Darius Kasparaitis / BFL nuotr.

Taip juokdamasis sako Darius Kasparaitis – vienintelis ledo ritulininkas iš Lietuvos, kuris dalyvavo žiemos olimpinėse žaidynėse ir pelnė visų trijų spalvų olimpinius medalius. 1992 m. subyrėjus SSRS D.Kasparaitis kartu su jungtine komanda tapo Albervilio žiemos žaidynių čempionu, 1998 m. Nagane atstovaudamas Rusijos rinktinei iškovojo sidabrą, o 2002 m. Solt Leik Sityje – bronzą.

Inga NECELIENĖ

„Neturėjau didelių pasirinkimų, kuriai šaliai atstovauti. Galėjau rinktis tik iš dviejų variantų: arba atstovauti Rusijai, arba iš viso niekada nedalyvauti olimpinėse žaidynėse. Aš pasirinkau pirmąjį variantą, ir nors dėl to iki šiol sulaukiu nemažai priekaištų ir replikų, manau, ne vienas komandinės sporto šakos atstovas būtų taip pasielgęs. O lietuvis būsiu visą gyvenimą – nesvarbu, kurioje šalyje gyvensiu ir kokį pasą turėsiu“, – sako 43-ejų metų Lietuvos ir JAV pilietybę turintis ledo ritulininkas.

– Neseniai buvote grįžęs į Lietuvą ir atstovaudamas Vilniaus „Hockey Punks“ klubui žaidėte Lietuvos ledo ritulio lygos čempionate. Kokia pasirodė Lietuvos ledo ritulio lyga?

– Buvo malonu pažaisti, pamatyti, kad ir aš dar neblogai ant ledo judu, galiu įmušti įvartį, atlikti rezultatyvų perdavimą. Lietuvos čempionato lygis nėra aukščiausias, jeigu aš, kelerius me­tus tik mėgėjiškai žaisdamas, dar galiu neblogai pasirodyti. Iki aukšto lygio dar toli, tai vis dėlto labiau mėgėjų nei profesionalų lyga.

Vis dėlto ledo ritulys – labai brangus sportas, todėl be šalies pagalbos sunku reikšmingai pakelti jo lygį.

Artimiausią ateitį matyčiau šviesią, nes yra perspektyvių vaikų ir jaunimo. Bet pramokę žaisti jie susiduria su bėdomis: Lietuvoje nėra rimtų klubų, kuriuose jie galėtų visapusiškai tobulėti. Jeigu šita problema būtų išspręsta, ledo ritulys sparčiau kiltų į viršų. Buvo bandymų burti jaunių komandą, bet abu sykius ji bankrutavo. Vis dėlto ledo ritulys – labai brangus sportas, todėl be šalies pagalbos sunku reikšmingai pakelti jo lygį.

– Kokią matote lietuvišką sportininkų rengimo sistemą?

– Pagaliau ir čia padėtis keičiasi į gera, nes nuo pat nepriklausomybės atkūrimo ledo ritulys buvo visiškai užmirštas, o dabar kuriama ir to­bu­linama vaikų rengimo sistema.

Kaip jau minėjau, daugiausia rūpesčių kelia ūgtelėję 13–14 metų žaidėjai, kuriems Lietuvoje nėra kur tobulėti, todėl sulaukus tokio amžiaus reikia vykti į užsienį ir ten ieškotis klubų, akademijų. O tai kainuoja ir tik tėvai gali nuspręsti, jie yra pajėgūs ar ne investuoti į vaiko ateitį.

Geras pavyzdys – Mantas Armalis, kuris nuo mažens auga Švedijoje. Kažin ar jis būtų tokių aukštumų pasiekęs, jeigu būtų tobulinęsis tik Lietuvoje.

Lietuvoje sava sistema dar tik kuriama, jos niekada nebuvo – anksčiau perspektyvūs vaikai, kaip, tarkime, mes su Dainiumi Zubrumi, vykome į Rusiją. Bet politika pasikeitė. Be to, ir rusai bando savus ugdyti, iš kitų šalių jų aukščiausiojoje ledo ritulio lygoje KHL sunku prasimušti. Vadinasi, lieka kitos arčiausiai Lietuvos esančios stiprios ledo ritulio šalys – Suomija arba Švedija. Į jas dažniausiai talentingų vaikų turinčių tėvų akys ir krypsta, bet tenka priimti nelengvą sprendimą: arba tėvams kartu su vaiku vykti, arba vieną vaiką išleisti į užsienį. Bet reikia nepamiršti, kad ledo ritulio šalyse konkurencija didžiulė. Kita vertus, kai stipri žaidėjų rengimo sistema, ir rezultatai būna kitokie. Geras pavyzdys – Mantas Armalis, kuris nuo mažens auga Švedijoje. Kažin ar jis būtų tokių aukštumų pasiekęs, jeigu būtų tobulinęsis tik Lietuvoje.

Pažįstu lietuvių, žaidžiančių ne tik Skandinavijoje, bet ir Amerikoje, Kanadoje.

– Ar išleistumėte savo sūnų treniruotis į kitą šalį? Juk pats būdamas keturiolikos palikote Elektrėnus ir išvykote į Maskvą bei savo kailiu patyrėte, ką tai reiškia.

– Man pasisekė – mano tėvams nereikėjo visko mesti ir vykti paskui mane, kad galėčiau žaisti ir tobulėti. Nors tuometėje SSRS mažai ko buvo, bet ledą, trenerius ir galimybę treniruotis kiek nori gavau nemokamai, už tai didelių su­mų mano tėvams nereikėjo mokėti. Tuo metu iš Elektrėnų išvykti į Maskvą ir žaisti SSRS aukščiausiojoje lygoje buvo visų to me­to ir toje santvarkoje gyvenusių ledo ritulininkų svajonė.

Didžiausias skirtumas buvo tas, kad Amerikoje, priešingai nei Rusijoje, nebebuvo griežto režimo ir gyvenimo pagal kalendorių.

Ką čia slėpti, palikti namus ir išvykti lengva nebuvo. Juk buvau keturiolikmetis vaikas. Pirmais mėnesiais ir verkiau, ir ištisai liūdėjau. Buvo gaila namų, tėvų, paliktos Elektrėnų mokyklos – teko pratintis prie visiškai naujo gyvenimo, griežto režimo, nuolatinės priežiūros. Tuometinis mano klubas Maskvos „Dinamo“ iš esmės buvo pasieniečių komanda, laipsniais apsikarstę treneriai turėdavo atsiskaityti kažkam aukščiau, todėl tvarka, drausmė buvo ypač svarbi. Kartą per savaitę mus išleisdavo į miestą – ir viskas, daugiau jokios laisvės, tik mokykla ir treniruotės. Kartą net pabėgęs į Lietuvą buvau. Todėl savo vaiką būtų baisu išleisti.

– Kada patyrėte didesnį sukrėtimą – iš Lie­tuvos išvykęs į Maskvą ar paskui iš Mask­vos persikėlęs žaisti į Ameriką?

– Išvykti į Ameriką buvo labai lengva, jau nereikėjo įveikti daugybės biurokratinių kliūčių, nes subyrėjus SSRS mus visus lengvai išleido. Man labai pasisekė, kad būdamas vos 19 metų jau galėjau žaisti NHL – pačioje stipriausioje le­do ritulio lygoje. Bet išvažiavus iš SSRS sistemos ir patekus į amerikietišką vėl reikėjo persiorientuoti. Didžiausias skirtumas buvo tas, kad Amerikoje, priešingai nei Rusijoje, nebebuvo griežto režimo ir gyvenimo pagal kalendorių. Baigėsi treniruotės – ir daryk ką nori, jo­kios kontrolės, niekas iš paskos nevaikšto ir nežiūri, ką veiki, nes esi profesionalas ir pats už save atsakai. Su atsivėrusia laisve teko mokytis gyventi.

– Grįžtate į Elektrėnus, nueinate į ledo areną ir kokie jausmai užplūsta?

– Malonūs. Visada smagu grįžti. Nors ledo arena gerokai pasikeitė nuo tada, kai aš čia treniravausi. Turiu planų Elektrėnuose atidaryti savo ledo ritulio mokyklą ir žiniomis, patirtimi pasidalyti su vaikais. Man ledo ritulys davė viską, ką šiuo metu turiu, bet prieš tai turėjau ir pats nemažai atiduoti – daug laiko, sveikatos ir jėgų.

– Ar yra dalykų, kuriuos jums sunku paaiškinti savo vaikams?

Turiu planų Elektrėnuose atidaryti savo ledo ritulio mokyklą ir žiniomis, patirtimi pasidalyti su vaikais.

– Pirmąkart ant ledo atsistojau aštuonerių. Pirmosios mano pačiūžos buvo tokios: tėvas kažkur rado dailiojo čiuožimo pačiūžas, nupjovė priekinius dantukus ir su tokiomis mokiausi čiuožti. Tada radome baidarininko šalmą, kažkas iš medžio išdrožė lazdą – ir su tokia amunicija žaidžiau. Užtat koks buvo džiaugsmas, kai gavau pirmas tikras pačiūžas. Jos vadinosi „Lazer“.  Tos akimirkos nepamiršiu. Tai laikais bu­vo didelė laimė vaikui gauti bet ką. Mes gavome ne kamuolį, o visą amuniciją: šalmą, laz­dą, pačiūžas, aprangą.

Dabar negaliu savo vaikams paaiškinti, kodėl pas mus nieko nebuvo, kodėl negalėjome tiesiog nueiti į parduotuvę ir ko reikia nusipirkti.

Mažeikiuose seno dviejų kambarių buto miegamajame rajone kvadratinio metro kaina svyruoja apie 315 eurų, Alytuje – 385, Tauragėje – 435, Druskininkuose – 450, Utenoje ir Panevėžyje – maždaug 480, Šiauliuose – 550, Kaune – 600, Klaipėdoje – 650, o Vilniuje – 915 eurų. Perkame panašų dalyką, tad kodėl vienur esame pasirengę mokėti kad ir tris kartus brangiau?

Vaiva SAPETKAITĖ

Šiemet reikėtų pradėti domėtis ir būstais Elektrėnuose, nes, kaip rodo naujausias „Veido“ savivaldybių reitingas, ši šalia Vilniaus esanti savivaldybė pagal gyvenimo lygį lenkia daugelį didmiesčių ir pajūrį.

Iš Šakių rajono, kurį nuo Vilniaus skiria maždaug 160 kilometrų, kilusi Justė sostinėje gyvena jau kone dešimtmetį. Ji visada svajojo studijuoti tik sostinės universitete – niekur kitur. „Vilnių mylėjau, nes jame gimiau, čia gyvena mano krikštatėviai, pusbroliai ir iki studijų čia esu praleidusi daug laiko. Vilnius mane visada traukė tarsi magnetas“, – entuziastingai pasakoja Justė.

Nors merginai gera sugrįžti į Šakiuose esančius šeimos namus, ji svarsto, kad dabar jau sunkiai prisitaikytų prie lėtesnio gyvenimo tempo, kur kas mažesnių karjeros galimybių ir žemesnio pragyvenimo lygio: „Galvojant apie gyvenimą Šakiuose kyla klausimas, ką ten veikčiau. Žinau, kad ten gaučiau darbą – net dabar turiu keletą pasiūlymų, ir tikriausiai net už tokį patį atlyginimą kaip Vilniuje, bet mane gąsdina, kad, išskyrus darbą, neturėčiau ten ką veikti. Nuolatos po darbo kapstytis darže ar tvarkyti namus manęs netraukia, o Vilniuje galiu vaikščioti į parodas ir kitus renginius. Nors ir mūsų miestelyje vyksta panašių dalykų, jų nepalyginsi.“

Pabrėždama, kad geras atlyginimas nėra svarbiausia, buvusi šakietė randa tik vieną Šakių pliusą, palyginti su Vilniumi: „Erzina tik tos keturios buto sienos, kai esi pripratęs gyventi nuosavame dideliame name su sodu ir bet kada gali išsinešti kėdę, įsisupti į pledą ir, gerdama arbatą, skaityti knygą. Vilniuje tai neįmanoma.“

Gražūs fasadai gyventojų nesugrąžins

Lietuvos rajonai tuštėja – kai kurie per ketvirtį amžiaus jau neteko pusės gyventojų. Lietuviai telkiasi didmiesčiuose arba emigruoja iš šalies. Esame viena sparčiausiai nykstančių šalių. Maždaug pusė Lietuvos teritorijos jau dabar apgyventa retai arba labai retai. Viename kvadratiniame kilometre kaimo vietovėse gyvena jau tik nuo 1,5 iki 12,5 žmogaus.

Naujausiais statistikos duomenimis, šiemet gyventojų mažėjo beveik visose iš 60-ies Lietuvos savivaldybių. Menku prieaugiu gali pasigirti tik šešios savivaldybės, tačiau tik vienoje iš jų – Neringos mieste – jis buvo pastebimesnis ir siekė 4,6 proc.

SEB banko analitiko Gitano Nausėdos manymu, jei viską paliksime savieigai, rajonams bus labai sunku konkuruoti patrauklumu su ekonominės galios centrais, didžiaisiais šalies miestais.

„Visiškai pritariu dėl regionų situacijos prastėjimo. Sakiau ir sakysiu, kad jeigu mūsų rajonai neturės išskirtinių sąlygų, palyginti su Vilniumi, Klaipėda ar Kaunu, tai tokios tendencijos ir toliau išliks, – G.Nausėdai pritaria ir Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas, Druskininkų kurorto meras Ričardas Malinauskas. – Reikia, kad rajonuose būtų labiau skatinamas verslas ir kuriamos naujos darbo vietos, tačiau tam mažesnių rajonų savivaldybės turėtų gauti tam tikrų išimčių. Jei nieko nedarysime, ir toliau tęsis sodybų tuštėjimo metas.“

Kaip teigia G.Nausėda, dalis savivaldybių atrodytų kur kas geriau, jei joms kojos nekištų nuolatinis gyventojų skaičiaus mažėjimas.

Nuo to neapsaugotas net pajūris. Nors Klaipėda dar atrodo palyginti neblogai, nes uostas visada yra stiprus traukos centras, tačiau, žvelgiant plačiau, viso regiono padėtis tikrai nėra gera. Per pastarąjį dešimtmetį čia, neišskiriant ir pačios Klaipėdos, prarasta labai daug gyventojų.

Nors šalies rajonus ir mažesnius miestus tarsi garvežys tempia didžiuliai ES fondų pinigai, jie ne visada panaudojami racionaliai ir ne visada vietos gyventojams duoda apčiuopiamos naudos. Puiku, kai galima rekonstruoti šaligatvius, įrengti gražias vaikų žaidimų aikšteles, bet kas iš to, jei nebus kam vaikščioti šaligatviais, o naujose žaidimų aikštelėse nebus vaikų.

„Man susidaro įspūdis, kad regioninė politika buvo ir yra suprantama daugiausia kaip ES lėšų pasiskirstymas per daug nemąstant, ar tai duos realios naudos savivaldybėms. Iš tiesų rajonų centruose jau matome daug atnaujintų pastatų fasadų, sutvarkytų tvorų, bet ar tai padės sukurti naujų darbo vietų arba pritraukti turistų? Vietos politikų supratimu, tik vykstančios statybos – realus rezultatas ir įrodymas rinkėjams, kad jie kažką nuveikė“, – kritikos dėl neracionalumo negaili Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto narė, atstovaujanti opozicijoje esantiems konservatoriams, Agnė Bilotaitė.

Nesėkmingai į Klaipėdos mero postą kandidatavusi konservatorė ironiškai prideda, jog didžiausia Lietuvos regioninės politikos problema yra tai, kad jos apskritai nėra ir apie tokius dalykus, kaip ekonominė nauda, rimtai mūsų rajonuose dar nemąstoma.

Nors visada galima padaryti geriau ir lėšas panaudoti racionaliau, Druskininkų meras socialdemokratas R.Malinauskas perspėja, jog kartais savivaldybės susiduria su tokia situacija, kad dėl ministerijų pateikiamų aprašų nuostatų dėl finansavimo gavimo savivaldybių laisvė rinktis būna labai ribota.

„Pasirinkimas dažnai yra tik toks, ar pinigais pasinaudosi, ar jų reikės atsisakyti. Įsivaizduokite, kas būtų, jei kas nors paskleistų žinią, kad, tarkim, Druskininkai galėjo gauti keleto milijonų eurų finansavimą, bet to atsisakė. Štai kodėl savivaldybės kartais yra priverstos tas lėšas paimti ir panaudoti kažkam, nors mato, kad kitur ar kitoje vietoje lėšas investuoti būtų geriau, – didelę sistemos ydą atskleidžia Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas. – Sėdint ministerijos penktame aukšte sudaromi aprašai atrodo vienaip, bet kai pavaikštai po mūsų kaimus ar miestelius, pamatai, kad daug kur prasilenkiama su logika.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete

http://www.veidas.lt/veidas-nr-37-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Dėl apriboto importo piko metu susidarius elektros energijos trūkumui ir ėmus kilti elektros kainoms rinkoje, „Lietuvos energijos gamyba“ šiandien ryte paleido 300 MW galingumo rezervinės elektrinės Elektrėnuose bloką.

„Nuolat stebime situaciją rinkoje ir matome, kad termofikacinių elektrinių, kurios šaltuoju metų laiku turėtų užtikrinti bazinę elektros energijos gamybą, bei kitų vietinių generacijos šaltinių pagaminama elektra nepadengė elektros poreikio, o kainos rinkoje dėl ribotų importo apimčių ėmė sparčiai augti. Dėl šios priežasties priėmėme sprendimą įjungti vieną iš rezervinės elektrinės blokų“, – komentuoja „Lietuvos energijos gamybos“ Didmeninės elektros prekybos departamento direktorius Vidmantas Salietis.

Šiandien elektra „Nord Pool Spot“ bižos Lietuvos zonoje kainuoja 23,3 cento už kWh – trečdaliu daugiau nei prieš savaitę, kai kaina siekė 15,8 ct už kWh.

Planuojama, kad septintasis rezervinės elektrinės blokas efektyviausiu būdu derinant gamybą dujomis ir mazutu veiks ir stabilią vietinę elektros gamybą užtikrins tol, kol rinkoje bus ribota elektros energijos pasiūla.

Priminsime, kad pranešimai apie planuojamus aukštos įtampos elektros perdavimo linijų Baltarusijoje ir Estijoje atjungimus ir dėl to smarkiai sumažėsiančias elektros importo į Lietuvą galimybes pasirodė paėjusios savaitės pabaigoje. Remiantis perdavimo sistemos operatoriaus inomacija, importo galimybės į Lietuvą dėl to sumažėjo beveik 80 proc.

Gruodžio pabaigoje sukanka 50 metų nuo tos dienos, kai Elektrėnuose pradėjo veikti pirmasis Lietuvos elektrinės blokas.

Šiandien elektrinė visu pajėgumu jau nedirba, tačiau išlieka neatsiejama šalies energetinės sistemos dalimi: gamina bazinę elektros energiją, užtikrina energetinį saugumą ir tarnauja kaip rezervas. Bendrovei „Lietuvos energija“ priklausanti elektrinė nuolat atnaujinama ir modernizuojama.

Pirmasis elektrinės energetinis blokas paleistas 1962 m. gruodžio 30 d., nuo statybų pradžios praėjus kiek daugiau nei dvejiems metams. Pirmąjį bloką sudarė 500 t/h našumo garo katilas, 150 MW galios turbina, 150 MW galios generatorius ir transformatorius. Tuomet šis blokas buvo pirmasis Lietuvoje, galintis veikti itin aukštais garo parametrais. Įrenginys, kaip ir kiti septyni iki 1972 m. iškilę elektrinės blokai, buvo pritaikytas kūrenti mazutą arba dujas. Bendra visų aštuonių blokų instaliuota galia siekė 1800 MW.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pagrindiniu elektros energijos tiekėju tapo Ignalinos atominė elektrinė (Ignalinos AE), kurios gaminamos elektros energijos savikaina buvo mažesnė. Tačiau paskutinę 2009 m. dieną sustabdžius Ignalinos AE, Elektrėnuose įsikūrusi elektrinė vėl tapo didžiausia elektros gamintoja visoje Lietuvoje. Jai teko svarbi užduotis – padengti po Ignalinos AE uždarymo atsiradusį elektros energijos trūkumą, taip pat užtikrinti elektros tiekimą regione sutrikus energetinei sistemai.

Besikeičianti ekonominė situacija pokyčių atnešė ir į Elektrėnus. Kaip alternatyva brangstančiam mazutui ir dujoms Lietuvos elektrinėje, prieš tai įdiegus specialią įrangą, kurį laiką buvo kūrenama orimulsija – iš bitumo pagamintas skystas kuras. 1995 m. antrajame elektrinės bloke buvo pastatytas elektrostatinis filtras. Tai buvo elektrinės atnaujinimo pradžia. 1997 m. užbaigta 330 kV skirstyklos rekonstrukcija, o septintajame ir aštuntajame blokuose, vykdant griežtėjančius aplinkosaugos reikalavimus, įdiegti dūmų valymo įrenginiai ir žemos oksidų išeigos degikliai.

2009 m. elektrinė pradėjo plėstis. Teritorijoje greta senųjų blokų buvo pradėtas statyti devintasis – kombinuoto ciklo – blokas. Modernus 455 MW galios objektas oficialiai atidarytas 2012-ųjų rudenį.

„Sparčiai atliekama modernizacija ir nauji projektai iki šiol padeda elektrinei sėkmingai tarnauti šalies bei visuomenės interesams. Geriausias modernizacijos pavyzdys – naujasis kombinuoto ciklo blokas. Jis veikia kur kas lanksčiau, patikimiau, švariau ir, svarbiausia, efektyviau. Privalome ir toliau plėtoti ekonomiškai pagrįstus ir visuomenei naudingus projektus“, – sako Lietuvos elektrinę valdančios „Lietuvos energijos“ generalinis direktorius Dalius Misiūnas.

Pradėjus veikti kombinuoto ciklo blokui ir atsižvelgiant į tarptautinius reikalavimus, imtasi dalies senųjų elektrinės blokų demontavimo ir konservavimo. Neekonomiškų ir pasenusių blokų eksploatacijos nutraukimas bendrovei leis sutaupyti ir investuoti į naujus projektus.

Lietuvos energija, AB yra strateginės svarbos bendrovė, vykdanti elektros energijos ir šilumos gamybos, tiekimo, elektros energijos importo bei eksporto ir prekybos elektra veiklą. Bendrovei tenka didžiausia atsakomybė stiprinant šalies elektros ūkio efektyvumą, konkurencingumą ir skaidrumą bei saugant vartotojų interesus. Lietuvos energija, AB sudaro elektros gamybos bloko pagrindą, kurio pajėgumai užtikrina šalies energetinį saugumą: bendrovei priklauso Lietuvos elektrinė, Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė ir Kauno hidroelektrinė.

Efektyvumas, lankstumas ir mažesnis poveikis aplinkai. Tokiomis savybėmis pasižymi oficialiai atidarytas kombinuoto ciklo blokas (KCB) – naujasis „Lietuvos energijos“ objektas Elektrėnų komplekse.

Naujajame „Lietuvos energijos“ bloke įdiegtos pažangios technologijos. Kurą taupanti kombinuoto ciklo technologija plačiai naudojama Europos elektros energijos gamybos sektoriuje ir yra kur kas efektyvesnė lyginant su įprastais atviro ciklo įrenginiais, naudojančiais kietą arba skystą kurą. KCB sumontuota visame pasaulyje pripažintos bendrovės „General Electric“ sukurta 9FB dujų turbina. Tai viena pažangiausių dujų turbinų, šiuo metu pasaulyje naudojamų elektros gamyboje.

KCB naudingumas siekia daugiau nei 58 proc. Tuo tarpu naudojant įprastą technologiją, elektros energija paverčiama tik apie 25-40 proc. viso gamybos procesui reikalingo kuro. Tam pačiam elektros energijos kiekiui pagaminti KCB sunaudoja net 30 proc. mažiau gamtinių dujų nei senieji Elektrėnų komplekso blokai.

Planuojama, kad KCB 2013 metais pagamins 1,374 TWh elektros energijos. Tai sudaro apie 14% šalies poreikio. Didžiausiu apkrovimu KCB bus eksploatuojamas vasaros laikotarpiu, kai elektros energijos negamina didžiųjų miestų termofikacinės elektrinės.

KCB – draugiškas aplinkai elektros energijos gamybos objektas. Griežti Europos Sąjungos išmetamųjų teršalų standartai suteikė nemažai papildomos naudos didinant kuro naudojimo efektyvumą elektros gamybos srityje.

„Dėl didelio šiluminio efektyvumo tokie įrenginiai nenaudoja papildomo kuro ir pasiekia kur kas didesnę, nei įprasta galią. Taigi automatiškai sumažėja išmetamų teršalų kiekis, tenkantis vienai elektros energijos kilovatvalandei pagaminti. Naujas mūsų bendrovės energetinis blokas atitinka 2016 metais įsigaliosiančius griežtus taršos reikalavimus“, – pabrėžė „Lietuvos energijos“ generalinis direktorius Dalius Misiūnas.

Dar viena svarbi KCB funkcija – lankstumas. Naujasis blokas yra apie dešimt kartų lankstesnis už įprastas šilumines elektrines ir pagaminamos elektros kiekį gali didinti ar mažinti apie 25 MW per minutę greičiu. Maksimalią galią KCB pasiekia per 4-5 val. nuo paleidimo pradžios.

KCB statyba kainavo 1,3 mlrd. litų. Projekto finansavimui 168,2 mln. eurų dotaciją skyrė Tarptautinis Ignalinos atominės elektrinės uždarymo paramos fondas, 71 mln. eurų paskolą suteikė Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (ERPB), taip pat komerciniai bankai. Dalį lėšų projektui skyrė ir „Lietuvos energija“.

Naujojo „Lietuvos energijos“ kombinuoto ciklo bloko (KCB) statybos Elektrėnuose užbaigimą vertinusi valstybinė komisija baigė darbą. Užbaigimo aktą pasirašę įvairių sričių specialistai patvirtino, kad KCB statyba yra baigta ir objektas atitinka nustatytus reikalavimus.

Naująjį Lietuvos elektrinės objektą vertino Valstybinės energetikos inspekcijos, Teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos, Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos, Regioninio aplinkos apsaugos departamento, Darbo inspekcijos, Visuomenės sveikatos centro specialistai, taip pat Elektrėnų savivaldybei atstovaujantis vyriausiasis miesto architektas. Komisija konstatavo, kad pateikti dokumentai atitinka reikalavimus, o blokas pastatytas pagal projekte numatytus sprendinius.

455 MW instaliuotos galios KCB projektas pradėtas įgyvendinti 2009 metų balandį, kai buvo pasirašyta projektavimo ir statybos darbų sutartis su generaliniu rangovu – Ispanijos kompanija „Iberdrola Ingenieria y Construccion, S.A.U.“. Ispanų koncernas objektą Elektrėnuose statė kartu su subrangovais Lietuvoje.

KCB statyba kainavo 1,3 mlrd. litų. Projekto finansavimui 168,2 mln. eurų dotaciją skyrė Tarptautinis Ignalinos atominės elektrinės uždarymo paramos fondas, 71 mln. eurų paskolą suteikė Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (ERPB), taip pat  komerciniai bankai. Dalį lėšų projektui skyrė ir „Lietuvos energija“.

„Džiaugiamės, kad projektas įgyvendintas laiku, o darbai atlikti kokybiškai. Finansinis stabilumas taip pat buvo labai svarbus sėkmingos projekto eigos veiksnys. Nors oficialus bloko atidarymo renginys numatytas spalio 23 dieną, technologiškai jau viskas yra patikrinta, blokas mėnesį dirbo be sutrikimų. Šį faktą patvirtino ir valstybinė komisija, kuriai norime padėkoti už kruopštų darbą“, – sakė „Lietuvos energijos“ generalinis direktorius Dalius Misiūnas.

Naujasis Lietuvos elektrinės blokas yra didžiausias „Lietuvos energijos” įgyvendintas projektas. Planuojama, kad KCB, kurio efektyvumas siekia daugiau nei 58 proc., galės pagaminti elektros energijos, kuri patenkintų apie 20-25 proc. viso šalies poreikio. Veikdamas KCB sunaudos 30 proc. mažiau gamtinių dujų nei senieji elektrinės blokai.

Didžiausios Lietuvoje veikiančios elektrinės darbuotojai baiminasi planuojamų permainų įmonėje.

Gali būti atleista iki trečdalio esamų darbuotojų, o tai būtų didelis smūgis Elektrėnams, penktadienį rašo “Vilniaus diena”.

Elektrėnuose veikiančioje Lietuvos elektrinėje šiuo metu dirba kiek daugiau nei 400 žmonių.

“Lietuvos energija”, kuri valdo šią, taip pat Kauno hidroelektrinę ir Kruonio hidroakumuliacinę elektrinę, yra paskelbusi apie planus pertvarkyti visų elektros energiją generuojančių stambiausių įmonių valdymą ir priežiūrą

Pagal numatomą įvykdyti reorganizaciją, apie kurią paskelbta dar pernai rudenį, nuo Lietuvos elektrinės numatyta atskirti remonto tarnybą. Tai reiškia, kad šioje tarnyboje dirbantys žmonės turėtų būti formaliai atskirti nuo Lietuvos elektrinės ir perkelti į kitas įmones.

Lietuvos elektrinės profesinė sąjunga skaičiuoja, kad įvykdžius pertvarką apie 120 dabar elektrinės remontininkais dirbančių žmonių turėtų būti perkelta dirbti į “Lietuvos energijos” antrinę įmonę -uždarąją akcinę bendrovę “Kauno energetikos remontas”. Tai sudarytų apie trečdalį visų dabartinių elektrinės darbuotojų.

Daugelį metų stabilias darbo vietas, kolektyvinėje sutartyje sutartą gerą darbo užmokestį gavę darbininkai baiminasi, kad perkėlus juos į “Kauno energetikos remontą” ilgainiui jie išvis praras darbą.

Vis dar neaišku, kiek darbuotojų ateityje reikės Lietuvos elektrinei, kiek jų bus įdarbinta kitoje įmonėje, kaip keisis darbo sąlygos ir darbo užmokestis.

“Lietuvos energijos” atstovė spaudai Jūratė Kavaliauskaitė paneigė žinias, kad iš Lietuvos elektrinės gali būti atleista net iki 200 žmonių. “Atleidimai nenumatomi”, – pabrėžė atstovė.

17 tūkst. gyventojų turinčiuose Elektrėnuose fiksuojamas vienas mažiausių nedarbo lygių Lietuvoje. Šiuo metu jis siekia apie 10 proc.