apibūdina Lietuvos golfo federacijos prezidentas Rolandas Dovidaitis.

Su šalies krepšinio metru Arvydu Saboniu klestintį šalies verslininką lygindamas pašnekovas juokauja, kad bent jis daugiau tokių užsispyrusių, savo tikslo siekiančių ir sportiniu charakteriu pasižyminčių žmonių mūsų šalyje nepažįsta.

Pirmajai ir didžiausiai šalies lažybų bendrovei vadovaujantis buvęs profesionalus krepšininkas verslo idėją parsivežė iš Čekijos, o stoti prie įmonės vairo nusprendė drauge su buvusiu suolo draugu, taip pat praeityje puikiu krepšininku Dainiumi Gulbinu. Jis – dabartinis įmonės vadovas ir akcininkas.

„Vos tik įkūręs lažybų bendrovę „Topsport“ Gintaras paskambino ir priminė, kad ir aš  žadėjau dalyvauti šiame versle“, – apie keturioliktus metus drauge dirbantį bendramintį atsiliepia vienos sėkmingiausių Lietuvos įmonių vadovas.

2002 m. pirmąjį lažybų punktą Lietuvoje atvėrę partneriai šiandien išsiplėtė iki 90 lažybų punktų. 33 šalies miestuose įkurtuose lažybų salonuose dirba 359 žmonės. „Idėjinis mūsų variklis – Gintaras, nuo jo viskas ir užsisuko“, – apie nišą, kuri tik iš pirmo žvilgsnio atrodo specifinė ir ne itin pelninga, pasakoja D.Gulbinas. „Topsport“ įkūrėjui G.Staniuliui ši veikla jau padėjo iškopti į turtingiausių lietuvių trisdešimtuką.

Lyderis iš prigimties

Dešimčia metų už G.Staniulį jaunesnis jo brolis Skirmantas, lažybų bendrovėje vadovaujantis įmonės rinkodarai, išgirdęs „Veido“ žinią, kad „Topsport“ patenka tarp pelningiausių šalies įmonių, neslėpė džiaugsmo: „Gintaras iš tiesų pasižymi lyderio savybėmis. Iš prigimties siekia būti geriausias savo srityje, o tai, kad sekasi įmonei – kruopštaus ir nuoseklaus jo ir suburtos komandos rezultatas.“

Pats G.Staniulis nebuvo toks entuziastingas. Jis, kaip ir D.Gulbinas, dėstė, kad sėkmės teko laukti kone dešimtmetį: ne iš karto žmonės lažybas surado, suprato, kaip jos veikia. Bet tai, matyt, įprasta, kai eini keliu, kuris dar nepramintas?

Tuo metu, kai Vakarų Europoje lažybos jau vertintos kaip įprastas verslas, Lietuvoje tokių paslaugų reklama buvo uždrausta, todėl sklaida apie įmonės veiklą kurį laiką ribota. Valdžia, nerasdama, o gal nenorėdama rasti būdų, kaip pažaboti nelegalų lažybų verslą ir pasistengti, kad į valstybės biudžetą įplauktų daugiau lėšų, nesudarė sąlygų legaliam  verslui.

„Pirmaisiais veiklos metais tekdavo investuoti savus, krepšinio aikštėje uždirbtus pinigus. Nepalankiai į mus žiūrėjo ne tik patalpų nuomininkai, nuolat atsakydavę erdvių lažybų bendrovei, bet ir bankininkai, kai ateidavome tartis dėl paskolų įmonės plėtrai. Pinigų negaudavome, tačiau į priekį vedė žinojimas, kad vieną dieną lūžis įvyks“, – prisimena G.Staniulis.

Lietuvos moterų krepšinio lygos direktorė Audra Ginelevičienė jį taip pat apibūdina kaip lyderį, gebantį priimti teisingus sprendimus: „Dar tuo metu, kai jis profesionaliai žaidė krepšinį, mačiau jį kaip charizmatišką žmogų, sugebėdavusį atsiriboti nuo užklupusių sunkumų ir kurdavusį šalia esantiems komfortišką aplinką.“

Nė dienos be sporto transliacijos

Nei tuomet, nei šiandien nesu girdėjęs jo kalbant pakeltu ar įsakmiu tonu. Žinote, kaip kartais nutinka su turtingais ir įtakingais žmonėmis, daugelis jų tampa įžeidūs, arogantiški, tačiau G.Staniulis liko toks pat prieinamas, paprastas ir savas“, – apie „Rotary“ klube užsimezgusią bičiulystę atsiliepia R.Dovidaitis.

Ne vienerius metus įmonės savininką pažįstantys „Veido“ pašnekovai sutaria, kad verslas buvusio krepšininko nepakeitė. Priešingai, sportinis charakteris leido jam pasiekti gerų rezultatų ir lažybų versle, todėl šiandien jo bendrovė ir klesti. Krepšinio aikštelėje užgrūdintas vyras surado nišą, kuri leido atsiskleisti geriausioms jo savybėms.

Ilgametė Kauno „Žalgirio“ krepšinio komandos rėmėja lažybų bendrovė „Topsport“ šiandien G.Staniulį verčia užsiimti jau ne sportu, o daugybe kitų reikalų, tačiau, kaip pripažįsta vienas įmonės akcininkų, nėra dienos, kad jų biure nebūtų įjungto televizoriaus su nuolat transliuojamais sporto kanalais.

„Nors ir nesėdime biure ištisą dieną, tiek Gintaras, tiek aš keliamės ir gulamės su mintimis apie darbą. Net ir vakare, sėdėdami prie įjungto televizoriaus, negalime likti abejingi tam, kokios sumos pastatytos“, – specifinio verslo užkulisius praskleidžia didžiausios bendrovės savo segmente žinovas D.Gulbinas.

Įsitraukimas taip pat generuoja įmonės pelną, kuris vien per pastaruosius metus ūgtelėjo 39 proc. Nepaisant aktyvios šio žmogaus veiklos ir nuolatinio idėjų lažybų sektoriui brandinimo, darboholiku G.Staniulio nepavadinsi. Nors jis pats ir neneigia, kad namuose visus kampus laiko žmona Deimantė, šeimai laiko suranda.

„Jis vienas tų tėvų, kurie ateina pažiūrėti vaikų varžybų. Matyt, tai iš sporto išlikę, nes dažnam verslo žmogui šiandien to pritrūksta. Į pinigų uždirbimą įsitraukiama taip, kad laiko nė savo vaikams nelieka, o Gintaras ir pats mėgėjiškus turnyrus organizuoja“, – apie bičiulio šeimos laisvalaikį pasakoja R.Dovidaitis.

Kol kas tik mėgėjiškai krepšinį žaidžiantys G.Staniulio sūnūs aštuoniolikmetis Džiugas ir šešiolikmetis Ignas nėra apsisprendę, ar pasuks į profesionalų krepšinį. Dar yra jaunėlė Elzė (8 m.), kuri save dar tik atranda.

Aštrų žaidimą perkėlė į verslą

Nors „Veido“ pašnekovas yra įtakingas verslininkas, itin draugišką įspūdį paliekantis pašnekovas, beveik niekur nėra aprašytas. Savo ir šeimos privatumą saugantis vyras neslepia – dabar daro retą išimtį. Interviu metu sklandžiai savo sėkmės istoriją dėstantis G.Staniulis palieka patikimo žmogaus įspūdį: vos nusileidus lėktuvui, kuriuo jis skrido, nepaisant įtemptos darbotvarkės, verslininkas neatsako žadėto interviu.

Dar 1994 m. vilkėjęs žalios ir baltos spalvos Kauno „Žalgirio“ krepšinio komandos aprangą, pašnekovas juokauja, kad net ir pasitikęs 46-ąjį gimtadienį jaučiasi taip, lyg būtų įgijęs antrąjį kvėpavimą. Jis nelaiko savęs nurašytu net ir krepšinyje. Dabar tik mėgėjiškai pažaisti ateinantis G.Staniulis neslepia, kad jam kartais nubunda noras išmesti iš galvos visus verslo reikalus bent jau savaitei. Tiek pakanka susigrąžinti energiją.

„Priešingai nei pirmaisiais veiklos metais, šiandien atsirado daugiau laisvumo, po aktyvių darbų ar pajutęs, kad jau reikia, leidžiu sau pakeliauti su šeima, bet grįžus ir įsisukus į kasdienę veiklą, romantika vėl išblėsta“, – „Veidui“ dėsto buvęs krepšininkas.

Sprogstamąja jėga ir veržlumu krepšinio aikštelėje pasižymėjęs G.Staniulis, Lietuvos krepšinio federacijos teisėjų asociacijos prezidento Kęstučio Pilkausko vertinimu, visuomet buvo žaidėjas, negailėjęs nei savęs, nei varžovų: „Krepšinio teisėjai vadino jį aštriu ir teisėjams nepalankiu žaidėju, tačiau jis niekad neperžengė ribų. Gintaras buvo ir išliko inteligentiškas žmogus.“

Daug apie Gintarą atskleidžia jo pažinčių ratas. Nuolat bendraujantis, šarmingas, aplinkinius sudominti gebantis pašnekovas pokalbį užmezga ir su buvusiais krepšinio aikštelės draugais, ir su verslo partneriais, bendradarbiais.

Ilgą laiką jautėsi stumiami už borto

Ekonomikos mokslus baigęs G.Staniulis juokauja, kad su skaičiais niekada nesipyko, tačiau  šiandien versle to jau negana: „Tik tuomet, kai atiduoti visas jėgas, pakeli iškylančius sunkumus, kliūtis, neprarasi to, ką tiek metų kūrei. Per vėlai pastebėti kritimai patys skaudžiausi, nes įsukti verslą iš naujo be galo sunku.“

Į praėjusį gyvenimo etapą G.Staniulis žvelgia filosofiškai ir mano, kad jei ne jo sukauptas finansinis indėlis, kažin kaip būtų sekęsi sunkiausiu metu kuriant dabartinį verslą. A.Ginelevičienė pabrėžia, kad jaunystėje sportavę vadovai versle yra kur kas labiau pasitempę: jų supratimas apie kasdienį darbą kitoks.

Verslininko brolis primena, kad Gintaro sėkmės istorijoje svarbiausias komponentas yra sunkus darbas: „Lyderio savybė – suburti drauge žmones, kurie padeda siekti bendrų tikslų. Gal ir anksčiau sėkmė būtų aplankiusi, jei ne valdžios nusistatymas išstumti legalius lažybininkus už borto.“

Viltis, kad situacija Lietuvoje keisis, legalių lažybų versle esantiems darbdaviams sužibo Seimui priėmus Azartinių lošimų įstatymo pataisas, kuriomis buvo reglamentuotas lošimas internete. Taip pat nustatytas 21 metų amžiaus cenzas klientams, suformuluoti reikalavimai lošimų organizatoriams registruotis, teikti duomenis apie lošėjus, turėti šalies teritorijoje veikiančius fizinius lošimo namus, galiausiai apibrėžtos jų mokestinės prievolės.

G.Staniulis sako, kad naujoji įstatymo redakcija papildys valstybės biudžetą. Būtent dėl nelegalų iki šiol kentėjo ne tik valstybės biudžetas, bet ir sąžiningai veikiančios ir mokesčius mokančios lažybų bendrovės. Tokia situacija tęsėsi ne vienerius metus, o verslininkų bandymai įtikinti valdžią tobulinti įstatymus atsimušdavo tarsi į sieną.

“Veidui“ pasiteiravus, kokios sąlygos sudarytos jo paties įmonėje žmonėms užsidirbti, verslininkas pabrėžia, kad kiekvienas norintis turi galimybę įrodyti, ko yra vertas. Startinė pozicija prasideda nuo bazinės algos, išdirbus metus žmogui prie uždarbio pridedama 10 procentų.

Taip skatinamas lojalumas ir motyvacija. Po 7 ar 8 metų darbo įmonėje alga sparčiai kyla. „Jeigu bendrovė plečiasi, darbuotojai turi sulaukti įvertinimo. Nors mūsų įmonės kultūroje žodžio laikymasis vis dar svarbesnis nei 100 puslapių pasirašyta sutartis“, – sako asociacijos Lažybų organizatorių aljanso valdybos pirmininkas G.Staniulis. Jis priduria, kad šios rinkos sėkmei, kaip ir 99 proc. verslų, reikšmės turi ir sezoniškumas.

Požiūris palengva kinta

Pasidomėjus, ar keičiasi Lietuvos visuomenės, bankų ir patalpų nuomotojų požiūris į lažybų ir azartinių lošimų organizavimu užsiimančius verslininkus, G.Staniulis pragiedrėja – šis sektorius jau kurį laiką vertinamas palankiau: „Dar atsimename laiką, kai į lažybų punktą užsukę gyventojai bijodavo, kad tik aplinkiniai jų nepamatytų, nes nežinia, ką pagalvos. Šiandien tai tampa krepšinio ar futbolo čempionatus lydinčia tradicija. Žmonės mėgsta lažintis pastatydami už savo mėgstamus žaidėjus po kelis eurus, padaugėja azarto, tad jiems žiūrėti žaidimą tampa smagiau.“

Drauge su G.Staniuliu verslą ant kojų statęs D.Gulbinas itin populiaria lažybų sporto šaka mūsų šalyje įvardija tenisą: „Gaila, kad šiandien galime pasidžiaugti vos vienu pasaulio pirmojo šimtuko žaidėju, jei Lietuva turėtų daugiau tokių kaip Ričardas Berankis, lažintis būtų kur kas įprasčiau.“

Apskritai lietuviai labiausiai lažinasi dėl krepšinio, futbolo ir teniso rezultatų. Tačiau labai azartiškais lietuvių nepavadinsi. G.Staniulis svarsto, kad vienos ar kitos šakos populiarumą galiausiai lemia sportininkų laimėjimai. Kaip itin užkrečiantį ir jaunąją kartą įtraukiantį pavyzdį mini plaukikę olimpinę čempionę Rūtą Meilutytę.

„Esame viena didžiausių lažybų bendrovių, tačiau nuspėti, kaip seksis ateityje, negalime. Kelią jau pramynėme, tačiau lažybų versle, kaip ir bet kuriame kitame, reikia palikti vietos atsitiktinumui ir rizikai“, – apibendrina į „Veido“ turtingiausių verslininkų sąrašą šiemet patekęs G.Staniulis.

Faktai apie įmonę

• 2001 m. įregistruota pirmoji Lietuvoje lažybų organizavimo bendrovė.
• 2002 m. bendrovei išduota licencija organizuoti lažybas.
• 2002 m. Kaune atidarytas pirmasis šalies lažybų punktas.
• 2005 m. pradėtos teikti lažybų internetu paslaugos.
• 2006 m. startuoja telefoninių lažybų paslauga.
• 2008 m. priimami pirmieji statymai šunų lenktynėse.
• 2010 m. pradėtos teikti lažybų paslaugos šunų lenktynėms internetu.
• 2011 m. internete startavo mobili lažybų versija.
• 2012 m. paleista „Android“, „iPhone“ ir „iPad“ lažybų programėlė.
• 2012 m. pradėta teikti lažybų žaidimus visą parą.

„Topsport” remia:

• Kauno „Žalgirį“,
• Vilniaus „Žalgirį“,
• Regionų krepšinio lygą,
• Vilniaus „Sostinės“ mėgėjų krepšinio turnyrą,
• Vilniaus krepšinio lygą,
• Kauno krepšinio lygą,
• Kauno krepšinio mėgėjų lygą,
• Klaipėdos krepšinio mėgėjų lygą,
• Šiaulių krepšinio lygą,
• Marijampolės krepšinio mėgėjų lygą,
• Kėdainių krepšinio mėgėjų lygą.

TRUMPASIS INTERVIU

Apie požiūrį į lažybų verslą, pinigus ir aplankiusią sėkmę.

-– Kaip nuosavas verslas keitė jūsų požiūrį į pinigus? Dar prisimenate, ką reiškia uždirbti pirmąjį milijoną?

-– Niekada nesėdėjau ir neskaičiavau laukdamas, kada įmonės skaitiklis persisuks iš penkiaženklio į šešiaženklį skaičių. Pradinį kapitalą uždirbau dar iš krepšinio. Jį galėjau investuoti į lažybų verslą. Taigi sportas suteikė ne tik gyvenimo pamokų, bet ir finansinį pagrindą.

-– Ar esate azartiškas?

-– Dėl to azartiškumo. Pagalvoju, ar jis ne perdėtas? Kartais po vieno ar kito mačo net pasijuokiu iš savęs, kad azartas buvo taip stipriai užvaldęs, jog buvau praradęs sveiką nuovoką. Tačiau tokiu būdu atsikratau susikaupusios įtampos ir nuovargio.

-– Ką jums reiškia būti klestinčiu verslininku?

-– Mano manymu, sėkmingas verslas susiklosto tuomet, kai gyveni juo, jauti jo pulsą. Tuomet nėra kasryt užklumpančios prievolės eiti į darbą, o atostogų metu traukia pažiūrėti, kas tavo versle vyksta. Lažybų verslas – mano gyvenimas. Be jo savęs jau neįsivaizduoju. Kita vertus, nesekdami pasaulinių tendencijų ir nematydami to, ką daro konkurentai, nuosmukio neišvengtume.

– Ar versle viskas klostėsi taip, kaip buvote numatęs?

-– Su lažybų verslu susipažinau per krepšinį, kiek daugiau nei prieš 20 metų žaisdamas Čekijoje. Pastebėjęs, kad lažybos ten labai populiarios, parsivežiau idėją įkurti lažybų bendrovę Lietuvoje, bet dar gerą dešimtmetį ją brandinau: reikėjo išlaukti, kol bus priimti įstatymai. Tačiau ir mano istorijoje viską lėmė atsitiktinumas. Pirmajame turnyre Čekijoje turėjo žaisti kitas žmogus, bet jis negavo vizos, jį pavaduoti turėjau aš. Komandos vadovai, pamatę, kaip žaidžiu, pasiūlė kontraktą. Taigi tos istorijos galėjo ir nebūti. Tai nulėmė visiškas atsitiktinumas.

-– Kuo ypatinga jūsų įmonės darbo kultūra?

-– Dirbti turi tiek valandų, kiek tuo metu reikia. Griežto darbo grafiko nėra. Jei žmogus jaučia, kad jo sėdėjimas biure tuščias, gali pasiimti laisvadienį. Svarbiausia, ar savo darbą atlieki tinkamai. O kaip tą darai, paties reikalas.

GINTARO STANIULIO DOSJĖ

Gimė: 1969 m.

Išsilavinimas: ekonomistas.

Alma mater: Kauno politechnikos institutas (dabartinis Kauno technologijos universitetas).

Verslo pradžia: 2001 m.

Sritis: lažybų organizavimas (pirmoji lažybų bendrovė Lietuvoje).

Pomėgiai: krepšinis, futbolas, golfas, kelionės.

Šeiminė padėtis: vedęs, turi 2 sūnus ir dukrą.

Ryškiausios savybės: žodžio žmogus, atsakingas, sportiškas, apsigimęs lyderis.

Statistikos departamento duomenimis, šalies eksportas 2013 m. liepą, palyginti su atitinkamu 2012 m. mėnesiu, padidėjo 8,3 proc. Eksporto lėtėjimo tendencija, kaip ir tikėjomės metų pradžioje, pamažu įsigali – augimo tempas migruoja iš dviženklės į vienženklę teritoriją.

2013 m. sausį–liepą, palyginti su atitinkamu 2012 m. laikotarpiu, eksportas ūgtelėjo 13,7 proc. Didėjo visų prekių grupių pardavimai užsienyje, iš jų sparčiausiai – žemės ūkio ir maisto produktų (21,7 proc.), rafinuotų naftos produktų (18,2 proc.), tekstilės ir jos gaminių (15,8 proc.). Nuo pirmavusių prekių gerokai atsiliko chemijos pramonės produktų (3,9 proc.), metalų ir jų gaminių (4,4 proc.) bei transporto priemonių (4,8 proc.) eksportas. Vis dėlto galima konstatuoti, jog nors ir silpnesnė, eksporto plėtra yra gerai diversifikuota ir vyksta plačiu frontu.

Pastaruoju metu eksporto plėtra išsikvepia ne dėl Lietuvos įmonių „kaltės“ – svarbūs konkurencingu-mo rodikliai išlieka geri. Antai realiųjų efektyviųjų lito kursų indeksas, kuris atspindi lito kurso svyravimus pagrindinių prekybos partnerių valiutų atžvilgiu, atsižvelgiant į šalių infliacijos skirtumus, pirmąjį 2013 m. pusmetį smuktelėjo 1,1 proc., palyginti su pirmuoju 2012 m. pusmečiu. Eksporto kainų indeksas antrina, jog tuo pačiu laikotarpiu eksportuota Lietuvos produkcija atpigo 0,6 proc. Smarkiausiai brango žemės ūkio ir maisto produktai, įskaitant javų kainų šuolį, tuo tarpu pigo naftos produktai, drabužiai, statybinių medžiagų, chemijos ir medienos pramonės produkcija.

Taigi kylantis darbo užmokestis šiemet nepralenkė darbo našumo didėjimo ir todėl nepažeidė eksporto konkurencingumo, tuo tarpu stabilios žaliavų kainos pasaulinėje rinkoje turėjo teigiamos įtakos. Įmonių susilaikymas nuo investicijų taip pat leido nedidinti produkcijos kainų, tačiau pastaruoju metu gamybos pajėgumų panaudojimas jau pasiekė prieškrizines aukštumas. Tad iš esmės tik laiko klausimas, kada poreikis didinti darbo užmokestį ir investuoti į plėtrą ar atsinaujinimą privers verslininkus pradėti branginti gaminius ir konkuruoti kaina taps sudėtingiau.

Didžiausią rūpestį eksporto srityje kelia lietuviškų prekių paklausa užsienio rinkose. Nors Vokietijos ekonomikos pagyvėjimas teikia optimizmo, tačiau naujienos iš Rusijos kol kas pozityviai nenuteikia, ypač turint omenyje, kad didžiausios įtakos pokriziniam Lietuvos eksporto atsigavimui turėjo Rytų rinkos. Ūpo nekelia ir stagnuojantis eksportas į Latviją.

Suprantama, po trejų metų spurto eksporto plėtra slopsta natūraliai – neįmanoma ilgą laiką demonstruoti stulbinančių rezultatų, ypač kai paklausa yra santūri. Pastebėtina, jog praėjusių metų rudens javų eksporto šuolis turės neigiamos įtakos artimiausių mėnesių augimo tempui.

Nors makroekonominiai signalai eksporto srityje nėra itin palankūs, įmonių vadovai prognozuoja, jog jų gaminamos produkcijos paklausa artimiausiu metu didės. Pagal Statistikos departamento rugpjūčio mėn. apklausos duomenis, per metus pagerėjo chemijos pramonės, guminių ir plastikinių gaminių, kompiuterinių, elektroni-nių ir optinių gaminių bei tekstilės gamybos bendrovių lūkesčiai. Apibendrinant makroekonominius veiksnius ir įmonių vadovų nuotaikas, galima numanyti, jog eksportas artimoje ateityje augs kukliau negu pastaraisiais metais, tačiau toliau judės į priekį.

Tuo metu, kai visa Lietuva jau įpratusi šėlti muzikos festivaliuose, pirmą kartą sostinėje vyks festivalis, dedikuotas sportui. Įvairiose pasaulio šalyse minias žmonių sutraukiantis renginys energingam šokio judesiui lietuvius įkvėps paskutinį rugsėjo šeštadienį.

Uždegantys muzikos ritmai, geriausi treneriai ir dėl sporto bent vienai dienai protą pametę entuziastai – tai mėgėjus ir profesionalus pakviesianti „NIKE konvencija, įkvėpta IMPULS“.

Rugsėjo 28 d., „Litexpo“ parodų rūmuose, kur tuo metu vyks ir Vilniaus sporto mugė, pripažinti treneriai – Irene Pallares, Lorenzo Sommo, Salvatore Panebianco ir kiti, bei šimtai dalyvių sukurs įspūdingą sportinę energiją, azartą, muziką, šviesas ir garsus jungiantį šou. „Pakvietėme garsiausius ir geriausius pasaulio trenerius, kurie dvejose salėse pristatys ir drauge kvies sportuoti daugiau nei 15-oje pačių įvairiausių ir smagiausių treniruočių – nuo energingosios zumbos ar step‘o šokio treniruočių iki atpalaiduojančių protą ir kūną jogos bei pilates užsiėmimų“, – teigia renginio partnerio, sporto ir sveikatingumo klubų tinklo IMPULS direktorius Vidmantas Šiugždinis.

„Renginys kvies žmones ne tik bendram veiksmui, bet ir bendroms emocijoms, – sako viena iš renginio organizatorių, „Nike” prekės ženklo atstovė Lietuvoje Milda Monstavičiūtė. – Tūkstančio žmonių vienu metu bendrai patiriama meilė sportui, energija ir veržlumas suvienys tiek sporto profesionalus, tiek ketinančius užsiimti savo mėgstama sporto šaka. Esu įsitikinusi, jog tokio masto renginyje ne tik žmonių kūnai, bet ir širdys judės vienu ritmu“.

Renginyje „NIKE konvencija, įkvėpta IMPULS“ trenerė I. Pallares (Ispanija) nuo pat ryto kvies dalyvius aerobikos žingsnelių įkvėptam „Glam Dance“ šokiui, o šiek tiek vėliau mokys moteris viliojančių ir seksualių „Fem style“ šokio judesių. Vienas jauniausių fitneso trenerių L. Sommo (Italija) „Functional re-toning“ treniruotėje rodys, kaip be papildomų svorių sutvirtinti kūną. Treneris taip pat ves kūno balansavimo bei raumenų tempimo užsiėmimus. Tarptautinio lygio aerobikos instruktorius S. Panebianco (Italija) atskleis step‘o šokio unikalumą. Sportinės gimnastikos trenerė Alona Slidzevska (Latvija) „Power Yoga“ užsiėmime rodys, kaip atsipalaiduoti ir pagerinti organizmo veiklą. Profesionalų gretas papildys ir trys treneriai iš Lietuvos: pilateso mokytoja Kristina Zaičenkovaitė, įvairiuose šokių stiliuose save išbandęs, nuolatinis tarptautinių konvencijų dalyvis Aleksandras Vyšniauskas bei Agnė Mickevičiūtė-Butienė – beprotiškosios zumbos mylėtoja.

Gera žinia: per pastaruosius trejus metus eksportuojančių įmonių Lietuvoje padaugėjo beveik pusantro tūkstančio.

„Anksčiau konkurencija rinkoje buvo mažesnė, bet, augant mums, augo ir ji. Lygia greta atsirado dar ir kiniškų prekių pasiūla, todėl nori nenori teko atsigręžti į Vakarų Europą, kurioje daugiau vartotojų ir didesni užsakymai. Šiandien Lietuvoje mums jau per ankšta, taigi eksportas leidžia sumažinti gamybos išlaidas ir užtikrinti stabilumą“, – tikina UAB „Gerovė“ direktoriaus pavaduotoja Živilė Ramoškienė.
Plastikinių pakuočių gamintoja, eksporto santykius pirmiausia užmezgusi su Lietuvos verslui jau pažįstamomis Rusijos ir Baltarusijos rinkomis, birželį šiukšlių rūšiavimo maišelių rinkinius pristatė Bulgarijoje ir Ispanijoje, taip nutiesdama savo produkcijai kelią į visą Vakarų Europą.
Svarbu tai, kad ši Kauno bendrovė – tik viena iš daugelio Lietuvos įmonių, plečiančių savo užsienio prekybą arba mąstančių apie rinkas, kuriose galėtų realizuoti produkciją.
Pernai Lietuvos eksportas viršijo viso nepriklausomybės laikotarpio rekordą: palyginti su 2011 m., prekių eksportas išaugo 14,5 proc. ir pasiekė 79,7 mlrd. Lt. Vertinant jau nebe visą laisvosios rinkos dvidešimtmetį, bet pastaruosius ekonomikos nuosmukio ir lėto atsigavimo metus, pernai prekių eksportas krizinių metų lygį peraugo dvigubai. Čia kyla klausimas, ar eksporto rodiklius didina tik senieji eksportuojai, ar eksportuotojų skaičius mūsų šalyje apskritai didėja.
Pasirodo, kukli vidaus rinka į plačiuosius užsienio vandenis gena vis daugiau Lietuvos verslo – randasi ir mažų eksportuotojų, prisidedančių prie įspūdingų eksporto augimo šuolių. „Veido“ kalbinti ekspertai kaip sutarę tvirtina, kad šiandien nerastume įmonės, negalvojančios apie partnerių paiešką užsienyje. Beje, įmonės ne tik ieško, bet ir randa: pernai, palyginti su 2011 m., eksportuojančių įmonių padaugėjo pustrečio šimto.
„Net ir mažesnės įmonės, kurios anksčiau nieko neeksportavo, dabar bando ieškoti užsienio rinkų. Pavyzdžiui, maisto pramonės įmonės savo gaminius pamažu pradeda tiekti Airijos, Kanados lietuvių bendruomenėms, nors šios produkcijos kiekis ir pelno marža nedideli. Vienas ūkininkas taip pat pasakojo besižvalgantis, kas galėtų pirkti jo medų ne Lietuvoje, nes iš vidaus rinkos išgyventi darosi labai sunku“, – priežastis, kodėl ne tik stambieji verslininkai visomis išgalėmis bando tapti eksportuotojais, apžvelgia Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas.
Simbolines produkcijos siuntas į svečias šalis galima laikyti pirmaisiais eksporto bandymais, kurie prieinami net ir mažoms įmonėms. Lietuvos maisto eksportuotojų asociacijos vadovas Giedrius Bagušinskas teigia, kad atsiranda ir kitokio įdirbio eksporto srityje: smulkieji, įsikūrę netoli Lietuvos pasienio, neretai tiesiog atsitiktinai randa kaimynų partnerių ir pradeda tiekti produkciją į Lenkiją ar Latviją.
„Eksporto galimybių šiandien ieško absoliučiai visos kompanijos. Verslo darbas prasideda nuo distributoriaus paieškos, vėliau laukia kainos skaičiavimas, derybos ir galbūt pirmieji užsakymai. Tačiau kol užsienio pardavėjas parduos gautą produkciją, jis iš įmonės akiračio gali išnykti net pusmečiui, o vėliau sugrįžti prašydamas įvykdyti naują užsakymą arba, priešingai, atsisakyti produkcijos, nematydamas perspektyvų“, – aiškina G.Bagušinskas.
Laimei, užsienio verslininkai linkę pasitikėti lietuviška produkcija, tai matyti ir iš jų užklausų. Tarptautiniame Vilniaus oro uoste įsikūrusio EXPO centro direktorius Martynas Čepelis skaičiuoja, kad per mėnesį nuolat veikiančią įmonių ekspoziciją išvykimo salėje aplanko 5 tūkst. keliaujančių svečių, iš kurių maždaug pusė palieka savo kontaktinius duomenis arba išsiveža informacijos apie jiems aktualias įmones.
„Mūsų verslininkų sėkmės istorijos džiugina, bet dar daugiau jų tikimės ateityje, nes šiuo metu derybos su užsienio kompanijomis tik įsibėgėja. Kai kurie klientai dėl konkurencinių sumetimų vengia dalytis realiais, išmatuojamais laimėjimais, tačiau vertindami bendrus rezultatus, klientų informaciją ir progresą praėjusį pusmetį galime drąsiai teigti, kad užsienio rinkoms esame įdomūs“, – verslininkus nenuvertinti savo jėgų skatina M.Čepelis.

Eksportas aktualus visiems
VšĮ „Versli Lietuva“ duomenimis, pernai du trečdaliai visos pramonės produkcijos buvo realizuota eksporto rinkose, o paslaugų sektorius taip pat didina eksporto dalį savo pardavimo struktūroje. Eksporto plėtra arba persiorientavimu į užsienį rūpinasi visų sektorių įmonės, nepaisant jų teikiamų paslaugų ar gaminamos produkcijos. Tiesa, užsienio vartotojai ypač svarbūs maisto pramonei, nes Lietuvoje šiame sektoriuje konkurencija milžiniška. Be to, traukiantis ir taip mažai vidaus rinkai, brangesni produktai Lietuvoje neranda savo pirkėjo, o galutinio vartojimo prekes gaminantis verslas pasirinkti adekvačią kainodarą ir pasiekti didesnę pelno maržą neretai pajėgia tik užsienyje.
Be šių priežasčių, „Verslios Lietuvos“ vyriausiasis analitikas Vladimiras Ivanovas eksportuotojų masiškumą, kaip natūralią pasekmę, sieja ir su įsteigtų įmonių gausėjimu, ir su gamybos stabilumu. „Kai kurių sektorių įmonėms būtų sunku pasiekti masto ekonomijos efektą realizuojant savo produkciją vien Lietuvoje. Žinoma, eksportuoti skatina ir didesnės eksporto rinkose realizuojamos produkcijos kainos“, – pabrėžia analitikas.
S.Besagirskas antrina, kad verslas, gaminantis tarpinius metalo, chemijos produktus, visada juos daugiausia eksportuodavo, tačiau gaminantieji galutinio vartojimo prekes negali atsigriebti už pastaraisiais metais vykusį žaliavų brangimą, todėl renkasi gaminius realizuoti už Lietuvos ribų, kur galėtų padidinti jų kainą. „Iš keliolikos maisto pramonės įmonių vadovų girdėjau prisipažinimų, kad vidaus rinkoje produktai parduodami su nuline pelno marža ar net nuostolingai. Esą apskaičiavus įrangos našumą, darbuotojų skaičių, gamybos sąnaudų sumažinti nėra kaip, todėl naudojamasi nuolaidomis perkant didelį žaliavų kiekį, o pelnas generuojamas tik iš eksporto. Jie tikina, kad radę bent porą partnerių užsienyje vidaus rinkos atsisakytų visiškai, nes prekiauti nuostolingai ilguoju laikotarpiu negali“, – verslininkų eksporto pasirinkimo motyvus aiškina S.Besagirskas.

Mažiesiems ir vidutiniokams brangu
Nepaisant kai kuriais atvejais jau gyvybiškai svarbaus poreikio žengti į užsienio rinkas, privilegija pradėti bendradarbiauti su užsienio partneriais nuo nulio gali pasinaudoti tik vidutinės ir didelės įmonės. Partnerių paieška reikalauja laiko ir materialiniu požiūriu brangių investicijų. Parengiamųjų darbų sąraše rikiuojasi daug kintamųjų: ir tinkama įmonės kvalifikacija, ir kompetentingas specialistas, pasiruošęs atsakyti į bet kokias užklausas, ir įmonės patirtis, ir tinkamas pačios produkcijos parengimas bei pristatymas.
Žinoma, atsiranda ir brangiai įkainojamų specifinių reikalavimų, pavyzdžiui, išruošiant gaminius į išskirtines rinkas, jiems reikia gauti specialius sertifikatus. Deja, net ir patenkinus tokius reikalavimus užsakovams gali neįtikti kompanijos gamybiniai pajėgumai, nelanksti kainodara, todėl įmonės turi būti nusiteikusios deramai pristatyti produktą, perorganizuoti gamybos procesus ir protingai paskirstyti žmogiškuosius išteklius. Būtent dėl šių priežasčių smulkesnėms įmonėms be išorinės pagalbos sunku įgyvendinti tokius uždavinius.
Tačiau atrodo, kad Lietuvos verslas mokosi ir keičiasi: pernai 144 „Verslios Lietuvos“ organizuotuose renginiuose apsilankė 5300 dalyvių, o konsultacijų eksporto klausimais prašė 650 klientų.
„Verslios Lietuvos“ akademijos patarimais pasinaudojo ir Kauno „Gerovė“. Ž.Ramoškienė prisimena pirmuosius žingsnius užsienio rinkose ir daro išvadą, kad net vidutinei įmonei be ES struktūrinių fondų paramos ir patarimų pradėti būtų buvę labai sunku. „Gerovė“, pasinaudojusi ES parama, išvyko į tarptautinę „Scanpack“ parodą, iš kurios parsivežė jau pasirašytus kontraktus bei dar apie 50 verslo kontaktinių duomenų.
G.Bagušinskas perspėja, kad užsakovai atidžiai vertina įmonės pastangas, todėl jei ši stokos įdirbio, partneriai nusigręš. „Pirmiausia reikia pasitikrinti, kaip esi pasirengęs eksportui, kitaip tariant, dalyvauti parodoje“, – rekomenduoja pašnekovas.
Užsienio parodose pristatyti savo produkciją mažoms ir vidutinėms įmonėms 2007–2013 m. padėjo Ūkio ministerijos administruojama ES paramos priemonė „Naujos galimybės“, kuriai paskutiniuoju kvietimu per du mėnesius pateikta 300 paraiškų dėl 34,9 mln. Lt. Vis dėlto ir tolesnės išlaidos atsieina gana brangiai.
S.Besagirskas siūlo modelį, kaip smulkesniems rinkos žaidėjams, ribojamiems finansinių galimybių ar žmogiškųjų išteklių, susivienyti bendram tikslui. Pavyzdžiui, penkios bendru prekės ženklu veikiančios įmonės galėtų ieškoti stambių užsakovų ir naujų rinkų, o paieškų sąnaudas pasidalyti. Bendrą įdirbį esą galėtų paskatinti ir ES parama, padengianti 50 proc. išlaidų. Tada naujų rinkų ieškoti važiuotų ne penkių atskirų įmonių atstovai, bet vienas, atstovaujantis penkioms įmonėms, taip esą būtų ir pigiau, ir efektyviau.
„Įmonės sutaupytų rinkų tyrimams, kvalifikacijos kėlimui, naujų rinkų paieškai, nes galėtų pasiskirstyti darbus: vienas atsakingas už rinkodarą, kitas už ryšius, trečias už žaliavų užsakymą ir pirkimą. Viena įmonė, išeinanti į rinką, yra maža ir savo apyvarta, ir pajėgumais, o susivienijusios tampa stipresnės. Be to, sujungusios žinias bendram tikslui įmonės tampa konkurencingesnės tarptautinėje arenoje“, – tvirtina Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros klasterių plėtros koordinatorė Vaidė Sakalauskienė.

Šiandien pasaulyje geriausiai laikosi šalys, orientuotos ne į paslaugas, o gamybą, tad Europoje budinama naujoji pramonės revoliucija. Ar į IT paslaugas ir skambučių centrus susitelkusiai Lietuvai neteks pergalvoti savo krypties?

Nedarbo rykštės kamuojama Europa tapo vieninteliu regionu pasaulyje, kurio ekonomika traukiasi – šių metų pirmą ketvirtį Europos Sąjungos BVP nukrito 0,7 proc. Tokios tendencijos užsitęsusią krizę, kuri pakeitė jau ne vieną pavadinimą – nuo viešųjų finansų iki nedarbo, privertė pakrikštyti dar ir Europos konkurencingumo krize.
Sprendžiant galvosūkį, kaip išsiveržti iš šio Europą traukiančio liūno, visų akys nukrypo į recesijos ir nedarbo maro išvengusias šalis. Jų pavyzdžiai privertė konstatuoti – Europą iš dabartinės krizės išvesti gali tik pramonė, tad ES šalyse turi prasidėti pramonės renesansas. O juk per pastarąjį dešimtmetį būtent gamybos sektorius buvo nustumta į pakraštį ir dauguma valstybių susitelkė į paslaugas, tad pramonės indėlis į BVP nuo 20 proc. sumažėjo iki 15,3 proc. Be to, pastarosios krizės pasekmė – nuo 2008 m. pramonėje prarasta 3,8 mln. darbo vietų ir 10 proc. sumažėjo produkcijos apimtys.
„Pirmoji pamoka, kurią reikia išmokti iš šios krizės yra ta, kad pramonė yra kertinis ekonomikos akmuo. Šalys, kuriose pramonė stipri, mažiau nukentėjo nei kitos. Mes per daug koncentravomės į finansus, paslaugas ir pramonei uždėjome per didelę naštą”, – birželio pradžioje Briuselyje vykusioje konferencijoje apie pramonės renesansą kalbėjo už pramonę ir verslumą atsakingas Europos Komisijos viceprezidentas Antonio Tajani. Jis pridūrė, jog iki 2020 m. keliamas tikslas, kad pramonė vėl sudarytų 20 proc. Europos Sąjungos BVP.
Iš tiesų, stipria pramone savo ekonomiką grindžianti Vokietija šiuo metu yra galingiausia ES šalis, kurioje nedarbas siekia tik 5,4 proc., kai ES vidurkis – 11 proc. Tuo tarpu „Nordea“ banko ekonomistas Žygimantas Mauricas, atlikęs analizę pastebėjo, kad 2000-2011 m. sparčiausiai pramonė traukėsi iš pietinių valstybių – pramonės gamyba per dešimtmetį daugiausiai mažėjo Graikijoje (vidutiniškai 3,1 proc.), Ispanijoje (1,8 proc.), Italijoje (1,8 proc.), Portugalijoje (1,7 proc.). Būtent šios šalys šiuo metu ir kovoja su didžiausiomis problemomis.

Europoje moksliniai tyrimai nevirsta inovacijomis

Gręžtis į pramonę ES vadovus privertė suvokimas, kad konkurencinga gamyba yra vienintelė galimybė sugrįžti prie ekonomikos augimo ir paskatinti darbo vietų kūrimą. Europos verslo konfederacijų sąjungos “BusinessEurope” prezidentas Jurgen R.Thumannas atkreipia dėmesį, kad kiekviena darbo vieta pramonėje gali sukurti dvi gerai apmokamas darbo vietas paslaugų sektoriuje.
Ž.Mauricas pateikia vaizdingą pavyzdį – pramonė ES sukuria 2,2 trilijonus eurų pridėtinės vertės, o kitiems sektoriams – dar papildomai 5,1 trilijoną. Tuo tarpu, pavyzdžiui, IT sektorius į kurį šiuo metu susitelkusi Lietuva, kitiems sektoriams duoda mažai darbo – atvirkščiai, jis atima darbą iš kitų, kertinių sektorių.
Tad, kaip Europoje sustiprinti gamybą ir atgaivinti jos konkurencingumą? Europos Komisijai atstovaujantis Įmonių ir pramonės generalinio direktorato vadovas Danielis Calleja mano, kad pirmiausia reikia investuoti į inovacijas, nes šioje srityje atsiliekame. „Europoje atliekama daugybė mokslinių tyrimų, tačiau jie nevirsta inovacijomis. Palyginti su Japonija, JAV, Pietų Korėja, mes esame mažiau inovatyvūs“, – atkreipia dėmesį D.Calleja.
Problema, kad tik 20 proc. moksliniams tyrimams skirtų ES lėšų nukreipta į inovacijas gamyboje, o net 80 proc. nueina į universitetus ir lieka akademinėje plotmėje. Taigi reikia mokslinius tyrimus kreipti arčiau rinkos poreikių ir pagerinti išradimų komercializacijos rodiklius. Naujoje ES struktūrinių fondų finansinėje perspektyvoje to ir bus siekiama – ketinama reikalauti, kad lėšos būtų orientuojamos į mokslinius tyrimus, kurie galėtų virsti inovacijomis gamyboje.
D.Calleja tvirtina, kad Europa turėtų investuoti į tyrimus aukštos pridėtinės vertės srityse – mikro ir nano elektroniką, fotoniką, robotiką, biotechnologijų produktus, aplinkai draugiškus automobilius, taip pat į pažangius sprendimus statybose, nes pastatai sunaudoja 40 proc. visoje ES suvartojamos energijos. „Šiose srityse matome didžiausią augimą ateityje – pavyzdžiui, elektrinių ir hibridinių automobilių rinkos dalis 2020 m. pasieks 7 proc.“, – pabrėžia D.Calleja.
Pasak jo, nors aukštosios technologijos šiuo metu auga sparčiausiai, tradicinė pramonė taip pat turi ateitį – bet tik tol, kol diegia inovacijas. Penki didžiausi pramonės sektoriai Europoje – farmacijos, maisto gamybos, automobilių, statybos ir metalo apdirbimo.
Tad sekančiame 2014-2020 metų finansiniame etape ES šalims patariama mažiau lėšų iš ES struktūrinių fondų skirti infrastruktūrai, o daugiau susitelkti į pramonės stiprinimą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-25-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuvos ekonomika tiesiogiai priklausoma nuo eksporto, tačiau nereikia baimintis, kad jį neigiamai paveiks kitų rinkų krizės. Vienintelė grėsmė – kad neturėsime ko toms kitoms rinkoms pasiūlyti.

Lietuvos eksporto plėtra nepraranda pagreičio – tuo džiaugiasi tiek verslininkai, tiek ekonomistai, puikiai suvokiantys, kad ne tik kiekvienas verslas, bet ir visa šalies ekonomika tiesiogiai priklauso nuo eksporto.
Pavyzdžiui, žadama, kad jei kitais metais BVP augimo tempas paspartės iki 3,5 proc. per metus, tai nutiks būtent dėl eksporto. O jis ir toliau turėtų didėti. Pavyzdžiui, VšĮ “Versli Lietuva” analitikai prognozuoja, kad bendras prekių ir paslaugų eksportas ir šiemet, ir kitąmet turėtų didėti vidutiniškai po 10 proc. kasmet ir 2014 m. pasiekti 115 mlrd. Lt.
Iš „Verslios Lietuvos“ prognozių aiškėja, kad vien prekių eksportas (išskyrus energetikos produktus) dar šiemet turėtų ūgtelėti 4,1 proc. (iki 34,3 mlrd. Lt), o kitais metais – dar 4,7 proc., iki 35,9 mlrd. Lt.
“Eksportas yra vienas pagrindinių Lietuvos ekonomikos augimo šaltinių”, – pabrėžia prezidentės vyriausiasis patarėjas Nerijus Udrėnas. Tačiau ar tokia eksportu pagrįsta ekonomika yra Lietuvos stiprybė, ar kaip tik – didžiulis trūkumas, nes esame pernelyg priklausomi nuo kitų šalių rinkų?

Priklausomybė nuo eksporto – pliusas?

Lietuvos banko Ekonomikos ir finansinio reguliavimo tarnybos Ekonomikos departamento Makroekonomikos ir prognozavimo skyriaus ekonomistas Justas Jurevičius atkreipia dėmesį, jog tai, kad Lietuvos ekonomika itin priklausoma nuo eksporto sėkmės, tikrai nėra trūkumas. Svarbiausia – sugebėti laiku įžvelgti naujas galimybes ir suvokti potencialą.
“Verslios Lietuvos” ekspertai patikslina, jog tai reiškia, kad Lietuvos, mažos šalies, eksportas labiau priklauso nuo pasiūlos, o ne nuo paklausos, tai yra nuo to, kiek pajėgumų turi Lietuvos pramonė, žemės ūkis.
Na, o N.Udrėno vertinimu, sugebėjimas savo eksporto dalį auginti net ir tokiomis sudėtingomis euro zonai ir kitoms Europos valstybėms sąlygomis yra netgi konkurencingumo ir stiprybės ženklas. Kaip ir faktas, kad Lietuvos eksportas esąs labai gerai subalansuotas tiek Rytų, tiek Vakarų kryptimis.
Vienintelis iki šiol nesubalansuotas dalykas – tai santykis tarp paslaugų ir prekių eksporto, mat paslaugų eksportas vyrauja ir kaip svarbiausia Lietuvos eksporto sritis vyraus dar ne vienus metus.

Labiausiai didės paslaugų eksportas

Pasak DNB banko vyriausiosios ekonomistės Baltijos šalims Jekaterinos Rojakos, paslaugos iš tiesų yra labiausiai auganti eksporto sritis, kuri kasmet auga mažiausiai po 15 proc., o pastaruosius dvejus metus – apie 20 proc.
Beje, pernai paslaugų eksportas pasiekė visų laikų rekordą. „Verslios Lietuvos“ analitikas Vadimas Ivanovas atkreipia dėmesį, kad 2012 m., palyginti su 2011 m., Lietuvos paslaugų eksportas didėjo 22,8 proc., arba 2,9 mlrd. Lt, iki rekordinių 15,7 mlrd. Lt. Be to, Lietuvos paslaugų eksporto didėjimas antrus metus iš eilės buvo sparčiausias tarp visų ES šalių, o pernai pagal paslaugų eksporto vertę Lietuva pirmą kartą nuo 2006 m. aplenkė Estiją.
„2012 m. buvo sėkmingi praktiškai visoms paslaugų rūšims – beveik visi sektoriai, išskyrus draudimo paslaugas, pasiekė aukščiausius metinius eksporto rezultatus. Ypač tai pasakytina apie transporto sektorių”, – pabrėžia V.Ivanovas.
Toks ar bent panašus augimas, manoma, išsilaikys ir ateinančius penkerius metus, na, o didžiausią dalį Lietuvos paslaugų eksporto, kaip ir dabar, sudarys transportas, taip pat statybos ir IT specialistų paslaugos. Tiesa, transporto paslaugų eksporto didėjimas gali kiek sulėtėti, bet tai vis tiek išliks dominuojanti sritis.
Beje, ekspertai atkreipia dėmesį, kad kol kas bent jau eksportuojamų transporto paslaugų vertė didėja labiausiai. Pavyzdžiui, pernai transporto paslaugų eksportas padidėjo net 1,9 mlrd. Lt. Ateityje transporto sektoriui koją gali pakišti vis stiprėsianti vežėjų konkurencija, ypač Europoje, kur itin mažinamos logistikos sąnaudos ir juntamas stiprus spaudimas mažinti krovinių gabenimo įkainius. Šį spaudimą dar labiau didins mažų sąnaudų šalių vežėjai – bulgarai, rumunai, lenkai, kurie ir taip kartais dempinguoja kainas.
Užtat statybų srityje paslaugų eksportui artimiausiais metais, regis, grėsmių tiek daug nebus – šis sektorius po sunkmečio kaip tik įsibėgėja. Pavyzdžiui, 2012 m., palyginti su 2011 m., statybos paslaugų eksportas didėjo net 76,4 proc., arba 230,7 mln. Lt, iki 532,7 mln. Lt.
“Tai buvo geriausi metai statybos bendrovių teikiamų paslaugų eksportui nuo įstojimo į ES. Prie to labai prisidėjo ir aplinkinės rinkos. Pavyzdžiui, didžiausia plėtra pagal eksportuojamas statybos paslaugas pasižymėjusi rinka buvo Baltarusija, augusi 2,6 karto, arba 63,2 mln. Lt, iki 102,9 mln. Lt. Taip pat nemažai statybos projektų vykdoma Kaliningrado srityje, Lenkijoje ir Latvijoje”, – aiškina “Verslios Lietuvos” ekspertai.
Stulbinamas eksporto proveržis pastebimas ir IT paslaugų srityje. Pavyzdžiui, 2012 m., palyginti su 2011 m., IT paslaugų eksportas išaugo 78,5 proc., arba 108,5 mln. Lt, iki 246,9 mln. Lt. Įdomu, kad labiausiai prie šios plėtros prisideda Singapūro rinka, taip pat didėja IT paslaugų eksportas į JAV.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-18-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuvos gamintojai vis dažniau meta iššūkį užsienio kompanijoms, o kai kurie teigia net nebeturį sau lygių visame pasaulyje.

Mažai kas Lietuvoje žino, kad daugelyje Kazachstano ir Baltarusijos ligoninių įdiegta viena moderniausių pasaulyje medicininė dujų įranga, kuri buvo sukurta ir pagaminta… mažytėje gamykloje Kauno Savanorių prospekte. Ten dirbantys aštuoni inžinieriai kuria tikrus medicininės įrangos stebuklus, kurie be vargo laimi naujai statomų ligoninių skelbiamus konkursus. Beje, lietuvių kurtos ir jų rankomis gamintos įrangos galima rasti ne tik šiose Rytų šalyse ar, pavyzdžiui, Suomijoje, bet ir tokiuose egzotiškuose pasaulio kampeliuose kaip Malaizija ar Haitis.
Dujinę ir kitokią medicininę įrangą kuriančios ir gaminančios kompanijos “Medical technologies” generalinis direktorius Vytautas Jakas aiškina, kad čia yra susirinkusi aukščiausios prabos inžinierių komanda, sovietiniais metais dirbusi gerai žinomame Kauno radijo matavimų institute. Pašnekovas prisimena, jog subyrėjus sovietų sąjungai, šis institutas buvo uždarytas, o daugybė itin kvalifikuotų profesionalų ėmė ieškoti naujų galimybių realizuoti savo sugebėjimus.
“Mes nutarėme savo žinias ir gebėjimus panaudoti medicinoje. Kiti instituto inžinieriai irgi įkūrė kelias dabar labai stiprias, pasaulyje gerai žinomas kompanijas. Pavyzdžiui, palydovinės, vietinės ir kabelinės televizijos įrangos gamykloje “Terra” dabar dirba apie 250 žmonių iš instituto, o garso ir apsaugos sistemas bei daviklius prancūziškiems, švediškiems automobiliams gaminančioje “Accel Elektronika” dirba apie 300 buvusių kolegų”, – vardija V.Jakas.
Jis aiškina, kad jo vadovaujamos kompanijos “Medical technologies” kelias link tarptautinio medicininės dujų įrangos gamintojo vardo buvo ilgas, o veiklos kryptis keitėsi net keletą kartų.
Iš pradžių specialistai ėmėsi odontologijos – tol, kol valstybinėse Lietuvos gydymo įstaigose tebebuvo naudojama pasenusi tarybinė įranga, kompanija turėjo labai daug užsakymų gaminti įvairius pažangesnius, modernesnius stomatologinius įrenginius – kompresorius, odontologo darbo vietos valymo sistemas, vėliau ir visą odontologo darbo vietos įrangą. Sumažėjus užsakymų Lietuvoje, ši produkcija buvo eksportuojama į Rusiją bei JAV.
Vėliau kompanijos specialistai nutarė imtis dujinės įrangos – ji reikalinga iš esmės bet kurioje ligoninėje, kurioje yra bent viena operacinė ar intensyvios priežiūros palata, mat jose privalo būti, pavyzdžiui, šaldymui naudojamų azoto dujų, kvėpavimui reikalingo deguonies ir kt. įranga.
Kompanijos vadovas aiškina, kad pirmiausia tokia įranga buvo diegiama Baltarusijoje, kur, prezidento Aleksandro Lukašenkos nurodymu, buvo įgyvendinamas visą šalį apėmęs ligoninių projektas “2 operacinės ir 6 intensyvios terapijos palatos”. “Tuomet laimėjome labai daug konkursų, įrengėme labai daug gydymo įstaigų ir labai neblogai uždirbome”, – džiaugiasi V.Jakas.
Vis dėlto stambiausi užsakymai pasipylė tuomet, kai Kazachstano sostinėje Astanoje buvo pradėtos masinės naujų ligoninių statybos. Čia lietuvių kompanija laimėjo ir tebelaimi ne vieną konkursą, nes nurungia konkurentus tiek kaina, tiek kokybe. Štai pernai Astanoje lietuviai baigė diegti dujinę įrangą 500 vietų Astanos ligoninėje, neseniai darbai baigti 350 vietų Astanos vaikų ligoninėje, o šiuo metu į pabaigą eina derybos dėl prezidentinės ligoninės, skirtos aukščiausio rango valstybės vadovams, įrengimo.
Iš įdomesnių šioje kompanijoje dirbančių specialistų sukurtų medicinai skirtų sprendimų verta paminėti dar ir technologinių įrenginių veikimo kontrolės sistemą. “Ligoninėje veikiančią dujų įrangą reikia nuolat stebėti, kad nebūtų nė menkiausio gedimo. Mūsų sistema leidžia vakuumo stočių, suspausto oro stočių, anesteziologinių dujų stočių monitoringą vykdyti labai paprastai: visi rodikliai matomi viename ekrane, o jei kuris nors rodiklis nukrypsta nuo normos, signalas gali būti siunčiamas tiesiai į budinčiojo mobilųjį telefoną”, – aiškina V.Jakas. Jo teigimu, tokia monitoringo sistema jau veikia trijose Astanos ligoninėse, o netrukus bus įdiegta ir vienoje Kauno klinikoje.

Aukštosios technologijos – be konkurencijos

Iš Lietuvos Statistikos departamento pateikto aukštosiomis technologijomis paremtos produkcijos gamintojų, kurių eksportas sudaro mažiausiai 80 proc. pekybos, sąrašo reikėtų išskirti, pavyzdžiui, kompaniją „Intersurgical“,kuri specializuojasi vienkartinių kvėpavimo slaugos gaminių gamyboje. Tuo ji išsiskiria iš kitų įmonių ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, o įmonės gaminiai yra naudojami ligoninėse, operacinėse, intensyvios terapijos skyriuose, greitosios pagalbos automobiliuose daugiau nei 100 valstybių.
Neseniai kompanijos specialistai sukūrė dar vieną unikalų įrenginį – šilumos ir drėgmės
Reguliatorių. “Tai kvėpavimo palaikymo sistemos prietaisas, kuris pacientui kvėpuojant ne tik padės palaikyti stabilų šilumos ir drėgmės santykį, bet ir palengvins patį kvėpavimo procesą. Kompanijai masinė šio reguliatoriaus gamyba reikš dar didesnes eksporto apimtis”, – aiškina šios inovatyvios kompanijos atstovai.
Ne kartą “veidas” yra rašęs ir apie kompaniją “fermentas”, kuri pasaulį jau ne vienerius metus stebina genų inžinerijos, molekulinės biologijos produktais.
Beje, aukštosios technologijos Lietuvius iš kitų gamintojų išskiria ne vien medicininės įrangos srityje – nemažai gaminama ir išskirtinės kokybės aukštosiomis technologijomis paremtų transporto, buities, net maisto pramonės produkcijos.
Pavyzdžiui, viena iš unikalių aukščiausios prabos paslaugas, o ne produkciją eksportuojančių kompanijų – akcinė bendrovė „FL Technics“, kuri viso pasaulio mastu teikia kompleksines lėktuvų techninės priežiūros ir remonto paslaugas. Techninę orlaivių priežiūrą ji teikia bazinėse stotyse Lietuvoje ir Ukrainoje bei dar 32 operatyvios techninės priežiūros stotyse Europoje, NVS šalyse bei Azijos ir Ramiojo vandenyno regione. Na o iš viso ši kompanija bendradarbiauja net su 42 pasaulio šalimis ir yra viena geriausiai žinomų lėktuvų techninio aptarnavimo kompanijų pasaulyje.
Dar viena susisiekimo priemonių srityje švytinti lietuviška “žvaigždė” – Panevėžyje esanti gamykla “Cargobull”. Čia gaminami visoje Europoje paklausūs izoterminiai kėbulai, priekabos, puspriekabės ir autotraukiniai, skirti įvairių prekių bei produktų pervežimui. Pasak kompanijos atstovų, ši produkcija beveik visa skirta vien eksportui, ir Europoje yra labai gerai vertinama vien jau dėl to, kad izoterminių kėbulų, priekabų ir puspriekabių gamybai naudojamos įmonėje pagamintos unikalios termoizoliacinės FERROPLAST plokštės, pasižyminčios ypatingomis izoliacinėmis savybėmis, stabilumu, atsparumu drėgmei ir korozijai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-4-2013 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuvos bendrovės ieško naujų eksporto galimybių, bet gręžiasi į seniai pažįstamas rinkas – Rusiją ir kitas NVS šalis. Patrauklus rinkos segmentas, į kurį žvalgosi Lietuvos gamintojai, yra vaikai.

Dar šiais metais netoli Vilniaus, Pagiriuose, bus pradėta ekologiško vaikų maisto gamybos cecho statyba. Ten dirbs apie 30 žmonių, o įmonės pajėgumas sieks 1200 t per metus, dirbant viena pamaina. Projektą įgyvendinančios bendrovės „Straikas“ vadovas Gintaras Didžiokas tikina, kad ekologiškas vaikų maistas bus daugiausia eksportuojamas, pirmiausia į Rusiją ir kitas NVS šalis, nes Lietuva – maža rinka, kuri dėl krizės ir emigracijos dar labiau traukiasi. O iš Rusijos jau ateina išankstiniai ekologiško vaikų maisto užsakymai, nors dar net gamyklos nėra.

Gamintojai atidaro interneto parduotuves

Vaikiškų drabužėlių gamintojai vienas po kito pradėjo atidarinėti prekybos internetu svetaines. Daugkartines sauskelnes iš bambukų ir kanapių pluošto gaminanti bendrovė „Green Rose“ lietuvišką prekybos internetu puslapį atidarė birželio mėnesį, anglų kalba – rugsėjį, o artimiausiu metu bendrovė planuoja puslapius norvegų ir rusų kalbomis. Šiuo metu bendrovė prekiauja savo produkcija internetu bei turi agentų Rusijoje ir Norvegijoje, kurie dirba su mažomis netinklinėmis parduotuvėmis.
Kita bendrovė „Greenmoon“ lapkričio viduryje atidarė prekybos vaikiškais naktiniais drabužiais bei patalyne tinklalapį ir čia prekiauja iš ekologiškų medžiagų – medvilnės, lino, šilko, tencelio, sojų, kanapių, bambukų pluošto pagamintais vaikiškais naktiniais bei apatiniais drabužiais ir patalyne. Kol kas įmonė su užsieniui sukurtu prekės ženklu prekiauja Skandinavijos rinkoje, daugiausia Suomijoje, tačiau daug susidomėjimo sulaukia ir iš Rusijos. Tai turtingesniems pirkėjams skirti gaminiai. Kiekvieno modelio pagaminama iki 20 vienetų, naktiniai drabužiai dekoruojami lietuvių vaikiškų knygelių iliustratorių piešiniais, o į patalynę įsiuvama gintaro gabalėlių.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-50-2 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kol kas didžioji dalis Lietuvos įmonių kuriamos produkcijos sukuria mažą arba vidutinę pridėtinę vertę, tad ir tokio eksporto augimas didelės naudos ekonomikai neatneš.

Lietuvos pramonė – viena sparčiausiai augančių visoje Europoje, tačiau šis augimas tik sąlyginis, mat didžiąją jos dalį sudaro mažos ir vidutinės pridėtinės vertės produkcija, be to, Lietuvos pramonė pernelyg priklausoma nuo labai pažeidžiamų rinkų – NVS šalių ir kol kas dar nestabilios euro zonos.
Pavyzdžiui, pastaruoju metu stebimas itin spartus apdirbamosios pramonės augimas, tačiau Euro zonai tenka apie 50 proc. šios šakos gamybos eksporto, tad regiono ekonomikos nuosmukis gali atsiliepti ir mūsų šalies gamintojams.

Paslaugų eksportas ekonomikos “neišveš”

“Sieksime, kad 2015 m. 40 proc. mūsų eksporto sudarytų būtent paslaugų eksportas”, – ne kartą yra kalbėjęs Lietuvos premjeras Andrius Kubilius, ir už tai sulaukęs tiek gausios politinių oponentų, tiek ir verslo atstovų kritikos.
“Į paslaugas didelių vilčių nedėčiau. Jos gali sudaryti mažają eksporto dalį, bet tikrai negali būti varomoji ekonomikos jėga”, – aiškina “Infobalt” vykdantysis direktorius Edmundas Žvirblis. Jo nuomone, paslaugos gali būti išvystytos tuomet, kai išvystyta pramonė, nes pastaroji natūraliai “apauga” įvairiomis paslaugomis. “Tai turi būti natūralus procesas, o ne dirbtinės pastangos kurti paslaugas. Juk taip galima sugalvoti kad ir turizmą vystyti – sėdėti miške su palapine ir laukti turistų”, – ironizuoja pašnekovas.
Tiesa, investuotojams tai visai patraukli strategija. VŠĮ “Investuok Lietuvoje” duomenimis, bendras 2011 m. užsienio investicijų srautas Lietuvoje sudarė 3 mlrd. Lt (2,8 proc. BVP) – palyginti su 2010 m. padidėjo 54 proc., o daugiausiai buvo investuojama būtent į paslaugų sektorių.
“Investuok Lietuvoje” generalinė direktorė Milda Dargužaitė tai aiškina konkurencinga paslaugų sektoriaus kaina, be to, investuotojus esą vilioja ir verslo aplinka, kuri, anot M.Dargužaitės, šalyje pastaruoju metu aktyviai gerinama keičiant teisės aktus, diegiant naujas lankstesnes normas, įvedant daugiau paskatų ir lengvatų.
Vis dėlto akivaizdu, kad tokios pastangos nors ir sukuria judėjimo į priekį įspūdį, tačiau ekonomikos varikliui užvesti tikrai nėra pakankamos.
“Ekonomikos variklis, arba stuburas turi būti pramonė, tad reikia siekti, kad būtent ji taptų ašimi, apie kurią sukasi šalies ūkis”, – neabejoja buvęs Ūkio ministras, dabar verslininkas Dainius Kreivys. Jo nuomone, to pasiekti įmanoma, tačiau viskas priklausys nuo pastangų per artimiausius penketą metų. Tad kalbant apie ekonomikos ateitį, egzistuoja du scenarijai – optimistinis ir pesimistinis.

Optimistinis ir pesimistinis scenarijai
Įsivaizduokime situaciją, kad Lietuva per ateinantį dešimtmetį ypatingai didelį dėmesį skiria biotechnologinių, biomedicinos, biochemijos bei kitų inžinerinių specialybių populiarinimui bei ketina nuolat auginti šių specialybių krepšelių skaičių universitetuose. Šalis sėkmingai pertvarko mokslinių tyrimų finansavimo sistemą ir bent pusė lėšų yra skiriama verslo vykdomiems taikomiesiems tyrimams finansuoti. Lietuvoje sėkmingai išsivysto ankstyvosios stadijos rizikos kapitalo sistema.
Pasak D.Kreivio, esant tokioms sąlygoms, realu tikėtis, kad po dešimties metų 10-12 proc. šalies BVP būtų sukuriama aukštųjų technologijų sektoriuje. Aukšta pridėtinė vertė būtų kuriama moderniose inžinerinėse ir elektronikos pramonės įmonėse, medicinos preparatų, medicinos prietaisų, biotechnologijų (įskaitant pramoninę biotechnologiją) bei informacinių technologijų įmonėse. Šių įmonių produkcija pagal optimistinį scenarijų galėtų sudaryti iki 35 proc. nuo viso Lietuvos eksporto.
Realybėje gerų ženklų šioje srityje yra nemažai. Pavyzdžiui, pastaraisiais metais vis daugiau investuojama į aukštesnes technologijas: biotechnologijas, lazerius, naujų elektros rūšių prietaisų gamybą. Be to, ir aktyvesnės Lietuvos IT bendrovių pastangos ieškoti rinkų užsienyje jau duoda vaisių – IT paslaugų eksportas kasmet stiebiasi daugiau kaip penktadaliu. Ypač auga eksportas į Daniją, taip pat rasta naujų rinkų Rytuose – Uzbekistane, Kazachstane.
Tačiau dar svarbesnis yra pramonės sektoriaus augimas, ir šiuo atveju verta paminėti, kas nutiks, jei jis bus pamirštas. Tai – kuklusis ekonomikos augimo scenarijus, kurio pasekmės – ir toliau gerokai nuo ES vidurkio atsiliekanti šalies ekonomika. “Lietuva nesudaro sąlygų ekonomikos transformacijai į aukštąją pridėtinę vertę, dėl kaštų augimo bei darbo jėgos emigracijos, kai žema pridėtinė vertė neužtikrina padoraus atlygio, išlieka tik vidutinės pridėtinės vertės produkciją gaminančios pramonės įmonės”, – pesimistinį scenarijų brėžia D.Kreivys ir reziumuoja, kad jo pasekmė būtų iki 18 proc. BVP struktūroje sumažėjusi pramonės dalis. Be to, tokiu atveju eksporto stuburą sudarytų inžinerinė, chemijos (pavyzdžiui, trąšos, mineraliniai produktai ir plastikai) bei maisto pramonė. Taigi, akivaizdu, kad norint ekonomikos augimo, pramonės dalis turi būti kuo didesnė ir jei ji sudarys mažiau nei penktadalį šalies BVP, Lietuva nuo kitų ES šalių atsiliks dar labiau.
“Kad scenarijus būtų optimistinis, svarbiausią eksporto dalį turėtų sudaryti aukštos pridėtinės vertės pramonės produkcija. Na o bendrai eksportas turėtų sudaryti ne mažiau kaip 70-75 proc. BVP, be to, eksportui turėtų dirbti trys ketvirtadaliai visų dirbančiųjų”, – antrina E.Žvirblis.
Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo metu daugiau kaip dvidešimt Lietuvos ir užsienio bendrovių mūsų šalyje statosi naujas gamyklas arba netrukus ketina pradėti statybų darbus. Pradžia, regis, nebloga, juolab, kad šiemet Lietuvoje įsteigtos penkios naujos laisvosios ekonominės zonos (iki šiol veikė dvi – Kaune ir Klaipėdoje). “Jos siūlo palankias sąlygas investuotojams, ieškantiems galimybių statyti gamyklas, atidaryti padalinius”, – aiškina M.Dargužaitė. Tačiau verslininkai įžvelgia dar daugybę problemų ir nemano, kad viena ar kita LEZ yra pakankama priežastis optimistiškai laukti investuotojų, atskubančių su pinigų maišais.

Kaip prisivilioti investicjas?

Asociacijos „Infobalt“ vadovas E.Žvirblis neabejoja, kad progreso pramonės srityje nebus tol, kol nepasikeis valstybinis požiūris į pramonės vystymą. “Kitaip tariant, turi būti sukurtos specialios vystymo programos, nukreiptos į konkrečius regionus. Beje, kalbant apie regionus, tenka pastebėti, kad iki šiol nėra aiškios vizijos, kaip pritraukti investicijas. Investicijos šiuo metu keliauja į savivaldybes, o šios, bent jau mano asmenine nuomone, yra toli nuo realybės, nesugeba šių lėšų tinkamai panaudoti”, – aiškina pašnekovas.
Kitas svarbus dalykas, kurį pabrėžia pramonininkai – kvalifikuotos darbo jėgos stygius. “Yra regionų, kuriems labai reikalingos investicijos, tačiau gamyklos, pavyzdžiui, Šalčininkuose nestatomos, nes verslininkams akivaizdu, kad čia paprasčiausiai nebus kam dirbti”, – dėsto E.Žvirblis. Jo nuomone, dar viena problema ta, kad Lietuvoje ir į pačius investuotojus buvo ir tebėra žvelgiama su nepasitikėjimu. Juk dar ir dabar gajus požiūris, kad tas, kuris užsiima verslu, yra nesąžiningas, “spekuliantas”.
“Bet kokiu atveju, investicijų pritraukimas Lietuvai – vienintelis kelias, nes tikrai neužkariausime pasaulio kokiu nors lietuvišku garsiu vardu. Na o investuotojams turėtų būti ne tik uždegta žalia šviesa, bet ir rodomas valdžios lojalumas, palankumas. Deja, kol kas net viešoje erdvėje užsienio verslininkų atžvilgiu retsykiais pasigirsta neigiamų atsiliepimų”, – stebisi E.Žvirblis. Jau nekalbant apie tai, kad verslininkai priešiškai sutinkami visuomenėje. Juk užtenka prabilti kad ir apie mažą gamyklėlę – tuoj surengiamas vietos gyventojų protestas.
Žinoma, Lietuva turi ir keletą privalumų. Pavyzdžiui, pašnekovų teigimu, mūsų šaliai pasitarnauti gali ir pokyčiai pasaulinėje rinkoje. “Prieš tokias šalis gamintojas kaip Kinija mes net įgijome pranašumų. Viena vertus, nesame prastesni kokybės požiūriu, kita vertus, Europos vartotojams esame arčiau, lengviau pasiekiami. Kaina irgi jau galime konkuruoti, nes optimizavus gamybos procesus, Lietuvos gamintojai yra konkurencingi”, – apibendrina E.Žvirblis.

Lietuvos pramonė ir eksportas iki 2020 m.

1. Pramonės šakos. Stipriausios išliks maisto, apdirbimo, mineralinių medžiagų ir tekstilės pramonės šakos.
2. Paslaugos. Sustiprės IT ir bankinių paslaugų sektoriai, jie sudarys bent dešimtadalį viso šalies BVP.
3. Eksportas. Eksportas sudarys apie 70-75 proc. BVP. Mažesnė dalis Lietuvoje pagamintų prekių bus eksportuojama per tarpininkus, didesnė – tiesiogiai.
4. Naujos rinkos. Svarbios išliks ES ir NVS šalių rinkos, bet išaugs eksportas ir į arabų šalis, Aziją, Afriką.
5. Energetika. Išsiplės žaliosios energetikos įrangos – saulės baterijų, vėjo jėgainių, biokuro katilų, energetiškai efektyvių statybinių medžiagų – gamybos niša.
6. Kaimynystė. Stipriausi pramonininkai dalį savo gamybinių pajėgumų bus iškėlę į kaimynines Baltarusiją ir Karaliaučiaus sritį.
7. Prekės ženklai. Nepavyks sukurti daug stiprių nacionalinių prekės ženklų, todėl ir toliau užsienio šalims dažniausiai pardavinėsime savo „pusfabrikačius“.
8. Investicijos. Užsienio rinkose uždirbti pinigai kartu su ES parama virs naujais gamybos įrenginiais – be jų konkurencijos užsienyje neatlaikysi.
9. Žmonės. Darbo jėgos pramonėje reikės vis mažiau – rankų darbą keis technologijos. Didelės gamybos pramonės plėtros nežadama, tad darbuotojų skaičius mažės arba išliks toks pat.
10. Produkcija. Savo produktyvumą neišvangiamai didinsime – ir dėl to, kad vis dar turime pasivyti Europą, ir dėl to, kad antraip įveiks konkurentai.

Lietuvos užmojai koncentruotis į paslaugų eksportą ir tuo nustebinti Europą, verslo atstovams kelia šypsnį, nes paslaugas prisiminėme tada, kai kitos šalys jau įsitikino šios srities neefektyvumu ir vėl grįžta į gamybos sritį.
Apie tai, kaip Lietuva visgi galėtų nors šiek tiek priartėti prie Vakarų šalių pramonės ir eksporto rodiklių, kalbame su Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktoriumi Sigitu Besagirsku.

VEIDAS: Jūsų vertinimu, ar per ateinančius 10-20 metų galima laukti proveržio Lietuvos eksporto srityje?
S.B.: Pastarieji 20 metų parodė, kad šioje srityje labai mažai kas keičiasi, o jei ir keičiasi, tai labai nežymiai. Pavyzdžiui, krizės laikotarpiu “numirė” dalis tekstilės pramonės, bet didelio poveikio ekonomikai tai neturėjo. Taip yra todėl, kad šalyje labai silpna ir deklaratyvi yra inovacijų politika. Jei ji nesikeis, tai ir eksporto rodikliai liks stabilūs – stabilūs neigiama prasme.

VEIDAS: Jei nesikeis apimtys, gal galima prognozuoti bent jau eksporto rinkos ir pramonės struktūros pasikeitimus?
S.B.: Čia irgi viskas bus labai panašu, o per 10 ar 15 metų niekas labai nepasikeis. Jei palygintume rinkos struktūrą 2001-aisiais ir dabar, pamatytume, kad viskas lieka labai panašu. Žinoma, daug ką koreguoti gali tolesnis technologijų tobulėjimas, bet nebus tokio ženklaus šuolio, kuris stebuklingai pakeistų vartojimo įpročius.

VEIDAS: Galbūt į viršų Lietuvos pramonė galėtų “šauti” vystydama automobilių ar mobiliųjų technologijų pramonę?
S.B.: Jau ir dabar “Apple” telefonai gaminami naudojant lietuviškus lazerius. Galimybių matyčiau elektromobilių komponentų gamybos srityje, tik svarbu nesiorientuoti į surinkimą, o telktis ties gamyba. Elektromobilius paminėjau dėl to, kad ateityje visoje Europoje bus kur kas daugiau ekologiškumo, mažės priklausomybė nuo naftos, pramonė ims labiau taupyti energijos resursus. Visa tai sumažins Rusijos įtaką Europoje, svarbesnės taps kitos rinkos.
Panašios tendencijos bus ir Lietuvoje. Be to, manau, kad atrasime Lotynų Amerikos, arabų šalių, Azijos, gal net Afrikos rinkas. Svarbu tai, kad daug ką, kas dabar eksportuojama per tarpininkus, imsime eksportuoti patys tiesiogiai. Pavyzdžiui, dabar nemažai maisto produktų, pagamintų Lietuvoje, pažymimi visai kitais prekiniais ženklais ir eksportuojami į arabų šalis. Panašiai per tarpininkus eksportuojami ir baldai, ir durpės, ir kitos prekės.

VEIDAS: O kaip vertinate dabartinių valdančiųjų užmojus didinti paslaugų eksportą?
S.B.: Europoje tai jau pasenusi tendencija, mat paslaugų eksportas buvo išaugęs tada, kai ES į kitas šalis iškėlė pramonės gamybą, o kartu su ja iškeliavo ir “lydinčios” paslaugos. Tačiau tai nepasiteisino, ir dabar ES šūkiai vėl yra “atgal į pramonę”, “atgal į gamybą”.
Juo labiau kad dabartinis Lietuvos paslaugų eksportas – primityvus, dirbame kaip pigūs aptarnavimo centrai, šios paslaugos nesukuria didelės pridėtinės vertės. Be to, toks paslaugų eksportas labai nepastovus. Jei, tarkime, indai pasiūlys tokias paslaugas pigiau, didieji investuotojai bemat pasitrauks iš Lietuvos.
Taigi, panašu, kad pramonės ir eksporto srityje ir toliau vysimės kitas ES šalis, o pasivijimo terminas, sakyčiau, yra koks 100 metų, ne mažiau.

VEIDAS: Gal mums čia padėtų klasteriai, didesnis verslininkų bendradarbiavimas vieniems su kitais?
S.B.: Šioje srityje pastebiu didelį progresą. Vien iš kelionių į užsienio parodas sprendžiant, galima teigti, kad vidinės tarpusavio konkurencijos mažėja. Pavyzdžiui, dar ne taip seniai lietuviškos įmonės nesutikdavo stovėti net po vienu stendu tarptautinėje parodoje, o dabar tai vyksta nuolat.

VEIDAS: Kalbant apie skaičius, gal įmanoma apibendrinti, kokią dalį BVP idealiu atveju ateityje turėtų sudaryti eksportas?
S.B.: Tai pasakyti labai sudėtinga, nes neaišku, kokia bus ekonomikos struktūra. Pavyzdžiui, jei bus labai didelis vidaus vartojimas, tai didelė eksporto dalis nebus privalumas. Svarbiausia – kad eksportas būtų diversifikuotas, kad jis nebūtų priklausomas tik nuo dviejų rinkų kaip yra dabar, t.y., nuo ES ir nuo NVS šalių.

VEIDAS: O kuriose pramonės srityse, jūsų vertinimu, įvyks didžiausias šuolis?
S.B.: Jokia sritis Lietuvoje dar nėra priartėjusi prie maksimalaus savo potencialo. Transporto srityje visai neblogų rezultatų yra pasiekusi geležinkelių, kelių, vilkikų sritis. Tačiau dar daug ką galima nuveikti upių bei jūros transporto srityse. Be to, nors maisto pramonės eksportas yra sąlyginai didelis, čia irgi dar slypi didžiulis potencialas. Pavyzdžiui, jei palygintume maisto pramonės apimtį Lietuvoje dabar ir 1985-aisiais, tai pamatytume, kad dabar ji siekia vos trečdalį to, kas buvo sovietiniais metais.

VEIDAS: Na o kaip keisis pramonės srityje dirbančių žmonių charakteristika? Kas bus būsimosios eksporto produkcijos kūrėjai?
S.B.: Tendencijos bus tokios pat kaip ir kitose Vakarų šalyse: visuomenė sens, visose srityse dirbs daugiau vyresnio amžiaus žmonių, netgi ten, kur dabar tradiciškai dirba jaunesni. Dėl to keisis ne tik paslaugų sferos pobūdis, bet ir socialinė politika.

Lietuvos kiaulių augintojai tvirtina, kad nuo praėjusių metų birželio, kai Rusija dėl mūsų šalyje kilusio kiaulių maro užvėrė savo rinką, augintojai negavo apie 20 mln. Lt pajamų.

„Palyginę gyvų kiaulių kainą kaimyninėse valstybėse matome, kad gauname nuo 5 iki 10 proc. mažesnes kainas, nei galėtume, jei eksportuotume į Rusiją”, – apgailestauja Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos direktorius Algis Baravykas.
Augintojai piktinasi, jog nors kiaulių maro problema jau seniai įveikta, Žemės ūkio ministerija ir Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) numojo ranka į jų bėdas ir nebededa pastangų, kad siena būtų atverta. Gyvas kiaules į Rusiją veža estai, latviai, be to, Rusijos rinka vėl atverta lietuviškai kiaulienai (bet ne gyvoms kiaulėms).
„Pagrindinė problema – nejaučiame, kad ŽŪM, VMVT ar Užsienio reikalų ministerija metodiškai ieškotų galimybės atidaryti rinką. Nežinome, nei kad vyksta susitikimai, nei jų plano, nei ar iš viso tą planą turi“, – tvirtina A.Baravykas.
Asociacijos duomenimis, Lietuvos kiaulių augintojai į Rusiją išveždavo apie 40 proc. gyvų kiaulių ir tai sudarė net 90 proc. viso jų eksporto.
Tuo tarpu VMVT Pasienio maisto ir veterinarinės kontrolės skyriaus vedėja Jolita Mačiulytė atremia priekaištus aiškindama, kad Veterinarijos tarnyba yra atlikusi visus veiksmus, būtinus eksportui į Rusiją atnaujinti. „Rusijos federalinė veterinarijos ir fitosanitarijos tarnyba, su kuria šiuo klausimu vyksta derybos, yra nuolat oficialiai, raštu informuojama apie gyvūnų užkrečiamųjų ligų padėtį mūsų šalyje, tačiau eksporto leidimo atnaujinimas – šios Rusijos atsakingos institucijos kompetencijos klausimas“, – teigia J.Mačiulytė.