Netrukus Lietuvos knygynuose pasirodys nauja įdomi knyga, tiksliau, išsami studija “Mafijos eksportas”. Skaitinių puslapiuose pateikiame ištrauką iš šio veikalo.

“Brangus Dėde, kalbama apie įsipareigojimus ir sprendimus, priimtus prieš ne mažiau kaip 25 metus; nuo to laiko nemažai žmonių anapilin išėjo… priėjom iki to, kad beveik visi esam nusivarę, o mus sužlugdę teisėsaugos agentai gyvena sau lyg niekur nieko. Deja, esame liūdnoje padėtyje ir jau nežinome nė kaip slėptis…”
Toks vos ne širdį veriantis apmąstymas pasirodo viename iš žymiųjų raštelių, kurį numeris 30 siunčia numeriui 1. “Sprendimas priimtas prieš ne mažiau kaip 25 metus” – tai ne kas kita, kaip Inzerillo šeimos iš Paso di Rigano palikuonių ir giminaičių pasmerkimas tremčiai, uždraudžiant jiems sugrįžti į Sicilijos žemę. Tokiu “komisijos” sprendimu baigėsi antrasis Palermo mafijos karas, kai Toto Riinos ir Bernardo Provenzano vadovaujami korleoniečiai praretino Cosa Nostros gretas ir nužudė visus senuosius vadus, pradedant Saro Riccobono ir baigiant Stefano Bontade ir Totuccio Inzerillo.
Naujieji Sicilijos Cosa Nostros lyderiai ir boso Charleso Gambino iš Bruklino šeima, viena galingiausių Amerikoje tuo metu, susitaria ištremti likusius pralaimėjusiuosius, kad nereikėtų išžudyti jų visų.
1981–1983 m. buvo nužudytas dvidešimt vienas Inzerillo šeimos narys. Tarp jų – šeimos galva Salvatore ir vienas jo sūnus, dar paauglys Giuseppe, nužudyti Palerme, broliai Santo ir Pietro ir du jo dėdės Antonino Inzerillo ir Calogero Di Maggio. Sūnus, dar visai berniūkštis, buvo nužudytas todėl, kad prisiekė atkeršyti korleoniečiams. Vienas žiauriausių to meto Cosa Nostros žudikų Pino Greco, pravarde Scarpuzzedda, Batukas, prieš nužudydamas nukerta jam ranką – tokiu kraupiu būdu norėta parodyti, kad nėra tos kerštą įvykdyti turėjusios rankos.
O brolis Pietro buvo nužudytas Niujorke. Jo lavonas rastas su 5 dolerių vertės banknotu burnoje ir dviem banknotais po vieną dolerį ant sėklidžių. Ir šiuo atveju kraupaus žudikų poelgio prasmė aiškiai suvokiama pagal jų kodeksus – auka per daug kalbėjo ir pasižymėjo per dideliu gobšumu tvarkydamas reikalus.
Nuo to laiko išvengusieji mirties pradėti vadinti “pabėgėliais”.
Laišką rašantis numeris 30 yra San Lorenco mandamento vadas Salvatore Lo Piccolo, o jį gavęs numeris 1 yra Cosa Nostros vadas Bernardo Provenzano.
Pagal Korleonės boso sugalvotą “kodą” kiekvienas prie vidinio Cosa Nostros komunikacijos tinklo priklausantis mafijos vadas ir “garbingasis vyras” turi savo numerį, išskyrus Trapanio provincijos vadą Matteo Messiną Denaro, jis vienintelis pasirašinėja vardu Alessio.
2004–2005 metais rašteliuose rutuliojama opi mafijos bosams problema, nuo kurios nemaža dalimi priklauso Cosa Nostros ateitis. Salvatore Lo Piccolo pateikia vado dėmesiui ir svarstymui “pabėgėlių” sugrįžimo į Palermą klausimą.
Kai kurie iš jų jau yra sugrįžę. Padedami to paties Lo Piccolo, kuris juos globoja ir prisiima atsakomybę už juos prieš vadą: “Jie jauni ir neišeis iš savo lauko.” Kalbėdamas žargonu jis patikina, kad jie neperžengs jų žinioje esančios teritorijos ir zonos, Paso di Rigano, kur po dvidešimties metų atvėrė vilos duris ir pradėjo atkurti savo senąją šeimą.
Bet tokia situacija kelia nerimą ir susirūpinimą daugeliui kitų mafijos bosų. Ypač tiems, kurie buvo tiesioginiai devintojo dešimtmečio žudynių veikėjai, o dabar jaučia, kad gresia pavojus patirti kerštą savo kailiu.
Vienas tokių – Pagliarelli klano vadas Antonino Rotolo, kuris kartu su Lo Piccolo ir Bernardo Provenzano sudaro aukščiausių Cosa Nostros vadovų trijulę. Ši struktūra iš esmės perėmė buvusio “kupolo” funkcijas, nes beveik visi minėto “kupolo” vadai atsidūrė kalėjime, o kai kurie iš jų, pavyzdžiui, Antonino Giuffre, netgi pradėjo bendradarbiauti su teisėsauga.
Rotolo jau yra nuteistas kalėti iki gyvos galvos, bet dėl sveikatos problemų atlieka bausmę namų arešto sąlygomis savo viloje Palerme, Leonardo Da Vinci gatvėje, visai netoli Bernini gatvėje esančios vilos, kurioje 1993 m. sausio 15 d. buvo suimtas Toto Riina. 2004–2006 metais nežinodamas, kad yra sekamas, Rotolo visiškai atvirai kalba su savo ištikimais žmonėmis: “Šitie Inzerillo buvo vaikai, o paskui užaugo, dabar jiems trisdešimt metų… kaip mes galime būti ramūs… jie turi išvažiuoti… Turi sėdėti Amerikoj… o jei atvažiuos į Italiją, juos visus nudėsime… Vos jie pakels galvas, pirmi jų šūviai bus į mus… Šitaip, vaikai, niekas nepasibaigė… Inzerillo šeimai mirusieji akyse stovi visą laiką. Yra šventės. Jie susėda prie stalo ir tai vieno trūksta, tai kito… Negalime šito pamiršti. Jie turi išvažiuoti. Joks Dievas jiems negali padėti… Turime atsikratyti jų ir tada galėsime nusiraminti.”
Rotolo ir Lo Piccolo įkūnija dvi Cosa Nostros sielas. Pirmasis, buvęs vienu iš žudikų kare prieš Inzerillo, išlieka ištikimas Riinos linijai, mano, jog negalima pakeisti organizacijos “konstitucijos” tam, kad vėl būtų permąstytas jau priimtas sprendimas, be to, nedalyvaujant kaliniams, tokiems kaip Riina, kuris formaliai tebelaikomas vadu. O antrasis, devintojo dešimtmečio pradžios kare buvęs vieno iš nužudytų mafijos vadų Saro Riccobono vairuotoju, dabar prisirišo prie Bernardo Provenzano ir, remdamasis krikštatėvio derybų linija, stengiasi padėti pabėgėliams sugrįžti. Taip elgiasi dar ir norėdamas sustiprinti savo galią ir įtaką organizacijoje, kad galėtų jai vadovauti pasibaigus Provenzano erai.
Iš tiesų Lo Piccolo raštelis atskleidžia Sicilijos mafiją apėmusią krizę, žlugdantį teisėsaugos agentų poveikį, su logistika susijusius organizacijos sunkumus.
Cosa Nostra pasitinka naująjį amžių “sutrikusi ir tuo pačiu metu viliojama naujų galimybių. Tai instinktyviai norėtų griebtis ginklo ir panaikinti visus erzinančius prieštaravimus, tai yra įsitikinusi, kad be jokio šaudymo reikia ieškoti kompromiso ir vadovautis vienintele visus tenkinančia taisykle – krauti šlamančiuosius. Uždirbti pinigus.”
Riinos strategija nepasiteisino, šeimos yra pažeistos ir pažemintos, valstybės represiniai ir teisminiai veiksmai sudavė rimtą smūgį organizacijai, didžioji dalis vadų sėdi kalėjime griežtojo režimo sąlygomis, ir neatrodo, kad mažėtų teisėsaugos agentų skaičius. Tarp daugelio pasekmių yra dar ir ta, kad tarptautinėje arenoje Cosa Nostra po truputį netenka savo vaidmens ir autoriteto, dėl kurių ištisus dešimtmečius visame pasaulyje ji stovėjo visų nusikalstamų organizacijų priešakyje, būdama pavyzdžiu jų augimo ir plėtros kelyje.
Taigi “pabėgėlių” sugrįžimas tampa kuriamos ateities metafora. Bet tai kartu ir sugrįžimas į praeitį. Į tuos laikus, kai Inzerillo šeimos pastangomis buvo išplėtotas bendrininkavimas su didžiosiomis Amerikos šeimomis, leidęs užteršti visą pasaulį heroinu, o Sicilijos laboratorijos ir “chemikai” nespėdavo gaminti tiek narkotikų, kad patenkintų už Atlanto esančių šeimų poreikius.
Italijoje ir Amerikoje istorija tapo didieji tyrimai: “Pizza Connection”, atskleidęs mafijos tinklą, apraizgiusį Siciliją, Šveicariją, Prancūziją, Ispaniją, ir “Iron Tower”, išaiškinęs Sicilijos ir Amerikos šeimų dalyvavimą kontrabandoje, apimančioje Niujorką, Naująjį Džersį, Pensilvaniją, Virdžiniją ir Santo Domingą. Tonų tonos heroino. Vardai tais laikais buvo kiti – Bontade, Spatola, Buscetta, Badalamenti, Riccobono, Di Maggio ir, be abejo, Inzerillo ir Gambino.
Praeities laikai. Paskui, griuvus Berlyno sienai, o su ja ir senajam dvipoliam pasauliui, atsiveria laisva erdvė liberalios ekonomikos modeliui, o jo visuotinis paplitimas staigiai paspartėja.
Tačiau korleoniečių prioritetai kitokie: sumažinti 1987-ųjų maksi proceso pasekmes, modifikuoti kovos su mafija įstatymus ir rasti vaistą nuo magistratų, kurie nebesitaiko prie susitarimų, sudarytų su politiniais sluoksniais, dėsnių. Netekę atramos taškų valdančiojoje partijoje, jie nutaria mesti tiesioginį iššūkį valstybei, bandydami šantažuoti ją kruvinais išpuoliais…

Francesco Forgione

Iš italų kalbos vertė Anna Karpič

Apie autorių ir knygą

Kasdien žiniasklaida skelbia apie teisėsaugos susidūrimus su mafija. Prie tokių žinių pripratusi visuomenė į šiuos dalykus reaguoja gana abejingai – retai kam atrodo, kad tai daro nors menkiausią įtaką jų kasdieniam gyvenimui.
Francesco Forgione’s knyga “Mafijos eksportas” atskleidžia, kad įvairiose valstybėse išsišakojęs mafijų tinklas gali būti gerokai arčiau kiekvieno iš mūsų, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Įvairiais dokumentais, bylų medžiaga, tyrimų duomenimis paremta išsami studija pateikia netikėtų faktų apie tris pagrindines Italijos mafijas ir jų vykdomą kriminalinę pasaulio kolonizaciją.
Mafijos, kurių metinė apyvarta svyruoja nuo 120 iki 180 mlrd. eurų, yra tapusios itin svarbiais pasaulinės ekonomikos veikėjais, galinčiais daryti įtaką vyriausybių sprendimams, kreditavimo sistemoms ir net rinkos taisyklėms. Nuolat investuodamos į legalų verslą, nusikalstamos organizacijos laipsniškai naikina ribą tarp legalios ir nelegalios ekonomikos.
Šios knygos autorius Francesco Forgione yra buvęs Italijos parlamentinės kovos su mafija komisijos pirmininkas, nuo 2008 m. L’Akvilos universitete dėsto kriminalinių organizacijų istoriją ir sociologiją, yra kelių knygų apie mafiją autorius.

Scanpix

Baltijos šalys ir vėl žiba Europos Sąjungos statistikos lentelėse. “Eurostato” duomenimis, Lietuva pagal BVP augimą antrąjį ketvirtį buvo antra Europoje (BVP ūgtelėjo 5,9 proc.), o pagal eksporto didėjimą atsidūrėme ketvirtoje vietoje. Žinoma, labai pūstis nėra ko, nes jei gulėjai veidu purve, o dabar atsitūpei, statistiškai tai jau gali atrodyti didesnis laimėjimas, negu išsitiesti susikūprinus. Juk faktinis Lietuvos BVP šiandien vis dar įstrigęs tarp 2006 ir 2007 metų.
Vis dėlto geri eksporto rezultatai džiugina, nes tai buvo tas antibiotikas, padėjęs Lietuvai pasveikti po sunkios krizės ligos. Statistikos departamento duomenimis, šių metų pirmąjį pusmetį eksportas padidėjo net 41 proc., palyginti su pernai, o lietuviškų prekių eksportas – 31,7 proc. VšĮ “Eksportuojanti Lietuva” generalinis direktorius Paulius Lukauskas prognozuoja, kad 2011-ieji eksportui bus rekordiniai ir pralenks 2008-ųjų rezultatus. “Reikia ruoštis šiek tiek santūresniam antrajam pusmečiui, bet faktas, kad šiemet turėsime rekordinius eksporto metus”, – įsitikinęs P.Lukauskas.
Jo nuomone, puikius pusmečio eksporto rodiklius lėmė per krizę padidėjęs mūsų įmonių konkurencingumas, leidęs padidinti eksportą į atsigaunančias Vakarų rinkas, Skandinaviją, Baltijos šalis, bei Lietuvos verslininkų sugebėjimas pasinaudoti galimybėmis eksportuoti Rytų kryptimis – į Rusiją, Baltarusiją, Ukrainą, Kazachstaną. Prie rekordinio eksporto augimo pirmąjį pusmetį smarkiai prisidėjo ir naudotų automobilių reeksportas. Pirkėjai iš Rytų buvo itin aktyvūs iki liepos 1-osios, kol muitų sąjungai priklausančiose šalyse – Rusijoje, Kazachstane, Baltarusijoje padidėjo naudotų automobilių muitai.
“Pirmasis šių metų pusmetis buvo geriausias per penkerius metus. Mūsų apyvarta pasiekė apie 680 mln. Lt – 23 proc. daugiau, palyginti su 2010 m. pirmuoju pusmečiu. Aišku, ta apyvarta išpūsta žaliavų kainų, nes visi produktai – naftos, chemijos, maisto – smarkiai brango. O kiekiu pardavėme 17 proc. mažiau, nes mėnesį remontavome vieną gamybos liniją”, – komentuoja į didžiausių Lietuvos eksportuotojų dešimtuką patenkančios bendrovės “Neo group”, gaminančios PET granules, generalinis direktorius Linas Bulzgys.
Pakilusios žaliavų ir produkcijos kainos didino ir kitų didžiausių Lietuvos eksportuotojų, labiausiai prisidėjusių prie bendro šalies eksporto augimo, prekybą užsienio rinkose – bendrovės “Orlen Lietuva” eksportas pirmąjį pusmetį paaugo 49 proc., iki 7,8 mlrd. Lt, “Achemos” – tris kartus, iki 989,7 mln. Lt, ir net pralenkė praėjusių metų rezultatus.
“2011 m. pirmąjį pusmetį laikėme dideles gamybos apimtis, siekdami išnaudoti palankią trąšų kainų situaciją rinkose: vidutinės trąšų kainos didėjo 40–50 proc., – eksporto šuolį į viršų komentuoja “Achemos” generalinis direktorius Jonas Sirvydis. – Deja, kartu didėjo ir sąnaudos: gamtinės dujos mums šį pusmetį pabrango dar 18 proc., pirktinio amoniako kaina šoktelėjo 58 proc., elektros kaina padidėjo 19 proc., palyginti su praėjusių metų pirmuoju pusmečiu. Balansuojame ant labai siaurų ašmenų, kai žaliavų kaina sąnaudose vis didėja: 2011 m. pirmąjį pusmetį pasiekė jau 76 proc., kai pernai tuo pačiu laikotarpiu – 71 proc.”
Nepaisant geros prekybos eksporto rinkose šių metų pirmąjį pusmetį, didiesiems Lietuvos eksportuotojams neramu dėl ateities. O didėjančios energijos sąnaudos – ne vienintelė grėsmė jų konkurencingumui.

Didžiausi eksportuotojai stebi nerimo ženklus

Antrasis pusmetis jau nebežada tokio spartaus augimo, nes mūsų eksporto rinkose ekonomika lėtėja, o abejonės dėl skolų prispaustų euro zonos narių mokumo bei JAV problemų kelia vis didesnę sumaištį rinkose ir skatina kalbas apie antrąją krizės bangą. Verslininkai baiminasi, kad į pesimistines kalbas gali sureaguoti jau įsidrąsinę, bet dar labai aiškiai pirmosios krizės kirčius prisimenantys vartotojai.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) Ekonomikos ir finansų departamento analitiko Aleksandro Izgorodino nuomone, didžiausia problema, kad Lietuvos eksportas nepakankamai diversifikuotas. Lietuvos gamintojai pernelyg priklausomi nuo dviejų regionų: į ES šalis patenka 60 proc., į Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) šalis – 28 proc. lietuviško eksporto.
Euro zonos BVP antrąjį ketvirtį, palyginti su pirmuoju, paaugo tik 0,2 proc. (per metus – 1,7 proc.), Vokietijos – 0,1 proc. (per metus – 2,8 proc.), Prancūzijos iš viso neaugo (per metus – 1,6 proc.). O svarbiausios mūsų eksporto partnerės Rusijos ekonomika priklausys nuo naftos kainų svyravimų. Jei pasaulio ekonomika smuktų, mažėtų ir naftos kaina, iš paskos nusitempdama Rusijos BVP. Statistikos departamento duomenimis, pirmąjį pusmetį į Rusiją eksportavome 15,9 proc., į Latviją – 9,5 proc., į Vokietiją – 9,1 proc. produkcijos.
Prognozę, jog Lietuvos eksporto augimas neišvengiamai mažės, stiprina ir faktai, kad padidėjus muitams smarkiai susitrauks senų automobilių reeksporto apimtys Rytų kryptimi, o palyginamoji bazė nuo praėjusių metų antrosios pusės bus kur kas didesnė.
“Mes padėties labai nedramatizuojame, nes sulėtėjimas buvo prognozuojamas. Pirminė pasaulio ūkio atsigavimo stadija, remiama gausių valstybių skatinimo priemonių bei įmonių siekio kuo greičiau papildyti savo ištuštėjusias atsargas, baigėsi. Šiandien, siekiant sumažinti valstybių biudžeto deficito lygį bei pažaboti kylančias kainas, fiskalinė ir monetarinė politika pasaulio regionuose bus griežtinama, o atsargų lygis įmonėse jau artėja arba viršija prieš krizę buvusį lygį. Manome, kad labiausiai tikėtinas pasaulio ekonomikos raidos scenarijus – tolesnė plėtra, tačiau lėtesniais nei anksčiau tempais”, – dėsto A.Izgorodinas.
Jam pritaria P.Lukauskas, prognozuojantis, kad dėl to Lietuvos eksporto augimas bus santūresnių apimčių, tačiau dviženklį jo rodiklį pavyks išlaikyti.
Vis dėlto didėjanti įtampa dėl Europos ir JAV ateities jau pasiekė ir Lietuvos eksportuotojus. Nors įmonės bando ieškoti teigiamų naujienų, norėdamos pakelti sau ūpą, rugpjūtį pasirodė pirmieji nerimą keliantys ženklai.
“Jaučiame, kad pasaulyje įsibėgėjant finansiniams neramumams per rugpjūčio mėnesį mūsų produkcijos paklausa smarkiai sumažėjo, – konstatuoja L.Bulzgys. – Klientų nuotaikos prastos, o Pietų Europoje – net labai depresyvios. Kol akivaizdžiai, kaip rugpjūtį, nepamatėme mūsų produkcijos paklausos pokyčių, buvau nusiteikęs optimistiškiau – maniau, kad ES sugebės rasti sprendimų. Bet dabar tas procesas labai užsitęsė, ir tiek optimizmo nebeturiu.”
PET granules gaminančios įmonės “Neo group” vadovybė dabar laukia, o rugsėjo viduryje svarstys, ką daryti toliau: jei paklausa bus tokia pat kaip rugpjūtį, gamybą teks mažinti 30 proc. Gera žinia ta, kad Lietuvos įmonės sumažino savo sąnaudas ir dabar dirba kur kas efektyviau nei prieš krizę.
Tam tikrą štilį rinkose jaučia ir bendrovės “Rokiškio sūris” vadovai. “Šiemet nuo pavasario jaučiamas lengvas kainų mažėjimas ir rinkos nėra tokios aktyvios kaip pernai”, – pastebi įmonės generalinio direktoriaus pavaduotojas Dalius Trumpa.
Pagrindinės “Rokiškio sūrio” eksporto šalys – su viešųjų finansų krize susidurianti Italija ir neprognozuojama Rusija. Nors šias šalis dabar galima priskirti prie mažiau stabilių rinkų, lietuviška bendrovė ten veža pirmo būtinumo produktus, todėl ženklaus paklausos kritimo nesitiki net antrosios krizės atveju.
“Italijoje pardavinėjame vieną populiariausių produktų – mocarelos sūrį ir, mūsų manymu, tai bus paskutinis produktas, kurį italai atsisakys vartoti. Mes didelių pavojų nejaučiame. Jei ir vartojimas ir sumažėtų, tai vienu dviem procentais, ne daugiau”, – įsitikinęs D.Trumpa.
Iš tiesų, pirmo būtinumo maisto produktų eksportuotojai nusiteikę kur kas optimistiškiau negu kiti. Įmonių grupės Agrokoncerno prezidentas Ramūnas Karbauskis tvirtina, kad grūdų ir kitų lietuviškų maisto produktų paklausa užsienio rinkose nemažėtų net kilus naujai krizės bangai – kristų tik produkcijos kainos.

Ekonomikos augimas stabilesnis

Antrąjį pusmetį lėtėjant eksporto augimui, lėtės ir šalies ekonomika, nes eksporto įtaka Lietuvos ekonomikai didžiulė. A.Izgorodinas skaičiuoja, kad eksportas sudaro net 69 proc. mūsų BVP: 57 proc. – prekių, 12 proc. – paslaugų eksportas. Nors labiausiai į eksportą orientuoti Lietuvos ekonomikos sektoriai – pramonė ir transportas, nemaža dalis įmonių iš kitų sektorių aptarnauja eksportuojančias įmones ir tiesiogiai priklauso nuo jų sėkmės. Prie tokių galima priskirti konsultacijų, IT, tarptautinių siuntų, krovinių tvarkymo, iš dalies reklamos sektorių.
Iš recesijos Lietuvą traukė eksportas, tačiau panagrinėjus BVP sudėtines dalis matyti, kad dabar šalies atsigavimas jau tvaresnis ir stabilesnis: du ketvirčius iš eilės didėja namų ūkių vartojimo išlaidos, stebimas gana spartus investicijų gausėjimas (2011 m. I ketv. – 41 proc.). Žinoma, ir kitiems atsigavimo veiksniams kyla pavojus – ypač kilus antrai krizės bangai pasaulyje.
Pasak A.Izgorodino, dabartinį investicijų atsigavimą daugiausia lemia didėjančios viešojo sektoriaus investicijos, o privataus sektoriaus investicijos stagnuoja, verslo kreditavimas mažėja 25 mėnesiai iš eilės – ne tik dėl to, kad bankai išlieka konservatyvūs, bet ir pačios įmonės artimiausiu metu neketina skolintis. O be paskolų neįmanoma ir verslo plėtra.
“Ekonomikai palankiau, kai investuoja verslas, nes greičiau sukuriamos darbo vietos. Kita vertus, nerimą kelia, kad investicijos labai neproduktyvios: investicijos į mašinas, transporto priemones ir įrenginius sudaro tik 4,5 proc. BVP, ir pagal šį rodiklį esame antri nuo galo visoje ES. Taigi svarbus ne investicijų greitis – svarbiausia, kad investuotų verslas ir investicijos būtų produktyvios, leidžiančios pereiti prie didesnės pridėtinės vertės gamybos, kuri atsparesnė krizei”, – tvirtina analitikas.
Jis primena, kad itin rimtu išbandymu trapiam vidaus paklausos atsigavimui taps rudenį prasidėsiantis šildymo sezonas, – prognozuojama, jog dujų kainos Lietuvai padidės 30 proc.

Reikia išmokti pragmatiškumo ir atkaklumo pamokas

Kitos šalys jau seniai suvokė, kad eksportas – pagrindinė ekonomikos varomoji jėga ir darbo vietų kūrimo mašina. O tai supratusios ėmėsi ir konkrečių veiksmų, kaip jį paskatinti. Lietuvos Vyriausybei tokio supratimo dar trūksta – nors strategijos egzistuoja, eksportuotojai pasigenda didesnių pastangų ir dėmesio.
Tad verčiau pažvelkime į kitų šalių pavyzdžius. 2009 m. JAV prezidento Baracko Obamos administracija paskelbė Nacionalinę eksporto iniciatyvą, kurios tikslas – per penkerius metus padvigubinti eksportą ir sukurti Amerikoje du milijonus darbo vietų. Nacionalinė eksporto iniciatyva susitelkė ties trimis užduotimis. Pirmoji – valdžios institucijoms labiau stengtis ir agresyviau atstovauti įmonių interesams užsienyje, mokyti jas eksportuoti į kitas rinkas, suvesti su naujais klientais. Antroji – palengvinti paskolų sąlygas, ypač mažoms ir vidutinėms bendrovėms. Prezidentas B.Obama nurodė Eksporto ir importo bankui, kuris teikia gyvybiškai svarbų finansavimą įmonėms, kai privatūs bankai nenori ar negali, padidinti mažų ir vidutinių įmonių finansavimą nuo 4 mlrd. iki 6 mlrd. JAV dolerių per 2010 m.
Trečioji užduotis – Vyriausybė turi ir toliau stengtis, kad būtų naikinami barjerai, užkertantys kelią JAV bendrovėms įeiti į užsienio rinkas.
Dar atkaklesnes pastangas, siekdama užsiauginti eksportuotojų, dėjo Pietų Korėja, kurios ekonomika dabar laikosi ant keturių banginių – elektronikos gamintojų “Samsung” ir LG bei automobilius gaminančių “Hyundai” ir “Kia”. Vien “Samsung” metinė apyvarta viršija 170 mlrd. JAV dolerių, o ten dirba 200 tūkst. žmonių. Kaip šios gamyklos išaugo iki pasaulinių korporacijų? Pietų Korėjos politikai labai seniai suprato, kad norint atsidurti pasaulio žemėlapyje reikia sukurti produktus, kurie konkuruos visame pasaulyje. Taigi korėjiečiai nuo pat pradžių rengė šias kompanijas dirbti eksportui. Šias automobilių ir elektrotechnikos gamyklas iki pasaulinio dydžio kompanijų Pietų Korėjos politikai augino proteguodami – joms pūstis padėjo pigūs valstybiniai kreditai, visokeriopa pagalba ir valstybiniai užsakymai.
Žinoma, Lietuva veikia ES rinkoje, kurioje galioja įvairūs suvaržymai ir konkurencijos reguliavimai, neleidžiantys proteguoti savo bendrovių, tačiau sugebėjimo išsikelti konkrečią viziją ir jos siekti Lietuvos valdantieji galėtų pasimokyti. Ir ne tik iš Azijos šalių.
“Pažiūrėkime, ką dėl šalies ekonomikos daro Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy ar Vokietijos kanclerė Angela Merkel savo vizitų metu, siųsdami pareigūnus į kitas šalis, – kartais jie būna komivojažieriai, ir to visai nesigėdija. Pavyzdžiui, Prancūzijos karinių laivų “Mistral” pardavimas Rusijai – skandalingas dalykas, o Prancūzija atvirai aiškina, kad toks žingsnis leis tūkstančiui darbininkų kelerius metus turėti darbo. Pamenu, kaip Vokietijos valdantieji važiavo į Kiniją ir įtikinėjo – pirkit “Siemens” lokomotyvus. Kinai užsisakė kelis lokomotyvus, ir “Siemens” laimėjo milijoninius užsakymus. O mes, nors šalis maža, pirmiausia užsiimame politika. Mūsų ekonominių ryšių plėtojimas pamirštamas”, – pasimokyti iš vokiečių bei prancūzų pragmatiškumo ir daugiau dirbti verslo interesams siūlė ekonomistas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų profesorius Jonas Čičinskas.

Reikia skverbtis į naujas rinkas

Dar vienas patarimas Lietuvos eksportuotojams – ieškoti įvairesnių rinkų, kad nepriklausytume vien nuo ES ir Rusijos. “Akivaizdu, kad pernelyg mažai išnaudojame besivystančių rinkų potencialą, ten kur augimas sparčiausias”, – atkreipia dėmesį A.Izgorodinas.
Siekdama plėsti eksportą Europos rinkose, valstybė turėtų remti lietuvių bendrovių dalyvavimą parodose, nes taip užmezgami kontaktai. O norint skverbtis į tolimesnius kraštus būtinas įmonių švietimas apie naujas rinkas ir eksporto rizikos draudimo paslauga, nes mažoms įmonėms pernelyg rizikinga ten eiti.
Tiesa, lietuvių bendrovės daugiausia kuria mažos pridėtinės vertės gaminius, kuriuos laivais transportuoti į tolimus regionus, tokius kaip Pietų Amerika, nenaudinga – jų kaina dėl transportavimo išlaidų smarkiai pakiltų. Dėl to Pramonininkų konfederacija siūlo kreipti dėmesį į gana arti esančius arabų kraštus, o “Eksportuojanti Lietuva” – žvelgti į sparčiai augančias Kazachstano, Turkmėnistano ir panašių šalių rinkas.
LPK Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas mano, kad eksportuotojams reikalingos priemonės Lietuvoje egzistuoja, bet veikia nepakankama apimtimi: siūloma ES parama eksportuotojams dalyvauti parodose ar ieškoti rinkų gana ribota, o eksporto draudimas Lietuvoje galioja labai siauram šalių ratui. Ekonomisto nuomone, labai gerai išplėtotą eksporto rizikos draudimo sistemą turi vokiečiai, tačiau į Lietuvą tokias paslaugas teikiančios bendrovės nenori eiti arba atėjusios teikia tik nedidelę dalį savo paslaugų. “Lietuvos rinka per maža, tad valstybė turėtų subsidijuoti tokias įmones – lygiai taip pat, kaip perka investicijas”, – mano S.Besagirskas.
Ekonomisto J.Čičinsko įsitikinimu, didesnį dėmesį reikia kreipti į konkrečias eksportuotojų problemas ir stengtis jas išspręsti: jei reikia, leisti eksportuotojams lengviau atsivežti darbo jėgos iš užsienio, derėtis su ES, kad sumažintų muitus, leistų lengvatinėmis sąlygomis importuoti tam tikras žaliavas ir t.t. Kiekvienas eksportuotojas susiduria su tam tikrais apribojimais ar trukdžiais – grūdų perdirbėjai ir žemdirbiai skundžiasi, kad Vakaruose tiesioginės išmokos žemės ūkiui šešis kartus didesnės nei Lietuvoje, pramonės atstovai apgailestauja dėl vienų brangiausių ES dujų kainų Lietuvai.
“Valstybei prisidėti prie įmonių veiklos finansiškai, kaip Azijos šalyse, Europoje nėra instrumentų, nes egzistuoja antidempingo reguliavimai ir kitos taisyklės. Mes to ir nesitikime. Ko verslas laukia? Kad mažėtų biurokratinė našta ir reguliavimas. Tokioms gamybos įmonėms, kaip mes, turinčioms investicinių planų, labai svarbios teritorijų planavimo, detaliųjų planų rengimo procedūros ir statybos leidimų gavimas. Visas šis procesas Lietuvoje tragiškas, užima mažiausiai pusantrų ar dvejus metus. Dabartinė valdžia tą matė ir deklaravo, kad planavimo procedūros bus supaprastintos, tačiau niekas nėra pasikeitę”, – į dar vieną problemą atkreipia dėmesį L.Bluzgys.
Vyriausybė dėjo ypatingas pastangas, kad pritrauktų į Lietuvą garsių užsienio investuotojų, ir jai pavyko. Dabar tokių pat pastangų reikėtų ir stiprinant Lietuvos eksportą.

"Veido" archyvas

Rusija galėtų eksportuoti į Vokietiją naujos kartos atominių jėgainių pagaminamą elektrą, pareiškė šalies valstybinės atominės energetikos bendrovės atstovas kitą dieną po to, kai Berlynas patvirtino planus iki 2022 metų atsisakyti atominės energetikos.

Rusija, kuri ketina iki 2030-ųjų pasistatyti mažiausiai 28 naujas branduolines elektrines, galėtų parduoti Europos Sąjungai elektros energiją, kurią gamins reaktoriai Kaliningrade, sakė bendrovės “Rosatom” vadovo pavaduotojas Kirilas Komarovas Vokietijos dienraščiui “Frankfurter Allgemeine Zeitung”.

“Turime savų poreikių Kaliningrade, tačiau, suprantama, žiūrime į energijos stygių už eksklavo ribų – Baltijos valstybėse, Lenkijoje, Vokietijoje”, – sakė jis.

Pasak K.Komarovo, pirmojo 1 082 megavatų galios bloko statybas Kaliningrade numatyta užbaigti 2016 metais, antrasis turėtų pradėti veikti po dvejų metų.

Vokietijos žemieji parlamento rūmai ketvirtadienį triuškinama balsų dauguma pritarė planams iki 2022 metų visiškai atsisakyti atominės energetikos. Šis žingsnis įtvirtina radikalų Angelos Merkel politikos pasikeitimą, kurį paskatino avarija Fukušimos atominėje jėgainėje Japonijoje.

Pasak K.Komarovo, Vokietija gali sau leisti palaipsniui atsisakyti atominės energetikos, tačiau daug kitų šalių – ne.

“Ukrainoje atominių jėgainių gaminamos elektros energijos kilovatvalandė kainuoja 2 JAV centus, tuo tarpu iškastinio kuro elektrinių gaminamos elektros kilovatvalandė – 6 JAV centus, o elektros energijos iš atsinaujinančių energijos šaltinių kilovatvalandė – 11 JAV centrų”, – sakė “Rosatom” vadovo pavaduotojas.

“Jei Ukraina uždarytų visas savo atomines jėgaines, tai reikštų galą šalies ekonomikai”, – pabrėžė jis.

"Veido"archyvas

Kurios Lietuvos eksporto sritys bus perspektyviausios artimiausią dešimtmetį? Į šį klausimą SBA koncerno, valdančio baldų, aprangos ir kai kurių kitų sričių įmones, prezidentas Arūnas Martinkevičius nedvejodamas atsako – lyderiai bus baldų pramonė ir maisto sektorius.

A.M.: Matome labai gerų baldų sektoriaus perspektyvų. Tai patvirtina ir mūsų naujas investicinis projektas įmonėje “Germanika”. Baldų sektorius – vienas geriausiai išplėtotų ir konkurencingų Lietuvoje. Reikia įrodymų? Štai jums paprastas faktas: Lietuvos baldininkai yra tarp lyderių pasaulyje pagal baldų tiekimą koncernui IKEA. Savo patirtimi galime drąsiai teigti, kad IKEA yra labai reiklus klientas tiek kainos, tiek kokybės požiūriu.

Tekstilės pramonės ateitis priklausys nuo to, kaip gamintojai sugebės lanksčiai, sklandžiai ir greitai pereiti prie didesnės pridėtinės vertės produkcijos gamybos, nes konkuruoti tik kaina su Azija ar Turkija būtų sudėtinga ir beprasmiška.

O maisto sektorius Lietuvoje, mūsų manymu, turi tikrai geras perspektyvas, tačiau jam reikėtų labiau diferencijuotis, orientuotis į didesnės pridėtinės vertės produktus, pavyzdžiui, ekologiškų produktų gamybą ar pan. Lietuva gali pasauliui prisistatyti kaip ekologiškų maisto produktų gamintoja – juk tam turime visas sąlygas.

VEIDAS: Kaip baldų, tekstilės eksportą veikia brangstančios žaliavos?

A.M.: Baldų pramonei didelę įtaką turi medienos brangimas. Tai silpnina visą sektorių ir daro jį mažiau konkurencingą. Todėl labai svarbu, kad medienos būtų galima nusipirkti už santykinai protingą kainą ir paversti ją galutiniu produktu Lietuvoje, kitaip tariant, baldais. Šitaip būtų išlaikomos sukurtos darbo vietos, sumokami gyventojų pajamų ir “Sodros” mokesčiai. Bet viskas yra kitaip: medienos žaliava išvežama iš Lietuvos arba tiesiog sudeginama krosnyje. Nėra kuriama pridėtinė vertė, valstybėje nėra sukuriama darbo vietų, nesurenkami su darbo užmokesčiu susiję mokesčiai.

Aprangos sektoriuje medvilnės žaliavos kaina išaugo labiausiai per pastaruosius metus. Antra vertus, tokia žaliava yra “agrožaliava”, todėl pakilus kainoms jos bus užauginama daugiau, ir tuomet kainos smuks. Pastaruoju metu medvilnės žaliavos kainos jau pradėjo mažėti.

VEIDAS: Premjeras dažniau akcentuoja lietuviškų IT, lazerių ir kitų aukštųjų technologijų eksporto plėtrą. Kaip Jūs vertinate tokias galimybes?

A.M.: Versle visada reikia suprasti ir žinoti, iš ko gauni pajamas, ir tą veiklą puoselėti, o šalia to gali imtis naujų iniciatyvų. Deja, mūsų politikai pamiršta, iš ko Lietuva ir jos žmonės duoną valgo, nes aukštosios technologijos daug gražiau skamba nei tradicinė gamyba, ir jų niekas nesupranta. Tačiau žmonėms visais laikais reikėjo ir reikės tiek baldų, tiek drabužių, tiek, be abejo, maisto.

Dėl aukštųjų technologijų dalies eksporto struktūroje esame nusiteikę gana skeptiškai, nes tam nematome didesnių prielaidų. Yra tik keletas nišinių sėkmės istorijų, kurių sėkmei pagrindas daugiausia buvo paklotas dar tarybiniu laikotarpiu.

VEIDAS: Kiek, Jūsų manymu, tvarus Lietuvos eksporto rodiklių šuolis? Kokia tos sėkmės dalis – Lietuvos gamintojų, Vyriausybės, o kiek – atsigaunančių užsienio rinkų?

A.M.: Eksporto atsigavimas daugiausia yra nulemtas užsienio rinkose atsigaunančio vartojimo. Realios Vyriausybės pagalbos eksportuotojams nepastebėjome. O reikia mąstyti, kaip padaryti Lietuvos gamintojus konkurencingesnius pasauliniame kontekste. Visos valstybės kaip savo akį saugo, puoselėja ir įvairiomis priemonėmis remia eksportuotojus.

Lietuvoje dirbantys verslininkai atrodo kaip raupsuotieji – jais niekas nesirūpina ir nemąsto, kaip pagerinti jų galimybes konkuruoti tarptautinėse rinkose. Įsivaizduojama, kad paslaugų centrai galėtų būti vaistas nuo visų ligų Lietuvoje, bet toks paslaugų verslas gali per mėnesį dingti iš Lietuvos, nepalikdamas jokios technologinės patirties.
Bet kokios įmonės konkurencingumas remiasi vadybos kokybe. Lietuva turi labai daug gerų gamybos vadovų, tačiau trūksta finansų, rinkodaros ar prekybos specialistų. Aukšto lygio šių sričių specialistai yra brangūs, todėl juos “įpirkti” mažesniam lietuviškam verslui sudėtinga, tuo labiau kad “Sodros” įmokų lubų nebuvimas šį klausimą daro dar sudėtingesnį.

Todėl vietoj progresinių mokesčių idėjos, kurią vertiname kaip populizmą, reikėtų svarstyti, kaip nustatyti “Sodros” lubas, kad lietuviškos įmonės įstengtų nusisamdyti aukšto lygio specialistų, gal net atsivežti jų iš užsienio. Be kompetentingų specialistų nė vienas verslas neturi perspektyvų.

BFL

1. Baldai ir maisto sektorius. Šios dvi sritys bus lietuviškos kilmės prekių eksporto lyderės.

2. Transporto paslaugos ir logistika. Krovinių gabenimas kelių transportu ir geležinkeliu paslaugų eksporto srityje tebepirmaus, nors jo dalis sumažės, plečiantis kitų paslaugų eksportui.

3. Baltijos jūros regiono paslaugų centras. Paslaugų dalis tarp viso eksporto nuo dabartinių 17 proc. išaugs iki 50 proc.

4. Intelektinės paslaugos. Jos plėsis sparčiausiai ir sudarys maždaug penktadalį viso eksporto.

5. Turizmas. Plečiant atvykstamąjį turizmą, taip pat ir sveikatos, medicinos, kuriant palankią turizmui infrastruktūrą, šis sektorius užims dešimtadalį viso eksporto.

6. Aukštosios technologijos. Prekių, kaip ir paslaugų, eksporte plėsis didesnės pridėtinės vertės produktų, aukštųjų ir vidutiniškai aukštų technologijų dalis.

7. Ekologiniai produktai. Lietuva taps viena pagrindinių ekologinių produktų tiekėjų Vakarų Europai.
9. Geografija. Išlaikant esamas Baltijos jūros regiono, ES, Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos rinkas, atskiruose segmentuose bus įsitvirtinta ir mums mažiau žinomose, bet didelę perkamąją galią turinčiose rinkose (Kazachstane, Užkaukazės, arabų šalyse, Izraelyje ir kt.).
10. Elektros energija. Jei bus pastatyta Visagino atominė elektrinė, 2020 m. Lietuva taps elektros energijos eksportuotoja.

"Veido" archyvas

Kaimynai latviai ir estai daug kartų kreipėsi į Lietuvos analitikus prašydami išduoti sėkmės receptą, kaip mums pavyksta privilioti tokius garsius pasaulio vardus, kaip “Barclays” ar “Western Union”. Tačiau, pasak “DnB NORD” grupės vyriausiosios ekonomistės Jekaterinos Rojakos, kai kalbama apie pažangą pritraukiant užsienio investuotojų, yra ir vienas didelis “bet”. Koks?

J.R.: Tiesioginių užsienio investicijų rodiklius šiandien galima vertinti įvairiai, priklauso nuo to, su kuo lygini. Jei su situacija prieš kokius penkerius metus, tai pastangų ši Vyriausybė tikrai įdėjo daug ir pajudėjome į priekį labai smarkiai. Tačiau praktiškai visos ateinančios investicijos, pirma, dažniausiai pasiektos mainais už tam tikras lengvatas, antra, tai daugiausia paslaugų centrai.

VEIDAS: Kuo garsių vardų paslaugų centrai blogiau už investicijas į gamybą?

J.R.: Investicijos į paslaugų centrus vis tiek nesukuria labai daug pridėtinės vertės, kurią būtų galima parduoti, tai ne tas pat, kas gamyba. Be to, jei investuotojai persigalvotų, investijas į gamybines patalpas, įrenginius sunkiau būtų vėl perkelti kitur, priešingai nei paslaugų centrus, kurie tėra keliasdešimt ar keli šimtai kompiuterių, keli šimtai darbo vietų.

Žinoma, atėjusios investicijos į paslaugų centrus – labai teigiamas dalykas ir Lietuvos darbo rinkai, ir visai ekonomikai. Bet vis tiek tai dar nedidelės investicijos, o jų srautų, palyginti su BVP, didelio proveržio kaip ikikriziniais 2008-aisiais pakol kas nematyti. Tačiau valstybės įvaizdžio formavimo požiūriu pritraukę garsių vardų galime džiaugtis.

VEIDAS: Tai į kurias kitas sritis turime kuo vilioti užsienio investuotojus?

J.R.: Jei žvelgsime į vidutinės ir ilgesnės trukmės laikotarpius, tikrai nebūtina ir neverta orientuotis vien tik į garsius vardus ir paslaugų centrų sritį. Tiek užsienio, tiek vietos verslo investicijų labai reikia jau egzistuojančioms įmonėms, kad jos modernėtų, tikėtų ateitimi. Kol kas investicijų į jas esama labai mažai. Tai rodo, kad net gerėjant makroekonominiams rodikliams ir lūkesčiams verslas vis tiek dvejoja, ar kai yra tokia mokestinių pokyčių sumaištis, čia galima gauti teigiamų rezultatų, ar apskritai verta Lietuvoje dirbti, o gal geriau pasirinkti kitą šalį.

VEIDAS: Kokias užsienio investicijų kryptis prognozuojate per artimiausius trejus metus ir per ilgesnį laikotarpį?

J.R.: Kol kas viskas eina ta linkme, kad jau per artimiausius kelerius metus paslaugų srityje tikrai turėsime daugiau investicijų, – jų turėtų padidėti iki trijų kartų. Tačiau reikėtų pripažinti, kad didėjame nuo labai žemo taško, – šioje srityje nuo aplinkinių šalių atsiliekame ir pagal paslaugų eksportą, ir pagal tiesiogines užsienio investicijas.
O vidutinės ir ilgesnės trukmės laikotarpiu galimi labai įvairūs scenarijai, kurių neįmanoma prognozuoti nežinant, kokios politikos bus laikomasi. Įmanomas proveržis – pasiekti 6–8 proc BVP. Tačiau tam reikia kryptingos politikos, būtina sudaryti geras verslo sąlygas.

VEIDAS: Ar tai reiškia, kad nereikia orientuotis į išimtines sąlygas išimtiniams investuotojams?

J.R.: Investicijos priklauso nuo bendros verslo aplinkos, o verslo aplinkos atskiromis lengvatomis nesukursi.

VEIDAS: Ką kitaip nei mes daro estai, kad sulaukia kur kas daugiau investicijų?

J.R.: Estijoje 2010 m. pabaigoje tiesioginės užsienio investicijos vienam asmeniui buvo apie 9,2 tūkst. eurų, Lietuvoje – kone trigubai mažiau. Pagal tiesioginių užsienio investicijų srautus estai mus lenkia beveik keturiskart. O estai labai glaudžiai bendradarbiauja su Šiaurės šalimis, kurdami verslą orientuojasi į užsienio šalis, plėtoja paslaugų sritį.

Pastarąja kryptimi juda ir Lietuva. Tačiau norint pasiekti Estijos rodiklių mums reikės dvigubai daugiau pastangų, nes anksčiau tam neskiriant pakankamai dėmesio prarasta laiko.

VEIDAS: Kokie Lietuvos pranašumai viliojant užsienioinvestuotojus?

J.R.: Mūsų pranašumai – lankstumas, tai, kad puikiai sugebame išlaikyti kokybę ir pristatyti prekes per trumpą laiką. Lietuva iš kitų Baltijos šalių išsiskiria tuo, kad visos sritys orientuotos į eksportą. O šios sritys ir patraukliausios užsienio partneriams. Tai ir tekstilė, ir chemijos pramonė, ir vaistų, kompiuterių, optinių prietaisų bei kitų sričių gamyba. Pastaraisiais metais šuolį padarė popieriaus, metalo gamintojai.
Įmonės, eksportuojančios didžiąją dalį savo produkcijos, žino, kaip dirbti su eksporto rinkomis. Tad vienintelė problema – užmegzti ilgalaikę partnerystę. Tik, žinoma, Lietuvai reikia orientuotis ne į masinę gamybą, o į kokybę, konkuruoti ne su Azijos šalimis, bet su kitų ES šalių gamintojais.

BFL

Net ir pastačius moderniausias stakles, Lietuvos pramonė į užsienį eksportuos pigiai – nes nesugebame sukurti Vakaruose žinomų savo prekės ženklų

Jei ne užsienio rinkos, Lietuvoje nebebūtų nė vienos didesnės veikiančios gamyklos. Ir ateities Lietuvos pramonės augimą lems tik paklausa eksporto valstybėse.

Europoje jau keleri metai siaučia naujos mados: gerą dešimtmetį planavę, kaip kuo daugiau gamybos perkelti į Aziją, o Senajame žemyne sukoncentruoti aukštesnio intelekto reikalaujančias finansų, teisės, verslo, rinkodaros paslaugų centrus, ilgainiui strategai grįžo prie pokarinės ideologijos: Europai reikalinga stipri pramonė. Finansų ir ekonomikos krizė nepaliko jokių abejonių: būtent fizinė, apčiuopiama gamyba, o ne virtualių pinigų dauginimu grįsti “bizniai” yra tvirčiausias šalies ekonomikos stuburas.

Puikiausi to pavyzdžiai – tarp ES senbuvių stipriausias gamybos pramonės tradicijas turinti ir jas sugebėjusi išsaugoti Vokietija bei ES plėtros aušroje stiprią gamybos bazę už investuotojų pinigus sugebėjusi sukurti Lenkija. Tiek viena, tiek kita sunkmetį įveikė daug lengviau nei to paties regiono kaimynės. Todėl ir ES ateitį 2014–2020 m. lemsiančiose strategijose, kurios dabar kuriamos Briuselyje ir adaptuojamos ES narių sostinėse, gamybos pramonė laikoma vienu svarbiausių ekonomikos prioritetų.
Tuo metu Lietuva europines madas kopijuoja pavėluotai ir tik dabar matuojasi regiono intelektinių paslaugų centro drabužius. Be menkiausios abejonės, šaliai naudinga bet kokia investicija, tačiau Lietuvos valdžios pastangos pritraukti investicijų nukrypo tik į vieną – paslaugų teikėjų pusę, o šalyje jau veikianti, gaminanti, žmones įdarbinanti ir kas mėnesį gerėjančiais šalies eksporto rodikliais ekonomiką iš duobės traukianti pramonė palikta kapanotis viena.

Nėra paskatų investuoti

Bet kuris ūkį prižiūrintis Lietuvos valdininkas ar politikas galėtų išrėžti netrumpą prakalbą apie tai, kaip Lietuvoje skatinamas verslas, puoselėjama pramonė ir vertinamas naujų darbo vietų kūrimas bei kokią puikią plėtros strategiją šia tema yra parengusi Lietuva. Tačiau rašydamas apie Lietuvos gamybos pramonės ateitį “Veidas” šį kartą kalbino tik tuos, kurie ją kuria, – įdomu buvo sužinoti, kaip procesas vyksta iš tikrųjų ir kokių perspektyvų mato čia investavę ir dirbantys žmonės.

“Bloga situacija. Gamybos pramonės Lietuvos ekonomikoje per mažai. Geležies ir staklių mūsų šalyje per mažai, palyginti su burnomis, kurias reikia pamaitinti iš surenkamų mokesčių”, – bendrą padėtį įvertina vienas sėkmingiausiai verslą plėtojančių Lietuvos maisto pramonės atstovų, “Vičiūnų” įmonių grupės savininkas Visvaldas Matijošaitis.

Jis pats, nuolat plėsdamas eksporto rinkas (į jas vežama ne žaliava, Vakaruose virstanti firminiais produktais, kaip įprasta Lietuvos maisto pramonėje, o nuosavo prekės ženklo “Vici” gaminiai), yra numatęs jau netrukus investuoti ir į naujus gamybinius pajėgumus, tačiau prioritetas – ne Lietuva. Grupė jau yra įsigijusi sklypą Minsko laisvojoje ekonominėje zonoje (LEZ), ketina nusipirkti ir dar vieną – logistikos centrui bei gamybos cechui statyti. Plėstis į Baltarusiją įdomu dėl to, kad ji – milžiniškos bemuitės zonos su Rusija dalis, o turimos gamyklos Kaliningrade nebeužtenka tos rinkos poreikiams patenkinti.

Ar yra planų į gamybą investuoti ir Lietuvoje? “Turime ir tokių planų, juk iš čia palanku eksportuoti į Europą. Bet dar skaičiuojame”, – sako grupės vadovas. Pasak jo, mokesčių bazė palankesnė tiek Kaliningrado, tiek Minsko LEZ – vien jau dėl to, kad į jas galima be muito įsivežti žaliavų.

Biurokratinės nesąmonės

Skaičiuoja ir kitos gamybos varomosios jėgos – chemijos pramonės atstovės trąšų gamintojos “Lifosa” savininkai: jau po pusantrų metų jie turės stabdyti gamybą Lietuvoje, nes nebeturi kur pilti šalutinio gamybos produkto – gipso. Jo kalnai gamyklos Kėdainiuose pašonėje vis auga ir netrukus reikės naujos aikštelės, tačiau ji – Lietuvos uoliai saugomų valstybinių miškų teritorijoje, kurios įmonei štai jau ketveri metai niekas nenori parduoti. “Pamatytumėte jūs tą vadinamąjį mišką – šabakštynas. Ar jo vertė didesnė nei tūkstančio pas mus dirbančių žmonių?” – piktinasi “Lifosos” generalinis direktorius Jonas Dastikas.

Kelis mėnesius Kauno miesto taryboje padirbėjęs V.Matijošaitis teigia pagaliau supratęs, kodėl valdžios koridoriuose nuolat stringa verslui svarbių problemų sprendimas. “Bet kuris valdininkas jums gali labai įtikinamai paaiškinti, kodėl problemos nebuvo galima išspręsti tuoj pat ir ji marinuota kelerius metus. Man nervai nelaiko – sakau, išeik, pagalvok ir tuoj pat grįžk su sprendimu”, – du pasaulius lygina dabar ir politikos duonos ragaujantis verslininkas.

Neviltis apėmusi ir vieną Lietuvos medienos apdirbimo pramonės lyderių, “Vakarų medienos grupės” valdybos pirmininką Sigitą Paulauską. “Aš dar kartą įsitikinau, koks teisingas buvo sprendimas investuoti į fabriką Baltarusijoje, – ten mes pasirašėme dešimties metų sutartį dėl vietinės žaliavos užtikrinimo”, – sako verslininkas.

O Lietuvoje medienos perdirbėjai praėjusią savaitę pralaimėjo dar vieną mūšį – Vyriausybė taip ir neuždegė žalios šviesos tam, kad gamyklas turinčios įmonės medieną iš valstybinių miškų pirktų prioriteto tvarka, o ne konkuruotų dėl jos su medienos žaliavą eksportuojančiomis įmonėmis. “Argi ne absurdas – mes statome fabrikus, kuriame darbo vietas, mokame mokesčius, o taip trūkstamą žaliavą išveža perpardavinėtojai?” – piktinasi pašnekovas.

Ateitį šlifuos eksportas

Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas taip pat pabrėžia, kad iki Lietuvos dar neatkeliavo ES senbuves jau apėmusi “atgal į pramonę” nuotaika. “Vyriausybė dar nesuvokia, kad mūsų, kaip ir bet kurios šalies, ekonomikos stiprybė yra gamybos pramonė, o ne paslaugų sektorius. Šis ir be didelių paskatinimų auga tada, kai stiprėja ekonomikos pagrindas”, – dėsto pašnekovas.

Todėl, pasak jo, Lietuvos pramonės ateitį labiausiai formuos ne kokie nors nacionaliniai sprendimai, o paklausa eksporto rinkose: jei ji ir toliau augs, plėsis ir gamybos pajėgumai, didės investicijos į modernią įrangą.

Su užsienio rinkomis susijusios ir kitos galimos mūsų gamybininkų permainos. Prognozuojama, kad per artimiausią dešimtmetį išsiplės Lietuvoje pagaminamų prekių eksporto geografija – į artimiausius planus yra įtraukti Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų regionai. “NVS jau dirbame, Europa taip pat pažįstama, o Azijos ar JAV rinkoms mes per maži gamintojai, todėl dabar akys labiausiai krypsta į minėtus regionus”, – paaiškina S.Besagirskas.

Jis išskiria ir vieną didžiausių, kone visiems Lietuvos pramonininkams būdingų problemų: į užsienį eksportuojami bevardžiai pas mus pagaminti produktai (baldų plokštės, drabužiai be etikečių, sūriai be pavadinimų), todėl net ir už kokybiškas prekes gauname palyginti mažai. Visą grietinėlę nusigriebia vakariečiai tarpininkai, ant mūsų produkcijos užklijavę savo tarptautinėje rinkoje žinomus prekės ženklus.

“Iš dalies todėl ir mūsų produktyvumas yra toks mažas, palyginti su Europa: lietuvės siuvėjos už pasiūtą kostiumą uždirba kelis litus, o jį pardavusi “Pierre Cardin” kompanija uždirba tūkstantį eurų – ir produktyvumo laurai atitenka jai, o ne Lietuvai”, – vidinės grandinės subtilybes atskleidžia pramonininkų atstovas.

Tačiau Lietuvos įmonės per mažos, kad pavieniui galėtų ne tik pagaminti užsienio rinkoms pakankamus kokio nors prekės ženklo produkto kiekius, bet ir jį dar “įsukti” užsienyje. Čia gelbėtų įmonių kooperacija, tačiau ji, matyt, visiškai priešinga lietuvio prigimčiai – apie jos naudą tik daug šnekama, bet pavyzdžių Lietuvos pramonėje iki šiol nėra.

BFL

Strategijose Lietuva – intelektinių paslaugų eksportuotoja, tačiau realybėje didžiąją dalį eksporto sudaro iš rusiškų žaliavų gaminamas mineralinis kuras ir krovinių gabenimas.

Baldų ir aprangos gamintojas SBA koncernas jau šių metų antroje pusėje ketina smarkiai padidinti baldų eksporto apimtis. Įmonė vykdo didelius projektus savo įmonėse “Germanika” ir “Visagino linija”. Aprangos eksportas taip pat pamažu atsigauna, nors jį ir stabdo kvalifikuotų siuvėjų stoka. Koncerno prezidentas Arūnas Martinkevičius neabejoja, kad būtent tradicinės pramonės šakos – baldai, maisto sektorius 2020-aisiais bus Lietuvos eksporto lyderės. O mūsų Vyriausybės strateginės vizijos, kaip visas pasaulis neišsivers be lietuviškų intelektinių produktų, jo manymu, gerokai hiperbolizuotos. Tačiau būtent tam Vyriausybė skiria daugiausiai pastangų, tiek viliodama investuotojus į Lietuvą, tiek suteikdama mokesčių lengvatų.

Vis dėlto šalia šių dviejų kardinaliai priešingų ateities projekcijų yra dar vienas svarbus vektorius – realybė, kuri neatspindi nei vienos, nei kitos prognozių krypties.

Esminiai rodikliai priklauso nuo Rytų kaimynų

Lietuvos eksporto kreivė pernai šovė į viršų, tačiau siekti užsibrėžto tikslo – keisti eksporto struktūrą – kol kas sekasi sunkiai. Ūkio ministerijos Investicijų ir eksporto departamento Eksporto skyriaus vedėja Gina Jaugielavičienė primena: šalies eksporto strategijoje numatyta, kad iki 2015 m. paslaugų dalis bendroje eksporto struktūroje turėtų sudaryti 50 proc., o dabar tėra apie 17 proc. “Tam turime ir išteklių, ir kompetencijų, tad galimybė konkuruoti su kitomis šalimis didelė”, – įsitikinusi G.Jaugielavičienė.

Žinoma, nedidelei valstybei, turinčiai mažai gamtinių žaliavinių išteklių, stengtis pralenkti daug jų turinčias ir dideles šalis – neįgyvendinama užduotis. Tad Vyriausybė ir užsibrėžė siekti, kad Lietuva būtų konkurentiška tuo, kuo tikrai galime konkuruoti, – mokslo, aukštųjų ir vidutinių technologijų srityse, tiekdami kokybiškas ar išskirtines paslaugas bei prekes.

Tačiau strategijos – sau, o realus gyvenimas – sau. Štai paslaugų eksportas, kurį užsibrėžėme didinti, pernai, palyginti su krizės duobe 2009-aisiais, augo 17,3 proc., tačiau prekių eksportas – dvigubai sparčiau (33,2 proc.). Mūsų kaimynai latviai ir ypač estai čia smarkiai mus lenkia: paslaugų eksportas vienam gyventojui Estijoje pernai siekė 2516 eurų, Latvijoje – 1231, o Lietuvoje – vos 923 eurus.

Be abejo, puiku, kad pasirodė pirmieji eksporto struktūros pagal prekių ir paslaugų grupes pokyčiai – mažėjo mineralinio kuro, trąšų eksporto sektoriai, kurie priklausomi nuo mūsų eksportuojamų žaliavų iš Rytų kaimynų, taip pat transporto priemonių eksportas, kurio didelę dalį sudaro perpardavimas. Augo plastiko, medienos, farmacijos, popieriaus eksportas.

“Eksportuojančiosios Lietuvos” direktorius Paulius Lukauskas džiaugiasi, kad kintanti Lietuvos eksporto struktūra leidžia jaustis užtikrinčiau, nes tampame ne tik priklausomi nuo mažeikiškių naftos gamintojų ir poros trąšų gamyklų. Antra gera tendencija – didėja aukštųjų technologijų paslaugų ir prekių eksportas.

Vis dėlto tenka pripažinti, kad tie poslinkiai dar labai menki. “Eksportuojančiosios Lietuvos” analitikai pripažįsta, kad IT, medicinos, aukštojo mokslo paslaugų kol kas net neįmanoma analizuoti, nes nėra pakankamai detalios statistinės informacijos. O mineralinio kuro dalis tarp prekių eksporto per dvejus metus sumažėjo vos vienu dviem procentais.

Dar anksti džiaugtis ir tuo, kad eksporto skaičiai mažiau priklauso nuo Rytų kaimynų. Juk beveik ketvirtadalį prekių eksporto – 23,4 proc. – tebesudaro mineralinis kuras. Net 59,5 proc. paslaugų eksporto – transportas, o jis daugiausia augo daugėjant krovinių pervežimo į Baltarusiją ir Rusiją.

Taigi, nors didėja eksporto į ES šalis dalis, esminiai rodikliai vis dar labai priklausomi nuo sunkiai prognozuojamų bei politizuotų Rytų kaimynų valios ir tendencijos tai tik patvirtina.

Kol kas – atskiros sėkmės istorijos, bet ne tendencijos

Vis dėlto Lietuva neslepia ambicingų planų tapti intelekto, kokybiškų paslaugų, išskirtinių produktų tiekėja. Ar pavyks įsiūlyti tiek intelektinių paslaugų, kad šios jau po ketverių metų sudarytų maždaug penktadalį viso eksporto, ir privilioti tiek svečių į Lietuvą, kad turizmas sudarytų dešimtadalį eksporto, kaip kad užsibrėžta strateginiuose planuose? Ūkio ministerijos atstovės G.Jaugielavičienės manymu, Lietuvos specialistų finansinės, IT, teisinės, verslo konsultacijų ir panašios paslaugos vertinamos, tad galime tapti Baltijos jūros regiono paslaugų centru. O turizmo srityje turime realių rezervų ne tik plėtoti tradicinį atvykstamąjį turizmą, bet ir kviestis daugiau užsieniečių naudotis sveikatinimo, medicinos įstaigų paslaugomis.

Žinoma, tradicinė pramonė tebesudaro didelę ir Lietuvos ūkio, ir BVP, ir, natūralu, eksporto dalį. Proporcijas keisti aukštųjų technologijų dalies didėjimo link – siekis. Kad šioje srityje esame pajėgūs būti lyderiai, įrodo pasaulyje pripažinta Lietuvos bendrovė “Ekspla”, kuri šiemet iš JAV parsivežė lazerių srities Nobelio apdovanojimais vadinamą “Prism Awards for Photonics Innovation” apdovanojimą geriausio metų lazerio moksliniams bandymams kategorijoje. Tarp įmonės klientų yra garsiausi pasaulio universitetai, Japonijos “Hitachi” ir “Mitsubishi” tyrimų centrai, IBM, NASA, JAV karinio laivyno ir JAV karinių oro pajėgų tyrimų centrai, CERN’as, Rezerfordo tyrimų laboratorija, Japonijos ir Izraelio branduolinių tyrimų centrai.

Tačiau kol kas tai daugiausia pavienės sėkmės istorijos, o, pavyzdžiui, pagal kompiuterinių ir informatikos paslaugų eksportą nuo Estijos atsiliekame 2,7, nuo Latvijos – 1,9 karto.

Kaip atrasti nauja, neprarandant sena

Tradicinės pramonės gamintojai stebisi, kodėl, anot SBA prezidento A.Martinkevičiaus, tai, kas maitina Lietuvą, palikta be dėmesio, o vaikomasi magiškų aukštųjų technologijų protrūkio vizijų, mokslo tiriamajai veiklai ir gamybai taikomos mokesčių lengvatos. Gal iš tiesų reikėtų labiau subalansuoti paramą moderniajai ir vis dar mus maitinančiai tradicinei pramonei bei paslaugoms, kad vaikydamiesi tai, ko dar nepasiekėme, neprarastume ir to, ką jau turime.

Tradicinei pramonei taip pat reikia investicijų ir mokesčių bazės, palankios verslui modernizuoti, aukštos kvalifikacijos specialistams pritraukti, kad galėtų gaminti modernias, išskirtines ir patrauklios kainos prekes bei paslaugas. O juk kitokiomis pasaulio nenustebinsi.

Koncentruotis į inovatyvesnius produktus – tai visi kartoja kaip mantrą, tačiau Lietuva tebėra viena paskutinių ES šalių pagal inovacijų diegimą.

Mėsos ir pieno produktus į Rusiją eksportuojančios Lietuvos įmonės jau gali lengviau atsikvėpti. Eksporto rinkoje kilusius sunkumus padės įveikti Šiaurės Vakarų Rusijos mėsos perdirbėjų asociacija, rašo “Lietuvos rytas”.

“Mums būtinas partneris Rusijoje. Patirtis rodo, kad bet kuri įmonė, eksportuojanti maisto produktus į šią rinką, kilus bėdoms pati neįstengia patekti į Rusijos valdžios kabinetus.

Tai – tvarka, kuri užsieniečiams galioja visose Rusijos valdžios institucijose. Juk net oficialaus atsakymo į paklausimą iš jų tenka laukti maždaug mėnesį”, – sakė Eksporto vystymo asociacijos direktorius Vilius Martusevičius.

Pavyzdžiui, eksportuojančioms įmonėms bemaž nepasiekiama Rusijos veterinarijos ir fitosanitarijos priežiūros tarnyba. O jos taikomi eksporto reikalavimai yra ypač griežti.

“Atsiradus kliūčių lietuviškų gaminių eksportas Rusijoje būdavo ilgam, kartais – ir pusmečiui apribotas”, – sakė Krekenavos agrofirmos generalinis direktorius Linas Grikšas.

Bendradarbiavimo memorandumą Lietuvos Eksporto vystymo asociacija ir Šiaurės Vakarų Rusijos mėsos perdirbėjų asociacija pasirašė pernai gruodį. Kovo pradžioje asociacijos surengė susitikimą – į Vilnių buvo atvykę Rusijos Mėsos perdirbėjų asociacijos vykdomasis direktorius Dmitrijus Pozdniakovas ir Sankt Peterburgo, Leningrado srities veterinarijos ir fitosanitarijos priežiūros tarnybos vadovas Olegas Gromovas.

Anot O.Gromovo, Rusijos mėsos perdirbėjų ir Eksporto vystymo asociacijų bendradarbiavimas ypač naudingas eksporto plėtrai. Asociacijoms dirbant išvien eksportui kils mažiau trukdžių, atsiras daugiau Rusijos tarnybų supratingumo, todėl ir iškilusias problemas bus galima išspręsti daug greičiau.

Problemas susitikime kartu taip pat aptarė Krekenavos agrofirmos, “Agrovet”, “Pieno žvaigždžių”, “Žemaitijos pieno”, “Marijampolės pieno konservų”, “Univitos” ir kitų Lietuvos mėsos bei pieno perdirbimo įmonių atstovai.

Maždaug 80 proc. viso Rusijos mėsos ir pieno importo keliauja per Šiaurės Vakarų regioną – Sankt Peterburgą ir Leningrado sritį.

Kokiais produktais, be didžiausią eksportą dalį sudarančių mineralinio kuro ir trąšų, Lietuvos gamintojai vilioja pasaulio rinkas.

Šiemet į pasaulio politikos ir verslo elito forumą Davose kvietimo vėl nenusipelnė nei Lietuvos prezidentė, nei premjeras, tačiau jį gavo “GetJar” vadovas Ilja Laursas. Tiesa, jis Pasaulio ekonomikos forume pakviestas atstovauti ne Lietuvai, o sau – iškiliam protui, išvedusiam savo įmonę mobiliųjų aplikacijų platinimo srityje į antrą poziciją pasaulyje po “Apple”, pralenkiant tokius vardus, kaip “Nokia” ar “Google”. Žurnalas “Time” pernai “GetJar” priskyrė prie dešimtuko naujų kompanijų, kurios pakeis žmonių gyvenimą, Pasaulio ekonomikos forumas I.Laursui suteikė prestižinį technologijų pionieriaus titulą.

Beje, Davoso pavyzdys tik dar kartą įrodo, kad verslo pasaulyje pirmiausia žiūrima, ką žmogus sugeba, o ne iš kur jis, pirmiausia vertinamas sukurtas produktas, o ne jo kilmės šalis. Teisybės dėlei reikėtų pridurti, kad yra išimčių: kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Azerbaidžane ar Kazachstane, verslas plėtojamas tik su tos šalies, kuri laikoma draugu, atstovais. Bet abiem atvejais norint būti įdomiam pasauliui reikia sukurti arba unikalų, arba labai kokybišką produktą, žinoma, dar ir patrauklios kainos.

Kuo pastaraisiais metais pasaulio rinkas bandė sužavėti Lietuvos įmonės?

Aukštosios technologijos: unikalūs produktai, siaura specializacija

“Idėjų turime daug. Tačiau suvokiau, kad kuo daugiau kažko darai, kuo daugiau išteklių skiri skirtingiems produktams, tuo mažiau gali padaryti, nes kad kažką padarytum itin gerai, reikia į tai labai susikoncentruoti”, – tokios pozicijos laikosi “GetJar” vadovas I.Laursas.

Savo veiklos pradžioje, prieš penkerius metus, “GetJar” ieškojo savo nišos – “pažaidė” ir su videotechnologijomis, ir su komunikacijos technologijomis, ir su žaidimais. Tačiau šiuo metu įmonė visiškai susikoncentravusi tik į mobiliųjų aplikacijų platformą.

Kita Lietuvos IT įmonė – ERP, IT ir vadybos konsultacijų lyderė Baltijos šalyse, savo veiklą plečia nuo Europos iki Vidurio Azijos, turi atstovybes Suomijoje, Baltarusijoje, Kazachstane, Gruzijoje ir Tadžikistane. Didžiausi pasaulio informacinių sistemų gamintojai SAP, “EMC Documentum” ir FICO yra jos partneriai. ERP sukūrė Tadžikistano, Kazachstano muitinės valdymo sistemas. Unikali mūsų šalies specialistų sukurta sistema paremta vadinamojo dirbtinio intelekto principais. Pernai ERP konkurse “Pagaminta Lietuvoje” pelnė geriausios įmonės vardą kategorijoje “Už eksporto augimą”.

Pirmą kartą šioje nominacijoje nugalėjo informacinių technologijų bendrovė. Žinoma, absurdas, kurį apdovanojimų ceremonijoje pripažino ir ūkio ministras Dainius Kreivys, kad Lietuva IT paslaugas jau seniai eksportuoja, mūsų informacinių technologijų specialistai labai vertinami užsienyje, tačiau lig šiol šių paslaugų eksportas nebūdavo net įtraukiamas į bendrą statistiką. Ministras žadėjo bent jau įvesti jų apskaitos metodus.

Tarp IT kompanijų eksporto apimtis pernai labiausiai padidino “Wilibox” ir “Exigen Services Lietuva”. Pastarosios direktorius Tomas Vaičiūnas pasakoja, kad lietuviškajam pasaulinės korporacijos padaliniui, besispecializuojančiam draudimo sistemų kūrimo srityje, savo sukurtu produktu pernai pavyko sudominti tris naujus didelius užsakovus iš Australijos, Naujosios Zelandijos ir Pietų Afrikos, o tai smarkiai padidino įmonės apyvartą. “Programuotojų pasaulyje daug, bet atradus savo nišą ir sukūrus unikalų sprendimą galima išsiskirti iš kitų tiekėjų”, – ir T.Vaičiūnas pabrėžia produkto unikalumo svarbą.

Jis priduria, kad geram vardui pasaulyje įgyti reikia ne vienų metų ir profesionalų kolektyvo. Prieš devynerius metus Lietuvoje pradėjęs veiklą “Exigen” padalinys teturėjo dešimt darbuotojų, dabar – per šimtą. Korporacija stengiasi auginti darbuotojus Lietuvoje, nes įsitikino, kad čia geri IT specialistai. T.Vaičiūnas vienu iš svarbių sėkmės dėmenų laiko tai, kad buvo stipri pradinė komanda, jau turinti darbo su užsienio kompanijomis patirties.

Visų pirmaujančių IT kompanijų vadovai pabrėžia, kaip svarbu kvalifikuoti ir motyvuoti darbuotojai, nes šioje srityje svarbiausia – intelektas. Štai prieniškiai broliai 27-erių Saulius ir 22-ejų Aidas Dailidės pagarsėjo ir praturtėjo sukūrę “Macintosh” kompiuteriams paveikslėlių ir nuotraukų redagavimo programą “Pixelmator”, kuri per 20 dienų naujoje “Apple” programų parduotuvėje uždirbo milijoną JAV dolerių.

O pasaulyje pripažinta Lietuvos bendrovė “Ekspla” jau šiemet iš JAV parsivežė lazerių srities Nobelio apdovanojimais vadinamą “Prism Awards for Photonics Innovation” apdovanojimą geriausio metų lazerio, skirto moksliniams bandymams, kategorijoje. Lietuvių mokslininkų dešimt metų kurtą pirmą pasaulyje kilohercinį derinamojo bangos ilgio lazerį, leidžiantį atlikti mokslinius tyrimus greičiau ir gauti tikslesnių rezultatų, jau įsigijo tyrimų centrai JAV, Japonijoje, Šveicarijoje, Pietų Korėjoje. Lazerį galima panaudoti ne tik mokslo tyrimams, bet ir pramonėje įvairiems procesams išbandyti.

Septyniolika metų veikianti “Ekspla” kuria bei gamina lazerines sistemas ir susijusią įrangą, užima daugiau kaip pusę pasaulinės mokslinių pikosekundinių lazerių rinkos, vienintelė pasaulyje gamina SFG spektrometrus, skirtus medžiagų paviršiui tirti. Tarp įmonės klientų – garsiausi pasaulio universitetai, Japonijos “Hitachi” ir “Mitsubishi” tyrimų centrai, IBM, NASA, JAV karinio laivyno ir JAV karinių oro pajėgų tyrimų centrai, CERN’as, Rezerfordo tyrimų laboratorija, Japonijos ir Izraelio branduolinių tyrimų centrai.

Krizės metai buvo sėkmingi ir UAB “Šviesos konversija”, toliau sėkmingai didinančiai PHAROS serijos lazerių pardavimą eksporto rinkose. Šis gaminys jų apyvartą išaugino apie 30 proc. Mokslinės gamybinės firmos “Šviesos konversija” produktai kai kuriose nišose pasaulyje užima net 90 proc. “Kai kurie mūsų produktai, pavyzdžiui, optinis stiprintuvas “Topas”, jau yra tapę industrijos standartais”, – didžiuojasi firmos direktoriaus pavaduotojas Donatas Podėnas.
Pagrindiniai “Šviesos konversijos” platintojai – JAV, Japonija, Vokietija, Didžioji Britanija. Pernai atsirado ir naujų adresų – Meksika ir Belgija.

Lietuviškas maistas pasauliui skanus

Žinoma, kol kas “protingų” produktų gamintojai eksporto apimtimis negali lygintis su tradicinių pramonės šakų įmonėmis. Pats žinomiausias pasaulyje lietuviškas prekės ženklas “Viči” priklauso maisto pramonės atstovams. “Vičiūnų” įmonių grupės produktų galima nusipirkti ne tik “Lidl”, “Tesco”, “Metro” ir kituose Vakarų Europos prekybos tinkluose, bet net tokiose egzotiškose šalyse, kaip Libanas ar Marokas. Tolimiausias taškas, kuriame galima rasti “Viči” produktų, – Rusijos Tolimieji Rytai.

Šiuo metu “Vičiūnai” bando įžengti į Brazilijos rinką ir net į ten veikiantį amerikiečių mažmeninės prekybos milžiną “Wal-Mart”. “Vičiūnams” gerai sekasi ir Ispanijoje, kur per mėnesį bendrovė parduoda apie 500 t savo produkcijos. Ispanijos rinka pagal žuvies ir jos produktų suvartojimą yra maždaug 80 kartų didesnė nei Lietuvos, tad čia “Vičiūnai” įsigijo fabriką, kuriame spalį jau pradėta gamyba.

AB Kaišiadorių paukštynas eksporto apimtis pernai padidino beveik 37 proc., o savo produkcijai rado naujų rinkų – Austriją, Angliją, Švediją. “Žemaitijos pieno”, vienos didžiausių ir moderniausių Lietuvos pieno perdirbimo ir pieno produktų gamybos bendrovių, savo istoriją skaičiuojančios nuo 1924 m., eksporto apimtys pernai išaugo 13 proc. Šios įmonės produkciją mielai valgo Latvijos, Estijos, Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Anglijos, Airijos, Italijos, Vokietijos, Kroatijos, Lenkijos, Norvegijos, Bulgarijos, JAV gyventojai.

Tekstilininkai gundo kokybe ir naujovėmis

Lietuvos tekstilės įmonės – kai kurių technologijų novatorės pasaulyje. Pavyzdžiui, “Garlita” paprastą tekstilės gaminį – megztinį pavertė aukštosios technologijos gaminiu. Įmonė atspariais radiacijai, vabzdžiams, peilio ašmenims megztiniais ir kitais gaminiais jau kelerius metus stebina užsakovus. Vieni jų – NATO kariai. Lietuviška bendrovė bendradarbiauja su lietuvių, austrų, šveicarų ir danų mokslininkais, o jų sukurtą technologiją perkelia į gamybą.

“Omniteksas” pirmas pritaikė pieno pluoštą gaminti drabužiams, kurie labai tinka alergiškiems žmonėms, net kūdikiams.

Daugiau nei 80 metų trikotažo produktų gamybos patirtį turinti įmonė 80 proc. visos produkcijos eksportuoja į Švediją, Suomiją, Olandiją, Vokietiją, Prancūziją, bando įsitvirtinti Rusijos rinkoje. “Omniteksas” pernai eksportą padidino 24 proc., o palyginti su 2007 m. – net 85 proc. Jau veikia “Omnitekso” gamybos padalinys Uzbekistane.

“Lietuvoje paliksime produktų kūrimą, protą ir idėjas, logistiką. Tačiau jau senokai ieškojome pagalbinės vietos, kurioje galėtume pigiau gaminti produkciją”, – planais su “Veidu” dalijosi įmonės vadovė Audronė Pocienė.

Patalynės gamintojų “Decoflux” prekės ženklo plėtrą užsienio rinkose lėmė kryptingas prekės vertės kūrimas, išlaikant aukštą produkto kokybę ir skoningus spalvų bei raštų derinius. Pasitikėjimo savo kolekcijų patrauklumu užsienio rinkose pridėjo ir dalyvavimas keliose tarptautinėse parodose.

O kojinių gamybos įmonei “Dana ir Ko” eksporto apimtis didinti padeda ir kitų šalių moterų pamėgtos didelio elastingumo pėdkelnės bei tamprės.

Norvegijos mediniai tiltai – lietuviški

Beveik sensacija Norvegijoje pernai tapo tiltų statybos srityje įsitvirtinęs lietuviškas “Jūrės medis”, nukonkuravęs vietos gamintojus. Įmonė, viena didžiausių klijuotos medienos konstrukcijų gamintojų Baltijos šalyse, anksčiau eksportavo ir į Norvegiją, bet laimėti konkursą tiekti savo produkciją tiltus tiesiančiam rangovui Norvegijoje pavyko pirmą kartą. “Jūrės medžio” vykdomasis direktorius Donatas Veinšreideris pasakoja, kad jie dalyvavo ne viename konkurse, kol išsiaiškino galimas savo pozicijas šioje rinkoje, užtat dabar džiaugiasi šiemet pasirašyta nauja sutartimi jau dėl penkto Norvegijos medinio tilto.

“Jūrės medžio” vadovas sako, kad didžioji dalis jų įmonės produkcijos visuomet keliavo į užsienį, tik per nekilnojamojo turto burbulo pūtimo metus proporcijos buvo pakitusios. Bet dabar įmonė grįžo į senas vėžes ir eksportuoja vėl apie 80 proc. produkcijos. “Per daugelį metų esame išsikovoję gerą vardą, kaip kokybiškos produkcijos gamintojai, išlaikantys tinkamą kainos ir kokybės santykį”, – sėkmės priežastį nurodo D.Veinšreideris. O nišų lietuviškos medienos gaminiams pasaulyje, jo nuomone, dar tikrai yra.

Štai “Jūrės medis” užpernai įsteigė antrinę įmonę “JM Haus”. Joje namus iš klijuoto tašo gamina vos dešimties žmonių kolektyvas, bet jie jau turi klientų tokiose egzotiškose rinkose, kaip Japonijos, Pietų Korėjos, Kataro. Vis dėlto sėkmė pati neateina: D.Veinšreideris pasakoja, kad užsakovų iš Pietų Korėjos įgijo tik po pusantrų metų nuoseklaus darbo.

Sėkmė lydi atkakliuosius

Tarp metų eksporto lyderių buvo ir viena didžiausių Lietuvoje logistikos bendrovių “Schenker”, priklausanti Europos transporto milžinei “DB Schenker” grupei. Bendrovės eksporto apimtys vien į naujas rinkas padidėjo apie keturis kartus.

Bet sėkmė nenukrito iš dangaus. “Schenker” vykdomasis direktorius Edmundas Daukantas “Veidui” pasakojo, kad dar 2006 m. ėmėsi rengti technologijas būsimam prekių eksportui iš Lietuvos, o valstybėje garsiai apie tai pradėta kalbėti tik per krizę. “Tada prekės masiškai keliavo į vartojimo manijos apimtą Lietuvą. Mes sakėme, kad vieną gražią dieną žmonės liausis pirkti įvežamus baldus, šaldytuvus, ir ateis laikas, kai teks išvežti tai, ką turime tinkamo parduoti. Taip ir atsitiko”, – primena E.Daukantas, galintis džiaugtis, kad 2010-ieji buvo vieni geriausių per 13 bendrovės gyvavimo metų.

Geri metai buvo ir “Lietkabeliui”. Instaliacinių laidų ir kabelių gamintojas ir kabelių pynių, skirtų automobilių pramonei, surinkėjas eksporto apimtis pernai padidino apie pusantro karto, atnaujintas eksportas į Norvegiją, Didžiąją Britaniją ir Airiją. “Nesivaikėme pigiausio varianto, stengėmės išgyventi mažiausia kaina, bet aukščiausia kokybe.

Šiemet planuojame modernizuoti gamybą, didinti gamybos apimtį 20 proc. ir dar dairytis ne vien po Europos šalis, bet ir plačiau”, – planus atskleidžia “Lietkabelio” generalinis diektorius Sigitas Gailiūnas.

O lietuviško kapitalo bendrovė “Arginta” per beveik 20 metų išaugo į didžiulę, rinkoje pirmaujančią įmonę, kuri suvirinimą pavertė precizišku chirurginiu darbu. 99 proc. metalo apdirbimo sektoriaus produkcijos “Arginta” eksportuoja.

Svarbiausia – kokybė, o ne kilmės šalis

Greitos sėkmės nesivaikė ir “BIOK laboratorija” – viena didžiausių kosmetikos gamintojų Baltijos šalyse, gaminanti kosmetiką su “Rasa”, “Aras”, “Margarita” ir “Thai” prekės ženklais. Trejus metus “BIOK laboratorija” ruošėsi eksportui – tobulino produktus, kūrė naujas receptūras, sukūrė tinklalapį keturiomis kalbomis, priėmė naujų eksporto srities darbuotojų, parengė rinkodarinės medžiagos, dalyvavo tarptautinėse parodose. Tai leido daryti ir gauta ES parama. Ir štai vien per 2010-uosius su savo prekės ženklu “BIOK laboratorija” savo produkciją pristatė Švedijos, Danijos, Portugalijos, Belgijos, Italijos, Serbijos klientams. Įmonės kosmetika jau įsitvirtino Gruzijoje, Baltarusijoje, Latvijoje, Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, JAV.

“Formulė paprasta: visų pirma turi būti geras produktas – arba labai efektyvus, arba madingas, arba, pavyzdžiui, ekologiškas. Pavyzdžiui, mūsų ekologiška kosmetika yra tai, ko ieško skandinavai. Pakuotė ar reklama gali paskatinti pirkti pirmą kartą, tačiau mes pasirinkome ilgesnį, bet patikimesnį kelią”, – pasakoja “BIOK laboratorijos” direktorius Linas Čereška. Ir nors Lietuva kosmetikos pramonėje kol kas nėra išskirtinė, jo pastebėjimu, sėkmę lemia produktas, o ne jo kilmės šalis.

Vis dėlto kai kuriuose regionuose lemia ir tai. Lietuvos ambasadorius Azerbaidžano Respublikoje ir Turkmėnistanui Kęstutis Kudzmanas sako, kad šių ir aplinkinių šalių rinkose labai svarbus politinis požiūris. “Čia žmonės daro verslą su šalimis, kurias laiko draugais. O su tomis, su kuriomis yra kokių konfliktinių situacijų, gerų prekybinių santykių nematysime”, – politinio fono svarbą, vadinasi, ir ambasadų vaidmenį, pabrėžia K.Kudzmanas.

O jo nuopelnai stengiantis atverti mūsų verslui šias patrauklias, nors ir rizikingas rinkas pernai įvertinti Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos teikiamu Eksporto prizu už sudarytas palankias eksporto plėtros sąlygas. K.Kudzmanas – tarp nominantų ir Lietuvos verslo konfederacijos kovą pasibaigsiančiuose verslo ambasadoriaus rinkimuose.

Eksporto struktūra keičiasi į gera

Lietuvos eksportas pernai tikrai džiugino: jo apimtys beveik priartėjo prie rekordinių 2008-ųjų lygio, o nuo spalio net gerokai viršijo prieš dvejus metus pasiektus skaičius. “Gera žinia ir ta, kad keitėsi eksporto struktūra pagal sektorius: mažėjo mineralinio kuro, trąšų, eksporto sektoriai, priklausomi nuo mūsų eksportuojamų žaliavų iš Rytų kaimynų, taip pat transporto priemonių eksportas, kurio didelė dalis – perpardavimas. O didėjo plastikų, medienos, farmacijos, popieriaus, maisto produktų dalis. Kintanti Lietuvos eksporto struktūra leidžia jaustis užtikrinčiau, nes tampame ne tik priklausomi nuo “Mažeikių naftos” ir poros trąšų gamintojų”, – džiaugiasi “Eksportuojančiosios Lietuvos” direktorius Paulius Lukauskas.

Beje, visus rodiklius jis lygina ne su nuosmukio 2009-aisiais, o su ekonominio pakilimo 2008-aisiais rodikliais.

P.Lukauskas giria Lietuvos įmones pasinaudojus krizės situacija, kai pirkėjai ieškojo patrauklesnio kainos bei kokybės santykio ir naujų verslo partnerių. O rezervų dar likę daug.

Jei lyginsime pieškrizinius 2007-uosius ir 2010-uosius, eksportas Lietuvoje didėjo 25,6 proc., Latvijoje – 15,5 poc., o Estijoje – 9 proc.

Vienintelė Baltijos šalyse buitinių šaldytuvų gaminto ja “Snaigė” toliau gerina veiklos rezultatus ir šiemet, nepaisydama be paliovos brangstančių žaliavų, norėtų grįžti prie pelningos veiklos, be to, planuoja naujas investicijas ir nelaidoja plėtros Kazachstane projekto.

Analitikai “Verslo žinioms” teigė, kad 2010 metų įmonės rezultatai jų nenuvylė.

“Snaigės” generalinis direktorius Gediminas Čeika sakė, kad nuostolių pernai ir iš viso galėjo nebūti, nes pati Alytaus gamykla praėjusiais metais patyrė tik 0,48 mln. litų nekonsoliduoto nuostolio.

“Susidaręs nuostolis – uždarytos “Snaigės” Kaliningrado gamyklos ir biuro Maskvoje išlaikymo išlaidos. Šios išlaidos sudarė daugiau nei 2 mln. litų ir tai tiesiogiai paveikė mūsų pelningumo rodiklius”, – sakė jis.

Anot G.Čeikos, jis tiki, kad įmonė jau pergyveno blogiausius laikus.

Bendrovės vadovas teigė planuojantis, kad įmonė 2011-uosius baigs geriau nei pernai, o prie to prisidės ir augančios investicijos. Jos šiemet, planuojama, paaugs iki 3,7 mln. litų (pernai buvo 1 mln. litų) ir daugiausia bus nukreiptos į naujų gaminių kūrimą, jau esamų tobulinimą ir gamybinio technologinio proceso atnaujinimą. Bendrovė taip pat planuoja netrukus išnuomoti uždarytą gamyklą Kaliningrade, todėl dėl jos išlaikymo, kaip teigiama, nepatirs nuostolio. Be to, toliau ieškoma šios gamyklos įrenginių, taip pat pačių patalpų pirkėjų.

“Jei Kaliningrado gamyklos pirkėjas pageidaus kartu su pastatu įsigyti dalį įrenginių, mes juos parduosime, o likusią dalį parsivešime į Alytaus gamyklą ir panaudosime savo reikmėms. Tačiau tai neturės jokios įtakos mūsų galimai būsimai veiklai Kazachstane”, – sakė G.Čeika.

Jis paneigė rinkoje sklandančias kalbas, kad, jei įranga Kaliningrade būtų parduota, planas investuoti Kazachstane nebūtų įgyvendinamas.

“Bendrovės paskelbti rezultatai tikrai nėra nuviliantys. Pardavimai auga jau du ketvirčius iš eilės ir tai yra teigiamas dalykas, matyti, kad prie jų augimo daug prisideda Ukrainos rinka. Bet drauge galima pasakyti, kad rezultatai neviršijo lūkesčių, o kai kuriais atvejais ir nuvylė – pavyzdžiui, tikėjomės išvysti maždaug nulinį veiklos pelną”, – sakė banko “Finasta” finansų analitikas Tadas Povilauskas.

Jo teigimu, akivaizdu, kad įmonė sėkmingai kontroliuoja veiklos sąnaudas, tačiau nerimą kelia auganti gaminių savikaina.

Į Lietuvą atėję šalčiai pristabdė lietuviškų kiaulių eksportą. Veterinarai tikina, jog drausdami svetur vežti kiaules rūpinasi gyvūnais. Tuo tarpu ūkininkai piktinasi, kad tai žlugdo verslą.

“Lietuvos rytas” rašo, kad Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) šią savaitę neleido bendrovei “Biržų bekonas” išvežti į Rusiją apie 200 kiaulių.

Bendrovės “Biržų bekonas” vadovas Vaclovas Briedis įsitikinęs, kad tokie draudimai yra nepagrįsti ir kenkia verslui.

“Niekas pas mus neatvažiavo ir nepamatavo tikrosios temperatūros. Sprendimai daromi kabinetuose ir jie nėra teisingi. Verslininkai dėl tokių draudimų patiria nuostolių. Gerai, kad Rusijos partneriams skirtas kiaules mums pavyko realizuoti Lietuvoje. Tačiau rusai mūsų bendrovei iš anksto pervedė pinigus, tad jie pagrįstai piktinasi”, – kalbėjo V.Briedis.

VMVT gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus vedėjo pavaduotojas Giedrius Blekaitis patvirtino, kad pastarąją savaitę spūstelėjus šalčiams jų tarnyba neišduoda dokumentų išvežti kiaules į Rusiją.

“Gyvūnai – ne malkos. Jie irgi jaučia alkį, troškulį, skausmą, šaltį. Vežamos kiaulės kelionėje patiria didelį stresą. Esant daugiau negu 10 laipsnių šalčio bandovežyje užšąla girdymo sistema. Be vandens kiaulės patiria dehidrataciją ir Rusijos skerdyklas pasiekia labai nusilpusios. Kai kurios kelionėje žūva”, -sakė G.Blekaitis.

Per metus “Biržų bekonas” eksportuoja 46 tūkst. kiaulių.