Grėsmė. „Tuo, kaip elektromagnetinė spinduliuotė veikia žmogaus organizmą ir kokią žalą jam daro, mokslininkai domisi daugiau nei pusšimtį metų. Tačiau visuomenei trūksta valios ir žinių, kaip apsaugoti save ir savo artimą aplinką“, – teigia habilituotas fizikos mokslų daktaras, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, knygos „Ateitis jau atėjo“ autorius Jonas Grigas.

VEIDAS: Naujausioje savo knygoje „Ateitis jau atėjo“ parodote, kaip žmogaus gyvenimą pakeitė naujausios technologijos. Deja, ne vien į gerąją pusę…

J.G.: Mokslo išradimai pagerino žmogaus gyvenimo kokybę. Patikėkite, niekas nenorėtų gyventi taip, kaip aš gyvenau savo vaikystėje: be elektros, televizoriaus, mobiliųjų telefonų, interneto. Dėl naujųjų technologijų žmonijos gyvenimo kokybė pagerėjo neįsivaizduojamai, tačiau reikia nepamiršti, kad technologijomis būtina naudotis protingai. Turėtume suprasti: negalima gyventi mokslo ir technologijų amžiuje neturint mokslo žinių. Aš pats daugiau nei penkiasdešimt metų naudoju įvairaus dažnio bangas moksliniams tyrimams, žinau, kaip su jomis elgtis, todėl iki šiol vėžiu nesusirgau. Tačiau kai mokslinės veiklos pradžioje kūriau mikrobangų aparatūrą, tuometis mano vadovas prognozavo, kad ateityje visuomenei panašių prietaisų reikės vis daugiau ir žmonės vis dažniau mirs nuo vėžio. Po dvejų metų jis pats mirė nuo šios diagnozės, o šiandien pastebime vis daugiau onkologinių ligų protrūkių. Kol neišmoksime tinkamai elgtis su naujausiomis technologijomis, toliau sau kenksime.

VEIDAS: Ar galite nusakyti, kaip elektroninė spinduliuotė veikia žmogaus organizmą?

J.G.: Savo darbinę veiklą pradėjau daugiau kaip prieš 60 metų mikrobangų aparatūros kūrimu, taigi panašiai tiek laiko domiuosi, kaip elektroninė spinduliuotė veikia žmogaus organizmą. Panašūs dalykai iš mūsų reikalauja atitinkamo laiko ir įsigilinimo, tačiau daugelis numoja ranka ir toliau nešiojasi telefonus kelnių kišenėse. O juk vieša paslaptis, kad mikrobangų elektroninę aparatūrą kosminiams ryšiams kūrę žmonės masiškai sirgo kai kuriomis ligomis, įskaitant ir vėžį. Šiandien spaudoje matome tūkstančius mokslinių straipsnių, tačiau ne visi nori į tai įsigilinti, nes šie dalykai nematomi plika akimi. Asmeniškai aš pats per visą šį laiką supratau, kad elektromagnetinė spinduliuotė – vienas iš aplinkos taršos mechanizmų.

VEIDAS: Šiandien jau mažai kas įsivaizduoja savo gyvenimą be išmaniojo telefono ar belaidžio interneto, tačiau retas žino, kad tai gali pakenkti sveikatai. Ką turėtume žinoti apie šios technikos naudojimą?

J.G.: Šiandien būtina būti pačiam išmaniam: turėti laisvųjų rankų įrangą, nelaikyti telefono prispaudus prie ausies (rekomenduojam 2–3 cm nuo ausies), tuomet šių prietaisų daromas poveikis bus minimalus. Jei yra galimybė, visuomet labiau verta siųsti trumpąsias žinutes, o bendraujant telefonu reikėtų perduoti tik esminę informaciją (telefonas neskirtas kelių valandų pokalbiams). Taip pat nepatarčiau namie naudotis belaidžiu internetu ir maršrutizatoriumi (jis skleidžia į aplinką kelis šimtus milivatų ir yra labai pavojingas spinduliuotės šaltinis: kur kas pavojingesnis, nei esantieji ant gyvenamųjų namų bokštų ar stogų).

Daugelis, matyt, primiršo, kad dar 2009 m. keturiolikos šalių mokslininkai, atlikę nepriklausomą tyrimą „Mobilieji telefonai ir smegenų vėžys“, nurodė keletą priežasčių, dėl ko reikėtų riboti naudojimąsi mobiliaisiais telefonais. Tąkart jie ir padarė išvadą, kad mobiliųjų telefonų skleidžiama spinduliuotė sukelia smegenų auglius. Apie tai, kad naudojimasis mobiliųjų ryšių priemonėmis (telefonais ir bazinių stočių antenomis) be apribojimų yra dvejopo standarto beprotybė, kalba ir mokslininkas Chrisas Woollamsas, žurnalo „Integrated Cancer and Oncology News“ („Jungtinės vėžio ir onkologijos naujienos“) redaktorius, savo dukters netekęs dėl smegenų vėžio. Jis stebisi, kodėl pasaulyje, kuriame negalima platinti vaistų, neįrodžius jų saugumo, galima be jokių apribojimų naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis.

VEIDAS: Mokslinėje literatūroje minima, kad kiekvienas telefonas į aplinką spinduliuoja skirtingą kiekį radiacijos. Kas lemia šį skirtumą?

J.G.: JAV nevalstybinė organizacija EWG (Environmental Working Group), stebinti daugiau nei 1300 modelių mobiliųjų telefonų SAR (specifinis sugerties santykis)  reikšmę, pabrėžia, kad tikrąjį gaunamos radiacijos lygį, be paties telefono, lemia keli papildomi veiksniai. Pirmiausia – atstumas, esantis iki mobiliojo ryšio tinklo bazinės stoties: jei atstumas didelis, telefonas turi generuoti stipresnį signalą, kad užtikrintų gerą ryšį. Radiacijos lygis priklauso ir nuo mobiliojo ryšio tinklo tipo, naudojamo dažnio ir netgi nuo vartotojo amžiaus. Taigi vertėtų žinoti, kad tas pats telefonas vaikus ir paauglius apšvitins stipriau nei suaugusiuosius, nes jų organizmas dar tik besiformuojantis, jautresnis. Dėl šios priežasties daugelyje šalių (Jungtinėje Karalystėje, Izraelyje, Belgijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje) vaikams draudžiama naudotis mobiliaisiais telefonais mokykloje. Kai kuriose šalyse draudimas galioja iki 12, kitose – iki 16 metų.

Kiekvieno mobiliojo telefono aprašyme nurodoma jo skleidžiama galia. Lietuvoje šis santykis svyruoja nuo 1,5 iki 1,8 vato kilogramui. Taigi kuo SAR didesnis, tuo žalingo poveikio rizika labiau tikėtina (silpnėja atmintis, vystosi silpnaprotystė, kitos neurologinės ligos, ardomos DNR jungtys). Žinoma, perkant mobilųjį telefoną niekas jums to nepasakys. Tačiau mokslininkų tyrimai rodo, kad net ir vidutinės galios telefonas veikia 12 mikrovatų į kvadratinį centimetrą, o juk leidžiama norma tesiekia  10 mikrovatų į kvadratinį centimetrą.

VEIDAS: Vadinasi, norint išvengti pavojaus sveikatai geriau planuoti savo gyvenimą be mobiliojo telefono?

J.G.: Mobiliojo ryšio telefonas pats savaime nėra žalingas. Anaiptol – tai vienas puikiausių fizikų išradimų, tačiau žmonės pamiršta jo funkciją: jis sukurtas esminei informacijai perduoti, o ne ilgiems pokalbiams. Bėdų kyla, kai įrenginys naudojamas ne pagal paskirtį ir nesilaikant nurodytų saugumo reikalavimų. O jei dar pridėsime mobiliojo ryšio bazinių stočių spinduliuotės poveikį, pamatysime, kad maudomės elektroninės spinduliuotės jūroje. Tai paaiškina daugelį šiandien kylančių ligų. Tarkime, po 10 metų naudojimosi mobiliuoju telefonu 30 proc. sumažėja vyrų spermos kiekis, kasmet diagnozuojama nuo 40 tūkst. iki 50 tūkst. naujų smegenų auglių ir akių vėžio atvejų, daugelis neranda atsakymo, kas sumažina organizmo energiją ir sukelia nuovargį, o mokslininkai šiuo „nuopelnus“ jau kurį laiką linkę priskirti mobiliųjų telefonų spinduliuotei.

VEIDAS: Galėtumėte išskirti, kas patenka į elektroninės spinduliuotės rizikos grupes?

J.G.: Švedijos ir Izraelio mokslininkų atlikti tyrimai rodo, kad didžiausia žala daroma besivystantiems individams, šiuo atveju vaikams iki ketvirtos klasės, kurių smegenys dar nesusiformavusios (penkerių metų vaiko smegenys sugeria bent dukart daugiau spinduliuotės, kurią skleidžia mobilieji telefonai) ir besilaukiančioms mamoms (didėja vaisiaus apsigimimo rizika). Šiandien jau neabejojama, kad elektromagnetinė spinduliuotė labiausiai veikia nervų sistemą ir lytines liaukas, todėl blogiausia, ką gali padaryti besilaukianti moteris, – naudotis belaidžiu internetu (švitinti dar besivystantį kūdikį).

Pasaulyje jau kuris laikas prie išmaniųjų telefonų pridedamos Federalinės komunikacijų komisijos (angl. FCC) sudarytos saugumo rekomendacijos, kaip arti kūno galima laikyti išmaniąsias ir belaides priemones. Daugumą jų rekomenduojama laikyti 5–25 mm nuo kūno, kad radiacijos spinduliavimas neviršytų saugios ribos. Bet šie įspėjimai dažniausiai rašomi prie įrenginio pridedamoje popierinėje naudojimo instrukcijoje arba internete skelbiamoje instrukcijoje, tad dauguma pirkėjų nė nežino, kad jie egzistuoja.

VEIDAS: Ne vienus metus diskutuojama, kiek žalos žmogaus sveikatai gali pridaryti ant namo stogo įtaisytos mobiliojo ryšio stočių antenos. Ką apie tai sako moksliniai tyrimai?

J.G.: Gydytojai iš Vokietijos, Nailos miesto, atliko tyrimą, norėdami išsiaiškinti, ar žmonės, gyvenantys arti mobiliojo ryšio stočių antenų, patiria didesnę vėžio riziką. Per 10 metų buvo ištirta tūkstantis pacientų. Tiesa, šiuo atveju būtina paminėti, kad aplinkoje nebuvo sunkiosios pramonės, aukštos įtampos linijų, elektrinių traukinių ar kitų teršalų. Atlikti tyrimai parodė, kad naujai atsiradęs vėžys buvo tris kartus dažnesnis tarp tų, kurie gyvena iki 400 m nuo bazinių stočių antenų, palyginti su tais, kurie gyvena toliau.

Kompiuterinis modeliavimas parodė, kad spinduliuotė arčiau nei 400 m nuo antenos yra šimtą kartų didesnė nei už šios ribos. Didžiausias sergamumas buvo užfiksuotas krūties, prostatos, kasos, skrandžio, odos, plaučių ir kraujo vėžiu.

Dar vieną tyrimą atliko Izraelio Tel Avivo universitetas su 622 Netanijos klinikos pacientais, trejus–septynerius metus gyvenančiais netoli bazinės stoties antenos, ir rezultatus palygino su 1222 kontroliniais pacientais, gyvenančiais atokiau. Tiriamųjų, gyvenančių arčiau nei 350 m nuo bazinės stoties, rezultatai buvo taip pat pritrenkiantys. Iš 622 pacientų aštuonios įvairios vėžio formos diagnozuotos vos po metų. Tuo metu iš 1222 kontrolinių pacientų vėžys diagnozuotas tik dviem. Tyrimas atskleidė, kad vėžio rizika pirmuoju atveju padidėjo 4,15 karto, palyginti su kitais Izraelio gyventojais (moterys šiuo atveju pažeidžiamesnės nei vyrai).

VEIDAS: Elektromagnetinė tarša nematoma, neužuodžiama, nejaučiama ir dažniausiai nuo mūsų pačių nepriklausanti. O gal priešingai – mūsų pačių į namus parsinešama?

J.G.: Belaidžio ryšio priemonės – mobiliųjų ryšių bazinės stotys spinduliuoja mikrobangas į mūsų langus ir miegamuosius, o mobilieji ir belaidžiai namų telefonai – į smegenis. Mokslininkai ir inžinieriai kuria vis naujas tokios spinduliuotės technologijas, viliodami mobiliųjų telefonomanų kartą, užsitikrindami gerą pelną, ir vadovaujasi tik akla prielaida, kad šios technologijos yra saugios. Jie laikosi tarptautinių standartų, kurių garantuojamas saugumas tėra iliuzija. O laikymasis tarptautinių standartų negarantuoja saugumo taip pat, kaip gimimas turtingoje šeimoje negarantuoja laimės.

VEIDAS: Elektromagnetinė tarša, matyt, nėra vienintelė visuomenės bėda?

J.G.: Ilgalaikis ir besikaupiantis elektromagnetinės spinduliuotės poveikis iš bazinių stočių antenų neturi precedento žmonijos istorijoje. Dar nėra galutinių tokio poveikio įvertinimų, bet didėjantis mokslinių duomenų skaičius rodo, kad žalingi sveikatai efektai realūs. Mūsų istorijoje netrūksta pavyzdžių, susijusių su inovacijomis ir medžiagomis, kurios tik atsiradusios atrodė labai geros, bet ilgainiui sukėlė nesuskaičiuojamų problemų vartotojams, gamintojams ir skirtingų šalių biudžetams. Galime minėti tabaką, asbestą, šviną ir pan. Taigi panašiai nutiko ir su elektromagnetine tarša. Šiandien ji tampa mūsų visuomenės sveikatos nelaime ir grėsme. Mokslininkai jau įrodė, kad ilgalaikė, nesukelianti šiluminio poveikio elektromagnetinė spinduliuotė provokuoja tokias ligas, kaip leukemija, Alzheimerio liga, smegenų augliai, nevaisingumas, genetiniai pokyčiai, vėžys, galvos skausmai ir pan.

VEIDAS: Kodėl Lietuvos medikai vengia kalbėti apie mobiliosios spinduliuotės žalą, daromą žmogaus organizmui?

J.G.: Mane, švelniai tariant, stebina daugelio jų nekompetencija šiais klausimais. Ne taip seniai ir pats esu dalyvavęs radijo laidoje su viena žinomiausių Lietuvos onkologių. Vos tik pokalbis pasisuko apie mobiliųjų telefonų keliamą riziką sveikatai, ji ėmė tvirtinti, kad Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) nieko tikro nežino apie telefonų spinduliuotės daromą žalą. Jei atvirai, nežinau nė vieno Lietuvos mediko onkologo, kuris pripažintų, kad didėjantis vaikų sergamumas smegenų augliais yra proporcingas jų naudojimuisi išmaniaisiais įrenginiais (JAV mobiliųjų telefonų pramonės prezidentas dr. George’as Carlo savo vadovaujamos grupės mokslininkų tyrimu padarė išvadą, kad po šešerių metų naudojimosi mobiliuoju telefonu smegenų vėžio rizika padvigubėja). Ir nors pasauliniai mokslo tyrimai tai jau seniai patvirtino, mūsų onkologai to negirdi, todėl kartais susidaro įspūdis, kad jiems sveikas žmogus tiesiog neįdomus.

VEIDAS: Tačiau ir Lietuvoje netrūksta mokslo atstovų, neigiančių spinduliuotės žalą žmogaus organizmui. Kaip manote, kodėl?

J.G.: Nereikėtų pamiršti, kad tik maža dalis spinduliuotės iš mūsų telefonų patenka į anteną, – didžioji dalis išsklaidoma aplinkoje. Taigi kuo daugiau mobiliųjų stočių su antenomis, tuo didesnė bendra aplinkos tarša. Žinoma, be jų negalėtume naudotis mobiliuoju ryšiu, todėl kalbu ne apie tai, kad reikėtų jas nugriauti, o apie tai, kad turėtume vadovautis atsakingesniu požiūriu jas statydami (ne prie mokyklų, darželių ar kitų žmonių susitelkimo vietų). Negalime leisti telekomunikacijų bendrovėms statytų antenų bet kur, būtina atsižvelgti į žmonių saugumą.

Jei, tarkime, Austrija sumažino elektromagnetinės spinduliuotės normą 10 000 kartų, kodėl kitos šalys negalėtų pasekti jos pavyzdžiu? Šiuo atveju turėtų būti išlaikytas balansas tarp žmogaus sveikatos ir galėjimo naudotis įrenginiais: juk nė vienas nenori dėl neatsakingo naudojimosi susirgti smegenų vėžiu… Tačiau kai kurie mokslininkų mantijas vilkintys lietuviai yra vienaip ar kitaip susiję su telekomunikacijų bendrovėmis. Ne paslaptis, kad šios įkuria universitetuose laboratorijas, nuperka įrangą, kainuojančią šimtus tūkstančių, taigi joms vadovauja žmonės, skleidžiantys melagingas žinias. Vienas tokių mokslininkų – iš Vilniaus Gedimino Technikos universiteto – ne taip seniai tvirtino, kad kuo daugiau antenų bus mūsų aplinkoje, tuo geriau gyvensime.

VEIDAS: Neseniai keliasdešimt mokslininkų kreipėsi į PSO, tikėdamiesi atkreipti visuomenės dėmesį dėl mobiliųjų telefonų daromą žalą, tačiau susidaro įspūdis, kad su apibendrinimais labai neskubama.

J.G.: PSO – biurokratinė ir labai inertiška organizacija, todėl ne tiek į jos, kiek į mokslininkų tyrimų rezultatus reikėtų reaguoti. Tačiau ir ji dar prieš penketą metų išplatino dokumentą apie mobiliųjų telefonų spinduliuotės riziką sveikatai. Jame viskas surašyta gana aptakiai (ir šioje organizacijoje netrūksta žmonių, kuriuos finansiškai remia telekomunikacijų bendrovės), todėl pasipylė pačių įvairiausių interpretacijų.

VEIDAS: Ką kiekvienas turėtume žinoti apie elektromagnetinę spinduliuotę ir jos skleidžiamą žalą?

J.G.: Elektromagnetinė spinduliuotė gali būti jonizuojanti, atskirianti elektronus nuo atomų, traukanti cheminius ryšius molekulėse (įprastai tokią spinduliuotę skleidžia radioaktyvūs elementai: rentgeno spinduliai ir pan.). Taip pat ji gali būti nejonizuojanti (radijo bangos, mikrobangos). Tačiau daugelis nesuvokia, kodėl spinduliuotė gali būti kenksminga. Pirmiausia todėl, kad ji labai gerai sugeriama žmogaus organizme (80 proc. mūsų kūno sudaro vanduo. Jis, žinia, yra geriausias aukšto dažnio arba mikrobangų spinduliuotės sugėrėjas). Taigi molekulių dažniui atitinkant mikrobangų diapazoną, į mikrobangų krosnelę įdėjus vandens turinčių medžiagų šios per kelias minutes įkaista.

Panašiai nutinka ir su žmogaus organizmu. Tik mikrobangų krosnelėje veikia galinga spinduliuotė, o mūsų atžvilgiu – ne. Žmonės linkę manyti, kad ji nekenksminga, nes nejaučia jokio šiluminio poveikio, tačiau šis ištirtas dar prieš 20 metų. Mokslininkų įrodyta, kad elektromagnetinė spinduliuotė keičia kraujo sudėtį, sukelia depresiją, galvos skausmus, nerimą, nemigą, kai kuriais atvejais viskas baigiasi mirtimi. Pavyzdžiui, didesnė už vieno milivato į vieną kvadratinį centimetrą galia per 10 min. gali nužudyti peles, taigi ir žmogų. Nėra tokios biologinės būtybės, kurios neveiktų silpna elektromagnetinė spinduliuotė.

VEIDAS: Kokios spinduliuotės, nekenkiančios žmogui, normos? Kiek jų paisoma mūsų visuomenėje?

J.G.: Spinduliuotės normos Lietuvoje patvirtintos remiantis šiluminiu poveikiu  (pirmosios jų priimtos prieš 60 metų). Būtina priminti, kad nuo sovietinių metų jos taip ir nesikeitė (leidžiama norma – 10 mikrovatų į kvadratinį centimetrą). Jei lyginsime su kitomis šalimis, matysime, kad praktika labai skirtinga. Tarkime, Čekijoje norma siekia 1 mikrovatą į kvadratinį centimetrą, Kinijoje – šešis, Šveicarijoje – keturis ir pan. Dar 2008 m. Europos Parlamentas įpareigojo Europos vyriausybes elektromagnetinės spinduliuotės normą sumažinti. Kai kurios jų į tai atsižvelgė, tačiau mūsų šalyje niekas nepakito. Kitas raginimas buvo 2011 m. Mokslininkų grupė išplatino rezoliuciją, kad, siekiant saugios elektroninės spinduliuotės normos, leistiną ir žmogui nekenkiančią reikėtų sumažinti iki vienos šimtosios mikrovato į kvadratinį centimetrą.

VEIDAS: Belaidžių kompiuterių ir mobiliųjų telefonų spinduliuote bei jų daroma žala aplinkai domitės ne pirmą dešimtmetį. Gal pastebite, kaip keičiasi visuomenės požiūris į šiuos įrenginius?

J.G.: Sąmoningumo daugėja: vis daugiau žmonių nebenori gyventi šalia mobiliojo ryšio bazinių stočių arba Wi-Fi antenų, nes supranta jų spinduliuojamų mikrobangų žalingą poveikį. Tačiau nemaža dalis gyventojų vis dar sutinka įsirengti belaidžius maršrutizatorius namo ar buto viduje (jie yra didesnės mikrobangų spinduliuotės šaltinis, o būdami arčiau namų tampa daug pavojingesni, nei toliau esančios bazinių stočių antenos). Prancūzijoje Wi-Fi įranga dėl vaikų ir suaugusiųjų apsaugos nuo spinduliuotės šalinama iš bibliotekų. Vankuverio mokyklos, siekdamos apsaugoti vaikų sveikatą, to ėmėsi dar 2005 m. pradžioje, nuspręsdamos uždrausti statyti mobiliojo ryšio antenas arčiau negu 305 metrų nuo mokyklų.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Kada įprastai vaikai pradeda naudotis mobiliuoju telefonu (proc.)

Darželyje  17,6

1 klasėje  47,1

2 klasėje  23,5

3 klasėje  5,9

4 klasėje  5,9

Šaltinis: Visuomenės sveikatos biuro stebėsenos specialistės Jovitos Katkauskaitės mobiliųjų telefonų naudojimosi paplitimo ypatumų tyrimas, 2012 m.