ES ambicijos. Atokiame miestelyje gyvenanti jauna mama, norėdama prisidurti vieną kitą eurą per vaiko priežiūros atostogas, nusprendė įkurti nedidelį verslą ir pardavinėti savo gaminamus papuošalus. Kadangi ji gali dirbti tik iš namų, kurti elektroninį verslą pasirodė natūrali išeitis. Merginai sekėsi puikiai ir jos virtuali parduotuvėlė išpopuliarėjo, vis dėlto panorusi pardavinėti savo papuošalus dar ir Lenkijoje bei Latvijoje, ji šios minties greitai atsisakė.

Vaiva SAPETKAITĖ

Pasirodo, svetainių parengimas latvių ir lenkų kalbomis yra tik pradžia – verslą reikia pritaikyti ir prie latviškų, ir prie lenkiškų taisyklių, už tai tektų pakloti bent po 5 tūkst. eurų kiekvienoje šalyje, o tiek smulkusis verslas, žinoma, neišgali sumokėti.

Bendrajai rinkai – ta pati skaitmeninė sistema

Šis verslas, kaip ir daugelis kitų, susidūrė su kliūtimis, dėl kurių neišnaudoja savo potencialo. Būtent tokių situacijų siekiama išvengti sukuriant bendrąją skaitmeninę rinką (angl. ~Digital Single Market~, DSM). Šioje erdvėje galiotų daugmaž vienodos taisyklės. Tai sutaupytų daug laiko ir pinigų verslams, o kartu vartotojams suteiktų daugiau pasirinkimo galimybių, patrauklesnes kainas, būtų lengviau grąžinti brokuotas prekes, pirktas kitose ES valstybėse.

Prognozuojama, kad, panaikinus nacionalines kliūtis internetu vykdomiems sandoriams ir labiau suderinus skirtingų ES šalių taisykles, kasmet į ES šalių biudžetus papildomai būtų galima surinkti apie 400–500 mlrd. eurų. Tai svarbu, nes Europos ekonominė svarba ir patrauklumas yra sumenkę.

Kai Europa pagaliau susivokė, kad jos konkurencingumas vos per keletą finansų krizės metų dar labiau smuko ir apie 6 mln. europiečių neteko darbo, Europos Komisija prioritetu paskelbė technologinę pažangą ir inovatyvumą.

EK prezidentas Jeanas Claude‘as Junckeris bendrosios skaitmeninės rinkos kūrimą įvardijo kaip vieną iš dešimties svarbiausių savo kadencijos tikslų. Tikimasi, kad, vietoj 28 skirtingų skaitmeninių ES rinkų, atskirtų nacionaliniais barjerais, turint vieną bendrą, būtų galima palengvinti verslo sąlygas, paskatinti inovacijas, spartesnį ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą, o galiausiai padidinti Europos tarptautinį konkurencingumą.

Tokia aplinka suteiktų progą lengviau iškilti ir išplėsti veiklą smulkiajam verslui. Būtent tai dažnai sutrukdo mažoms įmonėms patekti į kitų ES šalių rinkas. Kaip žinoma, nemažai smulkiojo verslo įmonių yra technologiniai startuoliai.

EK tikisi, kad naujos galimybės gerokai padidintų europiečių verslumą. Žinoma, gražioms vizijoms įgyvendinti tektų atseikėti nemažai pinigų ir dar neaišku, kiek jų prireiktų. Vien iš Europos struktūrinių ir investicinių fondų į bendrosios skaitmeninės rinkos kūrimą turėtų būtų investuota apie 21,4 mlrd. eurų.

Planui  įgyvendinti – 700 mln. eurų?

Neseniai paskelbta, jog vien dėl to, kad 5G internetas, kuris laikomas svarbia bendrosios skaitmeninės rinkos dalimi, taptų realybe, ES nepagailės 700 mln. eurų.

Už skaitmeninę ekonomiką ir visuomenę atsakingas eurokomisaras Güntheris H.Oettingeris „Veidui“ aiškino, esą, kad ir kokia būtų galutinė šio ambicingo projekto suma, išlaidos vis tiek būtų didesnės, jei Europoje nesukurtume bendrosios skaitmeninės rinkos, išlaikydami 28 atskiras su 28 skirtingais standartais.

„Tokiu atveju taip pat tektų investuoti į 28 atskirus panašius projektus vietoj vieno bendro. Investuoti visoje ES ekonomiškai daug efektyviau. Pačios svarbiausios investicijos – į infrastruktūrą. Kaip mūsų seneliai investavo į geležinkelių sistemą ir kelius bei greitkelius, taip mes turėtume investuoti į plačiajuostį ryšį ir įvairias komunikacijas. Šios investicijos – Europos augimo ir pažangos pagrindas. Tai nėra prarasti pinigai – tai investicija į inovatyvias ateities ekonomikas, didesnį konkurencingumą“, – sakė G.H.Oettingeris.

Skeptiški verslo balsai

Nors verslas sveikina bendrosios skaitmeninės rinkos strategijos pasirodymą, nuogąstavimų ir skeptiškumo netrūksta. Pagrįstai abejojama, kokiu lygiu galiausiai bus (jeigu apskritai bus) įgyvendinti Europos bendrosios skaitmeninės rinkos strategijoje iškelti ambicingi tikslai. Tam prireiks visų ES narių palaikymo. Bet pasiekti tokio sutarimo nėra paprasta. Kadangi ši strategija apima labai daug skirtingų dalykų – nuo autorių teisių iki infrastruktūros, interesų susikirtimai užprogramuoti.

„Problema – įgyvendinimas. Klausimas, ar bus sugebėta įtvirtinti politinę lyderystę, kad nustatytus tikslus pavyktų išlaikyti iki šio ilgo proceso pabaigos. Tai reikia įgyvendinti greitai, tačiau aišku, kad skirtingus interesus nebus lengva suderinti“, – įsitikinęs bendrovės „Ernst&Young“ vadovaujantis partneris darbui su ES institucijomis Alessandro Cenderello.

Vienas „TechHub Riga“ įkūrėjų Andris Bėrzinis jau daugiau nei dešimtmetį dirba su technologijų startuoliais, neretai padėdamas jiems išaugti. Pasak jo, būtų sveikintina, jei pavyktų įgyvendinti tai, kas planuojama, tačiau ir to nepakanka.

Ko trūksta? Neabejotinai kiltų klausimas dėl pridėtinės vertės mokesčio (PVM) smulkiajam verslui skirtumų įvairiose šalyse. „Netrukus norėtume pamatyti ir bendrosios skaitmeninės rinkos strategiją Nr. 2“, – aiškina A.Bėrzinis.

Ar sunkumai neįveikiami? „Svarbu ne tai, ką reikia daryti, kad smulkiajam verslui padėtume, o tai, ką daryti, kad šių verslų nenuslopintume. Tokių įmonių „mirtingumo“ rodiklis labai didelis, todėl mūsų užduotis būtų sumažinti nesėkmės riziką ir padidinti sėkmės galimybę“, – brėžia problemų ratą A.Bėrzinis.

Pasak jo, ne paslaptis, kad nedideliems skaitmeniniams startuoliams, ypač besiorientuojantiems į globalią rinką, ištverti pirmuosius metus kur kas sunkiau nei stambioms įmonėms. „Parama naujiems startuoliams yra gyvybiškai svarbi. Pašalinti barjerus – esminis mūsų iššūkis“, – tvirtina startuolių specialistas.

„BestSecret“ įmonėje dirbanti ir Berlyno startuoliams laisvalaikiu padedanti Christiane Arnscheid taip pat pritaria, kad naujoms įmonėms plėtoti verslą ES nėra paprasta: „Nors netrūksta jaunų žmonių, norinčių kurti inovatyvius produktus bei paslaugas ir verstis e. prekyba visoje Europoje, tačiau sąlygų didesnei apyvartai  pasiekti nėra.“

Pasak jos, siekiant didesnio ES inovatyvumo ir konkurencingumo, būtina šalinti biurokratines kliūtis. Ch.Arnscheid ir pati susiduria su skirtingomis e. verslo taisyklėmis įvairiose šalyse, todėl tvirtina, kad šioje srityje – didelė painiava.

Europos knygų pardavėjų federacijos vadovė Fran?oise Dubruille sako, kad mažmenininkas, norėdamas prekiauti kitoje šalyje, privalo sumokėti apie 5 tūkst. eurų tik dėl PVM skirtumų. Todėl siektina, kad eksportuojant prekes į kitas ES šalis pakaktų vienintelio elektroninio mokėjimo ir registracijos, be to, būtina nustatyti didžiausią leistiną PVM tarifą, kuris galiotų visose ES šalyse.

Didesnis dėmesys vartotojų teisėms

Europos kompiuterių ir komunikacijos pramonės asociacijos viceprezidentas Jamesas Waterworthas neabejoja, kad pats internetas įneša nemažai skaidrumo į šią sritį: „Dabar turime kur kas daugiau informacijos. Anksčiau valdžia turėdavo daugiau informacijos už visus kitus, o dabar valdžia dažniausiai jos turi mažiau už kitus. Technologijos taip greitai keičiasi, kad valdžia nebespėja visko reguliuoti.“

„Kiekvienas verslininkas pritartų tam, kad būtų kuo daugiau teisinio stabilumo ir kuo mažiau raudonų linijų. Kol procedūros sudėtingos, tol verslui atimama galimybė veikti. Paprastumas ir garantijos – daugiau taisyklių nereikia“, – tvirtina F.Dubruille.

Nors reguliuoti viską būtų neracionalu (juolab kad būtų sudėtinga tai įgyvendinti), norėdami turėti bendrąją skaitmeninę rinką be bendrų taisyklių neapsieisime. Tačiau ar reikia visiškai vienodų vartotojų teisių visoje Europoje?

Europos vartotojų organizacijos BEUC atstovas Guillermo Beltr? mano, kad geri norai gali atsisukti kitu galu: jei, tarkim, portugalas pirkdamas internetu turi daugiau teisių už kitų ES šalių piliečius ir jam tektų jų atsisakyti dėl bendro tikslo, veikiausiai jis dėl to nebūtų patenkintas. „Kita vertus, nepamirškime, kad jau dabar Europoje yra taikoma bendrų įstatymų, reguliuojančių vartotojų ir pardavėjų santykius, pavyzdžiui, Vartotojų teisių apsaugos direktyva“, – primena G.Beltr?.

Nors diskusijų dėl vartotojų teisių netrūksta, iš esmės sutariama dėl principo, kad geografinės diskriminacijos neturi likti. Viena matomiausių yra geografinis blokavimas. Vartotojams – kai jie negali pamatyti skaitmeninio turinio ar internetu nusipirkti prekių iš kitų ES valstybių (arba kartais turi mokėti didesnę kainą negu kitų šalių pirkėjai), o verslui – kai yra apribojimų dėl prekių ir paslaugų teikimo kitų ES šalių gyventojams.

Pavyzdžiui, Prancūzijoje tam tikru metu užsienio bendrovės negali pigiau parduoti drabužių dėl Prancūzijos mados palaikymo politikos, todėl pirkėjai gali būti nukreipiami į kitų šalių e. prekybos platformas arba jiems galios kitokios kainos negu kitų ES šalių gyventojams.

Įrankio „Mozello“, leidžiančio verslui per kelias minutes susikurti elektroninę parduotuvę, kūrėjas Karlis Blūmentalis mano, kad nesąžininga būtų vartotoją, nuėjusį į tarptautinės internetinės parduotuvės svetainę, nukreipti į vietinę jos versiją. Vartotojui turėtų būti bent jau suteikta galimybė pasirinkti pirkti ten, kur jis nori, jei jis sutinka sumokėti už prekės atgabenimą. Europoje vis dar pasitaiko radikalių tokio pobūdžio diskriminacijos atvejų. Antai neseniai „Disneyland Paris“ nustatė skirtingas bilietų kainas pagal perkančiojo gyvenamąją vietą.

Kodėl norima kurti bendrąją skaitmeninę Europos rinką?

Potencialiai tai būtų naudinga 21 mln. įmonių.

ES šalių biudžetai kasmet papilnėtų 415–520 mlrd. eurų.

Būtų sukurta apie 3,8 mln. naujų darbo vietų.

Vien į 5G internetą ES investuos apie 700 mln. eurų (per „Horizon 2020“).

ES vartotojai, pirkdami internetu, kasmet sutaupytų 11,7 mlrd. eurų, jei galėtų rinktis iš visų ES šalių pasiūlos.

Apie 61 proc. ES pirkėjų pasitiki internetine prekyba, jei tiekėjas yra jo šalyje, ir tik 38 proc. – jei kitoje ES valstybėje.

Tik 7 proc. smulkiųjų ir vidutinių įmonių prekes ir paslaugas parduoda kitose ES šalyse.

Net 62 proc. ES bendrovių, neprekiaujančių internetu, bet norinčių tai daryti, tvirtina, kad yra per didelės prekių pristatymo sąnaudos.

Apie 74 proc. Europos vartotojų centrų tinklo gaunamų nusiskundimų susiję su kainų skirtumais ir kitokia geografine diskriminacija perkant internetu iš kitų ES šalių.

Mažiau nei 4 proc. visų vaizdo įrašų pagal pageidavimą turinio yra prieinama kitose šalyse.

Verslui, norinčiam parduoti produktus ir paslaugas ne tik savo šalyje, kasmet tenka pakloti mažiausiai 5 tūkst. eurų dėl pridėtinės vertės mokesčio kiekvienoje atskiroje ES šalyje.

Šaltinis: Europos Komisija

Naudojimasis e. prekyba

Lietuvių, perkančių internetu   36 proc.

Lietuvių, perkančių iš tiekėjų kitose valstybėse      15 proc.

Europiečių, perkančių internetu 63 proc.

Europiečių, perkančių iš tiekėjų kitose valstybėse    18 proc.

Šaltinis: Europos Komisija