Lietuvoje vertinančių jūrų vėjo energijos plėtojimą palankiai yra beveik 5 kartus daugiau negu vertinančių nepalankiai, parodė „Baltijos tyrimų“ atlikta apklausa. 51 proc. Lietuvos gyventojų pritartų šios energetikos srities plėtojimui šalyje (17 proc. visiškai pritartų ir 34 proc. greičiau pritartų), ir tik 11 proc. gyventojų nepritartų (3 proc. visiškai nepritartų ir 8 proc. greičiau nepritartų).

Palankiai į jūrų vėjo jėgaines dažniau žvelgia vyrai (57 proc. vyrų pritartų jūrų vėjo jėgainių plėtojimui), didmiesčių gyventojai (59 proc. pritartų jūrų vėjo jėgainių plėtojimui), turintys aukštąjį išsimokslinimą respondentai. Kaip dažniausią tokio savo požiūrio priežastį respondentai nurodė šios energijos pigumą ir ekonominį naudingumą (29 proc. respondentų), ekologiškumą ir tai, kad ji neteršia gamtos (24 proc.) bei jūrų vėjo energijos saugumą, lyginant su kitomis energijos gamybos rūšimis (20 proc.). Penktadalis, arba 20 proc. apklausos respondentų, nurodė jūrų vėjo energijos plėtojimui Lietuvoje nei pritariantys, nei nepritariantys ir 18 proc. išvis neturėjo nuomonės šiuo klausimu.

Jūrų vėjo jėgainės Lietuvos gyventojams patrauklesnės nei sausumos

Apklausos duomenimis, jūrų vėjo energija pagal patrauklumą Lietuvos piliečiams jau lenkia sausumos vėjo energiją. Paprašius pasirinkti vieną iš atsinaujinančių išteklių energijos rūšių, kurios plėtojimas Lietuvoje jiems būtų labiausiai priimtinas, jūrų vėjo jėgaines rinkosi 23 proc. apklaustųjų, o statomas sausumoje – 15 proc. Taip pat 23 proc. pasirinko hidroelektrines, o 20 proc. – saulės energiją. Likę apklaustieji nuomonės neturėjo. Labiausiai būtent už jūrų vėjo energetikos plėtojimą pasisakė gyventojai, gaunantys didesnes negu 2500 litų pajamas, taip pat didmiesčių gyventojai.

„Nors Lietuvoje jūrų vėjo jėgainės dar nėra statomos, tačiau pasaulyje ši tendencija pastebima jau kurį laiką. Jūrose statomos vėjo jėgainės ne tik netrukdo gyventojams ir gali pagaminti daugiau elektros. Dėl galimybės vandenyje statyti išskirtinio dydžio jėgaines ir dėl žymiai stipresnio jūrų vėjo būtent ši energetikos sritis turi potencialo pasiūlyti ypač didelius elektros kiekius už konkurencingą lygininant su kitoms elektros rūšimis kainą“, – sako Lietuvos vėjo elektrinių asociacijos (LVEA) direktorius Saulius Pikšrys.

„Baltijos tyrimai“ Lietuvos gyventojų apklausą atliko 2013 m. gruodžio 9-17 d. Iš viso apklausti 1010 15-74 metų Lietuvos gyventojų, gyvenantys 100 Lietuvoje vietovių. Rezultatų paklaida neviršija 3 proc.

Lietuvos vėjo elektrinių asociacija (LVEA), vienijanti šalies vėjo energetikos rinkos dalyvius, pasipildė nauju nariu – UAB „4 Energia“. Ši įmonė yra didžiausios vėjo energetikos bendrovės Baltijos šalyse „Nelja Energia“ padalinys Lietuvoje ir eksploatuoja šiuo metu galingiausią šalyje vėjo jėgainių parką. LVEA direktoriaus Sauliaus Pikšrio teigimu, toks stiprus naujas narys leis dar efektyviau vykdyti asociacijos veiklą ir siekti užsibrėžtų tikslų.

„Tai, kad tokios didelės energetikos bendrovės padalinys prisijungė prie LVEA, rodo, kad asociacijos veikla, skatinanti vėjo energetiką Lietuvoje, atneša vaisių. Įmonėms, turinčioms bendrus interesus, labai svarbu veikti kartu – tai leidžia dalintis bendra patirtimi ir padaro jų balsą svaresniu, labiau girdimu negu veikiant atskirai. Vėjo energetikos srityje tai šiuo metu ypač aktualu“, – sako LVEA direktorius Saulius Pikšrys.

S. Pikšrio teigimu, artimiausiu metu asociacija Lietuvoje žada siekti dviejų pagrindinių tikslų – kad kvota vėjo jėgainėms nuo dabartinių 500 MW būtų padidinta iki bent 800 MW ir kad būtų paruošta teisinė bazė vėjo jėgainių parkų plėtrai jūroje. Taip pat LVEA dirba ir tarptautiniu lygmeniu: veikdama kartu su Europos vėjo energijos asociacija (the European Wind Energy Association – EWEA) prisideda prie to, kad Lietuva išpildytų ES direktyvą iki 2020 m. padidinti atsinaujinančios energijos dalį bendrame elektros energijos suvartojime iki 23 proc., taip pat  aktyviai veikia formuojant direktyvą, kuri nustatys atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ES iki 2030 m.

„4 Energia“ vadovas Tadas Navickas pažymi, kad prisijungimas prie LVEA – natūralus bendrovės veiklos etapas. „Būdami LVEA nariais, mes sustipriname savo pozicijas. LVEA gali veikti viso sektoriaus vardu, siekdama palankios įstatyminės bazės ir tinkamos aplinkos investuotojams, o tai naudinga ir mums. Be to, mums tampa lengviau keistis informacija su partneriais, tai greitai vystantis vėjo energetikos sektoriui yra labai svarbu. Žinome, kad asociacijos ir „4 Energia“ tikslai sutampa – skaidriai ir atsakingai plėtoti vėjo energetikos projektus Lietuvoje palankiausiomis elektros energijos vartotojui sąlygomis, ir esame tikri, kad bendradarbiavimas atneš teigiamų rezultatų“, – teigia T. Navickas.

Bendrovė „4 Energia“ šių metų birželį pradėjo eksploatuoti 39,1 megavatų (MW) galingumo vėjo jėgainių parką, šiuo metu galingiausią Lietuvoje. Taip pat „4 Energia“ laimėjo konkursą šalyje įrengti 60 MW galingumo vėjo jėgainių parką. Ateityje įmonė Lietuvai priklausančioje Baltijos jūros teritorijoje planuoja statyti nuo 400 MW iki 1000 MW galingumo jūrinių vėjo jėgainių parką.

LVEA veikia nuo 2005 m. ir jau suvienijo beveik visą Lietuvos vėjo energetikos sektorių: šiuo metu jos veikloje dalyvauja daugiau negu 90 proc. investuotojų į šalies vėjo energetiką, o narių skaičius nuosekliai didėja. Iš viso 20 asociacijoje veikiančių įmonių pagamina apie 4,5 proc. per metus Lietuvoje suvartojamos elektros energijos. Bendra elektrinių, kurias pastatė LVEA narės, galia siekia apie 250 MW.

Lietuvos vėjo elektrinių asociacija vienija Lietuvos vėjo energetikos rinkos dalyvius – investuotojus ir įrangos gamintojus bei paslaugų teikėjus.  Asociacija siekia, kad Lietuvoje būtų užtikrintos palankios sąlygos plėtoti vėjo energetikos projektus: veiktų palanki įstatyminė bazė ir būtų sukurtas patrauklus investicinis klimatas. Asociacija yra Lietuvos pramonininkų konfederacijos, Lietuvos elektros energetikos asociacijos, Europos vėjo energetikos asociacijos narė. Asociacijos skaičiavimu, pastaraisiais metais vėjo elektrinės gamina apie 0,5 TWh elektros energijos per metus, nuo vėjo energetikos plėtros pradžios Lietuvoje  jau pagamino daugiau nei 3 TWh elektros energijos ir leido šaliai sutaupyti kelis šimtus milijonų kubinių metrų gamtinių dujų.

Dėl apriboto importo piko metu susidarius elektros energijos trūkumui ir ėmus kilti elektros kainoms rinkoje, „Lietuvos energijos gamyba“ šiandien ryte paleido 300 MW galingumo rezervinės elektrinės Elektrėnuose bloką.

„Nuolat stebime situaciją rinkoje ir matome, kad termofikacinių elektrinių, kurios šaltuoju metų laiku turėtų užtikrinti bazinę elektros energijos gamybą, bei kitų vietinių generacijos šaltinių pagaminama elektra nepadengė elektros poreikio, o kainos rinkoje dėl ribotų importo apimčių ėmė sparčiai augti. Dėl šios priežasties priėmėme sprendimą įjungti vieną iš rezervinės elektrinės blokų“, – komentuoja „Lietuvos energijos gamybos“ Didmeninės elektros prekybos departamento direktorius Vidmantas Salietis.

Šiandien elektra „Nord Pool Spot“ bižos Lietuvos zonoje kainuoja 23,3 cento už kWh – trečdaliu daugiau nei prieš savaitę, kai kaina siekė 15,8 ct už kWh.

Planuojama, kad septintasis rezervinės elektrinės blokas efektyviausiu būdu derinant gamybą dujomis ir mazutu veiks ir stabilią vietinę elektros gamybą užtikrins tol, kol rinkoje bus ribota elektros energijos pasiūla.

Priminsime, kad pranešimai apie planuojamus aukštos įtampos elektros perdavimo linijų Baltarusijoje ir Estijoje atjungimus ir dėl to smarkiai sumažėsiančias elektros importo į Lietuvą galimybes pasirodė paėjusios savaitės pabaigoje. Remiantis perdavimo sistemos operatoriaus inomacija, importo galimybės į Lietuvą dėl to sumažėjo beveik 80 proc.

Lietuvos Vyriausybei vis ilgiau dvejojant, statyti ar nestatyti Visagino atominę elektrinę, vis daugiau šalies gyventojų į šį projektą numoja ranka. Net 90 proc. respondentų netiki, kad Lietuva pasistatys naują atominę elektrinę iki 2020-ųjų, o daugiau nei pusė apskritai nemano, kad kada nors turėsime naują atominę elektrinę.

Tai paaiškėjo iš “Veido” užsakymu tyrimų bendrovės “Prime consulting” atliktos naujausios sociologinės apklausos.
Beje, ne itin optimistiškai apklausti gyventojai pasisako ir apie Lietuvos energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos. Kad ji įmanoma, mano maždaug trečdalis respodentų, daugiau nei pusė apklaustųjų įsitikinę, jog energetinė nepriklausomybė įmanoma tik iš dalies, o 8,4 proc. linkę manyti, kad energetiniu požiūriu mes visada būsime šiek tiek priklausomi nuo Rusijos.

Kaip manote, ar Lietuva pasistatys naują atominę elektrinę iki 2020 m.? (proc.)

Ne    53,8
Iki 2020 m. tikrai nespės, nebent vėliau    37,8
Taip    6,2
Nežino / Neturi nuomonės    2,2

Ar įmanoma Lietuvos energetinė nepriklausomybė nuo Rusijos? (proc.)

Iš dalies    58,6
Taip    32,6
Ne    8,4
Nežino    0,4

Šaltinis: „Veido“ užsakymu tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2013 m. gegužės 27–29 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Diskusijose dėl naujos atominės elektrinės projekto daug politikos ir politikavimo, emocijų ir viena kitoms prieštaraujančių ekspertų prognozių. Bet racionalaus ir objektyvaus požiūrio, paremto tarptautine patirtimi, labai trūksta.

Kokį verdiktą lietuviškoje dilemoje – būti ar nebūti Visagino AE – pasiūlytų rinktis Žilvinas Mecelis, vadovaujantis Londone įsikūrusiam investicijų fondui „Covalis Capital“, kuris specializuojasi energetikos, infrastruktūros, atsinaujinančių energijos šaltinių sektoriuose? Anksčiau Ž.Mecelis vadovavo alternatyvaus investavimo padaliniui vienoje didžiausių pasaulyje natūraliųjų išteklių kompanijų Honkonge „Noble Group“, Niujorko investicijų fondo „Zimmer Lucas Partners“ energetikos analizės departamentui, dirbo viename didžiausių Europos alternatyvaus investavimo fondų „GLG Partners“. Prestižinėje „Thomson Extel“ apklausoje Ž.Mecelis dukart pripažintas geriausiu Vakarų Europos energetikos analitiku. Jis – vienas iš Pasaulio lietuvių ekonomikos forumo, kitą savaitę susirinksiančio Vilniuje, pranešėjų.

Ž.M.: Lietuvoje vykstanti diskusija apie atominės elektrinės projektą labai emocinga: kalbama – statyti ar nestatyti, o klausimas turėtų būti formuluojamas kitaip – kas stato ir kas rizikuoja pinigais, tiksliau, ar rizikuojama Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigais. Atsakymas turėtų būti neigiamas, nes tai didžiulis, brangus ir rizikingas projektas ir, jei bazinės projekto prielaidos nepasitvirtintų, tai būtų didelis smūgis mažai besivystančiai šaliai, nes vien statybos metu projektas kainuotų 7 proc. valstybės surenkamų mokesčių per metus, o bendra projekto rizika prilygsta apie 40 proc. valstybės metinio biudžeto. Lietuvos valstybė neturi finansinių resursų prisiimti tokį sprendimą, o jei jis būtų klaidingas, įtaka mokesčių politikai ir Lietuvos finansiniam stabilumui būtų labai neigiama.
Jau ir šiandien valstybė finansinės rizikos prasme nesugeba tinkamai panaudoti net savo indėlių (valstybės valdoma Ignalinos atominė elektrinė dukart prarado pinigus – kartą „Snore“, paskui Ūkio banke), tai ar galima kalbėti apie rizikos už 4-5 mlrd. eurų investiciją prisiėmimą?
Arba štai naudojamas argumentas – reikia statyti AE, nes Švedija stato. Bet ar Švedijos mokesčių mokėtojai bus atsakingi, jei elektros energijos kaina bus triskart mažesnė nei numatytoji verslo plane? Ne, atsakingas privatus kapitalas, kuris stato AE ir jis praloš pinigus, jei sprendimai pasirodys klaidingi.
Tačiau jei atominę elektrinę nori statyti privatus kapitalas, šioje srityje profesionaliai dirbančios privačios bendrovės, jei jos nori prisiimti finansinę riziką, nes mano, kad sugebės gaminti ir parduoti AE elektros energiją rinkoje konkurencinga kaina, valstybė turėtų sudaryti sąlygas plėtoti tokį projektą. Bet jokiu būdu ne prisiimdama garantijas mokesčių mokėtojų sąskaita. Vis dėlto abejoju, ar AE Lietuvoje statytų privatus kapitalas, nes finansinę grąžą šiam projektui prognozuoti sunku.
VEIDAS: Tačiau ar normalu, kad dabar Lietuva – didžiausią savo suvartojamos elektros dalį importuojanti ES valstybė?
Ž.M.: Kodėl tiek daug importuojame, jau kita diskusija, netgi nesusijusi su atomine energetika. Turime daugiau elektros energijos generavimo galių, nei mums reikia, bet jų nenaudojame, nes deginame brangiausias Europoje dujas. Tai šiandien didžiausia problema.
Tačiau situacija gali pasikeisti po dvejų trejų metų. Dujos atpigs, jei Lietuvos politika bus teisinga. Statome suskystintų dujų terminalą ir tai labai gerai – tai padarys įtaką elektros kainai, nes turėsime konkurenciją dujų rinkoje. Statomos jungtys į Švediją ir Lenkiją, valstybė gali skatinti statyti jų dar daugiau. Taip susidarys konkurencinės sąlygos. Gal dujos atpigs tiek, kad ir naujasis Elektrėnų blokas gamins elektrą už konkurencingą kainą, bei nebereikės ekonomiškai skatinti kitų Lietuvos elektrinių. O jei, duok dieve, turėsime ir savo skalūnines dujas, kris ir gamtinių dujų, ir elektros kaina, nes naudosime elektros gamybos pajėgumus, kuriuos turime, bet dabar nenaudojame, nes neturime pigių dujų.
Netikiu, kad dujų kaina ilgai bus tokia didelė – ilgainiui ji turi sumažėti.
Tik reikia, kad valstybė privačiam kapitalui sudarytų konkurencingas sąlygas, nes šimtaprocentinė priklausomybė nuo vieno tiekėjo praktiškai ne tik dujų, bet ir šilumos bei elektros sektoriuose – tragedija, o monopolistas – ar tai bus Rusija ar JAV – kainas nustatys, kokias nori. Juk dabar dujas perkame tris keturis kartus brangiau, nei jos kainuoja JAV.
Bet AE, mano manymu, per didelė finansinė rizika, palyginti su kitomis alternatyvomis. O ką už 4-5 mlrd. eurų ir kur kas anksčiau nei AE (juk ji pradėtų veikti tik po 2020-ųjų) galima pastatyti, pasirinkimas didžiulis.
VEIDAS: Tai ar visai netikite branduolinės energetikos atgimimu Europoje?
Ž.M.: Nesu “prieš” ar “už” branduolinę energetiką, bet manau, kad Europoje jos liks mažai. Švedijoje baigiamas projektas, dėl kurio sprendimas priimtas prieš dešimt metų, kai elektros kainos buvo didesnės ir projektas, prognozuoju, bus nepelningas. Bet švedams, kaip ir branduolinę energetiką vystantiems suomiams, nereikia jaudintis, nes rizika tenka ne mokesčių mokėtojams – ją prisiėmė didelės kompanijos, valstybė mainais joms nieko negarantavo. Prancūzijoje baigiamas AE projektas, bet daugiau jų neplanuojama. Net Jungtinė Karalystė su savo ekonominiais pajėgumais ir žinodama, kad dalis anglies ir atominės energetikos objektų turi būti uždaryti po kelerių metų, naujos atominės statyti dar nepradėjo, nes tai yra labai brangu netgi turtingai valstybei. Beje, Jungtinėje Karalystėje nurodomos AE projekto kainos dvigubai didesnės nei Lietuvoje ir, tikiu, kad tikra kaina yra britiškoji. Vokietija apskritai atsisako atominės energetikos. Kaliningrade irgi visiškai neekonomiška statyti atominę, nes čia jau pastatytos dvi naujos dujinės elektrinės ir yra elektros perteklius. AE statoma eksportui, bet Europoje elektros deficito dabar nėra, atvirkščiai – pasiūla viršija paklausą, nes padaugėjo žaliosios energetikos, o pramonė išeina iš Europos į kitus regionus. Bet Rusija didelė ir turtinga šalis, tad gali leisti sau pralošti kažkiek pinigų. Beje, jei Kaliningrade bus pastatyta AE, regione tikrai bus daug pigios elektros energijos.
VEIDAS: Tačiau ekspertų išvadose dėl VAE projekto prognozuojamas elektros energijos poreikio augimas tiek regione, tiek Lietuvoje.
Ž.M.: Elektros naudojimo efektyvumas tiek pramonėje, tiek ir namų ūkiuose per paskutinius penkerius metus labai padidėjo. Atsirado naujų energiją taupančių technologijų naujos kartos šaldytuvuose, televizoriuose, o iPadams, kuriuos vis dažniau naudojame vietoj televizorių, reikia mažiau elektros energijos.
Skeptiškai vertinu prognozes, kad Lietuvos industrijos plėtra susijusi su elektros energijos naudojimu – niekas Lietuvoje nestatys įmonių, priklausomų nuo dujų ir elektros, nes čia nėra resursų, o pasaulyje yra šimtai vietų, kur jų yra. Jei turėtume pramonę, kur gamyboje reikia labai daug elektros energijos ir norėtume paremti darbo vietas, žinoma, valstybė galėtų paremti naujų elektros generavimo objektų statybą subsidijomis. Bet mes neturime tokios pramonės, daug ką importuojame. Tad mums reikia gerai paskaičiuoti, kas labiau apsimoka – atominė, dujų ar anglies elektrinė ir pasiųsti signalą privačioms tuo užsiimančioms kompanijoms, kad jos to imtųsi.
VEIDAS: Minite, kad kitos alternatyvos racionalesnės nei AE. Kurios konkrečiai?
Ž.M.: Galima statyti elektros jungtis, galima sudaryti sąlygas privačiam kapitalui pastatyti elektrines, pavyzdžiui, ir anglimi kūrenamą šiuolaikinę jėgainę su moderniomis CO2 gaudyklėmis galima pastatyti tris keturis kartus pigiau ir mažesne rizika nei AE. Valstybė galėtų paskatinti skalūninių dujų išgavimą ir tą reiktų daryti kuo greičiau. Šilumos ir elektros gamybos sujungimas kogeneracinėse elektrinėse, biokuro dalies didinimas, energetikos naudojimo efektyvinimas turi būti valstybės prioritetas. Energetikos išteklių racionalus vartojimas – tai pigiausia, ką galime padaryti. Valstybė turi investuoti į energijos paklausos mažinimą ją efektyviau naudojant, į namų šiltinimą, ką ir daro, tik reikia tai daryti sparčiau, nes esame labai neefektyvūs.
VEIDAS: O kokia jūsų nuomonė apie žaliosios energetikos plėtrą?
Ž.M.: Tai ES standartai, ir mes turime jų laikytis, nes juk daug ką darome ES pinigais. Bet esmės tai nekeičia, nes tai nėra strateginis klausimas – negali ant saulės ar vėjo statyti savo nacionalinės energetikos kortos, nes saulė ne visuomet šviečia, o vėjas ne visuomet pučia. Reikia bazinės elektros gamybos, o tai yra dujos arba anglis ir net ne atominė energija. Ji padeda balansuoti sistemą, bet jei norime, kad ji būtų diversifikuota, su mažomis elektrinėmis, reikės, kad visi pajėgumai būtų sujungti į vieną lanksčią sistemą – jei nepučia vėjas, išjungti vėjo jėgaines ir įjungti kitas, o atominės jėgainės paprastai nelabai gali reaguoti į šiuos pokyčius. Tad jei norime diversifikuoti energetikos gamybą, AE nėra sprendimas.
Dar vienas akivaizdus AE įsipareigojimų brangumo pavyzdys – tokių elektrinių stabdymas bei su tuo susiję aplinkosaugos klausimai. Europoje patirtis įrodo, kad tai yra labai brangu – Ispanijoje sustabdė, Prancūzijoje šiais metais pradeda stabdyti, nes yra labai daug žaliosios energijos ir pirmenybė teikiama jai. Mes gi kol kas net nesugebame uždaryti esamos.
Kita vertus, vystant žaliąją energetiką reikia neužmiršti efektyvumo, kad neprisiimtume jos per daug, kaip kad Ispanijoje, kur nepamatuota saulės energetikos plėtra elektros sistemą privedė vos ne iki bankroto, nors saulės ten daugiau nei Lietuvoje. Mano manymu, Lietuvoje saulės ir vėjo energetikos turėtų būti mažiau, biomasės daugiau, bet apskritai kuo mažiau žaliosios energetikos, tuo ekonomiškai efektyviau.
VEIDAS: Tai koks būtų Jūsų patarimas Lietuvos Vyriausybei?
Ž.M.: Visų pirma, emocijas ir geopolitiką atskirti nuo finansų. Buvome branduolinė valstybė, bet nebesame, turėjome šį konkurencinį pranašumą, bet nebeturime. Tai, kad turėjome AE, nebegali būti veiksnys apsisprendžiant dėl naujos AE projekto. Pradedame faktiškai nuo nulio ir juo ilgiau ginčijamės, tuo labiau pralaimime, nes kiti tuo metu juda į priekį, o mes ne.
Į energetiką reikia žiūrėti labai racionaliai ir ekonomiškai, nes yra šalių, kurios priėmę neteisingą sprendimą prieina iki bankroto. Svarbiausias klausimas – kas prisiima riziką už energetinius projektus, o mokesčių mokėtojų pinigais rizikuoti negalima – valstybė turi tik sudaryti sąlygas privačiam kapitalui vystyti energetikos projektus. Reikia diversifikuoti energetiką ir ieškoti pigiausio varianto. AE – akivaizdžiai per didelis finansinis įsipareigojimas Lietuvos valstybei.
Juolab neaišku, kaip toliau augs mūsų ekonomika, jei ir toliau prarasime tiek gyventojų.  Aš netgi nemanau, kad elektra ar dujos yra didžiausia Lietuvos problema. Didžiausia problema – kad Lietuvoje mažėja gyventojų. Bet tai jau kita tema.

Ką reiškia ir kuo Lietuvai gresia kaimynystėje dygstančių dviejų atominių elektrinių, statomų nesilaikant tarptautinių konvencijų reikalavimų, spurtas.

Baltarusijos oficiali viešoji erdvė sprogsta nuo branduolinio entuziazmo. Astravo atominė jėgainė (AE) bus pigiausia, sparčiausiai pastatyta, saugiausia. Skambiomis antraštėmis žiniasklaidoje palydimos iškilmės kurio nors būsimos AE objekto pirmo žemės kaušo išrausimo proga. Visa laimė, kad statybvietės duobę palaimina tiek katalikų, tiek stačiatikių dvasininkai, nes, ko gero, kai kalbama apie būsimos AE saugumą, tik Dievo pagalba ir tegalima kliautis: apie branduolinės energetikos tarptautinių konvencijų reikalavimus Astrave, kaip, beje, ir Kaliningrado Baltijos AE, nė girdėti nenorima.
Ką Lietuvai reiškia atsidurti tokiame branduoliniame glėbyje, kai nuo Astravo AE iki Lietuvos sienos tėra 20 km, o nuo Baltijos AE – 12 km? Ar galime nuveikti ką daugiau, nei rengti evakuacijos planus? Galų gale – ar dar yra šansas, kad Astravo AE tėra propagandinis triukas, kaip ilgai įtikinėjo ankstesnė Lietuvos Vyriausybė?

Saugiausia pasaulyje. Ar tikrai?
Kaip praneša naviny.by ir visa baltarusių žiniasklaida, Baltarusijos pirmasis vicepremjeras Vladimiras Semaška ir Rusijos valstybinės korporacijos „Rosatom”, statančios ir Astravo, ir Baltijos AE, generalinis direktorius Sergejus Kirijenka vasario 1 d. sudaužė šampano butelį į ekskavatorių, kuris išrausė pirmą kaušą žemės antrojo bloko duobei.
V.Semaška pareiškė, kad armatūros duobė antrajam blokui turi būti parengta iki rugsėjo – pusmečiu anksčiau, nei numatyta. Skaičiuojama, kad jau dabar statybvietėje triūsia 1120 žmonių, metų pabaigoje jų bus iki 3 tūkst., o per statybų piką – apie 8 tūkst., giriamasi, kad 98 proc. jų baltarusiai. Keista, nes Suomija – sena branduolinė valstybė, bet tarp “Olkiluoto-3″ bloko statytojų suomių – tik ketvirtadalis.
„Rosatomo“ vadovas S.Kirijenka su patosu žada: Astravo AE bus pasaulyje pati moderniausia ir saugiausia. Jei tokia AE būtų stovėjusi Fukušimoje, jai nieko nebūtų atsitikę. Baltarusijos energetikos ministerijos Branduolinės energetikos departamento direktorius Nikolajus Gruša antrina, kad Astravo AE nenukentėtų nei nuo aštuonių balų žemės drebėjimo, nei nuo uragano, ir net ant reaktoriaus pastato nukritęs lėktuvas jai esą nepridarytų jokių problemų. O AE projektuotojų – Peterburgo „Atomenergoprojekto“ projektų direktorius Aleksandras Kazarinas pareiškė, kad Astravo AE bus toks saugumo laipsnis, kad avarijos atveju nereikėtų nė gyventojų evakuoti.
Maža, kad neva saugiausia, Astravo AE dar ir statybų spartuolė. Lyg sugrįžus į sovietmetį, visuomenė nuolat maitinama raportais, kiek pavyko pralenkti laiką. Štai kontraktas su projekto plėtotoju „Rosatomu“ pasirašytas 2012 m. kovo pabaigoje, pirmi darbai prasidėjo balandžio viduryje. “Dabar pirmojo bloko parengiamieji darbai pralenkia grafiką keturiais mėnesiais, antrojo – maždaug aštuoniais–dešimčia”, – deklaruoja V.Semaška.
Balandžio pradžioje „AEM-technologijos“, pasak bendrovės pardavimo departamento direktoriaus Aleksandro Gavriuškino, jau pradėjo ir pirmojo bloko reaktoriaus gamybą. Projektą vykdys bendrovės filialas Rusijos mieste Volgodonske, kur ką tik baigtas analogiškas užsakymas Baltijos AE. Beje, bendrovė laimėjo konkursą tik kovo 19 d., bet, Baltarusijos žiniasklaidos cituojamo A.Gavriuškino žodžiais, jie prognozavo, kad laimės konkursą, todėl darbams ėmė rengtis iš anksto – net kreipėsi į metalo gamintojus, apsvarstė transportavimo kelius. Neva realiausias jų – per Lietuvą, nors Lietuva to dar nežino.
Deklaruojama, kad AE statybos ne tik vyksta sparčiai, bet ir sparčiai pinga. Vėlgi jei pažvelgsime į “Olkiluoto-3″, daugiausia dėl saugumo reikalavimų projekto trukmė ir kaina išaugusi maždaug dvigubai.
Tai bus pavyzdinė statyba ir visų laikų tobuliausia AE, tikina Astravo AE gimdytojai. Ar tikrai?

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šiuo metu Didžiojoje Britanijoje, kaip ir Lietuvoje, verda didžiulės aistros dėl naujų atominių elektrinių. Valdžia jau išdavė leidimus dviejų naujų atominių elektrinių projektavimo darbams, tačiau britai nuogąstauja, kad jose gaminsima elektra kainuos labai brangiai.

Jungtinei Karalystei, praėjusią vasarą pademonstravusiai, kad puikiai moka organizuoti sudėtingiausius projektus, tokius kaip olimpinės žaidynės, netolimoje ateityje gresia dar sunkesnis išbandymas: naujų atominių elektrinių statyba.
Priminsime, kad nuo 1995 m. Didžiojoje Britanijoje nebuvo paleistas nė vienas naujas branduolinės jėgainės blokas. O veikiančios atominės elektrinės (AE) viena po kitos uždaromos dėl pasibaigusio reaktorių veiklos termino. Kodėl britai, net susiskaičiavę, kad netrukus gali pristigti elektros energijos, neskuba statyti naujų atominių reaktorių, o škotai apskritai griežtai pareiškė nesutinkantys su bet kokia branduolinės energetikos plėtra Škotijoje?

Skirtinga patirtis

Didžiosios Britanijos žiniasklaida šiek tiek kitaip aprašinėja būsimų elektrinių statybas, nei įprasta pas mus, Lietuvoje. Reaktorių tipo ar galingumo ten niekas neslepia, bet ir nesistengia įvardyti. Gyventojams skirtuose straipsniuose nurodoma, kad naujoji Hinkley Point C AE aprūpins elektra penkis milijonus gyventojų bei įdarbins 5600 žmonių. Apie reaktorių tipą, jų modernumą, patikimumą beveik nerašoma. Manoma, kad techniniai dalykai – tai inspekcijų darbas, o gyventojams svarbi bendra ir lengvai suvokiama informacija.
Lietuvoje šiek tiek kitaip – visuomenė, jau turėdama patirties, kad politikų sprendimai ne visuomet naudingi šalies gyventojams, nepasitiki oficialiomis institucijomis ir bando pati susigaudyti branduolinės technikos subtilybėse. Be to, yra ir patirties: nepriklausomybės atkūrimo pradžioje kiek rašyta ir protestuota dėl Ignalinos AE 3-iojo RBMK bloko statybos! Nenuostabu, kad Lietuvos žmonės žino, ką reiškia abreviatūra RBMK (rus. reaktor bolšoj moščnosty kanalnyj), netgi paaiškintų, kad tokie reaktoriai veikė Ignalinos AE, jie buvo gaminami Rusijoje, o Černobylio tragedijos kaltininkas – irgi RBMK reaktorius.
Dabar lietuvius bandoma išmokyti naujos abreviatūros – ABWR (angl. advanced boiling water reactor – verdančio vandens reaktorius). Būtent šis Japonijos bendrovės „Hitachi“ gaminamas reaktorius laimėjo konkursą ir giriamas kaip pats moderniausias bei patikimiausias. Mokyti gyventojus naujos abreviatūros kol kas sekasi sunkiai – referendumas, surengtas dėl Visagino AE statybos, parodė, kad dauguma nepageidauja Lietuvoje naujų atominių reaktorių.
„Pažangusis verdančio vandens reaktorius (ABWR), kurį strateginė investuotoja „Hitachi“ pasiūlė VAE, yra moderniausia, ką branduolinės energetikos industrija sukūrė ir naudoja praktikoje. ABWR šiuo metu yra vienintelis, naujausios III+ kartos reaktorius, eksploatuojamas komerciškai, – pabrėžia Visagino atominės elektrinės gen. direktorius Rimantas Vaitkus. – Be to, gali būti, kad šeši ABWR reaktoriai taip pat planuojami statyti Jungtinėje Karalystėje.“
„Hitachi“ tikrai turi planų statyti AE Didžiojoje Britanijoje, tačiau kol kas tai dar tik pradžių pradžia. Jungtinės Karalystės branduolinių tyrimų centras nurodo, kad šiuo metu svarstoma dėl trijų reaktorių naujose Jungtinės Karalystės elektrinėse: “Areva” EPR, “Westinghouse” AP1000 ir “Hitachi-GE” ABWR. Tačiau šis centras tik du pirmuosius reaktorius priskiria prie III+ kartos reaktorių, kuriuose įdiegtos patobulintos saugumo, ekonominės ir valdymo priemonės. Kodėl nenurodytas ABWR – užmiršo įrašyti ar dėl jo kilę abejonių?

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Gruodžio pabaigoje sukanka 50 metų nuo tos dienos, kai Elektrėnuose pradėjo veikti pirmasis Lietuvos elektrinės blokas.

Šiandien elektrinė visu pajėgumu jau nedirba, tačiau išlieka neatsiejama šalies energetinės sistemos dalimi: gamina bazinę elektros energiją, užtikrina energetinį saugumą ir tarnauja kaip rezervas. Bendrovei „Lietuvos energija“ priklausanti elektrinė nuolat atnaujinama ir modernizuojama.

Pirmasis elektrinės energetinis blokas paleistas 1962 m. gruodžio 30 d., nuo statybų pradžios praėjus kiek daugiau nei dvejiems metams. Pirmąjį bloką sudarė 500 t/h našumo garo katilas, 150 MW galios turbina, 150 MW galios generatorius ir transformatorius. Tuomet šis blokas buvo pirmasis Lietuvoje, galintis veikti itin aukštais garo parametrais. Įrenginys, kaip ir kiti septyni iki 1972 m. iškilę elektrinės blokai, buvo pritaikytas kūrenti mazutą arba dujas. Bendra visų aštuonių blokų instaliuota galia siekė 1800 MW.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pagrindiniu elektros energijos tiekėju tapo Ignalinos atominė elektrinė (Ignalinos AE), kurios gaminamos elektros energijos savikaina buvo mažesnė. Tačiau paskutinę 2009 m. dieną sustabdžius Ignalinos AE, Elektrėnuose įsikūrusi elektrinė vėl tapo didžiausia elektros gamintoja visoje Lietuvoje. Jai teko svarbi užduotis – padengti po Ignalinos AE uždarymo atsiradusį elektros energijos trūkumą, taip pat užtikrinti elektros tiekimą regione sutrikus energetinei sistemai.

Besikeičianti ekonominė situacija pokyčių atnešė ir į Elektrėnus. Kaip alternatyva brangstančiam mazutui ir dujoms Lietuvos elektrinėje, prieš tai įdiegus specialią įrangą, kurį laiką buvo kūrenama orimulsija – iš bitumo pagamintas skystas kuras. 1995 m. antrajame elektrinės bloke buvo pastatytas elektrostatinis filtras. Tai buvo elektrinės atnaujinimo pradžia. 1997 m. užbaigta 330 kV skirstyklos rekonstrukcija, o septintajame ir aštuntajame blokuose, vykdant griežtėjančius aplinkosaugos reikalavimus, įdiegti dūmų valymo įrenginiai ir žemos oksidų išeigos degikliai.

2009 m. elektrinė pradėjo plėstis. Teritorijoje greta senųjų blokų buvo pradėtas statyti devintasis – kombinuoto ciklo – blokas. Modernus 455 MW galios objektas oficialiai atidarytas 2012-ųjų rudenį.

„Sparčiai atliekama modernizacija ir nauji projektai iki šiol padeda elektrinei sėkmingai tarnauti šalies bei visuomenės interesams. Geriausias modernizacijos pavyzdys – naujasis kombinuoto ciklo blokas. Jis veikia kur kas lanksčiau, patikimiau, švariau ir, svarbiausia, efektyviau. Privalome ir toliau plėtoti ekonomiškai pagrįstus ir visuomenei naudingus projektus“, – sako Lietuvos elektrinę valdančios „Lietuvos energijos“ generalinis direktorius Dalius Misiūnas.

Pradėjus veikti kombinuoto ciklo blokui ir atsižvelgiant į tarptautinius reikalavimus, imtasi dalies senųjų elektrinės blokų demontavimo ir konservavimo. Neekonomiškų ir pasenusių blokų eksploatacijos nutraukimas bendrovei leis sutaupyti ir investuoti į naujus projektus.

Lietuvos energija, AB yra strateginės svarbos bendrovė, vykdanti elektros energijos ir šilumos gamybos, tiekimo, elektros energijos importo bei eksporto ir prekybos elektra veiklą. Bendrovei tenka didžiausia atsakomybė stiprinant šalies elektros ūkio efektyvumą, konkurencingumą ir skaidrumą bei saugant vartotojų interesus. Lietuvos energija, AB sudaro elektros gamybos bloko pagrindą, kurio pajėgumai užtikrina šalies energetinį saugumą: bendrovei priklauso Lietuvos elektrinė, Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė ir Kauno hidroelektrinė.

enef
Estijos energetikos bendrovės „Eesti Energia“ dukterinė įmonė „Enefit“ stiprina skalūnų naftos verslą. Auverės miestelyje bendrovė atidarė naują „Enefit280“ naftos gamyklą, kuri leis padidinti skalūnų naftos gamybą dukart, ir joje pagamino pirmąjį barelį skalūnų naftos. Iki 2016 metų bendrovė tikisi išplėtoti skalūnų naftos verslą, kad galėtų gaminti automobilinius degalus.

Nors šiandien „Eesti Energia“ yra labiausiai žinoma kaip elektros gamintoja, tačiau naftos skalūnų verslas jau sudaro didelę dalį „Eesti Energia“ verslo apyvartos ir pelno. Bendrovė ketina toliau plėtoti šią veiklą taikydamasi ne tik į Baltijos šalių, bet į pasaulinę rinką.

2010 metais „Enefit“ pradėjo skalūnų naftos gamyklos „Enefit280“ statybas norėdama panaudoti naujos kartos technologiją. Į dvejus metus trukusias naujosios gamyklos statybas investuota 260 mln. eurų (898 mln. litų). „Enefit280“ naftos gamykloje naudojama technologija yra daug efektyvesnė, draugiškesnė aplinkai ir galingesnė nei dabartinė naftos gamykla „Enefit140“.

„Šiandien mes galime didžiuodamiesi sakyti, kad mūsų naujoji technologija veikia”, – išgavus pirmąjį barelį naftos „Enefit280“ gamykloje sakė „Enefit” valdybos narys Harri Mikk.

Su naująja gamykla „Enefit“ gamybos apimtis padidins 2 mln. barelių skalūnų naftos bei 75 mln. kub. metrų dujų. Gamykloje įrengta 35 megavatų galios garais varoma turbina, kuri perteklinę šilumos energiją naudoja elektros, reikalingos pačios gamyklos darbui, gamybai.

Iki 2016 metų „Enefit“ ketina išplėtoti kompleksą, pritaikytą gaminti skystąjį kurą iš naftos skalūnų. Tokiu būdu pagamintas kuras būtų geresnės kokybės nei dabar išgauta nafta ir galėtų būti naudojamas kaip automobiliniai degalai, nes atitiktų visus šiuolaikinius standartus. Tam, kad galėtų pradėti gaminti degalus, bendrovė ketina įrengti dar dvi „Enefit280“ naftos gamyklas ir perdirbimo fabriką.

Šiandien „Enefit Oil and Gas“ valdo dvi „Enefit140“ gamyklas ir kasmet apdoroja apie 1,6 mln. tonų naftos skalūnų. Apie 60 proc. pagaminamos produkcijos yra eksportuojama ir naudojama kaip skystojo kuro komponentai. Vietos rinkoje naftos skalūnai plačiai naudojami katilinėse ir nedidelėse šilumos jėgainėse bei elektrinėse, taip pat žemės ūkio ir kalių tiesimo pramonėje.

„Enefit“ plėtoja naftos skalūnų pramonę ne tik Estijoje, bet ir užsienyje – šiuo metu vystomi projektai Jordanijoje ir JAV (Jutos valstijoje).

Prie technologijų parko Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės (HAE) teritorijoje projekto prisidedanti bendrovė „Lietuvos energija“ perka inžinerinės infrastruktūros projektavimo paslaugas. Iki 2013 metų pabaigos įrengus privažiavimo kelią, vandentiekio ir nuotekų tinklus, bus pasiūlyti tiesioginėms užsienio investicijoms paruošti žemės sklypai.
Planuojama, kad į Ūkio ministerijos ir viešosios įstaigos „Investuok Lietuvoje“ vystomą Kruonio parką pritraukti investuotojai šioje teritorijoje įrengs stambius duomenų centrus, bus plėtojami aukštųjų technologijų, gamybos bei tiriamojo pobūdžio energetikos projektai. Parko teritorija ypač palanki plėtoti tokio pobūdžio projektus, nes šalia jau yra išvystyta Kruonio HAE infrastruktūra: įrengtos patikimos telekomunikacijos, užtikrintas stabilus elektros energijos tiekimas.
Infrastruktūros projektavimo paslaugas perkanti „Lietuvos energija“ parko teritorijoje ketina nutiesti privažiavimo kelią su apšvietimu, taip pat įrengti vandentiekio ir nuotekų tinklų sistemas. Visa tai potencialiam investuotojui leis sutaupyti laiko ir iškart planuoti statybos darbus.
„Jau yra paruoštas Kruonio technologijų parko teritorijos detalusis planas, taip pat atlikta atranka dėl poveikio aplinkai vertinimo. Įrengus infrastruktūrą teritorija bus patrauklesnė investuotojo atėjimui ir projekto vystymui. Tai padidintų Lietuvos galimybes regione pritraukti stambių užsienio investuotojų, kurie specializuojasi informacinių technologijų srityje“, – apie projekto perspektyvas kalbėjo „Lietuvos energijos“ generalinis direktorius Dalius Misiūnas.
Technologijų parko Kruonio HAE teritorijoje projektą 2010 metais Vyriausybė pripažino kaip itin svarbų Lietuvos ekonomikai ir įtraukė į pramoninių parkų infrastruktūros valstybės projektų sąrašą. „Lietuvos energija“ inžinerinės infrastruktūros plėtrai iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų sieks gauti apie 9 mln. Lt paramos. Prie projekto realizavimo bendrovė ketina prisidėti ir savo lėšomis.
Priklausomai nuo investuotojų poreikio ketinama pasiūlyti keletą žemės sklypų 30 ha dydžio Kruonio parko teritorijoje. Inžinerinės infrastruktūros projektavimo paslaugų pirkimo nugalėtojai turėtų paaiškėti 2013 metų sausį.

Kodėl naujo Suomijos branduolinio reaktoriaus statybos trukmė ir kaina padidėjo maždaug dukart?

„Olkiluoto 3“ jėgainės statybvietė Suomijoje – unikali galimybė ne teorinėse vizualizacijose, o natūroje pamatyti, su kokiais iššūkiais (nesinori sakyti – problemomis, bet šis žodis čia tiktų labiau) susidursime, jei statysime naują branduolinę jėgainę. Po ilgokos branduolinių įkurtuvių pauzės dabar ES teritorijoje tėra dvi branduolinių jėgainių statybvietės – Suomijoje ir Prancūzijoje, ir abiejose darbai smarkiai stringa.
Nuomonės apie „Olkiluotą 3“ prieštaringos ir pačioje Suomijoje. „Tai labiausiai žlugęs projektas mūsų valstybės istorijoje“, – sako Suomijos parlamentaras, Žaliųjų lygos atstovas Orasas Tynkkynenas. „Mums svarbiau patikimumas, o ne darbų grafikas“, – atremia Olkiluotą valdančios “Teollisuuden Voima Oyj” (TVO) projekto vyresnioji patarėja Kathe Sarparanta.
Kokių iliuzijų dėl Visagino AE projekto turėtume atsisakyti ir kokių argumentų už branduolinę energetiką pasisemti iš suomiškojo „Olkiluoto 3“? Atsakymo į šiuos klausimus „Veidas“ ieškojo lankydamasis Olkiluoto atominėje elektrinėje, susitikdamas su už energetiką atsakingais Suomijos oficialiais asmenimis, parlamentarais ir kolegomis žurnalistais.

Suomių nuomonės nepakeitė net nelaimė Fukušimoje
Nuoroda į maždaug 270 km nuo Helsinkio nutolusią Olkiluoto salą, sujungtą su žemynine dalimi tiltu, – su saugomos gamtos teritorijos ženklu. Arčiausiai prie Olkiluoto atominės elektrinės, už 25 km, esantis miestelis Rauma su unikaliu mediniu senamiesčiu – UNESCO pasaulio paveldo objektų sąraše. Tačiau nei gamtos, nei architektūros išskirtinumas suomiams neatrodė svari priežastis nestatyti branduolinės jėgainės.
1979 m. čia pradėjo veikti 880 MWe galingumo BWR (verdančio vandens) tipo pirmasis reaktorius, 1982 m. – toks pats antrasis. TVO atstovė K.Sarparanta pasakoja, kad 2010–2011 m. į jų modernizavimą investavus 160 mln. eurų, jų eksploatavimo laikas pratęstas dar 40 metų. 2002 m. Suomijos parlamentas leido čia statyti trečią reaktorių, kurio eksploatavimo terminas – 60 metų. Gautas leidimas čia statyti ir „Olkiluotą 4“, kurio projektui kaip tik dabar renkamas partneris. Tarp penkių pagrindinių pretendentų yra ir japonų „Hitachi“ bendrovė, su kuria koncesijos sutartį dėl Visagino AE pasirašė ir Lietuva.
Olkiluoto sala – ir panaudoto branduolinio kuro kapinynas, kai kur tarp uolynų nusileisiantis net į per 400 m gylį.

Branduoliniai objektai Olkiluote baigia išstumti vietos gyventojus: apie 800 ha saloje beliko dvidešimt atkakliausiųjų, nenorinčių užleisti savo valdų AE. Bet suomiams, priešingai nei daugeliui kitų tautų, branduolinė energetika alergijos nekelia. Taip, jai prieštarauja žalieji, prieš „Olkiluoto 3“ statybą savo garsų žygį buvo surengę „GreenPeace“ aktyvistai, į griežtai saugomą AE teritoriją patekę savotišku būdu – tiesiog plaukte atplaukę į salą. Tačiau vyraujanti visuomenės nuomonė gana neutrali ar, kaip sako patys suomiai, tiesiog pragmatiška. Nuo 1980 m. svarbią vietą šalies elektros gamyboje užimanti branduolinė energetika netgi įgyja vis daugiau šalininkų. 1982 m. 38 proc. gyventojų buvo už, o 24 proc. – prieš branduolinę energetiką, dabar teigiamos nuomonės yra 42 proc., o neigiamos – 23 proc. suomių.
Stebėtina, bet net nelaimė Fukušimos AE neišklibino suomių požiūrio, nors ne vieną šalį paskatino atsisakyti branduolinės energetikos plėtros. „Suomiai tiki, kad jų šalyje taip neatsitiks. Visuomenės pasitikėjimas atomine energetika sudaro sąlygas AE plėtrai“, – aiškina TVO viešųjų ryšių specialistas Lauris Inna.
Dabar Suomijoje veikia keturi branduoliniai reaktoriai, penktas statomas, o parlamentas davęs leidimą dar dviem. Jei branduolinės energetikos plėtra vyks pagal šiandienos projektus, 2020 m. 60 proc. elektros energijos Suomijoje gamins AE (dabar 32 proc.), o kartu su atsinaujinančių energijos šaltinių plėtra tai leis smarkiai sumažinti CO2 emisiją. Suomius suabejoti branduoline energetika gali priversti nebent stringantys projektai:. „Olkiluoto 3“ vėluos daugiau nei penkerius metus, o dar vieno turinčio parlamento leidimą – „Fennovoimos“ AE projekto realumas apskritai ima kelti abejonių: prieš mėnesį iš projekto pasitraukė keli investuotojai, vis daugiau svarstoma, ar projektas būtų ekonomiškai naudingas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-40) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Vėluojantis, opiausių šiandienos energetikos problemų nesprendžiantis, bet į priekį pasistūmėjęs Visagino atominės elektrinės projektas ar viltis, kad bus imtasi aktualesnių, bet vis dar nepradėtų projektų – ką rinktis?

Iki referendumo – “už” ar “prieš” Visagino atominę elektrinę (VAE) – liko mėnuo ir kelios dienos, tačiau, užuot teikę visuomenei kuo daugiau konkrečios informacijos, projektą stumiantys konservatoriai vos ne KGB agentais apšaukia kiekvieną, kuriam kyla klausimų dėl projekto ekonominio racionalumo. O neatsakytų klausimų daugybė. Ar VAE gaminamos elektros energijos kaina bus konkurencinga? Ar Lietuva turi kitų alternatyvų apsirūpinti pigia elektros energija – gal tam užtektų elektros tiltų į Lenkiją ir Švediją? Ar Lietuva pajėgi prisiimti įsipareigojimus į projektą investuoti 7 mlrd. Lt, kai ją slegia per 44 mlrd. Lt skola? Galų gale, artėjant šildymo sezonui su kosminėmis kainomis, kyla natūralus klausimas, ar tuos milijardus investuojame į būtiniausią Lietuvos energetikos projektą.
Į šiuos klausimus „Veidas“ ieškojo atsakymų prie apskrito stalo diskusijai pakvietęs energetikos ekspertus: Energetikos konsultantų asociacijos prezidentą dr. Valdą Lukoševičių, Fizinių ir technologijos mokslų centro vyr. mokslo darbuotoją dr. Evaldą Maceiką, Energetikos instituto vadovą prof. dr. Eugenijų Ušpurą, Energetikos kompleksinių tyrimų laboratorijos vadovą prof. dr. Vaclovą Miškinį, Atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentą Martyną Nagevičių, Vilniaus universiteto dėstytoją, buvusį energetikos viceministrą Romą Švedą ir UAB “Visagino atominė elektrinė” VAE vadovą dr. Rimantą Vaitkų. Pokalbyje taip pat dalyvavo „Veido“ leidėjas dr. Algimantas Šindeikis.

Ar VAE gaminamos elektros kaina bus konkurencinga?
Kiek mokėsime už kilovatvalandę elektros energijos tą dieną, kai bus (jei bus) perkirpta VAE atidarymo juostelė, tiksliai atsakyti neįmanoma, nes juk kainą diktuoja rinka. „Bet yra analitikų vertinimų, ko galima tikėtis, – aiškina VAE vadovas R.Vaitkus. – VAE pastatymo metais rinkos kaina turėtų būti apie 17–25 ct/kWh. Prognozuojama VAE generuojamos elektros energijos kaina 7–10 ct/kWh plius kapitalo sąnaudos, tad, atsižvelgiant į skolinimosi procentus, ji būtų apie 20 ct/kWh. VAE 60-ies metų darbo vidutinė elektros energijos kaina – apie 18 ct/kWh.“
Tačiau, pasak atsinaujinančių išteklių energetikos eksperto M.Nagevičiaus, VAE tokiame dideliame regione, kaip Skandinavijos, rinkos sąlygomis jokios ženklesnės įtakos kainai padaryti negalėtų. Tad ji Lietuvos vartotojams galėtų sumažėti nebent valstybei ėmusis subsidijavimo, kas mažai tikėtina, nes investavus į VAE projektą arti 7 mlrd. Lt valstybei rūpės kapitalo grąža.
Fiziko E.Maceikos nuomone, vertinant visas alternatyvas galima prognozuoti, kad VAE gaminamos elektros energijos kaina nebūtų brangiausia, nes branduolinė energetika – tarp pigiausių elektros gamintojų, jos pirminė investicija labai brangi, bet paskui, palyginti su kitomis rūšimis, pigi eksploatacija. Tačiau ekspertas priduria, jog analizuojant Lietuvos energetikos strategiją susidaro įspūdis, kad VAE projektu gal net nesiekiama pigiausios elektros energijos, o pirmiausia keliamas energetinio saugumo klausimas.

Ar tikrai elektros tiekimo atžvilgiu esame nesaugūs?
Į šį klausimą atsakė Rusija, neseniai trumpam nutraukusi elektros tiekimą Lietuvai, bet nė viena lemputė čia neužgeso. „Nutrūkus kuriai nors importo linijai, galime tai kompensuoti savo pajėgumais, kurių turime net perteklinių. Tačiau dėl jų senumo ir neefektyvumo jų gaminamos elektros kaina siekia 40 ct/kWh, vadinasi, galima sakyti, kad perteklinių galių neturime. Šiuo metu importuojame apie 60-80 proc. elektros energijos. Valstybės interesas turėtų būti maždaug tiek elektros energijos konkurencinga kaina pasigaminti patiems“, – neabejoja Energetikos instituto atstovas V.Miškinis. (…)

Ar elektros jungtys į Švediją ir Lenkiją negarantuos apsirūpinimo elektra?
Vis dėlto ar įmanoma tokia situacija, kad po 2016 m., jau turėdami elektros jungtis su Švedija ir Lenkija, negalėtume konkurencingomis kainomis įsigyti elektros energijos iš žemyninės Europos ir Skandinavijos? Jei jungtys garantuoja importą, kam Lietuvai kišti milijardus dar ir į VAE?
„Jungtys gali gerai tarnauti režimams palaikyti, atsinaujinančių energijos šaltinių gaminamai elektros energijai perduoti. Bet beveik visam mums reikalingo elektros energijos kiekio importui – ne, tokio scenarijaus nelabai įsivaizduoju. Jungtys turėtų tarnauti abipusiams energijos mainams. Pastačius VAE vienos jungties su Lenkija bus net mažai – reikės „LitPolLink’2“, – mano V.Miškinis.
Buvęs energetikos viceministras R.Švedas atskleidžia dar vieną aplinkybę: „Kad Baltijos šalys būtų priimtos sinchroniniam darbui į Vakarų sistemą, turime patys gebėti subalansuoti savo generavimo šaltinius. O kuo palaikysime dažnį? Vėju? Saule? Būkime realistai. Trys Baltijos šalys buvo atsijungusios nuo Rusijos. Kiek išlaikė dažnį? Neužtenka vien jungčių – reikia turėti įvairių energijos šaltinių. Jungtys gyvybiškai svarbios, jos atidaro langą į Europą, bet norint žengti kitą žingsnį – tapti integruota ES sistemos dalimi, reikia būti savarankišku energiją generuojančiu regionu. Jungtys nesprendžia problemos iš esmės: dabar esame visiškai priklausomi nuo Rusijos, tokiu atveju būtume šiek tiek mažiau nuo jos priklausomi.“
Tačiau M.Nagevičius tuos pačius ES energetikos politikos principus traktuoja šiek tiek kitaip: „Ir be VAE galėtume sinchronizuotis su žemyninės Europos tinklais, juolab kad turime pajėgumų. Ar ES šalis negali importuoti elektros energijos?“
Kitas klausimas, į kurį atkreipia dėmesį R.Švedas, kad Lenkijos rytų ir vakarų regione elektros gamybos pajėgumų nedaug, 90 proc. elektros čia gamina anglimis kūrenamos elektrinės. Tačiau nuo 2016 m. ES įsigalioja CO2 išmetimo apribojimai, tad lenkai patys jaus energijos trūkumą, jie norės importuoti, o ne eksportuoti.
Mokslininkas V.Miškinis atkreipia dėmesį, kad net jei įvertinsime visus, taip pat ir VAE, būsimus pajėgumus, apie 2030 m., kaip prognozuojama, šiek tiek elektros vis tiek dar turėsime importuoti. Juk nereikia užmiršti, kad VAE – regioninis projektas, kuriame Lietuva turės tik trečdalį galių. (…)

Ar VAE – svarbiausias energetikos objektas?
Vis dėlto ar tuos beveik 7 mlrd. Lt tikrai investuojame į tai, kas šiandien Lietuvos energetikai būtiniausia? „Žygiuojame į socialinę katastrofą: šiuo metu žmonėms svarbiausia, kaip užsimokėti už būsto šildymą, bet de facto nieko nedaroma, todėl srautas išvažiuojančiųjų iš Lietuvos dar intensyvės. Valstybė neturi pinigų ir moderniam būstų šildymui, ir atsinaujinantiems šaltiniams, ir branduolinei energetikai remti, todėl reikia nusistatyti prioritetus. Tačiau dabartinė situacija atrodo taip, lyg plauktume laivu, kurio bortas pramuštas, o mes kuriame kitos kartos motorą“, – lygina A.Šindeikis. R.Vaitkus replikuoja, kad VAE projektą galima prilyginti kūrimui tokio motoro, kuris ir su skyle borte leistų priplaukti  saugų uostą.
Tačiau M.Nagevičius neabejoja, kad valstybės investicijos į VAE tikrai ne pačios tinkamiausios: „Tokį patį efektą galima pasiekti geriau ir su mažesnėmis sąnaudomis. VAE projektui reikalinga beveik 7 mlrd. Lt Lietuvos investicija, iš kurių kelis mlrd. Lt teks skolintis. O 660 megavatų biokuro elektrinę pastatyti kainuoja 4,1 mlrd. Lt. Tam galima būtų panaudoti 1,6 mlrd. Lt ES paramos, skiriamos atsinaujinančių šaltinių plėtrai. Taigi už tą pačią sumą pastatytume jėgainę ir valstybei nereiktų skolintis.“
V.Lukoševičius antrina: „Sakoma, jog alternatyvioji energetika Lietuvoje labai brangi, bet niekas nepasako, kad dabar Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija vartoja 12 metų kapitalo grąžos formulės kainų nustatymo metodiką, todėl elektros kaina siekia 37ct/kWh. Bet po to likusius penkiolika eksploatavimo metų liks tik eksploatacijos sąnaudos – 2–3 ct/kWh. Danai, skandinavai, vokiečiai didžiulius pinigus investuoja į vėjo parkus Baltijos ir Šiaurės jūrose. Po dvylikos metų atsipirkus jų įrengimo išlaidoms, jie taps labai pelningi ir greičiausiai jie, o ne atominės jėgainės, diktuos elektros kainą.“
Beje, M.Nagevičiaus skaičiavimu, jau 2011 m. elektros gamyba iš atsinaujinančių energijos išteklių ES viršijo gamybą branduolinėse jėgainėse. Iš 1986–1988 m. buvusių 179 reaktorių telikę 132, iš kurių 2030 m. eksploatavimo laiko dar bus nebaigę devyniolika. O naujų per pastarąjį dešimtmetį ES atsirado trys, iki 2020 m. planuojama pastatyti keturis. Vokietija nutarė visai atsisakyti branduolinės energetikos. „Tai reiškia, kad atominė energetika ES nebevaidins didelio vaidmens, nebeturės valstybių lobistų paramos. Neduok dieve, įvyktų kokia katastrofa, ES gyventojai dar labiau pablogintų savo ir taip prastą požiūrį į AE ir ES priimtų sprendimą atsisakyti branduolinės energetikos – ką tada darytume, jei suplanavome skolos grąžinimą ir uždarymo fondo kaupimą 60-iai metų?“ – juodąjį scenarijų piešia M.Nagevičius. Vis dėlto, primena R.Vaitkus, vienuolika iš keturiolikos ES branduolinių valstybių šios savo politikos neatsižada.
V.Lukoševičius apgailestauja, kad nebuvo identifikuotos opiausios energetikos problemos ir sistemiškai sudėlioti prioritetai: „Mažai tikėtina, kad bent vienas iš didžiųjų projektų – elektros jungčių, VAE, dujų terminalo – atpigins energetinius produktus, greičiau atvirkščiai, nes projektai brangūs. Kaip iš tikrųjų buvo galima sutaupyti? Statant kogeneracines elektrines ir šilumai, ir elektrai gaminti, taip atpiginant abiejų sąnaudas. Sakoma, trūksta savivaldybių ir privačios iniciatyvos, bet tai valstybės politikos pasekmė – Energetikos ministerijos ir Vyriausybės dėmesys buvo skiriamas tik strateginiams gana tolimos ateities projektams, nematant, kad šilumos ūkis visai nugyventas.“ (…)

Ar projektas nepavėlavęs?
Visi ekspertai sutaria: kuo įvairesnis pirminis energijos šaltinių balansas, tuo stabilesnė sistema, bet skiriasi pozicijos, kurį energijos šaltinį valstybei pasirinkti prioritetu, nes juk valstybės pajėgumai riboti. VAE vadovas R.Vaitkus primena, kad pagrindinės politinės jėgos dar 2007 m. sutarė dėl atominės energetikos tąsos, sukurta teisinė bazė, tam įsteigta įmonė, projekto plėtotė įgijo pagreitį.
Tik ar jo nesustabdys referendumas? Tiesa, jis tik patariamasis, tačiau bet koks rezultatas taps terpe politinėms spekuliacijoms. Daug metų Lietuvos derybininku energetikos klausimais buvęs R.Švedas sako, kad pasaulio akyse dėl tokio blaškymosi atrodome nekaip ir galime atbaidyti tiek investuotojus, tiek partnerius. Realijos juk tokios: apie energetiką pradėjome kalbėti tik pastaruosius trejus metus, o prieš tai per 20 nepriklausomybės metų nesugebėjome įvykdyti nė vieno energetikos projekto, išskyrus Būtingės naftos terminalą. „Tai nusikalstamas neveikimas, turint tikslą išlaikyti status quo – vertikaliai integruotas monopolijas, kad energija būtų tiekiama per vienintelį šaltinį. Būtingės terminalui taip pat buvo aršiai priešinamasi, o dabar jis mus gelbsti, nors tada tai atrodė ekonomiškai beviltiškas projektas, nes juk yra „Družbos“ naftotiekis. Šiandien “Družba” sausa…
Taip, VAE projektas pavėluotas, pasikeitė energetikos mados, aplinkybės. Tačiau tebesame ties riba, kai turėdami infrastruktūrą ir patirties šioje srityje dar galime jį realizuoti. “VAE – pati geriausia branduolinės jėgainės statybos aikštelė Europoje. Nepanaudoti jos, negaminti po hidro- pigiausios elektros energijos būtų neprotinga. Šiuolaikinė branduolinė energetika pigi ir saugi, garantuojanti pajamas į valstybės biudžetą, nes bus sukuriama daug darbo vietų”, – neabejoja buvęs energetikos viceministras R.Švedas.
Jei ne politikavimas, VAE projektas jau būtų baigtas – juk nauja AE buvo įrašyta dar į pirmosios Vyriausybės programą 1990 m. Ar užvilkintas VAE projektas vis dar reikalingiausia ir efektyviausia valstybės energetinė investicija? Išklausius „Veido“ apskritojo stalo ekspertų prieštaringas pozicijas dėl to kyla labai rimtų abejonių. Kitas klausimas, ar tiek pastūmėjus projektą apsimoka vėl jį mesti ir pradėti kitus praktiškai nuo nulio, nes beveik nieko kitose energetikos srityse nepadaryta nei per šios kadencijos, nei per visus dvidešimt dvejus nepriklausomybės metus.
Bet kuriuo atveju, net ir ėmusis futurologinių brangių projektų, valstybė negali likti abejinga iki raudonumo įkaitusiai didžiausiai energetinei problemai – šilumos kainoms. Deja, šios kadencijos valdančiųjų opiausia piliečių problema nesudomino. Nebūtų keista, jei už žmonės jie “atkeršytų” valdantiesiems per referendumą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-37) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.